Читать книгу Meilė iš antro karto - Joss Wood - Страница 1

Gurkšnodama Belero šardonė vyną Remi Dreikot pažiūrėjo į prieš akis gulintį atverstą lankstinuką. Tai štai koks tas Belevju miestelis, – pro panoraminius vyno baro langus žvelgdama į pagrindinę miestelio gatvę pagalvojo ji. Kosmopolitiškas, modernus, subtiliai prašmatnus ir alsuojantis europietiška elegancija. Remi jis patiko. Netgi labai.

Per trumpą ekskursiją po Napos slėnio miestelius Remi įsitikino, kad slėnio šiaurėje įsikūręs Belevju pasižymi visomis geriausiomis kitų miestelių savybėmis. Jame susipynė kvapą gniaužiantys Paliseido kalnų vaizdai, senovinio Kalistogos pasaulio detalės, Šventosios Helenos kasdienė elegancija ir, jei vertintų pagal itin gurmanišką mėsainį, kurį per pietus valgė gatvės gale įsikūrusioje prabangioje kavinėje, tokia pat aistra maistui, kuria alsuoja Jontsvilis.

Gaila, kad šis miestas – tik jos tarpinė stotelė… Jis tiesiog maldavo pasilikti šiek tiek ilgiau ir atrasti šiek tiek daugiau.

Ne, aš negaliu, – vydama šalin pagundą pagalvojo Remi. Pirmą kartą per… na, daugelį metų ji privalėjo būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Prisiminusi, kodėl po trijų dienų privalo būti Portlande, ji išgėrė likusį vyną ir pamojo barmenui, kad įpiltų dar vieną taurę.

Po maždaug septyniasdešimt dviejų valandų jos mama turėtų gimdyti jos brolį, o Remi prižadėjo būti kartu. Ne ligoninės laukiamajame arba savo namuose, kaip darytų normalus žmogus, bet pačioje gimdymo palatoje. Žinoma, kartu su mama, senele ir naujuoju patėviu, kuris už ją vyresnis vos septyneriais metais.

Remi priglaudė prie lūpų taurę. Visa ši situacija ją stebino, baugino ir vertė nerimauti.

Stebino, nes po daug metų buvimo vieniša mama, na, tai nebuvo visiška tiesa… senelė Rauzė jai atstojo tėtį, kurio neturėjo, jos mama, užkietėjusi feministė, susidėjo su vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju. Baugino, nes mama, medicininiais terminais kalbant, buvo vidutinio amžiaus moteris, o keturiasdešimt ketverių metų moteriai, kitaip nei septyniolikmetei, kyla daug daugiau pavojų sveikatai. Vertė nerimauti, nes… na, ją ir dar negimusį brolį skirs didesnis nei ketvirčio amžiaus metų skirtumas.

Dvidešimt septyneri metai… Tai daugiau nei keista. Tai yra visiškas absurdas.

Viskas taip painu ir baugu. Remi iš visos širdies tikėjosi, kad šį vaiką Dženė augins kitaip, nei augino ją. Brangusis Dieve, jai lieka tik melstis. Tiesiog, kad būtų paprasta mama, – Remi kartojo savo dar negimusiam broliui. – Paprasta mama būtų tiesiog puiku.

Remi pajuto, kaip pasikeitė vyno baro atmosfera… pajuto, kaip pasikeitė energija. Apsidžiaugusi, kad kažkas išblaškė jos mintis, ji atsisuko ir pažvelgė į naują baro lankytoją. Vyras sustojo pasikalbėti su pora, sėdėjusia prie netoli paradinių durų esančio stalelio. Kadangi buvo nusisukęs, Remi galėjo grožėtis baltais marškiniais aptrauktais plačiais pečiais ir nuostabiu užpakaliuku, kuris slėpėsi po brangiomis juodos spalvos kostiumo kelnėmis.

Baigęs pokalbį vyras priėjo prie kito staliuko, paspaudė rankas ten sėdintiems žmonėms ir apsikeitė bučiniais į skruostus. Norėdama pamatyti jo veidą Remi laukė, kol jis atsisuks. Kaip visada lengvai, tarsi flirtuodama ji parėmė smakrą delnu.

Baro kampe dainavo ir gitara skambino smulkutė brunetė, o ant minkštasuolių sėdinti grupelė jos amžiaus moterų garsiai juokėsi ir gėrė tekilą. Prie pasagos formos baro buvo susirinkęs būrelis žmonių ir Remi iškart pastebėjo susidomėjusius ir plėšrūniškus moteriškių žvilgsnius, kurie sekė šio saldainiuko žingsnius prie baro. Išvaizdžių ir sėkmingų vyrų pilnoje patalpoje jis gebėjo prikaustyti dėmesį beveik nieko nedarydamas.

