Читать книгу Moteris, turinti praeitį - Kim Lawrence - Страница 1

Nevė, bandydama išvengti susidūrimo, iškėlė puodelius aukštyn ir lyg atsiprašydama nusišypsojo, kai bandė apeiti didelę, triukšmingą šeimą, susėdusią aplink stalą. Viena iš sėdinčiųjų patraukė iš kelio rankinę. Nevė nenustojo akimis dairytis Hanos – ten, kur ją paliko, jos jau nebebuvo.

Ji pripažino sau, kad prieš nueidama parnešti karštų gėrimų padarė klaidą pasakiusi Niekur neik.

Tada lengvai atsiduso ir pagalvojo: Kada gi aš pasimokysiu?

Bet koks, nors ir menkiausias nurodymas, ir ji gali būti tikra – Hana pasielgs priešingai. Galimybė, kad per šį trumpą laikotarpį jos gali suartėti, niekada neatrodė tikėtina, tačiau šią akimirką ji net kėlė juoką.

Nevė stabtelėjo, akimis perbėgo sausakimšą patalpą. Į ją stebeilijo žmonės, tokie pat užstrigę keliautojai, radę prieglobstį atokioje pakelės užeigoje. Nevės žvilgsnis nuklydo švininio lango link ir ji sudrebėjo; pūga, dėl kurios sinoptikai nerimavo ir kuri sustabdė visą Vakarų gyvenimą, nesilpo.

Ji įkvėpė, leido kažkam prasibrauti pro šalį ir akies krašteliu pastebėjo blykstelint mėlyną spalvą. Ryškiai mėlynos plaukų sruogos išsidraikiusios blizgiuose tamsiuose plaukuose – tai jos podukra, patogiai įsitaisiusi ant medinio suoliuko prie lango.

Nevė giliai, lėtai įkvėpė ir pamojavo jai. Galiausiai jai pavyko prasibrauti nieko nenudeginus karštu gėrimu.

– Puiku, tau pavyko rasti geresnes vietas, – kaip galima nerūpestingiau tarė Nevė. – Maniau, kad pamečiau tave, – pridūrė ji, pastatė puodelius su kakava ant palangės šalia kvapnių hiacintų ir nusitraukė kepurę nuo kaštoninių garbanotų plaukų.

Papurčiusi plaukus, leido sruogoms nepastebimai išsilaisvinti iš megztinio apykaklės. Nusivilko švarką – malkomis kūrenama krosnelė sušildė visą patalpą.

– Pagalvojau, kad kakava, pagardinta grietinėle ir zefyrais, padės greičiau sušilti. Negalėjau atsispirti. – Bandymas būti draugiškai net sau atrodė mažai įtikinamas ir šiek tiek beviltiškas.

Be abejo, Hana pamanė tą patį. Nevės podukra su panieka pažvelgė į ją – taip, Nevės manymu, gali žiūrėti tik paaugliai – gūžtelėjo ir nekreipdama dėmesio į gėrimą vėptelėjo:

– Ar bent nutuoki, kiek kalorijų yra šiame gėrime? Turėtum būti stora kaip kiaulė.

Taigi karo zonoje jokios ramybės.

Nevė nusišypsojo ir ėmė svarstyti, ar papildomi dvidešimt svarų priverstų Haną jos mažiau nemėgti. Greičiausiai ne. Be to, tai būtų sudėtinga – nepaisant to, kiek ir ko valgo, jos figūra išlieka itin liekna. Ji akimirksniu iškeistų berniukišką figūrą į moteriškus išlinkimus, tačiau, matyt, tai nelemta.

Nevė atsisėdo, o Hana, vengdama bet kokio fizinio kontakto, pasitraukė kuo toliau. Nevė liovėsi šypsojusis, leido pailsėti įsitempusiems veido raumenims.

– Paklausyk, nesijaudink, esu tikra, kad greitai nustos snigti.

Tačiau nesimatė jokių ženklų, jog taip nutiks, tad kuriam laikui jos čia visiškai įstrigo. Nevė nužvelgė perpildytą barą ir pripažino, kad esama ir blogesnių vietų, pavyzdžiui, lauke, snieguotoje Devono dykynėje. Ji krūptelėjo ir dar kartą žvilgtelėjo pro rūke skendintį langą. Ne taip jau blogai.

Nevė atšoko ir susidūrė su Hana bei jos blizgiais tamsiais plaukais su mėlynomis sruogelėmis – tai dėl jų ji paskutinį kartą privalėjo atvykti į Devono mokyklą.

