Читать книгу Demaskuok - Kate Hewitt - Страница 1

Limuzinui sustojus prie šaligatvio ties Septyniasdešimt antrosios gatvės ir Vakarinio bulvaro sankryža, Aleksas Diasas palinko pirmyn. Įspūdingas aukštas pastatas tamsintais stiklais dvelkė prabanga ir buvo būtent tokia vieta, kurioje jis įsivaizdavo gyvenant Čelsę Maksvel.

Aleksas nusišypsojo ir spustelėjęs garsiakalbio mygtuką tarė vairuotojui:

– Kelias minutes palauksime.

– Gerai, pone.

Jis pažiūrėjo į laikrodį ir nuo smokingo rankovės nubraukė nematomą pūkelį. Dvidešimt penkios minutės po septintos. Vakarėlis prasidės po penkių minučių, bet, be abejonės, Čelsė Maksvel madingai pavėluos. Vadinasi, ir jis, nes ketino ją ten nuvežti.

Žiemiškoje tamsoje spindėjo Manhatano žiburiai ir žmonės, nuleidę galvas prieš geliantį vėją, skubėjo plačiais Vakarinio bulvaro šaligatviais. Buvo vasario pradžia ir Niujorką kaustė ledinis šaltis, kurį galėjo sušvelninti tik iškritęs sniegas.

Toks atšiaurus oras patiko Aleksui. Šiandien buvo seniai laukto ir gerokai pavėluoto keršto Džeisonui Trefenui pradžia. Juk sakoma, kad kerštas – tai patiekalas, kurį reikia valgyti atšaldytą, tad Džeisonas galės pasimėgauti kiekvienu lediniu jo kąsniu.

Šiam tikslui įgyvendinti Aleksui reikėjo Čelsės Maksvel ir jos vedamos televizijos laidos.

Dvidešimt septynios po septintos. Gal Čelsė nusprendė nevykti į vakarėlį? Nekantraudamas Aleksas atsiduso. Šio vakaro šventė buvo skirta jos viršininko, Maiklo Agnelio, gimtadieniui. Sklido kalbos, kad, norėdama tapti populiariausios dieninės pokalbių laidos vedėja, Čelsė permiegojo su juo. Todėl galima buvo manyti, kad į vakarėlį ji važiuos.

Dvidešimt devynios po septintos. Aleksas pasimuistė sėdynėje mėgindamas numalšinti susierzinimą. Kurgi ji?

Pagaliau tamsinto stiklo durys atsivėrė ir į ledinę naktį išėjo Čelsė, susisupusi į ilgą ir elegantišką dramblio kaulo spalvos kašmyro paltą. Kaštoniniai plaukai buvo įmantriai susegti, ilgi deimantiniai auskarai spindėjo ties žandikauliais. Aleksas pastebėjo, kaip jos žvilgsnis nukrypo į limuziną ir kaip veidą perkreipė susierzinimas dėl to, kad vairuotojas neišlipo atidaryti durų. Ji pamanė, kad Alekso limuzinas yra jos, nors iš tikrųjų josios dar nė nebuvo atvažiavęs.

Nes jis paskambino ir atšaukė jį.

Alekso lūpas iškreipė grobuoniška šypsena ir nuspaudęs mygtuką jis atidarė langą. Šalto oro gūsis pašiaušė jo plaukus, kol Čelsė artėjo prie limuzino, ryžtinga ir pasitikinti savimi.

– Panele Maksvel?

Sustojusi ji prisimerkė, o Aleksas pasilenkė, kad geriau jį matytų.

– Aleksas Diasas, – prisistatė jis, nors Čelsė turėjo jį pažinti. Jie buvo susitikę tik keletą kartų su žiniasklaida susijusiuose renginiuose, bet didžioji šioje srityje dirbančių žmonių dalis jį pažinojo, be to, Čelsė buvo panaši į žmogų, gerai įsimenantį veidus. – Jei teisingai spėju, abu keliaujame ten pat?

– Priklauso nuo to, kur keliaujate. – Jos balsas buvo žemas ir kimus, gundantis, bet sąmoningai atšiaurus, akys vis dar primerktos. Vesdama pokalbių laidą ant rožinio veliūro sofos Čelsė Maksvel būdavo plačiai atsimerkusi ir katiniškai meili. Realiame gyvenime atrodė griežtesnė ir kandesnė, bet, kaip teisingai spėjo Aleksas, būdama kvaila ir naivi ji nebūtų pasiekusi tokių karjeros aukštumų.

– Į Maiklo Agnelio keturiasdešimtmečio vakarėlį, – tarė jis, bet Čelsė vis dar stovėjo palenkusi galvą ir laukė.

Paprastai Aleksas nesilankydavo tokiuose renginiuose. Jis neturėjo nei laiko, nei kantrybės beprasmėms intrigoms ir paskaloms, kurios buvo neatsiejamos nuo tokių renginių. Bet jam reikėjo pasikalbėti su Čelse ir išsiaiškinti, ką ji žino. O tada pasinaudoti ja, tiksliau, jos laida.

Jis atidarė limuzino duris ir dar vienas ledinio vėjo gūsis prispaudė Čelsės paltą prie ilgų ir lieknų jos kojų.

– Ar galiu pasiūlyti pavėžėti?

Ji abejojo, ir Aleksas laukė, užlietas adrenalino ir nekantrumo, nors atrodė visiškai ramus. Jis nepagalvojo apie tai, ką darys, jei ji atsisakys. Niekada negalvojo apie pralaimėjimą.

– Ačiū, – galiausiai tarė Čelsė ir įlipusi į limuziną atsisėdo šalia jo. Aleksas šiek tiek pasislinko, bet jų šlaunys vis tiek lietėsi, ir jis pajuto brangių ir subtilių kvepalų dvelksmą.

