Читать книгу Staigmena tau - Kate Carlisle - Страница 1

Kameronas Djukas daugiau nieko nenorėjo, tik nusirišti kaklaraištį, pasiimti alaus ir išsitiesti. Jis daug ir sunkiai dirbo prie dabartinio Djukams priklausančio plėtros projekto ir buvo velniškai pavargęs nuo gyvenimo viešbutyje.

Kita vertus, vyras puikiai suprato, kad, perbraukęs durų užraktą magnetine kortele, neturės dėl ko skųstis. Be to, jis yra viešbučio savininkas, o jo apartamentai Monarcho kopų viešbutyje, esantys dviejų tūkstančių kvadratinių pėdų ploto, prabangūs: visi patogumai, erdvi terasa, iš kurios atsiveria įspūdingi vandenyno vaizdai, kambarių aptarnavimas. Ne, tikrai nebuvo kuo skųstis.

Įžengęs į apartamentų fojė, Kameronas prisiekė sau, kad eis žvejoti, kai tik viešbutyje pasibaigs tarptautinė maisto tiekimo konferencija. Paslaugų kainos kilo, apyvarta didėjo, taigi, pats laikas pasiimti atostogų ir ištrūkus kelioms savaitėms nieko neveikti. Gal išsinuomos namelį ant vandens Šastos ežere, o gal baidare plauks žemyn Kingo upe. O gal tiktai kelis kartus paskambins…

Tiesą sakant, jam iš tikrųjų reikėjo atsipūsti.

Atrišdamas kaklaraištį numetė raktus ant fojė esančio staliuko, pastatė lagaminą ant marmurinių grindų ir įžengė į svetainę, kur buvo uždegti visi šviestuvai.

– Kas čia dabar? – nustebo jis, nes puikiai žinojo, kad išvykdamas prieš dvi dienas visas šviesas užgesino.

Apartamentuose ne tik degė visos šviesos, bet ir buvo užtrauktos užuolaidos. Kambarių tvarkytoja žinojo, kad jam labiau patinka atitrauktos, kad neuždengtų nuostabaus vaizdo į Ramųjį vandenyną. Jo apartamentai buvo viršutiniame iš plytų pastatyto viešbučio aukšte, su dvigubais šiek tiek tamsintais langais. Vaizdo iš lauko į kambarius nebuvo matyti.

Kameronas nusimetė švarką. Gal čia dirbo kuris nors iš naujų apartamento tvarkytojų ir, nežinodami jo pageidavimų, paliko įjungtas šviesas ir užtrauktas užuolaidas. Taip galėjo atsitikti. Bet pirmą ir paskutinį kartą.

Žengęs kelis žingsnius toliau į kambarį, jis pastebėjo nematytą dokumentų segtuvą, kuris atverstas buvo padėtas ant kavos staliuko. Jo žvilgsnis užkliuvo ir už kito jam svetimo daikto, užmesto ant sofos atlošo.

Priėjęs arčiau atsargiai kilstelėjo kraštelį. Rožinis audinys su švelnesnio atspalvio nėrinių apvadais aplink kraštus. Apatiniai. Brangūs. Itin moteriški. Vyriškis palietė prabangų šilką ir jį apgaubė lengvas apelsino žiedų ir prieskonių aromatas. Kvapas pasirodė šiek tiek pažįstamas, ir jo kirkšnys įsitempė nuo staiga kilusio geismo papilvėje.

– Kokia čia velniava, – burbtelėjo jis ir numetė liemenėlę atgal ant sofos. Taip padarė ne todėl, kad būtų mažiau vertinęs gražias moteriškas smulkmenas nei bet kuris kitas vyras. Kamerono galvoje dabar sukosi tik viena mintis – kaip šitas daiktas galėjo čia pakliūti. – Pirmiausia reikia alaus, – nusprendė jis ir per erdvią svetainę nuėjo į virtuvę. Čia jis pamatė aukštakulnius batelius. Seksualūs. Raudoni. Pastumti po valgomojo stalu.

