Читать книгу Įstrigę - Jules Bennett - Страница 1

Vos pajutusi buvusiojo pirštus ant rankos, Zara Perkins bemat išsivadavo iš kietų gniaužtų.

– Nešoksiu, aš dirbu.

Be abejo, Šeinas Čepmenas turėjo pasirodyti, kai ji dirbo vienam iš svarbiausių klientų. Zara didžiavosi savo darbu ir stengėsi kiekvieną užsakovų vakarėlį paversti kuo ypatingiausiu renginiu. Tačiau šį grasino sugadinti Šeinas.

– Tu tikra erzintoja, – pašaipiai iškošė Šeinas. Nuo jo trenkė viskiu. – Mačiau, kaip į mane žiūrėjai.

Žinoma, su panieka, kad jis drįso čia ateiti. Zara mieliau basomis perlėktų per šukes, nei leistųsi dar kartą jo paliečiama. O, kad Šeinas pasitrauktų: darbas naujas ir labai svarbus, tad Zara tikrai netroško gintis nuo vyro, su kuriuo kitados, deja, nuėjo į porą pasimatymų.

– Pašokit su manimi.

Reiklus žemas balsas privertė ją suvirpėti. Zara lengvai atpažino, kas jai už nugaros… naujasis bosas, tariamai korumpuotas verslo magnatas Breidenas Ošėja.

Stypsodama tarp Šeino ir Breideno, ji jautėsi atsidūrusi situacijoje, kurios būtų mielai išvengusi pirmą darbo su Ošėjų šeima dieną. Bet Zara buvo įsprausta tarp dviejų galingų vyrų. Su vienu iš jų nenorėjo turėti reikalų, o kito paslaptinga, intriguojanti asmenybė vertė širdį plakti smarkiau. Tuos kelis kartus, kai lankėsi jo darbo kabinete, niekaip negalėjo susikaupti. Breidenas Ošėja spinduliavo autoritetą, valdžią ir seksualumą.

Zarai šmėkštelėjo mintis, kad Breidenas turėjo įsikišti, ir ji pasijuto pažeminta. Juk ji čia iš profesinių paskatų, tad buvęs vaikinas tikrai nepadės jos reputacijai, kurią ji taip kruopščiai stengėsi pelnyti.

Šeinas piktai dėbtelėjo jai per petį, nebyliai parodydamas Breidenui, ką mano apie jo įsiterpimą, bet, Zarai nespėjus prasižioti, bosas paėmė ją už rankos ir išsitempė į šokių aikštelę nuostabios pokylių salės viduryje.

Netrukus ji jau šoko prisispaudusi prie vyriausio Ošėjų brolio ir… jai visai patiko. Zara žavėjosi tvirtu, seksualiu kūnu, aprengtu geriausiu juodu kostiumu su juodais marškiniais ir be kaklaraiščio, tačiau būti taip arti ir kvėpuoti tuo neabejotinai brangių vyriškų kvepalų aromatu prilygo tikrai kankynei.

Breidenas itin seksualus, tačiau jis – naujasis jos bosas, ir ji privalėjo puikiai pasirodyti dėl prestižo ir beprotiškai didelio atlyginimo. Tai pirmas Zaros šiai ją prieš porą mėnesių pasamdžiusiai įžymiai šeimai suorganizuotas renginys ir ji negalėjo leisti kvailysčių.

Tai reiškė: jokių minčių apie seksą. Jokių. Na, nebent vėliau, kai bus viena.

– Tikrai turiu dirbti.

Juk privalėjo šiek tiek paprieštarauti. Net jei šokis su Breidenu atrodė tarsi savotiškos įžanginės glamonės, ji buvo šio vakarėlio koordinatorė ir jai nederėjo suktis po salę su renginio šeimininku ir užsakovu, nors ir kaip puikiai jiedu sutartų. Tarp jų nuo pat pradžių įsižiebė keista, iki šiol nepatirta, magnetinė energija, bet Zara pernelyg į tai nesigilino.