Nevė paklusniai priėmė kvietimą. Kai mokyklos direktorė išsakė savo susirūpinimą, su kuriuo, beje, ji visiškai sutiko, Nevė sėdėjo kukliai sudėjusi rankas ir klausėsi. Labiau priminė mokinę, o ne mamą.

– Pone Makleod, tai ne dėl jos plaukų ar cigarečių, – kreivai šypsodamasi ir ieškodama informacijos byloje direktorė priminė vieną iš paskutiniųjų taisyklių nesilaikymo atvejų. – Tačiau tikrai galvoju, kad ši situacija reikalauja dėmesio ir vieningo požiūrio.

Nevė susimąstė, ar atrodo taip pat, kaip jaučiasi. Paskui susikrimtusi dėl globėjiško elgesio pritariamai linktelėjo. Jai prireiks visos pagalbos, kurią tik gali gauti. Paaiškėjo, kad ji visiškai neturi auklėjimo įgūdžių.

– Kaip žinote, buvo ir daugiau ne ką mažesnių incidentų. Mums labai pasisekė, kad furgono savininkai atsisakė kaltinimų. Juk puikiai suprantate, jei ne šios liūdnos aplinkybės, Hana nedelsiant būtų pašalinta iš mokyklos?

– Mes labai dėkingos, – nuoširdžiai pasakė Nevė. Ji nemanė, kad reikėtų paminėti, jog Hanos dėkingumas virto niūriu tylėjimu ir deginančiais žvilgsniais.

– Labiausiai mus neramina Hanos požiūris. Ji tikra priešgina.

Ne man apie tai sakyti, – pamanė Nevė.

– Manau, tai laikina.

– Mergaitės pažymiai suprastėjo.

– Hanai dabar sunkus metas. Ji buvo labai artima su tėvu.

– Žinau. Man labai liūdna dėl to, kas nutiko, – tęsė vyresnė moteris.

Nevė labai susirūpino, kai jos apatinė lūpa iš susijaudinimo nevalingai suvirpėjo – iš jos demonstruojamo brandumo nieko nebeliko!

Nuoširdumas vyresnės moters balse pramušė sunkius apsauginius šarvus, kuriuos Nevė pati užsidėjo. Žodžiams pavyko padaryti tai, ko nepavyko besityčiojančioms, negailestingoms paparacų kameroms.

Ji paėmė pasiūlytą vienkartinę servetėlę ir garsiai nusišnypštė.

– Ačiū, – pasakė ji. Padėkojo ne už servetėlę.

Paskutiniu metu Nevei ne taip dažnai teko patirti gerumą. Atvirkščiai, žiniasklaida ją vaizdavo kaip šaltakrauję, beširdę, sumaniai veikiančią avantiūristę, kuri ištekėjo už turtingo, mirštančio vyriškio tik dėl pinigų. Raudonoji našlė – štai kaip jie ją pavadino! Kartą jos brolis Čarlis pajuokavo, kad galėjo būti dar blogiau – galėjo pavadinti rausvaplauke.

Iš pradžių buvo keletas žmonių, kurie buvo linkę ja patikėti, tačiau ir jie dingo, kai sumanus žurnalistas prisikasė iki informacijos, kad Čarlis iš Džeimso įmonės pasisavino pinigus.

Nevė nė nebandė gintis. Ir kaip galėtų? Ji juk iš tikrųjų ištekėjo už turtingo mirštančio vyro, o Čarlis tikrai pasisavino pinigų.

Niekam nebuvo įdomu, kad ji nepalietė jų, kad sutiko su Džeimso pasiūlymu atsidėkodama už jo nepaprastą geranoriškumą jos ir Čarlio atžvilgiu.

– Hanai buvome tolerantiški, tačiau yra ribos. Kad vaikas jaustųsi saugus, reikia nustatyti ribas.

Nevė priėmė ne itin švelnią pastabą, kaltai linktelėjo ir pamanė, kad ribos bus veiksmingos tik tuomet, jei vaikas girdės, kas jam sakoma. Nekiltų jokių sunkumų, jei tik ji turėtų bent pusę įgimto autoriteto, kurį demonstruoja ši moteris.

– Man kyla įtarimas, jog Hana mano, kad šis nušalinimas prieš atostogas yra pokštas. Gal galiu jums patarti?

– Žinoma.

– Ar ji praleis atostogas slidinėdama su Palmerių mergaite ir jos šeima?

Nevė atsargiai linktelėjo – puikiausiai suvokė, kur link moteris suka, o tai jos gyvenimo nė kiek nepalengvintų.

