Читать книгу Tobula pora - Kat Cantrell - Страница 1

Žiniasklaidoje – beje, ir gyvenime, – reklama lemia viską. Ir Daksas Veikfildas niekad nepraleisdavo progos pasipuikuoti.

Didžiulė jo žiniasklaidos imperija maudėsi tokioje sėkmėje, apie kokią jis nė drąsiausiose svajonėse nesvajodavo. Ją lėmė atidumas net menkiausioms smulkmenoms. Tad kodėl jam priklausančio televizijos kanalo, ankstesniojo Dakso verslo pasididžiavimo, reitingai taip smunka žemyn?

Daksas stabtelėjo naujienų tarnybos vestibiulyje prie administratorės stalo, kur atėjo tvarkyti reikalų.

– Labas, Rebeka. Kaip šį semestrą Brajanui sekasi matematika?

Administratorė plačiai nusišypsojo, papureno plaukus ir ištiesė pečius, norėdama būti tikra, kad jis pastebės jos įspūdingą figūrą.

Jis pastebėjo. Vyrai, kaip Daksas, kuriems moters kūnas kelia didžiulį susižavėjimą, tokius dalykus visada pastebi.

– Labas rytas, pone Veikfildai, – cyptelėjo Rebeka. – Per paskutinį kontrolinį jis gavo septynis. Padarė šitokią pažangą. Juk aš apie jo pažymius užsiminiau prieš kokius šešis mėnesius. Kaip, po galais, jūs įsidėmėjote?

Nes Daksas, kalbėdamas su savo darbuotojais, nusistatė tikslą – įsiminti bent vieną asmeninę detalę. Sėkmė ateina ne pas tuos, kurie turi daugiausia pinigų, o kieno verslas sukasi geriausiai. Vienas pats visko nepadarysi. Jei žmonėms patinka su tavimi dirbti, jie niekur nebėgs ir versis per galvą, kad tik kuo geriau pasirodytų.

Paprastai taip ir būna. Bet dėl paskutinių reitingų jis turi keletą klausimėlių Robertui Smitui, televizijos kanalo direktoriui. Kažkas kažkur klysta.

Daksas stuktelėjo į smilkinį ir šyptelėjo:

– Mano mama sako, kad šitą mechanizmą reikia naudoti geriems darbams, o ne blogiems. Ar Robertas yra?

Administratorė linktelėjo ir spustelėjo durų atidarymo mygtuką.

– Jie įrašinėja laidą. Esu tikra, jis sukinėjasi kažkur šalia įrašų studijos.

– Perduok linkėjimus Brajanui, – šūktelėjo Daksas pro matinio stiklo duris eidamas į šauniausią šou pasaulyje – „Ryto naujienas“.

Aplink sukiojosi operatoriai ir apšvietėjai; nerimstantys prodiuseriai, įsikibę į planšetes, kliuvinėjo už storų laidų pakeliui pas garso režisierių, o viso šito centre sėdėjo žinių vedėja Monika Makryri. Ji ėmė interviu iš smulkios tamsiaplaukės puikiomis, nors ir trumpokomis, kojomis. Iš savo išvaizdos ši išspaudė viską, ką galėjo, ir jis žavėjosi šiomis pastangomis.

Daksas stabtelėjo šito organizuoto chaoso pakraštyje ir sukryžiavęs rankas įsmeigė žvilgsnį į kanalo direktorių. Robertas linktelėjo ir atlėkė pas jį per žmonių ir įrangos jūrą.

– Matei reitingus, ką? – sumurmėjo Robertas.

Štai šią savo darbuotojų savybę Daksas itin vertino – mokėjimą skaityti jo mintis.

Žemi reitingai jį erzino, nes pasiteisinimo nėra. Svarbiausia – sensacijų vaikymasis, o jei nėra jokių naujienų, reikia sukurti ką nors įdomaus ir pasirūpinti, kad tas kas nors būtų su „Veikfildo žiniasklaidos grupės“ ženklu.

– Taip, – Daksas kol kas atidėjo pokalbį vėlesniam laikui. Visa diena prieš akis, o komanda šiuo metu pasinėrusi į darbą. – Ką filmuojat?