Breidenas įdėmiai nužvelgė ją tamsiomis akimis.

– Su tokia suknele turėtumėt šokti, – tarė nesišypsodamas.

Moteriai pro ausis nepraslydo seksuali žodžių potekstė. Ji vilkėjo paprastą, tačiau veiksmingą mėgstamą juodą suknelę iki kelių su gilia V formos iškirpte. Net ir norėdama, nepaslėptų moteriškų formų. Be to, tai buvo geriausias drabužis, kurį surado vis dar neiškraustytose dėžėse… po trijų mėnesių naujuose namuose. Jei būtų jas ištuštinusi, tai būtų reiškę sėslumą, šaknų įleidimą.

– Juk mokate man ne už šokius, – atkirto Zara, bet nepasitraukė iš galingo glėbio. Protas skambino pavojų, tik kūnas negirdėjo. – Tai tikrai neprofesionalu.

– Padarykite pertraukėlę.

Uždėjęs didelį delną jai ant nugaros, kitame laikydamas jos ranką, Breidenas pakvietė Zarą klasikinio šokio. Virš galvų švietė krištoliniai šviestuvai, nuo kurių atšvaitų visomis spalvomis žibėjo išvaškuotas parketas. Didžiulės stiklinės durys į verandą vizualiai didino kambarį. Nekeista, kad Ošėjai garsėjo prabangiais vakarėliais – kas savo namuose turėjo pokylių salę?

Aplink sukiojosi kitos poros, tačiau Zaros dėmesį prikaustė tos tamsios, paslaptingos akys. Reikėjo kuo skubiau perimti vairą į savo rankas, nes, nors Breidenas ir įtikinėjo ją pailsėti, jai mokėjo ne už šnekas. Ošėjai pasiūlė jai krūvą pinigų, kad paverstų šią kasmetinę šventę dar didesniu įvykiu nei pernai, be to, Zarą pasiekė gandai, jog buvęs renginio koordinatorius buvo itin nemaloniai atleistas. Ji negalėjo susimauti.

Ar leisti to padaryti išprotėjusiems buvusiems gerbėjams.

– Galėjau susitvarkyti, – tarė ji Breidenui. – Šeinas tiesiog…

– Su tokia dailia moterimi nepageidauju šnekėti apie kitus vyrus.

Viskas, profesinės ribos tikrai peržengtos. Kiekvienas jo ištartas žodis skambėjo žavingai, autoritetingai… aistringai. Jis įgudusiai slėpė jausmus ir neprarado savitvardos, o jį gaubianti paslaptingumo aura darė jį dar patrauklesnį.

Bet ne. Ji ką tik išsiskyrė su galingu ir itin valdingu vyru, jai puikiai sekėsi būti vienai ir puoselėti savo prieš metus įkurtą verslą. Zaros tikslas – tapti tokiai garsiai, kad į ją dėl renginių kreiptųsi visa grietinėlė. Darbas su Ošėjais buvo pirmas didelis žingsnis į tą tikslą – nors sklido gandai apie ne visuomet švarų aukcionų verslą, šeima galėjo pasigirti puikiausiais ryšiais, ir Zara tikėjosi šitaip gauti naujų užsakymų.

– Jei ir toliau raukysitės, manysiu, kad vis dėlto labiau vertinate Šeino draugiją, – Zaros mintis netikėtai nutraukė Breideno žodžiai. – O gal įsikišau į meilužių ginčą?

Moteris vos neatšoko.

– Ne, tikrai ne meilužių.

Ar Breidenas girdėjo Šeino žodžius? – nuraudo moteris. Jiedu nuėjo į kelis pasimatymus, tačiau Šeinas elgėsi pernelyg valdingai, ir Zara nutraukė santykius, bet vyras nenorėjo jos paleisti. Dėkui Dievui, Zara su juo taip ir nepermiegojo.

Vis dėlto Šeinas nepatingėjo priminti, kaip greitai galėtų sunaikinti jos verslą. Ar tikrai manė, kad taip išsikovos antrą progą? Kelias į moters širdį tikrai ne grasinimais klotas.