Limuzinui pajudėjus Aleksas ištiesė ranką ant sėdynės atlošo ir Čelsė gudriai šypsodamasi atsisuko.

– Kodėl pavogei mano limuziną?

Jos balse jis pajuto šelmišką gaidelę ir nustebo. Nori paflirtuoti? Puiku. Jam tinka šis žaidimas. Jis pakėlė antakį ir taip pat nusišypsojo.

– Ar aš panašus į žmogų, galintį taip pasielgti?

Čelsė demonstratyviai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, tyčia užtrukdama ties tam tikromis vietomis. Alekso kūnas sureagavo į iššūkį, kirkšnys įsitempė, papilvę užliejo karštis. Toks įžūlus apžiūrinėjimas jam pasirodė neapsakomai erotiškas.

– Drįsčiau teigti, kad taip.

Aleksas šmaikščiai palenkė galvą.

– Kokia įtari.

– Argi šiame versle ne visi tokie esame? – Čelsės tonas tapo rimtesnis ir ji įsmeigė į jį griežtą žvilgsnį. – Neverta apsimetinėti. Ko norite?

Aleksas nusišypsojo ir vėl pakėlė antakį.

– Kodėl nusprendėte, kad kažko noriu?

– Gimiau ne vakar, pone Diasai.

– Vadinkite mane Aleksu.

– Su malonumu. – Ji gundančiai šypsojosi, bet akys buvo atšiaurios. Ir, beje, nuostabios. Pilkai žalios, apsuptos tankių, tamsių blakstienų. – Taigi, Aleksai, – tarė Čelsė beveik murkdama. – Šiam vakarui buvau užsisakiusi limuziną, bet jame radau tave, siūlantį mane pavėžėti. Nejaugi tai sutapimas? – jos antakiai pakilo išduodami nepasitikėjimą, o lūpas papuošė šmaikšti šypsena. Šios moters lūpos irgi buvo įspūdingos, pripažino Aleksas. Putlios ir sodrios, net suspaustos. – Nemanau.

Jis vos susilaikė nenusišypsojęs, nors Čelsės Maksvel sugebėjimas beveik kiaurai matyti jo užmačias turėjo išgąsdinti arba bent jau suerzinti. Nebus taip paprasta, kaip tikėjosi. Bet jam patiko iššūkiai. Aleksas ketino viešai sužlugdyti Džeisoną Trefeną, nepaisant, kiek tai kainuos ir kas už tai mokės. O planas tai padaryti tiesioginės transliacijos metu darė kerštą dar saldesniu.

Jis atsirėmė ir abejingai patraukė pečiais.

– Na, gerai, jūs teisi. Iš tiesų kai ko noriu, panele Maksvel.

Kol kas ji nepasiūlė vadinti ją tiesiog Čelse. Prisimerkusi laukė, o lūpose žaidė silpna ir rūsti šypsena.

– Kiek laiko dirbate AMI1 kanale? – paklausė Aleksas.

Jos veide trumpam blykstelėjo nuostaba, bet jis spėjo tai pastebėti. Čelsė Maksvel puikiai slėpė emocijas. Tai, be abejo, televizijos nuopelnas.

– Dešimt metų.

– O kiek laiko vedate Pokalbius su Čelse?

– Beveik ketverius. – Ji palenkė galvą vis dar pakėlusi vieną dailų antakį. – Kodėl to klausiate?

– Mane domina jūsų laida.

Ji nė nemirktelėjo.

– Nesate panašus į žmogų, popietėmis mėgstantį stebėti, kaip įžymybės atskleidžia savo paslaptis, bet visi turime trūkumų.

Aleksas meiliai nusišypsojo mėgaudamasis netikėtu jos sąmojingumu. Buvo įpratęs prie pataikaujančių žmonių, todėl pasikeitimas buvo stebinančiai malonus.

– Tai populiariausia dieninė televizijos laida, – tarė jis ir jos šypsena išsiplėtė.

– Žinau.

– Manęs nedomina pati laida, – šiek tiek patylėjęs tęsė Aleksas. Turėjo būti atsargus ir nuspręsti, kiek gali atskleisti Čelsei. Neketino suteikti daugiau informacijos, nei būtina – bent jau kol nežinos, kaip ji į ją reaguos. – Mane domina interviu, kurį kovo mėnesį darysite su Džeisonu Trefenu.

– Tikrai? – ji sukryžiavo kojas, ir pilkas paltas šiek tiek prasiskleidė, atidengdamas dailią įdegusią koją. Aleksas pajuto netikėtą geismą, bet tuoj pat negailestingai jį užgniaužė, nes neketino komplikuoti situacijos įpainiodamas seksą. Nebent to pareikalautų tikslas.

– Tikrai, – atsakė jis.

Čelsė palenkė galvą ir vėl lėtai nužvelgė jį, ir kirkšnyse Aleksas vėl pajuto karštį. Gal sukomplikuoti situaciją nebūtų taip ir blogai. Kartais seksas būdavo priemonė tikslui pasiekti, o su Čelse ši priemonė būtų labai maloni. Aleksas susimąstė, kokia ji būtų lovoje: pašėlusi ir nesuvaržyta ar šalta ir susivaldžiusi? Įtarė, kad antrasis variantas, bet labai norėjo pamatyti, kaip jos ryžtingumas susilpnėja ir abejingumą pakeičia aistra.

– Ar bandai kažką pasiūlyti? – gundančiai paklausė Čelsė su neslepiama erzinančia potekste, flirtuodama visu kūnu. Ar būtent tam Maiklas Agnelis nepajėgė atsispirti? Aleksas jį puikiai suprato.

Ant sėdynės ištiesta ranka įsitempė ir pirštų galiukais palietęs jos petį jis pajuto vėsų ir švelnų kašmyrą.

– Ne, tik sakau, kad mane tai domina.

