Читать книгу Viliojimo menas - Kate Carlisle - Страница 1

– Priminimas sau: atšaukti darbuotojus iš atostogų, – sumurmėjo Brendonas siekdamas puodelio ir staiga susigriebė, kad jame nelikę nė lašelio kavos. Dar vienas ženklas, kad nepakeičiama jo padėjėja Kelė Meredit atostogauja. Jau dvi savaites. Kitaip tariant, keturiolika dienų per ilgai.

Brendonas ir pats galėjo išsivirti kavos. Nebuvo toks nevykėlis. Tiesiog jai tai sekėsi kur kas geriau: reikiamu laiku visada pasirodydavo nešina puodeliu karštutėlio gėrimo. Ji apskritai sukosi lyg vijurkas.

Klientai ją mėgo. Jos nebaugino apskaitos lentelės. Ji puikiai permatė žmones. Ši savybė buvo neįkainojama, ir Brendonas pasitelkė ją nuo pat pradžių – liepdavo Kelei jį lydėti į įvairius verslo susitikimus po visą šalį.

Nuojauta jis kliovėsi vertindamas galimus verslo partnerius ar siekdamas įspėti varžovų ketinimus. Netgi jo broliai įprato pasitikėti Kelės įžvalga samdydami naujus darbuotojus ar šiaip mėgindami susidoroti su iškilusiais sunkumais. Jie ją pelnytai vadino pasakiška darbuotoja. Jei pasitaikydavo koks nedėkingas darbas, Kelė su juo kaip mat susidorodavo. Jos dėka viskas klojosi kur kas sklandžiau.

Naudodamasis tuščiame kabinete tvyrančia tyla, Brendonas čiupo bloknotą ir ėmė šį tą žymėtis prieš šiandienos susitikimą su broliais. Dabar, kai rengiamasi didžiosioms atidarymo iškilmėms, skirtoms Sidabro juostos rūmams, naujausiam Djukų kurortui Napos slėnyje ir apskritai viso Djukų viešbučių tinko puošmenai, pats laikas pradėti telkti jėgas naujiems iššūkiams.

Skaitydamas savo pastabas prisiminė dar vieną priežastį, kodėl reikėjo, kad padėjėja grįžtų iš atostogų, – ji įstengė iššifruoti jo raštą.

Apsvarstęs galimybes perimti nediduką viešbučių tinklą palei vaizdingą Oregono valstijos pakrantę, Brendonas pažvelgė į savo dienotvarkę. Akys raibo nuo gausos susitikimų, daugiašalių pokalbių, galutinių terminų, kurių dauguma buvo susiję su didžiosiomis atidarymo iškilmėmis. Geroji naujiena ta, kad padėjėja grįžta šiandien, velniai rautų, pačiu laiku. Ją pakeitusi darbuotoja išmanė savo darbą, tačiau tik Kelė galėjo susidoroti su sunkumais, užgriūvančiais prieš iškilmes, ir suderinti besikertančius tvarkaraščius.

O dėl sunkumų – Brendono svainė netrukus susilauks vaikelio. Jo mamai šis anūkas bus pirmasis – pats šauniausias kūdikis pasaulyje. Be abejonės, didžiulė šventė. Bet ką padovanoti mažyliui? Bilietus į visas sezono futbolo rungtynes. Jis neturėjo žalio supratimo. Nesvarbu. Kelė išrinks tobulą dovaną, gal net pati supakuos.

Už pravirų durų Brendonas išgirdo šnaresį ir atidaromų stalčių girgždesį.

– Labas rytas, Brendonai, – pasigirdo džiugus sveikinimas.

– Pačiu laiku, Kele, – tarė jis su palengvėjimu.

– Įsikūrusi užeik.

– Tuojau. Tik išvirsiu kavos.

Brendonas žvilgtelėjo į laikrodį. Kaip įprastai, Kelė atvyko į darbą penkiolika minučių anksčiau, o tai – dar vienas ženklas, kad nusipelnė visų darbo jai teikiamų privilegijų. Tačiau jis vis tiek ketino uždrausti atostogas.

– Ak, malonu grįžti, – sumurmėjo Kelė įjungdama kompiuterį.

Sunku patikėti, bet išvykusi ji ilgėjosi Brendono Djuko.

Žemas jo balsas kėlė jaudulį, bet ji tai paaiškino aistra darbui.

