Читать книгу Spąstai milijonieriui - Kate Carlisle - Страница 1

– Tik paskui nesakyk, kad neperspėjau. Saugokis, antraip tave sumals į miltus.

– Tu perdedi, – tarė Adamas Djukas pastatęs juodą ferarį prie administracijai skirto įėjimo į tarptautinės Djukas korporacijos būstinę.

– Tikrai taip manai? – Dėl automobilyje įtaisytos pažangiausios garso aparatūros jo brolio Brendono balsas skambėjo aiškiai ir garsiai. – Priminsiu tau šiuos žodžius, kai būsi prie altoriaus prisiekęs amžiną meilę mamytės svajonių merginai.

– Tau reikia atvėsti, – tarė Adamas ir čiupęs portfelį išsiropštė iš automobilio.

– Ei, pats kasi sau duobę, – sumurmėjo Brendonas. – Arba ruošiesi vestuvėms. Tai tas pats. Tik neišsigąsk, kai susivoksi leidžiąs medaus mėnesį su moterimi, kurią tau bus įpiršusi mūsų velniškai sukta motušė.

Minutėlę stabtelėjęs pasitaisyti kaklaraištį Adamas nusikvatojo. Tarptautinės korporacijos Djukas būstinė buvo įsikūrusi itin moderniame administraciniame pastate, kuris priklausė Adamui ir jo broliams Kameronui ir Brendonui.

– Man niekas negresia, – tarė Adamas. – Kai dvidešimt dvi valandas per parą esu įsitraukęs į šį prekybos verslą, vargu ar mamai pavyktų man ką nors įpiršti.

Staiga prabilo Kameronas, kuris taip pat dalyvavo trišaliame pokalbyje telefonu.

– Nors Brendonas linkęs viską pagražinti, tu juk pažįsti mamą. Ji nepalenkiama. Jos manymu, mes visi turėtume susituokti ir todėl ji imsis ryžtingų veiksmų. Tai reiškia, kad pasitelks visas įmanomas priemones, kad pasiektų savo.

– Taigi aš tik tiek ir tenoriu pasakyti, – tarė Brendonas akivaizdžiai džiaugdamasis, kad bent vienas iš brolių suvokė, kokia rimta padėtis.

– Na, gerai, – tarė Kameronas. – Gal ir vertėtų kurį laiką pasisaugoti.

– Tad saugokis sijonų, – paantrino Brendonas ir prunkštelėjęs pridūrė: – Antraip nesusirinksi kaulų!

Apgailėtinas Brendono mėginimas surimuoti kelias eilutes privertė brolius nusijuokti.

– Klausykite, susitiksime vėliau, – tarė Adamas. – Tada ir baigsime šį pokalbį.

Tebekikendamas Adamas atsijungė ir pamojavo saugos darbuotojui, kuris stovėjo prie ištaigingai apstatytoje fojė stūksančio plataus išblizginto marmurinio registratūros stalo. Įlipęs į tuščią liftą vienas pakilo į patį viršutinį pastato aukštą.

Tai, kad jo motina stengiasi jį ir jo brolius supančioti, jau nieko nestebino. Daugybė kartų ji leido aiškiai suprasti norinti anūkų. Tačiau dabar, pasak Brendono, ji išsirengė į kryžiaus žygį ir yra pasiryžusi klasta suvesti juos su nepažįstamomis moterimis.

– Stenkis kiek įmanydama, mamyte, – sumurmėjo Adamas traukdamas plačiu atviru koridoriumi administracinių patalpų link. Jis mylėjo Salę Djuk, moterį, kuri įsivaikino jį aštuonerių, tačiau nė už ką nepaklius į jos pinkles.

Tyliai švilpaudamas jis praėjo pro tuščią savo padėjėjos kėdę, pastebėjo, kad jos kompiuteris dar nebuvo įjungtas, ir nusistebėjo, jog šįryt atvyko į darbą, keista, bet anksčiau nei ji. Šerilė Hardi buvo darboholikė, kuri dievino savo darbą. Pagirtina savybė, nes jiems teks drauge darbuotis dieną naktį iki pat šio mėnesio pabaigos, iki didžiųjų atidarymo iškilmių, kurių metu duris Svajonių kalne atvers naujasis Djuko kurortas.

– Kaip suprasti ji išėjo iš darbo? – praėjus valandai paklausė Adamas. – Mano žmonės neišeina iš darbo.