– Dalaso verslininkai. Rodysim visą savaitę. Vietinės reikšmės reikalai.

Dailiosios Kojos – verslininkė? Įdomu. Protingos moterys jį užveda.

– Ką ji daro? Kepa keksiukus?

Net iš tolo moteris spinduliavo energija – tarsi žvitri, nedidukė aistruolių komandos šokėja, kuriai nepatinka perdėti pagražinimai. Ji galėtų užlašinti lašą glazūros ant keksiuko ir už jį nuplėšti milžinišką kainą.

Daksas visai norėtų keksiuko. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Gal net tuo pačiu metu.

– Ne. Ji turi piršlybų agentūrą. – Robertas mostelėjo galva į moterų porelę, apšviestą prožektorių. – „Ilgai ir laimingai“. Aptarnauja išskirtinius klientus.

Dakso sprandas bemat užkaito ir visos mintys apie keksiukus išgaravo.

– Žinau tą kompaniją.

Primerkęs akis Daksas įsižiūrėjo į Dalaso verslininkę, kuri atėmė iš jo geriausią draugą. Piršlienė turėtų būti raukšlėta, kumptelėjusi žilaplaukė. Tai tokia senamadiška profesija. Ir ją reikėtų uždrausti įstatymais.

Žinių vedėja nusijuokė iš kažko, ką pasakė piršlybų specialistė, ir pasilenkė į priekį.

– Tad jūs – Dalaso geroji krikštamotė?

– Na, aš taip apie save negalvoju. Kiekvienam reikia nors lašelio magijos, ar ne?

Gestikuliuojant ir energingai kalbant, jos glotnūs plaukai plazdėjo aplink veidą.

– Neseniai Delamero princui suradote sužadėtinę, tiesa? – mirktelėjo Monika. – Esu tikra, dabar jus koneveikia viso pasaulio moterys.

– Negaliu nuopelnų priskirti sau, – nusišypsojo piršlybų specialistė, ir visas jos elgesys pasikeitė. – Princas Alenas – Finas – ir Džuljeta jau anksčiau artimai bendravo. Tiesiog padėjau jiems suvokti, kad santykiai dar nesibaigė.

Daksas nuo jos negalėjo nuleisti akių.

Nors jis ir nenorėjo pripažinti, bet piršlybų specialistė gera nuotaika užkrėtė visą filmavimo komandą. Televizijos kanalo naujienų vedėja, palyginus su piršlienės saule, buvo kuklus dangaus šviesulėlis.

O Daksas niekada nesumenkindavo žvaigždės galių.

Ar netikėtumo efekto.

Jis įžingsniavo į filmavimo aikštelę ir, mostelėjęs galva, pakvietė žinių vedėją.

– Perimsiu interviu iš tavęs, Monika. Ačiū.

Nors reikalavimas buvo neįprastas, Monika nusišypsojo ir nieko nesakiusi užleido savo kėdę. Niekas nė nemirktelėjo. Na, bent jau niekas iš darbuotojų.

Kai Daksas atsisėdo į dar šiltą Monikos kėdę, mažoji žvitruolė jo vos neišvertė iš kojų prapliupusi:

– Kas vyksta? Kas tu toks?

Žmogus, kuris mato auksinę galimybę pagerinti reitingus.

– Daksas Veikfildas. Televizijos kanalo savininkas, – ramiai prisistatė jis. – O šis interviu oficialiai pradedamas iš naujo. Eliza, ar ne?

Jos sutrikimas dingo, ir ji sukryžiavo savo įspūdingas kojas, atsargiai atsilošdama kėdėje.

– Taip, bet galite mane vadinti ponia Arundel.

Ak, vadinasi, ji atpažino jo pavardę. Teprasideda linksmybės.

Jis niūriai nusijuokė.

– O kodėl neturėčiau jūsų vadinti ponia Fokus Pokus? Argi ne toks jūsų darbas – apsukti nieko neįtariančius klientus? Abra kadabra – ir jūs suvedat moteris su turtingais vyrais.