Įdėjusi pirkinių krepšelį ir rankinę į spintelę už stalo, suskubo virti kavą. Kai nuėjo į priešais kabinetą esančią virtuvėlę ir pylė į virdulį vandenį, jai drebėjo rankos. Iš tiesų džiaugėsi grįžusi į mėgstamą darbą, tad kodėl gi taip jaudinosi?

Na, gerai, atostogaudama šiek tiek pakeitė išvaizdą, bet niekas juk nepastebės, ar ne? Visi pastebėdavo tik jos nuovokumą ir uolumą, o jai norėjosi, kad kaip tik taip ir būtų. Tad niekas nė nepastebės, kad vietoje paprastai dėvimų dalykinių kostiumėlių šiandien apsirengusi suknelę. Net jei tai pirmas kartas, kai eidama į darbą apsivilko suknelę. Apvalumus subtiliai išryškinančią, priekyje užsagstomą tamsiai pilkos spalvos dailią megztą suknelę. Šaunią, puošnią suknelę.

Na ir kas, kad pagaliau įsidėjo kontaktinius lęšius? Ištisus penkerius metus nešiojo tuos pačius nuobodžius akinius. Keistis yra gerai.

– Kele! – šūktelėjo Brendonas iš kabineto. – Ateidama pagriebk Svajonių Pakrantės aplanką.

– Būtinai.

Pažįstamas Brendono Djuko balsas privertė Kelę nusišypsoti. O juk jis atrodė bauginamai jau nuo pirmos darbo dienos. Šalia šio šešių pėdų keturių colių ūgio vyro ji jautėsi tarytum coliukė, buvo šimtu procentų įsitikinusi, kad jo vardiniai marškiniai slėpė tvirtą lyg uola krūtinę. Žinojo tai, nes ne kartą buvo sutikusi jį, vilkintį tik marškinėliais ir šortais viešbučio sporto salėje. Matė, kaip atsigulęs ant suolelio kilnojo baisiai sunkias štangas. Kartais, jį stebėdama, Kelė susigriebdavo vos įstengianti kvėpuoti, bet šias silpnumo akimirkas paaiškindavo nuolatiniu persidirbimu.

Kai kurios jos draugės ryžtųsi viskam, kad tik turėtų progą paspoksoti į stulbinamai gražų Brendoną Djuką, mūvintį šortais, liejantį prakaitą sporto salėje. Vien apie tai pagalvojusi sukikeno. Laimei, viršininkas jos niekada netraukė.

Taip, jis buvo žavingas, neapsakomai žavingas, tačiau Kelė gerą darbą vertino kur kas labiau nei trumpalaikį, bereikšmį romaną su kokiu žymiu sportininku. O romanas su Brendonu Djuku kaip tik toks ir būtų – trumpalaikis ir bereikšmis. Matė prie jo durų besirikiuojančias moteris, bet nepraėjus nė keletui savaičių jos sprukdavo neatsigręždamos. Reginys ne iš maloniausių, tad pati niekada netroško tapti viena jų. Nors ir nebūtų galėjusi – neatitiko joms keliamų reikalavimų. Kita vertus… Ką sau manai? – pašnibždomis paklausė savęs.

Niekada taip negalvojo apie savo viršininką ir tikrai nepradės taip galvoti dabar. Pasidygėjusi papurtė galvą ir ėmė svarstyti, ar tik nebus pernelyg ilgai atostogavusi. Pildama į kavinuką kavą žvilgtelėjo pro platų erkerį, ir džiaugėsi, ir didžiavosi savo darbu. Kas gi nenorėtų dirbti pačioje Napos slėnio širdyje, ant kalvos viršūnės, nuo kurios, kiek tik akys užmato, driekėsi vešlūs vynuogynai? Jau keturi mėnesiai, kai Brendonas ir kuklus jo kolektyvas dirbo Sidabro juostos rūmuose. Dar liks čia mėnesį ar du, kol kurortas atvers duris lankytojams ir baigsis derliaus ėmimo darbai. Tada visi grįš į pagrindinę Djukų būstinę.

Iki to laiko Kelė įvykdys savo sumanymą ir jos gyvenimas vėl grįš į vėžes. Tačiau kol tas laikas neatėjo, jai beliko priminti sau, kad reikia atsipalaiduoti ir kvėpuoti.