– Patyrėte nemažai nepatogumų vien dėl smalsumo, pone Diasai. – Ji nusišypsojo ir nežymiai papurtė galvą, auskarai sutviskėjo. Nors elgėsi draugiškai ir flirtavo, Aleksas žinojo, kad šios moters taip paprastai neapkvailinsi.

Kaip ir jo.

– Laukti limuzine nėra labai didelis nepatogumas, – atsakė jis, ir Čelsė atsisuko, jos akys suspindo, o veidą vis dar puošė šypsena, ir jis nežinojo, ar nori ją pabučiuoti, ar nutrinti nuo veido. Jį erzino ir intrigavo tai, kaip stipriai ji pasitikėjo savimi ir nė truputėlio nesutriko.

Aleksas tikėjosi bent šiek tiek meilikavimo ir dėkingumo. Jam nepatiko, kai žmonės pataikaudavo, bet tikėjosi, kad Čelsė nedelsdama užkibs ant jauko – galimybės dirbti Diaso naujienų kanale. Bet pabendravęs su ja suprato, kad Čelsė Maksvel taip lengvai neužkimba.

Išskyrus Maiklo Agnelio atvejį. Bet Aleksas nebuvo už jį prastesnis.

– Esu sudariusi sutartį su AMI ateinantiems trejiems metams, – tarė ji ir jis linktelėjo.

– Žinau.

– Tada?

Aleksas pažvelgė pro langą. Jie artėjo prie Kolumbo žiedo ir po kelių minučių atvyks į vakarėlį, kur Čelsė pradings įtakingų Maiklo Agnelio draugų rate.

– Pakalbėkime apie tai per vakarienę.

Ji kimiai nusijuokė.

– Maniau, nėra apie ką kalbėti.

– Nežaisk su manimi, Čelse, – rūsčiai tarė Aleksas ir pažiūrėjo jai į akis, bet, vietoj laukiamo pykčio, susierzinimo ar bent jau apgailestavimo, tamsių jos akių gilumoje išvydo aistrą, kuri jį sukrėtė.

Vos jų žvilgsniams susitikus tai pradingo, bet jis vis dar jautė poveikį ir suprato, kad sustandėjo.

Aleksą apėmė nenumaldomas noras paglostyti jos ilgą dailią koją, pakišti ranką po švelniais sidabro spalvos suknelės sluoksniais ir sužinoti, ką ji ten slepia. Atrodė, kad Čelsė irgi to nori.

Įdomu. Komplikuota, bet įdomu. Gal Aleksui nė nereikės apsimetinėti, kad ketina pasiūlyti jai darbą savo kanale. Gal užteks parodyti, kad nori jos savo lovoje. Ir tada tai, kas komplikuota, taps labai paprasta.

– Manai, kad žaidžiu? – paklausė Čelsė neįžvelgiama veido išraiška. – Juk tai tu slepiesi limuzine tarsi koks Džeimsas Bondas. – Ji papurtė galvą ir meiliai nusijuokė. – Kai būsi pasiruošęs kalbėtis atvirai, Diasai, aš išklausysiu. – Jos šypsena išplatėjo ir ji dar kartą nužvelgė Aleksą nuo galvos iki kojų, šiek tiek užtrukdama ties iškilumu kelnėse. – Gal.

Aleksas vos nenusikeikė. Jautėsi kaip susijaudinęs paauglys, nesugebantis susivaldyti, ir situacijos absurdiškumas jį siutino. Nuo kada netenka kontrolės šalia moters?

Limuzinas sustojo prie Mandarino viešbučio. Priėjęs durininkas atidarė duris ir Čelsė pamojo jam.

– Ačiū, kad pavežei, – tarė ji ir dingo.

Aleksas atsirėmė, įniršęs ir įsitempęs, galvoje sukosi jų pokalbio nuotrupos. Čelsė Maksvel pasirodė esanti rimtesnis iššūkis, nei tikėjosi.

Galbūt reikės sužaisti kitaip, nei numatė.

Planas, kurį Aleksas sukūrė kartu su Hanteriu ir Ostinu, ieškodami būdo, kaip amžiams sunaikinti Trefeną, buvo sugundyti Čelsę galimybe vesti laidą Diaso naujienų kanale, kad ji leistų Aleksui dalyvauti interviu su Džeisonu. Tai atrodė paprasta. Ši moteris seniai stengėsi įrodyti, kad yra rimta žurnalistė, o būdamas vieno populiariausių šalyje naujienų kanalo vadovu, Aleksas galėjo jai padėti. Vėliau, ėmęs ja labiau pasitikėti, atskleistų tiesą apie Trefeną.

O tai, ar iš tikrųjų pasiūlytų jai darbą savo kanale, buvo jau kitas klausimas.

Kerštas – daug kainuojantis reikalas. Už jį reikia mokėti. Ir Aleksas savo dalį seniai sumokėjo.

Net dabar, prisiminęs paskutinį kartą, kai matė Sarą, įsitempė nuo atšiauraus pasiryžimo. Jis atkeršys už ją ir visas kitas moteris, kurias išniekino Džeisonas Trefenas. Ir dėl to padarys viską, ko tik reikės.

– Pone? – tarė į tamsų limuzino saloną atsisukęs vairuotojas ir linktelėjęs Aleksas išlipo.

Taip lengvai nepasiduos. Pokalbis su Čelse dar nebaigtas. Buvo skolingas Hanteriui ir Ostinui, kurie jau atliko savo užduoties dalį. Dabar buvo jo eilė. Niūriai šypsodamasis Aleksas įėjo į viešbutį.

Čelsė išsinėrė iš palto ir padavė jį jaunai moteriai rūbinėje, beveik nesuvokdama, kaip paėmė žetonėlį ir, įlipusi į liftą, nuspaudė mygtuką į trisdešimt penktą aukštą, kur vyko Maiklo vakarėlis. Ji užsimerkė ir giliai įkvėpė.

