Читать книгу Meilė kaip kine - Jules Bennett - Страница 1

– Man reikia tavo kūno.

Kelė Metjus staigiai atsisuko ir išvydo viršininką, seksualų Holivudo plastikos chirurgą, stovintį vos už kelių pėdų klinikos fojė. Už nugaros ištiesęs ranką ir suktelėjęs riešą užrakino laukujes duris.

– Atsiprašau? – klustelėjo ji džiaugdamasi, kad klinikoje nieko nėra.

Nojaus Fosterio veide atsiradusią išdykėlišką šypseną greitai pakeitė žudantis juokas, nuo kurio moterims linkdavo keliai ir ant grindų krisdavo kelnaitės. Reikia pripažinti, kad jos kelnaitės visada likdavo vietoje, bet…

Dievaži, kokia ji lėkšta – jei tik jis pamotų pirštu ir pakviestų paskui save į poilsio kambarį…

– Išklausyk mane, – tarė jis ir kilstelėjo rankas. – Žinau, kad nori pradėti aktorės karjerą…

Gerai… Vadinasi, jis, priešingai nei ji, nemąsto apie tai, kaip norėtų nuplėšti jos apatinius poilsio kambaryje. Apmaudu.

– Bet, – tęsė jis nė nenutuokdamas apie nepadorias jos mintis, – turiu tau pasiūlymą.

Paskutiniai trys žodžiai jos ausiai nuskambėjo kaip muzika. Toji svajonė apie juodu poilsio kambaryje vis dėlto gali išsipildyti.

– Noriu, kad pozuotum kitoje mano reklamos kampanijoje.

Kelė papurtė galvą.

– Atsiprašau. Ką?

Pozuoti? Viduje tebegyvenanti putli paauglė vos nenusijuokė. Bet ji jau seniai atsisveikino su ta mergina Kanzase.

Nojus pajudėjo jos link, neatitraukdamas žvilgsnio ir nesiliaudamas šypsotis.

– Norėčiau, kad pozuotum naujo mano kabineto kitame miesto gale reklamai.

Kelė atsistojo ir apėjo stalą.

– Akivaizdu, kad kažko neapgalvojai.

Jam nužvelginėjant jos kūną, audringoje Kelės vaizduotėje ėmė suktis įvairiausios saldžios mintys.

– Patikėk, apgalvojau. Ir noriu tavęs.

O, vaikeli. Jei tik šie žodžiai būtų ištarti kitomis aplinkybėmis.

– Turi gyvą galą klienčių, kurių gali paprašyti, – pasakė ji ir apsisukusi nuėjo koridoriumi iki poilsio kambario pasiimti rankinės. – Be to, man niekada neteko pozuoti.

Kaip ir dauguma atvykusių į Los Andželą Kelė atsikraustė čia trokšdama tapti aktore, dėl kurios neįtikėtino talento sukrustų Holivudo režisieriai ir prodiuseriai. Deja, jos agentė parūpindavo atrankas tik į gėdingus filmavimus. Kol kas ji vaidino kremo nuo spuogų ir lytiniu keliu plintančių ligų vaistų reklamose. Ne tokios šlovės ji tikėjosi. Bet juk reikėjo nuo ko nors pradėti, tiesa?

Gal dėl tos LPL vaistų reklamos Nojus ir nesidomi ja po darbo valandų? Jis juk žino, kad ji vaidino… ar ne? Ji tikrai sveika, ypač turint omenyje seksualinės patirties stoką. Skaisti nebuvo, bet tie du apgailėtini nutikimai, galima sakyti, nesiskaito.

– Tenoriu kelių tavo nuotraukų, Kele. – Nojus nusekė jai įkandin ir plačiu petimi atsirėmė į durų staktą. – Norime tokios reklamos, kuri parodytų, kaip likti jaunai ir natūraliai.

Kelė pamėgdžiojo jį sukryžiuodama rankas ir atsiremdama į spintelę.

– Bet išskyrus tą mažą randą ant smakro daugiau manęs neoperavai. Ar tai nebus klaidinanti reklama?

– Tikrai ne, – paprieštaravo jis. – Jei niekada nebūtum buvusi mano klientė, tuomet būtų. Bet tu tobula, Kele. Graži, fotogeniška, būsi ant reklaminių stendų visame mieste. Tik nesakyk, kad nenori.

Na, tai tikrai milžiniškas šuolis po kremo nuo spuogų ir LPL.