– Klausaisi manęs, panelyte? Tiesiog atsipalaiduok, – sumurmėjo ji suglostydama suknelę. Pripildžiusi du didelius puodelius kavos pridūrė: – Kvėpuok.

Tada stabtelėjo prie savo stalo, pasidėjo puodelį, pagriebė šūsnį laiškų ir plačiai atvėrė viršininko duris.

– Labas rytas, Brendonai, – pratarė ji ir padėjo laiškus jam ant stalo.

– Labas, Kele, – pasisveikino jis skubiai kažką rašydamas bloknote. – Šaunu, kad grįžai.

– Ačiū, man pačiai malonu grįžti. – Ji pastatė jam skirtą puodelį ant stalo. – Štai kava.

– Dėkoju, – atsainiai tarstelėjo Brendonas nenustodamas rašyti. Po minutėlės siektelėjo puodelio ir pažvelgė viršun. Staiga išsprogdinęs akis vėl lėtai padėjo jį ant stalo. – Kele?

– Kas? – Ji mirktelėjo trumpai į jį pavėpsojusi. – Ak, atsiprašau. Prašei Svajonių Pakrantės aplanko. Tučtuojau.

– Kele? – Jo balse girdėjosi įtampos gaidelė.

Stabtelėjusi atsisuko.

– Kas, Brendonai?

Jis spoksojo į ją… negalėdamas atsitokėti? Sukrėstas? Pasibaisėjęs?

O varge. Tai nežada nieko gera. Kuo ilgiau jis spoksojo, tuo labiau ji nervinosi.

– Ak, liaukis, – tarė Kelė. – Nejaugi atrodau taip baisiai, kad negali nė žodžio pratarti.

Pajutusi, kaip į kaklą ir skruostus plūsteli karštis, ėmė krapštinėti suknelės apykaklę. Nėra jokio pagrindo jaustis nepatogiai, – pamokslavo pati sau.

– Ką tu pasidarei… – nutęsė Brendonas, spoksodamas jai į veidą.

– Turi galvoje kontaktinius lęšius? Tiesiog atėjo pokyčių laikas. Tuojau atnešiu aplanką.

– Kele, – įsakmiai tarė jis.

Ji dar kartą atsigręžė. Brendonas tebespoksojo, dabar į jos plaukus. Atsidususi ji nusižėrė ant skruosto užkritusią sruogą.

– Pasišviesinau ir pasitvarkiau. Nieko ypatinga, – pasakiusi ji mostelėjo ranka ir nuskubėjo aplanko.

Puikumėlis. Jei Brendono nuomonės kas paiso, žmonės spoksos į ją kaip į ateivį. Velniai rautų, kaipgi tokiomis aplinkybėmis jai atsipalaiduoti, kvėpuoti ir įvykdyti savo sumanymą?

Nervingai naršydama po aplankų stalčių, išgirdo Brendono odinės kėdės ratukų girgždėjimą. Neilgai trukus jis stovėjo tarpduryje. Vėl spoksojo.

– Kele? – dar kartą kreipėsi.

Ji kilstelėjo akis.

– Kodėl nesiliauji kartojęs mano vardo?

– Noriu įsitikinti, kad čia tikrai tu.

– Na, tikrai aš, – tai pasakiusi rado, ko ieškojo. – Aaa, štai aplankas.

– Ką tu pasidarei?

– Šito jau klausei.

– Tu neatsakei.

Ji sekundėlę nuleido pečius ir vėl išsitiesė. Nebuvo jokio pagrindo drovėtis, ypač Brendono. Jis nepriekaištingai vertino jos darbą ir dosniai kėlė atlygį. Jis žavėjosi jos gebėjimu sunkiai dirbti ir susidoroti su bėdomis. Dėl Dievo meilės, jis buvo jos darbdavys, o ne viešpats.

– Truputį pasikeičiau išvaizdą.

– Truputį?

Ji atsainiai kilstelėjo petį.

– Na, taip. Numečiau svorio, pasidariau šukuoseną, įsidėjau kontaktinius lęšius. Nieko ypatinga.

– Mano akimis, tu nepanaši į save.

– Žinoma, panaši.