– Ši išėjo, – tarė Mardžė Volas, jo ilgametė personalo vadybininkė.

– Tai neįmanoma. Mes ruošiamės sudaryti milijardinį sandorį. – Adamas atšlijo nuo masyvaus raudonmedžio stalo ir atsistojęs ėmė žingsniuoti palei stiklinę sieną, pro kurią atsivėrė uolėta pakrantė, o už jos – ryškiai mėlynas vandenynas. Tai buvo kvapą gniaužianti centrinės Kalifornijos pakrantė, kurią jis matydavo kasdien ir kuria niekaip negalėjo atsigrožėti, tačiau visa tai dabar tapo nebesvarbu, tad skubiai atsisukęs į Mardžę pareiškė: – Aš jai neleidžiu išeiti.

– Tiesą sakant, Šerilė jau išėjo. Ji nebuvo susaistyta jokia sutartimi, – ramiai tarė pagyvenusi moteris. – Adamai, jos nebėra. Judėkime tolyn.

– Ar ji nurodė kokią nors priežastį? – Adamas persibraukė viena ranka sau per plaukus. – Nesvarbu. Aš jai padvigubinsiu atlyginimą. Viską galima išspręsti.

Staiga pasigirdęs šaižus Mardžės kikenimas pradėjo nemaloniai rėžti ausį.

– Iš tiesų? – paklausė personalo vadybininkė. – Kiek karų Šerilė prašėsi išleidžiama atostogų, o tu ją įtikindavai priešingai? Ji tau sakė, kad ruošiasi tekėti. Tu nenorėjai nieko girdėti.

– Apie tai nė žodeliu neužsiminė. Būčiau ją išklausęs.

– Ji tau tai kartodavo kasdien.

– Nieko ji nesakė, – neatlyžo Adamas, nors lyg ir prisiminė Šerilę minint… kažką… apie vedybas. Nejaugi ji kalbėjo apie savo pačios vedybas? Šitai išgaravo iš galvos. Tuo metu tai atrodė visiškai nesvarbu.

– Sakė, – įžūliai laikėsi savo Mardžė.

Apėjęs stalą Adamas prisiartino prie pat akiplėšos moters.

– Tau nevalia ginčytis su viršininku.

Suskambo Mardžės juokas.

– Ak, Adamai.

Jis susiraukė.

– Dar kartą primink, kodėl neatleidau tavęs dėl nepaklusnumo.

– Nagi prisiminkime. – Plačiai tebesišypsodama Mardžė susinėrė rankas ant krūtinės. – Gal dėl to, kad taip velniškai gerai atlieku savo darbą? Kad esu geriausia tavo motinos draugė ir pažįstu tave nuo aštuonerių? Kad niekada taip ir nepasakiau tavo mamai, kas sviedė tą beisbolo kamuoliuką, kuris išdaužė jos kabineto langą, kai tau buvo devyneri, ir kas tą pačią vasarą ištrypė jos ypatingąsias tulpes? O kaip dėl to karto, kai tau buvo namų areštas ir pagavau tave sėlinant iš…

– Gerai jau gerai, – įširdęs tarė Adamas tiesdamas ranką, kad tik moteris užsičiauptų. – Tokiems dalykams turėtų būti taikomas senaties terminas.

– Nieko čia nepadarysi, – tarė Mardžė šypsodamasi. – Tetulės nesiskundžia atmintimi.

– Gali nė nesakyti, – sumurmėjo Adamas. – Klausyk, tai jau darosi juokinga. Sujunk mane su Šerile.

– Ji išėjo, – pakartojo Mardžė aiškiai tardama žodžius. – Ji nebegrįš. Būdama trečią mėnesį nėščia plūkėsi dieną naktį. Tai nebegalėjo ilgiau tęstis.

Stabtelėjęs jis atsisuko.

– Nėščia?

Mardžė linktelėjo.

Pasibaisėjęs jis iškėlė rankas į viršų.

– Ji visuomet tvirtino, kad yra ryklys. Jai patiko medžioti. Rykliai nepastoja ir nesprunka pusiaukelėje.

Mardžė gūžtelėjo pečiais.

– Man regis, ji buvo veikiau rykliu apsimetantis delfinas.

– Labai juokinga, – šaltai pratarė jis. – Šiais laikais niekuo nebegalima pasitikėti.

