Читать книгу Flirto kodas - Kelly Hunter - Страница 1

Drovumas nebuvo besąlygiškas įvertinimas, bet jam gana artimas. Tai ir buvo visa problema. Popė, trečioji iš keturių Vestų vaikų, savo šeimos nariams niekada neprilygo pasitikėjimu savimi ir gebėjimu įveikti baimę. Tai nereiškė, kad ji buvo bailė, tiesiog jai labiau patiko skaityti knygas nei užsiiminėti parašiutizmu, ji buvo linkusi tyliai pasiduoti nei aistringai ginčytis. Tai nebuvo kokios blogybės, ir kai kurie žmonės tokį elgesį gal netgi laikytų protingu.

Žinoma, visada buvo tokių, kurie manė, kad Popė per daug drovi ir jai reikėtų šiek tiek dažniau atsitraukti nuo darbo, išeiti į viešumą ir susirasti naujų draugų. Tarsi nepakaktų jos mažo draugų ratelio, o susirasti naujų būtų taip paprasta.

Tomas buvo jos draugas. Matematikas kriptologas ir įvairių projektų vadybininkas, turintis tiek pasitikėjimo savimi, kad užteko jiems abiem. Jis suprato kalbą, kuria Popė kalbėjo geriausiai, – kodus.

Be to, Tomas pasiūlė jai pasinaudoti savo privačia sala, kur ji galėjo ramiai, niekieno netrukdoma šifruoti kodus, ir už tai paprašė tik vienos nedidelės paslaugos. Jis labai mielas – tai Popė mintyse kartojo sau, kai užlipo ant žvejybinio laivo Marlinas III denio ir kapitono paprašė gelbėjimosi liemenės.

Jis tikrai labai, labai mielas.

Štai taip ji sugrįžo į Australiją, savo gimtąją šalį, ir tik neilgas plaukimas laivu per atvirus Ramiojo vandenyno vandenis Popę skyrė nuo tikslo. Ji nusivilko švarką, užsidėjo gelbėjimosi liemenę, tada vėl apsivilko švarką ir visiškai nekreipė dėmesio į pralinksmėjusį kapitoną. Ji ne itin mėgo vandenyną, o jie ruošėsi juo plaukti. Tad noras šiek tiek apsidrausti nėra jau toks blogas.

Saulė. Žydras dangus. Ramus vandenynas. Blizgantis didelis laivas, valdomas paties geriausio triukšmingos Kernso prieplaukos kapitono. Laivas su visa GPS1 įranga ir radaru; kapitonas kelionės planą užpildė savo mažame kabinete stebint Popei ir padavė jį įstaigos vadybininkei, o šioji prisegė jį prie lentos už savo stalo. Apdairus vyras, kuris, kaip ir derėjo, ėmėsi reikalingų atsargumo priemonių.

Taigi kelionė prasidėjo gerai, bet staiga debesys ėmė slinkti greičiau, sustiprėjo priešpriešinis vėjas, tad kelionė pailgėjo, tapo sunkesnė ir daug nemalonesnė. Neatrodė, kad kapitonas Melas būtų susirūpinęs. Aukštas ir liesas mėlynakis sportinės žvejybos operatorius pranešė, kad tai puiki diena plaukiojimui, o jis neturėtų klysti, sprendžiant iš to, kad jau dvidešimt metų dirbo šeimyniniam užsakomųjų laivelių verslui priklausančioje marlinų2 žvejybos srityje.

Vienintelis dalykas, kėlęs kapitonui nerimą, buvo vieta, į kurią reikėjo nuplaukti.

– Sebas žino, kad Jūs atvykstate, tiesa? – paklausė jis nežinia kelintą kartą.

– Taip, – kantriai atsakė Popė. – Žino.

– Niekaip negaliu su juo susisiekti.

– Žinau, – Melas kas dešimt minučių per radijo stotelę mėgino susisiekti su Sebastianu Reinu. Turėtum būti kantresnis, Melai.