Kelė nė nesirengė prasitarti apie savaitę, praleistą prabangiame SPA centre, privačias etiketo ir oratorystės pamokas. Jis pamanytų, kad jai visai pasimaišė protas. Gal jai tikrai ne visi namie. Visuomet buvo nuovoki, sumani, koledže net buvo pravardžiuojama moksliuke. Kažin kaip dabar būtų pravardžiuojama?

– Bet tu vilki suknelę, – kaltinamai drėbtelėjo jis.

Kelė tai žvilgtelėdavo žemyn, tai pakeldavo akis į jį.

– Na, taip. Ar tai kelia kokių nors sunkumų?

Staiga jis sutrikęs žengė atatupstas.

– Ne. Tikrai ne. Nekelia jokių sunkumų. Atrodai šauniai. Tik… – Krumpliais trindamasis žandikaulį rinko tinkamus žodžius. – Tu nevilkėdavai suknelių.

Jis pastebėjo? Šito Kelė niekaip nesitikėjo. Tada šypsodamasi ryžtingai tarė:

– Dabar jau vilkiu.

– Matyti, – tarė Brendonas, vis dar negalėdamas patikėti, o žvilgsnis bėgiojo jos veidu. – Na, kaip jau sakiau, atrodai šauniai. Tikrai šauniai.

– Ačiū, – padėkojo ji šypsodamasi. – Jaučiuosi puikiai.

– Ką gi. Šaunu!

Jis linktelėjo, sugriežė dantimis ir giliai atsiduso.

Jei viskas taip šaunu, tai kodėl raukosi?

– Ak! – Ji pasijuto kvailai ir ištiesė storą kartoninį segtuvą. – Čia Svajonių Pakrantės aplankas.

Kai jųdviejų delnai susilietė, Kelei per kūną nuvilnijo jaudulys.

Brendonas dar labiau susiraukė.

– Ačiū.

– Nėra už ką.

Priartėjęs prie savo kabineto durų atsigręžė.

– Šaunu, kad grįžai.

Kiek kartų jis jau ištarė žodį „šaunu“? – mąstė ji sau.

– Ačiū, – pasakė Kelė. – Per dvidešimt minučių suvesiu šio mėnesio pardavimo balansą.

Jam uždarius duris, ji susmuko į kėdę. Čiupusi puodelį smarkiai siurbtelėjo kavos.

– O taip, šaunu grįžti.

Brendonas sviedė ant stalo Svajonių Pakrantės aplanką ir nužingsniavo link didelio lango per visą sieną. Jo kontora buvo viršutiniame Sidabro juostos rūmų aukšte esančiuose apartamentuose, tad niekaip negalėjo atsižiūrėti į apačioje atsiveriančią panoramą.

Dažniausiai žvelgdamas į šardonė vynmedžiais apaugusias kalveles, nuoširdžiai didžiuodavosi šiomis akivaizdžiomis jo šeimos sėkmės apraiškomis.

Dangaus aukštybėje tingiai prasklendė oro balionas, nuo medžio ant medžio skraidė paukščiai. Tačiau Brendonui visa tai buvo nė motais, nes užuodė subtilų gėlių ir prieskonių aromatą. Nebuvo pratęs, kad padėjėja kvepintųsi, o gal tiesiog niekada nekreipė į tai dėmesio, bet šis žavus aromatas vaizduotėje piešė vėsų viešbučio kambarį ir aistringą blondinę. Nuogą. Lovoje.

Po juo.

Kelė. Jis tebeužuodė ją. Velniai rautų.

Ką tik apsikvailino vėpsodamas į ją tarytum peralkęs šunytis į sultingą kepsnį. Po velnių, neįstengė pratarti nė žodžio. Vebleno kaip koks prakeiktas mikčius, vis kartojo jos vardą. Bet dėl visko kalta Kelė. Tai ji išvertė jį iš koto, o Brendonui Djukui taip dar nebuvo nutikę.

Pakeitė išvaizdą? Žingsniuodamas palei stiklinę sieną jis papurtė galvą. Turbūt niekas negalėtų įspėti, kas dedasi moters galvoje? Kelei nereikėjo keisti išvaizdos. Ir taip atrodė kuo puikiausiai. Dalykiška, profesionali, sumani, taktiška. Niekada nekrintanti į akis.