Zara neatsitrauks be kovos, tačiau stengėsi mąstyti realistiškai – juk jis turėjo pinigų ir ryšių. Nuo Šeino žodžių ją krėtė šiurpas.

– Šalta? – susirūpino Breidenas.

Jis kilstelėjo ranką ir pirštų galais palietė nuogą moters odą virš suknelės medžiagos.

Ir kaip jai galėjo būti šalta, kai žvilgsnis toks karštas, o stangrus kūnas prigludęs taip, tarsi abu būtų vieno obuolio pusės? Keista, kad dar nedegė liepsnose.

– Pone Ošėja…

– Breidenai.

Zara nurijo seiles.

– Puiku. Breidenai, – pasitaisė stengdamasi atlaikyti vyro žvilgsnį. – Man vertėtų patikrinti, ar netrūksta gėrimų…

– Jau patikrinta.

– Užkandžius…

– Ten viskas gerai.

Jiedu pasuko prie didžiulių stiklinių durų į verandą, kur už lango sukiojosi snaigės, pranašaudamos artėjančią pūgą. Vasaris Bostone permainingas ir nenuspėjamas.

– Šį vakarą šauniai padirbėjote, – pagyrė Breidenas. – Aš sužavėtas.

Zara nesulaikė šypsenos.

– Džiaugiuosi tai girdėdama. Mėgstu savo darbą ir siekiu, kad klientai būtų patenkinti. Kita vertus, nenorėčiau įprasti šokti, kai turiu dirbti.

Vyras nykščiu švelniai glostė jos nuogą odą. Nė nesistengdamas buvo ypač patrauklus ir jaudinantis. O gal kaip tik labai stengėsi. To Zara negalėjo nuspėti.

Ji ne iš karto susiprato esanti užspeista į kampą. Plačia nugara užstojęs ją nuo kitų šokėjų, Breidenas prikaustė ją tamsiu svaiginančiu žvilgsniu.

– Girdėjau, ką jis sakė.

Zara nutirpo, giliai įkvėpė ir, atsargiai rinkdama žodžius, atsakė:

– Niekas niekuomet nesutrukdys man atlikti darbo. Šeinas…

– Daugiau nebetrukdys, – grėsmingai užtikrino Breidenas. Jo akys lakstė po moters kūną, liesdamos panašiai, kaip ką tik pirštai.

Ne. Ne, ne, ne. Negaliu ir toliau puoselėti šitokių geidulingų minčių. Po galais, juk jis – mano bosas. Kad ir kaip Breidenas Ošėja intrigavo, moteris neturėjo laiko seksualiniams santykiams. Nekeista, kad buvo tokia irzli.

– Pūga prasideda. – Vyras linktelėjo stiklinių durų link. – Ar toli gyvenate?

– Apie dvidešimt minučių kelio.

– Jei turite grįžti…

– Ne. – Zara iškėlė ranką ir papurtė galvą. – Visą gyvenimą praleidau Bostone, tad sniegas manęs negąsdina. Be to, niekuomet neišeinu iš renginių anksti.

Breidenas kurį laiką įdėmiai į ją stebeilijo ir galiausiai linktelėjo.

– Džiugu girdėti, tačiau nenoriu jūsų paleisti vairuoti tokiais keliais. Mano vairuotojas jus nuveš.

– Ne, nereikia.

Breidenas palinko arčiau ir Zara juto jo kvėpavimą sau ant skruosto.

– Nešvaistykime laiko ginčams, kai turėtume šokti.

Apsivijęs liemenį, Breidenas prisitraukė ją arčiau. Vis dėlto pertraukėlė dar nesibaigė. Na, ir gerai, nes ji dar nenorėjo paleisti tvirto kūno.

Moters kūnas atrodė puikiai, bet jį liesti buvo visai kas kita. Breidenas žinojo, kad Zara seksuali, tačiau tikrai nesitikėjo šitokio kibirkščiuojančio potraukio. Vis dėlto jis turėjo susikaupti ir neleisti velniškiems apvalumams nukreipti jo nuo plano.

