Читать книгу Skirta nuodėmei - Joss Wood - Страница 1

– Šiąnakt manęs į lovą neįsiviliosi. Rytoj taip pat.

Stovėdama priešais didžiulį veidrodį Saints restorano tualete Vila Mur-Fišer parepetavo ir pasibjaurėjusi papurtė galvą. Ji pernelyg mandagi. Aklas pasimatymas nevertas šitiek pastangų, bet tas kvailys įsivaizduoja, kad jam dar pavyks su ja permiegoti. Nepavyks. Niekada. Greičiau išsidurs akis buku pagaliu.

– Paaiškinčiau, kodėl esi arogantiškas šiknius, bet vis tiek nesuprasi, – pamėgino Vila.

Vaizdelis bus to vertas. Bum! Ji jau įsivaizdavo, kaip ištaškys jo arogantišką šypsenėlę. Vila manė, kad C-4 gali išspręsti bet kokią asmeninę problemą.

Sprogmenys puikiai tiktų ir būsimiems, ir buvusiems vyrams…

Galbūt reikėtų grįžti ir suteikti jam antrą progą, – įsikišo mandagioji Vila. Vila mazgotė. – Galbūt pasimatymas nevykęs dėl tavo kaltės. Jei patrauktum jį už liežuvio, užduotum gerus klausimus, būtum įdomesnė…

Laukinė Vila spyrė Vilai mazgotei į užpakalį. Darei tai aštuonerius metus, kvaiša; stengeisi išryškinti gerąsias Veino savybes; mėginai pasikeisti, kad pasikeistų jis. Ar pavyko?

– Atsigauk, pusprote, – išspjovė Vila ir pirštu bakstelėjo į savo atspindį. – Paimk jį už kiaušų, pasakyk, kad tavo laiką švaisto veltui ir dink iš čia.

Kurgi ne, neišdrįsi pasakyti to garsiai, – atšovė laukinė Vila. – Tu didžiausia skystablauzdė. Verčiau taikstysiesi su bet kokiom nesąmonėm, nei su kuo nors susipyksi.

Galbūt vieną dieną ji išmoks apsiginti.

Laukinė Vila skeptiškai prunkštelėjo.

Dieve, balsai galvoje išvarys ją iš proto.

– Ar kalbėtis su savimi pradėjai neseniai, ar anksčiau tiesiog nepastebėjau?

Veidrodyje pasirodė graži blondinė. Vila susižavėjusi nužvelgė trumpus, lygius, bobu nukirptus plaukus, sumirksėjo netikėdama savo akimis ir staiga apsisuko.

– Eime? Dieve mano, Eime!

– Labas, Vila.

Eimė atkaukšėjo prie jos smailais kulniukais. Aptempta suknelė išryškino privalumus, makiažas ir šukuosena nepriekaištingi. Vila nužvelgė jos veidą. Iš atkišto smakro ir linksmai žibančių akių atpažino merginą, su kuria aštuoniolikos buvo geriausios draugės. Ta pati šelmė flirtuotoja, prieš daug metų vieną vasarą jai parodžiusi, ką reiškia linksmintis.

– O Dieve, Eime, ką čia veiki?

Vila apkabino draugę ir net pati nustebo, kad nenori jos paleisti. Kodėl išvis ją paleido? Leido draugystei atšalti? Ta vasara Sekminių saloje, nauji draugai – Eimė, Brodis, Skotas, Šantalė ir jos vyresnėlis brolis Lukas – ištekėjus už Veino liko toli praeityje.

Kvaiša.

– Vakarieniauju su kambarioke. Po to eisim į klubą, – atsakė Eimė nepaleisdama Vilos rankos. – O tu? Kodėl kalbiesi su savimi?

– Trumpai tariant… siaubingas aklas pasimatymas, iš kurio noriu pabėgti, – Vila galva parodė į tualeto langą. – Kaip manai, ar aš pakankamai liekna, kad per jį pralįsčiau?

Eimė nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Tiesą sakant, tu per liekna, bet aš nieko nesuprantu. Kaip Veinas? Jūs susituokėte?

Vila pakėlė kairę ranką. Jokių žiedų.

– Ir netrukus išsiskirsime. Tai buvo klaida.

Hmm… klaida. Švelniai pasakyta, bet tebūnie.

Eimė papūtė lūpas.

– Apgailestauju… Dievulėliau, kiek laiko prabėgo. Mums reikia pasikalbėti. Dabar pat.

– O kaip tavo draugė ir mano pasimatymas? – paklausė Vila. Ji lindėjo tualete gerokai per ilgai. Kaip nemandagu.

