Читать книгу Paveldėta gėda - Kate Hewitt - Страница 1

Tai priklauso jam. Viskas jo. Na, beveik, nes rytoj jis susitaręs pasirašyti dokumentus, perduosiančius Korečių viešbučio Palerme nuosavybę iš Korečių įmonių grupės į Tarptautinės Korečio įmonės rankas. Andželas Koretis ironiškai pakreipė lūpas. Iš vieno Korečio kitam. Arba ne.

Jis lėtai žingsniavo viešbučio vestibiuliu, stebėdamas, kaip patarnautojai jį išvydę išplečia akis ir dėmesingai pasitempia. Vidutinio amžiaus moteris prie registratūros stalo budriai jį nužvelgė, nusiteikusi, jei prireiks, pulti padėti. Viešbučio darbuotojams jo oficialiai nepristatė, bet Andželas neabejojo – visi jį pažįsta. Jis kone savaitę vaikščiojo į Korečių biurą, tardamasis dėl susitikimų su pagrindiniais akcininkais, kuriems neliko nieko kito, tik atiduoti pagrindinio viešbučio valdymą, atsižvelgiant į tai, kad generalinis direktorius dingo, o Andželui priklausė kontrolinis akcijų paketas.

Galiausiai viskas buvo neįtikėtinai paprasta. Leisk Korečiams kurį laiką kapanotis vieniems ir jie patys žlugs. Kitaip tiesiog negali būti.

– Pone? Sinjore… Koreti?

Registratorė pagaliau prie jo priėjo, kaukšėdama marmurinėmis erdvaus vestibiulio grindimis. Andželas pastebėjo, kaip ji užsikirto kreipdamasi į jį, nes čia ir visoje Sicilijoje Korečius pažinojo kiekvienas. Tai pati galingiausia ir skandalingiausia šeima pietų Italijoje. Bet jis jai nepriklauso.

Nors ir yra Koretis.

Užliejus pažįstamam beprasmiškam įsiūčiui, jis pajuto, kaip veide atsirado rūškana. Jis vienas Korečių, bet jo niekada nepripažino – ir nepripažins – nors tiesą apie jo kilmę žino visi. Net žmonės kaime, kuriame jis užaugo, nuo pat tada, kai Andželas tebuvo mažas, nieko apie save nesuprantantis berniukas, žinojo, kad jis – Karlo Korečio pavainikis ir dėl to jo gyvenimas virto pragaru.

Jis atsisuko į registratorę, priversdamas lūpų kampučius kilstelėti.

– Taip?

– Ar galiu kuo nors padėti? – paklausė ji. Jos akyse jis išvydo būgštavimą, baimę, kad jis atėjo čia daryti perversmų. Iš dalies Andželas norėjo būtent taip ir pasielgti. Visi čia dirbantieji ištikimi šeimai, kurią jis niekino ir troško sužlugdyti. Kodėl jam jų visų neatleidus ir neįdarbinus saviškių?

– Ne, ačiū, Natalija. – Jis žvilgtelėjo į kuklų sidabruotą ženklelį su jos vardu ir į sunerimusį žvilgsnį atsakė blausia šypsena. – Eisiu į savo kambarį.

Šiai nakčiai jis užsisakė numerį viršutiniame aukšte, ketindamas pasimėgauti nakvyne geriausiame, didžiausiam jo priešui priklausančiame viešbučio kambaryje. Kambaryje, kuris, jo žiniomis, kone išskirtinėmis teisėmis rezervuotas Matėjui Korečiui, tačiau, nuo pat neįvykusių Korečio ir Batalijos vestuvių, Matėjus tarsi skradžiai žemę prasmego. Net galėdamas jis nesinaudotų numeriu, o nuo rytdienos ir negalės.

Joks kitas Koretis, išskyrus jį patį, daugiau niekada nė nebandys apsistoti šiame viešbutyje.

– Suprantama, sinjore Koreti.

Šįkart jo pavardę ji ištarė tvirčiau, bet tai buvo tuščia pergalė. Jis visada buvo Koretis, reiškė teisę taip vadintis, nors vyras, tapęs jo tėvu, niekada to nepripažino. Vadindamasis šia pavarde, jis užsidirbo daugiau mėlynių po akimis ir sukruvintų nosių, nei norėjo prisiminti. Pavardė jo, po velnių, jis jos nusipelno.

Jis visko nusipelno.