Netikėtas susitikimas su Aleksu išmušė ją iš pusiausvyros. Jautėsi apsvaigusi ir susirūpinusi. Ne kartą buvo skaudžiai patyrusi, kad, kai vyras ko nors nori, geriau nesmalsauti.

O Aleksas Diasas, be abejonės, kažko norėjo.

Ją užliejo adrenalinas, prisiminus, kaip jis atrodė limuzine, ištiesęs rankas ant sėdynės atlošo ir nerūpestingai išskėtęs kojas. Kaip pirštais palietė jos petį. Net per storą kašmyro paltą ji tai pajuto. Negali būti, kad ta nežymi glamonė buvo atsitiktinė. Prireikė didžiausių valios pastangų, kad nesuvirpėtų.

Čelsei nepatiko taip reaguoti į vyrą, o ypač tokį kaip Aleksas Diasas. Jis buvo pribloškiamai vyriškas ir stiprus, ir jos kūnas sureagavo į jį, nepaisant akivaizdaus įspėjimo: Mane domina jūsų laida.

Ne pati pokalbių laida apskritai, bet geriausiu eterio laiku vyksiantis interviu, kurio siekdama ji nėrėsi iš kailio. Vos pradėjusi dirbti laidoje Pokalbiai su Čelse ji žinojo, kad nori daugiau. Troško tapti rimta žurnaliste, bet suprato, kad tai neįvyks, kol sėdės ant rožinės veliūro sofos ir kalbins verkšlenančius kantri muzikos dainininkus ir muilo operų žvaigždes. Nors laida tapo labai populiari ir Čelsę padarė turtuole, niekas iš tikrųjų jos negerbė už šį darbą.

Ji žinojo, ką žmonės kalbėjo apie ją ir Maiklą, nebuvo nei kvaila, nei kurčia. Bet nė Maiklas nepatikėdavo jai interviu rimtomis temomis. Jeigu Čelsei pavyks padaryti interviu su Trefenu ir tai, kaip ji tikėjosi ir planavo, taps vienu reikšmingiausių dešimtmečio įvykiu, tai bus tik jos nuopelnas ir visi tai žinos.

Čelsė lėtai atsikvėpė. O jei interviu su Trefenu atvers jai kelią į Diaso naujienų kanalą ir suteiks galimybę kurti rimtą pokalbių laidą? Jai suspaudė skrandį ir mintys ėmė suktis galvoje.

Ne, negali apie tai galvoti. Bent jau kol nesužinos, ko nori Diasas. Ji prisiminė iškilimą, kurį pamatė jo kelnėse prieš išlipdama iš limuzino ir palikdama jį susijaudinusį, kaip ir ketino. Jis geidė jos ir tai buvo skausmingai akivaizdu. Ir ji būtų nieko prieš tuo pasinaudoti.

Bet gyvenimas pavertė ją skeptike ir cinike, išmokė visada elgtis atsargiai. Todėl neketino šokti į lovą su tokiu vyru, kaip Aleksas Diasas, net dėl darbo. Ypač dėl darbo.

Nepaisant to, vien mintis apie galimybę dirbti Diaso naujienoms privertė Čelsės širdį plakti greičiau ir ryžtingai suspausti kumščius. Diaso naujienų kanalas buvo labiausiai gerbiamas televizijoje, nes sugebėjo pakilti virš nereikšmingų politinių rietenų ir paskalų. Jų moto buvo Faktai, o ne nuomonės, ir to dėka tai buvo labiausiai žiūrimas naujienų kanalas televizijoje.

Čelsė galėtų ten dirbti kaip rimta ir gerbiama žurnalistė.

Ji ciniškai perkreipė lūpas. O gal Aleksas Diasas tenorėjo įsivilioti ją į lovą?

Tai irgi visai neblogas variantas.

Gal ir taip, bet Diasas buvo visai ne jos skonio, per daug arogantiškas ir kontroliuojantis. Jai patiko šiek tiek nuolankesni vyrai, kurie paklusdavo.

Jei tik galėtų priversti Aleksą Diasą paklusti…

Susimąsčiusi Čelsė nusišypsojo. Argi nebūtų puiku išvysti jį klūpintį priešais ją ir maldaujantį?

Kaip kartą darė ji.

Bet daugiau niekada. Ji neprašė ir nemaldavo. Kai kalba ėjo apie seksą, Čelsė buvo ta, kuri ima.

Reikėjo liautis galvoti apie seksą.

Liftui sustojus trisdešimt penktajame aukšte ji dar kartą giliai įkvėpė ir pakėlė smakrą.

Jei Diaso ketinimai buvo teisėti, jis vėl ją susiras. Ji nesiruošė pati bėgti pas jį ir prašyti paslaugų.

Kai lifto durys atsivėrė į privačią salę su nuostabiais Manhatano, Centrinio parko ir tamsoje spindinčių miesto žiburių vaizdais, vakarėlis buvo pačiame įkarštyje. Čelsė, iškėlusi galvą, žengė į vidų ir pasisveikino su keliais pažįstamais. Tai buvo žmonės, save vadinantys jos draugais, bet tai nebuvo tiesa. Čelsė pažinojo daugybę žmonių, bet niekas nepažinojo jos. Niekam nesuteikė tokios galimybės.

Ji ėjo per salę, juokdamasi ir plepėdama, siųsdama oro bučinius ir mojuodama. Tai labai vargino, bet to niekas nežinojo.

Didžioji bendradarbių dalis pavydėjo jai neįtikėtino pakilimo karjeros laiptais, nes, būdama dvidešimt aštuonerių, ji jau turėjo savo pokalbių laidą. Net praėjus ketveriems metams vis dar sklandė kalbos, kad ji gavo šį darbą per lovą, bet Čelsė į jas nekreipė dėmesio. Jai nerūpėjo.