Brendonui nereikėjo, kad darbe būtų blaškomas dėmesys. Jo biure nuo ryto iki vakaro buvo tvarkomi verslo reikalai. Dešimt metų buvęs Nacionalinės futbolo lygos pažiba, jis kuo puikiausiai žinojo, kad nesusikaupęs pergalės nepasieksi. Vos išleisi kamuolį iš akių, užpuls krūva tavo kraujo trokštančių tvirtų atgrasių šoninių gynėjų1.

Brendonas priglaudė plaštaką prie veidrodinio stiklo lango. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad kompetentingoji padėjėja tiek laiko po neišvaizdžiais dalykiniais kostiumėliais slėpė tokius stulbinamus apvalumus ir nepriekaištingas kojas? Ir tokias mėlynas dideles akis, kad vyras galėtų jose paskęsti.

Tačiau užvis didžiausią nerimą kėlė, kad ji dažėsi blizgančiu lūpdažiu. Be abejonės, nauju, kitaip būtų pastebėjęs neapsakomai seksualias tarytum bičių sugeltas jos lūpas. Taigi pastebėjo jas dabar. Taip aiškiai, kad kone išpylė kavą.

Nauja Kelės suknelė išryškino visus patrauklaus kūno apvalumus. Apvalumus, kurių pirmiau jis nepastebėdavo. Nors dažnai matydavo ją viešbučio sporto salėje – treniruodamasi Kelė vilkėdavo plačius marškinėlius ir treningo kelnes. Kas galėjo pamanyti, kad toji prakaito prisigėrusi sportinė apranga slepia tokį kūną? Kitaip tariant, ji visą laiką jį apgaudinėjo.

– Vapi nesąmones, – sumurmėjo Brendonas.

Bet tai savaime suprantama. Rimtoji, darbščioji jo padėjėja pasirodo esanti tikra gražuolė. Kokia išdavystė.

Ir kas, velniai rautų, atsitiko vos prieš minutę susilietus jųdviejų rankoms? Tą akimirką jam rodėsi, jog viduje kažkas sukirbėjo. Veikiausiai tai tebuvo vaizduotės vaisius, tačiau vien prisiminus šį prisilietimą atgijo slėpsnos. Pasibaisėjęs jis kone atsirėmė į sieną.

– Keistis yra gerai, – sarkastiškai burbtelėjo ir vėl atsisėdo prie stalo.

Ne, keistis nėra gerai. Juk jis buvo įpratęs prie kuklių Kelės plaukų, ji visuomet arba suimdavo juos į uodegą, arba susisukdavo kuodelį. Dabar, įgavusios sodrų medaus atspalvį, sruogos krito ant pečių, vilnijo per nugarą. Taip nudažyti ir apkirpti žvilgantys plaukai tarytum prašėsi būti glamonėjami vyro pirštų, kol jis pats mėgautųsi sultingomis jos lūpomis.

Pajutęs vis labiau užvaldant jaudulį, Brendonas pamėgino užgniaužti nepageidaujamus pojūčius, atsivertė aplanką ir surado reikiamą dokumentą. Pastangos buvo beprasmės.

– Tai nepriimtina.

Stengėsi skrupulingai laikytis tvarkos ir etiketo reikalavimų, kuriuos visuomet laikė neatsiejamus nuo darbo. Brendono pareigos buvo pernelyg atsakingos, o Kelė – pernelyg svarbi darbuotoja, todėl negalėjo staiga pradėti jo blaškyti ar veikiau traukti dėmesį.

Pats laikas viską baigti. Paspaudęs vietinio ryšio mygtuką tarė:

– Kele, prašau užeiti.

– Tučtuojau, – guviai tarė ji ir po septynių sekundžių įžengė į kabinetą nešina bloknotu.

– Sėskis, – tarė Brendonas stodamasis. Nesiryžo dar kartą žvilgtelėti į jos kojas. Velniai rautų, jei taip ir toliau, nieko nebus. – Mums reikia pasikalbėti.

– Kas nutiko? – nerimastingai paklausė Kelė.

– Paklausyk, mes visada vienas kitam buvome atviri, ar ne?

– Taip, – atsargiai pratarė ji.

– Kaip žinai, visiškai tavimi pasitikiu.

– Brendonai, aš tai žinau ir pati galėčiau pasakyti tą patį.

– Gerai, – tarė jis svarstydamas, ką daryti toliau. – Gerai.