Zara su elegantiška juoda suknele gilia iškirpte ir dailia krūtine traukė akį ir blaškė dėmesį nuo tikrojo šio vakarėlio tikslo.

Būtent todėl jis neatsitiktinai sutrukdė vienam didžiausių savo priešų lįsti prie moters, į kurią žvilgčiojo visą vakarą. Breideną kamavo pavydas. Beprotiškas, nes Zara tik paprasčiausia renginių koordinatorė… šį darbą gavusi tyčia. Pasamdė ją, kad užmegztų ryšį ir šitaip prieitų prie asmeninio jos gyvenimo ir namų, kuriuose galėjo slypėti Ošėjų šeimos paveldas.

Niekas nesutrukdys įvykdyti tėvui mirties patale duoto pažado.

Breidenas buvo pratęs vilioti, kad gautų, ko užsigeidęs. Intymūs pokalbiai lovoje atrišdavo liežuvį ir, jei Zara išklos viską, ką Breidenas nori išgirsti, nereikės laužyti įstatymų… bent akivaizdžiai. Būtų kvaila atsisakyti tokios progos, ypač patyrus, kaip puikiai jųdviejų kūnai tiko vienas prie kito, ir pastebėjus, kaip, jam vos prisilietus prie nuogos jos odos, moteris sulaikė kvapą. Tik, tiesą pasakius, tas nekaltas prisilietimas paveikė ir jį patį ir jam derėjo suvaldyti tą nenumaldomą aistrą.

Breidenas privalėjo nepamiršti, kad yra šeimos galva ir turi atlikti pareigą – flirtas ir vilionės turėjo būti saikingi.

Šįvakar Ošėjų aukcionas šventė ne tik aštuoniasdešimtąjį sėkmingos veiklos jubiliejų, bet ir dviejų naujų vietų Atlantoje ir Majamyje atidarymą. Už Majamį buvo atsakingas brolis Makas, išsikraustęs ten plėtoti verslo.

Šiaip ar taip, Bostone visuomet liks pagrindinis aukcionų štabas, jį po tėvo mirties perėmė Breidenas ir dabar žadėjo keletą svarbių pokyčių – laikas šeimai verstis teisėta veikla. Jis matė, kaip nešvarūs reikalai ir su tuo susijęs nerimas nuvarė Patriką Ošėją į kapus, ir pats netroško panašaus galo.

Breidenas turėjo sugalvojęs penkerių metų planą ir tikėjosi, jog galiausiai Ošėjų veikla taps visiškai teisėta – daugiau jokio kraujo praliejimo. Tai pirma ir svarbiausia taisyklė. Tik šįvakar, pamatęs Šeiną kabinėjantis prie Zaros, buvo pasiruošęs padaryti išimtį.

Mirtis jam nebuvo svetima: Breidenas daugybę kartų girdėjo tėvą duodant nurodymus ką nors nužudyti dėl jam svarbių priežasčių ir, nors niekuomet tam nepritarė, žinojo Patriką buvus sėkmingą ir visų gerbiamą verslininką.

Šokoladinės Zaros akys apsidairė po salę ir grįžo prie jo.

– Ateina jūsų brolis.

Breidenas neatsisuko ir nepaleido Zaros. Muzika grojo, svečiai šoko, tačiau Breidenas nekreipė į aplinkinius dėmesio.

– Turime pasikalbėti, – tarė Makas.

Pora sustojo, Breidenas nepaleisdamas moters metė žvilgsnį per petį.

– Po penkių minučių susitiksime kabinete.

– Dabar.

Breidenas vos nenusikeikė.

– Po penkių minučių, – pasakė ir, atgręžęs broliui nugarą, sutelkė dėmesį į Zarą.

Jiedu šoko toliau. Breidenas juto Maką stovint jiems už nugaros, tad palydėjo partnerę į aikštelės kraštą. Dabar Zara buvo jo ir Breidenas nenorėjo sutrumpinti jųdviejų laiko kartu.