Tikrai. Podukros reakcija sužinojus, jog atostogas teks praleisti namuose su Neve, o ne slidinėjant madingame kurorte su draugais, buvo tokia, kokios Nevė ir tikėjosi. O tiksliau – riksmai, kaltinimai ir galiausiai pikta, niūri tyla.

Nevė tapo didžiausiu priešu ir blogio šaltiniu podukros gyvenime. Rodos, tapo atsakinga už viską, įskaitant orus.

Ji kažką daro ne taip. Juk neturėjo būti taip sunku, tiesa? Nevė su nuovargiu paklausė savęs:

Ką ten sakė Džeimsas?

Kai tau dvidešimt treji, nesi pamiršusi, ką reiškia būti paaugle.

Ką gi, ji tikrai nepamiršo, tačiau niekada nebuvo tokia paauglė, kokia yra Hana.

Neve, aš neprašau tapti jos mama. Būk Hanos draugė! Jai jos prireiks.

Galbūt ir reikia, tačiau Hana nenori! Nevė, skirtingai nei Džeimsas, nebuvo taip optimistiškai nusiteikusi – iš tikro ji nesitikėjo, kad Hana ją priims kaip geriausią draugę. Tačiau taip pat nesitikėjo, jog taps kalta dėl visų tų jaunatviškų nusivylimų ir neapykantos priepuolių.

Tai vargino, sekino ir nepaprastai slėgė.

Nevė manė, kad reikalai nebūtų susiklostę taip blogai, jei ne dosni sąlyga Džeimso testamente. Ji suprato, kad Džeimsas bandė būti kilniu, tačiau tai davė priešingą rezultatą dar iki tol, kol žiniasklaida pasigriebė tą istoriją.

Hana jau ir taip manė Nevę esant aukso ieškotoja, o pinigai tiktai patvirtino jos įtarimus.

Nevė pasijuto visiška nevykėle. Džeimsas ja patikėjo – Dievas žino, kodėl. Tiesa ta, kad ji buvo nepajėgi pasirūpinti šuniuku, jau nekalbant apie paauglę, ir dievai žino dėl kokių priežasčių ji sutiko tai padaryti.

– Nesijaudinti? Nesijaudinu, man tiesiog nuobodu. Su tavimi, – dėl viso pikto, jei kartais Nevė nesuprato, pridūrė Hana.

Sunku nesusivokti. Nevei tapo aišku, kad taktika Atsuk kitą skruostą yra neveiksminga, tačiau nepasiteisino meilės bei nuolankumo strategija. Juk turėtų būti aukso viduriukas… tiesa?

– Kai ką esu suplanavusi tavo atostogoms. Pagalvojau, kad galėtume eiti apsipirkti arba, jei tik panorėtum, galėtume…

Hana ją pertraukė:

– Ačiū, bet man nepatinka lankytis dėvėtų drabužių parduotuvėse, – lėtai, užversdama akis ištarė ji. – Juk puikiai žinai, kad rožinė su rausvai gelsva plaukų spalva nedera. – Hana akivaizdžiai nusipurtė, niekinamai nužvelgė Nevės megztinį ir nevaldomas kaštonines garbanas.

Nevė, kuri turėjo vintažinių rūbų parduotuvę, neįsižeidė – megztinis, kurį įsimylėjo vos pamačiusi, taip ir nepateko ant lentynų. Tam tikra kritikos dozė yra pagrįsta: iki ištekant, ji apsipirkinėjo dėvėtų drabužių parduotuvėse, taip formavo, kaip jos geri draugai sakydavo – individualų stilių, o ne tokie geri – keistą.

Pasikeitus finansinei padėčiai, jos stilius nepasikeitė. Džeimsas davė kreditines korteles ir labai dosnius kišenpinigius, tačiau jo gerumas visada vertė jaustis nepatogiai. Juk jų santuoka buvo fiktyvi.

– Ar negirdėjai, kad vintažas yra madinga? –

Akivaizdu, kad Nevės pirkėjai tai žinojo, nes verslas klestėjo.

– Tai niekada nebuvo madinga.

Hana pažvelgė į megztinį, o Nevė, padrąsinta akivaizdžios jos konfrontacijos, nusišypsojo ir pasiūlė:

– Tu juk visada gali man parodyti, ką turėčiau vilkėti?

– Klausyk, aplink nėra nieko, kas galėtų įvertinti tavo šventumą, taigi gali nebesistengti, gerai, Neve? Nieko neapkvailinsi. Visi žino, dėl ko ištekėjai už tėčio.

– Hana, aš labai mylėjau tavo tėtį, – tyliai pasakė Nevė.