Be to, Melas buvo žvejys, tad plaukdamas norėjo užmesti porą valų marlinams gaudyti ir įsprausti Popę į žvejybos kėdę, nes ji ir taip gana daug jam sumokėjo už paslaugą. Popė greitai privertė jį atsisakyti tokios minties.

– Ne, ačiū, – mandagiai pasakė ji. – Nesu didelė žvejybos atviruose vandenyse gerbėja, – ir bet kokios kitos žvejybos. – Skaičiau Senį ir jūrą, žinau, kaip viskas vyksta.

Melas nusijuokė ir pasakė, kad žvejybos procesas per tą laiką šiek tiek patobulėjo, bet jis nenorėjo jos versti, o po pusvalandžio kelionės galiausiai suprato, kad Popė tyliai išgyvena greitai augančios baimės priepuolį.

– Problemos dėl Sebo? – paklausė jis įdėmiai žiūrėdamas į Popę, kuri stovėjo taip arti, kiek tik galėjo, ir stengėsi nepažeisti savo arba Melo asmeninės erdvės.

– Kol kas ne, – atsakė ji. – Bent jau kiek žinau. Žinote, kaip kai kurie žmonės bijo aukščio? Taip aš bijau atvirų vandens telkinių. Žiūriu į vandenyną – o jis toks bedugnis, ir vienintelis kelias veda žemyn. Paprastai nekeliauju laivais, jei tik turiu kitą pasirinkimą. Deja, tai vienintelis būdas patekti į salą.

– Ar Sebas negalėjo atvykti pas Jus? – paklausė kapitonas ir Popė, bailiai jam nusišypsojusi, pasislinko dar arčiau.

– Plaukiu tenai ne tam, kad susitikčiau su Sebu. Aš jo net nepažįstu.

Pasakiusi tai Popė nutilo ir kapitonas Melas, pakvietęs ją prisėsti ant kėdės šalia savęs, paprašė iš termoso įpilti jam ir sau po puodelį kavos. Tada jis ranka paėmė cukrų – senovišku būdu, tarsi ruoštųsi duoti arkliui, – ir net nepaklausęs Popės įmetė tris gabalėlius į jos puodelį ir liepė gerti. Kapitonas mėgino užmegzti pokalbį, bet jie nerado bendrų temų.

Tada pamėgino įjungti muziką, bet jo skonis svyravo nuo sunkiojo metalo – tokio, kuris buvo naudojamas kareiviams uždegti prieš pradedant šaudyti, – iki švelnių baladžių.

– Taigi kuo Jūs užsiimate? – galiausiai paklausė jis. Tai buvo trisdešimt aštuntasis mėginimas užmegzti pokalbį.

– Kuriu matematinius kodus, – atsakė Popė. – Tai reikalinga norint apsaugoti internetinius veiksmus ir panašiai.

– Turite omenyje kriptologiją, – patikslino Melas ir nusišypsojo, kai Popė nustebusi sumirksėjo. – Kaip ir Tomas.

– Taip, – linktelėjo Popė. – Mes su Tomu dirbame kartu ir dabar turime bendrą verslą. Dėl to jis man ir užleido salą.

– Ar esate tikra, kad Sebas žino, jog atvykstate? – vėl paklausė Melas.

– Taip, – kadangi Melas nebuvo tikras, turbūt nepakenktų sužinoti šiek tiek daugiau apie atsiskyrėlį Tomo brolį. – Ar žinote ką nors apie Tomo brolį, ką ir aš turėčiau žinoti?

– Sunku pasakyti, – sumurmėjo Melas. – O ką Jūs apie jį žinote?

– Žinau, kad jis turtingas, – pasakė Popė. – Žinau, kad jie su Tomu kartu nusipirko šią salą, o Sebastianas suprojektavo ir joje pastatė namą. O kuo jis užsiima?

– Kuo tik nori, – atsakė Melas. – Dažniausiai.

– Ar negalėtumėte kalbėti šiek tiek konkrečiau?