Jam jau įgriso kartoti, kokia čia velniava.

Raudoni aukštakulniai? Tai kažkoks pokštas, primenantis jo brolio Brendono stilių. Ir jeigu Kameronas nebūtų susinervinęs, kad ramus jo vakaras sujauktas, būtų smagiai pasijuokęs.

Pro barą nuėjo į virtuvę. Ne, čia nebuvo pasislėpusio Brendono, jis netykojo staiga iššokti ir sušukti, kad pričiupo Kameroną. Bet tai dar nereiškė, kad jo brolis negali būti pasislėpęs kur nors kitur. Jis pasiėmė iš šaldytuvo alaus, atsidarė butelį ir gurkštelėjo, paskui jo žvilgsnis sustojo ties išrikiuotais prie kriauklės tuščiais vaikiškais buteliukais.

Vaikiški buteliukai?

– Gerai, jau gana, – tarė jis ir sušuko: – Brendonai! Kur tu?

Bet niekas neatsiliepė.

– Žinau, kad esi kažkur čia, – tarė jis įeidamas pro dvigubas duris į didelį koridorių prie pagrindinio miegamojo.

Tada išgirdo dainuojant.

Kameronas sustingo. Moteriškas balsas tyliai dainavo kažkokią seną dainą apie ananasų kokteilius ir kaip užklupo lietus. Kažkokia moteris dainavo duše. Jo duše. Jo vonios kambaryje.

Kameronas pasižiūrėjo į savo tamsiai mėlynus marškinėlius, tvarkingai užmestus ant kėdės atlošo kampe, ir po ja pakištus sportinius batelius.

Viskas gerai. Jis savo apartamentuose. Kažkokia moteris bus supainiojusi kambarių numerius. Iškvėpdamas Kameronas nusikeikė. Tai tikrai Brendono darbas. Tai tik brolio pasamdyta moteris – staigmena jam. Toks buvo vienintelis paaiškinimas, nes jokia nepažįstama moteris be šeimos narių žinios negalėjo būti įleista į jo apartamentus.

Jis stovėjo klausydamasis švelnaus dainavimo ir svarstė, ką daryti toliau. Ko gero, turėtų pasielgti kaip džentelmenas ir palaukti, kol nepažįstamoji baigs maudytis, nusišluostys ir apsirengs – tada išspirs ją iš čia. Bet tokiu atveju jis nebus džentelmenas.

Be to, ne jis buvo kaltas dėl įsibrovimo. Ir dėl dušo. Taigi Kameronas stovėjo prie vonios kambario durų ir laukė, kol vanduo liausis tekėti, ir atsidarys dušo kabinos durys.

Pasirodė viena nenusakomai daili nuoga šlapia kojytė, o tuo pat metu gražiai rusva, truputį šlakuota ranka siekė rankšluosčio. Kameronas tuoj puolė prie kabyklos ir padavė rankšluostį.

– Leisk man.

Moteris suspiegė taip, kad, rodės, nuo sienų nutrupės tinkas.

– Išeik iš čia, – jau ramiau paprašė ji ir susinervinusi per skubėjimą išmetė rankšluostį, kuriuo norėjo prisidengti.

– Juokinga, ir aš norėjau paprašyti to paties, – atsakė Kameronas.

Jis nebuvo vujaristas. Tuoj pat turėjo pasitraukti nuo durų ir leisti damai susitvarkyti, bet neįstengė. Viskas, ką galėjo tuo metu padaryti, tai spoksoti kaip mokyklinukas į drėgnas jos krūtis. Standžios, apskritomis alveolėmis, su pūpsančiais rožiniais speneliais, jo įsivaizdavimu, turėjo idealiai tilpti jo delnuose. Ir burnoje. Kameronas įsijautė. Norėjo ištiesti rankas ir paliesti švelnią jos pilvo odą, paskui pirštais vingiuoti žemyn per gražų tamsių plaukų lopinėlį ir per šlaunų iškilimus.