– Tiesa.

– Nebėra laiko kvailystėms, – burbtelėjo Adamas. – Man reikia naujos padėjėjos, tučtuojau.

Mardžė nusišypsojo.

– Kaip tik turiu tobulą kandidatę.

– Mardže, aš tave perspėju. Jau geriau tegu ji nepastoja ir neišvyksta iš anksto nepasakiusi.

– Savaime suprantama, – susierzinusi tarė ji.

– Ir man nereikia kramtomosios gumos iš burnos neišspjaunančios ir savo nuomonės neturinčios kvailos lėlės. – Jis ėmė nervingai vaikščioti pirmyn atgal vis labiau karščiuodamasis. – Man reikia subrendusio žmogaus, tokio, kuris mokėtų prakeiktą abėcėlę ir galėtų ką nors tinkamai surūšiuoti. Man toli gražu nereikia…

– Viršininke, žinau, ko tau reikia, – skubiai įsiterpė Mardžė. – Turiu tau kaip tik tinkamą žmogų. Trišos, vienos iš mūsų geriausių pakaitinių darbuotojų, reputacija nepriekaištinga. Jos kvalifikacija…

– Perėjūnė? – paklausė Adamas purtydamas galvą ir negalėdamas patikėti savo ausimis. – Tu turbūt juokauji?

– Pakaitinė darbuotoja, – iškošė Mardžė pro sukąstus dantis.

Jis mostelėjo ranka.

– Nedirbsiu su perėjūne. Šis darbas pernelyg atsakingas, kad jį būtų galima patikėti…

– Mes neturime kito pasirinkimo, – sušnypštė Mardžė. – Jos kvalifikacija aukšta. Ji baigė prestižinį koledžą, vėliau tęsė verslo administravimo magistrantūros studijas. Jos protas aštrus. Manau, būsi maloniai nustebintas.

– Jei ji murkdosi perėjūnų baloje, apie kokius protinius gebėjimus galima kalbėti? – neatlyžo jis.

Mardžė išsitiesė ir pervėrė jį žvilgsniu.

– Mūsų perėjūnai – turiu galvoje, pakaitiniai darbuotojai – aukščiausio lygio ir pats tai puikiai žinai.

– Be abejonės, – tarė jis.

Tai buvo tiesa. Djuko korporacijos pakaitiniai darbuotojai buvo kvalifikuoti ir kupini entuziazmo. Bet šioms pareigoms to nepakaks.

– Elkis gražiai, – tyliai pridūrė Mardžė, priversdama Adamą pasijusti dešimties metų berniūkščiu, kuris buvo ką tik sugautas vagiant obuolius iš senojo Pitrio sodo. – Triša labai sumani ir graži.

– Galbūt, bet ar ji moka spausdinti tekstą? – kandžiai sumurmėjo Adamas.

Triša Džeims užtektinai prisiklausė Adamo Djuko, kuris, akivaizdu, nė nepastebėjo jos stovinčios kabineto tarpduryje pastarąsias penkias minutes.

Metas stverti jautį už ragų, – pamanė ji ir suėmusi save į rankas žengė erdviu elegantiškai apstatytu kabinetu prisistatyti būsimam darbdaviui.

– Pone Djukai, galiu išspausdinti šimtą dvidešimt žodžių per minutę, – džiugiai tarė ji tiesdama jam ranką. – Malonu susipažinti. Aš – Triša Džeims, jūsų pakaitinė darbuotoja.

Jų rankoms susilietus Trišą nukrėtė karštis. Tikėdamasi, kad sąmyšis neatsispindėjo veide, ji pakėlė akis į vyrą. Iš pat pradžių žinojo, kad Djuko korporacijos vadovas bus nuožmus priešininkas. Tik nesitikėjo, kad jis bus toks aukštas ir grėsmingas. Ar toks patrauklus – jis spinduliavo veržlumu, vyriškumu ir tvirtumu, kuriems neatsispirtų nė viena šios žemės moteris. Žvelgdama į tamsiai mėlynas akis pasijautė taip, tarsi jos skrandis būtų apsivertęs. Netgi įtūžęs šis plačiapetis raumeningas vyras traukė ją it magnetas. Dar visai neseniai stovėdama tarpduryje ir stebėdama jį per atstumą Triša vos iškentė nepasprukusi.

