Читать книгу Be rimtų įsipareigojimų - Joss Wood - Страница 1

Linksmas.

Dailiai sudėtas.

Seksualus.

Sumanus. Dar ir koks sumanus.

Paslaugus, karštas, pasitikintis savimi.

Jis – nuostabiausių bruožų rinkinys, kaip tik tai, ko trokšta moteris. Tokį sutikus lyg žaibas blyksteli. Brodė Stiuart neabejojo, kad pasaulyje atsirastų bent milijonas moterų, kurios pasmerktų ją už tai, ką ji ketina padaryti. Kas galėtų jas kaltinti?

– Brode? Ar girdi mane? Klausiau, ar norėtum lipti į viršų, – sukuždėjo į ausį Keidas, uždėjęs ranką jai ant šono tiesiai po dešine krūtimi.

Ji lyžtelėjo lūpas, pajuto ant jų išlikusį Keido skonį, ant jo muilu kvepiančios odos užuodė citrusinių vaisių ir prieskonių aromatą; palenkė galvą, kad jis lūpomis galėtų tyrinėti jos dailaus kaklo linkius.

Brodė turėtų pasitraukti, turėtų jį sulaikyti…

Tai ji kartoja sau jau tris savaites. Nedera laukti Keido prie bėgimo tako kiekvieną mielą rytą, o pribėgus daugiau kaip šešių pėdų ūgio įspūdingų raumenų savininkui nedera jausti plazdėjimo pilve. Nereikėtų kvatotis iš jo pokštų, atsakyti į švelnų flirtą. Ir jau tikrai sekmadienio rytą, kai nubėgo septynias mylias Stenlio parke, nereikėjo sutikti grįžti į jo namus išgerti puodelio kavos ir tikėtis sekso.

Nors ir labai troško sužinoti, ką sugeba tos pasipūtusios judrios lūpos, tikrai nederėjo jo bučiuoti.

Brodė manė, kad viskas baigsis gerai, įtikinėjo save sugebėsianti susivaldyti ir suvaldyti jį. Po Džėjaus ji turėjo keletą romanų. Per tą dešimtmetį po avarijos pasitaikė keletas vaikinų – na, gerai, du. Pasak laikraščių, Keidas tobulas. Buvęs profesionalus ledo ritulininkas, dabar antrasis Vankuverio Mavericks vadovas, ryžtingai nusprendęs likti vienišas. Išdidus ir nepasiekiamas, o Brodė – kitaip nei daugelis jos amžiaus moterų – visai netroško jo supančioti. Tiesą sakant, kaip tik dėl to sutiko priimti jo pasiūlymą išgerti kavos – tiksliai žinojo, ko jis nori, ir nesitikėjo jokios ilgai ir laimingai pabaigos.

Brodė kurį laiką to nedarė, šiek tiek prarado įgūdžius, bet, gerasis Dieve, kodėl ji nesugeba įveikti baimių ir neleidžia sau tiesiog pasimėgauti lovos malonumais su žaviuoju Keidu Vebu?

Galbūt dėl to, kad pajuto kažką suvirpant, įtarė, jog šis vyrukas – ne tik graži pakuotė. Gal dėl to, kad jo bučiniai gilūs ir svaiginantys, pabučiuota Brodė sudrebėjo pajutusi daugiau nei tik fizinį ryšį.

Jai tikrai nereikia priminimų.

Brodė atsiplėšė nuo plačios Keido krūtinės ir atsiprašydama pakštelėjo jam į smakrą, lūpomis perbraukė auksinius barzdos šerelius. Ji nusirito nuo odinės sofos ir atsistojusi priėjo prie suveriamų aukštų durų į erdvų balkoną. Atsirėmė ranka į stiklą. Iš buto mansardoje miesto centre atsivėrė nuostabus vaizdas į įlanką, Granvilio ir Burardo tiltus.

Nuostabus vaizdas, vertas didelių pinigų. Ji apsižvalgė… ir neskubėdama apgalvojo atsakymą į klausimą.

