Читать книгу Kur nuneša jausmai - Kandy Shepherd - Страница 1

Mėgstamiausiame keraminiame inde Džema mediniu šaukštu baigė plakti sviestą tortui, kurį ruošėsi kepti pusmečio susilaikymo nuo pasimatymų proga.

Saldus ir rūgštus puikiai derėjo – tai buvo sodraus baltojo šokolado kremo ir geltonųjų bei žaliųjų citrinų skonio mišinys. Džemai jis siejosi su pusmetį trukusiu saldumu mokantis suvaldyti baimę, kylančią prieš užsimezgant naujiems santykiams, ir rūgščiomis vienatvės akimirkomis. Bet ji tapo stipresnė, protingesnė ir pasiryžo išsivaduoti iš užburto rato, nes vis pasirinkdavo netinkamus vyrus. Tokius, kurie sudaužo širdį.

Nuo šiol viskas bus kitaip, priminė sau energingai plakdama tešlą. Nebeleis gražiam veideliui ir platiems pečiams apakinti taip, kad nepastebėtų bjauraus būdo. Pažabos staigų norą nerti stačia galva į santykius dėl to, kad manys esanti beprotiškai įsimylėjusi, nors iš tikrųjų to vyro nė nepažįsta.

Džema ketina būti kur kas tvirtesnė. Ne tokia atlaidi. Daugiau jokių antrų galimybių apgavikams ir melagiams širdžių daužytojams, dalijantiems netikrus pažadus. Tokie vyrai jos neverti.

Džemai jau dvidešimt aštuoneri ir ji nori ištekėti ir susilaukti vaikų, kol neiššvaistė dar daugiau laiko.

– Nebebūsiu Ponia, Nemokanti Vertinti Vyrų, – ištarė garsiai.

Nieko tokio kalbėtis su savimi. Džema stovėjo didele pramonine virtuve paverstame sandėlyje Aleksandrijoje, viename iš Sidnėjaus priemiesčių, kur buvo įsikūręs pagrindinis renginių organizavimo verslo biuras. Vakarėlių karalienės priklausė jai ir dviem verslo partnerėms – Endei Niuman ir Elizai Djun. Džema rūpinosi maistu, Endė buvo kūrybinis varikliukas, Eliza – verslo smegenys.

Po keleto metų, praleistų dirbant virtuvės šefe, vėliau ir žurnalo maisto skilties redaktore, Džema pagaliau rado savo svajonių darbą su Vakarėlių karalienėmis. Imtis bendros veiklos su Ende ir Eliza buvo geriausias kada nors priimtas sprendimas. O iš visų jėgų kibti į darbą – geriausias pasirinkimas siekiant atitraukti mintis nuo vyrų. Džema darė viską, kad jų verslas klestėtų.

Mergina sukrėtė tešlą į aukštą apskritą kepimo formą ir švelniai įstūmė ją į įkaitusią orkaitę, ten biskvitas keps pusantros valandos. Paskui ji tortą padengs kokosiniu glajumi ir papuoš cukruotomis geltonųjų ir žaliųjų citrinų vaisių žievelių spiralėmis. Kepinys skirtas ne tik atšvęsti su draugėmis jos pusmečio be vyrų sukaktį, jis bus ir bandomasis vestuvinis tortas.

Atsargiai įdėjusi biskvitą į orkaitę Džema lėtai uždarė dureles. Atsisukusi į salelę virtuvės viduryje suprato esanti nebe viena. Tarpduryje stovėjo aukštas plačių pečių vyras. Džema aiktelėjo ir priglaudė rožine pirštine apmautą ranką prie krūtinės.

– Kas tu toks ir kaip, po velnių, čia patekai? – merginos balse skambėjo panika.

Netgi ištikta šoko Džema sugebėjo pastebėti, kad įsibrovėlis labai gražus. Lieso veido ir šviesiai rudų plaukų. Kaip tik jos skonio. Ne. Daugiau jokių jos skonio! Tik ne po šešių mėnesių savęs atkalbinėjimo nuo labai gerai atrodančių vyrų. Ypač, jei jie įsilaužėliai ar netgi blogiau.