Vyras galiausiai atsidūrė visai šalia ir Remi – pagaliau! – galėjo iš arti pamatyti jo veidą: banguoti tamsiai rudi, beveik juodi, plaukai, ilga nosis, gilios ir paslaptingos akys. Tvirtas žandikaulis ir seksualios lūpos.

O taip. Labai sultingos. Labai seksualios.

Kai jis buvo įtrauktas į dar vieną pokalbį, Remi pasuko galvą ir pastebėjo, kad nors šis vyras kalba nedaug, bet vos tik prabyla, žmonės jo įdėmiai klausosi. Iš tiesų klausosi. Net ir tylėdamas vyras spinduliavo pasitikėjimu ir savitvarda. Vis dėlto labiau nei jo veidas ir kūnas, kurie, beje, buvo nepaprastai patrauklūs, ją intrigavo jo pasitikėjimas savimi ir savitvarda. Tikras eržilas, – ilgai nemąsčiusi nusprendė Remi, – galingas, turtingas ir mėgstantis vadovauti.

Ji pažinojo daug eržilų. Tokių dažnai galėjai sutikti Niujorko biuruose, baruose ir gatvėse. Arogantiški ir turtingi vyrai jau labai daug metų jos nedomino. Tačiau šis sudomino. Remi svarstė kodėl. Jis turėjo kažką, kas privertė jos intymiausias vieteles kaisti, o tai nežadėjo nieko gero. Visai nieko gero.

Į Belevju Remi užsuko trumpam ir tikrai neieškojo pramogų. Ji instinktyviai suprato, kad šis nepažįstamasis priklauso tiems vyrams, kurie priverčia moteris apsikvailinti, keisti savo planus arba prisidaryti gėdos.

Remi buvo pernelyg protinga, kad taip elgtųsi.

Pernelyg protinga, ir taškas.

Bo Teseris ją pastebėjo iškart, vos tik įžengęs pro stiklines Belevju miestelio širdyje įsikūrusio jo šeimos vyno baro duris. Čia pavakaroti traukdavo ir vietiniai, ir turistai. Mergina viena alkūne buvo atsirėmusi į barą, o kita pasirėmusi galvą. Jos ilgas netvarkingai krintančias garbanas puošė natūralios kaštoninės sruogelės, tokios subtilios, kokių nesukurtų net geriausias kirpėjas. Akį traukė išraiškingi skruostikauliai, smakro linija ir lieknas, beveik liesas kūnas.

– Girdėjai, kad mirė Bela?

Bo atitraukė žvilgsnį nuo gražuolės prie baro ir pažvelgė į laukiančius veidus prie gretimo stalelio. Jis visą dieną atsakinėjo į vieną ir tą patį klausimą. Taip, žinoma, jis girdėjo, kad praeitą naktį miegodama mirė Bela Abram – jo kaimynė ir karalienės Anos stiliaus dvaro bei penkių akrų žemės savininkė.

– Mes svarstome, kas galėtų tapti jos paveldėtoju? Bela buvo gana turtinga.

Tai buvo antrasis klausimas, kurį jis girdėjo visą dieną. O kalbant apie paveldėtojus, kas galėjo žinoti? Nors savo trumpais romanais Bela linksmino visą slėnį, ji niekada nebuvo ištekėjusi ir, visų žiniomis, buvo vienintelis vienturčių vaikų vaikas… Istorijos pabaiga. Vos tik paaiškės paveldėtojas, Bo bus pirmasis, kuris pasiūlys pirkti jos dvarą. Jo nevilioja milžiniškas, šlamštu apstatytas namas, bet jam reikia žemės. Daugiau žemės reiškia daugiau vyno ir vietos šiltnamiams, kuriuose būtų auginami vaisiai ir daržovės, tiekiami saviems ir svetimiems vietos restoranams.

Bo gerai žinojo, kad žemę, per kurią eina pagrindinis turistų kelias, vedantis į pietinius Napos slėnio miestelius, norima modernizuoti pirmiausia. Belerui tikrai nereikia daugiau daugiabučių namų, golfo kortų ir prekybos centrų. Tai buvo didžiausias Bo košmaras.

Baigęs pokalbį jis žengė prie baro, prie kurio sėdėjusi turistų grupelė jau spėjo pakilti nuo kėdžių ir pasiėmę paltus ir rankines traukė prie durų. Bo atsistojo prie baro ir persibraukė ranka plaukus.

– Kaip visada, pone? – paklausė barmenas ir Bo linktelėjo.

Barmenas ėmė lakstyti palei barą ir Bo pastebėjo, kad jam iš rankų vos neišslydo brangaus vyno butelis. Jis sutramdė norą perlipti per barą ir pačiam įsipilti gėrimo (studijų metais Bo dirbo barmenu) ir, atpažinęs sesers balsą, tik pabarbeno pirštais per stalviršį.

– Bo, tu gąsdini mūsų darbuotojus. Esi toks atšiaurus ir nedraugiškas. Atsipalaiduok ir bent kartais jiems nusišypsok. Pasakyk juokelį, pagirk.