Na ir kas? – pavartė akis laukinė Vila.

– Pfiu… Tavo vaikinas tikras šiknius, o Džesika žaidžia žvilgsniais su vaikinu prie kito staliuko. Ji manęs nepasiges.

Eimė nuėjo prie durų, atidarė jas ir garsiai švilptelėjo. Vila nesistebėjo, kai prieš jas išdygo restorano padavėjas.

– Ar mažoji konferencijų salė tuščia? – paklausė Eimė.

– Taip, ponia.

– Puiku. Pasakykit Gvidui, kad kuriam laikui ją užimsiu, ir paprašykit atnešti deginto medžio statinėje brandinto šardonė. Įrašykit į mano sąskaitą, – išbėrė Eimė ir išlydėjo jį plačia šypsena.

Apsiseilėjęs vaikinukas nuskubėjo vykdyti deivės įsakymų. Eimė mokėjo flirtuoti nuo gimimo, bet panašu, kad neseniai apsigynė daktaro disertaciją tema, kaip priversti vyrus šokti pagal savo dūdelę.

Atsisukusi į Vilą ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Surengiau čia ne vieną konferenciją. Gvidas man skolingas.

Jos išėjo iš tualeto ir Eimė koridoriumi nusivedė Vilą į nedidelę konferencijų salę su didžiuliu stalu viename gale ir keliais krėslais kitame. Eimė parodė sėstis į karališką krėslą.

– Gera tave matyti, Vila, – tarė ji sėsdamasi priešais. – Atrodai pasikeitusi. Elegantiška… turtinga.

Vila žinojo, ką mato jos draugė: tą patį veidą ir kūną, į kurį kasdien žvelgė veidrodyje. Ji buvo tokio paties ūgio, aukštesnė nei dauguma moterų, bet lieknesnė nei aštuoniolikos. Stori kaštoniniai, sulig pečiais plaukai, sunkūs kirpčiai, įrėminantys mergaitišką veidą pilkai žaliomis akimis.

– Todėl, kad esu elegantiška, o mano vyras – buvęs vyras – turtingas, – paaiškino Vila veltui stengdamasi nuslėpti kartėlį. – Sporto klubas, brangūs drabužiai, geriausias Sidnėjaus kirpėjas.

Eimė švelniai palietė jos kelį.

– Ar buvo labai baisu… būti jo žmona?

Vila pamanė, jog galėtų pameluoti, užglaistyti tiesą, tačiau Eimės akyse matė užuojautą ir supratimą. Ji neprivalo jai ar bet kam kitam sakyti visos tiesos, tačiau nebūtina meluoti.

– Gal ir nebaisu, tačiau tikrai nuobodu. Veinas norėjo jaunos, gražios žmonos – trofėjaus. Pastaruosius aštuonerius metus jos vietą užėmiau aš.

Aštuonerius metus trukusi santuoka tilpo į du sakinius…

– Dieve mano, – krūptelėjo Eimė. – Bet juk tu tokia protinga… norėjai studijuoti ekonomiką, verslą.

– Taip, bet Veinui reikėjo tik grožio ir paklusnumo, o ne smegenų. Visada domėjausi rinka, naujienomis, bet jam nepatiko, kad žmona kalba apie verslą. Turėjau būti matoma, bet negirdima.

– Visada maniau, kad jis tavęs nevertas.

Pasigirdus beldimui į duris, Eimė nuėjo paimti butelio su taurėmis, padėkojo padavėjui ir elegantiškai bei dosniai pripildė taures.

Gurkštelėjusi vyno ji atsisėdo.

– Kodėl man atrodo, kad girdžiu adaptuotą versiją?

Nes ji nekvaila.

– Mano nevykusi santuoka – labai nuobodi tema, Eime.

– Niekada nebuvai nuobodi, Vila. Galbūt tyli, gal griežta, gal drovi, bet ne nuobodi. Esu tikra, kad dėl to šūdžiaus Veino stengeisi iš paskutiniųjų, nes Vila, kurią pažįstu, versdavosi per galvą, kad tik visi būtų patenkinti. Jei jau pažadėjai ar nusprendei, tau nesukliudys net atominė bomba.

– Ei, aš ne kokia pabaisa, – užprotestavo Vila, nors giliai širdyje puikiai žinojo, kokia yra. Ji lengvai nepasiduodavo.

– Labiau už viską nemėgsti netesėti žodžio, – liūdnai šyptelėjo draugė. – Tik per didžiausias kančias pakvietei Luką į pagalbą tą vakarą saloje, nes prašiau tavęs to nedaryti.