Paskutinį kartą šaltai nusišypsojęs registratorei, Andželas pasisuko žvilgančių liftų link ir spustelėjo viršutinio aukšto mygtuką. Beveik vidurnaktis, vestibiulyje tuščia, išskyrus kelis darbuotojus. Gatvės greta vienos triukšmingiausių Palermo aikščių taip pat ištuštėjo – eidamas iš laikino biuro, esančio už kelių kvartalų, Andželas nieko nesutiko.

Kildamas į viršutinį viešbučio aukštą ir regėdamas žibančią miesto ir uosto panoramą, Andželas žinojo esąs pernelyg įsitempęs ir neramus, kad miegotų. Miegoti geriausiu atveju būdavo sunku. Jis dažnai nusnūsdavo vos po dvi tris valandas per naktį ir tai ne visada iš eilės. Likusį laiką dirbdavo arba mankštindavosi – darydavo bet ką, kad tik kūnas ir smegenys judėtų.

Durys atsivėrė tiesiai į numerį, užimantį visą viršutinį aukštą. Andželas žengė vidun ir prisimerkęs nužvelgė prabangą: marmurines grindis, krištolinį sietyną, brangius antikvarinius daiktus ir meno kūrinius. Šviesos buvo prigesintos, pagrindiniame miegamajame jis pastebėjo karališko dydžio lovą, kurios atklota tamsiai mėlyna šilkinė lovatiesė atidengė apačioje esančias prabangias paklodes.

Jis numetė kortelę ant staliuko šone, atlaisvino kaklaraištį ir nusivilko švarką. Pajuto galvos skausmo užuomazgas – tvinksniai smilkiniuose bylojo, kad netrukus prasidės migrena. Migrena ir nemiga – tik dalis kainos, kurią tenka sumokėti už sunkų darbą ir pasiekimus, o jis mokėdavo noriai. Už tai, kur ir kas šiuo metu yra, jis sumokėtų dar tiek pat. Lydimas sėkmės, galingas, galįs pakenkti išpuikusiems Korečiams.

Jis perėjo numerį, pro kurio langus per visą sieną atsivėrė žibančios miesto šviesos. Svetainės erdvė buvo elegantiška, nors jo skoniui pernelyg nuobodi, su įmantriomis kėdėmis ir staliukais, keliomis kvailai atrodančiomis vazomis. Pirmiausia renovuos visą viešbutį, nusprendė jis, imdamas vynuogę iš šviežių vaisių vazos, pastatytos ant kavos staliuko – dar vieno įmantraus baldo su kraštuose dekoruotais rievėtais paauksuotais lapais. Atnaujins viešbutį, padarys jį šiuolaikišką. Per ilgai čia kliaunamasi nudriskusia Korečių pavarde ir išblukusia elegancija.

Negalėdamas nurimti ir jausdamas tvinksinčią galvą, jis toliau vaikštinėjo po numerį – žinojo neužmigsiąs, tačiau nenorėjo imtis darbo. Juk tai jo pergalės išvakarės. Reikėtų švęsti.

Deja, šiame mieste jis neturėjo su kuo švęsti. Per tuos aštuoniolika metų, kol vadino Siciliją namais, draugų jis nesusirado – tik priešų.

Vieną draugą turėjai.

Mintis, netikėta ir šilta, įsmuko į galvą ir jis liovėsi neramiai žingsniavęs svetainėje.

Liusija. Jis stengėsi apie ją negalvoti, nes mintys sukeldavo prisiminimus, o prisiminimai versdavo svarstyti. Svajoti. Apgailestauti.

O jis dėl nieko neapgailestaudavo. Neapgailestaus ir dėl vienos nakties, kurią praleido jos glėbyje, paniręs taip giliai į ją, kad kone pamiršo, kas esąs.

Kelias palaimingas valandas Liusija Anturi, kaimynų duktė, kurią jis tai atstumdavo, tai lepindavo prielankumu, stulbinamomis mėlynomis, širdį atspindinčiomis akimis privertė pamiršti nuolat jį kamavusį pyktį, skausmą ir tuštumą.

Paskui jis paspruko jai dar miegant ir grįžo į gyvenimą Niujorke, vėl tapo ryžtingu, tvirtu ir piktu vyru, kokiu visada buvo, nes, po velnių, nenorėjo pamiršti.

Net vieną naktį.