Prieš kelerius metus, kai dar buvo gyva Ana ir jis dar nenumanė, kokia didelė atsakomybė yra valdyti Belero grupę, tai padaryti būtų buvę daug lengviau. O dabar Bo tiesiog neturėjo nei laiko, nei energijos skatinti žmones gerai atlikti savo darbą.

Džinė jam dažnai primindavo, kad bendravimas nėra jo stipriausia savybė.

– Mielas brolau, tu slepiesi po stipraus ir tylaus žmogaus kauke, bet joks žmogus nėra sala1 ir panašiai…

Bo mintyse gūžtelėjo pečiais. Toks scenarijus jam puikiai tiko, o kadangi dirbo neskaičiuodamas valandų ir vadovavo savo daugiamilijoninės vertės kompanijų grupei, apimančiai vynuogynus, vynines, ūkius, viešbučius, restoranus ir degustacinius vyno barus, jis nematė prasmės taisyti to, kas nebuvo sugedę.

Bo pakėlė taurę viskio su ledu ir užsimerkė, kai pirmasis gurkšnis nuslydo žemyn gerkle. Jo verslas susijęs su vynu, bet niekas nepadeda nusiraminti taip kaip taurė gero airiško viskio.

Pažvelgęs į barą jis vėl susidūrė su barmeno žvilgsniu.

– Mano pusbrolis čia buvo užsukęs?

– Elis atėjo ir išėjo, pone. Jis norėjo jūsų palaukti, bet paskui paprašė perduoti, kad su jumis susitiks ryte.

Akies krašteliu Bo pastebėjo moters galvos kryptelėjimą ir suprato, kad ji klausosi pokalbio. Jis jautė svilinantį žvilgsnį ir pajuto jos susidomėjimą. Bo neprieštaravo. Po galais, ji tikra gražuolė.

Tačiau daug, labai daug gražių moterų lankydavosi vyno bare, vynuogyno degustacijos kambariuose, restoranuose, meno galerijose, viešbučiuose… jo biure. Jo gyvenime. Bo niekada nesirinkdavo atsitiktinių moterų. Užsimanius moteriškos draugijos (jam vos trisdešimt penkeri ir jis dažnai užsimanydavo), tereikėdavo paskambinti – telefone buvo įsivedęs kelių moterų numerius. Moterų, kurias pažinojo, moterų, su kuriomis jautėsi patogiai. Moterų, kurios suprato, kad jis nori tik kelių valandų neįpareigojančios pramogos.

Bo padėjo rankas ant baro ir, bandydamas atsispirti pagundai pažvelgti į šoną ir pradėti pokalbį, įbedė akis į savo pėdą, kuri ilgėjosi ant auksinės atramos. Jam reikia grįžti namo – į vieną iš keturių prabangių namų, kurie buvo pastatyti, kai visi kartu nusprendė Belero dvarą ir šeimos namus paversti jaukiu viešbučiu. Visi namai stovėjo rytinėje dvaro pusėje už vynuogynų ir buvo gana toli vienas nuo kito, tad jis nesijautė gyvenąs savo sesers arba pusbrolio pašonėje. Ketvirtąjį ir patį mažiausią namą jie paskyrė besisvečiuojantiems giminaičiams ir draugams.

Rytoj Bo laukė daug darbo, prieš akis visa pašėlusi savaitė, todėl netgi mintis užkalbinti gražuolę pajuodusiais paakiais buvo paprasčiausiai kvaila. Jis instinktyviai žinojo, kad mergina ne jo skonio. Jam patiko į jį patį panašios moterys: ramios, santūrios, šaltakraujės. Trumpa suknelė prie kaubojiškų aulinukų, garbanoti, liemenį siekiantys plaukai ir visai nepadažytas veidas išdavė, kad ji laisvos sielos moteris.

Bo visada stengėsi bėgti kuo toliau nuo nerūpestingų nuotykių ieškotojų, kurios gyvena pagal savo pačių susikurtas taisykles. Jam patiko paprastos, draugiškos, nieko nereikalaujančios moterys. Ir dar ramios… jam labai patiko ramios moterys.

Bo gerai žinojo, kad ši moteris tikrai tokia nėra…

Taigi, Teseri, baik savo viskį ir nešdinkis iš čia. Nėra jokio reikalo mintyse kurti užkalbinimo frazių. Tu jų nepanaudosi nė su ja, nė su jokia kita moterimi.

Protingas, nepaprastai sėkmingas, sprendžiant iš dizainerių siūtų drabužių, turtingas ir šiek tiek, o gal netgi labai, sutrikęs, – pagalvojo Remi. Jo platūs pečiai atrodė įsitempę, o pirštų barbenimas į barą išdavė nerimą. Plaukai buvo netvarkingi dėl nuolat per juos braukiančių pirštų.