– Sebas – jūrų inžinierius. Jis vadovauja bendrovei, kuri prižiūri vandenyne esančias naftos platformas. Taip pat ji užsiima jų taisymu ir šalina įvairias problemas. Ar dabar jis vadovauja projektams iš salos, telieka tik spėlioti, – Melas savo sumanias mėlynas akis nukreipė į Popę. – Tu juk supranti, kad toje saloje be Sebo nieko nėra?

– Suprantu. Kiek žinau, šalia gyvenamojo namo yra ir svečių namelis. Aš apsistosiu jame. Tomas sutarė su Sebu, kad namelis būtų viskuo aprūpintas. Tad nematau jokių problemų.

– Tuomet pabandyk pati su juo susisiekti.

Popė mielai sutiko išbandyti radijo ryšį – tai padės atitraukti dėmesį nuo beribio mėlyno vandenyno. Deja, kol laivas pasiekė salą ir prisišvartavo prie mažos dailios plūduriuojančios prieplaukos, jaukiai prisiglaudusios vaizdingoje pasagos formos įlankoje, jie vis dar nebuvo su niekuo susisiekę. Popės nervai buvo įtempti.

– Sebo keturratis čia, – pranešė Melas, Popės daiktų krepšį numetė ant prieplaukos ir vikriai iššoko šalia jo, tada apsisuko ir ištiesė ranką norėdamas padėti jai išlipti, bet Popė buvo užsiėmusi – nusiėmė gelbėjimosi liemenę ir apsivilko paltą. Ji suabejojo prieš suimdama ištiestą kapitono Melo ranką – tai buvo menkutė abejonė, bet vyras ją pastebėjo. Joje nebuvo nieko asmeniško – Popei buvo būdingas atsargumas, bet ji lyg atsiprašydama nusišypsojo ir mandagiai padėkojo už pagalbą.

Pirmiausia Popė pagalvojo apie žemę. Tvirtas ir stabilus pagrindas buvo vos už kelių žingsnių nuo prieplaukos.

Antroji mintis kilo dėl ankstesnės Melo pastabos.

– Sakei, kad Sebo keturratis čia?

– Štai ten, už laivų saugyklos.

– Kas yra laivų saugykla? – paklausė Popė žiūrėdama į ilgą, siaurą pastatą, kuris prasidėjo paplūdimyje ir tęsėsi gerus penkiasdešimt metrų virš vandens. – Atrodo šiek tiek griozdiška.

– Jūsų vietoje pasilaikyčiau šią nuomonę sau, – sausai pasakė kapitonas Melas. – Ji tarnauja ir kaip sandėlis, ir kaip prieglauda nenumatytais atvejais. Palėpėje yra sulankstomoji lova, viduje – padoraus dydžio laivas ant specialių bėgių. Porą kartų esu čia prisiglaudęs staiga subjurus orui, – kas vyko ir dabar, pagalvojo Popė neramiai pažiūrėjusi į dangų.

– Susitarėme, kad paimsite mane lygiai po dviejų savaičių, tiesa? Arba anksčiau, jei su Jumis susisieksiu ir parinksime kitą tinkamą laiką. Aš sumokėjau, taigi dėl visko sutarta.

– Jūs užsakėte paslaugą ir už ją sumokėjote, bet viskas priklausys nuo oro sąlygų. Nors prognozės nežada nieko baisaus.

– Šie debesys Jums neatrodo baisūs? – paklausė ji.

– Ne, tai niekis, – kapitonas Melas įkišo ranką į kišenę ir išsitraukęs telefoną parodė ekrano užsklandą. – Štai čia – debesis.

Ne, Popė buvo tikra, kad tai buvo ciklono nuotrauka.

– Džiaugiuosi, kad neparodėte šios nuotraukos mums plaukiant. Ar buvote laive, kai tai nufotografavote?

– Taip.

Popė sudrebėjo.

– Geriau Jūs nei aš.

– Jūs tikrai nemėgstate vandenyno, tiesa?

– Ne. Net upės ir ežerai mane gąsdina. Bet man labai patinka pirtys.