Bet senelė Ana išaugino ją drąsią, tad ji nepasipustė padų ir liko stovėti pasiruošusi susigrumti su liūtu jo paties irštvoje.

– Mieloji Triša, – tarė Mardžė mirktelėdama ir puikiai suprasdama, kad Triša ką tik nugirdo Adamo Djuko ir jos pokalbį. – Kaip jau tikriausiai įtari, tai – Adamas Djukas. Keletą ateinančių savaičių judu kartu dirbsite. Neabejoju, kad drauge jums šauniai seksis. Jei kils kokių klausimų, skambink.

Grėsmingai žvilgtelėjusi į Adamą ji dar kartą nusišypsojo.

– Abiem geros dienos.

Tai tarusi Mardžė apsigręžė ir pasuko durų link.

Triša kone ėmė kvatoti. Kurgi ne, geros dienos. Pradžia iš tiesų visai nebloga. Palydėjusi Mardžę akimis susivokė, kad dabar vienui viena turės susiremti su vyru, kuris jai sapnavosi visus pastaruosius metus. Vyru, kuris pavertė jos sapnus košmarais.

Vyru, kuris net nežinojo, kas ji.

– Sveika atvykusi, – tarė Adamas šiurkščiai.

– Dėkoju, – grakščiai atsakė ji nepaisydama abipusio apsimestinio nuoširdumo. Viskas prasidėjo ne itin sėkmingai. Pasiryžusi ištaisyti susiklosčiusią padėtį ir elgtis profesionaliai Triša atsikrenkštė ir tarė:

– Pone Djukai, iš tiesų suprantu, kodėl nepasitikite perėjūnais, bet galiu jus patikinti, kad moku tvarkytis biure.

Jis prisimerkė.

– Ponia Džeims, mes juos vadiname pakaitiniais darbuotojais.

Prireikė minutėlės, kol ji suprato, kad jis juokauja.

– Na, žinoma. Jūsų tiesa.

Jis nenoriai nusišypsojo.

– Taip daug geriau.

Ją apėmė karštligiškas nerimas. Dėl visko kalta jo pribloškianti šypsena. Pavojus! – jautė ji visa esybe. Šią akimirką suprato, kaip jam veikiausiai bus pavykę apžavėti savo buvusią padėjėją, kad ši dirbtų jam iki nukritimo.

Pasiryžusi nenukrypti nuo plano ji pasitempė. Nors ir turintis žavų veidą, Adamas Djukas buvo ryklys. Jis įkūnijo plėšrūnų rūšį ir Triša turėtų to nepamiršti, nes jis šaltakraujiškai sunaikino tai, kas jai buvo brangiausia. Atėjo atpildo metas. Štai kodėl ji čia.

Dabar žvelgdama į jį turėjo pripažinti, kad jis – patraukliausias kada nors matytas ryklys. Jo akys išdavė jį esant tiek nuovokų, tiek cinišką, bet Triša kuo puikiausiai įsivaizdavo, kaip jo žvilgsnis apsitrauktų ledine migla, jei kartais sužinotų tikrąją jos buvimo čia priežastį.

– Ponia Džeims?

– Ką? – Triša mirktelėjo. Mažiausiai norėjosi, kad kas nors pastebėtų, kaip ji ilgesingai varsto žvilgsniu negailestingą viršininką. – Atsiprašau, stengiausi viską įsiminti. Gal galėtumėte pakartoti?

Mąsliai linktelėjęs jis žvilgtelėjo į savo laikrodį.

– Netrukus turiu dalyvauti susitikime, bet pirmiausia jums viską aprodysiu.

Jiems kertant prabangią patalpą Adamas parodė užrakintą spintelę, kurioje buvo laikomi asmeniniai dokumentai, šalimais stovėjo bufetas, kur ji galėsianti išsivirti kavos ir pasivaišinti sodos vandeniu.

– Dėkoju, – tarė ji.

– Nesijausite tokia dėkinga, kai neturėsite laiko išeiti pietų ir beliks tenkintis tuo, ką čia matote.

– Bent jau nemirsime iš troškulio, – tarė Triša lengvabūdiškai, tačiau jų žvilgsniams susitikus šypsena pranyko – ją dar kartą pribloškė iš jo sklindanti jėga ir vyriškumas. Turėjo prisiversti ir suimti save į rankas. Žinojo, nors ir patraukliai atrodantis, Adamas bus nepalenkiamas ir be galo reiklus viršininkas.