Remi iškart atpažindavo įtampą – juk pati kadaise buvo gyvas įtampos kamuolys – ir suprato, kaip jis jaučiasi. Jam reikia daugiau nei vienos taurės viskio ir lengvo pokalbio.

Šiam vyrui reikia atsipalaiduoti, pasijuokti ir tikriausiai aistringai pasimylėti.

Remi galėjo pasirūpinti pirmuoju ir antruoju dalyku, bet svarstė ir apie trečiąjį. Ji taip juo susižavėjo…

Na, meiluti, tikiuosi, kad turi humoro jausmą, nes kitaip krisiu veidu į purvą…

– Tu esi visai kaip mano mėgstama kava. Juodas ir stiprus.

Kai Bo atsisuko, Remi giliai įkvėpė ir pirmą kartą pažvelgė tiesiai į jo sodriai pilkas, ilgų tamsių blakstienų rėminamas akis.

Bo suraukė tamsius antakius.

– Atsiprašau?

Remi suprunkštė ir apsimetė bemąstanti.

– Nesuveikė? Na, o kaip dėl šios?.. Taip ilgai ieškojau vyro su LGU ir pagaliau tokį radau… Beje, LGU yra Labai gražus užpakaliukas trumpinys.

Bo užvertė akis ir Remi pastebėjo, kad jos pralinksmėjo. Ačiū Dievui.

Tačiau jo rimtas veidas išliko abejingas ir jei ne ta žiežirba akyse, ji būtų sprukusi į krūmus.

– Rimtai?

– Kaip banalu, ar ne? – Remi viliojamai nusišypsojo.

Bo seksualių lūpų kampučiai šiek tiek kilstelėjo.

– Labai.

– Gerai, paskutinis. Ar tu esi tas vaikinas, kuris man nupirks kitą gėrimą?

Akimirką į ją spoksojęs Bo galiausiai nusišypsojo ir šaltas, atšiaurus vyras tapo bemaž prieinamas.

O, meiluti, tau tikrai vertėtų dažniau nusišypsoti.

– Ne tobula, bet pakenčiama.

Jo balsas žemas, melodingas ir švelnus kaip brangus viskis, kurį gėrė, – pagalvojo Remi, kai vyras pasisuko į barą užsakyti jai gėrimo.

Tada, kaip Remi ir tikėjosi, jis atsisėdo šalia ir pažvelgė jai į akis. Užuot elgęsis kaip kiti vyrai, pagyręs jų melsvą spalvą, jis tik susikryžiavo rankas, taip per baltus aptemptus marškinius išryškindamas raumenis. Remi troško atlaisvinti jo kruopščiai surištą raudoną kaklaraištį ir atsegti viršutinę akinamai baltų marškinių sagą. Ji svarstė, kaip jis atrodytų su nublukusiais džinsais ir marškinėliais… Kaip atrodytų nuogas. Fantastiškai, – nusprendė.

– Taigi, ar tos baisios užkalbinimo frazės dažniausiai suveikia? – žvelgdamas vis dar neįskaitomomis akimis paklausė jis.

– Juk tu man nupirkai gėrimą, ar ne? – tarė Remi.

– Tiesa, – Bo pastūmė taurę arčiau jos. – Žinai dar? Užkalbinimo frazių?

– Žinoma.

– Išbandyk su manimi.

– Jos visos tiesiog tragiškos, – tarsi kviesdama paflirtuoti ir skaniai pasijuokti įspėjo Remi. – Net nežinau… Toji su LGU buvo pasenusi ir baisi, – Remi pabarbeno pirštais per baro paviršių ir apsimetė įdėmiai mąstanti. – Na, gerai, o kaip… Tavo kūnas – svajonių šalis, ar galėčiau būti Alisa?

Bo atsiduso.

– Gal gali pasitraukti nuo baro? Tuoj ištirpinsi visą ledą.

Štai jis vėl nusišypsojo.

– Gal tu žodynas? Nes tave pamačiusi supratau, ką reiškia žodis „gražus“.

Taip, ryškėja šypsenos kontūrai. Nagi, žinau, kad ji ten kažkur slepiasi.

– Tu toks karštas, kad tavęs neužgesintų net gaisrininkai.

Išgirdusi jo netikėtą juoko protrūkį Remi pajuto kaip kūnu perbėga šiurpuliukai. Remi privertė jį nusišypsoti, netgi juoktis. Ji pasijuto taip, tarsi būtų laimėjusi didįjį prizą. Ji dar kartą akinamai nusišypsojo.

– Aš esu Remi.

– Robertas, bet beveik visi mane vadina Bo.

Robertas skamba pernelyg griežtai, pernelyg formaliai, – gurkštelėjusi vyno pagalvojo Remi, – bet tikriausiai jis puikiai atitinka šaltą, ramų ir teisuolišką būdą. Bo tinka besišypsančiam vyrui, kuris slepiasi po niurgzlio kauke. Ir tas vyras jai patiko daug labiau.