– Eikite pas brolį. – Nusišypsojo Zara, parodydama duobutę ant skruosto. Toji nekalta duobutė nė kiek nederėjo prie seksualios suknelės. – Juk aš ir pati turėčiau dirbti.

Išties jis mokėjo jai už darbą, tačiau negalėjo paneigti, jog jam taip pat patiko laikyti ją glėbyje, ir Breidenas žadėjo tai pakartoti. Pažinęs Zarą artimiau, priartės prie to, ko taip reikėjo.

Dar kartą pirštų galais perbraukęs jos nugaros odą, žengė atgal ir palenkė galvą.

– Pasimatysime, kai šnektelėsiu su Maku. Jei Šeinas kels rūpesčių, nedvejodama kreipkitės į mane.

Zara linktelėjo ir, suėmusi rankas, nervingai apsidairė po patalpą, tarsi ieškodama to vyro.

– Neprapulsiu. Pasikalbėkite su broliu. Ir ačiū už šokį. Dabar grįžtu prie darbo.

Breidenas priėjo arčiau, paėmė jos ranką ir švelniai pabučiavo į smulkius krumplius.

– Tai aš turėčiau dėkoti.

Lūpoms palietus ranką, moteris prasižiojo ir tyliai suaimanavo. Ją suvilioti bus vienas juokas. – Jis ilgai laukė tinkamos akimirkos pradėti gundymų žaidimą.

Pirmiausia turėjo išsiaiškinti, dėl ko taip nerimauja jaunėlis brolis. Breidenas atsiprašė Zaros ir patraukė jo ieškoti.

Nors prognozavo prastą orą, į vakarėlį susirinko visa Ošėjų šeima: pusbroliai iš Bostono ir Rytų pakrantės, jo brolis, sesuo ir Raikeris.

Kokia šventė be airiško klano? Makas dabar gyveno ir tvarkė reikalus pietuose, kur, vejamas atšiaurių Bostono žiemų, išskubėjo paskui geriausią savo draugę Dženą.

Breidenas įžengė į kabinetą ir uždarė duris. Makas stovėjo atsirėmęs į raudonmedžio rašomąjį stalą ir rankoje sukiojo stiklą burbono. Vyras iškart suprato, kas brolio taurėje, nes Ošėjai mėgo paprastus dalykus: galią, gerą burboną ir moteris. Nebūtinai tokia tvarka.

– Nusiramink, – paliepė Makas. – Žudikiškas žvilgsnis gąsdina svečius.

– Aš ramus. – Breidenas pabandė įtikinamai nusišypsoti. – Matai?

Brolis papurtė galvą.

– Klausyk, žinau, kad nekenti Šeino Čepmeno, visi jo nekenčiame. Jis – meluojantis niekšelis. Vis dėlto kad ir kokie jo asmeniniai…

– Jis lenda prie Zaros.

Breidenas sustojo priešais brolį ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Šeinas Čepmenas – tikra rakštis Ošėjų pasturgalyje. Prieš kelerius metus šis vyras kreipėsi į aukcioną, norėdamas neteisėtai įsigyti vertingą daiktą, ir Breidenas išeikvojo nemažai pinigų ir laiko, stengdamasis jį gauti, tačiau viskas veltui.

Šeinas, supratęs tai kaip nepagarbą, griebėsi šantažo, bet su jo juokingais grasinimais lengvai susidorojo priemonėmis, apie kurias niekas garsiai nekalbėjo. Čepmenui pasisekė, kad jis vis dar kvėpavo, nes tai nutiko, kai vadovavo Patrikas Ošėja.

Šeinas šiame vakarėlyje dalyvavo dėl vienos priežasties, kurią geriausiai apibūdino pasakymas: „Draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau.“

– Nenuleisk nuo jo akių, – tęsė Breidenas. – Tai negali sutrukdyti planų. Jei Šeinui reikėtų pasitraukti…

Makas linktelėjo.

– Perduosiu Raikeriui.