Jo dėmesį patraukė blyksnis nuo bambos, kurioje suspindėjo mažas deimančiukas. Ji įsivėrusi auskarą. Kažkodėl tai sukėlė jam šypseną.

– Ar nesiliausi spoksojęs ir neisi iš čia? – suriko ji ir sugriebusi rankšluostį pagaliau prisidengė gražiąsias savo krūtis.

Pasirodymas baigtas, – liūdnai tarė įsiaudrinęs jo libido, ir Kamerono žvilgsnis nukrypo į moters veidą. Vaje. Kažkur kadaise matytos tamsiai mėlynos spindinčios akys. Tai akys moters, kurios jis nepajėgė ištrinti iš savo atminties.

– Labas, Džulija, – pasisveikino jis.

– Kameronai, ką manai čia veikiąs?

Jis atsirėmė į durų staktą.

– Na, kadangi čia gyvenu, tai ketinau apsivilkti šortus, išgerti dar vieną alaus ir žiūrėti futbolo rungtynes. – Kameronas sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Geriau pasakyk, ką tu čia veiki?

Lipdama iš dušo kabinos, apsisupusi kilpiniu rankšluosčiu tarsi skydu Džulija iš pykčio net kvapą sulaikė.

– Man sakė, kad šie apartamentai bus laisvi dar dvi savaites.

– Labai abejoju, kas iš mano personalo galėjo tau tai pasakyti.

– Na, bet tai tiesa, – nepatenkinta sumurmėjo Džulija ir nuėjo į miegamąjį pasiimti drabužių iš nedidelio lagaminėlio nuo lentynos prie lango.

Žiūrėdamas, kaip ji traukia drabužius, Kameronas gurkštelėjo alaus.

– Kai apsirengsi, gal aptarsime ribas.

– Ak, man tai nesvarbu, – pasipiktino moteris, bet jos rankos virpėjo, kai nuo kaktos braukė drėgnus garbanotus plaukus. – Apskritai, kodėl tu čia?

– Aš? – Gal būtų ir nesišypsojęs, bet jis juk vyras, o ji – graži moteris. – Paskutiniosiomis mano žiniomis, čia buvo mano apartamentai.

– Bet niekas nemanė, kad būsi čia.

– Mieloji, čia savininkas aš.

Viena ranka tvirtai laikydama rankšluostį, Džulija prasispraudė pro Kameroną ir nuėjo į savo kambarį apsirengti. Ten ji užtruko mažiau nei minutę ir atėjo vilkėdama šortais ir laisvais marškinėliais.

Kameronas tyliai nusikeikė. Jei ji manė, kad apsirengusia ja nesigrožės, labai klydo. Siauri ploni marškinėliai išryškino jos krūtis, ir jis dar labiau susidomėjo.

– Taigi, ar dabar jau pasiruošusi paaiškinti, ką čia veiki? – paklausė.

Pirštais purtydama plaukus, kad greičiau išdžiūtų, Džulija ramiai atsakė:

– Klausyk, Kameronai, Selė man sakė, kad…

– Ką? – Kameronas akivaizdžiai susinervino. – Ką tu čia kalbi?

Džulija pasiaiškino, paminėdama jo motinos vardą, ir tai nebuvo geras ženklas. Selė Djuk – nepaprasta moteris, stipraus charakterio, – ji įsivaikino Kameroną, kai jam tebuvo aštuoneri. Jam buvo gerai žinomas jos rūpestis apvesdinti tris savo sūnus ir tai, kad ji nenurims, iki kol misija bus įvykdyta. Po velnių, jeigu Selė prisidėjo prie Džulijos apsilankymo, tai Kameronas bus pakliuvęs į rimtą bėdą.

– Tiksliau, ką mano motina turėjo padaryti, kad tu atsidurtum šiame vonios kambaryje nuoga ir šlapia?

Džulija įdėmiai pažvelgė į Kameroną.

– Visiškai nieko, aš suklydau.

– Tu suklydai? – lėtai paklausė jis. – Suklydai dėl mano motinos? Juokauji, ar ne?