Kartą ji buvo taip pasielgusi, bet dabar buvo kitokia – protingesnė ir drąsesnė. Ji nebebuvo niekieno žaisliukas.

– Čelse! – Prie jos, ištiesęs rankas, artėjo Maiklas. Čelsė suėmė jas ir pasilenkė, kai jis bučiavo ją į skruostą. Jautė, kaip žmonės juos stebi išplėtę akis ir ištempę ausis, mėgindami nugirsti jų pokalbio nuotrupas. O neišgirdę jie galėjo tiesiog prisigalvoti. Ji niekada nieko neneigė. Neigdamas paskalas atsiduri gynybinėje pozicijoje, o tai tik dar labiau viską paaitrina. Tegul žmonės spėlioja ir šaiposi. Čelsė buvo aukščiau už juos.

– Tavo rankos šaltos, – tarė Maiklas ir švelniai nusijuokė.

– Lauke siaubingai šalta, Maiklai. – Ji ištraukė rankas, pajutusi, kad juos kažkas stebi. Nereikėjo atsigręžti, kad suprastų, kas. Jo žvilgsnį jautė nuo tada, kai už jos nugaros dar kartą atsidarė lifto durys. Jautė jo buvimą netoliese, nors nė akies krašteliu nepažvelgė į jį.

Aleksas Diasas buvo ten ir Čelsė tai žinojo.

Maiklas atsitraukė ir susirūpinusiomis akimis įdėmiai pažvelgė į ją, net smulkios jo raukšlelės paryškėjo. Jis visada rūpinosi Čelse, nors ji prašė to nedaryti. Apsimetė, kad jai nereikia niekieno rūpesčio, nes, jei tai pripažintų, pasirodytų silpna ir nesavarankiška.

Bet Maiklas jai buvo reikalingas. Jie susipažino, kai Čelsei buvo dvidešimt dveji ir ji buvo nusivylusi bei palaužta. Ji papasakojo jam apie save daugiau nei kam nors kitam, net savo seseriai. Bet ne viską.

– Atrodai pavargusi, – tarė Maiklas ir ji vėl nusijuokė.

– Labai ačiū.

– Ir nuostabiai, žinoma, – su šypsena pridūrė jis. – Tai ir taip akivaizdu. Tikiuosi, nedirbi per daug.

– Nesijaudink. – Nepaisant aštuonerių metų amžiaus skirtumo, Maiklas elgėsi su ja kaip tėvas arba vyresnysis brolis. Jis buvo tarsi globėjas, o ne viršininkas. Jų santykiai niekada nebuvo romantiški ir artimi, bet Čelsė nė nemėgino paneigti paskalų. Jos prašymu ir Maiklas to nedarė, nes, jos manymu, geriau vaikščioti aukštai iškelta galva, nei nusižeminus neigti tai, kuo žmonės norėjo tikėti.

Ir jie turėjo pagrindą, nes Čelsė slėpė savo praeitį ir tikrąją asmenybę.

– Gerai. – Maiklas nusišypsojo ir akinamai balti dantys sušvito prie įdegusios veido odos – praėjusią savaitę jis buvo išvykęs slidinėti į Aspeną. Tai priminė Čelsei, koks charizmatiškas, patrauklus ir geras buvo šis vyras. Jei kada nors nuspręstų užmegzti rimtus santykius, pasirinktų Maiklą. Nes su juo jautėsi beveik saugi.

Bet Čelsė nenorėjo jokių santykių. Vyrai tebuvo priemonė fizinių poreikių patenkinimui. Ši mintis vėl priminė Aleksą Diasą. Prakeikimas.

Negalėjo susilaikyti jo neieškojusi ir tiksliai žinojo, kur jis stovėjo, nors ryžtingai vengė žiūrėti į jį pastarąsias penkiolika minučių. Jis buvo salės viduryje ir vilkėdamas smokingą atrodė įspūdingai. Prisimerkęs pasisveikino su praeinančiu pažįstamu, nuo jo dvelkė paslaptingumu, galia ir gąsdinančiu ryžtu. Čelsė pripažino, kad jis buvo nepaprastai patrauklus. Maiklas Agnelis pasižymėjo charizma, o Aleksas kažkuo galingesniu, pirmykščiu ir grynu. Jis buvo beprotiškai seksualus. Nors smokingas slėpė tvirtus raumenis, šis vyras užėmė tiek daug vietos, kad staiga salėje pasidarė ankšta. Jis buvo maždaug metro devyniasdešimties centimetrų ūgio ir, nors Čelsė, būdama metro septyniasdešimt penkių, niekada nekompleksavo dėl savo ūgio, net su septynių centimetrų aukštakulniais vis dar buvo keliais centimetrais žemesnė už jį. Jai patiko vyrai, šalia kurių nesijautė kaip žirafa, pagalvojo ji ir tuojau pat nuvijo tą mintį į šalį.

Ji nemėgo vyrų. Ji juos išnaudojo.

Įdomu, koks jausmas būtų pasinaudoti Aleksu Diasu.

Pavojinga.

Beveik toks pat pavojingas buvo suvokimas, kad jis artinasi prie jos. Čelsė pajuto laukimo jaudulį, sumišusį su nerimu. Kažkas jame gąsdino. Jo žvilgsnis buvo niūrus ir susikaupęs, eisena grobuoniška. Jei ketintų pasiūlyti jai darbą, būtų atsipalaidavęs ir draugiškas. Susisiektų su jos agentu ir susitartų dėl Cirko restorane užsakytos vakarienės, kuri praeitų su pokštais ir penkiais buteliais vyno. Bet dabar jis vėrė ją vanagišku žvilgsniu, tarsi ji būtų ką tik gimusi pūkuota voverytė, iškritusi iš gūžtos.