Vila prikando lūpą. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip Eimė guli paplūdimyje, sumušta ir kruvina, veidas ašarotas ir aplipęs raudonu smėliu. Akis mėlynai juoda, skruostas praskeltas nuo mėginimų pasipriešinti Džastinui. Kartais vis dar susapnuodavo jos veidą ir nubusdavo išmušta šalto prakaito.

– Atsiprašau, bet be Luko nebūčiau galėjusi tau padėti.

Eimė nuleido akis į vyno taurę.

– Žinau… viskas gerai. Tai nutiko labai seniai. Beje, kaip sekasi Lukui?

Vila iškart pastebėjo, kad draugės balsas suvirpėjo. Eimę ir Luką siejo keistas ryšys – kažkas tarp meilės ir neapykantos. Ji niekada nesuprato, kas tarp jų vyksta.

– Jam viskas gerai… vis dar vienišas, vis dar darboholikas. Pastaruoju metu užsiėmęs didžiuliu viešbučių projektu Singapūre. Tai stambiausias projektas jo karjeroje.

Eimė galiausiai pakėlė akis į Vilą.

– Ar dar bendrauji su kitais, su kuriais atostogavome? Brodžiu, Šantale, Skotu?

Vila gūžtelėjo pečiais.

– Retkarčiais. Per socialinius tinklus. Kartais apsikeičiame vienu kitu elektroniniu laišku. Šantalė ir toliau šoka, Skotas – vienas geriausių Sidnėjaus architektų, Brodis – kompanijos, kuri organizuoja prabangias išvykas jachtomis po Auksinę pakrantę, širdis ir siela. Nesimatėm nuo tada, kai judu su Brodžiu išvykote. Viskas pasikeitė.

Džiaugdamasi, kad pokalbis nukrypo nuo jos subyrėjusios santuokos, Vila mintimis grįžo į vasarą Sekminių salose. Būrelis nepažįstamųjų atvyko į prabangų Žaliojo rifo kurortą nusiteikę pradėti atostogų sezoną – dirbti kiaurą dieną ir linksmintis kiaurą naktį.

Vis dar buvo keista, kad penki – šeši, jei skaičiuotų Luką, – taip susidraugavo, nors visi buvo labai skirtingi.

Atrodė, kad juokėsi, mylėjo, gėrė ir linksminosi be galo. Jiems tai puikiai sekėsi. Pirmi du mėnesiai praskriejo neįtikėtinu greičiu, o po to idilę sugriovė dvi nelaimės. Viską aptemdė kaltė, nerimas ir atsiprašinėjimai. Magiškai atsiradęs tarpusavio supratimas dingo, o Vila pasuko keliu, dėl kurio dabar gailėjosi.

– Grįžkime į pradžią. Kalbėjome apie judu su Veinu ir skyrybų priežastis, – prabilo Eimė ir papildžiusi taures kilstelėjo antakį.

– Ak… taip.

– Taip.

Kaip keista, kad net po tiek laiko su Eime galėjo kalbėtis lyg būtų išsiskyrusios vakar… kaip keista ir kartu smagu.

Iš šalies atrodytų nesuvokiama, kad jos geros draugės… Eimė protinga, viliokiška, mėgstanti bendrauti, o Vila tyli, naivi ir ne tokia triukšminga. Ji negalėjo tiesiog imti ir išlieti visų nelaimingos santuokos smulkmenų. Net Eimei, kuri buvo rafinuota ir pasitikinti savimi. Šios savybės persmelkė ne tik draugės išvaizdą, bet ir visą jos esybę. Priešingai nei Vila, kuriai rafinuotumas ir pasitikėjimas savimi reiškė tik plonytę kaukę.

– Norėjau būti daugiau nei dekoracija, o jis nesuprato, kodėl man to negana. Santykiai pašlijo. Aš pavadinau jį senstančiu pliku niurzga, o jis mane – lėkšta tuštute. Pradėjome mėtytis tokiais žodžiais kaip skyrybos ir atskirai ir ta mintis abiem patiko.

Eimė liūdnai užsimerkė.

– Apgailestauju, Vila.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Prieš aštuonis mėnesius jis mane ištrėmė iš buto į ištaigingą namą ant jūros kranto Vokloze…

Išgirdusi prabangaus Sidnėjaus priemiesčio pavadinimą Eimė garsiai švilptelėjo.

– O kodėl pats nesikėlė į pajūrį?

Vila nusišypsojo.