Brodė nenoromis apsisuko, užkišo už nugaros rankas ir atsirėmė į stiklą. Ir širdis, ir aistra kvietė grįžti į jo glėbį, paglostyti tvirtus raumenis, paragauti iš prigimties skaisčios odos, panardinti pirštus šviesiuose lyg banglentininko plaukuose, stebėti, kaip rudos akys apimtos aistros tamsėja ir tampa juodos. Tačiau protas veikė aiškiai ir kartojo jai kuo greičiau sprukti kiek kojos neša, kol nevėlu.

Dieve, Keidas pagalvos, kad ji erzina, žaidžia su juo. Bet tai nebuvo tik žaidimas. Tiesiog norėjo apsisaugoti.

Emociškai. Fiziškai. Visais įmanomais būdais.

Brodė pajuto jo žvilgsnį, bet įsistebeilijo į sportbačius gailėdamasi, kad vilkėjo tik džemperį su gobtuvu ir bėgimo kelnes. Keidas laukė paaiškinimo, kodėl ji tai karšta, tai abejinga, kodėl išbučiuoja kaip išprotėjusi, o tada pasitraukia. Brodė negalėjo pasakyti – vyrui, su kuriuo bėgioja, kuris nieko daugiau apie ją nežino, tik vardą ir kad ji mėgsta bėgioti, – kad nors ji ir be galo jo geidžia, mintis apie seksą dvelkia artumu, o nuo to oda šiurpsta iš baimės.

Brodė tikėjosi su juo linksmai praleisti laiką, bet, po velnių, Keidas Vebas sujaukė jausmus, kuriuos ji laikė seniai mirusiais. Vankuveryje šitiek vyrų, tai kodėl jis? Juk jis tikras cliché: patrauklus, turtingas, žavus, jam sekasi. Džeinės Ostin pasaulyje jį vadintų Ištvirkėliu, ši pravardė tinkama net ir po trijų šimtų metų.

Brodė atsiduso trokšdama, kad viskas būtų kitaip. Visi žino, koks jis sporto mėgėjas, kaip greitai bėgioja, niekam ne paslaptis, kad rytais jį galima sutikti Stenlio parke. Brodė tik norėjo įsitikinti, kad galėtų neatsilikti nuo jo. Tačiau dienai švintant nereikėjo risnoti iš paskos, turėjo luktelėti ir išlaikyti atstumą. Keidas iš pradžių šaipėsi iš jos sumanymo prisiderinti prie ilgų jo žingsnių, bet Brodė koledže daug bėgiodavo. Buvo greita ir ištverminga. Supratęs, kad nepavyks jos atsikratyti, Keidas ėmė juokauti. Po daugelio bėgiojimų ir pokalbių atėjo šis rytas – kvietimas kavos ir sekso.

Brodei taip patikdavo su juo plepėti, kad kartais pamiršdavo bėgiojanti su vienu geidžiamiausių miesto viengungių. Jai Keidas buvo tik eilinis vaikinas, turintis pašėlusį humoro jausmą, aštrų protą ir – reikia pripažinti – labai gundantį kūną. Bėgti greta jo buvo visai nesunku. Brodė, tiesą sakant, mėgavosi žymaus sportininko pripažinimu.

Keido palankumas jai taip patiko, kad ėmė galvoti esanti tokia stipri ir drąsi, kad galėtų lyg tarp kitko suartėti su juo sekmadienio rytą, kaip kad darytų savimi pasitikinti, patyrusi, šiuolaikiška moteris. Taigi. Kur jau ne.

– Persigalvojai?

Jo balsas buvo sodrus kaip ant medinių grindų šokantys saulės spinduliai. Brodė pažvelgė Keidui į akis ir lengviau atsiduso nepastebėjusi jose pykčio, tik gailestį.

– Atsiprašau. Maniau, kad sugebėsiu, – pati nesuprasdama skėstelėjo rankomis.