Džema atkišo medinį šaukštą pasiruošusi gintis. Ranka nutekėjo torto tešla, bet ji to nė nepastebėjo.

Vyras iškėlė rankas norėdamas parodyti, kad neketina pulti.

– Tristanas Marko. Man šį rytą paskirtas susitikimas su Eliza Djun. Ji telefonu pranešė, kad įstrigo eismo spūstyje, ir davė durų spynos kodą.

Nepažįstamasis atrodė vienmetis su Džema ir kalbėjo su snobišku anglų ir dar kažkokios kalbos akcentu. Kokios, ji neatpažino. Prancūzų? Vokiečių? Vargu ar jis australas. Smėlio spalvos lininės kelnės, rusvi susagstomi marškiniai ir stilingi batai atrodė europietiškai.

– Gali nuleisti ginklą, – su linksma gaidele balse tarė įsibrovėlis.

Nuleisdama šaukštą Džema nuraudo. Ką galėjo padaryti mediniu šaukštu vyrui, kurio ūgis tikrai daugiau nei metras aštuoniasdešimt? Ji giliai įkvėpė bandydama nusiraminti.

– Nustebinai mane taip tyliai prisėlindamas. Kodėl nepaspaudei skambučio?

Vyras žengė keletą žingsnių į priekį ir atsidūrė tiesiai priešais Džemą kitapus virtuvės salelės. Iš taip arti ji pastebėjo jo skaisčiai mėlynas akis, ryškinamas tamsių antakių, lygią odą ir tobulus dantis.

– Nenorėjau tavęs išgąsdinti, – vyro akcentas intrigavo. – Panelė Djun nesakė, kad čia bus dar kas nors.

Nusimovusi pirštines Džema viena jų nusivalė tešlos likučius nuo rankos ir padėjo jas ant ruošos stalo.

– Aš neišsigandau. Tiesiog buvau čia viena ir – argi ne kvaila tai sakyti nepažįstamam vyrui? – Eliza tuoj bus čia.

– Taip, ji minėjo, kad ilgai neužtruks, – vyras šypsojosi žavingai ir drauge raminamai. – Nekantrauju su ja susitikti. Kalbėjomės tik telefonu.

Jis labai patrauklus. Džema pasistengė atsikratyti jaudulio, kurį kėlė pavojingas susidomėjimas. Ką tik šešis mėnesius atkalbinėjo save nuo tokių neapgalvotų poelgių. Nekartos tos pačios klaidos.

– Gal galiu kuo nors padėti? – paklausė mergina. – Esu Džema Harper – Elizos verslo partnerė.

Kad nepasirodytų nemandagi, Džema apėjo virtuvės salelę. Supratusi, kad vis dar juosi baltą šefo prikyštę ruošėsi ją nusirišti, bet staiga apsigalvojo. Tai gali panašėti į nusirenginėjimą nepažįstamojo akivaizdoje.

Mintyse mergina nusipurtė. Ak, žinoma. Ar pusmetis be vyrų privers ją mąstyti kaip paauglę? Vis dėlto nusijuosti prikyštę nebuvo jokio reikalo.

Džema dalykiškai ištiesė ranką pasisveikinti tikėdamasi, kad toks gestas privers tą vyrą pamiršti rožines pirštines ir mosikavimą šaukštu. Nepažįstamasis tvirtai ir nuoširdžiai paspaudė jai ranką.

– Taigi, tu irgi Vakarėlių karalienė? – vyro lūpų kampučiai kilstelėjo.

– Taip, rūpinuosi maistu, – ir jau ne pirmą kartą pasigailėjo šitaip pavadinusi verslą. Viskas prasidėjo juokais, o dabar, po pusantrų metų, jos buvo vienos populiariausių ir sėkmingiausių renginių organizatorių Sidnėjuje. Ir vis dar erzinamos dėl įmonės pavadinimo.

– Ar tu… ar su Eliza nori susitikti dėl renginio? – Džema stengėsi būti apdairi. Kiek jai buvo žinoma, vienišė Eliza su niekuo nesusitikinėjo. Bet šis apsilankymas gali būti ir asmeninis. Jei tai tiesa, Elizai labai pasisekė.