Interviu turėtų apmalšinti jo keršto troškimą. Jei šioji reitingų aukso kasykla dar padės ir diskredituoti „Ilgai ir laimingai“ kompanijos vardą, tuo geriau. Kažkam juk reikia išgelbėti pasaulį nuo piršlienės savanaudžių moteriškių.

– Ne, aš taip nedarau.

Elizos žvilgsnis nuslinko Dakso veidu ir kūnu, tačiau jos veide nenušvito įprastinė šypsena, reiškianti, kad pokalbį ji mielai pratęstų prie gėrimo taurės. Taip atsitikdavo su daugeliu moterų.

Tačiau dėl to jam tik sustiprėjo noras fejerverkus ekrane paleisti kitais būdais.

– Tada apšvieskite mus, – jis kilniaširdiškai mostelėjo ranka.

– Aš suvedu giminingas sielas, – Eliza, atleiskite, ponia Arundel, krenkštelėjo ir vėl sukryžiavo kojas, tarsi niekaip nerasdama patogios pozos. – Vieniems žmonėms reikia daugiau pagalbos nei kitiems. Sėkmingi vyrai dažnai neturi laiko ar kantrybės ieškoti tinkamos poros. Už juos šį darbą atlieku aš. Be to, apsirūpinę vyrai ieško tam tikros poros, kurios lengvai nerasi. Praplečiu pasirinkimo ribas, kelias savo klientes nugludindama tarsi deimantus, vertus aukščiausių visuomenės sluoksnių.

– O, baikit. Mokot tas moteris būti barakudomis.

Juk ji tikrai to išmokė Danielą Vait, kurios pavardė dabar buvo Reinolds, nes ji sugebėjo įvilioti į spąstus Dakso universiteto laikų draugą Leo. O šis iškart atstūmė Daksą dėl savo žmonos. Penkiolika metų trukusi draugystė – šuniui po uodega. Dėl moters.

Elizos šypsena tapo griežtesnė.

– Sakot, kad moteris reikia mokyti, kaip susituokti su vyru dėl pinigų? Nemanau, kad moterims su tokiais tikslais reikia pagalbos. Mano verslas – pagerinti moterų gyvenimą, suradus joms giminingą sielą.

– O kodėl joms nesumokėjus už mokslą koledže ir leidus pačioms susirasti sau poras? – atrėmė Daksas.

Stebėtojai sušurmuliavo, bet nei Daksas, nei Eliza vienas nuo kito nenuleido akių. Tarp jųdviejų spirgėjo nepaaiškinama energija. Ekrane tai atrodys tiesiog nepakartojamai.

– Galimybių mokytis ir taip pakanka. Aš užpildau kitą nišą – padedu žmonėms rasti vienas kitą. Ir man puikiai sekasi. Jūs turėtumėt tai gerai žinoti.

O ne, tik ne tai. Dabar jau beveik susirėmęs su ja nosimis, jis nusišypsojo, taip išlaikydamas žiūrovus nežinioje.

– Kodėl turėčiau? Nes jūs pirštelio mostelėjimu sužlugdėte rizikos kapitalo įmonę ir ilgalaikę draugystę, kai supažindinote Leo su ta jo barakuda?

Hmm, panašu, žaizda vis dar atvira.

Jis ir Leo universitete dalijosi vienu kambariu, į pasaulį žvelgė taip pat; jie tikėjo sėkmės ir draugystės galia. Moterys reikalingos tol, kol iš jų gauni naudos. O tada atsirado Daniela, kuri kažkaip privertė Leo ją įsimylėti, o paskui išplovė jo seniausio draugo smegenis taip, kad šis prarado verslininko gyslelę.

Na, Daniela nebuvo šimtu procentų kalta. Ji sukurstė, o Leo pats nutraukė sandorį su Daksu. Jiedu prarado septynženklę sumą. O tada Leo be jokios priežasties nutraukė draugystę.

Draugo išdavystė vis dar skaudžiai kirbėjo paširdžiuose. Štai kodėl jis nepasitikėdavo žmonėmis. Tik prisileisk ką nors arčiau, ir tave sutrins į miltus.

– Ne! – susierzinusi ji atsiduso ir trumpam užsimerkė, bandydama rasti šmaikštų atsakymą.

Sėkmės! Nerasi.