Dar labiau nenustygdamas vietoje ir jausdamas viduje kylantį pažįstamą pyktį, Andželas atsisagstė marškinius. Neskubėdamas nusimaudys po karštu dušu. Kartais tai numalšindavo galvos skausmą, be to, vis turės ką veikti.

Jis jau vilkosi marškinius, kai įėjęs į miegamąjį sustojo kaip įbestas. Šalia lovos stovėjo kibirėlis ledukų su šampano buteliu… ir moteris.

***

Išvydusi priešais save pusnuogį vyrą, Liusija sustingo ir prispaudė prie besidaužančios širdies tris ką tik išskalbtus rankšluosčius.

Andželas.

Ji visada žinojo, kad kada nors vėl jį susitiks ir vydavo absurdiškas romantiškas fantazijas apie tai, kaip tai įvyks. Tai buvo kvailos mergaitiškos svajonės. Tačiau taip ji nesielgė jau daugelį metų ir niekada neįsivaizdavo šito.

Kad susidurs su juo neperspėta, visiškai nepasirengusi…

Liusija girdėjo kalbas, kad jis grįžo į Siciliją, bet manė, jog tai kaip visada tik paskalos, ir nesitikėjo jo čia išvysti.

Pakako vieno žvilgsnio į jį suveltais plaukais ir prasegtais marškiniais, kad suprastų, jog Andželas jos nepažino. Tuo tarpu Liusija per kelias sekundes iš naujo patyrė visas nuostabias ir kančios kupinas akimirkas, tos prieš septynerius metus kartu praleistos nakties, vėl juto švelnios jo odos prisilietimą, beviltiškai prie burnos besispaudžiančias lūpas.

Akivaizdu, kad tokios mintys jo galvoje nešmėkščiojo. Jis prisimerkė, suspaudė lūpas, atrodė piktas. Tą išraišką ji pažinojo, nes, dievaži, neramios vaikystės metais matė ją daugybę kartų. Tačiau net supykęs jis buvo gražus – gražiausias vyras, kokį jai teko pažinoti.

Pažinoti ir mylėti.

Nurijusi seiles, ji nustūmė šalin trikdančią mintį. Andželo ji nematė septynerius metus. Liusija jo jau nebemyli ir žinojo, kad jis niekada nemylėjo jos.

Žinoma, po tiek laiko jai neturėtų būti skaudu, tačiau tą neatsargią akimirką, spoksodama į jį, į prasegtus marškinius, atidengiančius tvirtą plačią bronzinę krūtinę, ji suprato, kad vis dar skauda.

Andželas kilstelėjo antakį – suirzęs, laukiantis. Ko? Atsiprašymo? Ar jis tikėjosi, kad ji sumikčios kaip gera kambarinė ir nukulniuos šalin?

Joje grūmėsi du giliai įsišakniję troškimai. Viena vertus, ji norėjo Andželui Korečiui tiksliai išsakyti savo nuomonę apie jį, prieš septynerius metus pasprukusį iš jos lovos. Tačiau Liusija net nežinojo, kokia ta nuomonė, nes Andželą siejo su daugybe dalykų. Aistra ir neviltimi. Viltimi ir neapykanta. Meile ir netektimi.

Bet kokiu atveju protingiausia būtų išeiti iš kambario, kol jis jos nepažino, kol neprireikė ištarti siaubingai nesmagių susitikimo žodžių. Gal jie ir vaikystės draugai, gal jis jos pirmasis ir vienintelis meilužis, bet ji jam nieko nereiškia ir niekada nereiškė – tokios gėdos šiąnakt ji nenorėjo prisiminti.

– Atsiprašau, – ištarė ji nunarinusi galvą, kad plaukai užkristų ant veido. – Kaip tik ruošiau Jūsų kambarį nakčiai. Netrukdysiu.

Ji pajudėjo vis dar nuleista galva, neapkęsdama skausmo, atsivėrusio po šio trumpo siaubingo susidūrimo. Su tuo skausmu ji gyveno taip ilgai, kad jo nebejuto, susitaikė, kaip kad prisitaikoma netekus galūnės arba įgijus nepanaikinamą randą. Tačiau dabar, atsainaus Andželo akivaizdoje, ji pajuto, kaip skausmas tvinkčiodamas atgyja, ir kelias sekundes pykdama ant savęs turėjo tramdyti ašaras.

Liusija jau ėjo pro Andželą, kai jo delnas suėmė jos ranką ir ji taip smarkiai krūptelėjo, kad vos nesuklupo.