Dreikot, dabar būtų pats laikas atsistoti ir išeiti. Kol nepadarei ko nors kvailo, pavyzdžiui, nepasiūlei apžiūrėti savo kelnaičių, kurios, kaip tyčia, yra raudonos ir jų iš viso beveik nematyti. Išgerk savo realybės tabletę, mieloji. Prisimeni paskutinį kartą, kai užsiėmei seksu? Tą kartą, kuris tapo pirmuoju ir paskutiniu vienos nakties nuotykiu? Prieš dvejus metus? Tu taip nusivylei, kad prisiekei daugiau niekada taip nesielgti… Ar vis dar prisimeni?

Remi prisiminė, bet labai, netgi labai nenorėjo klausyti protingosios Remi. Ji tokia nuoboda…

– Kiek viešėsi Belevju? – išblaškydamas jos pašėlusias mintis paklausė jis.

Remi pažvelgė į savo niekuo neišsiskiriantį laikrodį.

– Apie dešimt valandų. Išvyksiu su aušra. Tu gyveni kažkur netoliese?

Bo linktelėjo.

– Keliauji viena?

Remi suprato jo siekius – ji matė, kaip jos pačios susižavėjimas atsispindi Bo akyse.

– Taip, viena.

– Puikios atostogos… keliauti po vynuogynus, – tarė Bo tokiu formaliu tonu, kad Remi netgi susimąstė, ar teisingai supranta jo siunčiamas užuominas.

Tada jo ranka nuslydo per barą ir jis nykščiu perbraukė per tą riešo vietą, kurioje čiuopiamas pulsas, nuo jo prisilietimo šis iškart pagreitėjo. Po galais, ji žaidžia su atvira ugnim, – žvelgdama į jo stiprius plačius delnus ant jos išblyškusio riešo pagalvojo Remi.

Negalėdama atsitraukti nuo jo paprasto ir kartu tokio jaudinančio prisilietimo ji kita ranka paėmė taurę vyno ir sudrėkino lūpas.

– Na, tai kaip sekasi tavo kelionė? – Bo balso tonas nepasikeitė, bet pilkos akys, žvelgiančios tiesiai į jos lūpas, nuo aistros tarsi padūmavo. Kaip jis sugeba taip ramiai kalbėti, kai ją drasko baimė, geismas ir susižavėjimas?

Pabučiuok mane, – mintyse maldavo ji. Pamiršk maldavimus, – į ausį šnabždėjo protingoji Remi.

– O, tai – ne atostogos… Aš esu užkietėjusi klajoklė.

Jos atsakymas nuskambėjo geriau, nei tikėjosi – šiek tiek neužtikrintai, bet sakinys bent jau susidėjo iš žodžių. Gana įspūdinga, iš tiesų.

Jos riešą glostantis nykštys sustojo. Neeee!

– Gal gali paaiškinti? – paklausė Bo.

Remi negalėjo. Ji įstengė galvoti tik apie tai, kaip jis ją traukia. Norėjo pamatyti jį nuogą ir liesti jo šiltą raumeningą vyrišką kūną. Kaip ji gali prisipažinti, kad prieš trejus metus gyveno Niujorke, įgijo kompiuterinių mokslų daktaro laipsnį ir tapo jaunesniąja Fortune 500 kompanijos informacinio skyriaus vadove. Ji turėjo butą Manhatane, per savaitę dirbdavo po aštuoniasdešimt valandų, įsitaisė kumščio dydžio skrandžio opą ir kentėjo nuo panikos priepuolių. Jautėsi vieniša, nelaiminga, nevisavertė. Bjauri, reikli ir pikta. Kaip ji turėtų pasakyti, kad tik atsidūrusi ligoninėje suprato, kad dėl darbo aukoja sveikatą. Ir dėl ko? Dėl didelio atlyginimo ir mamos pripažinimo?

Ar jis bent galėtų pabandyti suprasti, jog ji visko atsisakė tik todėl, kad jai nepatiko tai, ką ir kodėl darė? Kodėl ji pabėgo? Į Europą. Paskui į Afriką ir Aziją. Kai užsienio šalyse nerado to, ko ieškojo, – kažko migloto ir neapčiuopiamo, kažko, kas suteiktų gyvenimui prasmę, – ji grįžo namo ir nusprendė to „kažko“ ieškoti keliaudama po savo šalį.

Matydama, kad Bo vis dar laukia atsakymo, ji gūžtelėjo pečiais ir krimstelėjo sau į lūpą.

– Kodėl? – Remi pakreipė galvą ir prie vidinės skruosto pusės priglaudė liežuvio galiuką. – Aš stengiuosi susivokti savyje – išsiaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi ir priimu vienokius ar kitokius sprendimus.

Tarsi atsakydamas į jos dramatišką balso toną Bo suraukė lūpas.

– Ir kaip sekasi?