– Aš kaltas? Ar padariau ką nors, kas tau nepatiko?

Oi…

Brodė išraudo.

– Ne, tu nuostabus. Dieve, tu juk žinai, kad tikrai gerai bučiuojiesi, neabejoju… – Ji iškaito dar labiau. – Neabejoju, kad viską darai gerai.

Keidas atsisėdo ant sofos ir užkėlė vieną kulkšnį ant kelio. Atsilošė ir sulenkęs pasikišo rankas po galva, raumenys subangavo, brangūs bėgimo marškinėliai įsitempė ant plačios krūtinės. Brodė matė jo pilvo preso linijas, žinojo, kad marškinėliai dengia puikius nuodėmingai gundančius raumenis.

Liaukis galvojusi apie jo kūną, pilvą, apie tas tvirtas šlaunis…

– Gal geriau pasijaustum, jei pasakyčiau, kad čia tu vadovauji? Pasakysi ne – ir aš pasitrauksiu, – tyliai ištarė Keidas.

Štai kodėl Brodė juo taip žavisi. Po žavesiu, po gundančiu veidu ir karštu kūnu slepiasi vyras, kurio, kaip įtarė, viešai niekas nematė, – žmogus, kuris pasistengs, kad ji pasijustų geriau. Jis nuslopins Brodės baimes, paskatins nusimesti vieną kitą apsauginį sluoksnį.

Dėmesingasis Keidas priminė jai Džėjų ir koks žmogus buvo ji pati, kol gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ji buvo atvira, laiminga mergina, nepaprastai mylėjusi gyvenimą. Jauna moteris, kuriai visas pasaulis buvo po kojomis. Dėl to būdama su juo Brodė baiminosi labiausiai. Keidas vertė prisiminti, kas ji buvo, kol pati save prarado.

Seksas – nieko tokio, bet ji bijojo pasijusti gerai, jaustis patenkinta. Laimės ji neištvertų.

Juk laimė taip greitai gali būti išplėšta iš rankų.

Brodė prikando lūpą ir skėstelėjo rankomis. Matė, kaip Keido veidu nuslinko nusivylimo šešėlis.

– Aš tikrai nesuprantu. Atrodė, kad taip pat domiesi manimi, kaip ir aš tavimi.

Brodė pasikasė sprandą.

– Taip, aš tikrai pasimetusi. Sudėtinga paaiškinti, bet, patikėk, kalta tik aš, tu čia niekuo dėtas.

Keidas linktelėjo.

– Žinau, kad tu, nes jei priklausytų nuo manęs, tu jau būtum nuoga ir vos alsuotum.

Na, po galais, čia jau nėra ko pridėti. Reikia tiesiog išeiti.

– Labai suklydau. – Brodė pasitraukė nuo lango ir sugniaužė už nugaros rankas. – Atsiprašau, kad puolu į kraštutinumus.

Keidas atsistojo ir persibraukė pirštais plaukus.

– Nesijaudink. Juk ne pasaulio pabaiga.

Jam, žinoma, ne. Juk nuo tada, kai būdamas aštuoniolikos jis prisijungė prie Mavericks, įsikibusi jam į parankę staipėsi ne viena gražuolė. Per šešiolika metų susidarytų visas jų būrys. Vienas skambutis, viena žinutė ir vos po kelių minučių turės Brodei pamainą.

Vadinasi, visas kvailas scenarijus apsivertė aukštyn kojomis. Brodė niekada nebus viena iš Vebo mergaičių. Ji pasuko prie durų, ir kaip tik tuo metu suzvimbė Keido telefonas. Jis nuo stalo paėmė aparatą.

Perbraukęs nykščiu ekraną perskaitė žinutę ir susiraukė.

– Kvinas su Maku tuojau bus čia, – pasakė jis.