– Jis nemėgsta vandens ir atvirų erdvių. Šiaip ar taip, tą pačią popietę, kai išsikrausčiau, į butą įsikėlė Jauna ir Kvaila. Dabar belieka sulaukti teismo dienos ir būsiu laisva!

– Ir ką darysi?

Vila gūžtelėjo pečiais.

– Dar nenusprendžiau… turiu išsilavinimą, bet neturiu patirties ir, blogiausia, pažinčių. Pinigai ne problema, bet laikas kas kita. Stengiuosi leisti dienas turiningai, bet vienai tame mauzoliejuje nyku.

Ji dirstelėjo į roleksą ant savo riešo. Dvidešimt pirmojo gimtadienio dovana nuo Veino. Gyvenimas buvo toks nuobodus, kad nenorėjo daugiau apie tai kalbėti.

– Mes čia jau dvidešimt minučių. Kaip manai, ar mano draugas suprato užuominą?

– Paprašiau Gvido jam pranešti, kad jis tavęs nedomina.

Vilos akyse pasirodžius nuostabai Eimė gūžtelėjo pečiais.

– Ei, juk norėjai jį susprogdinti. Išgelbėjau tave nuo kalėjimo.

– Tiesa, – sutiko Vila stodamasi. – Gerai, tada… buvo malonu susitikti, bet man jau metas namo.

– Kad toliau graužtumeisi? – Eimė papurtė galvą. – Jokiu būdu. Tau verkiant reikia pasilinksminti, o aš ką tik pasirašiau labai pelningą viešųjų ryšių paslaugų sutartį…

– Dirbi viešuosiuose ryšiuose? Argi tu tam ne per kukli ir ne per drovi, Eime? – užgiedojo Vila.

Eimė tik nusijuokė iškart grąžindama Vilą į senus gerus laikus. Tai buvo žudantis juokas – šelmiškas ir sodrus.

– Man visada patiko tavo sarkazmas. Šiaip ar taip, pasirašiau sutartį su sporto prekių parduotuvių frančize – beje, mano klientas rengiasi atidaryti ir tik vyrams skirtus sporto klubus, – tad aš ir keli kolegos eisime atšvęsti. Vesimės naująjį klientą į klubą ir tu prie mūsų prisijungsi!

– Oi, nežinau…

– Užtai aš žinau. Kliento vardas Robis, jis labai gražus ir vyriškas, bet, deja, ne mano skonio, – Eimė išsivedė ją iš konferencijų salės ir pasuko atgal į pagrindinę salę. – Galbūt tau patiks.

Vila krenkštelėjo.

– Jei jis nors kiek panašus į pastaruoju metu sutiktus vyrus, aš jį pakarsiu.

– Man labai patinka kraujo ištroškusios serijinės žudikės vaidmuo, – išsišiepė Eimė. – Užuodžiu sukilusius hormonus.

Vila išsišiepė.

– Užuodžiu, kad tuoj tau trenksiu.

Eimė įsikibo Vilai į parankę ir pasuko prie išėjimo.

– O taip… merginos grįžo. Panašu, kad turėsiu išmokyti tave linksmintis…

– Iš naujo.

Robis Hensonas nužvelgė paklusniai prie Lapės išsirikiavusius vakarėlių lankytojus, nekantriai laukiančius eilėje, kada galės patekti į populiarų klubą, ir papurtė galvą. Jam pasidabinimas apsiribojo džinsais ir baltais marškiniais, paraitytomis rankovėmis… be to, į klubą lankytojus leido ne pagal išvaizdą – nebent buvai blondinė, juosmenį siekiančiais plaukais, didele iškirpte ir iš pažastų dygstančiomis kojomis, – o pagal pasipūtimo lygį…

Robiui jo netrūko.

Jis sugavo apsauginio žvilgsnį, galva parodė į duris ir tas linktelėjo. Gali eiti be eilės. Virvelei pakilus, apsukriai vyrukui į delną įbruko banknotą ir nusikeikė – suvibravo telefonas. Atsitraukęs nuo durų pirštu užsikimšo vieną ausį ir atsiliepė.

– Robi, čia Geilė.

– Labas, sraige, – dešimčia metų už jį jaunesnei sesei dabar buvo dvidešimt dveji. Ji buvo geriausias dalykas jo gyvenime. – Kas naujo?

– Nieko… tiesiog paskambinau. Ką veiki?

– Tuoj eisiu į klubą.

– Su kuo nors susipažinai? – paklausė Geilė.

– Aš čia mažiau nei dvi dienas! – atšovė.