– Manai, jog tai padės mano aktorės karjerai? – paklausė ji.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Nepakenks.

Kelė girdėjo apie vaidmenį Entonio Praiso filme, už kurį atiduotų bet ką, bet jos agentė dar negavo kvietimo į atranką. Tačiau turint ryšių…

– Aš taip pat turiu pasiūlymą, – pasakė ji.

Nojus suraukė tamsius antakius ir prisimerkė.

– Kai nutaisai tokią išraišką, aš susinervinu. Po pastarojo tavo nušvitimo mūsų poilsio kambaryje atsirado kavos aparatas, aptaškęs ir sienas, ir grindis.

Ji mostelėjo ranka.

– Tai tebuvo menkas techninis gedimas.

Jis atsiduso.

– Klok, Kele.

– Pasikalbėk su Olivija Dein, kad pakviestų mane į būsimo Entonio filmo atranką, ir papozuosiu.

Jei Nojus paskambintų Didžiajai Holivudo Dein, kuri kaip tyčia buvo svarbiausia jų klientė ir naujojo filmo, vaidmens kuriame taip troško Kelė, prodiuserio mama, Kelė būtų amžinai dėkinga.

– Neprašau, kad per ją parūpintum man vaidmenį, – tęsė ji. – Tenoriu patekti į atranką, kad parodyčiau, ką sugebu.

Dieve, kaip ji nemėgo maldauti, bet, na… teko tai daryti. Į Los Andželą atvyko įgyvendinti svajonės ir nenorėjo nuėjusi taip toli pabučiuoti durų.

Kelė tikėjo likimu ir manė, jog dirbti plastikos chirurgui, tenkinančiam įtakingiausios moters Holivude poreikius, nėra sutapimas.

– Prašau, – tarstelėjo ji ir meiliai nusišypsojo.

Nojus suraukė antakius ir pakreipė galvą. Prakeikimas, jis puikiai mokėjo nutaisyti tą aistringą Džordžo Klunio išraišką.

– Ar agentė negali gauti tau kvietimo į atranką? – paklausė jis.

Kelė gūžtelėjo pečiais.

– Ji tvirtina, kad šis vaidmuo man netinka. Bet negavusi progos negaliu įrodyti, ko esu verta.

Jis ištiesė rankas, uždėjo stambias vyriškas plaštakas jai ant pečių ir Kelės kūnu nuvilnijo džiaugsmingi virpuliai. Dievaži, ji norėjo pajusti tas rankas ant nuogo kūno.

Kiekvienai svajonei savas laikas, Kele.

– Tavo agentė jau senokai dirba šioje srityje, – pasakė jis švelnesniu balsu, tarytum stengdamasis kažką paaiškinti vaikui. – Turbūt žino, ką kalba.

– Nesuprantu, kuo tai kažkam pakenks, – neatlyžo ji. – Jei negausiu vaidmens, labai nenusiminsiu. Bet yra tikimybė, kad gausiu jį ir pradėsiu tai, apie ką svajojau visą gyvenimą.

Tamsiai pilkos akys nužvelgė jos veidą.

– Negaliu jai skambinti. Žinau, kaip to trokšti, bet negalėčiau sau atleisti, jei per mane įžengtum į pasaulį, kuris nėra toks nuostabus, kaip manai. Juk visai neseniai pradėjai gyventi šiame mieste, Kele. Kodėl skubi? Entonis Praisas – rimtas tikslas.

Kad ir koks seksualus būtų Nojus, ji negali leisti jam sužlugdyti svajonės.

– Gerai. Pati gausiu kvietimą į atranką.

Jis nuleido rankas ir užsidėjo jas ant siaurų klubų.

– Tegul agentė pluša, Kele. Žvaigždėmis per naktį netampama. Tu graži moteris. Nesunkiai sulauksi dėmesio.

Po šių žodžių ją užliejo šiluma. Tai, kad Nojaus Fosterio, vyro, kuris pragyvenimui užsidirba kurdamas grožį, manymu ji yra graži, vienas komplimentų, kuriuos ji amžinai nešiosis širdyje.

– Už pozavimą sumokėsiu tau penkiasdešimt tūkstančių.

Išgirdusi netikėtą pasiūlymą Kelė sustingo.

– Penkiasdešimt tūkstančių? Ar protelį pametei?

Jis sukikeno.

– Kai nustembi, pasigirsta tavo akcentas.

– Neturiu jokio akcento, – atkirto ji. – Ir grįžkim prie to pasiūlymo. Tu juokauji?