– Taip, ketinu surengti priėmimą.

– Priėmimą? Kalbi apie vestuvių puotą?

Gerieji kaip visada jau išgraibstyti. Džema tuojau pat nuvijo niūrią mintį. Šis vyrukas jai visiškai nepažįstamas, be to, klientas. Jo šeiminė padėtis neturi jai rūpėti. Bet, nepaisant to, mergina matė šį tą daugiau – ne vien gražią jo išvaizdą. Jis atrodė kažkoks… kitoks.

– Ne. Ne vestuvių, – raustelėjo. – Kai tuoksiuosi, ne aš tarsiuosi dėl tokių dalykų.

Žinoma, ne. Patirtis byloja, kad tai visada daro būsimos nuotakos. Jaunikiams kartais netgi reikia laiko tai suvokti.

– Taigi, jei ne vestuvių puotą, tada ką?

– Galbūt priėmimas ne visai tinkamas žodis. Angliškai kalbu… – jis patraukė pečiais.

Džemai labai patiko platūs vyro pečiai.

– Angliškai kalbi labai gerai, – Džema neslėpė smalsumo. – Kalbi apie verslo priėmimą?

– Ir taip, ir ne. Su Eliza kalbėjau apie vakarėlį, per kurį turėčiau susipažinti su australais, vienaip ar kitaip verslo reikalais susijusiais su mano šeima. Vakarėlis numatytas penktadienį.

– Aišku! – šūktelėjo Džema. – Kokteilių vakarėlis Parkview viešbutyje penktadienio vakarą. – Šiandien pirmadienis ir viskas vyksta pagal planą.

– Teisingai.

– Kaip jau sakiau, rūpinuosi maistu. Šiam vakarėliui pasitelkėme į pagalbą puikią viešbučio virėjų komandą. Kartu aptarėme valgiaraštį. Esu tikra, kad būsi patenkintas.

– Man atrodo, kad viskuo puikiai pasirūpinote. Tikiu, kad esu gerose rankose.

Viskas stojo į vietas. Tristanas Marko buvo jų paslaptingasis klientas. Paslaptingasis, nes vakarėlis buvo organizuojamas telefonu ir elektroniniu paštu žmogaus, kurio kredito istorijos nesugebėjo patikrinti net Eliza. Klientas viską užglaistė sumokėdamas dosnų avansą. Nemenką sumą nereikalaujančiam papildomų išlaidų vakarėliui aukščiausios klasės viešbutyje. Džema, Eliza ir Endė praleido daug laiko svarstydamos, koks yra jų klientas.

– Pasirinkęs mūsų įmonę, patekai į pačias geriausias rankas, – patikino jį Džema.

– Mes jau kalbėjomės? – vyras primerkė mėlynas akis. – Esu tikras, kad tavo balsą prisiminčiau.

O ji tikrai prisimintų jo.

– Mūsų verslo direktorė yra Eliza, – Džema papurtė galvą. – Ji dažniausiai ir bendrauja su klientais dėl užsakymų. Tu nesi toks… – mergina staiga užsidengė burną delnu. Užsičiaupk, Džema.

– Nesu koks? – klausimas nuskambėjo kiek pašaipiai.

– Ne toks, kokio tikėjomės, – Džema nutilo ir pažvelgė į tobulai išblizgintus itališkus Tristano batus.

– O ko jūs tikėjotės?

Džema atsiduso ir pažiūrėjo jam į akis. Nenutuokė, kaip išsisukti iš padėties. Prieš leptelint ką nors nederamo reikia pagalvoti. Būtent dėl to Džema ir rūpinosi maistu, Eliza ir Endė dirbo su klientais.

– Na, tikėjomės vyresnio žmogaus. Ne tokio aukšto. Apkūnaus. Gal netgi… nuplikusio. Su riestais juodais ūsais. Galbūt… galbūt panašaus į Erkiulį Puaro. Na, žinai… tą seklį iš Agatos Kristi romanų.

Kažko ne tokio pribloškiamai patrauklaus.

Ačiū dievui, jis nusijuokė.