– Mieste gimęs, mieste augęs mano broliukas įsitempęs, – paerzino Geilė. Robis pavartė akis.

– Sidnėjuje neturiu nei laiko, nei noro, – atrėžė jis.

Pasigirdo spigus sesers juokas.

– Ar rėkimo mačas su Saskija tave atšaldė? Sprendžiant iš to, kaip pabėgo, jai labai nepatiko, kai pasakei, kad jos galiojimo laikas baigėsi.

– Dieve, Geile! Galiojimo laikas?

– Sakau, ką matau. Niekada neperžengi trijų mėnesių romano ribos. Jos laikas baigėsi.

Robis nebuvo taip apsėstas matematikos kaip jo sesuo, bet paskaičiavo. Taip, po trijų mėnesių viskas baigėsi. Saskijai pradėjus kelti triukšmą dėl santykių įteisinimo ir spintelės jo miegamajame, jis atšalo, o kai jo vonios spintelėje atsirado dėžutė tamponų, nusprendė, kad metas rišti. Vis tiek su ja neįsivaizdavo ilgalaikių santykių…

Neįsivaizdavo jų su niekuo.

– Vieną dieną sutiksi tokią, kuri atims žadą, – įspėjo Geilė.

Robis tuo abejojo, bet prisiminęs, kad lengviausia atbaidyti seserį nuo savo meilės reikalų pasiteiravus apie josios, tarė:

– Ar vis dar susitikinėji su tatuiruočių meistru? Ar jis uždirba bent kinui?

Geilė atsiduso.

– Koks tu gudrus, bet nenukreipk kalbos.

– Gaila, nepavyko. Tik šįkart nedaryk kvailysčių, mieloji.

Jie abu matė, ką gali meilė, tačiau į santykius žiūrėjo labai skirtingai. Jai atrodė, kad gyvenimo meilė su laiminga pabaiga laukia už kampo, o jis žinojo, kad pasitikėti galima tik vienu žmogumi – savimi.

Jiedu vienas kitą dievino, tačiau meilės reikaluose vienas kito sprendimų nesuprato.

– Kiek laiko būsi Sidnėjuje? – paklausė Geilė. – Be tavęs namas kaip morgas.

– Mėnesį… gal šešias savaites, – atsakė Robis. – Neleisk ponui Kūno Menui įsikraustyti, kol manęs nėra.

Sesuo vėl nusijuokė.

– Verčiau kraustysiuosi pas jį… Myliu, iki!

Robis pažvelgė į temstantį telefono ekraną ir papurtė galvą. Geilė skambino tik norėdama paerzinti ir pakelti kraujospūdį. Na, toks jaunėlės sesers darbas.

Jis pažvelgė į laikrodį… dešimta vakaro, vadinasi, namie antra dienos. Sraigė grįžo namo po rytinių paskaitų ir nuobodžiavo. Kas geriau išvaiko nuobodulį nei šaipymasis iš brolio meilės reikalų?

Žengdamas į klubą Robis nusprendė, kad kerštas bus saldus ir gėdingas. Toks jo kaip vyresnio brolio darbas.

Vos triukšmui užliejus ausis ir į veidą tvokstelėjus klubo kvapui – alkoholio, kvepalų ir prakaito aromatų mišiniui, kuris buvo toks tirštas, kad nors kirvį kabink, – Robis paklausė savęs, ką čia veikia. Nepaisant to, kad vis dar buvo pavargęs po ilgo skrydžio iš Johanesburgo užvakar – jam būtinai reikia išmokti numigti lėktuvuose – ir fakto, kad pastaruosius mėnesius kasdien dirbo po šešiolika valandų, nekentė klubų.

Per daug garso, per daug žmonių, merginos pernelyg nuspėjamos, atkaklios ir per jaunos. Gal jis ir senamadiškas, tačiau mėgo truputį pakovoti. Be to, jam jau trisdešimt dveji. Leisdamas laiką su sesers amžiaus mergaitėmis jautėsi kaip senas gašlūnas.

Robis patraukė sau nuo užpakalio kažkieno ranką ir ignoruodamas pasiūlymą iš kairės nužvelgė barą. Jis susiras naująją viešųjų ryšių specialistę, atsiprašys, grįš į išnuomotą butą ir kris į lovą be gyvybės ženklų.

Ranka persibraukė savo trumpas, tamsiai rudas garbanas ir prisimerkė prieblandoje. Eimės paieškos šiame beprotnamyje gali virsti košmaru, – tačiau sulig šia mintimi kišenėje suvibravo telefonas. – O gal ir ne, – pagalvojo skaitydamas žinutę.

