Читать книгу Rubės flirto klubas - Kelly Hunter - Страница 1

Kalėdos – tai besaikė komercija ir prekyba. Kalėdos – tai susitikimas su šeima, kuris kartais virsta farsu.

O jei dar pridėsite plačiai atvertą piniginę ir neoninėse šviesose skendintį miestą, tai Honkonge praleistos Kalėdos atmintyje išliks amžinai. Rubė Magvair, mergina, gimusi gyventi prabangoje ir jau daugiau nei šešerius metus apsistojusi Honkonge, tai žinojo ne iš nuogirdų. Tai reiškia, kad ji net miegodama turi organizuoti pačias nuostabiausias Kalėdas vieno iš žymiausių Honkongo investuotojų vaikams.

Išvyka į Honkongo Disneilendą arba į Jūros parką. Holografinis Kalėdų medis arba net trys. Tiek daug dovanų, kad vaikai nė nežinotų, ką su jomis daryti, beprotiškas kalėdinių žibintų ir netikrų žiemos stebuklų derinys, o jei dar į puotą atvyktų Kalėdų Senelis, tuomet, galbūt, ir jų žavus, gražus, nepaprastai svarbus tėvas pasirodytų ir juos pradžiugintų dalyvaudamas šventėje.

Tik reikalas tas, kad visi Vesto vaikai dabar jau suaugę ir, sprendžiant iš informacijos, kurią pateikė asmeninis Raselo Vesto sekretorius, nuotrupų, nepanašu, kad vyresnysis Raselo sūnus dalyvaus, pirmagimė duktė sveiksta po sunkių sužeidimų, kita duktė – geniali atsiskyrėlė, o ketvirtas vaikas – dar vienas sūnus – yra arba kriminalinio pasaulio autoritetas, arba žavingas švaistūnas, arba Džeimsas Bondas.

Taigi nėra prasmės juos vežti į Disneilendą.

Rubė senovines marmurines Raselo Vesto mansardos menes išpuošė įvairiausiais kvailiausiais aukščiausios klasės daiktais, kokius tik sugebėjo rasti. Tikromis baltomis orchidėjomis – tikromis. Šilkinėmis puansetijomis. Smailėjančiomis baltomis žvakėmis, kurias taip ir knieti uždegti, o į dengtą stiklinį baseiną prileido dar daugiau storų auksinių žuvelių. Baseinas buvo po laiptais, ėjo išilgai atrijaus sienos, galiausiai pasiekė nedidelę terasą ant stogo viršaus – čia viešpatavo paukščiai giesmininkai. Visam šiam paveikslui tetrūko bambukinio narvo su naminiu svirpliuku. Jei Australijoje gimęs Raselas Vestas laikytų naminį svirplį, tai būtų tikrų tikriausia kultūrinė asimiliacija.

Jau gruodžio dvidešimt antroji, rytoj atvyks trys jaunesnieji Vesto vaikai. Jie ras nepriekaištingai sutvarkytus kambarius, keisčiausiose vietose išdėliotus šventinius akcentus ir, jei tik panorės papietauti, viename iš pagrindinių Honkongo restoranų jiems yra rezervuotos vietos.

Juk Rubė ne namų šeimininkė ar virėja, nors kartais, eidama dabartines pareigas, nuklysta ir į šią teritoriją. Ji pati norėtų manyti, kad yra atstovė ryšiams su visuomene – ši darbo vieta specialiai jai buvo sukurta daugiausia iš gailesčio, tačiau ji kiek įmanydama stengėsi būti naudinga, ir jai buvo labai malonu, kai Raselas pasakė, jog jos paslaugos yra labai vertingos.

Ji rašė Raselui kalbas labdaros vakarėliams, glaustai jį informuodavo apie pasikeitimus Honkongo elito padangėje ir, iš esmės, viską darė taip, kad jis, sukdamasis socialinėje plotmėje, patirtų kuo mažiau streso, o pats bendravimas būtų kuo naudingesnis.