Atvirai tariant, jai norėjosi jam pasakyti, kad jis galintis… na, ji negalėjo jam to išrėžti. Jai labai reikėjo darbo. Ji atvyko čia turėdama tikslą ir įvykdys tai, ką užsibrėžusi. Jei nuo to pasijus svarbesnis ir geresnis, tegu Adamas ją žemina. Jai nė motais. Kuo jis blogiau su ja elgsis, tuo jai bus lengviau atlikti tai, dėl ko čia atvyko.

Tačiau kodėl gi tikrame gyvenime jis turi būti dar nuostabesnis nei jos tyrinėtose laikraščių nuotraukose? Nejaugi jai neužteko rūpesčių – prisidėjo dar ir trauka vyrui, kuris savo rankomis sugriovė jai gyvenimą ir sukėlė tiek skausmo?

Ne, visai nesvarbu, kad jis – tikras gražuolis. Svarbiausia, kad jei ne Adamas Djukas Triša tebeturėtų savo namus, o jos senelė tebebūtų gyva.

Adamui dar kartą žvilgtelėjus į rankinį laikrodį, Triša sugrįžo į tikrovę.

– Atsiprašau, pone Djukai, bet dar nežinau jūsų dienotvarkės. Jums dar nereikia eiti į susitikimą?

– Nueisiu prieš pat jam prasidedant, – tarė jis išsiblaškęs. – Pirma norėčiau padėti jums įsikurti.

Jis nuvedė ją prie didžiulės baldais atitvertos nišos, kurioje ji nuo šiol dirbs. Parodė už jos stalo stūksančias lentynas su galybe stalčių, kuriuose buvo laikoma didžioji dalis asmeninės jo klientų informacijos ir visi šiuo metu vykdomų sandorių dokumentai.

– Viskas surūšiuota pagal abėcėlę, – pridūrė jis.

Prisiminusi jo repliką, skirtą personalo vadybininkei, Triša nusišypsojo.

– Aš moku abėcėlę.

Tarytum apgailestaudamas jis sukikeno.

– Tikėkimės, ponia Džeims.

Čiupusi bloknotą Triša greitai užsirašė jo diktuojamą sąrašą žmonių, į kurių skambučius jis visuomet atsiliepsiąs ir jo paties mobiliojo telefono numerį.

– Kol manęs nebus, galite susitvarkyti savo stalą, paskui imtis mano paliktos išlaidų analizės, kurią reikia suvesti į kompiuterį, ir keleto laiškų bei dokumentų, kuriuos reikia suredaguoti. Jei dar liks laiko, susipažinkite su stalčių turiniu. Grįžęs norėsiu gauti Mensfildo dokumentus.

Viską užsirašiusi Triša nusišypsojo.

– Pone Djukai, viskuo pasirūpinsiu. Jūs nepasigailėsite.

Žvelgdamas į ją taip, tarsi jau dabar gailėtųsi, jis tarė:

– Vadink mane Adamu.

– O į mane prašau kreiptis Triša.

– Gerai.

Skeptiškai suraukęs lūpas jis sekundėlę žvelgė į ją.

Ji viltingai nusišypsojo.

– Nepamiršk Mensfildo dokumentų, – nukirto jis ir išžingsniavo iš direktoriaus kabineto palikdamas Trišą nejuokais sukrėstą.

– Šauni pradžia, – kupinas pasidygėjimo sumurmėjo Adamas, spausdamas lifto kvietimo mygtuką. – Žioplys.

Galvojant apie patrauklią brunetę, kuri buvo paskirta būti jo laikinąja padėjėja, nerimą kėlė trys dalykai. Visų pirma moteriai pavyko užklupti jį iš pasalų, o to jam dar niekada nebuvo nutikę. Dėmesingumo stoką jis aiškino pykčiu, kurį sukėlė jo ankstesnė nepakeičiamoji padėjėja, dėjusi į krūmus ir palikusi jį bėdoje.

Spendžiant iš Trišos pašaipios šypsenos jiems spaudžiant rankas buvo aišku, kad ji nepraleido pro ausis nė vieno žodelio iš jo tirados, kuri buvo skirta ne laiku jį palikusiai Šerilei – ir tai buvo antrasis nerimą keliantis dalykas. Niekas niekada nėra matęs Adamo Djuko praradusio pusiausvyrą. Apie jo savitvardą sklido legendos. Mardžės galima neskaičiuoti. Jis pažinojo ją beveik tiek pat ilgai kaip ir jį įvaikinusią moterį.