Jo šypsena išblėso.

– Su verslu ir pinigais aš nejuokauju.

Su penkiasdešimt tūkstančių ji nuveiktų daug. Būtinai reikia pakeisti tėvų namo stogą, be to, galėtų nupirkti jiems kitą, patikimesnį, automobilį. Dieve, nejau galima atsisakyti tokio pasiūlymo?

Galvojant apie privalumus ir trūkumus – pirmųjų tikrai buvo daugiau – Nojaus akys taip atidžiai į ją žvelgė, kad darėsi neramu. Viena, jis Holivudo žvaigždžių chirurgas ir ji visada jausdavosi tarytum jo analizuojama. Antra, jos manymu, viršininkas buvo verčiantis iš kojų, stulbinamai seksualus. Ji nesuprato, kodėl, po galais, tas vyras vis dar vienišas.

Gal bučiuodamasis jis seilėjasi – tai tikrai atgrasu. O gal jis netikęs lovoje?

Žiūrėdama į jį Kelė suprato, kad toks vyras kaip Nojus Fosteris negali būti prastas meilužis. Nuo jo sklido seksualumas, o su drabužiais jis atrodė toks neįtikėtinai tobulas, kad nė neįsivaizdavo, kas būtų išvydus jį nuogą.

Nojus nutaisė kerinčią šypseną, lyg norėdamas patikinti, kad jai viskas bus gerai. Tos duobutės skruostuose suteikė jam tokį žavesį, jog Kelę apėmė jausmas, kad jos ryžtas sutrupėtų taip pat greitai, kaip kelnaitės nukristų ant grindų, jei jis pasiūlytų įgyvendinti jos svajonę poilsio kambaryje.

Kelė tikrai negalėjo atsisakytų tų pinigų. Nors norėjo, kad jis pasikalbėtų su Olivija, bet džiaugėsi ir tuo, kad pasiūlė tokią didelę sumą.

– Nusifotografuosiu, – pasakė ji.

Mintis beprotiška, bet tebūnie. Moka jis.

– Noriu tavo veido, Kele. Noriu užfiksuoti tą jaunatviškumą, nekaltybę.

Kelė nusijuokė.

– Nesu jau tokia nekalta.

– Atsikraustei čia prieš mažiau nei metus, užaugai vidurio vakaruose. – Akių vokai pridengė tamsias akis ir jis pasilenkė tiek, kad įsibrautų į jos asmeninę erdvę. – Galima sakyti, tebesi skaisti.

Kelei išdžiūvo burna, nes išgirdus žodį skaisti mintys iškart pasisuko apie seksą. O tai kirbėjo galvoje tol, kol Nojus stovėjo labai arti įsmeigęs į ją gundančias akis.

– Patikėk manimi, nesu skaisti.

Užsičiaupk, Kele.

– Gera žinoti, – pasipūtusiai šypsodamasis pasakė jis. – Bet džiaugiuosi, kad sutikai fotografuotis.

– Ar tau kada nors teko kovoti dėl to, ko nori, ar pakanka nutaisyti tą šypseną? – pajuokavo ji.

Jo veidu šmėkštelėjo šešėlis, šypsena virptelėjo ir jis nurijo seiles. Bet tamsa išnyko taip pat greitai kaip atsiradusi.

– Nustebtum sužinojusi, dėl ko teko kovoti ir kiek prarasti.

Ne jos reikalas, pasakė sau Kelė. Visi turi praeitį, o tai, kad jis turtingas ir įtakingas chirurgas, nereiškia, jog jam buvo lengva. Tačiau ji pirmąkart išvydo skausmą, kurį jis slėpė po milijardo dolerių vertės šypsena.

***

Ji nėra skaisti.

Nojus atsiduso. Kelė Metjus gal ir nėra skaistuolė, bet ji tikrai nekalta, mat jei nutuoktų, kur galvojant apie ją krypsta jo mintys, paduotų į teismą už seksualinį priekabiavimą.

Jis nenorėjo būti kaip visi ir susitikinėti su savo sekretore, bet po velnių, troško pažinti ją asmeniškiau, intymiau. Prieš dvi dienas užspeisdamas ją į kampą poilsio kambaryje jis žaidė su ugnimi. Priartėjęs prie jos pastebėjo, kaip išsiplėtė ryškiai žalios akys, kaip ji nervingai pradėjo laižytis lūpas… seksualias, putlias lūpas, kurios prašėsi būti bučiuojamos. Už tokias jo klientės klojo nemažus pinigus.