– Turite omenyje dvidešimt centimetrų drungno vandens vonioje?

– Tai ne vonia, – Popė palto kišenėje susirado telefoną ir peržiūrėjusi nuotraukas atrado didingą rožių lapeliais išklotą balto marmuro pirtį, kurioje apsilankė viešėdama Turkijoje. – Štai čia – pirtis.

Melas prunkštelėjo. Popė nusišypsojo. Kapitonas Melas buvo visai nieko. Jis atgabeno ją čia sveiką ir gyvą.

Jie priėjo šonines saugyklos duris – dygliuotas metalines duris su milžiniška rankena ir tokia pat įspūdinga spyna. Melas kumščiu garsiai į jas pabeldė. Jokio atsakymo. Tada jis suėmė rankeną ir durys atsivėrė.

– Jis labai patiklus, – pasakė Popė.

– Tikrai ne, – atsakė Melas. – Ei, Sebai!

Niekas neatsiliepė.

Jie apžiūrėjo saugyklą, taip pat vietą, kur ant bėgių buvo užkeltas blizgantis baltas laivas. Šeimininko nebuvo ir mažame netvarkingame kabinete.

Jie rado jį palėpėje veidu žemyn gulintį ant vienos iš sulankstomųjų lovų – tarsi būtų pasislėpęs nuo viso pasaulio.

Melas atsiduso. Popė tiesiog spoksojo. Ir ne tik todėl, kad jis buvo be marškinėlių.

Sebastianas Reinas buvo tikrai nemenkas vyras. Jo kojos karojo per lovos kraštą, o pečiai, rodos, joje neišsiteko. Džinsai dailiai aptempė jo įspūdingai raumeningus klubus, sėdmenys buvo standūs, apvalūs ir tiesiog idealūs. Galiausiai Popė pažvelgė į jo nugarą.

Įdegusi saulėje ir puikiai atitinkanti visas kūno proporcijas ji tiesiog hipnotizavo stebėtoją – stulbino odos žaismu ant nuostabiai išsivysčiusių raumenų. Dailininkus ir skulptorius sužavėtų Sebastiano Reino nugara. Jie eitų iš proto mėgindami atkartoti kiekvieną joje slypintį jėgos ir grožio niuansą.

Vienintelė protinga idėja buvo ta, kad Popė šį vyriško idealo pavyzdį irgi turėtų įsikalti į atmintį. Tam atvejui, jei kada nors nuspręstų imtis skulptūros ar dailės.

Arba ko nors kito.

Jo krūtinė sujudėjo ir iš tos nedidelės veido dalelės, kurią po susivėlusiais juodais plaukais galėjo įžiūrėti Popė, jis atrodė normalios spalvos.

Beveik tuščias butelis viskio gulėjo šalia lovos. Taigi, Sebastianas gyvas.

Tiesiog mirtinai girtas.

– Panele Vest, susipažinkite su salos šeimininku, – ironiškai pasakė Melas ir pasilenkęs niuktelėjo gulintį milžiną. – Sebas.

Sebas sudejavo. Tada sumurmėjo kažką apie tai, kad Melas dingtų, ir jo pavartoti žodžiai tikrai neatspindėjo gerų manierų.

Bet Popė buvo girdėjusi tokių ir anksčiau.

– Ei, Sebai! – riktelėjo Melas ir stumtelėjo jo petį. – Atvežiau tau siuntinį.

– Palik jį ant grindų, – sumurmėjo Sebas, o jo niūriai malonus ir nuo miego prikimęs balsas Popei sukėlė šiurpuliukus.

– Ką gi… – tarstelėjo Melas ir atsisuko į Popę. – Jam atsigauti prireiks kelių minučių. Gal geriau palaukite kabinete?

– Viskas gerai, – švelniai atsakė Popė. – Turiu brolių.

– Brolių, kurie geria?