O štai Triša Džeims pamatė jį šaukiantį kaip kokį kvailį ir tai būsimiems darbo santykiams nežadėjo nieko gera. – Trumpalaikiams būsimiems darbo santykiams, – suskubo pridurti mintyse. Padėjėjo pareigoms eiti jam prireiks kur kas aukštesnę kvalifikaciją turinčio žmogaus, o ne ko nors, pasprukusio iš perėjūnų katilo.

Jis akimirksniu nuvijo šią mintį į šalį.

Mardžė teisi: jo kompanijos perėjūnai buvo šaunūs geranoriški darbininkai, pasiryžę vos iškviesti kibti į darbą. Bet Adamui prireiks žmogaus, turinčio nepriekaištingus įgūdžius, ilgametę patirtį, savarankiško ir ambicingo, nesibaidančio ilgų darbo valandų ir gebančio apsukriai bendrauti su jo itin reikliais klientais.

Trečiasis nerimą keliantis dalykas – ji nebuvo panaši į jo kompanijos dažniausiai įdarbinamas solidžias perėjūnes. Nepaisant pašaipaus šypsnio, jos burna buvo kiek per plati, o lūpos pernelyg goslios. Migdolų formos tamsiai žalios akys, rodės, žvelgė į jį pernelyg išmintingai. Jos laikysena, aukštai iškeltas smakras bylojo apie pasitikėjimą savimi ir jis nenoromis ja žavėjosi. Ji atrodė tvirtai pasiryžusi imtis šio darbo.

Žvilgančius kaštoninius plaukus moteris buvo sušukavusi atgal nuo veido, o dryžuotas juodas švarkelio ir kelnių kostiumėlis dailiai gulė ant jos aukšto grakštaus kūno. Dažniausiai jis negalėjo pakęsti, kai moterys dėvėjo klasikinio kirpimo kelnes, tačiau Trišai jos visai tiko. Jei nuojauta neapgauna, o dažniausiai ji jo neapgaudavo, jos kelnės slėpė neįtikėtinai dailias kojas.

Vien apie tai pagalvojus, jo paties mūvimos kelnės ėmė veržti ir jis dar kartą spustelėjo lifto mygtuką. Nuo jos prisilietimo jo kūnu nuvilnijo velniška karščio banga, bet Adamas nesirengė duoti laisvę tokiems jausmams.

Tačiau, velniai rautų, kaskart jai nusišypsojus jam pagreitėdavo pulsas. Jos akys skleidė nuoširdų džiugesį, o besišypsančios lūpos buvo drėgnos ir putlios.

– Išsprukau lauk, tarytum mane vytųsi pats nelabasis, – sumurmėjo jis susierzinęs, kai lifto durys galiausiai atsivėrė. Du iš lifto išlipę technikai sumišę permetė jį žvilgsniu, bet jam buvo nė motais.

Ir gerai, kad kuo greičiau išskubėjo iš kabineto, – pamanė jis liftui sustojus fojė. Būtų kur kas blogiau, jei būtų likęs, o ji pastebėtų jo geismą išduodančią erekciją.

Apimtas nevilties jis pasitrynė ranka žandikaulį. Kas gi, po galais, jam darosi? Juk toli gražu nebuvo hormonų audrų kankinamas vaikiščias, atsidūręs pasimatyme su išleistuvių karaliene. Tai tebuvo geismas, grynas ir paprastas, ir lengvai numalšinamas. Jis nesileis valdomas libido. Na jau ne.

Atvėręs privačias duris į automobilių stovėjimo aikštelę staiga suvokė, iš kur radosi šis netikėtas potraukis. Mėnesių mėnesiais dieną naktį plušo stengdamasis, kad Svajonių kalno kurortas kuo greičiau atvertų duris. Tereikėjo greičiau baigti darbus ir su kuo nors permiegoti. Bet tik ne su viena iš savo darbuotojų, – mintyse pridūrė jis. Turėjo visą sąrašą moterų, kurioms galėtų paskambinti ir kurios išsyk sutiktų praleisti su juo nerūpestingą naktį. Taip ir padarys. Kai tik užbaigs sandorį.