– Ar nusivylei? – Tristanas stovėjo išskėtęs rankas, tarsi tikėtųsi Džemos įvertinimo.

Nuo skvarbaus vyro žvilgsnio merginai pritrūko oro. Ją atkakliai traukė gėrėtis jo aukštu, puikiai treniruotu kūnu, lygiu, gražiu veidu su neįtikėtinai nuostabiomis mėlynomis akimis, putliomis, jausmingomis lūpomis – viršutinė buvo šiek tiek siauresnė nei apatinė – ir trumpai kirptais šviesiai rudais plaukais, priekyje besisukančiais į verpetą.

– Tikrai ne, – vos išspaudė porą žodžių. Nusivylusi buvo tikrai ne tas žodis, kuris šiuo metu sukosi jos galvoje.

– Džiugu tai girdėti, – labai rimtai, neatitraukdamas nuo merginos akių tarė Tristanas. – Jūs manęs nepažinojote, bet aš labai gerai žinojau, ko galiu tikėtis iš Vakarėlių karalienių.

– T… tikrai?

– Vakarėlių karalienes man rekomendavo draugas Džeikas Marlou. Jis minėjo, kad visos trys partnerės gražios, talentingos ir labai protingos.

– Jis… taip sakė? – regis, Džema prarado kalbos dovaną.

Milijardierius Džeikas Marlou – Endės vyro Dominyko draugas. Jis buvo vyriausiuoju pabroliu per jų vestuves prieš dvejus metus. Kas galėjo žinoti, kad taip jomis susižavėjo?

– Remdamasis šiuo susitikimu galiu pasakyti, kad Džeikas manęs neapgavo.

Oficialus tonas ir žavinga vyro šypsena suteikė komplimentui nuoširdumo, nors kitokiomis aplinkybėmis jis galėjo skambėti pigiai. Rodos, Tristanas netgi vos nusilenkė kalbėdamas?

– Ačiū, – tiek Džemai pavyko ištarti. Mergina nenoromis išraudo.

– Džeikas labai palankiai atsiliepė apie jūsų verslą. Minėjo, kad Sidnėjuje nėra geresnės renginių organizavimo įmonės.

– Labai miela iš jo pusės. Visada malonu girdėti puikius atsiliepimus apie mūsų darbą.

– Aš ir nesikreipiau kitur, – Tristano veidą vėl nušvietė žavinga šypsena.

– Oho! Turiu omeny… tai puiku. Aš… mes pamalonintos. Nenuvilsime tavęs, pažadu. Viešbutis puikiai tinka tokiam priėmimui. Iš jo atsiveria vaizdas į Heide parką, viešbutis aukštos klasės, elegantiškas ir gali pasigirti nepriekaištingu aptarnavimu. Dar niekur nesu mačiusi tiek marmuro ir prabangos, – Džema žinojo, kad kalba per greitai, bet negalėjo užsičiaupti.

– Taip. Tai buvo pirmas dalykas, kurį apžiūrėjau vos atvykęs į Sidnėjų. Puikiai išrinkote vietą, – Tristanas kiek patylėjo ir dėstė toliau: – Pats būčiau rinkęsis kuklesnę vietą, bet tokias sąlygas diktuoja protokolas.

– Šeimos verslo protokolas? – nelabai suprasdama apie ką jis kalba paklausė Džema.

– Taip. Turiu laikytis šeimos tradicijų ir vertybių netgi būdamas svečioje šalyje.

– Tu nevietinis? – dar vienas dėlionės kibukas. Skambinta buvo iš Kvinslando, Naujojo Pietų Velso valstijos šalies šiaurėje. Džema tik dabar suvokė, kad Džeikas Marlou gyvena kaip tik ten.

– Taip.

Džema vis tiek negalėjo nustatyti, su kokiu dar akcentu kalba vyras, ir tai ją erzino. Ji studijavo prancūzų, vokiečių ir italų kalbas – nors ir žinojo, kad neturės daug progų jomis pasinaudoti – ir gerai atpažindavo akcentus.

– Kokiu verslu užsiima tavo šeima?