– Brolių, kurie daro, ką nori, – pasakė ji tyliai ir uždėjusi rankas ant kelių pasilenkė žemyn, norėdama įžiūrėti Sebo Reino veidą. Tai buvo patrauklus veidas, apžėlęs kelių dienų barzdele. Jis kėlė mintis apie puolusius angelus ir blogus berniukus. Nepakenktų įsiminti ir šį įstabų veidą.

– Pone Reinai? Aš Ofelija Vest. Mes kalbėjomės telefonu. Esu Tomo verslo partnerė. Atvykau čia padirbėti.

Ilgos tamsios blakstienos milimetrą pakilo ir į Popę prieš vėl užsimerkdamos trumpai pažvelgė miško žalumo akys.

– Ar aš miriau? – sumurmėjo jis.

– Dar ne.

– Jūs tikra?

– Aš tikra, – Popė atsitiesė ir atsisuko į Melą.

– Lažinuosi, kad toliau jis pasakys: Sveika atvykusi į salą.

Bet pasigirdo dar vienas keiksmažodis, labiau primenantis inkštimą.

– Palikite mane su juo penkioms minutėms, – paprašė Melas ir protestuojantį Sebą pastatė ant kojų, nuvedė prie durų, tada per įlanką link vandenyno, daug stambesnį vyrą tempdamas paskui save.

Popė stovėjo ant prieplaukos ir stebėjo, kaip jiedu nuėjo per smėlį ir iki juosmens įbrido į vandenį. Tada kapitonas Melas be ceremonijų paleido salos šeimininką.

Toks sprendimas būtų labai tikęs ir jos vyresniajam broliui.

Popė atsirėmusi į turėklus stebėjo, kaip Melas vėl panardino Sebą – gal šį kartą norėdamas praplauti jam burną, bet galiausiai jis išbrido į krantą, o Sebas susiėmęs už galvos nubrido gilyn ir staiga švelniai kaip ruonis pradingo po vandeniu. Akivaizdu, kad jis nebijojo vandens.

– Jis ilgai neužtruks, – priėjęs prie Popės pasakė Melas. – Pastarieji pora mėnesių Sebui buvo labai sunkūs. Jis vieną savo verslo partnerių prarado vandenyne sprogus platformai. Kitas jo bendrovės narys apkurto to paties sprogimo metu. Sebas dėl to kaltina save. Ar Tomas tau šito nepasakojo?

– Nė žodžio, – ir ji tikrai Tomui dėl šio nutylėjimo pasakys keletą savų. Tiksliau – daug garsių ir griežtų žodžių.

– Ar tikrai nenorite grįžti su manimi? – paklausė Melas. – Susirastumėte jaukų mažą namuką žemyne ir pasislėptumėte nuo žmonių.

– Patikėkite, jei tik galėčiau, taip ir pasielgčiau, – Popė nukreipė žvilgsnį į iš vandenyno iškylantį pusnuogį nuostabaus kūno vyriškį. Net per tokį atstumą ji juto jo trauką, eleganciją ir jausmingumą; ją tai ir jaudino, ir gąsdino. – Ar man saugu čia su juo pasilikti?

– Neįsivaizduoju, kad jis galėtų fiziškai jus nuskriausti, jei tai turite omenyje. Nors nemanau, kad jis bus ir itin mandagus…

– O kaip dėl gėrimo?

– Atrodo baisiau, nei yra iš tiesų, – ramiai pasakė Melas. – Jis ne girtas, o pavargęs.

– Nuo ko?

Nuo žuvų stebėjimo?

Popei buvo būdingas neryžtingumas. Nežinojimas, kaip sureaguoti tam tikroje socialinėje situacijoje. Neapsisprendimas, kuriuo instinktu pasitikėti, ar tuo, kuris patarė grįžti su Melu į žemyną, ar tuo, kuris tikino, kad ji su šiuo vyru bus saugi.

Sebas buvo Tomo brolis, o Tomas – jos draugas. Jis žinojo, kada paerzinti, o kada pasiūlyti paramą. Kartais jis elgdavosi su ja globėjiškai, tad tikrai nebūtų siuntęs jos čia, jei manytų, kad tai nesaugu. Juk negali du broliai būti tokie skirtingi.