Vienas iš paskutiniųjų iššūkių Rubei buvo bendrovės darbuotojų vaikams nupirkti dovanas – tai ji darė su nepaprastu malonumu. Be to, dabar Raselas turi pačią naujausią savo darbuotojų sutuoktinių ir vaikų vardų, gimimo datų ir pomėgių duomenų bazę. Rubė net parengė tokią pat Raselo pagrindinių verslo partnerių žmonų ir vaikų duomenų bazę. Tik neaišku, ar jis pasinaudos šia informacija.

Reikia prižiūrėti, kad finansus išmanantis žmogus kreiptų dėmesį į tokius mažus dalykus, kurie Honkonge padeda palaikyti tvirtus partnerystės santykius.

O dėl dovanų pirkimo jo paties vaikams… Nesvarbu, ar jie genijai, ar sužeistieji, ar dykaduoniai, ar prapuolėliai – tai taip pat yra Rubės pareiga, kuriai atlikti ji turi beveik dvidešimt keturias valandas. Raselas net nenustatė kainų limito, leido pačiai nuspręsti, kokios dovanos galėtų pradžiuginti jo vaikus.

– Nė menkiausios užuominos, – pati sau sumurmėjo Rubė, ant spintelės viršaus mestelėjo gazuoto mineralinio vandens dėžę ir atidarė stiklines duris į terasą. – Negerai, – terasoje ji paėmė porą plonų guminių pirštinių ir nuėjo prie aptvaro su paukščiais.

Šiems mažiems Rytų giesmininkams buvo skirti ne maži bambukiniai narveliai, o didelis voljeras, einantis išilgai kiemo sienos; jame buvo medžių šakų, įvairių augalų, perinimo ir lesinimo zonos bei laikraščiais išklota ištraukiamoji paklotė, kurią Rubė tvarkė kiekvieną dieną. Vakarietiška, tikrai vakarietiška, tuo daugelis Raselo pažįstamų labai stebisi, tačiau paukščiai maloniai gieda, o Rubei ir jos darbdaviui malonu matyti juos linksmus.

– Turėtų būti taisyklė, nurodanti tėvui pačiam pirkti Kalėdų dovanas savo vaikams, – pasakė ji skraidantiems mažiems paukšteliams, kurie, norėdami ją pasveikinti, kabinosi į narvą. – Kodėl tvyro tokia įtampa?

– Neturiu jokio supratimo, – iš virtuvės pasigirdo nustebęs vyriškas balsas. Rubė apsidairė, pamačiusi nuostabų vaizdą plačiai atmerkė akis. Terasos tarpduryje stovėjo nepažįstamasis – juodais blizgančiais plaukais, mėlynomis akimis, beveik nuogas, tik baltutėlis rankšluostis juosė jo klubus ir buvo tvirtai prigludęs prie raumeningų vyro šlaunų. Nuoga krūtinė, įspūdingi pečiai. Ne kiekvieną dieną mansardoje, pažymėtoje šešiasdešimt pirmuoju numeriu, gali pamatyti tokį vaizdą.

– Kas Jūs toks? – paklausė Rubė atsitiesdama, rankoje tvirtai laikydama susuktą nešvarių laikraščių ritinėlį.

– Aš apie tą patį galvoju, – sumurmėjo vyras ir taip nusišypsojo, kad Rubės protas pradėjo šėlioti ir kitas dalykas, apie kurį ji pagalvojo, kad tai iš tikrųjų galėjo būti vienas iš Raselo sūnų.

– Esu Raselo Vesto visuomeninė organizatorė, – atsakė ji, kiek įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į tingią vyro šypseną. – O Jūs greičiausiai būsite vienas iš jo sūnų. Klausimas – kuris? – ji leido sau dar kartą nužvelgti nuostabų jo kūną. – Vieno iš Jūsų laukiau atvykstant rytoj. Kito visai nelaukiau.

– Galbūt esu baseinus prižiūrintis vaikinas.

– Taip, net neabejoju, kad būtumėte puikiausias prižiūrėtojas, deja, čia nėra baseino, – Rubė ir toliau tyrinėjo nepažįstamąjį. – Tikrai galiu atskirti misijos išvargintą specialiosios žvalgybos agentą nuo neatsakingo nenaudėlio, tačiau žinote ką? – Rubė papurtė galvą. – Galite būti kuris nors iš jų.