Raikeris. Ošėjų dešinioji ranka, beveik šeimos narys – įvaikintas neramioje paauglystėje ir likęs ištikimas.

Breidenas nenorėjo teptis rankų krauju, tik troško susigrąžinti aukcionų rūmus garsinusį paveldą ir relikvijas. Ošėjai galėjo pasigirti elitiniu klientų sąrašu ir nuolatos stengėsi jį pailginti, viliodami naujus pirkėjus nesenstančiomis relikvijomis. Keletą jų šeima „atrado“ ne visai teisėtai, tačiau sumokėjo nemažai pinigų, kad niekas nepastebėtų kontrabandos tarp daugybės kitų daiktų dideliems aukcionams.

– Manau, kad planas su Zara – prasta mintis. – Makas gurkštelėjo burbono. – Per daug flirtuoji ir nesusikaupi.

Breidenas prisimerkė.

– Ir tai sako vyrukas, turintis po meilužę kiekviename mieste.

Makas dėbtelėjo į jį per taurės kraštą.

– Kalbame ne apie mane. Nebent norėtum, kad suviliočiau gražiąją vakarėlių organizatorę.

– Nekišk prie jos prakeiktų nagų.

Iš kur staiga tas savininkiškumas? Breidenas neturėjo į tą moterį jokių pretenzijų.

Tik laikė ją glėbyje, jautė jos kūną ir pastebėjo pažeidžiamumą prisiartinus Šeinui. Negalėjo leisti jokiai moteriai šitaip jaustis.

Sesuo Leinė susitikinėjo su kažkokiu niekšeliu, tas kartais rodydavo reiklumą, tačiau nebeilgai. Sesers niekas nežemins. Niekada.

– Palik Zarą man ir sutelk dėmesį į naujų vietų paieškas, – paliepė vyras. – Ar viską aptarėme?

Makas pabaigė gėrimą ir pastatė taurę ant stalo.

– Kol kas. Stebėsiu Šeiną, blogiausiu atveju pakviesiu Raikerį. Žinau, kad nori pasukti nauju keliu, bet Šeinas negali trukdyti, tie rankraščiai beveik mūsų rankose.

Breidenas linktelėjo ir nužingsniavo atgal į salę. Tie devyni kelių amžių senumo rankraščiai itin svarbūs Ošėjų šeimai. Kadaise, Didžiosios depresijos laikais, jie buvo laikomi namuose, kuriuose neseniai apsigyveno Zara, bet vėliau juos įdėjo į skrynią ir pardavė. Visai neseniai Ošėjai aptiko skrynią, tačiau ši pasirodė esanti tuščia, tad Breidenas nusprendė ieškoti jų paskutinėje žinomoje vietoje – Zaros namuose.

Vos žengęs pro duris, Breidenas pastebėjo Šeiną stovint prie Zaros. Moteris papurtė galvą ir sukosi eiti, bet stiprūs vyro gniaužtai suėmė jos ranką ir prisitraukė.

Breidenas šovė į priekį, jam už nugaros kaip visuomet sekė brolis.

– Patrauk rankas nuo panelės Perkins. – Nesistengdamas paslėpti susierzinimo balse Breidenas stabtelėjo, bet Šeinas nepaleido Zaros. – Patrauk rankas arba pats su tavimi susitvarkysiu be apsaugos pagalbos.

Makas paliepė apsaugininkams būti pasiruošusiems. Be abejonės, Makas galvojo apie svečių gerovę, tačiau Breideno protą temdė įsiūtis. Dėkui Dievui, Šeinas buvo įspraudęs Zarą į kampą, toliau nuo aplinkinių akių.

Šeinas žvilgtelėjo per petį.

– Tai mudviejų su Zara reikalas. Meilužių ginčas.

Jos veidas aiškiai rodė, jog tarp jų nebuvo nieko neužbaigto, ypač meilės reikaluose.