Čelsė ištiesė pečius ir, akinamai šypsodamasi, atsisuko.

Čia nėra mažų voveryčių, šikniau, – pagalvojo ji žiūrėdama į primerktas jo akis.

Jos buvo labai gražios, tamsiai rudos su auksiniais taškeliais, įrėmintos tankių juodų blakstienų. Plaukai buvo juodi kaip rašalas ir trumpai nukirpti, bet ji vis tiek pagalvojo, kaip jaustųsi panardinusi į juos pirštus.

Jo kūnas… Iš kiekvienos jo dalelės tryško jėga. Ji atplėšė akis nuo Alekso šlaunų ir flirtuojančiai nusišypsojo.

– Sveikas dar kartą.

– Sveika, Čelse. – Kaip jam pavyko į paprastą pasisveikinimą sutelkti tiek daug užuominų?

O gal Čelsė tiesiog per daug jautriai reagavo, nes jau labai seniai niekam nejautė tokio stipraus potraukio.

Gal net niekada.

– Ar galiu tau atnešti išgerti? – pasiūlė Aleksas ir atsistojo taip arti, kad ji pajuto mišku dvelkiantį odekolono kvapą ir beveik nenugalimą trauką. Ji žengė žingsnį atgal ir užgniaužė tą potraukį. Tikrai neketino šokti su juo į lovą. Tai būtų ne tik kvaila, bet tiesiog beprotiška. Tik ne su jos praeitimi ir ne tada, kai jis norėjo pasikalbėti apie darbą.

– Mineralinio vandens, ačiū.

– Žinoma.

Ji stebėjo jį, einantį prie baro, ir grožėjosi raumeninga nugara, siaurais klubais bei stangriais sėdmenimis. Jis tikrai buvo labai patrauklus vyras. Čelsė vėl giliai įkvėpė, tikėdamasi, kad įtampa pečių srityje bent šiek tiek atslūgs. Ji nekentė vakarėlių ir žmonių minios, todėl pajuto užplūstančią nerimo bangą, bet įveikė ją. Aleksas sugrįžo su mineraliniu vienoje rankoje ir buteliu alaus kitoje.

– Prašau, – tarė ir švelniai, bet ryžtingai apglėbė ją per pečius ir nuvedė į nuošalią vietą prie lango. Čelsė nesipriešino, bet, vos ištaikiusi progą, atsitraukė nuo jo.

– Nuostabus vaizdas, – tarė Aleksas ir pakėlė butelį prie lūpų. – Niekada nuo jo nepavargstu.

Čelsė nė nepažvelgė pro milžinišką langą. Jos palėpės bute vaizdas buvo beveik toks pat, todėl neatitraukė akių nuo Alekso.

– Kodėl tave domina mano laida? – rėžė ji be jokių pagražinimų.

Jo lūpos suformavo kažką panašaus į šypseną.

– Tau puikiai sekasi tai, ką darai.

– Tiksliau?

– Atrodyti užjaučiamai tuo metu, kai tarp šonkaulių suvarai durklą.

Čelsė nustebusi sumirksėjo, bet paskui irgi nusišypsojo, nes tai buvo taiklus jos veiklos apibūdinimas. Prisigretinti prie įžymybių, kad priverstų jas atsiverti ir apsiverkti. Bet jos svečiams tai patiko. Jiems reikėjo atleidimo, kurį, jų manymu, suteikė jos laida.

– Ir tau tai patinka? – paklausė ji neturėdama jokių ketinimų, bet jos balsas nuskambėjo gundomai, ir ji pamatė, kaip Alekso vyzdžiai išsiplėtė, ir pajuto tokią stiprią trauką, kaip anksčiau limuzine. Skausmingą, nepageidaujamą trauką.

– Man patinka žmonės, kurie nusimano apie savo darbą.

– Bet tokios laidos niekada nerodytumėt savo kanale, jei iš tiesų ketini man kažką pasiūlyti.

– Taip, tai tiesa. – Jis gurkštelėjo alaus, o Čelsė, stengdamasi išsaugoti neutralią veido išraišką, laukė. Bet ko?

Ji vis dar jautė geismą ir atrodė, tarsi kažkas adatomis badytų odą. Žinojo, kad Aleksas jautė tą patį, ir svarstė, kur visa tai nuves.

Jai nepatiko sudėtingi dalykai. Niekada nepainiodavo darbo su malonumais ir sekso su jausmais. Daugiau nebe. Seksas jai tapo tuo pačiu, kaip kasmetinis sveikatos pasitikrinimas arba apsilankymas pas odontologą dukart per metus. Kartais jis būdavo malonus, kartais puikus, o kartais – nuobodus. Bet, kad ir kaip būtų, būtinas gerai savijautai.

Aleksas nuleido alaus butelį ir susimąstęs pažvelgė į Čelsę.

– Kaip įtikinai Trefeną duoti interviu?

Ji suirzo, nes šis klausimas nuskambėjo labai skeptiškai. Tarsi negalėtų patikėti, kad kvaila buvusi blondinė sugebėjo pasiekti tokią pergalę.

– Labai pasistengiau.

– Trefenas dar niekada nėra davęs interviu televizijai.

– Žinau. Atlikau namų darbus. – Mintyse Čelsė susiraukė, nes jos balsas nuskambėjo apgailėtinai, tarsi stengtųsi apsiginti. Tai nebuvo jai būdinga.

Alekso lūpų kampučiai pakilo ir ji pajuto, kaip jos pulsas ėmė daužytis lyg pašėlęs. Šio vyro šypsena buvo seksualiausia, kokią kada nors buvo mačiusi. Vien nuo jos ją užplūdo karštis, kurio stengėsi nepaisyti.