Nojus atsilošė kėdėje. Kelė gali ateiti bet kurią akimirką, o jis norėjo jų santykius išlaikyti profesionalius. Daugiau jos nelies ir nesileis paveikiamas viltingų akių ir vaikiškų svajonių.

Jei Kelė nutuoktų, kas laukia patekus į šį prasisiekėlių Holivudo aktorių ratą, parbėgtų į tą kukurūzų lauką, iš kurio atvyko. Šis pasaulis nėra tik blizgantis ir žavus. Nojus nė už ką nežiūrės, kaip dar viena jam brangi moteris patenka į tamsiąją Holivudo pusę.

Sužadėtinės palikti randai dar buvo švieži ir gilūs. O kadangi jis kas vakarą grįždavo į namus, kuriais jie kadaise dalijosi ir tebesirūpino jos sergančia močiute, Nojus įtarė, kad tos žaizdos niekada neužgis.

O Kelė kartais atrodydavo tokia panaši į Malindą, kad skaudu net prisiminti, kaip nušvisdavo sužadėtinė pagalvojusi apie jos laukiančią karjerą. Kelė – antra Malinda… tik šįkart jis nenorėjo prisirišti.

Jis persibraukė ranka plaukus, stengdamasis atsikratyti vis dar kankinančio košmaro.

Sužadėtinė jam buvo viskas. Būtų padaręs bet ką, kas įmanoma, kad ją išgelbėtų. Bet nepavyko. Jis nuvylė vienintelę visa širdimi mylėtą moterį, vienintelę, su kuria norėjo praleisti likusį gyvenimą. Nojus nenorėjo vėl atiduoti širdies. Jis tikrai manė, jog nepakeltų dar vienos gniuždančios netekties.

Taigi jis nė už ką nesikalbės su Olivija dėl vaidmens Kelei. Tiesą sakant, pozavimą reklamai jis naudojo kaip būdą neleisti jai patekti į tamsesnį pasaulį, apie kurį Kelė nenutuokė. Jei jis patenkintų ją pinigais ir dėmesiu, galbūt jai to pakaktų. Ir atsikratytų to kino žvaigždės fetišo.

Nojui reikėjo įsikišti ir ką nors padaryti. Ir jam nerūpėjo, kad elgiasi klastingai. Negali stovėti nuošaly ir stebėti, kaip dar viena nekalta moteris tampa bjaurios kino pramonės auka.

Jį jau kamavo šioks toks nerimas dėl gražios ir naivios sekretorės. Žinojo, kiek jai moka, bet taip pat žinojo, kad ji vos suduria galą su galu. Juk tos kelios reklamos, kuriose ji vaidino, neįtraukė Kelės į pasaulį, nuo kurio jis norėjo apsaugoti… tiesa?

Nojus nebuvo ciniškas, kol neteko pagyventi su narkomane.

Galinės klinikos durys atsidarė ir užsidarė. Girdėjo, kaip kulniukai kaukši plytelėmis išklotu koridoriumi ir sulėtėja prie jo kabineto. Nojus nusišypsojo.

– Ar viskas gerai? – paklausė Kelė, spausdama prie peties rankinę, o kitoje rankoje laikydama maišelį su pietumis.

– Žinoma. Kodėl turėtų būti kitaip?

Ji pašnairavo į jį ir šyptelėjo.

– Nes į kliniką niekada neateini anksčiau už mane.

Ryškiai mėlyna suknelė pabrėžė jos figūrą. Nojui teko prisiversti nesiblaškyti ir negalvoti apie tai, kaip nuvilktų drabužį jai nuo kūno… ar kaip jai pavyko po ta suknele dar ką nors sutalpinti. Ji vilkėjo siaurikes. Arba nieko. Jei ji nuoga… Dieve, negalima apie tai galvoti.

– Turėjau darbų prieš apsilankant pirmajam klientui, – atsakė jis stengdamasis išlikti profesionalus. – Man gali paskirti vieną berniuką, neseniai nukentėjusį per gaisrą namuose. Tiesą sakant, kaip tik baigiau pokalbį su kolega dėl jo gydymo.

– Prisimenu tą prašymą. – Kelė nusišypsojo plačiau. – Štai dėl ko esi nuostabus gydytojas. Labai apsidžiaugiau, kai nusprendei imtis jį operuoti.