Prie įėjimo suk į kairę ir eik iki galo. Staliukas kampe.

Telaimina Dievas technologijas. Robis nusišypsojo, įsikišo mobilųjį atgal į džinsų kišenę ir nuėjo pagal nurodymus.

Prie staliuko vien moterys… ačiū Dievui, ne per jaunos, bet sprendžiant iš butelių ir taurių ant stalo, ne kovotojos už blaivybę. Pribaikit mane greičiau. Vienas alaus, pusė valandos ir jis keliaus namo.

Reikia pripažinti, kad moterys buvo išvaizdžios. Būreliui vadovavo savimi pasitikinti ir nepriekaištingai atrodanti Eimė. Šalia buvo jos kolegė, kurios vardo jis neprisiminė, ir jos asistentė. Tos vardo taip pat neprisiminė. Kitų dviejų išvis nepažino. Į berniukišką blondinę, kuri mėtėsi aistringais žvilgsniais su kažkuo prie baro, jis nekreipė dėmesio, tačiau žvilgsnį patraukė moteris kaštoniniais plaukais staliuko kampe su kokteilio taure rankoje. Atviras Odrės Hepbern žvilgsnis bet kurį vyrą paverstų urviniu žmogumi.

Moterie, aš tave saugau. Atsigulk. Padarysiu tave laimingą. Urgzt. Urgzt.

Jam teko pažinti daug moterų – už tai galit paduoti į teismą… jam per trisdešimt, jis visą gyvenimą buvo vienišas – ir iš patirties žinojo, kad laukinukės, paklydėlės, romantikės ir bejėgės moterys paprastai padarydavo daugiausiai žalos.

Robis patyrė, kad moterys retai būna tokios, kokiomis dedasi esančios. Tiesą sakant, žmonės retai būna tokie, kokiais dedasi.

Eimė pašoko ant kojų.

– Robi, jėėj, tu jau čia!

Taip. Jėėj.

– Jau pažįsti mano koleges, Belą ir Karą, – jų vardai pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo. – Būtybė, nekreipianti į tave dėmesio, nes negali atitraukti akių nuo rokerio prie baro, mano kambariokė Džesika. Ei, Džesika! Čia Robis.

Blondinė atsisuko ir nusišypsojo.

– Sveikas, Robi.

Greitas akių kontaktas ir žaibiškas įvertinimas, ar jis patrauklus. Ji sudvejojo, tarsi susižavėjusi, tačiau tuoj pat nusuko akis į barą. Robis viduje nusišypsojo. Kažkam, jei šį vakarą sužais teisingai, pasiseks.

Eimė palietė jo riešą patraukdama dėmesį.

– O čia mano sena draugė Vila. Vila, čia Robis Hensonas.

– Pristatei mane kaip seną raganą, Eime, – pasiskundė Vila ir pakėlė į jį pilkai žalias akis. – Labas.

– Labas.

Robis atsisėdo į laisvą vietą šalia jos ir nužvelgė šaltą kaip ledas alaus butelį priešais. Jo mėgstama rūšis.

Jis kilstelėjo antakį.

– Čia man?

– Taip.

Eimė pastūmė jam butelį ir taurę. Nekreipdamas dėmesio į taurę paėmė butelį, pakėlė prie lūpų ir užsivertė. Vienas alaus, pusė valandos ir jis dings…

– Robis turi sporto įrangos ir drabužių parduotuvių tinklą pietų Afrikoje, Vila. Greit turės ir sporto klubus. Jis ieško frančizių, nori atidaryti parduotuvių filialus visame pasaulyje, o sporto klubai iš pradžių bus Sidnėjuje, Perte ir Melburne.

– Drąsu, – burbtelėjo Vila. – Ypač su klubais, nes rinką užpildę Sveikatingumo guru. Be to, jie pradėjo supirkinėti visus smulkesnius klubus, kad neturėtų konkurentų.

Robis nuleido butelį, įdėmiai ją nužvelgė ir nustebęs atsisuko į besikvatojančią Eimę.

– Oi, ji ne tik graži, – tarė Eimė.

Įdomu…

Tačiau Vila dar nebaigė.

– Reikia turėti kietus kiaušus, kad ryžtumeisi stoti prieš du konkurentus, kurie jau seniai sukasi šiame versle ir spėjo tapti australiškais sveikatos ir stiprybės sinonimais. Ką jau kalbėti, kad vienas iš jų yra Australijos akcijų biržos sąraše. Ketinu įsigyti jų akcijų, kai tik jomis pradės prekiauti… – gudrutė dirstelėjo į savo laikroduką. – Po šešių savaičių.