Kvinas Reinas ir Makas Makaskilas – geriausi Keido draugai, buvę tos pačios komandos žaidėjai, o dabar verslo partneriai. Taip, gėda prisipažinti, bet kaip ir bet kuris apsėstas Mavericks gerbėjas ji laikraščiuose bei internete daug skaitė apie trijulės žygdarbius. Apie moteris – tiesa, Keidas ne toks pagarsėjęs žaidėjas kaip Kvinas ar Makas, – apie jų, daugiausia Kvino, beprotiškus triukus, apie skandalus… Ir vis pasižymėdavo Kvinas. Tiesą sakant, pastaruoju metu kaip tik Kvinas nuolat teikė peno žiniasklaidai.

Brodė žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos. 7:36, sekmadienio rytas.

– Dar taip anksti?

– Taip, net keista. – Keidas atsistojo ir perėjo prabangią virtuvę. Atidaręs didžiulį šaldytuvą ištraukė du buteliukus vandens. Mostelėjo Brodei. – Nori?

Ši linktelėjo ir lengvai sugavo mestą buteliuką.

– Dėkui. – Pamojo į duris. – Man jau reikia eiti.

Keidas linktelėjo pritardamas, bet pamatęs, kad ji negali atsukti kamštelio, priėjo arčiau. Paėmęs buteliuką atidarė ir vėl ištiesė jai.

– Prašom.

– Ačiū, – padėkojo Brodė ir žvilgtelėjo į sofą. – Atsiprašau, na supranti… dėl to.

Keido veide atsispindėjo smalsumas.

– Gal kada paaiškinsi man kodėl. – Jiedu išgirdo už durų trankius žingsnius. – Mano vaikinai atėjo.

– Dingstu iš kelio.

Keidas praėjo pro ją ir atidarė bičiuliams duris. Brodė jau žiojosi paskubomis pasisveikinti, bet pamačius jų veidus balsas įstrigo gerklėje. Praėję pro Brodę jie apsupo Keidą. Abiejų veidai buvo balti lyg popierius. Akys paraudusios.

– Kas atsitiko? – kimiu balsu paklausė Keidas.

Brodė stebėjo, kaip abu vyrai uždėjo rankas Keidui ant pečių. Širdis į kulnus nukrito matant jų veidų išraišką, kurią ji tuojau atpažino. Jie blogų naujienų pasiuntiniai, baisaus likimo pranašai. Jie ketina pasakyti Keidui, kad jo gyvenimas pasisuks 180 laipsnių kampu.

Taip pat atrodė jos teta Popė, kai pasakojo, kad Brodės tėvai, geriausia draugė Čelsė ir senas draugas Džėjus, neseniai tapęs jos vaikinu, negyvi, kad kartu su kitais šešiais žmonėmis žuvo košmariškoje avarijoje. Jie važiavo švęsti dvidešimtojo Brodės gimtadienio, matyt, likimui pasirodė, kad geriausia gimtadienio dovana – vienintelei išlikti gyvai susidūrus visai eilei automobilių.

Kodėl jos pasigailėta?

– Sakyk. Dabar. – Išgirdusi jo balsą Brodė mintimis grįžo į prieškambarį, pažvelgė į tris mindžiukuojančius vyrus liūdnais veidais.

– Keidai, Vernoną šį rytą ištiko širdies smūgis, – pompastiškai pareiškė Kvinas. – Jis neišgyveno, vaikine.

Brodė matė, kaip Keido veide blykstelėjo pasipriešinimas, netikėjimas, ir tyliai išsmuko pro duris. Gedulas – labai asmeniškas išgyvenimas, Keidui tikrai nereikia, kad po namus sukinėtųsi nepažįstamas žmogus. Be to, Brodė dar ne iki galo įveikė savo pačios širdgėlą, tebekentėjo dėl šeimos, geriausios draugės ir vaikino, už kurio tikėjosi ištekėti, netekties.

Užjaučiu, Keidai, – pagalvojo ji. – Nuoširdžiai užjaučiu. Kažkada jos širdis buvo drąsi, o siela laisva. Dabar Brodė tikėjosi, kad žinia apie draugo mirtį nepakeis Keido asmenybės taip, kaip panaši nelaimė pakeitė ją pačią.