– Nekaip, – liūdnai tarė Remi. Nors ji visada mėgo iš savęs pasišaipyti, tyliai pripažino, kad visgi pradeda nerimauti, kad galbūt niekada nesuras to, ko ieško.

– Iš ko keliaudama gyveni?

Jo stebuklingas nykštys vis dar ritmingai judėjo ant jos riešo. Tikimybė, kad ji patrauks ranką, prilygo gebėjimui nustatyti saulės temperatūrą.

Santaupos, investicijos, nuosavybė… Remi visada tiek daug dirbo, kad nė neturėjo laiko išleisti savo nepadoriai didelio atlyginimo. Dabar ji puikiai gyvena iš dividendų, nuomos ir pavienių virtualių konsultacijų, kurios suteikia galimybę keliauti tiek, kiek nori. Jei Remi pasiseks, tą „kažką“ ji galbūt suras Portlande arba kitame mieste, kuriame lankysis.

– Aš lengvai susirandu naują darbą.

Savo pašto dėžutėje ji nuolat randa informacinių technologijų konsultavimo projektų pasiūlymų, ir juos, jei pasirodo įdomūs, priima.

– Kuriame tu…

– Darau šį bei tą… Aš esu nuostabi virtuvės šefė ir, jei nori žinoti, labai prasta padavėja.

Bo vėl nusikvatojo ir ji pajuto, kaip susitraukia įsčios. Kodėl šio rimtas akis ir tvirtą kūną turinčio vyro juokas taip jaudina? Taip stipriai užveda?

– Turėsiu omenyje.

– Na, o ką tu veiki?

Bo kilstelėjo antakius.

– Kaip tu manai?

Jo lūpų kampučiai išsirietė ir tapo seksualia šypsena. Ar jis flirtuoja? Šis vyras toks uždaras, kad ji negalėjo žinoti, tik numanyti.

– Sutinku pažaisti. Na, tu atrodai gana protingas, – paerzino Remi. – Apskaitininkas?

Bo susiraukė.

– Fui!

Remi taip pat suraukė kaktą.

– Teisininkas?

– Dvigubas fui!

Remi pabaksnojo pirštu sau per lūpą.

– Taigi, ne apskaitininkas ir ne teisininkas. Tada manau, kad dirbi vadovaujamą darbą.

– Taip.

Remi tiesiog žinojo, kad jis sėdi ant aukščiausios labai didelio medžio šakos. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad Bo vykdytų kitų žmonių įsakymus. Jis atrodė pernelyg reiklus, pernelyg pasitikintis… visai ne jos skonio. Jei kalbame apie ilgalaikę perspektyvą, – tarsi sau pasiteisino ji. Kartu su karjera ji palaidojo ir svajones apie amžiną meilę, santuoką su puikiu vyru ir du vaikus. Ir pagaliau – pagaliau! – suprato, kad kitaip, nei sako žmonės, meilė, pasitikėjimas ir pripažinimas yra sąlyginiai ir priklauso tik nuo tavęs paties.

Taigi, prieš trejus metus ir du mėnesius ji nustojo žaisti šį žaidimą ir kiekvienus naujus santykius vertino labai paprastai. Ji daug keliavo, todėl daugelis draugysčių buvo laikinos ir trumpalaikės.

Ją ir Bo taip pat sieja seksualinė trauka: aistra, geismas ir neįtikėtina chemija.

Ant savo riešo stebėdama jo nykštį – tokį jaudinantį ir viliojantį! – ji pakėlė galvą ir jų žvilgsniai susitiko.

Kai Bo pakėlė ranką ir magiškuoju nykščiu perbraukė per jos apatinę lūpą, Remi pasidavė juos jungiančiai aistrai ir giliai atsiduso.

– Tokia seksuali, – kita ranka sugriebęs jos šlaunį sušnibždėjo Bo. Pažvelgusi į jo ranką Remi pasidavė fantazijai ir įsivaizdavo jo saulėje nudegusius pirštus, liečiančius jos krūtis, jo platų delną, slystantį jos klubais, suimantį užpakaliuką ir traukiantį ją prie savęs…

Bo pasilenkė į priekį ir nuostabiomis šiltomis lūpomis prisiglaudė prie jos lūpų. Pasimetusi, nustebinta ir akimirksniu susijaudinusi ji įsitvėrė jo raumeningų rankų, kad nenugriūtų nuo kėdės. Bo apsivijo jos liemenį ir per ploną medvilninę suknelę Remi pajuto jo pirštus.

Ji suėmė jo riešus ir negalėdama atsispirti įsisiurbė jam į lūpas. Tas viskio ir mėtinių pastilių skonis ir viliojančios lūpos. Šiltos, standžios, sausos… Pasitikinčios. Ir vėl tas žodis. Toks jis buvo iki pat širdies gelmių, o ji matė tik patį paviršių…

Bo ranka glamonėdama kilo jos nugara, pasiekė apnuogintus pečius ir toliau keliavo prie veido. Jis nykščiu slydo jos skruostikauliu, jų bučinys vis gilėjo ir jis liežuviu įsiveržė jai į burną.