Robis bukai stebėjo, kaip ji pasiremia ranka smakrą ir suklapsi blakstienomis.

– Žinai ką, Eime? Aš pati norėčiau kietų kiaušų. Kur man juos gauti?

Eimė atsilošusi nusikvatojo.

– Vila, kiek Klykiančių orgazmų tu išgėrei?

Vila nužvelgė taurių eilę priešais ir suskaičiavo.

– Keturis netikrus ir nė vieno tikro.

Jiedvi susižvalgė ir vėl pratrūko kvatotis.

O, Dieve, girtų moterų humoras. Apie orgazmus. Jis pasiduoda. Nors reikėjo pripažinti, jos juokėsi nuoširdžiai, nesimaivydamos. Taip juokėsi tik geros draugės, skaitančios viena kitos mintis. Robis nejučiomis ir pats nusišypsojo.

– Kiek laiko judvi draugaujate? – paklausė krapštydamas alaus etiketės kamputį trumpu, buku nagu.

Jis tikėjosi, kad klausimas atitrauks jį nuo juokelių apie Klykiančius orgazmus – ypač, kai a) jis senokai tokio nepatyrė ir b) nusprendė išgerti dar vieną alaus ir pabūti dar pusvalandį.

– Aštuonerius… beveik devynerius metus, bet keleri metai nuėjo šuniui ant uodegos, – atsakė Vila.

Pamačiusi, kad jis nesuprato, uždėjo delną ant jo nuogo dilbio ir – oho! Kas per velnias?.. Aistra ir geismas akimirksniu aptemdė protą. Robis sustingo kaip įkaltas nesuprasdamas, kas įvyko. Nuo tada, kai sužinojo, kad su mergaitėmis gali būti labai smagu, dar niekada nepatyrė tokios stiprios reakcijos į paprasčiausią prisilietimą.

Jis vėl pakėlė į ją akis ir tik dabar suprato, kad naujoji pažįstama ne tik graži, bet ir velniškai seksuali. Aukšti skruostikauliai, putlios lūpos ir įtraukiančios sirenos akys. Leido sau pasigrožėti jos lygiais pečiais, nedidelėmis krūtimis ir kiek per liekna, tačiau labai moteriška figūra.

Palenkė galvą, norėdamas pamatyti daugiau, tačiau veltui – šalavijų žalumo suknelė dingo po stalu. Apsimesdamas, kad nori pasikasyti koją, pasilenkė ir žvilgtelėjo po apačia. Suknelė baigėsi ties keliais, bet kad jį perkūnas – kojos buvo ilgos ir įdegusios. Viena pėda buvo ištraukta iš kūno spalvos batelių. Nagai nulakuoti ryškiai oranžine spalva.

Seksualu.

– … tada Eimė išvyko iš Sekminių salos…

Robis ištraukė galvą iš po stalo ir sumirksėjęs prisijungė prie pokalbio. Buvo ir linksma, ir kartu pikta ant savęs. Jis niekada nesileisdavo į ilgus apmąstymus – ypač dėl moterų.

– Turėsi viską pakartoti, Vila. Robis negirdėjo nė žodžio, – nutęsė Eimė ir pakėlusi prie lūpų alaus butelį kilstelėjo antakį.

Jis jau norėjo jai atsikirsti, bet vyriškai susivaldė. Greitai prisiminė, apie ką jie kalbėjo, ir dūrė aklomis.

– Ar vis dar palaikai ryšius su žmonėmis, su kuriais ten susipažinai?

– Na, su broliu Luku bendrauju nuolat. Jis buvo kurorto vadybininkas.

Eimė atsitiesė ir pasilenkė į priekį. Robis iškart pagalvojo, kad tai keista reakcija vien į vardo paminėjimą. Kažkas čia ne taip.

– Dabar nedaug bendraujam, bet turiu jų visų elektroninio pašto adresus. Esame draugai socialiniuose tinkluose, – atsakė Vila ir lūpomis suspausdė raudoną šiaudelį.

Robis stengėsi negalvoti, ką dar ji galėtų spausti tomis lūpomis, tačiau turėjo pripažinti, kad pats nebūtų galėjęs taip ilgai ištverti be artimiausių draugų.

– Jums reikėtų kada susitikti, prisiminti senus laikus.

Eimė susižavėjusi suplojo delnais.

– Puiki mintis. Taip ir padarykim, Vila. Galim pakviesti juos į… į Sekminių salos susitikimą, – suspiegė ji.