– Papasakok, – paragino jis kimiu balsu, veikiančiu tarsi medus, – kaip tai padarei?

– Buvau labai kantri, – šiurkščiai tarė Čelsė, nes atžarumas tebuvo vienintelė jai likusi apsauga nuo užvaldžiusio geismo, pamažu nuplaunančio jos ryžtą kaip bangos smėlio pilis. – Užtrukau metus, stengdamasi jį pažinti, lankydamasi tuose pačiuose vakarėliuose ir liaupsindama jo darbus…

– Pataikaudama.

Čelsė atsitraukė, apstulbinta paniekos jo balse. O vos prieš kelias sekundes svajojo apie seksą su šiuo vyru.

– Džeisonas – neįtikėtinas žmogus, – atkirto ji, – padaręs labai daug gero moterų labui…

– Žinau, ką jis padarė. – Aleksas šaltai nusišypsojo ir akys, kurios ją užbūrė auksiniu spindesiu, dabar atrodė tarsi juodo ledo luitai. – Įdomu, ar tu žinai.

– Ką tai turėtų reikšti?

– Ar ketini jį pasisodinti ant sofos? Priversti atskleisti visas paslaptis ir apsiverkti?

Alekso balsas priminė murkimą, bet jame jautėsi pašaipa.

– Tai bus kitokio pobūdžio interviu, – šaltai atsakė Čelsė. – Su Trefenu man nereikia kurti sensacijos. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl tau tai rūpi.

– Nes man rūpi Trefenas.

– Atrodo, kad jo nekenti.

– Nekęsti – per švelnus žodis. Noriu pamatyti, kaip jis elgsis interviu metu ir ką darysi tu. – Jis vėl pakėlė butelį prie lūpų, kurios vis dar niūriai šypsojosi, o akys atšiauriai spindėjo.

Čelsė nusprendė, kad jai gana kritiškų jo užuominų ir komentarų. Aleksui nepatiko Džeisonas Trefenas. Turint galvoje, kad šis advokatas ir žmogaus teisių gynėjas buvo garbinamas lyg šių laikų šventasis, tai buvo keistas požiūris, bet tai niekaip nebuvo susiję su ja.

O gal ir buvo. Nes, jei ketino daryti interviu su šiuo žmogumi ir norėjo atlikti tai kaip rimta tiriančioji žurnalistė, turėjo viską apie jį žinoti ir išsiaiškinti.

Bet Aleksas Diasas vertė Čelsę jaustis silpna, tiek nuo jo pašaipų, tiek nuo geismo jam, kurį, velniai rautų, vis dar jautė. Jis nenumaldomai tekėjo jos viduje tarsi upė, nuplukdanti valią tolyn.

Beveik.

Čelsė išsitiesė ir įspūdingai nusišypsojo.

– Tada sek naujienas. Interviu bus transliuojamas tiesiogiai kovo dvidešimtą dieną.

Ir nelaukdama atsakymo ji nusisuko ir nuėjo, ištiesusi pečius ir pakėlusi smakrą.

Aleksas pakėlė alų prie lūpų ir nusekė Čelsę akimis. Vieną akimirką jis ketino pasakyti jai tiesą apie Džeisoną, bet, laimei, persigalvojo. Tai tebuvo nereikšmingas pasiplepėjimas ir jis nepažinojo jos taip gerai, kad patikėtų šią parako statinę. Bent jau kol kas.

Čelsė buvo ambicinga ir atkakli, tiek Aleksas suprato. Buvo beveik įsitikinęs, kad, jei tik panorėtų, ji puikiai sugebėtų sužlugdyti Trefeną tiesioginiame eteryje. Svarbiausia buvo tai, ar panorės? Ar jis pajėgs ją įtikinti? Beviltiškai troško pamatyti, kaip Trefeno pasaulis užgriūva ant jo visiems matant. Kad šis niekšas daugiau nebegalėtų apsimetinėti šventuoliu. Žmonės turi pamatyti jį ne tik kaip nusidėjėlį, bet ir kaip patį velnią.

Ostinas, padedamas Saros sesers Keitės, demaskavo Trefeną prieš jo šeimą. Hanteris dirbo ties tuo, kad pašalintų jį iš advokatų įmonės. O Aleksui buvo pavesta stoti prieš šį niekšą nacionalinėje televizijoje ir parodyti pasauliui, kas jis iš tiesų yra – siaubūnas, išnaudojantis moteris, kurias skelbėsi gelbėjantis, o iš tikrųjų pasmerkiantis jas gėdingam ir nuodėmingam gyvenimui. Todėl Aleksas troško viešai paniekinti Džeisoną ir buvo pasiryžęs padaryti viską, kad tai įvyktų.

Netgi pasitelkti šiam reikalui Čelsę. Ta moteris buvo bejausmė, pasiekusi karjerą per lovą. Todėl nesijautė kaltas, ketindamas ja pasinaudoti ar netgi permiegoti, jei prireiks.

Bet Aleksui nedavė ramybės įtampa. Seksualinė įtampa.

Velniai rautų Trefeną, jis geidė pasiguldyti Čelsę Maksvel į lovą, po savimi, išvysti, kaip pilkai žalios akys apsiblausia nuo geismo, šmaikšti šypsena tampa beviltišku, maldaujančiu bučiniu, o skambus juokas – malonumo dejone.

Jis norėjo pralaužti šaltakraujišką jos savitvardą ir priversti alpti iš malonumo.

Aleksas pažvelgė į Čelsę, tolstančią nuo jo. Jos suknelės priekis buvo uždaras ir kuklus, tarsi vienuolės drabužis, bet nugaroje gili iškirptė siekė gundančių sėdmenų iškilimą. Aleksas visada save laikė krūtų gerbėju, bet Čelsės Maksvel nugara, tobula ir įdegusi, privertė pakeisti nuomonę.