Dar vienas dalykas, dėl kurio Vakarėlių karalienės ginčijosi aptarinėdamos paslaptingąjį klientą. Ir jis vis dar yra paslaptis.

* * *

Tristanas stovėjo suglumintas mielos raudonplaukės šviesiai rožinėmis pirštinėmis, tarsi ginklu mosikuojančios mediniu šaukštu. Jam reikėjo apgalvoti atsakymą ir kartu stengtis nesiblaškyti žvelgiant į ant dešinio skruosto baltuojantį miltų ruožą, besidriekiantį iki pat gražių, putlių lūpų. Kalbėdamasis turėjo tvardytis, kad nepasilenktų ir nenuvalytų merginai skruosto.

Ar pasakyti jai tiesą? O gal išsisukti nuo tiesaus atsakymo? Tristanas čia jau keturios dienos ir dar niekas jo nepažino…

Aplankyti Australiją buvo vienas sąrašo, kuriame sužymėta, ką privalo padaryti iki savo trisdešimtojo gimtadienio, punktų. Paskui turės grįžti namo ir imtis vadovauti šeimos verslui. Šiek tiek laiko praleido Kvinslande su Džeiku. Bet pastarąsias dienas Sidnėjuje mėgavosi būdamas tiesiog Tristanu. Jokių lūkesčių. Jokių pasiaiškinimų. Tiesiog beveik trisdešimtmetis vaikinas, nepriklausomas ir besidžiaugiantis kiekviena akimirka. Jam tai nepatirtas jausmas. Netgi kai studijavo Anglijoje, moksladraugiai greitai atskleidė jo tapatybę.

Nors Vakarėlių karalienėms anksčiau ar vėliau turės pasakyti tiesą. Bet verčiau padarys tai vėliau.

Džema Harper atrodė miela – labai miela – tamsūs kaštoniniai plaukai, širdelės formos veidas ir įspūdingi kūno linkiai, kuriuos dar labiau išryškino balta virėjos prijuostė. Norėjosi ir toliau mėgautis pokalbiu apsimetant tiesiog Tristanu. Kai Džema sužinos tiesą, jos elgesys pasikeis. Visų pasikeisdavo.

– Finansais. Pardavimais. Ir kitais panašiais dalykėliais, – atsakė vyras.

– Suprantama.

Mergina nestipriai sučiaupė lūpas ir Tristanas suprato, kad mandagų jo atsakymą apie šeimos verslą ji palaikė nuobodžiu. Toks užsiėmimas labiau tinka nuplikusiam, apkūniam vyrukui, kaip ji ir įsivaizdavo. Ir kas galėtų ją kaltinti? Tačiau jis nenorėjo, kad ši nuostabi mergina laikytų jį nuoboda.

Tristanas pažvelgė į kepinius ant virtuvės stalo ir užuodė nuostabius kvapus, sklindančius iš orkaitės.

– Ir šokoladas. Geriausias pasaulyje šokoladas, – pridūrė jis.

Dabar jos gražios rudos akys suspindo smalsumu. Jis pataikė į dešimtuką.

– Šokoladas? Kalbi apie mano mėgstamiausią gardėsį. Tu iš Šveicarijos?

Tristanas papurtė galvą.

– Belgijos? Prancūzijos? – spėliojo Džema.

– Ne. Mano šalis – Montavija. Maža kunigaikštystė šių valstybių kaimynystėje.

Džema trumpam nutilo ir pakreipė galvą.

– Montavijos šokoladas?

– Girdėjai apie jį? – nustebo Tristanas. Jo šalis daugiausia buvo žinoma dėl finansinių išteklių ir tik nedaugelis buvo ragavę dieviško skonio šokolado ir sūrio.

Džema nusišypsojo parodydama linksmas duobutes abiejuose skruostuose. Jam užgniaužė kvapą. Ši Vakarėlių karalienė – tikra gražuolė.

– Aišku, girdėjau. Montavijos šokoladas nepakartojamas. Čia sunku jo gauti. Atradau jį lankydamasi Europoje. Ragavau tik gabalėlį. Tuo metu keliavau su kuprine ant pečių ir negalėjau išlaidauti. Jis… na, tai aukso vertės šokoladas.