– Ne, nejuokauju, – atsakė Džulija išsitiesdama. Jos krūtys dar labiau išryškėjo, o nuo drėgnų plaukų sušlapę marškinėliai prigludo prie kūno. Bet ji to nepastebėjo ir kalbėjo toliau: – Nesitikėjau čia rasti tavęs. Kadangi raktus man davė viešbučio administracija, maniau, esi išvykęs.

– Patikėk manimi, taip atsitikti negalėjo.

Stebėdamas kiekvieną jos judesį, Kameronas priėjo arčiau.

– Dabar klok viską, ką tau sakė mano motina.

Ji tik išpūtė akis ir žengtelėjo atgal.

– Net nesvajok. Bus geriausia, jei susidėsiu daiktus ir dingsiu iš čia.

– Ne dabar, – užprotestavo Kameronas ir sugriebė jai už rankos. – Noriu žinoti, ką motina padarė, kad čia atsidurtum.

– Gerai, – atsakė ji apsimesdama, kad nori išsilaisvinti. – Selė minėjo, kad, kol būsiu konferencijoje, čia bus patogiau nei paprastame viešbučio numeryje. Ji liepė tavo vadybininkui duoti man raktus.

Kameronui per nugarą nubėgo šaltukas. Taip, jis planavo ateinančias dvi savaites išvykti į šiaurę, bet vakar turėjo paskambinti Selei ir pranešti, kad jo planai pasikeitė, ir jis sugrįš dar šįvakar.

Visa tai surezgė jo motina.

Negi Selė iš tikrųjų mano, kad Kameronas susidomės šia moterimi, klaupsis ant kelių ir maldaus jos tekėti už jo? Jei taip, motina bus pasmerkta nusivilti.

Kol Džulija muistėsi, norėdama ištrūkti, prabudo Kamerono vyriškumas. Argi dabar svarbu, ką padarė motina? Ne. Jis išsiaiškins su ja vėliau, daug vėliau.

Dabar jo rankos laikė mielą, vien plonus marškinėlius dėvinčią seksualią moterį, kurią pažino intymiausiai, kaip tik tai įmanoma.

Prisiglaudęs prie jos jis vėl pajuto intriguojantį apelsino žiedų kvapą, skleidžiantį kažką daugiau, kažką egzotiško. Jis niekada nebuvo pamiršęs nei Džulijos, nei jos kvapo, išskyrus savo pastangas apie tai negalvoti.

Jis ir dabar prisimena, kai pirmą kartą ją sutiko, kalbėjo apie aistrą iš pirmo žvilgsnio.

Visa tai įvyko, kai jo motina Dansmero senamiestyje atrado Džulijos kepyklėlę Keksas. Selė išragavo jos pyragaičius bei keksus ir užsispyrė, kad ir sūnūs paskanautų. Visi nutarė, kad Džulijos gaminiai labai skanūs, ir netrukus Djukų viešbučiuose atsirado jos pyragaičių, biskvitų ir duonos.

Džulija buvo pakviesta į vieną iš Djukų viešbučių, įsikūrusių pakrantėje, dalyvauti vienos dienos mokymuose prekiauti. Ji ketino apsistoti ilgajam savaitgaliui Djukų viešbutyje. Kameronas pirmą kartą čia ir pamatė ją, einančią per viešbučio vestibiulį į poilsio kambarį. Jis priėjo prie Džulijos, kuri nebuvo abejinga jo dėmesiui, ir juodu praleido visą savaitgalį.

Tuo viskas ir baigėsi.

Džulija ne kartą bandė susisiekti su Kameronu, bet jis nerodė iniciatyvos. Dėl moterų jis buvo susikūręs nepalaužiamas taisykles. Meilės nuotykiui pasibaigus, jis visada nedviprasmiškai nutraukdavo santykius ir niekada nesidairydavo atgal, niekada negrįždavo. Jam atrodė, kad abiem pusėms taip bus ir saugiau, ir paprasčiau. Tačiau moterys viską suprasdavo kitaip ir vildavosi santykius atnaujinti. Kameronas nenorėdavo moterų įskaudinti, todėl leisdavosi tik į trumpalaikius meilės nuotykius su tomis, kurios tai suprasdavo.

