Отрывок из книги
LangTel pagrindinio biuro Manhatane vestibiulis atrodė tarsi ramybės ir tvarkos šventovė. Ne vieta nervingam kūdikiui. Bet Sara Daltri jį čia atsinešė. Tarp marmurinių grindų, aukštų lubų ir didelių langų, atveriančių vaizdą į gatvę, kiekvienas garsas, o ypač mažojo Oliverio verksmas, aidėjo daug skardžiau.
Žingsniuodama po pašto ženklo dydžio laukiamąjį Sara siūbavo, pasisodinusi vaiką ant klubo, ramindama pabučiavo berniukui kaktą. Įsigiję tokį didelį pastatą, užimantį beveik visą miesto rajoną, LangTel savininkai aiškiai šykštėjo patogumų atvykėliams. Dvi kėdės ir dešimties kvadratinių metrų kilimas, patiestas visai priešais liftus. Akivaizdu, kad lankytojai, atsidūrę šioje erdvėje, neturėjo ilgai užsibūti.
.....
Į kabinetą įėjo Ana su nepažįstama moterimi. Pasakyti, kad nepažįstamoji atkreipė jo dėmesį, būtų per paprasta. Putlios rožinės lūpos, didelės mėlynos akys ir juoda suknelė įkūnijo natūralų moteriškumą. Eidano ir moters žvilgsniai susikirto ir jis pastebėjo skruostus nubarsčiusias blyškias strazdanas. Jam patiko įvairios moterys, bet ši gražuolė atitiko daugiau punktų jo sąraše, nei pats būtų pripažinęs. Deja, šis tas visai ne jo skonio – ant rankų miegantis kūdikis. Mamos netinka įgudusiam išsisukinėtojui nuo bet kokių emocinių saitų.
– Eidanai, noriu, kad susipažintum su Sara Daltri, –
.....