Nojus nenorėjo, kad Kelė laikytų jį išganytoju. Be to, jis bijojo prisirišti prie vaiko. Vaikai iš prigimties pažeidžiamos būtybės, todėl nerimavo, kad gali tiesiog neatlaikyti emocijų.

– Berniuko teta – nuolatinė klientė, ji paklausė, ar negalėčiau jo apžiūrėti. Tai nereiškia, kad man pasidarbavus jis bus tobulas. Kol kas turiu kelias savaites palaukti, nes žaizdos dar šviežios.

– Bent jau suteiksi jam galimybę ir vilties, – tarė Kelė vis dar šypsodamasi ir tebežiūrėdama taip, tarytum jis būtų daugiau nei gydytojas. – Vien to pakanka, Nojau. Nenuvertink savo gebėjimų.

– Nenuvertinu, bet į viską žvelgiu realistiškai. Tikėtina, kad negalėsiu padaryti nieko, bet darysiu viską, kas įmanoma.

Dauguma gydytojų turėjo Dievo kompleksą, bet Nojus norėjo manyti nesąs vienas jų. Žinojo savo galimybes ir ribas. Tačiau niekada neatsisakydavo iššūkio ir tikrai neketino nusigręžti nuo dešimtmečio berniuko, kad ir kas būtų jo teta. Nojus pamėgintų padėti apdegusiam vaikui kad ir kas jam paskambintų.

– Tu tyli, – pasakė jis. – Vadinasi, galvoji. Ar man jau nervintis?

Jos veide atsirado plati švytinti šypsena.

– Na, po mūsų vakarykščio pokalbio apie atranką šis tas nutiko.

O ne. Ta šypsena gali reikšti vienintelį dalyką…

– Sulaukiau skambučio! – šūktelėjo ji. Kelė įžengė į jo kabinetą ir numetė daiktus ant kėdės kitapus stalo. – Nuostabu, tiesa? Vakar man paskambino agentė, kai buvau pakeliui namo, ir pasakė parūpinusi kvietimą į atranką pirmadienį.

Jį apėmė baisus déjà vu jausmas.

– Džiaugiuosi dėl tavęs, – pamelavo jis. – Būtinai paskambink Merei ir paklausk, ar galės tave pavaduoti.

– Gerai. – Ji nusišypsojo, paskui nudelbė žvilgsnį žemyn, uždengė veidą rankomis… ir prapliupo verkti.

Kas čia dabar?

– Kele?

Jis apėjo stalą ir priėjo prie jos. Kas nutiko? Vieną sekundę ji švytėjo iš džiaugsmo, o kitą kūkčiojo įsikniaubusi į delnus.

– Kele? – švelniai pakartojo jis. – Ar viskas gerai?

Ji nusišluostė šlapius skruostus ir papurtė galvą.

– Atsiprašau, Nojau. Tiesiog…

Į jį atsisuko ašarotos akys – net ir išsitepusi blakstienų tušu ji vis tiek atrodė pritrenkiamai.

– Tu nesuprasi, – pasakė ji.

Nesupras? Ko nesupras?

– Norėjau progos ir ją gavau, – kūkčiodama tęsė ji. – Kai tik paskambinau Olivijai…

– Palauk. – Jis iškėlė ranką. – Skambinai Olivijai?

Kelė šniurkštelėjo ir linktelėjo.

– Vakar ryte. Skambinau norėdama priminti apie botokso procedūrą kitą savaitę. Turėjau surizikuoti ir paklausti jos apie atranką. Blogiausiu atveju ji būtų atsisakiusi.

Po šimts, neįtikėtina. Negali būti, kad šitai vyksta.

– Mano iniciatyvumas padarė jai įspūdį ir ji pasakė pažiūrėsianti, ką gali padaryti. – Ašarotą Kelės veidą papuošė šypsena. – O vakare man paskambino agentė, viskas sutarta.

Nojus manė, jog ji nežino, ko prašosi. Kelė savo žvaigždžių liga sergančioje galvoje tikriausiai buvo susidariusi įspūdį, kad Holivudas – tik raudoni kilimai ir kokteilių vakarėliai.

Bet ar galėjo jos nepalaikyti, kai atrodė tokia laiminga? Kelės šeima toli, o apie kaimynę pasakojo vos kelis kartus, taigi, jo manymu, ji turėjo mažai draugų. Pasielgtų kaip tikras mulkis, jei neparodytų paramos. Tebūnie prakeiktos tos mamos įdiegtos džentelmeno savybės.