Gyvenimas ją pakeitė ir Brodė dabar jau nebe ta nerūpestinga mergaitė, kokia buvo. Į realų gyvenimą grįžo žinodama, jog tikrai nebus ta moteris, kuri galėtų pasiduoti seksualaus viengungio milijonieriaus vilionėms.

Po šešių mėnesių

Brodė planšetėje užsirašė kliento atsakymus, paspaudė vykdyti ir pažvelgė į jį. Po velnių, – pagalvojo pamačiusi susidomėjusias akis. Šis susitikimas ir taip jau užtruko ilgiau nei planuota, bet Brodė nenorėjo prarasti potencialaus kliento.

Tai vienas iš trūkumų pažinčių versle, kai dirbi su klientais vyrais. Brodė gana patraukli, todėl jie tikisi, kad pavyks išvengti dažnai varginančio paieškų proceso ir tiesiog pasigriebti ją.

– Kokios moters ieškote? – paklausė Brodė tyčia žaisdama bjauriu žiedu su milžinišku dirbtiniu deimantu ir smaragdu, kurį buvo užsimovusi ant kairės rankos piršto.

– Tiesą sakant, ketinau prašyti lieknutės blondinės dailia figūrėle, bet esu atviras įvairiems pasiūlymams. Gal į jus panaši moteris… tarkime, jūs. Turiu bilietus į operą. Ar mėgstate operą?

Žinutė gauta. Brodė operos negali pakęsti, ir su klientais susitikinėti ji irgi nenori. Niekada. Iš viso nevaikšto į pasimatymus. Ji dalykiškai nusišypsojo ir pakėlusi ranką parodė žiedą.

– Jaučiuosi pamaloninta, bet esu susižadėjusi. Tomas – specialiųjų pajėgų karys. Šiuo metu užsienyje.

Praėjusią savaitę Tomas buvo Mikas – neprilygstamas detektyvas. Prieš tris savaites ją gelbėjo Džesis, kuris plaukioja kalnų upėmis.

Ką čia pasakysi? Brodei patinka tariamų sužadėtinių įvairovė.

Rašydama likusią informaciją ji nekreipė dėmesio į vyruko bandymus flirtuoti nepaisant sužadėtuvių su Tomu ir reikalavimo sumokėti už kavą. Stebėjo, kaip jis išeina iš kavinės, kaip sėda į žemą japonišką sportinį automobilį. Įsitikinusi, kad jis nebeatsisuks, Brodė nuleido galvą ant stalo ir švelniai į jį pabeldė kakta.

– Dar vienas kvietė į pasimatymą? – paklausė kavinės savininkė Dženė ir prisėdusi ant kėdės priešais patapšnojo delnu jos galvą.

Nors Brodė stengėsi laikytis atokiau nuo energingos pagyvenusios moters, Dženė vis tiek tapo jos drauge. Brodė mažai kada atviraudavo – kalbėdama ir aptarinėdama praeitį nieko nepakeisi, tai kam to reikia? – bet Dženė dėl to nesikrimto. Kaip ir močiutės sesuo Popė, Dženė priversdavo Brodę kartkartėmis atsiverti.

Keisčiausia, kad per paskutines tris savaites ji su Keidu kalbėjosi daugiau nei su visais kitais – įskaitant Dženę ir Popę – per visą dešimtmetį.

Ši mintis išdygo tarsi iš niekur. Brodė retai, o gal ir niekada dieną negalvodavo apie Keidą Vebą. Prisiminimai apie jį, bučinius ir tvirtą kūną, kurį juto apkabinusi, buvo mažyčiai malonumai, kuriuos ji sau leisdavo naktimis, visiškoje tamsoje.

– Būti kviečiamai į pasimatymus – profesinė rizika.

Norėdama atsikratyti įtampos Brodė ištiesė nugarą ir pasukiojo galvą.