Bet ji pabandė:

– Nes aš piršto mostelėjimu dviem žmonėms padėjau rasti vienas kitą ir įsimylėti. Kažkas tikro ir gražaus skleidėsi priešais jūsų akis, o jūs turėjote galimybę stebėti tai iš arti. Leo ir Denė idealiai tiko vienas kitam. Jų vertybės tokios pat. Štai ką daro mano kompiuteris. Suveda žmones pagal jų asmenybes.

– Ta magija, apie kurią anksčiau užsiminėt, – Daksas replikavo kilstelėjęs antakius. – Tiesa? Juk visa tai – akių dūmimas. Sakot žmonėms, kad jie tinka vienas kitam, ir jie tuo patiki. Įtikinėjimo galia. Tiesą sakant, puiku.

Ir jis kalbėjo rimtai. Jis pats buvo akių dūmimo specialistas. Tai padėdavo atitraukti visų dėmesį nuo to, kas vyksta už jo sielos uždangos, kur virė visa košė.

Elizos skruostus išmušė raudonos dėmės, bet ji neatsitraukė.

– Jūs cinikas, Daksai Veikfildai. Jei netikite laiminga pabaiga, dar nereiškia, kad taip negali nutikti.

– Tiesa, – linktelėjęs pritarė. – Ir melas. Mielai prisipažįstu, kad esu cinikas, bet ilgas ir laimingas gyvenimas yra mitas. Ilgalaikiams santykiams reikia dviejų žmonių, kurie sutinka taikstytis vienas su kitu. Jokių melų apie amžiną meilę.

– Tai… – Regis, Eliza nerado tinkamo žodžio. Tad jis jai padėjo.

– Realybė?

Jo motina tai įrodė, palikusi tėvą, kai Daksui tebuvo septyneri. Tėvas nebeatsigavo, vis vylėsi, kad ji kada nors sugrįš. Vargšelis.

– Liūdna, – pataisė ji, graudžiai nusišypsojusi. – Jūs turbūt labai vienišas.

Jis sumirksėjo.

– Niekada šituo nesiskundžiau. Galiu per trisdešimt sekundžių šiam vakarui susiplanuoti penkis pasimatymus.

– O, dar blogiau, nei maniau. – Dar kartą sukeitusi kojas, nuo kurių Daksas negalėjo atplėšti akių, ji pasilenkė į priekį. – Jums reikia susirasti gyvenimo meilę. Tuojau pat. Galiu padėti.

Jis pats krūptelėjo nuo savo juoko. Nes tai nejuokinga.

– Kurios dalies nesupratot? Tos, kur sakiau, kad jūs apgavikė, ar tos, kad aš netikiu meile?

– Tai visiškai aišku, – tyliai kalbėjo ji. – Bandot įrodyti, kad mano verslas ir gyvenimo darbas yra apgaulė. Nepavyks, nes net tamsiausioms širdims galiu rasti porą. Net jums. Norit man ką nors įrodyti? Įveskit savo vardą į mano kompiuterį.

Nokautas. Jį suvartė kaip šiltą vilną. Ir jis nesugebėjo to numatyti.

Nepaisant visko, jis pajuto didelę pagarbą Elizai Arundel.

Po velnių. Jam iš tiesų patiko jos stilius.

Eliza nusibraukė drėgnus savo delnus į sijoną ir meldėsi, kad tik to nepastebėtų pasipūtėlis ponas Veikfildas. Tas saugus, iš anksto paruoštas interviu kažkur dingo, nes ji tikrai nebūtų sutikusi sėdėti po visomis tomis kaitriomis lempomis prieš milijonus akių, gręžiančių ją kiaurai.

Ekspromtas nėra jos stiprioji pusė.

Ne ką geriau sekėsi ir ginčas su turtingu, išlepintu, pernelyg dailiu, pasipūtusiu mergišiumi, kuris niekino viską, kuo ji tikėjo.

O ką tik pakvietė jį išbandyti jos sugebėjimų. Gal ji kokio skiediklio prisikvėpavo?