– Dar niekada neteko girdėti taip meistriškai į komplimentą įvynioto įžeidimo, – sumurmėjo vyras ir toliau velnišku žvilgsniu žiūrėjo į merginą. – Neapleiskite šio įgūdžio.

– O Jūs greičiausiai esate Deimonas, – spėjo mergina. – Jauniausias Raselo sūnus.

Rubė įmetė suteptus laikraščius į mulčiui skirtą pintinę, nusimovė pirštines ir prisimindama geras manieras ištiesė ranką.

– Esu Rubė Magvair. Vietoje Jūsų tėvo rūpinuosi Kalėdų šventėmis.

– Matau, – Deimono Vesto rankos paspaudimas buvo geras. Tvirtas, tačiau ne per daugiausiai. Vyras puikiai žinojo turįs daug jėgos. – Ir kaip sekasi?

– Pusėtinai, – pasakė ji ir atitraukė ranką. – Jūsų seserys atskris rytoj po pietų. Gaila, kad iš Jūsų brolio neturiu jokių žinių.

Rubė pamatė, kaip švariai nuskustu vyro veidu perbėjo šešėlis. Ji pati buvo vienintelis vaikas šeimoje, bet turėjo daugybę įbrolių, įseserių, kurių buvo linkusi vengti. Šeima – ne jos stiprioji pusė, ir ji visiškai nenorėjo būti įtraukta į Vestų šeimos nelaimes.

– Numanau, kad įsikūrėte gerai? – name buvo koks pustuzinis miegamųjų su atskirais vonios kambariais. – Juk esate čia buvęs, tiesa? Jums nereikia visko aprodyti?

– Ne, nereikia.

– Kavos? – Rubė patraukė link nuostabios virtuvės iš nerūdijančio plieno ir stiklo, praustuvėje nusiplovė rankas. – Arbatos? Šalto gėrimo? Manau, džiną gerti dar per anksti, tačiau ką gali žinoti.

– Džinui per anksti, – pasakė Deimonas ir nuėjo prie kitos bufeto pusės. – Neatsisakyčiau kavos. Jei galima pasirinkti – espreso.

– Galima.

– Taigi… Rube. Ar tu čia gyveni? – šiek tiek nerūpestingai paklausė vyras. Mergina nustatė kavos virimo aparatą ir iš spintelės paėmė puodelį.

– Vargu. Niekas čia negyvena, na, nebent Jūsų tėvas retkarčiais čia miega arba linksminasi. Šeriu žuvis ir paukščius, laistau augalus, iš cheminės valyklos paimu Jūsų tėvo drabužius, pripildau šaldytuvą maisto, organizuoju namų priežiūrą ir sodo darbus, paruošiu namus svečių priėmimui.

– Ar tai visą laiką ir darei?

– Ne. Kitame gyvenime buvau teisės studijas baigusi mergina, dirbau korporacinės teisės sistemoje, tačiau viskas žlugo, kai mano tėvas, investicijų bankininkas, buvo nuteistas kalėti, bet pabėgo į Kaimanų salas. Tai buvo geras sprendimas. Kalėjimai čia ne patys geriausi, – Rubė atidarė spintelę ir paėmė indą su cukrumi. – Cukraus?

– Esi Hario Magvairo duktė?

– Pričiupai, – ji pastatė indą priešais vyrą ir pasilenkė į priekį, alkūnes padėjo ant bufeto, stebėjosi, kodėl taip norėjo paliesti šį vyrą. – Niekada nemaniau, kad esi iš tų, kurie skaito finansams skirtus laikraščių puslapius.

– Brangioji, tavo tėtušis pasigriebė aštuonis šimtus septyniasdešimt du milijonus dolerių ir dingo lyg į vandenį – apie tai buvo rašoma ne tik finansinėse skiltyse. Jis tikrai yra kriminalinė žvaigždė, – Deimonas palenkė galvą – mergina šį gestą suprato kaip nenoromis išreikštą susižavėjimą. – Taigi kur jis dabar?

– Deimonai, tai aštuonių šimtų septyniasdešimt dviejų milijonų vertės klausimas. Tiesą pasakius, neturiu nė menkiausio supratimo.

– Nebuvote artimi?