Dženė stumtelėjo jai rožinę lėkštutę su sausainiais, papuoštais šokolado drožlėmis.

– Gal pasijusi geriau.

Sausainiai padėtų, bet riebus ir saldus Dženės pasiūlymas reiškė ne tik užuojautą.

– Ko norėtum?

– Mano pusseserei jau trisdešimt. Ji mielai pasinaudotų pažinčių firmos paslaugomis. Pasiūliau tave.

Brodė piktai dėbtelėjo į draugę, bet nesusilaikiusi atlaužė gabalėlį sausainio, įsidėjo į burną. Skoniai tarsi sprogo ant liežuvio, ir ji apimta palaimos užsimerkė.

– Geriau už seksą, prisiekiu.

– Mieloji, jei mano sausainiai geresni už seksą, tai tu kažką ne taip darai, – pašiepė Dženė. Smalsiai žibančiomis akimis ji pasilenkė į priekį. – Užsiimi seksu, apie kurį man nepasakojai, Brode?

Gerai būtų. Arčiausiai to buvo karštas Keido Vebo bučinys prieš šešis mėnesius, bet tikras seksas?.. Brodė susimąstė. Gal kokie treji metai praėjo.

Pasijuto apgailėtina.

Atsikandusi dar kąsnelį sausainio ji nustūmė į šalį mintis apie Mavericks – profesionalų ledo ritulio komandos – vadovą ir prisimerkusi pažiūrėjo į draugę.

– Juk žinai, kad priimu tik klientus vyrus, Džene.

– Labai blogai. Perpus sumažini savo rinką, – kaip tikra verslininkė įsižeidusi atkirto ši.

Tačiau Brodės verslas klesti, ji pati bendrauja su vyrais, o jos kompanionas Kolinas priima klientes moteris. Jie turi bendrą duomenų bazę ir biurą. Rezultatas – abiem sekasi puikiai. Pašėlusiame dvidešimt pirmajame – interneto, bjaurių ligų bei idiotų – amžiuje vienišiams reikia pagalbos nardant po pasimatymų jūras.

– Moterys per daug emocingos, priekabios ir suvargusios. Per daug dramos, – paaiškino Brodė. Dar kartą.

Grybštelėjusi dar gabalėlį sausainio Brodė suraukė nosį supratusi, kad suvalgė per daug. Ji labai mėgsta šokoladą. Ir sausainius.

Dėkui Dievui, jos greita medžiagų apykaita. Ir vis dar kasdien bėgioja – tik ne rytais.

– Iš tikrųjų vyrai nenori eiti į pasimatymą su manimi. Jiems tiesiog patinka mano dėmesingumas. Daugelis jų yra linkę pamiršti, kad už tą dėmesingumą jie man sumokėjo. Be to, aš per greitai viską apie juos sužinau.

Garsas planšetėje pranešė apie atėjusį elektroninį laišką. Dženė atsistojo.

– Netrukdysiu tau dirbti. Norėtum dar kavos?

Brodės gyslomis ir taip jau teka kofeinas, bet negi svarbu?

– Taip, prašyčiau.

Perbraukusi pirštais ekraną ji susirado pašto dėžutę. Kol kalbėjosi su ponu Svavu, gavo ne vieną žinutę, bet tik vieną pamačius širdis ėmė plakti greičiau.

Temos eilutėje buvo parašyta: Jūsų auka Mavericks labdaros pokylyje. Jai išdžiūvo burna. Jėzau, prieš kelis mėnesius buvo trumpai susidūrusi su Keidu, kam dabar tai prisiminti?

Deja, tokių kaip Keidas lengvai nepamirši. Kalbant visai atvirai, Brodei vis dar trūko rytinių pabėgiojimų, kai atrodydavo, kad visas parkas priklauso jiems vieniems. Vis dar prisimindavo, kaip jį pamačius akimirkai tarsi sustodavo širdis, kaip su juo tekdavo bėgti daug greičiau, pasitreniruoti smarkiau. Keidas jai patiko, ji mėgo būti su juo – gal net per daug.