Sebas žygiavo link jų išdidžiai, tarsi būtų šios vietos savininkas – o taip ir buvo – ir tokia rūsčia veido išraiška, kad būtų galėjęs gąsdinti mažus vaikus.

Bet tai neišgąsdino Popės. Jai nerimą kėlė jos pačios reakcija į Sebastiano artumą. Ji nesąmoningai matavo jo plačius pečius, kurie atrodė tik dar platesni dėl liemens dailumo. Ji norėjo prieiti arčiau jo, o ne atsitraukti tolyn, nepaisant besidaužančio pulso ir trūkčiojančio kvėpavimo. Tai buvo jos prakeiksmas – privaloma erdvė, kuria ji turėjo atsiriboti nuo kitų žmonių, mažiausiai ištiestos rankos atstumu. Pageidautina stalo atstumu. Ji palaikė šią distanciją netgi būdama šalia Tomo, su kuriuo kartu dirbo jau dvejus metus.

Sebastianas Reinas žengė dar vieną žingsnį link jos. Popė jau turėjo instinktyviai atsitraukti, bet taip neįvyko.

Ji giliai įkvėpė, stengdamasi sulaikyti žvilgsnį aukščiau vyro kaklo, ir ištiesė ranką.

– Pone Reinai, gal pamėginkime dar kartą? – pasakė ji taip tyliai ir ramiai, kaip tik galėjo. – Aš – Popė Vest. Manau, kad laukėte manęs.

Melas prunkštelėjo.

Sebas Reinas pažiūrėjo žemyn į ištiestą ranką, po to pakėlė akis į Popę ir nužvelgė ją šiek tiek skeptišku žvilgsniu.

– Aš šlapias, – pasakė jis.

Ji tai pastebėjo. Ir buvo teisi dėl to, kad jo akys žalios. Sodraus miško žalumo su pilku atspalviu.

– Tikrai taip.

Popė pasistengė, kad jos balse nebūtų jokio nepasitenkinimo. Ji norėjo, kad jis paspaustų jos ranką. Kaip jų bendradarbiavimo patvirtinimą. Kaip priminimą, kad žmogus geras tik tada, kai tesi savo pažadus, ir kad ji atvyko čionai, nes jis su tuo sutiko.

Be to, ji troško pajusti Sebo prisilietimą. Jo oda buvo šlapia. Ranka – šilta, didelė ir šiurkšti. Bet viskas baigėsi vienu paspaudimu. Karštis kaip žaibas nuvilnijo jos ranka aukštyn ir toliau pasklido per visą kūną, neatrodė, kad ta banga greitai atslūgs.

– Kaip ilgai tai užtruks? – sumurmėjo jis.

– Nežinau, – prisipažino Popė. – Nuo poros dienų iki poros savaičių. Jei užtruks bent kiek ilgiau, aš greičiausiai išprotėsiu.

– Kaip ir mes visi, – Sebo žvilgsnis įsmigo į Melą. – Tu nepasilieki?

– Negaliu. Rytoj turiu užsakomąjį reisą.

– Atšauk jį.

– Negaliu. Ji visa tavo, drauguži.

– Ko gero, tai nebuvo itin tinkama formuluotė, – švelniai pastebėjo Popė. – Kad ir kaip ten būtų, suprantu, kad būdama čia nuolat maišysiuosi Jums po kojomis ir kad galbūt Tomas neįvertino tam tikrų aplinkybių pasiūlydamas man savo ir Jūsų svetingumą. Ar mano buvimas čia sukels Jums problemų, pone Reinai? Man susidarė įspūdis, kad ne, bet jei vis dėlto sukels… – Popė truktelėjo pečiais ir stengėsi neparodyti nusivylimo. – Tai Jūsų sala. Galiu grįžti į žemyną su Melu.