Jis atminė gavęs keletą elektroninių Džulijos laiškų, kuriuose ji prašė paskambinti. Jis mąstė apie tai, norėjo paskambinti, bet asmeninė patirtis buvo išmokiusi, kad atnaujintas meilės romanas nieko gera nežada. Jos pačios labui, o ir dėl savęs, Kameronas ignoravo Džulijos prašymus ir galų gale ji liovėsi rašiusi.

Bet dabar, po pusantrų metų, ji vėl čia, jo apartamentuose, dėvi seksualius šortus ir beveik permatomus marškinėlius, įsivėrusi bambos auskarą. Džulija žiūrėjo į jį spindinčiomis tamsiai mėlynomis akimis ir tą akimirką Kameronas nenorėjo nieko daugiau, tik matyti šių akių mėlį, patamsėjusį nuo aistros, vėl pajusti putlių lūpų skonį, kaip ir viso jos stulbinamai gražaus kūno. Ar jis tikrai nori ją išspirti iš savo apartamentų?

Ar jis koks kvailys?

– Paklausyk, aš atsiprašau, – tarė jis ramiu balsu, glostydamas jai rankas. – Mano žmonės bus pamiršę, kad šiandien grįžtu namo. Jau vėlu. Mes abu galime čia pasilikti nakčiai, o ryte aš tau surasiu kambarį.

Džulija susirūpino, jos akys patamsėjo.

– Galėčiau miegoti ant sofos.

– Susitarsime vėliau, kur miegosime, – atsipalaidavęs tarė Kameronas ir priėjo arčiau. – Miela tave matyti, Džulija.

– Tikrai? – Ji vylingai nusišypsojo.

Lūpomis palietęs jai smilkinį, Kameronas įkvėpė gaivaus jos aromato.

– O taip.

Lėtai linguodama Džulija atsiduso ir užsimerkė.

– Bet kaip tavo taisyklės?

Žiūrėdamas į ją iš arti, Kameronas dar labiau palenkė galvą.

– Kokios taisyklės?

– Kai kartą nutrauki santykius su moterimi, niekada pas ją negrįžti, – sušnabždėjo Džulija mirksėdama.

Kameronas susiraukė.

– Aš tau tai sakiau?

Ji linktelėjo galva ir atsakė:

– Tai buvo paskutinį kartą, kai tave mačiau. Tada man ir pasakei, kad su manimi gerai praleidai laiką, bet neskambinsi. Dar pridūrei, jog norėtum, kad suprasčiau teisingai.

Jos balsas virpėjo, o jo lūpos buvo prie pat jos lūpų.

– Aš ne kvailys, – atsakė jis ir apkabino jos kaklą.

Šypsodama Džulija pažvelgė jam į akis.

– Sakei, kad tai nelaužoma taisyklė.

– Taisyklės yra tam, kad jas laužytume, – suniurnėjo jis ir apžiojo jos lūpas.

Tirpdama Kamerono glėbyje Džulija tyliai sudejavo. Jis liežuviu reikalavo prasižioti, ir ji pasidavė. Kameroną užliejo šiluma, ir jis pasijuto be galo jaukiai. Viskas tarsi nublanko, dabar jam svarbiausia buvo jos skonis ir jo troškimai.

Apsivijusi jam kaklą, Džulija prisiglaudė dar labiau. Jis pajuto ilgesį ir mąstė tik apie tai, kokia ji miela, karšta, aistringa. Bet ir šios mintys ištirpo, kai jos liežuvis palietė jo, ir jie galiausiai susipynė.

Kameronas girdėjo, kaip Džulija dejuoja, ir panoro išgirsti daugiau. Norėjo, kad ji šauktų jo vardą. Norėjo girdėti ją maldaujant, reikalaujant, verkiant…

Verkiant?