– Sakyčiau, platinos, – Tristanas jautėsi pamalonintas.

– Auksas. Platina. Jis tiesiog nuostabus. Tu šokolado gamintojas?

– Ne. Dirbu su administracine verslo puse, – nedaug ir pamelavo.

– Dėl to esi Sidnėjuje? Ar tam ir rengiamas vakarėlis? Kad pareklamuotum Montavijos šokoladą?

– Taip pat ir dėl to, – Tristanas nenorėjo per daug leistis į kalbas, kad kuo mažiau tektų meluoti.

– Konfidencialūs dalykai, apie kuriuos nelabai gali šnekėti? – Džema supratingai linktelėjo galva.

– Tikrai taip, – vyrui nepatiko meluoti. Išsisukinėti – taip. Meluoti – ne.

– Nesijaudink. Nustebtum sužinojęs, kokias paslaptis tenka saugoti organizuojant renginius. Privalome būti diskretiškos.

Ji palietė smiliumi lūpas ir vyras pastebėjo, kad Džema nemūvi žiedų.

– Bet tikroji mano lankymosi Sidnėjuje priežastis – atostogos, – dabar jau visiškai nuoširdžiai pasakė Tristanas.

– Iš tiesų? Kam norisi pailsėti nuo Montavijos šokolado? Kažin ar kada palikčiau namus, jei gyvenčiau Montavijoje, – plačiai šypsodamasi čiauškėjo Džema. – Juokauju, žinoma. Nors ir labai mėgsti savo darbą, atsikvėpti būtina.

– Sidnėjus nuostabi vieta atostogoms. Mėgaujuosi kiekviena čia praleista minute.

O nuo tada, kai sutiko ją, mėgaujasi netgi dar labiau. Sidnėjuje pilna gražių moterų, tačiau Džema Harper sugebėjo akimirksniu jį pakerėti. Jos nuoširdus, draugiškas elgesys, juokas, atsispindintis akyse, duobutės skruostuose ir tai, kaip ji stengėsi atrodyti kovinga mosuodama tuo mediniu šaukštu. Buvo per graži, kad įbaugintų. Ir vis dėlto, pasak Džeiko, visos trys moterys itin protingos verslo ryklės. Džema jį sudomino.

– Čia geriausia kovo mėnesį, – nutraukė jo mintis Džema. – Australijoje tai rudens pradžia. Vis dar karšta, bet maloniai. Jūra šilta ir puikiai tinka maudynėms. Mokyklose prasideda mokslo metai. Restoranai neperpildyti. Tikiuosi, nenusivilsi nuostabiu mūsų miestu, – ji nusijuokė. – Kalbu kaip iš kelionių brošiūros, tiesa? Bet tau iš tikrųjų pasisekė, kad atvykai čia šiuo metų laiku.

Tristanas manė, kad visiškai atsipalaiduoti jam pakaks vienatvės. Tačiau dabar suprato, kad šio to trūkta – moterų draugijos. Gyvenimas, kurį pasirinko – tikriau, gyvenimas, kuris jam buvo parinktas, – reiškė vienatvę.

– Tau pasisekė, kad gyveni tokiame gražiame mieste prie vandenyno.

– Tiesa. Sidnėjus puikus ir man patinka čia gyventi. Bet esu tikra, kad Montavijoje ne prasčiau. Kai imu galvoti apie jūsų šokoladą, įsivaizduoju snieguotas kalnų viršūnes ir ežerus. Ar esu teisi?

– Taip, – Tristanui knietėjo daugiau papasakoti apie gimtinę, bet pabijojo įstrigti melo spąstuose. Jo patirtis gyvenant Montavijoje gerokai skyrėsi nuo to, ką ten mato turistai.

– Vadinasi, atspėjau. Prisipažįstu, kad apie tavo šalį nežinau nieko, išskyrus šokoladą.

– Daugelis žmonių už Europos ribų jos apskritai nežino, – Tristanas patraukė pečiais.