– Palauk.

Ji sustingo – širdis daužėsi, krūtinę surakino. Andželas paleido jos ranką ir nuėjo lovos link.

– Žinai, aš švenčiu, – ištarė jis, bet neatrodė, kad džiūgautų. Kalbėjo kaip visada sardoniškai ir ciniškai. Liusija, atsukusi jam nugarą ir nukreipusi veidą šalin, įsitempė. Jis jos dar nepažino – tai suvokus, ją lygiai tiek pat apėmė palengvėjimas ir gilus nusivylimas.

– Gal atšvęskime kartu? – tęsė jis įsakmiai ir ji sustingo. Štai kuo jis tapo? Vyru, besikabinėjančiu prie kambarinių? – Tik išgersime, – paaiškino Andželas ir atkimšo butelį šampano, visada atnešamo į numerį viršutiniame aukšte. Jis kalbėjo atsainiai ir linksmai. – Kadangi nieko daugiau nėra.

Sustabarėjusi Liusija pamažu atsigręžė. Nežinojo, kaip elgtis. Ką sakyti. Šitai tęsiasi per ilgai, kad galėtų toliau apsimesti jo nepažįstanti, tačiau…

Galbūt dabar ji jam ir yra nepažįstamoji.

Nutaisęs rūškaną išraišką, jis įpylė šampano į dvi krištolines taures. Kažkas tame užsklęstame niūriame veide pasiekė giliai joje tūnantį skausmą – skausmą, kurį ji taip sunkiai ir ilgai stengėsi pamiršti. Šitaip atrodydamas jis priminė jai tą dieną prieš septynerius metus, kai niūriai ir tuščiai spitrėdamas išdygo ant jos slenksčio ir lūžtančiu balsu prisipažino: Jis mirė, Liusija. O aš nejaučiu nieko.

Tuomet ji negalvojo, tiesiog įsitempė jį vidun, nusivedė į mažą apskurusią svetainę name, kuriame užaugo ir anuomet gyveno viena.

Taip ji pradėjo naktį, kuri amžiams pakeitė jos gyvenimą.

Ji nurijo seiles, prisivertė kilstelėti smakrą ir pažvelgti jam į akis. Matė, jautė, kaip jis įsitempė vis dar ištiesęs ranką, ilgais plonais pirštais laikydamas taurę putojančio šampano.

– Gerai, Andželai, – tarė ji, laimė, tvirtu balsu. – Išgersiu su tavimi.

***

Andželas ištiesęs ranką sustingo. Kambaryje girdėjosi tik tyliai šnypščiantys, palei krištolinės taurės sieneles sproginėjantys šampano burbuliukai ir trūksmingas jo kvėpavimas.

Liusija.

Kaip galėjo jos neatpažinti? Kaipgi neatpažino jos, vos išvydęs numeryje? Pirmoji mintis, dabar perskrodusi jo smegenis, buvo visiškai nesvarbus suvokimas, kokios mėlynos jos akys, kokios jos ryškios tamsių plaukų ir rusvos odos fone. Kokios plačios, skaidrios ir atviros visada būdavo – atviros jam.

Tam skaudžiai maloniam prisiminimui ant kulnų lipo kur kas kartesnis suvokimas, o kartu su juo kilo įniršis.

– Tu dirbi jiems? Tiems sciacalli1?

Jos smakras pakilo, o tos ryškiai mėlynos akys dar vaiskiau plykstelėjo.

– Jei klausi, ar dirbu šiame viešbutyje, atsakymas – taip.

Dar vienas dalykas, kurį jis pamiršo – žemas kimus jos balso tembras, jausmingas ir gargždus, bet kartu malonus ir švelnus. Ūmai iškilo skausmingas ir aiškus prisiminimas, kaip ji tuo pačiu žemu balsu klausė, ką jis tikėjosi pajusti tą vakarą, tėvo laidotuvių vakarą. Jis atsakė trūksmingai nugurgdamas seiles, kone pasikūkčiodamas: Pasitenkinimą. Laimę. Ką nors. Bet jaučiu tik tuštumą.

Liusija neatsakė, viso labo jį apkabino, o jis jos glėbyje pasisuko, įkniaubė galvą į saldų kaklo linkį, paskui lūpomis susirado jos lūpas, ieškodamas, trokšdamas beatodairiško pripažinimo ir supratingumo, kuriuos ji visada taip lengvai dalydavo.