Zara žvelgė į jį didžiulėmis tamsiomis akimis. Nors buvo drąsiai iškėlusi smakrą, lūpas laikė piktai suspaudusi, o žvilgsnyje buvo galima pastebėti krislą baimės. Breidenas nebegaišo nė akimirkos.

Jis pagriebė Šeiną už riešo ir stipriai sugniaužė.

– Patrauk prakeiktas rankas. Tuojau pat.

Šeinas truktelėjo Zaros ranką.

– Negali vis manęs vengti, – tarė trindamas Breideno spaustą riešą. – Kai kitą kartą skambinsiu, verčiau atsiliepk, kitaip teks užsukti į tavo darbą. Greičiausiai tau tai nelabai patiktų.

Šeinui pasisukus išeiti, kelią pastojo Breidenas.

– Jei dar kartą paliesi ją ar kitą moterį, pažadu, pasigailėsi gimęs. Supratai?

Šeinas padelsė ir nusijuokęs patapšnojo Breidenui petį.

– Tikras Patriko Ošėjos sūnus – iškart grasini. O aš maniau, kad tu nelinkęs teptis rankų.

Niekšelis palietė Breideną, tačiau šis neužkibs ant kabliuko – nors ir kaip knietėjo suduoti Šeinui, žinojo, jog negali pasielgti kaip tėvas.

Breidenas niekuomet nebuvo pasiuntęs nužudyti jokio žmogaus ir nesitikėjo padarysiąs tai ateityje. Šiaip ar taip, dabartinė situacija skatino persigalvoti.

– Visada būna pirmas kartas, – tarstelėjo Breidenas dviem juodais kostiumais apsivilkusiems apsaugininkams vedant Šeiną durų link.

Nenorėdami atkreipti svečių dėmesio, jie nelietė vyro, tačiau apstojo jį iš abiejų pusių ir palydėjo prie artimiausių durų. Kai kurie svečiai atsisuko pasižiūrėti, tačiau grįžo prie savo pokalbių – žinojo, jog neverta kištis į Ošėjų reikalus.

Šeinui pasišalinus, Breidenas grįžo prie Zaros.

– Viskas gerai? – pašnibždomis paklausė Makas.

Breidenas linktelėjo ir ranka apsivijo Zaros liemenį.

– Taip. Duok man minutėlę. – Jis tyliai palydėjo moterį į nedidelę svetainę ir uždarė duris. Pastebėjęs, kaip Zara trina ranką, Breidenas vos susitvardė neišbėgęs paskui Šeiną ir jam netrenkęs.

Breidenas švelniai suėmė Zaros ranką, stengdamasis nekreipti dėmesio į tai, kad krumpliais perbraukė jos krūtinę, ir pasiūlė prisėsti į odinį krėslą.

Uždegęs nedidelį šviestuvą, pritūpė priešais ją.

– Breidenai…

Jis ranka parodė sustoti.

– Parodykit ranką.

– Man viskas gerai. Turiu grįžti prie darbo. Atleiskit, kad iškėliau sceną.

– Atraitokite rankovę arba apnuoginkite petį, kad matyčiau.

Zara padelsė, bet galiausiai apnuogino baltą petį su mėlynu liemenėlės dirželiu.

Ant kreminės odos ryškėjo melsvi pirštų atspaudai ir tai siutino Breideną.

– Vertėjo jį nokautuoti.

Breidenas lėtai užtraukė suknelės rankovę. Zara suvirpėjo ir, žvelgdama tiesiai į akis, uždėjo ranką jam ant plaštakos.

– Man viskas gerai, – dar kartą patikino. – Tikrai turiu grįžti prie darbo. Labai dėkoju už tai, ką padarėte.

Tik pajutęs jos šiltą kvėpavimą ant skruosto, Breidenas suprato, kaip arti jų veidai. Jis pakėlė akis ir žvilgtelėjo jai į lūpas.

– Mano motyvai kartais būna savanaudiški.

Zara truktelėjo lūpų kamputį.

– Šiaip ar taip, jie suveikė.

Jis pasilenkė, taip arti, kad kvėpavo vienu oru.

– Aš visuomet efektingas.