Pajutusi per nugarą bėgančius šiurpuliukus Remi atmerkė akis. Iš kur tai? Ji negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą ją taip meistriškai ir užtikrintai būtų bučiavę.

Remi norėjo daugiau – daugiau jo. Dabar. Šiąnakt. Viena aistringa naktis su vyru, kuris, ji buvo įsitikinusi, sudrebins jos pasaulį. Ji sukaupė paskutinius drąsos likučius ir norėdama bent minutę pabūti sveiko proto nuo jo atsitraukė.

– Tai nuskambės kaip labai asmeninis klausimas ir tu gali tiesiog pameluoti, bet tikiuosi, jog taip nepasielgsi. Tu vedęs? Turi merginą?

Jis tebeatrodė ramus, bet dabar jį išdavė aistringas žvilgsnis. Žvelgdamas tiesiai į akis Bo išgėrė savo viskį.

– Ne.

– Puiku, – Remi linktelėjo. – Tai viena iš mano taisyklių. – Ji gūžtelėjo lieknais pečiais ir prisivertė ištarti šiuos žodžius: – Ar pastaruoju metu tikrinaisi?

Bo išliko ramus.

– Taip, aš sveikas.

– Aš taip pat, bet vis tiek norėčiau, kad naudotumeisi prezervatyvu.

– Žinoma.

– Gerai.

Melsdamasi ir tikėdamasi, kad nedaro didžiausios gyvenimo klaidos, Remi atsistojo ir ant savo liauno peties užsimetė juodą odinį švarką. Ji taip jaudinosi – negalėjo patikėti, kad turėjo… na, drąsos tai padaryti.

Vildamasi, kad juokeliai išsklaidys tarp jų tvyrančią įtampą, Remi pažvelgė į jo pėdas ir valiūkiškai nusišypsojo.

– Juk žinai, ką sako apie vyrus didelėmis pėdomis. Nori tai patvirtinti?

Išgirdęs Bo juoką vienas baro klientas net atsisuko į jų pusę.

Taip, meiluti, juokis, – jiems išeinant iš baro pagalvojo Remi, – tavo toks nuostabus juokas.

– Tau viskas gerai?

Remi odos paviršiumi nuvilnijo Bo balsas ir ji, trindama galvą į jo pečius, linktelėjo.

– Viskas tiesiog puiku, ačiū.

Ir tai buvo tiesa. Naktis su Bo visai nepriminė ankstesnio vienos nakties nuotykio ir ji džiaugėsi, kad tai buvo kur kas daugiau. Šį kartą nebuvo jokių nuoskaudų – jokio kaltės jausmo, jokio apgailestavimo, kad nejautė pasitenkinimo. Remi jautėsi atsipalaidavusi, rami ir keistai saugi.

Laimėjau vienos nakties nuotykių aukso puodą, – mintyse besišypsodama pagalvojo Remi. Bo – tikras gražuolis, o jo kūnas, besislepiantis po aštriais spygliais, buvo tiesiog dieviškas. Tvirti raumenys, išraiškingas pilvo presas, platūs pečiai… ir dieviškas jo kvapas.

Bo yra geriausias meilužis, kurį ji kada nors turėjo. Seksas su juo buvo smagus ir ne toks, koks būna per vienos nakties nuotykį, šiek tiek romantiškas. Ji niekada nebuvo patyrusi nieko panašaus. Su visais ankstesniais meilužiais analitinis protas visada nugalėdavo ir ji niekada neleisdavo sau panirti į būseną, kurioje nustotų mąstyti ir tiesiog mėgautųsi. Vietoj jos laukto aistringo greituko, Bo kantriai ir saldžiai teikė jai kūnišką malonumą ir leido jai daryti tą patį. Tai, kas turėjo būti tiesiog greita sueitis, tapo giliu, asmeniškesniu… švelniu potyriu.

Kodėl vyras, sugebėjęs parodyti, koks turi būti seksas, sugebėjęs patenkinti visus jos poreikius, turi pradingti iš jos gyvenimo?

Remi stebėjo, kaip Bo pakelia riešą ir pažvelgia į ryškiame laikrodžio ekrane šviečiančius skaičius, kurie puikiai matėsi beveik tamsiame kambaryje. Štai ir viskas. Po penkiolikos, galbūt dvidešimties minučių jis išsliūkins iš jos lovos ir iš jos gyvenimo. Ji neturėtų norėti dar ilgiau su juo pabūti, bet norėjo: dar bent valandą arba dieną, arba dvi… šiame stebuklingame mieste.

Remi perbraukė ranka per šviesius Bo krūtinės plaukus. Priglaudė smakrą jam prie peties ir pasidavusi norui įsikniaubė veidu į jo stiprų kaklą, nebyliai prašydama nesitraukti. Galvodama apie tai ji ant klubų pajuto Bo pirštų bakstelėjimą ir pažvelgė į jį.