– Buvome, – Rubė nukreipė dėmesį į blizgų stalviršį ir išpyškino tiesą. – Šeimoje buvome dviese. Tėtis ir aš, nebuvo jokios nesibaigiančios daugybės auklių, liokajų, virėjų ir korepetitorių. Aš dievinau žemę, kuria jis vaikščiojo. Dabar ne.

– Nes jis pažeidė įstatymą? O gal dėl to, kad tave paliko? – švelniai paklausė Deimonas Vestas, ir mergina jame daugiau nebematė žavaus švaistūno. Dabar tai buvo vyras, puikiai išmanantis tamsiuosius žmogaus sielos užkaborius. Rodos, jis buvo tas, kuris kuo puikiausiai jautėsi prietemoje.

– Deimonai, įstatymas – slidus dalykas.

– Taip, – vyras pasilenkė per bufetą, tarytum norėdamas atsidurti arčiau merginos.

Nors ir sunku buvo atitraukti žvilgsnį nuo jo lūpų, tačiau Rubei tai pavyko. Jo akyse atsispindėjo stipri, bet tingi įtampa ir svarstymas, ar viskas pasibaigs miegamajame, ar ne, buvo sunku tuo nesimėgauti. Ši moteris galbūt sutiktų.

– Ar esi ką nors šiandien suplanavęs? – paklausė Rubė, nes pakeisti pokalbio temą tapo tiesiog būtina.

– Ką siūlai?

– Na, nežinau. Tu. Aš, – vyras visą dėmesį sutelkė į merginą. – Eisime pirkti kalėdinių dovanų tavo seserims.

Jis netikėtai atsitraukė, o Rubė plačiai ir šiltai nusišypsojo.

– Pričiupau, – sušnibždėjo ji, šiek tiek pasilenkė į priekį, o po to nusisuko prie kavos virimo aparato paimti Deimono kavos ir nustatė aparatą norėdama sau pasidaryti silpnesnės.

– Negi iš tikrųjų manai, kad galiu pasiūlyti ką nors nepadoraus vienintelio vyro Honkonge, kuris mane įdarbino, nepaprastai mylimam sūnui? Patikėk manimi, nesu tokia nutrūktgalvė.

– Ne taip jau jis mane ir dievina.

– Taip, Deimonai, dievina. Kad tai suprastumei, tau tereikia pasiklausyti, kaip tėvas apie tave kalba: tuomet jo balse gali išgirsti meilę, jaudulį, pasididžiavimą ir pagarbą. Turėčiau prisipažinti – daugelis tėvų apie vaikus kalba su meile, jausmingai, tačiau pagarbiai… Faktas, kad vienas iš įtakingiausių pasaulio verslininkų gerbia tave… Vis galvoju, ką esi tokio padaręs, kad tai užsitarnavai.

– Ir toliau galvok, – sumurmėjo vyras. – Suteiksiu tau galimybę nuolat lavinti savo puikųjį protą. O dėl kalėdinių dovanų pirkimo esu priverstas pasakyti taip. Duok man penkias minutes apsirengti.

– Gera mintis. Neskubėk. Šiaip ar taip, visiems darbams čia užbaigti man reikės penkiolikos minučių, – Rubė per bufetą stumtelėjo jam labai stiprios kavos puodelį, o Deimonas Vestas, jį imdamas, pirštais lyg netyčia brūkštelėjo per merginos pirštus. Šį kartą prisilietimas sukėlė geismą, kuris nuvilnijo oda, Rubė staiga atitraukė ranką, susiraukė. Velniai griebtų, kas čia buvo?

Tai buvo retorinis klausimas, nes mergina puikiai žinojo, kas yra geismas, buvo patyrusi, kaip jis gelia, suvokė ir tai, kad jis gali sukelti chaosą. Iškilo vienintelis klausimas: kaip ji leido, kad tai atsitiktų? Nuo vieno rankų prisilietimo?

Tai atsitiko būtent jai – Rubei Magvair, merginai, kuri visą gyvenimą pati pergudraudavo žaidėjus.

– Kažkas negerai? – pavojų keliančio vyro veide pasirodė tingi šypsena. – Per karšta kava?