Atsisėdęs prie ferario vairo prisiminė ankstesnį pokalbį su Brendonu ir Kameronu. Apie tai, kad mama neriasi iš kailio norėdama supiršti jį su santuokos trokštančia moterimi.

Mintyse išvydęs Trišos Džeims atvaizdą Adamas susiraukė. Būtų tikras absurdas. Nėra nė menkiausios galimybės, kad jo motina būtų prikišusi nagus prie Trišos įdarbinimo. Tiesa, laikas sutampa, tačiau Adamas netikėjo sutapimais.

Pasukęs raktelį išgirdo griausmingai suriaumojant galingą automobilio variklį. Tikrų tikriausias absurdas manyti, kad jo motina šitaip pasistengė. Galiausiai nusprendęs, jog perima Brendono paranojiškas mintis, nuvijo jas į šalį.

Kol viskas išsispręs, iš paskutiniųjų stengsis praleisti su pribloškiančia brunete kuo mažiau laiko. Nors ji pati dėl to ir nekalta, rodos, pats likimas siuntė ją paversti jo ramų tvarkingą gyvenimą tikru pragaru.

Išmaukusi stiklinę vandens ir kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusi Triša buvo pasirengusi dirbti. Galų gale, jai dosniai mokama, o ji pati tikėjo darbo etikos svarba, tad vien tai, kad ruošėsi sužlugdyti šį vyrą, dar nereiškė, kad čia būdama apleis savo pareigas.

Ji ėmė tyrinėti naują darbo vietą. Šviesią ir erdvią patalpą, iškart už durų į ištaigingą Adamo Djuko kabinetą. Didingą ir įspūdingą, kaip ir pridera Djuko tarptautinės korporacijos prezidento padėjėjai.

Raudonmedžio stalas buvo kone tokio pat dydžio kaip jos buto svetainė. Nors vaizdas pro jos langą ir neprilygo Adamo kabinete pro stiklinę sieną atsiveriančiai pakrantės panoramai, sėdėdama prie stalo tiesiai prieš save Triša galėjo grožėtis vandenynu. Jei nepasisaugos, gali ir priprasti prie šios prabangos.

– Bet tu pasisaugosi, – paliepė ji sau.

Ji buvo čia ne tam, kad jaukiai įsikurtų, mėgautųsi darbo teikiamomis privilegijomis. Ir ne tam, kad it kokia žvaigždžių ištroškusi paauglė garbintų Adamą Djuką.

Bet kodėl gi jis negali atrodyti kaip trolis?

– Triša, tiesiog viską pamiršk, – tarė ji vartydama akis. – Kibk į darbą.

Praslinkus keturiasdešimčiai minučių, kai Adamo laiškai ir dokumentai buvo suredaguoti, o išlaidų analizė atlikta, Triša ėmėsi stalčių. Nė nenumanė, ko iš tiesų ieško, tik žinojo, kad kuo greičiau ras ką nors nešvaraus, tuo greičiau galės atsisveikinti su apsimestiniu darbu ir leistis į kelią. Gal net šiandien ras tai, ko ieško. Tai išlaisvintų ją nuo vidinės sumaišties, kuri neabejotinai apimtų dirbant šalia paties žaviausio šios planetos vyro.

– Jis netgi kvepia skaniai, – sumurmėjo ji prisiminusi nuo jo sklidusį subtilų mišką ir rudens lietų primenantį kvapą. – Juk ką tik paliepei sau apie tai negalvoti, prisimeni?

Ryžtingai atidariusi pirmąjį stalčių ėmė peržiūrinėti jame sudėtus aplankus. Praėjus valandai, kai jau buvo įsiminusi kone visų – nuo A iki M – klientų vardus, prisikasė iki Mensfildo aplanko. Adamas dar nebuvo grįžęs iš susirinkimo, tad išnagrinėjusi aplanką padėjo jį ant viršininko stalo.

Atlikusi jai pavestas užduotis pasitikrino elektroninį paštą ir išsispausdino susidarytą prioritetų sąrašą. Pasižadėjo kasdien ateiti į darbą laiku, kaip įmanydama stengtis gerai atlikti jai paskirtas užduotis ir prisidėti prie darbui palankios atmosferos kūrimo. Ji taps nepakeičiama Adamo komandos nare.

Ir tada jį sužlugdys.