Kas dabar? Jam dar niekada nebuvo pritrūkę žodžių. Vos pažvelgęs į ją turėjo nusisukti. Kada ji tapo tokia graži? Jis pažinojo moteris. Jam patiko moterys. Jis joms taip pat patiko. Gal net būtų galima sakyti, kad turėjo uoslę moterims. Tai kodėl anksčiau nesuprato, kokia Kelė patraukli? Gal buvo aklas?

– Brendonai, – lėtai kreipėsi ji. – Tu nepatenkintas mano darbu?

– Ką? Ne.

– Ar man išvykus Dženė gerai dirbo?

– Taip, gerai. Bet reikalas ne tas.

– Gerai, nes nenorėčiau…

– Paklausyk, Kele, – pertraukė ją Brendonas. – Per atostogas tau kas nors atsitiko?

Ji nustėro.

– Ne, kodėl atrodo, kad…

– Tai su kuo susiję šie pokyčiai? – rėžė jis. – Kam tau to reikia?

– Dėl to mane pasišaukei?

– Taip. – Tačiau jis neketino prasitarti, kaip kvailai jautėsi užvesdamas šį pokalbį. Vis dėlto jam knietėjo sužinoti. – Kodėl tau prireikė gražintis…

Kelė prisimerkė.

– Gražintis?

– Na, taip. Na, puoštis ir… velniai rautų.

– Kas čia bloga, kad noriu atrodyti patraukliai?

– Aš taip nesakiau.

– Persistengiau? Makiažo konsultantė pamokė mane, bet aš dar mažai išmanau. Mėginu įvairius variantus. – Jai kilstelėjus veidą sužvilgo lūpos. – Sakyk atvirai. Per daug pasidažiau?

– Dėl Dievo meilės, ne, viskas gerai.

Pernelyg gerai, – pagalvojo Brendonas, bet nutylėjo.

– Stengiesi būti mandagus, tačiau netikiu tavimi. Prisimenu, kaip žiūrėjai į mane, kai šį rytą įėjau…

– Ką? Ne.

Po šimts, – galvojo jis. Nejaugi ji dabar pravirks? Anksčiau niekada neverkdavo.

– Pamaniau, kas čia tokio. Dėl Dievo meilės, kitos moterys dažosi, kodėl aš negalėčiau? – Kelė pašoko nuo kėdės. Dabar ji žingsniavo po kambarį. – Tikėjausi, kad viską darau subtiliai. Atrodau kaip kvailė?

– Ne, tu…

– Rėžk atvirai.

– Aš ir sakau atvirai…

– Iš pat pradžių tai buvo netikusi mintis, – sumurmėjo ji ir iškvėpusi orą atsirėmė į sieną. – Galiu atlikti sunkiausius skaičiavimus atmintinai, bet nieko neišmanau apie viliojimo meną.

Viliojimo meną? Brendonas pajuto, kad jam sugniaužė kažkur saulės rezginio srityje, ir nebežinojo, kaip elgtis.

– Kokia gėda, – sudejavo ji.

– Visai ne, – patikino jis vildamasis, kad sugalvos pasakyti ką nors išmintinga. Tačiau nesugalvojo.

– Ką gi man dabar daryti? Turiu tik savaitę… O Dieve! – Valandėlę ji užsidengė akis, paskui įsispoksojo į lubas. Galiausiai, susikryžiavusi ant krūtinės rankas, ėmė kulniuku barbenti į grindis. – Kodėl buvau tokia kvaila?

Priėjęs Brendonas čiupo ją už pečių.

– Liaukis. Tu – vienas protingiausių mano pažįstamų žmonių.

Patempusi putlią apatinę lūpą, Kelė pakėlė akis į jį.

– Gal išmanau apie verslą, bet tik ne apie meilę.

Na, gerai, jai galvoje sukosi viliojimo menas ir meilė. Staiga Brendonas susigriebė ir pats apie tai mąstantis. Klausimas – kodėl? Per jųdviejų pažinties metus Kelė nė sykio nebuvo užsiminusi apie jokį širdies draugą. O štai dabar lyg niekur nieko pasikeitė, kad suviliotų kažkokį vaikiną? Ką gi? Ar Brendonas jį pažįsta? Ar jis vertas Kelės?

– Ką tu mėgini suvilioti? – atsargiai pasiteiravo jis.

Raukydamasi ji spoksojo į sutvarkytus savo nagus.