O dabar ji dirba Korečiams? Šeimai, pavertusiai jo vaikystę tikru pragaru? Jis lėtai papurtė galvą, o tvinksniai pasidarė tokie smarkūs, kad aptemo akys.

– Tai ką, klūpai prieš juos? Šveiti jų purvą, o jiems praeinant, tūpteli? Kur dingo tavo pažadas, Liusija?

– Mano pažadas, – pakartojo ji visiškai abejingu balsu.

Andželas prispaudė prie smilkinio kumštį ir trumpam užsimerkė, tramdydamas galvoje ir širdyje dunksintį skausmą.

– Jau neprisimeni? Pažadėjai man niekada su jais net nesikalbėti…

– Tiesą sakant, Andželai, su jais ir nesikalbu. Aš kambarinė, viena iš daugelio. Jie net nežino mano vardo.

– Vadinasi, taip pateisini…

– Tikrai nori pasikalbėti apie pasiteisinimus? – ramiai paklausė ji ir jis atsimerkė, dar smarkiau spausdamas prie smilkinio kumštį.

Prakeikimas, skauda galvą. Tačiau net apimtas nuostabos ir skausmo, Andželas suprato, kaip absurdiškai elgiasi. Tą kvailą pažadą ji davė dar būdama vaikas, vos vienuolikos ar dvylikos metų mergaitė. Kvaila, bet jis prisiminė tą akimirką. Grįžtant iš mokyklos, jį užpuolė, sumušė iki kraujo, bet jis kaip visada apsigynė. Liusija laukė jo ant namų slenksčio atviromis akimis. Stengėsi jį paguosti, bet jis, įskaudintas ir supykęs, ją atstūmė.

Bet ji nepasidavė – niekada nepasiduodavo – ir jis leido jai uždėti ledukų kompresą ant akies ir nušluostyti kraują. Pastebėjo ją žvelgiančią į jį plačiomis rimtomis akimis ir čiupęs už riešo griežtai paprašė: Pažadėk. Pažadėk, kad niekada su jais nesikalbėsi, kad jų nemėgsi ir net jiems nedirbsi…

Ji sumirksėjo – vienąkart, dusyk, paskui tarė žemu kimiu balsu: Pažadu.

Ne, dabar jis nenorėjo kalbėtis apie pasiteisinimus. Žinojo negalįs pasiteisinti. Praėjo septyneri metai nuo tada, kai paliko ją lovoje, ir vis dar jautė durstančią kaltę, kai tik leisdavo sau ką nors jausti.

Tiesa, jis retai leisdavo sau apie ją galvoti. Aštuntą valandą ryto, po kartu praleistos nakties jis jau skrido lėktuvu į Niujorką, ryžtingai išstūmęs ją iš galvos.

O dabar ji vėl čia, prisiminimai užliejo jį tarsi banga netikėtų jausmų, kurių jis visai netroško.

Andželas vėl užsimerkė, tebespausdamas prie smilkinio kumštį.

– Tau prasideda migrena, ar ne, – tyliai pasakė Liusija ir jis atsimerkęs nuleido ranką. Net vaikystėje jį kamuodavo galvos skausmai, o ji girdydavo jam aspiriną ir masažuodavo smilkinius.

– Nesvarbu.

– Kas nesvarbu? Kad tau skauda galvą ar kad aš dirbu Korečiams?

– Tu jiems jau nebedirbi.

Vieną sekundę ji išplėtė akis ir Andželas suprato, kad ji pamanė esanti atleista.

– Dabar viešbutis priklauso man, – abejingai paaiškino jis ir išgirdo, kaip ji atsikvepia.

– Sveikinu, – po trumpos pauzės ištarė Liusija, bet jos balsas buvo neperprantamas. Dabar ji atrodė visai kitokia, tokia rami ir santūri, kone šalta. Nepanaši į tą šiltą dosnią moterį, per vieną naktį atidavusią jam savo kūną ir galbūt net širdį…

Ne, tik ne širdį. Jis jau seniai svarstė, ar to vieno nutikimo ji neapvijo romantiškais svaičiojimais. Galbūt ji taip pasielgė, nes juos siejo bendra praeitis. Nerimavo, kad ji galbūt iš jo tikisi daugiau – to, ko jis žinojo nesugebąs ir negalįs suteikti.

Žvelgdamas į bejausmį veidą, Andželas žinojo, kad nerimo būta nepagrįsto. Nustebo. Savaime suprantama, kad Liusija gyveno toliau.