Bet tai nesvarbu. Jis niekada nesiryš. Tokie vyrukai, kaip Daksas, retai beldžiasi į piršlybų specialistės duris. Paviršutiniškų santykių be jausmų galima rasti vos spragtelėjus pirštais, ypač tokiam žmogui, kuris akivaizdžiai turi daug praktikos įsivilioti moteris į lovą. Ir greičiausiai yra neprastas lovos reikaluose.

Daksas išsiblaškęs brūkštelėjo per žandikaulį ir susimąstė.

– Siūlot man surasti porą?

– Ne šiaip porą, – ji iškart pataisė ir atplėšė akis nuo nykščio, prigludusio prie tarsi išskaptuoto skruostikaulio. – Tikrą meilę. Mano tikslas – ilga ir laiminga pabaiga.

Taip. Tikslas toks, ir ji niekada nenuvylė nė vienos poros. Juk ji ne šiandien pradėjo dirbti.

Giminingų sielų suradimas suteikdavo Elizai pasitenkinimą. Beveik praeidavo noras ir pačiai susirasti partnerį. Bet viltis miršta paskutinė. Jei penkios motinos santuokos ir daugybė romanų nesugebėjo iš jos atimti tikėjimo meilės galia, tai ir Daksas Veikfildas to nepajėgs.

– Tai papasakokit man apie savo ilgą ir laimingą gyvenimą. Ar ponas Arundelis – jūsų tikroji meilė?

– Aš vieniša, – greitai prisipažino ji. Šį klausimą jai dažnai užduodavo klientai, kurie norėdavo sužinoti, ar ji kompetentinga; atsakymas ir dabar išsprūdo lengvai. – Tačiau tai nekenkia mano reputacijai. Juk vis tiek naudojatės kelionių agentės paslaugomis, nors ji ir nesilankė tame viešbutyje, kuriame rezervuojate nakvynę, tiesa?

– Tiesa. Bet aš suabejočiau, kodėl ji tapo kelionių agente, jei niekada net nelipa į lėktuvą.

Žiūrovai prunkštelėjo, jos kojų raumenys įsitempė, o mintyse iššoko eilėraščio eilutė: tas dėmesys, kaip aš jo nekenčiu. Leisk, papasakosiu kaip…

Ji mielai liptų į lėktuvą, jei pasitaikytų tinkamas vyriškis. Bet klientus jos programa suvesdavo su kitomis moterimis, tik ne su ja, ir na… jai nelabai sekėsi prieiti prie įdomaus vyriškio kur nors viešumoje ir prisistatyti. Penktadienio vakaras su romantine komedija atrodė geresnis pasirinkimas nei abejonės, gal ji pasimatymams nepakankamai gera, sėkminga ar liekna.

Šitam interviu pasiryžo tik dėl reklamos. Tai neišvengiama blogybė; vardan kompanijos „Ilgai ir laimingai“ sėkmės ji ryžosi tokiam viešam spektakliui.

– Aš skraidau tik pirmąja klase, pone Veikfildai, – atsakė ji. Jei tik jos balsas nebūtų cyptelėjęs, atsakymas būtų buvęs tobulas. – Kai tik būsite pasiruošęs kilti, ateikite pas mane, ir aš įsodinsiu jus į reikiamą lėktuvą reikiama kryptimi.

– Ką turėčiau daryti? – paklausė jis. – Užpildyti elektroninę formą?

Ar jis rimtai apie tai svarsto? Ji gurktelėjo, ir bloga nuojauta, kurią anksčiau užgniaužė, šniokšdama pripildė krūtinę.

Atkalbėk jį.

Nuo pat pradžių tai buvo kvaila mintis. Bet kaip kitaip jai reikėjo atsakyti? Jis menkino ne tik jos profesiją, bet ir jos įmonę.

– Elektroninė forma netinka, – tarė ji. – Kad surasčiau giminingą sielą, turiu jus pažinti. Asmeniškai.

Daksas prisimerkė ir nusišypsojo saldžia šypsena, nuo kurios net skrandis suvirpėjo, nors ji ir bandė atsilaikyti.

– Kaip įdomu. Ar labai asmeniškai, ponia Arundel?

Ar jis flirtuoja? Na, ji tai tikrai ne. Tai rimtas ir sunkus verslas.