– Rodžerį. Buvusį savo vaikiną. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad nieko neišdegs.

Rodžerį? Po velnių, kas tas Rodžeris? Nors ir kaip būtų keista, Brendonui teko pripažinti, jog sužinojęs, kad Kelės taikinys yra ne jis, nusivylė, užuot pajutęs palengvėjimą. Kita vertus, niekada ir nebūtų leidęs, kad tarp jų kas nors užsimegztų. Bet vis tiek, apie ką, po velnių, ji tauškia?

– Kas tas Rodžeris? – garsiai paklausė jis.

– Ką tik sakiau. Buvęs mano vaikinas. Jo vardas – Rodžeris Hemstedas. – Atsitraukusi nuo Brendono, ji nužingsniavo prie kėdės. – Išsiskyrėme prieš kelerius metus ir nuo tada nesimatėme.

– Prieš kiek laiko išsiskyrėte?

– Beveik penkerius metus.

– Maždaug tada pradėjai čia dirbti.

– Tiesa. – Atrėmusi alkūnę į ranktūrį, Kelė pažvelgė drąsiai šypsodamasi. – Kai su Rodžeriu išsiskyrėme, nebegalėjau gyventi tame pačiame miestelyje, kur visi pažįstami sekė kiekvieną mano kvėptelėjimą. Nusprendžiau išvykti kuo toliau nuo namų, ieškojau darbo Kalifornijoje ir radau šį.

– Džiaugiuosi, kad čia įsidarbinai, tačiau skyrybos, matyt, buvo audringos.

– Menkas malonumas, – pratarė ji, – bet susitvarkiau.

– Tikrai?

– Žinoma. – Kelė ryžtingai linktelėjo. – Praeitą mėnesį sužinojau, kad Rodžerio įmonės darbuotojai ilsėsis kaip tik čia. Ir jis atvyks kitą savaitę. – Giliai įkvėpusi atsiduso. – Norėjau jį išversti iš koto.

– Aišku, – prisėdęs ant stalo krašto tarstelėjo Brendonas ir pridūrė: – Jei bus nors kiek lengviau, galiu patikinti, kad tikrai išversi jį iš koto.

Ji žvelgė nepatikliai.

– Taip kalbi, nes stengiesi būti malonus.

– Aš visai nemalonus. Patikėk.

Kelė suraukė lūpas.

– Tikiu. Dažniausiai.

– Juk niekada nemeluoju, prisimeni?

– Tiesa, dažniausiai nemeluoji. Bent jau man.

Brendonas sukikeno.

– Nuo jūsų skyrybų praėjo penkeri metai ir nori padaryti tam tipeliui įspūdį.

Ji ryžtingai linktelėjo.

– Labai noriu.

– Ir padarysi. Pažadu.

– Ačiū. – Kelės šypsena išblėso. – Bet aš nieko neišmanau. Verslo reikaluose gaudausi, o meilės – nė trupučio.

– Galėčiau kuo nors padėti?

Kelė įrėmė skvarbų žvilgsnį.

– Kalbi rimtai?

– Žinoma.

Jis padarytų bet ką, kad tik vėl viskas grįžtų į senas vėžes. Jei Kelė jausis saugi, atliks tai, ką užsibrėžusi, liausis jaudintis dėl to klouno Rodžerio. O Rodžeriui išvykus, atvirs ta Kele, kuri jam patiko. Jo pasaulis vėl ims suktis įprastu ritmu.

– Būtų šaunu, – tarė ji ugningai. – Man labai praverstų tavo patarimai.

– Mano?

Kai Kelė dar kartą nusišypsojo, Brendoną pribloškė jos grožis. Velniai rautų, nejaugi tiek metų buvo aklas?

– Tiesiog jūs tokie panašūs, – patikino ji. – Turiu galvoje, tu ir Rodžeris. Man būtų labai pravartu sužinoti tavo nuomonę.

– Ką turi galvoje sakydama, kad mes panašūs?

– Na, abu stiprūs, gražūs, atkaklūs. Na, tikri perfekcionistai.

Hmm, taikliai apibūdinta. Bet jis pats visada manė, kad į viską žiūrėjo daug paprasčiau, kitaip nei broliai. Antra vertus, jam patiko epitetai stiprus ir gražus.