– Galima ir taip pasakyti, – Rubė atsiduso. – Apgailestaudama nuo šios akimirkos turiu uždrausti prisilietimus. Ir erzinimus. Greičiausiai uždavinėti klausimus taip pat. Apgailestauju, Deimonai, negaliu sau leisti su tavimi žaisti.

– Nes dirbi mano tėvui? O ar jam tikrai būtina žinoti?

– Deimonai, prašau. Mane žeidžia net tai, kad tu pabandei. Galbūt tavo tėvas ir nelabai domisi visų savo verslo srities pažįstamų visuomeniniu gyvenimu – tai mano pareiga. Tačiau kas gali likti nuošaly, kai kalbama apie vaikų romantinius ryšius? Negi toks vyras kaip tavo tėvas to nesužinotų? – Rubė mestelėjo klausiamą žvilgsnį į jaunuolį, į didelį puodelį karštos kavos įpylė šalto vandens, pakėlė jį prie lūpų. – Jie visada viską žino.

Rubė Magvair – gražuolė, – pagalvojo Deimonas, nešdamasis kavą į miegamąjį. – Tai nuolatinio dėmesio poreikio, rafinuotai į dovanų popierių supakuotos pagundos ir prieštaravimų paketas. Ir svarbiausia – ji pati tai puikiai žino.

Apie didesnę pramogą Deimonas nė negalėjo svajoti.

Tai atitrauks jo dėmesį nuo minčių apie dingusį brolį, sužeistą seserį, ir Kalėdos bus tikrai šventiškos.

Jis mestelėjo rankšluostį ant lovos ir ėmė ieškoti tinkamų drabužių – tėvo namuose jų buvo nedaug. Balti medvilniniai marškiniai su apykakle ir medžio anglies spalvos kostiumas su šviesiais ruoželiais. Pasiūtas pagal užsakymą, o ne pramoniniu būdu. Pernai per Kalėdas seserų dovanotas brangus sportinio stiliaus rankinis laikrodis. Drabužiai, puikiai derantys prie tėvo namų ir pabrėžiantys tėvo visuomeninę padėtį, – tradicinis Kalėdų vaizdinys, pagal kurį Deimonas atrodo būtent toks sūnus, kokį tėvas tikisi matyti. Jį išvydus tėvui neturėtų kilti klausimų, ką Deimonas veikė visus šiuos metus.

Koks žmogus buvo Rubės Magvair tėvas prieš netekdamas šlovės? – mesdamas kostiumą ant lovos pagalvojo Deimonas. Jei gerai pamena, jis jau tada buvo turtingas. Kilęs iš Manhatano bankininkų šeimos. Įtakingas. Yra tikimybė, kad Haris Magvairas nevogė pinigų, nes jam jų nereikėjo.

Galbūt jis nuobodžiavo.

Remdamasis tuo, ką matė, Deimonas suvokė, kad žavioji Rubė Magvair yra labiau kvalifikuota ir galėtų dirbti kitokį nei dabartinis pastumdėlės darbas.

Rubė turėjo reikalų su pasaulio verslo liūtais, ir jai puikiai sekėsi. Mergina tikrai nevertina savo gebėjimų, jei mano, kad, išskyrus jo tėvą, niekas jos nesamdytų.

Deimonui tapo žymiai lengviau įvykdyti merginos sugundymo planą.

Ji uždraudė liesti, erzinti ir klausinėti, tačiau neuždraudė žvilgsnių ir kvapų.

Tuo jai blogiau.

Kvepalų buteliukų vonios spintelėje buvo daugybė. En, den, du. Štai… Tikslas: prigauti Rubę Magvair ir kurį laiką su ja pažaisti.

Tai buvo Gucci kvepalai.

Vyras rankomis perbraukė sau per plaukus, apsiavė batus. Į piniginę įsidėjo kreditinę kortelę, piniginę – į kišenę.

Deimonas Vestas buvo pasirengęs apsipirkti.

Jis rado ją atrijuje, trapią porcelianinę Kalėdų Senelio statulėlę statančią tarp paparčio lapų, užstojusių baseiną su auksinėmis žuvelėmis.

– Štai, – vyrui besiartinant pasakė mergina. – Puiki vieta Kalėdų Seneliui, kad juo galėtų pasidžiaugti mažieji R. ir R.