– Labai. Užduosiu daug nelengvų klausimų. Kai baigsiu, pažinosiu jus geriau už jūsų motiną.

Dakso akyse šmėkštelėjo kažkas tamsaus, tačiau jis greitai tai paslėpė.

– Daug norit. Aš nepasakoju apie savo meilės nuotykius, ypač savo mamai. Jei pasiryžčiau, kas nutiks, jei nerasit man tikros meilės? Jūs atrodysit kaip apgavikė. Ar tikrai norit to imtis?

– Aš nesijaudinu, – pamelavo ji. – Vienintelis dalykas, kurio reikalauju, – žiūrėkite į tai rimtai. Nesukčiaukite. Jei ryšitės šiam reikalui ir nerasite tikros meilės, apskelbkite visam pasauliui, kad nesu tokia gera, kokia deduosi.

Bet ji yra gera. Ji pati sukūrė suporavimo algoritmą, praleido nesuskaičiuojamai daug laiko koduodama, ir jis dabar veikia nepriekaištingai. Žmonės dažnai ją stebindavo, bet programa arba veikdavo, arba ne, ir ji nenuleisdavo rankų, kol jos nesutvarkydavo. Skaičiai – jos prieglobstis ir ramybės uostas.

Gerai sukurta kodo eilutė nekreipdavo dėmesio, kiek šokoladukų ji suvalgė. Ar kaip lengvai tas šokoladas nusėda jai ant šlaunų.

– Nieko sau sandėris. – Jis prisimerkė. – Bet tai gana lengva. Nėra galimybės, kad pralaimėčiau.

Nes jis tikėjo, kad ji apgaudinėja savo klientus ir kad jis pats tikrai neįklius.

– Jūs teisus. Bet kokiu atveju nepralaimėsite. Jei nerasite meilės, sutaršysit mano verslą, kaip tik šaus į galvą. Jei rasit meilę, na… – gūžtelėjo ji. – Būsite laimingas. Ir liksite man skolingas.

Jis kilstelėjo vieną antakį, tai buvo žavu, tačiau ji bandė atsilaikyti.

– Negi jau pati meilė nėra apdovanojimas?

Jis žaidžia su ja. Bet neišsisuks.

– Tai verslas, pone Veikfildai. Jūs tikrai numanote, kad turiu išlaidų. Akių dūmimas nėra nemokamas.

Ją pribloškė jo sodrus juokas. Taip, juokėsi jis patraukliai. Bet tai vienintelis patrauklus dalykas, kaip pastebėjo Eliza. Denė tikrai pataikė su apibūdinimu: Skanus tipelis su arogantiškumo garnyru ir niekšiškumo padažu.

– Atsargiau, ponia Arundel. Juk nenorite per rytines žinias atskleisti visų savo paslapčių.

Jis papurtė galvą, ir kruopščiai sulaižyti plaukai grįžo į vietą. Tokiam išsipusčiusiam vyrukui kaip Daksas Veikfildas nereikėjo sėdėti pas vizažistę visą valandą, kad pasiruoštų filmavimui. Kaip neteisinga.

– Aš nieko neišduodu. Ypač savo piršliavimo sugebėjimų. – Eliza atsilošė kėdėje. Kuo toliau ji laikysis nuo šio gražuoliuko, tuo geriau. – Tad jei rasite tikrąją meilę, išreklamuosite mano įmonę. Kaip patenkintas klientas.

Jo antakiai šovė į viršų, ir ji tikrai nepraleido progos pasimėgauti šia nuostaba.

Jei šis reikalas nebūtų susijęs su „Ilgai ir laimingai“, įmone, kurią kūrė septynerius metus, ji jau spruktų iš čia ieškodama išėjimo.

Bet užsipuolęs jos verslą, jis užkliudė jautrią stygą. Ir dėl ko? Nes jo bičiulis sulaužė vyriškumo kodeksą? Daksui reikėjo kažką apkaltinti dėl to, kad Leo įsimylėjo Denę, nors jis pats to ir nenorėjo pripažinti. Eliza tapo atpirkimo ožiu.

– Jūs norite, kad reklamuočiau jūsų paslaugas? – sodriame balse pasigirdo nuostabos gaidelė.