Kameronas sustingo. Jis tikrai išgirdo verksmą. Lauke? Už gretimų durų? Keista, nes apartamentuose buvo neįmanoma girdėti jokio triukšmo. Visos sienos buvo izoliuotos garsui nepralaidžiomis medžiagomis.

Verksmas vėl pasigirdo, nors ir prislopintas. Kameronas atšlijo nuo Džulijos, kad matytų jos akis.

– Girdėjai?

– Taip, girdėjau, – atsakė ji stumdama Kameroną nuo savęs ir dairydamasi aplink. Susirūpinusi ji, rodės, laukė, kada vėl išgirs verksmą. Tačiau buvo tylu, ir nieko nelaukdamas Kameronas vėl ją apkabino.

– Čia ko gero gretimame numeryje, – sušnabždėjo jis ir švelniai bučiavo jos lūpas, krūtinę ir, prieš glamonėdamas seksualų jos kaklą, palietė ausį.

Džulija dūsavo, kai Kamerono rankos slydo žemyn per nugarą, iki sugriebė standų užpakaliuką. Sustandėjęs iš susijaudinimo, jis prisiglaudė prie Džulijos, godžiai bučiuodamas, ir vedė ją prie lovos.

– Ak, Kameronai, – sušnabždėjo ji.

– Taip, mieloji, žinau.

Atsisėdęs ant lovos krašto jis truktelėjo Džuliją prie savęs, ir ji atsistojo jam tarp kojų. Paėmęs už marškinėlių krašto buvo juos benuvelkąs, kai staiga spigus verksmas užpildė viešbučio apartamentus.

Ištrūkdama iš Kamerono glėbio, Džulija garsiai suaimanavo. Tą akimirką jos galvą užplūdo šimtai minčių. Visų pirma, kūdikiui reikia priežiūros. Staiga ir nemaloniai užklupta Kamerono, ji kvailai pasielgė, miegamajame palikusi raciją, nors ir žinojo, kad jei mažasis Džeikas bus neramus, girdės jo balsą apartamentuose bet kur. Mažylis nutilo, nors iš patirties Džulija žinojo, kad ramus ilgai nebus.

Galvoje sukosi ir kita mintis, kad pagaliau Kameronas pamatys Džeiką. Kada nors tai turėjo įvykti, bet šiandien jie apie tai nesikalbėjo, ir Džulija net neabejojo, kad Kameronas, iš principo neskaitęs jos elektroninių laiškų, net nenutuokia apie kūdikį. Ji tik vylėsi, kad staigmena jam patiks.

Džulija per prieškambarį nuėjo iki miegamojo parodyti to, kas neišvengiama.

– Geriau pasirūpinsiu pati.

– Kuo pasirūpinsi? – paklausė Kameronas ir už nugaros apkabino ją per liemenį.

– Ką tik girdėtu triukšmu, verkimu.

– Triukšmu iš kito numerio? Jau negirdėti, – tarė jis nesiliaudamas bučiuoti jai kaklo ir švelniai kandžioti jautriausios vietos už ausies.

Ji negalėjo atsispirti, tik giliai dūsavo. Džulijai pašiurpo oda, kur tik lietė aistringos Kamerono lūpos. Glamonėjama vyro, jautė magišką jo prisilietimų galią, prisiminė, kaip žavėjosi Kameronu Djuku ir kaip jis jaudino ją.

Bet kodėl Kamerono darbuotojai, kuriais ji pasitikėjo, patikino, kad jis šiuo metu bus išvykęs? Netgi jo motina įtikinėjo, kad apartamentuose bus saugu. Kad bus apgyvendinta Kamerono apartamentuose, Džulija būtų supratusi ir iš Selės žvilgsnio – jos akys spindėjo.

Iš pradžių jaunoji mama norėjo palikti Džeiką namuose su aukle, nes turėjo dalyvauti konferencijoje. Bet auklė negalėjo, nes pasitaikė proga išplaukti kruizu su dukra, be to, dauguma senų Džulijos draugų, dalyvaujančių konferencijoje, atvyko su šeimomis. Visi norėjo pamatyti mažąjį Džeiką. Ne tik dėl šių priežasčių Džulija nusprendė pasiimti kūdikį. Ji žinojo, kad pasiilgs vaikelio.