Rubė atsistojo, atsisuko į Deimoną – nepasakė nieko apie jo kostiumą. Tikriausiai nieko kito pamatyti ir nesitikėjo.

Mergina vis dėlto giliai įkvėpė, užsimerkė ir nusišypsojo. Tokios dosnios šypsenos jam dar neteko regėti.

– Man patinka šis vyriškas kvapas, – ji pritariamai sumurmėjo. – Labai mieli prisiminimai.

– Primena vaikiną?

– Senelį, – meiliai patikslino ji.

Ši moteris kelia didelį pavojų vyro ego. Deimonas nusišypsojo, nes taip tikrai manė. Tai iššūkis.

– Pasirengęs? – paklausė mergina, vyras linktelėjo ir tyliai stebėjo, kaip ji, avėdama balerinos stiliaus bateliais, tyliai žengia savo pernelyg didelės kuprinės link. Keistai derinama avalynė prie tvirtai pasiūtų pilkų kelnių, madingos, ryškios fuksijų spalvos berankovės palaidinės su siuvinėta priekine dalimi. Tačiau vos atvėrus prieškambario duris viskas paaiškėjo – mergina savo batelius pakeitė į juodus aukštakulnius smailia pakulne.

– Man nepatinka marmuro grindimis vaikščioti aukštakulniais batais, – paaiškino ji. – Dėl garso. Jokios elegancijos. Ką ir kalbėti apie galimybę likti nepastebėtai ar negirdimai. Kartais tai labai paranku. Ne, skubu pridurti, kad man tuo čia neteko pasinaudoti. Tavo tėvas nesisukioja apie moteris, – mergina, prieš uždarydama laukujes duris, įjungė signalizaciją. – Tai tiesiog prisiminimai.

– Tavo tėvas taip darė? – Rubę praleisdamas pro duris ir jas paskui save užtrenkdamas paklausė Deimonas.

– O, taip! Matai, tai tik žaidimas. Visa tai, pradedant kito vyro moters pavogimu ir baigiant didžiulių svetimų pinigų pasisavinimu, – visa tai tik žaidimas.

– O kur buvo tavo mama?

– Laimingai gyveno Teksase su savo trečiuoju vyru – naftos baronu. Jis taip pat nesisukioja aplink moteris. Pažįstu du tokius.

– Argi jis neparūpintų tau darbo, jei tik paprašytumei?

– Greičiausiai taip, tačiau nedirbu su šeima, Deimonai. Niekada nedirbau, niekada to nedarysiu.

– Dar viena taisyklė?

– Labiau panašu į savybę, leidžiančią išgyventi. Dirbk šeimai, ir tau net nespėjus susivokti ji jau kontroliuos tavo gyvenimą, – jie įžengė į liftą ir Rubė nuspaudė mygtuką. – Pakalbėkime apie kalėdinių dovanų pirkimą. Kiek tavo tėvas pasirengęs tam išleisti? – paklausė Rubė. – Aš turiu jo kreditinę kortelę.

– Kartą jis mums nupirko lėktuvą, – pasakė Deimonas. – Tačiau turėjome juo dalytis.

– Vargšelis, – sumurmėjo mergina ir vėl nerūpestingai nusišypsojo. Tai buvo vaiko, atsidūrusio saldainių parduotuvėje, šypsena. – Abejoju, kad per tokį trumpą laiką sugebėsiu nupirkti dar vieną lėktuvą ar du, tačiau, jei reikia apsipirkti kartu su šeichais ir turtingais tėveliais, neprieštarauju. Landmark tiks.

Landmark parduotuvių rajonas ribojasi su Landmark Oriental viešbučiu, o tai reiškia mokamą automobilių statymą ir ypatingą aptarnavimą. O Rubės transporto priemonė – panteros tamsumo Audi R5 su perlamutrine vidaus apdaila – kaip tik tam ir sutverta.

– Tavo? – sumurmėjo vyras.

– Ar tai buvo klausimas? – paklausė Rubė. – Manau, kad mes sutarėme neuždavinėti asmeninių klausimų.

– Tu ką tik man vieną uždavei.

– Aš paklausiau apie išlaidas, kurias tavo šeima skiria kalėdinėms dovanoms. Tai verslo reikalai.