– Jei rasite meilę – taip, žinoma. Iš šio eksperimento ir aš turėčiau išpešti naudos. Patenkintas klientas – geriausia reklama. – Patenkintas klientas, kuris paniekino jos sugebėjimus viešai, vertesnis už milijoną dolerių, išleistų reklamai. – Aš net užmokesčio neimsiu.

– O dabar jau mane sudominot. Kokia šiandien tikros meilės kaina?

– 500 000 dolerių, – ramiai atsakė ji.

– Tai nežmoniška.

Bet jam šitai, regis, padarė įspūdį. Jo dėmesį ji patraukė pačiu laiku.

– Turiu daugybę klientų, kurie su jumis nesutiktų. Aš ir garantiją suteikiu. Jei nerandu giminingos sielos, grąžinu pinigus. Na, bet jūsų atveju tai negalioja, – linktelėjusi tarė ji. – Jūs turėsite galimybę sugriauti mano verslą.

Štai tada ji suvokė padariusi klaidą. Giminingą sielą gali rasti tik tokiam žmogui, kuris turi sielą. Akivaizdu, kad Daksas Veikfildas savąją pardavė jau seniai. Niekas neišdegs. Jos programa jį sukramtys ir išspjaus lauk.

Reikėjo pasitraukti nuo šios scenos, kol tos akys, prožektoriai ir kamerų objektyvai jos neiškepė kaip pyrago.

Džiugiai trindamas rankomis, jis mirktelėjo:

– Tokio pasiūlymo negaliu atmesti. Aš taip užsivedęs, kad pažadu daugiau nei atsiliepimą. Už 500 000 dolerių galima nusipirkti 15 sekundžių reklamą per amerikietiškojo futbolo finalą. Jei iš skrybėlės ištrauksit triušį ir supiršit mane su tikrąja meile, per pertrauką tarp kėlinių apipilsiu jus pagyromis ir reklamoje filmuosiuosi aš pats.

– Netikiu.

Ji nužvelgė glotnų, pernelyg dailų veidą, svarstydama, kokie gi tikrieji jo ketinimai.

Tačiau iš jo sklido nuoširdumas.

– Pažadu. Bet to neprireiks. Nepavyks apdumti man akių, ir jūs nelaimėsite.

Laimėti. Tarsi tai būtų varžybos.

– Kodėl? Nes jei įsimylėsit, apsimesit, kad nieko neįvyko?

Jis nutaisė griežtą veidą.

– Duodu jums savo žodį, ponia Arundel. Gal aš ir cinikas, bet nesu melagis.

Ji įžeidė jį. Jo veidas taip greitai pasikeitė, kad Eliza beveik pagalvojo, jog jai pasivaideno. Tačiau buvo tikra dėl to, ką matė. Daksas Veikfildas buvo pasiryžęs laimėti sąžiningai. Tai padėjo apsispręsti.

Šios… varžybos tarp jųdviejų lietė ne tik įmonę „Ilgai ir laimingai“, bet ir ją pačią. Dakso požiūris į meilę ir santykius – prieš jos įsitikinimus. Jei supirš jį su gimininga siela – ne jei, o kai, – ji kartą ir visiems laikams įrodys, kad jos išvaizda visiškai nesvarbi. Suvesti žmones, kurie nori įsimylėti, buvo lengva. Rasti porą cinikui, kuris šito nė neslepia, bus milžiniškas žygdarbis, vertas didžiausių pagyrų.

Jos smegenys – vertingiausias turtas, ir ji tai įrodys viešai. Žemaūgė storulė jos viduje, kuri geidė, kad motina besąlygiškai ją mylėtų, nepaisydama Elizos svorio ir ūgio, galiausiai dings.

– Sutarta.

Nedelsdama ji ištiesė ranką ir paspaudė Daksui delną.

Juos perliejo galinga kibirkštis, tačiau ji pabijojo net žvilgtelėti į susilietusius jų pirštus. Kad ir kas tai buvo, atrodė pavojinga. Iš gilumos kilo jaudulys, kuris nuo tamsaus Dakso žvilgsnio tik stiprėjo.

Dieve mano. Ką ji ką tik padarė?