Tačiau atsitiko taip, kad Kameronas jos planus sužlugdė. Iš tikrųjų Džulija norėjo, kad Kameronas kada nors pamatytų jųdviejų kūdikį, bet nemanė, kad tai įvyks netinkamu momentu ir taip greitai.

– Hm, kaip gera tai jausti, – atsisukusi į Kameroną sumurmėjo Džulija ir pabučiavo vyrą su didžiausia aistra, kaip tik įstengė. Tai nebuvo sunku. Jis atrodė nepaprastai seksualus ir nuodėmingai gražus. Kameronas buvo aukštesnis, nei ji atminė, ir daug stipresnis. Atrodė labiau pasitikintis savimi, jei toks galėjo būti. Į ją žvelgė tamsiai žalios grobuoniškos akys. Džulija neturėjo tokio žvilgsnio suprasti kaip visiško atsidavimo ženklo, bet priėmė jį kitaip.

Velniai griebtų, kodėl jis taip elgiasi?! Sėkmė nusisuka nuo jos, kai tik suartėja su Kameronu Djuku.

Jie susitiko prieš aštuoniolika mėnesių, ir ji pasidavė jo kerams. Keturių dienų meilės romanas buvo gaivališkas, aistringas. Po kelių savaičių Džulija sužinojo esanti nėščia.

Ji pasielgė teisingai, stengdamasi susisiekti su Kameronu, bet su moterimis jis laikėsi tų prakeiktų taisyklių. Ir, žinoma, jis laikėsi savo žodžio, niekada neatsigręžė atgal, niekada su ja nesusisiekė.

Džulija jam parašė kelis elektroninius laiškus, bet dabar buvo aišku ir liūdna, kad jis niekada jų neskaitė. Gal taip ir geriau. Pagal jo draugystės taisykles arba viską nustelbiantį įsitikinimą jos vengti, moteris suprato, kad Kameronas Djukas nenorės žinoti nieko, kas būtų susiję su kūdikio auginimu.

Džulija bandė įsivaizduoti, ką jis pamanys, kai atneš kūdikį, o ypač tada, kai pasakys, kad Džeikas – jo. Kameronas – padorus vyras, todėl neturėtų išmesti Džulijos su vaiku iš savo apartamentų. Bet gali ją apkaltinti sugalvojus visą šią istoriją, be to, nekilo abejonių, kad neigs, jog vaikas jo.

– Ak, – sukuždėjo Džulija, kai Kameronas dar labiau prisiglaudė prie jos. Nuo saldžių vyro glamonių ji nepajėgė net mąstyti, tik klausė savęs, ar pavyks sulaikyti Kameroną, kol Džeikas nurims. O rytoj ryte viską paaiškins. Gal tai bailumas, bet ji su tuo taikstėsi.

Kad ir ką būtų nusprendusi, reikėjo veikti greitai, kol kūdikis neperėmė reikalų į savo putlias rankeles.

– Kameronai, paklausyk, – tarė Džulija, pagaliau atgavusi kvėpavimą. Dabar jai reikėjo jį sulaikyti. – Kodėl tau neišgėrus dar alaus, o aš tuo metu užsimesiu kokį drabužėlį.

– Nenoriu alaus, Džulija, – atsakė Kameronas, glostydamas jos šlaunis, – aš noriu šito.

– Mmm, ir aš, – atsakė ji, pirštais glostydama tvirtus raumeningus jo pečius. – Bet norėčiau prieš tai atsigaivinti.

– Buvai duše prieš dešimt minučių, – priminė jis, nosimi liesdamas jos kaklą. – Tu gaivi kaip rasa.

Džulija suaimanavo ir nenoriai išsisuko iš jo glėbio.

– Bet man labai reikia išsidžiovinti plaukus.