Brodė pasitrynė rankomis veidą ir mintyse sau pliaukštelėjo. Jai jau beveik trisdešimt, verslas sekasi, yra supiršusi daug turtingų ir gerai atrodančių miesto svajonių jaunikių. Todėl nereikėtų tiek galvoti apie vieną turtingą ir gerai atrodantį geidžiamiausią vienišių.

Apgailėtina kvadratu. Brodė papurtė galvą šaipydamasi pati iš savęs ir atidarė laišką.

Gerbiamoji p. Stiuart,

Vankuverio Maverics direktoriaus Keido Vebo vardu norėčiau nuoširdžiai padėkoti už jūsų indėlį į Mavericks aukcioną, vyksiantį birželio 19 dieną.

Pridedu jūsų kvietimą į pietus, kuriuos mano departamentas tą dieną rengia rėmėjams. Jūs mielai kviečiama dalyvauti pokylyje ir labdaros aukcione. Kaina ir kita informacija nurodytos prisegtame faile.

Laukiame susitikimo su jumis per pietus birželio 19-ąją. Vieta ir laikas nurodyti prisegtame faile.

Jūsų

Vrena Beilis

Viešųjų ryšių direktorė

Vankuverio Mavericks

Dėkoju, bet ne. Ji neis. Auka labdaros aukcione buvo Kolino sumanymas, tad jis lai ir eina į pietus ir pokylį.

Brodė iš viso abejojo, kad aukcione pasiūlytos jų paslaugos atneš nors kiek pelno… Kuris vienišius draugų ir kolegų pilname kambaryje išdrįs prisipažinti norįs pasinaudoti pažinčių firmos paslaugomis? Jų verslas paremtas diskretiškumu, o klientai pas ją ateina apie paslaugas sužinoję iš kitų žmonių. Tačiau Vrena ir Kolinas jos abejones išsklaidė. Jie pamanė, kad seserys, broliai ir draugai pasistengs pasirūpinti artimaisiais bei bičiuliais. Be to, svečiai pirkti galės anonimiškai, per mobiliuosius telefonus, vadinasi, jei jie tik pageidaus, konfidencialumas bus užtikrintas.

Kadangi pažintys internetu tapo rimtu konkurentu, Kolinas buvo įsitikinęs, kad tikrai nepakenks sustiprinti jų kaip Vankuverio visuomenės grietinėlės piršlių pozicijas. Tam jiems reikėjo išplėsti pažinčių tinklą.

Tapti Maverics tyliojo aukciono dalimi – labai sėkmingas žingsnis ir puiki reklama, nukreipta į jų tikslinę grupę. Kadangi rinkodara ir viešieji ryšiai yra stiprioji Kolino pusė, Brodė jam ir pasiūlys atstovauti firmai per tuos pietus.

Iš dalies ji nenori dalyvauti dėl to, kad priėmime bus Keidas. Nors praėjo keli mėnesiai, Brodė jį sutikusi vis tiek iš gėdos kiaurai žemę prasmegtų. Elgėsi tuomet kaip lengvabūdė skaistuolė, kuri sako taip, bet galvoja ne. Dieve! Kaip ji pajėgtų būti viename kambaryje su Keidu netrokšdama jo geidulingo kūno – tas vyras tebekaitina jos erotiškiausias fantazijas – ir kartu nemirti iš gėdos?

Kompiuteris vėl skambtelėjo ir pažvelgusi į ekraną Brodė pamatė naują žinutę.

Labas, Brode,

manau, kad gavai kvietimą į Mavericks rengiamą rėmėjų priėmimą. Aš dalyvauti negalėsiu. Mes su Kėja tą dieną eisime pas vaisingumo specialistą. Ar galėtum nueiti tu ir padirbėti už mus abu?

Dėkoju

Kolinas.

Brodė sudejavo.

– Dieve, lai ten nebūna Keido, – meldėsi ji.