Apmąsčiusi ką tik ištartus savo žodžius, Kelė švelniai pridūrė:

– Oho, nieko keisto, kad Rodžeriui buvau per prasta.

– Per prasta?

Ji atsiduso.

– Na, kuklios išvaizdos.

– Kodėl taip manai?

– Pats tai pasakė mane palikdamas.

Staiga Brendonui kilo noras kam nors vožti. Pavyzdžiui, Rodžeriui į snukį.

– Turbūt juokauji.

– Visai ne. Brendonai, juk atsimeni, kokia buvau prieš pokyčius. Paprasta, nuobodi, sveikai atrodanti. Kitaip tariant, neišvaizdi.

Suvokus, kad kaip tik taip visada ir manė, jam širdį sugniaužė kaltė. Tačiau į akis nekrintančią Kelės išvaizdą jis laikė pranašumu. Dabar džiaugėsi, kad už tai jos nepagyrė.

– Nereikia pamiršti jo kilmės, – tęsė ji. – Jis juk ypatingas.

– Ypatingas? Regis, jis netašytas stuobrys.

Jai nepavyko sutramdyti juoko.

– Ak, bet jis išties ypatingas. Šeima jam daro didžiulę įtaką. Jo motinos protėviai atplaukė čia pirmuoju laivu tiesiai iš Anglijos.

– Kaip įgulos nariai, ar ne? – paklausė Brendonas ir purtydamas galvą pridūrė: – Kele, ar norėtum, kad pasirūpinčiau, jog jis būtų nukeptas? Pažįstu žmogų, kuris pažįsta žmogų, kuris galėtų imtis…

Kelė nusikvatojo.

– Labai malonu, bet ne. Tenoriu priversti jį gailėtis dėl žodžių, kuriuos ištarė mane palikdamas, tik tiek.

Kurį laiką Brendonas ją tyrinėjo.

– Jis tave įskaudino.

Ji papurtė galvą.

– Ne, ne, jis man pasakė tiesą, todėl turėčiau būti dėkinga.

– Dėkinga? Kodėl?

Kelė išspaudė šypseną.

– Nes jo dėka pradėjau viską aiškiau matyti.

– Pavyzdžiui – ką?

– Savo trūkumus.

Brendonui vėl ėmė gniaužtis kumščiai. Šį kartą veikiausiai trenktų Rodžeriui į pilvą, nes nosį mintyse jau sulaužė.

Ji plačiai nusišypsojo.

– Todėl ir ketinu jį susigrąžinti.

– Ką? Susigrąžinti?

Kurių velnių jai susigrąžinti tą padugnę? Nors ir nepažinojo, Brendonas nekentė Rodžerio.

– Taip. – Kelė išskėtė rankas. – Dėl to ir pasikeičiau.

Tada demonstratyviai pažiūrėjo į laikrodį ir taip užbaigė jųdviejų pokalbį. Gal ir gerai.

– Gal užsakyti tau pietus? – ji nusuko kalbą.

Jis dar nebaigė, bet akivaizdu, kad Kelei reikia pertraukėlės. Nekreips į tai dėmesio. Šį kartą.

– Taip, būtų šaunu. Norėčiau sumuštinio su mėsa.

– Šaunu. Tuojau užsakysiu.

Brendonas palinko į priekį sėdėdamas ant kėdės.

– Paklausyk, Kele, jei prireiktų pagalbos ar patarimo – nesvarbu ko, pažadėk, kad kreipsiesi į mane.

– Tikrai galėčiau?

– Žinoma.

Tarytum stengdamasi įsitikinti jo nuoširdumu, Kelė kurį laiką neatitraukė įdėmaus žvilgsnio.

– Esi įsitikinęs?

– Antraip nebūčiau siūlęs.

Kiek padelsusi tarė:

– Na, gerai, man reikia patarimo vienu klausimu. Jei tu nieko prieš.

– Rėžk, – pasakė jis, siekdamas kavos puodelio.

– Tuojau grįšiu.

Ji nuskubėjo prie savo stalo ir mažiau nei po dvidešimties sekundžių grįžo nešina pirkinių maišeliu iš žinomos prabangios apatinių drabužių parduotuvės. Giliai įkvėpusi išsitraukė keletą plonų medžiagos skiautelių ir pamosikavo jam prieš nosį.

– Kurios tau labiau patinka, juodos kelnaitės su juostele ar paprastos raudonos?