Sebastianas Reinas ranka persibraukė plaukus ir įsistebeilijo į vandenyną, tarsi ieškodamas kokio nors ženklo. Popė tylėjo laukdama jo atsakymo ir stengėsi nesileisti užvaldoma nerimo. Melas neatitraukdamas akių stebėjo Sebą, tarsi tyliai jį teistų. Popė stengėsi visai nežiūrėti į jį, kas buvo ganėtinai sunku, nes jis stovėjo tiesiai priešais ją.

– Aš tikrai nesukelsiu jokių rūpesčių, – galiausiai ištarė ji, nebegalėdama ištverti tylos. – Man tiesiog reikia dirbti. Jūs manęs beveik nematysite. Galiu tai pažadėti.

– Jei Tomas pasakė, kad galite čia gyventi, vadinasi, galite pasilikti, – pagaliau ištarė Sebas Reinas. – Tai visas Jūsų bagažas? – paklausė jis linktelėjęs į jos krepšį.

– Taip.

– Ar mokate vairuoti keturratį?

– Galiu vairuoti paplūdimio triratį.

– O valtį?

– Ne. Kalbant atvirai, pone Reinai, nekenčiu visko, kas plūduriuoja ant vandens.

– Ar mokate plaukti?

– Šiek tiek, – prisipažino ji ir pažvelgė į vandenyno horizontą. – Bet svarbiausias niuansas – kaip toli ir kiek ilgai, tiesa?

– Jai patinka vonios, – lakoniškai pakomentavo Melas ir Popė nusišypsojo, o Sebas nustebęs pažiūrėjo pirmiausia į Melą, paskui į ją, tarsi ji būtų sugundžiusi Melą sūkurinėje vonioje laive pakeliui į salą.

Juk Sebui visai nereikėjo žinoti, kad iki šiol dar niekas nebuvo suteikęs Popei fatališkos moters vaidmens. Ar kaip jai patiko tokiai jaustis, nors ir trumpai.

– Man reikia maisto, – pasakė Sebas.

– Ką gi, o man laikas grįžti, – atsakė Melas. – Ar reikia ko nors iš žemyno? Atgabensiu, kai atplauksiu jos pasiimti.

Abu vyrai patraukė prieplauka žemyn, link Melo laivo. Popė liko stovėti. Mandagumas vyrams reikalavo suteikti šiek tiek privatumo, nes akivaizdu, kad jie buvo draugai. Jai nereikėjo klausytis kiekvieno jų žodžio.

Be to, ji troško kuo greičiau atsigauti nuo Sebo prisilietimo poveikio, kuris privertė ją susijaudinti, susirūpinti ir visiškai sutrikti.

Vis dar šlapias Sebas vėl artėjo link jos, jo džinsai buvo prilipę prie ilgų raumeningų šlaunų, kurias Popė įvertino jau anksčiau. Bet ji nebuvo atkreipusi dėmesio į įspūdingą iškilimą jo tarpkojyje – nenuostabu, nes lovoje jis gulėjo veidu žemyn. Dabar Popė sunkiai nurijo seiles ir nusuko akis.

Ko gero, bus geriausia šios jo dalies neįtraukti į prisiminimus, nes tai, tikėtina, turėtų įtakos jai renkantis vyrus ateityje. Melo laivelis suriaumojo ir apsisukęs ėmė tolti nuo prieplaukos. Popė pamojavo ir salos šeimininkui artėjant stengėsi išlikti rami.

– Tad ką nori daryti dabar? – kimiai paklausė Sebas priėjęs prie jos. – Nuspręsk.

– Na… – ištarė Popė suprasdama, kad jam greičiausiai tvinksi galva ir kantrybe šiuo metu jis pasigirti negali. – Tiesiog galite nuvežti mane ten, kur yra kompiuteriai, užsitarnauti mano begalinį dėkingumą puodeliu stiprios kavos ir tada palikti dirbti darbo, dėl kurio čionai ir atvykau. Ar Jums tinka?

– Taip, – atsakė jis ir pažiūrėjo žvilgsniu, kurio Popė nepajėgė iššifruoti. – Tinka.