– Negaliu patikėti, kad pasinaudojai paciente, – pasakė jis. – Ar nemanai taip peržengusi ribą?

Kelė gūžtelėjo pečiais, bet toliau šypsojosi.

– Ne. Su ponia Dein tapome draugėmis. Nemanau, jog piktnaudžiavau ir, prisipažįstu, pasielgčiau taip dar kartą, Nojau.

Nužvelgęs ją suprato, kad ji kovoja dėl svajonės, kurios mano esanti nusipelniusi. Kai Kelė šitaip jam šypsodavosi, Nojus galėdavo atleisti bet ką.

– Puiku, Kele. – Jis net pats nusišypsojo, kad parodytų esąs laimingas, paskui palietė jos veidą. – Gal susitvarkyk makiažą, kol neatvyko pacientai.

Kelė aiktelėjo ir pasivalė paakius.

– O ne, – šūktelėjo ji pažvelgusi į juodus pirštų galiukus. – Tikriausiai atrodau baisiai.

– Niekas nesumenkintų tavo grožio.

Negalvodamas jis ištiesė ranką nušluostyti ašarų paliktus pėdsakus ant šviesaus jos skruosto. Kai nykščio pagalvėlė nuslydo jos oda, Kelei užgniaužė kvapą, o jos žvilgsnis įsmigo į jo akis. Kaip juodu atsidūrė taip arti vienas kito? Ar jis žingtelėjo arčiau, ar ji pasislinko?

Ašarotos akys pažvelgė jam į lūpas, paskui pakilo.

Ko tik neatiduotų, kad galėtų ją prisitraukti ir paragauti tų putlių lūpų. Bent kartą. Ar tai kam nors pakenktų?

Ak, tiesa. Jų darbo santykiams.

– Einu nusivalyti, – tarė ji ir ėmė rinktis savo daiktus nuo kėdės. Išeidama nusisuko, paskui grįžtelėjo per petį. – Ačiū, Nojau. Man svarbu, kad mane palaikai.

Ir štai jis tapo prakeiktu veidmainiu. Tačiau ką reikėjo daryti, kai ji vienu metu ir ašarojo, ir šypsojosi? Sužlugdyti jos svajones? Rodyti palaikymą ir nuoširdžiai palaikyti – du skirtingi dalykai… tiesa?

Po velnių, ką jis sau galvojo? Lietė ją, pagyrė ir priartėjo, kad galėtų išvysti tuos tamsiai žalius žiedus aplink raineles, pajusti gaivų gėlių aromatą, regis, nuolat tvyrantį klinikoje.

Kelė ir taip laikė jį šventuoju, nors jis to nenorėjo. Troško jos, bet tik kūniškai. Bet kokie kiti santykiai būtų beprotybė. Tačiau jo hormonai to nesuprato.

Prakeikimas, reikia tvardytis. Gražios moterys – jo pragyvenimo šaltinis, bet Kelė buvo tokia nekalta, tokia gyva, kad žadino jam smalsumą. Ji nebuvo arogantiška ar kandi, priešingai nei dauguma jo pažįstamų moterų. Galbūt dėl to Kelė taip jį žavėjo, o jis norėjo, kad ji tokia ir liktų.

Jei tik nepamirštų darbinių santykių, galbūt liautųsi įsivaizdavęs ją nuogą ir apsivijusią jo kūną.

Negalima pernelyg suartėti su Kele. Nojus prisiekė daugiau niekada su niekuo nesusisaistyti. Be to, ji jo darbuotoja. Ar to nepakanka, kad laikytųsi atokiai?

Po velnių, jis norėjo ją sugundyti. Dar niekada moteriai nejautė tokios traukos. Negana to, visi ženklai rodė, kad ji jaučia tą patį.

Malinda ir Kelė pernelyg panašios. Užsispyrusios, apakintos žvaigždžių ligos, naiviai siekiančios tikslų. Be to, tokių pat ugninių plaukų ir porceliano baltumo odos. Nojus negalėjo leisti, kad jo širdis vėl susisaistytų ar būtų sudaužyta. Tačiau ir negalėjo stovėti nuošaly stebėdamas, kaip Kelė sužlugdo savo gyvenimą.

Jis bus šalia ir pasirūpins, kad ji nepriimtų svarbių sprendimų, kurie gali ją sužlugdyti.

Dieve padėk, kaip jam bus sunku visą dėmesį paskyrus Kelei Metjus.