Bet tai jam nė kiek netrukdė, ypač norint ramiai pailsėti. Čia, Sidnėjuje, per pusę pasaulio nuo namų, jo dar niekas nepažino. Taip galėtų būti ir toliau.

– Bet galbūt padedami savo šokolado tapsime žinomi ir Australijoje.

– Galbūt po šios kelionės taip ir bus. Manau, kad…

Džema nutilo vidury sakinio ir susiraukė. Tristanas kone matė, kaip jos galvoje sukasi sraigteliai.

– Jūsų priėmimo valgiaraštis… Turime pakeisti desertą, kad pareklamuotume Montavijos šokoladą. Gerai, kad dar yra laiko. Tučtuojau to imsiuosi, – ji užsidengė burną delnu. – Ir vėl skubu. Žinoma, tik jei tu pritarsi.

– Be abejonės, pritarsiu. Tai puiki mintis. Pats turėjau apie tai pagalvoti, – tiesiog valgiaraščių sudarymas jam buvo visai nauja patirtis.

– Puiku. Tuoj sugalvosiu keletą nuostabių šokoladinių desertų ir pagaminsiu tau paragauti.

Tristanas jau ruošėsi sakyti, kad Džema nesivargintų, bet susilaikė. Jis nori vėl ją pamatyti.

– Būtų puiku, – trumpai tarė.

– Eliza turėtų tuoj pasirodyti, eismo spūstis negali būti tokia didelė. Palydėsiu tave į mūsų laukiamąjį. Jis nedidelis, bet ten daug patogiau, nei stoviniuoti čia.

– Man ir čia labai patogu, – mintis, kad reikės būti kitame kambaryje, Tristanui visai nepatiko. – Man jauku tavo virtuvėje. – Nors aplink tik nerūdijantis plienas ir dideli pramoniniai įtaisai, viskas atrodė pripildyta moteriškos šilumos ir svetingumo.

Džemos akys išsiplėtė. Jos buvo neįprasto rudo atspalvio – kaip cinamonas – ir švytėjo šypsantis.

– Man taip pat. Orkaitėje kepa biskvitas, reikia pažiūrėti.

– Kvepia labai gardžiai, – Tristanas giliai įkvėpė citrusinių vaisių aromato.

– Išbandau naują receptą, bet viliuosi, bus skanu, – Džema žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo. – Nežinau, ar ilgai žadi užtrukti su Eliza, bet tortas keps dar kokią valandą. Tada turės atvėsti, o paskui jau…

– Manau, susitikimas bus trumpas. Noriu apžiūrėti žymias miesto vietas. Užsisakiau katerį uoste. Galbūt, kai kitą kartą pasimatysime, galėsiu paragauti tavo torto? – Tristanas pasirūpins, kad kitas kartas tikrai būtų.

– Suprantama, tortas tikrai nenurungs pasiplaukiojimo kateriu, – tarė Džema su šypsena, kuri rodė, kad mergina visai neįsižeidė. – Ką jau pamatei Sidnėjuje?

– Tik įprastas turistų lankomas vietas. Buvau Operos rūmuose, Bondi paplūdimyje, lipau į Sidnėjaus uosto tiltą.

– Visa tai būtina išvysti. Nors pati niekada neišdrįsau užkopti ant tilto. Bet yra ir Sidnėjus, kurio nemato turistai. Patariu…

– Ar nenorėtum parodyti man Sidnėjaus, kurio nemato turistai? Man patiktų tavo draugija.

– Aš… aš abejoju, – Džema svarstė.

Tristanas laukė atsakymo, kai į patalpą įėjo liekna jauna moteris tamsiais plaukais. Vyras tyliai nusikeikė savo kalba. Ji iš karto ištiesė ranką pasisveikinti.

– Ponas Marko? Atsiprašau, kad priverčiau laukti – eismo spūstis buvo tikras košmaras. Aš Eliza Djun.

Iš pradžių Tristanas nesureagavo į atėjusiosios pasisveikinimą ir tada jam toptelėjo – Marko vardu jis naudojosi kaip priedanga, iš tikrųjų tai buvo antras jo vardas. Visai nepanašus į pavardę. Visiems jis buvo žinomas kaip Tristanas, Montavijos princas.