– Ne, tai labai asmeniška. Kita vertus, aš tik paklausiau, ar šis automobilis tavo. Tai galėtų būti įmonės automobilis. Tai galėtų būti mano tėvo automobilis, nors labai tuo abejoju. Jam labiau patinka sedanai.

– Mano. Aš jį išsirinkau ir pati už jį susimokėjau. Ar dabar esi patenkintas?

– Taip. Ir nuoširdžiai pritariu tavo pasirinkimui. Tai beveik kompensuoja tavo galvos papuošalo pasirinkimą. Šiaip ar taip, koks čia daiktas uždėtas tau ant galvos?

Mergina jau sėdėjo automobilyje. Vyras vis dar į ją spoksojo.

– Tai lankelis. Jis neleidžia plaukams kristi ant veido, be to, garantuoju, kad dėl jo ten, kur mes apsipirksime, į mus žiūrės labai rimtai. Pamatysi.

– Rube, tai pūkuotas purpurinis kaspinėlis ant leopardo odos rašto lankelio.

– Ne, tai brangi, madinga moteriška aprangos detalė. Tai rimtas aksesuaras.

– Noriu paklausti dar vieno klausimo, – pasakė Deimonas.

– Stebiesi, iš kur gaunu pinigų, – tarė Rubė. Ir tai buvo tiesa.

– Ar mane iš tikrųjų taip lengva perprasti?

– Ne, tačiau tai būna pirmas klausimas, kurį visi – Federalinio tyrimų biuro agentai, teisininkai, nepažįstami žmonės ir kiti – užduoda pirmiausia. Visi nori sužinoti, ar tik neleidžiu tėvo neteisėtai įgytų pinigų. Šie pinigai švarūs. Mirusios senelės dėka esu turtinga paveldėtoja.

– Taigi tau visiškai nereikia dirbti mano tėvui. Tiesą sakant, galėčiau ramia sąžine bandyti siekti tavo palankumo.

– Ne, tu vis tiek jausies kaltas – štai taip, jei apskritai tokį jausmą turi. Mano močiutei buvo svetima tinginystė. Viskas padaryta taip, kad už kiekvieną mano pačios uždirbtą dolerį iš patikėto valdyti turto gaunu du. Gaunu dar daugiau, jei išleidžiu geram darbui arba labdarai – aš tai ir darau.

– O ką tavo močiutė būtų pasakiusi apie automobilį?

– Jai automobilis būtų patikęs, – pasakė Rubė ir beprotiškai pasitikėdama savimi automobilį iš stovėjimo aikštelės išvairavo į judrią Honkongo gatvę. – Automobilio sėdynė su masažo funkcija, jei norėtumei atsipalaiduoti, – bambtelėjo ji, ir norėdama pasukti į dešinę labai įgudusiai kirto tris kelio juostas.

– Jaučiuosi gerai, – suspiegė vyras, tačiau kol pasiekė prekybos centrą, Deimonas jau buvo spėjęs prisiminti visas maldas ir suprato, kad Rubė Magvair yra arba visiška bebaimė, kurios negąsdina nelaimingų atsitikimų kelyje galimybė, arba tikra beprotė.

Vaikščiojimas po prekybos centrą Deimono nenuramino.

– Juk žinai, ko ieškai, tiesa? – paklausė jis, o jo akyse pasirodė neviltis, kai pažvelgė į gausybę mažyčių parduotuvėlių, supančių centrinę statinio dalį.

– Ne, – linksmai atsakė Rubė. – Neturiu jokio supratimo. Štai dėl ko tu esi čia. Pradžiai pasakyk, ar tavo seserys yra mergaitiško tipo merginos, ar praktiškos? Ar Popei reikėtų nupirkti rankinę, ar abonementą į Karališkąjį baletą? Ji juk gyvena Londone, tiesa?

– Taip. Be jokios abejonės – bilietus. O jei pirksi bilietus internetu, tai reiškia, kad mums nėra jokios būtinybės eiti į kurią nors iš šių parduotuvių. Klausimas išspręstas.