– Tikrai! Kada? – paklausė Vila žibančiomis akimis.

– Kuo greičiau, tuo geriau… Rytoj sekmadienis! Puiki diena kepsniams prie baseino… maudymosi kostiumėliai… alus… Galėtume kepti jūros gėrybes, – vapėjo Eimė. – Pakviesk juos, Vila! Dabar pat! Esu tikra, kad visi susirinks.

Pralinksmėjusi nuo Klykiančių orgazmų Vila įkišo ranką į rankinę ir išsitraukė mažytį išmanųjį telefoną. Robis stebėjo, kaip jos pirštai bėgioja per ekraną.

– Gerai, pridėjau Skotą, Brodį, Šantalę. Lukas, šiknius, Singapūre. Kas dar?

– Barmenai – Metas ir Filas. Pakviesk. Su jais bus linksma… ir parašyk, kad paimtų alkoholio kokteiliams, – Eimė pasilenkė į priekį. – Dar Džeinę ir Gven iš animatorių, – Eimė dirstelėjo į Robį. – Manome, kad jos svečius linksmino papildomai, bet su jomis smagu.

– Ir gelbėtojus… tikiuosi, kad jie vis dar tokie pat karšti! Pridėk ir juos… nagi, Eime, mūsų šėliojo bent dvidešimt… pridėjau merginas, su kuriomis žaidėme su žiurkiūkščiais.

– Žiurkiūkščiais? – perklausė Robis.

– Kurorte prižiūrėjau vaikus… Linksminau juos, kad tėvai galėtų pailsėti, pasimylėti po pietų, – paaiškino Vila nepakeldama akių nuo telefono. – Nagi, Eime, pasuk smegenis!

Eimė išbėrė dar kelis vardus ir Vila iš džiaugsmo papurtė galvą.

– Gerai. Kas dar?

– Manau, kad viskas.

Eimė atsilošė kėdėje ir atsisukusi į kambariokę švilptelėjo taip, kad Robiui norėjosi užsidengti ausis, bet Džesika atsisuko.

– Džese, gal nori į barbekiu su manimi ir Vila?

– Žinoma, – atsakė Džesika žvelgdama į Vilą. – Kada?

– Rytoj. Kada? – Vila paklausė Eimės.

– Vienuoliktą. Pasiimk sau butelį, – patarė Eimė.

Robis šypsodamasis stebėjo, kaip jos ekspromtu organizuoja vakarėlį.

Ar svečiai priims pusę dešimtos vakaro gautą kvietimą kitos dienos susitikimui, kita kalba, tačiau buvo smagu matyti kokteilių sukeltą įkarštį. Žinoma, gali būti, kad ryte, kai galvos plyš lyg po smegenų operacijos be nejautros, jos gailėsis tokio impulsyvumo.

– Gerai… vienuoliktą… atsinešti butelį… kur? – prisiminė Džesika.

– Taip, kur? Gal reikėtų parašyti, – Vila prisimerkusi įsistebeilijo į telefoną.

– Būtų naudinga, – burbtelėjo Robis, bet niekas jo negirdėjo.

Eimė apsimetė, kad mąsto, bet jos žvilgsnis bėgiojo į visas puses.

– Hm… nežinau… ar pažįstame ką nors, kas turi tuščius namus su baseinu netoli Sidnėjaus ant jūros kranto?

Vila gūžtelėjo pečiais.

– Ką?

Ant grindų skimbtelėjo iškritusi moneta ir staiga Vila ėmė šokinėti savo kėdėje kaip pirmokė.

– Aaa.. aš! Aš, aš, aš, aš… aš!

– Būtent! – Eimė kilstelėjo alaus butelį.

Net ir Robis, nepažįstantis Sidnėjaus, žinojo, kad nekilnojamas turtas ant jūros kranto reiškė didelius pinigus. Kas ji per viena? Paveldėtoja? Garsenybė?

– Ei, jei jau pati rengiu vakarėlį, tai kviečiu, ką noriu, – paskelbė Vila. – Taip pat ir Keitę!

– Kas ta Keitė? – paklausė Eimė.

Tikrai, kas ta Keitė, mieloji?

– Mano teisininkė.

Kam moteriai, kuriai dar nėra nė trisdešimt, reikalinga advokatė? Įdomu… Kita vertus, žavingas derinys… smegenys, gražus veidelis ir ilgos kojos, sutvertos apsivyti vyro klubus…

Pristabdyk, Hensonai…

Sučirpė Vilos telefonas ir jos veidas kaipmat apsiniaukė.