– Nejaugi? – Jis nubraukė kelias garbanotas sruogas jai nuo veido. – Man patinka ir drėgni.

– Malonu, bet nenorėčiau peršalti.

Kameronas dėbtelėjo.

– Gerai.

– O kaip dėl alaus?

– Ką?

– Alus virtuvėje, – pakartojo ji. – Ar nesakei, kad nori žiūrėti futbolo rungtynes?

– Taip, žinoma, bet…

– Tai eik, aš irgi tuoj ateisiu.

Ji stengėsi pastumti Kameroną svetainės link, bet jis buvo nepajudinamas.

– Kas čia vyksta, Džulija?

Staiga Džeikas suriko:

– Mama, mama!

Kameronas neteko žado.

Tiek daug trukdžių. Iš Džeiko balso Džulija spėjo, kad vaikeliui skauda arba jis alkanas.

– Viskas gerai. Klausyk, aš nenorėjau…

– Gerai, gerai, aš aiškiai girdėjau, – atšovė Kameronas. – Maniau, triukšmas sklinda iš gretimo miegamojo.

– Ne, ne. – Džulija mikliai prišoko prie Kamerono, kad sustabdytų jį. – Tai tikriausiai katė, aš pasižiūrėsiu.

– Katė? – Kameronas susiraukė ir dar kartą žvilgtelėjo į prieškambarį. – Nemanau.

Kūdikis vėl pravirko, ir Džulija sukluso.

– Aha, – tarė Kameronas ir nuėjo prie kito miegamojo.

Ji puolė priešais jį ir užstojo duris.

– Tai ne tavo rūpestis, Kameronai. Kodėl neini žiūrėti rungtynių?

Kameronas pažvelgė į Džuliją kaip į pamišėlę. O gal ji tokia ir buvo, nes suprato, kad jis verčia ją elgtis visiškai priešingai, nei liepia protas. Už tai ji galėjo kaltinti tik jį.

– Atnešk jį, Džulija.

Moteris pabandė jį sulaikyti.

– Jokiu būdu. Gal čia ir tavo apartamentai, bet be manęs neįeisi.

– Tai atidaryk duris.

Iš vyro žvilgsnio buvo aišku, kad jis nepasitrauks, kol išsiaiškins, kas verkia.

– Gerai, – tarė Džulija. Kada nors jis turėjo apie tai sužinoti. Dabar svarbiausia užtikrinti, kad Kameronas vaikelio neišgąsdintų. Sulaikiusi kvapą ji iš lėto atidarė duris.

– Čia ne tai, ką tu manai, turiu omeny, tai yra, bet…

– Nejaugi? – Kameronas įėjo į kambarį ir žvilgterėjo į nešiojamą vaikišką lovytę. Paskui jį įėjusi Džulija pamatė, kad Džeikas išsišiepęs iki ausų ir abiem rankelėm nusitvėręs į lovytės turėklus šokinėja ant čiužinio. Kameronas atsigręžė.

– Man atrodo, tai kūdikis, o ką tu manai?

Ji apėjo aplink lovytę, nusišypsojo savo sūnui ir tarė:

– Ir man taip atrodo.

Džeikas buvo įraudęs nuo pastangų išsiropšti, ir Džulijai suspaudė širdį. Kai vaikelis ištiesė rankutes į mamą, jo keliai ėmė virpėti.

– Mama, mama.

– Labas, mano mažuti.

Pasilenkusi Džulija paėmė vaikelį, priglaudė jį sau prie peties ir paglostė nugarytę.

– Jau geriau, nurimk, mažutėli, aš čia, geras mano berniukas.

– Ką? Džulija, čia tavo vaikas? – Kamerono tonas nežadėjo nieko gero.

Ji nusišypsojo, pabučiavo vaiko skruostelius ir įkvėpusi kūdikio aromato atsisuko į Kameroną.

– Taip, vaikas mano. Ir tavo. Noriu tau, Kameronai Djukai, pristatyti tavo sūnų Džeikobą Kameroną Perišą.