– Arba galbūt mes galime įdėti bilietus į rankinę, – suniurnėjo Rubė. – Arba į aksominio vakarinio juodo paltuko kišenę. Ar žinai dydžius? – Deimonas papurtė galvą. Rubė nervingai atsiduso. – Nagi, Deimonai, padėk man. Juk, be jokios abejonės, tokio lygio žmogus kaip tu gali sėkmingai nuspėti dydžius. Šiaip ar taip, šiuo metų laiku mes tikrai nerasime laisvo siuvėjo. Tai turėtų būti iš karto tinkamas dėvėti daiktas.

– Na, Popės dydžiai svyruoja nuo penkto iki septinto, mano manymu, ji per liesa. Australiškas dydis būtų dešimtas.

– Ačiū. Žinojau, kad sugebėsi. O Lenos?

– Lena šiek tiek aukštesnė, o paskutinius šešis iš aštuonių mėnesių ji praleido neįgaliojo vežimėlyje. Šiomis dienomis ji dar liesesnė nei Popė. Tikiuosi, kad neilgam.

– Taigi… aštuntas dydis? Ar dešimtas?

– Taip, – pasakė jis ir užvertė akis. – Dešimtas geriau. Tegul turi ko siekti.

– O koks mano dydis?

Rubė pasielgė šauniai, leisdama Deimonui pastudijuoti jos nuostabias formas.

– Rankas aukštyn ir apsisuk, – švelniai paliepė vyras.

– Keistas vyrukas, – Rubė primerkė savo šviesiai rusvas akis, uždėjo rankas ant klubų. Deimonas nužvelgė ją. Jos liemuo buvo lieknas, tačiau klubai platūs. Ką jau kalbėti apie nuostabų užpakaliuką ir pilnas krūtis. Keistasis lankelis prilaikė jos kaštonines garbanas – visą šį grožį vainikavo juoda keturkampė odinė rankinė.

Pakankamai daug linkių, teatrališko elgesio ir daug iššūkių, kuriuos teks įveikti. Apimtas pasitenkinimo Deimonas nusišypsojo.

– Tarp dešimto ir dvylikto, nors, Rube, spėju, kad didesnė tavo drabužių dalis pasiūti pagal užsakymą. Bent jau taip atrodai. Taigi, kaip man sekėsi?

– Esi tikras moteriškų formų žinovas. Man pasisekė. O dabar pasakyk, kokio stiliaus drabužius mėgsta dėvėti tavo seserys.

Deimonas dar kartą atsargiai nužvelgė prekybos centrą, kuriame buvo įsikūrusios daugybė parduotuvėlių. Atrodo, kad tai buvo ypatingos parduotuvės. Galbūt jų ne tiek jau daug ir yra.

– Popei patinka daugiasluoksniai drabužiai. Lena negali pakęsti suknelių. Nė vienai iš jų nepatinka spalvingi apdarai.

– Labai gaila, – sumurmėjo mergina. – Ar joms patinka papuošalai?

– Jos jų turi.

– Na, aš manau, kad jos visko turi, – abejingai pasakė Rubė. – Deimonai, eime čia, – mergina ranka parodė į artimiausias parduotuves. – Prancūzai – neutralumo meistrai, niekas jų nepralenks.

Deimonas susiėmė ir nusekė paskui merginą.

Po kelių minučių jis nusprendė, kad juos pavyzdingai aptarnavo ne dėl Rubės lankelio, o dėl jos elgsenos. Ji nepuolė pati žiūrinėti lentynų, tačiau apibūdino, ko nori, ir leido pardavėjai atnešti reikiamus daiktus. Mergina daiktus dalykiškai surūšiavo į netinkamus ir svarstytinus. Parduotuvėje stovėjo krėslai, tad Deimonas patogiai įsitaisė viename iš jų. Atsisakė pasiūlytų gaiviųjų gėrimų.

Trys pardavėjos ir viena gundanti vyriausioji pardavėja. Dvi dovanos, kurias reikia nupirkti. Ilgiausiai jie užtruks penkias minutes.

Jis smarkiai klydo.

Koks kvailys ant kažko, kas panašu į juodus trumpučius naktinius, uždės šiltą laisvo kirpimo lietpaltį? Arba permatomą rožinę, iki žemės krintančią suknelę derins prie praktiškos trumputės juodos suknelės be petnešėlių?