Jis stebėjo, kad ji tolsta nuo minios, ir instinktyviai nusekė paskui, susidomėjęs, kodėl taip greitai išeina. Paskui sustojo, pamatęs, kad ji įėjo į siaurą koridorių, vedantį į tualetus. Kas, velniai rautų, jam darėsi?

Leido šiai moteriai vedžioti jį už kiaušų jai pačiai to nė nežinant.

O gal ji žinojo?

Moterų tualeto veidrodyje Čelsė pasitikrino makiažą ir giliai įkvėpė. Paskui dar kartą. Tokie vakarėliai ir pokalbiai, kokį ką tik turėjo su Aleksu, privesdavo ją prie nerimo priepuolių ribos. Bet ji niekada neišsiduodavo. Per dešimt metų išmoko ne tik su tuo gyventi, bet ir paslėpti nuo kitų.

Ji žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje, laukdama, kad į skruostus sugrįžtų raudonis, širdies ritmas sulėtėtų ir delnai nustotų dilgčioti.

Esi stipresnė, nei manai, Čelse. Įveiksi tai.

Vienas įkvėpimas, paskui kitas. Vis dar žvelgė į savo atvaizdą – rimtą veidą, niūrias akis. Ir pagaliau raudonis sugrįžo, dilgčiojimas liovėsi ir pulsui sulėtėjus ji ramiau atsikvėpė.

Na, štai. Matai?

Paskutinį kartą giliai įkvėpusi, kad nusiramintų, Čelsė apsisuko ir išėjo iš tualeto.

Dar dvidešimt minučių ir galės išeiti. Ši mintis atnešė didžiulį palengvėjimą. Pokalbis su Aleksu Diasu sudirgino ir ji pajuto, kad skrupulingai slepiamos emocijos iškilo per daug arti paviršiaus.

Net Maiklas nežinojo, kaip sunku jai buvo ištverti tokius renginius. Kai esi žinoma televizijos asmenybė, tiesiog negali prisipažinti, kad buvimas viešumoje kelia siaubingą nerimą ir kad bijai žmonių.

Ypač tokių kaip Aleksas Diasas.

Visą vakarą Čelsė jautė jo žvilgsnį ir, nors jo dėmesys jos neišgąsdino, įpareigojo elgtis atsargiai ir kėlė nerimą. Net būdamas už penkiolikos metrų šis vyras veikė ją ir žadino geismą. O tai buvo per didelė galia vienam vyrui.

Išėjusi iš tualeto Čelsė patraukė atgal į vakarėlį, bet staiga sustojo pažįstamai figūrai užtvėrus siaurą koridorių.

Tai buvo Polas Beitsas, pirmaujantis AMI kanalo žinių vedėjas ir visiškas šiknius. Girtas šiknius, ką Čelsė suprato iš kvapo, atsklindančio net per kelis metrus, ir to, kaip jis svirduliavo jos link.

Ji vėl giliai įkvėpė ir pamėgino praeiti pro jį. Bet Polas stipriai sugriebė ją už rankos ir suleido nagus į slidžią suknelės medžiagą.

– Kur keliauji, gražuole? – nerišliai sumurmėjo jis ir viskio tvaikas tvokstelėjo jai tiesiai į veidą. Čelsė nepajudėjo ir neatitraukė rankos. Žinojo, kad tokiems vyrams patinka pasipriešinimas.

– Atgal į vakarėlį, Polai, – ramiai atsakė ji. – Ir patariu patraukti nuo manęs ranką, jei nenori, kad iškelčiau tau seksualinio priekabiavimo bylą.

– Nagi, Čelse. – Galėjai apgirsti vien nuo jo kvėpavimo, pasibjaurėjusi pagalvojo Čelsė. – Galėtum su manimi elgtis draugiškiau, – tęsė jis įkyriu meilikaujančiu balsu. – Galiu padėti tau taip, kaip tai daro Agnelis.

Ji buvo pastebėjusi, kaip Polas spokso į ją studijoje, kelis kartus apsimetė neišgirdusi prastai paslėptų jo įžeidimų, bet jis dar niekada nebandė prie jos prieiti ir niekada nebuvo palietęs.

– Nė neabejoju, – sumurmėjo Čelsė ir kimiai sukikeno. Polas nerangiai sugriebė jos ranką ir ėmė artinti sau prie klyno. Ji nesipriešino, kol pajuto pasigailėtiną jo sustandėjimą. O tada meiliai šypsodamasi taip suspaudė jam kiaušus, kad šis vos neužspringo ir nusikeikęs paleido jos ranką.

Čelsė nukaukšėjo pro jį, bet staiga vėl sustojo, kai praėjimą užtvėrė kitas žmogus.

Aleksas Diasas.

Jis prisimerkęs žvelgė į ją ir vos vos šypsojosi.

– O aš ketinau tave gelbėti, – sumurmėjo jis.

– Žiūrėk, kad nebūtum sekantis, – flirtuodama atšovė Čelsė ir išgirdo, kaip jis nusijuokė.

– Tada geriau pasitrauksiu.

Jis žengtelėjo į šalį, ir Čelsė praslydo pro jį, krūtimis perbraukdama per jo krūtinę. Jos kvėpavimas užsikirto ir palenkusi galvą ji lėtai nusišypsojo.

– O gal tau tai patiktų, – sumurmėjo ji ir Aleksas pasižiūrėjo į ją.

– Gal ir taip.

Čelsės širdis suvirpėjo. Kodėl ji tai darė? Šis vyras buvo pavojingas ir tikrai jai netinkamas. Tikriausiai būtent dėl to ji taip ir elgėsi. Nes žaidimas su ugnimi patvirtino, jog esi pakankamai stiprus ir protingas, kad nenudegtum arba nekreiptum dėmesio į kelis apsvilusius pirštus.