– Turiu eiti. Po dviejų valandų turiu susitikimą.

Kai jis nuleido kojas ir atsisėdo ant lovos krašto, Remi taip pat atsisėdo ir nežymiai nusišypsojo.

– Aš taip pat anksti išvykstu.

Bo atsisuko ir suspaudė jai blauzdą.

– Neklausiu, kur keliausi, nes galiu neatsispirti norui sekti paskui. Puikiai praleidau laiką.

Prie krūtinės prispaudusi antklodę Remi surizikavo ir uždėjo ranką jam ant peties, nors norėjo švelniai paglamonėti, tik atsainiai paplekšnojo.

– Aš taip pat. Tą pirmą kartą mes taip greitai užsiliepsnojome.

Jo žemas, seksualus juokas palytėjo jos nuogą odą.

– Mums nederėjo pradėti bučiuotis lifte. Ta kita porelė prisižiūrėjo vaizdelių.

Nustebusi Remi suraukė antakius.

– Lifte buvo dar viena porelė?

Bo atsistojo ir užsimovė trumpikes. Susidėjęs rankas ant klubų jis pažvelgė žemyn ir ironiškai nusišypsojo.

– Taip, buvo.

Remi krestelėjo galvą, bet neatitraukė žvilgsnio nuo jo veriančių akių. Apjuostos juodu žiedu jos buvo paties nuostabiausio pilko atspalvio.

– Na, atsiprašau… Aš buvau išsiblaškiusi.

Bo pažvelgė skvarbiu žvilgsniu.

– Smagu žinoti, kad priverčiau taip užsimiršti.

Išvydusi jo kvailą, savimylišką šypseną Remi taip pat nusišypsojo.

Kai Bo nuėjo į vonios kambarį, ji išlipo iš lovos, ėmė raustis savo lagamine ir galiausiai susirado pižaminius šortus ir plačius marškinėlius. Priešais stovinčiame veidrodyje išvydusi savo atvaizdą ji kreivai nužvelgė suveltus plaukus ir makiažo nepaliestą veidą. Ji tikrai nebuvo geriausios formos, bet kokia prasmė nerimauti dėl išvaizdos, kai jis tuoj išeis pro duris? Ir iš jos gyvenimo.

Viena naktis. Bo tikrai nepasiliks ilgiau. Ji iš viso neturėtų norėti, kad jis pasiliktų.

Bo stovėjo viešbučio vonios kambaryje ir spoksojo į savo atvaizdą dideliame veidrodyje virš kriauklės. Tai tik vienos nakties nuotykis, – tarė jis sau, – viena naktis.

Na ir kas, kad tai buvo viena geriausių naktų jo gyvenime?

Jis su Remi praleido dvi valandas ir jie tai padarė… Bo vos galėjo patikėti… tris kartus. Tai nebuvo jo rekordas, bet net ir jam tai buvo gana įspūdingas skaičius. Norėdamas išnaudoti kiekvieną kartu praleistą sekundę jis nesiliovė jos lietęs. Bo visai nenorėjo grįžti atgal į kambarį, nuo žemės susirinkti drabužius ir dingti iš jos gyvenimo. Pirmą kartą per daugelį metų jis neskubėjo pabėgti, nejuto kaklą veržiančios kilpos ir nusivylimo, kuris kartais užklumpa po gero sekso be jokio emocinio ryšio. Jis norėjo tik vieno – grįžti pas ją į lovą.

Tačiau tai būtų taip kvaila, neracionalu ir neabejotinai neišmintinga. Remi jį intrigavo, o tai jam visai nepatiko, be to, jie nebeturi prezervatyvų. Jei neišeis dabar pat, vargu ar įstengs susivaldyti.

Bo atsuko šaltą vandenį ir tikėdamasis, kad jis sugrąžins sveiką protą, pakišo galvą po čiaupu. Kodėl jis apie ją galvoja? Juk tai buvo tik seksas – gerai praleistas laikas, ir viskas!

Remi pasiūlė, jis sutiko, ir jie puikiai praleido laiką. Taškas. Jis turi išeiti pro duris su plačia šypsena veide.

Ji buvo tokia atsipalaidavusi – tai buvo geriausios dvi valandos jo gyvenime… bet kodėl jis nesijaučia geriau? Bo rankšluosčiu pasitrynė plaukus ir ranka perbraukė juodais šereliais nusėtą smakrą. Po Anos mirties jis sąmoningai nesivėlė į rimtus santykius, o šis nuotykis turėjo būti pats nerimčiausias iš visų. Ji tik turistė – graži mergina, kurios jis daugiau niekada nebepamatys. Ar gali būti labiau atsitiktiniai santykiai? Bo nežinojo jos pavardės, adreso ar telefono numerio, bet Remi pirmoji moteris per penkerius metus, kuri suvirpino jo širdį.