– Ar turi vaistų? – ramiai paklausė ji. Skausmas buvo per stiprus ir jis atsakė:

– Kosmetinėje, mano krepšyje.

Ji prasmuko pro jį ir jai praeinant Andželas įkvėpė jos aromato. Jis atsisėdo ant lovos krašto, pirštais tebespausdamas šampano taurę. Kažkur tolumoje pro dundesį galvoje girdėjo, kaip ji atsega lagaminą.

Po kelių minučių grįžo ir priklaupė prie jo.

– Paimsiu šitą, – pasakė ji ir ištraukė jam iš pirštų šampaną. – Ir duosiu šitai. – Liusija pakišo jam stiklinę vandens ir dvi tabletes. – Pažiūrėjau dozę. Parašyta, kad gerti dvi?

Andželas linktelėjo ir pajuto, kaip ji suėmusi jo ranką pakėlė stiklinę prie lūpų. Net galvoje dunksint skausmui, jis juto, kaip kibirkštys iš pirštų keliauja į slėpsnas. Prisiminė, kokia saldi ir klusni ji buvo jo glėbyje, kad juodu neapsikeitė nė vienu žodžiu. Tačiau Liusija visada būdavo saldi ir klusni, visada pasirengusi juo rūpintis, net kai jis vėl ir vėl ją atstumdavo.

Akivaizdu, kad ji pasikeitė – Liusija atitraukė ranką ir jis sutrypė viduje kilusią kibirkštį.

– Ačiū, – sugergždė jis.

Galbūt juodu ir praleido drauge aistringą naktį, bet Andželas žinojo, kad jų jau niekas nesieja. Negali sieti.

***

Liusija atsisėdo ant kulnų ir stebėjo, kaip Andželas grumiasi su savimi – jis dažnai taip elgdavosi. Jausdavosi silpnas, bet nenorėdavo to parodyti. Kaip ir ji, norėdavusi jam padėti ir neapkęsdavusi to, kad jis kaskart ją atstumdavo. Tokia jų gyvenimo istorija.

Istorija, kuri jau pasibaigė, pasakė sau Liusija. Išvydus Andželą tas skausmas viduje gal ir atsinaujino, bet ji nieko nedarys. Nekrės kvailysčių, nors iš dalies, visai kaip anksčiau, troško jo ir tų trupinių, kuriuos Andželas galėjo pamėtėti.

Ne. Jis ją sugniuždė, palaužė ne tik širdį, bet ir visą savastį. Sudaužė į gabalėlius, bet ji neleis pasimatyti nė menkiausiam įskilimui. Prireikė daugybės metų, kad pasijustų stipri, nors iki galo ir neatsigavo.

Liusija atsistojo ir pakėlė rankšluosčius, kuriuos buvo padėjusi eidama paimti vaistų.

– Viskas gerai?.. – ištarė ji veikiau teigdama, nei klausdama.

– Taip, – irzliai atsakė jis ir Liusija suprato, kad jis jau gailėjosi pasirodęs pažeidžiamas.

– Tuomet paliksiu tave, – pasakė ji. Andželas neatsakė.

Ji paėjo kelis žingsnius, paskui stabtelėjo atsukusi jam nugarą, viena ranka laikydamasi staktos – staiga nebenorėjo imti ir tiesiog išeiti. Taip paprastai. Gerklėje sukilo užgniaužti žodžiai. Žodžiai, kurie kėsinosi pasipilti ir išsakyti nuoskaudą bei skausmą, tvyrančius net dabar, po tiek metų. Skausmą ir nuoskaudą, kurių ji nenorėjo rodyti, nes jis iškart suvoktų, kaip jai tai rūpėjo. Kokia silpna tada buvo – ir tebėra.

Ji nurijo viską – tuos ir dar bjauresnius žodžius apie gilų ir smarkų sielvartą, apie kurį jis net nenutuokė. Negali dabar imti ir pasakyti.

Gal apskritai nesakys. Ar tikrai jam reikia žinoti? Ar nebus geriau tiesiog gyventi toliau ar bent jau leisti jam manyti, jog ji pamiršo?

– Liusija? – tarstelėjo Andželas klausiamai, tačiau ji nesuprato, ko jis klausia. Ko nori? Kodėl dar neišėjai?

– Einu, – pasakė ji ir apsisuko net neatsigręždama.