– Norėjai pasakyti, kad mylėjai jo pinigus? – atkirto paauglė. – O gal nori pasakyti, kad ištekėjai iš meilės?

Nevė kaltai nuleido akis.

– Tavo tėtis buvo mielas žmogus.

– O tu – avantiūristė!

Hana tai ištarė taip garsiai, kad žmonės, sėdintys prie gretimo stalelio, išgirdo. Podukrai plūstant, Nevė sėdėjo ir tenorėjo, kad žemė prasivertų ir ją prarytų.

***

Severas susierzino paaiškėjus, kad neliko nei menkiausios vilties atvykti į susitikimą laiku, tačiau išliko nusiteikęs filosofiškai. Mintis, kad teks praleisti naktį automobilyje, buvo neguodžianti, tačiau jam tai pasirodė tik nepatogumas, bet ne katastrofa.

Pasukęs vairą jis tyliai nusikeikė, kai pavyko sustoti ir nesusidurti su skersai kelio paliktu automobiliu. Vyras išlipo ir nulenkęs galvą pasuko automobilio link. Jis buvo užrakintas – panašu, kad keleiviai paliko jį sveiki ir gyvi.

Buvo aišku, kad tęsti kelionę tokiomis oro sąlygomis – prastas sumanymas. Pagal paskutines prognozes, pusė Vakarų buvo padengta sniegu, o policija ragino vairuotojus važiuoti tik esant ypatingiems atvejams.

Pasilikite namuose, – ragino jie.

Pirma turiu juos pasiekti, – pasakė sau žengdamas automobilio link ir pagaliau tolumoje pamatęs šviesas. Prireikė dar dešimties varginančių minučių, kol priartėjo prie jų.

Sprendžiant iš pakelės užeigos stovėjimo aikštelėje paliktų apsnigtų automobilių jis ne vienintelis keleivis, kuris rado prieglobstį šioje niūrioje dykynėje.

Severas jau siekė durų rankenos, kai suskambo telefonas. Jis pasižiūrėjo kas skambina – norėjo neatsakyti. Paskutinį kartą, kai skambino pamotė, ji buvo sulaikyta už vagiliavimą iš parduotuvės.

Praeitą kartą, kai neatsiliepė, ji norėjo gauti reikiamą sumą pinigų, bandydama parduoti šeimos papuošalus, kurie jai nepriklausė. Prireikė daug laiko, kad juos atgautų.

Pamotė atimdavo daug laiko, tačiau buvo pavojinga į ją nekreipti dėmesio.

Kai buvo labai jaunas, o Livija kvailino tėvą, bandydama nuteikti jį prieš sūnų, Severą guodė mintis apie dieną, kai galės atkeršyti.

Dabar jis tai gali padaryti, tačiau pasikeitė prioritetai. Tėvas dabar yra ten, kur jo aukso ieškotoja žmona nebegali užgauti ir vienintelis sugebėjimas, kurį kadaise tėvą valdžiusi moteris turi – problemų kūrimas. Tačiau daugiau ne jam, o šeimai.

Kalbant apie problemas – paskutinėmis dienomis Severas yra pakankamai atsparus joms. O dėl šeimos vardo garbės jis laikėsi nuomonės, kad, jei būtų buvę mažiau išpuikimo, praeities triumfo idealizavimo, mažiau baimės susitepti aristokratiškas rankeles, tai Konstanzos šeimos turtai perėmus tėvo valdžią nebūtų taip smarkiai iššvaistyti.

Tiesa ta, kad Severas tiesiog prarado norą atkeršyti. Ne todėl, kad jis atleido pamotei ar kad pradėjo jos gailėtis – Livija Larsen, kažkada buvusi svajonių mergina ir aukštuomenės dama, tapo gailesčio objektu.

Juk neverta švaistyti laiko ir energijos, jei Livija ir be jo pagalbos susigadina gyvenimą? Dabar Severas tenori, kad ji kuo ilgiau pasiliktų vienoje iš brangių klinikų, kurioje užsidarė, kad pagerintų savo reputaciją.

– Livija.

Severas laikė telefoną kiek toliau nuo ausies ir susigūžė išgirdęs spiegiantį pamotės balsą. Ji plūdosi dėl atjautimo stokos.

– Kaip man išgyventi iš tos išmaldos, kurią duodi? – paklausė ji. – Turi daugiau pinigų, nei tau reikia! – šaukė moteris. – Visi žino, jog esi labai turtingas. Viskas, prie ko prisilieti, virsta auksu.

Severas pasitrynė akis – iš nuovargio jos buvo lyg smėlio pripiltos – ir toliau klausėsi viena ausimi. Pažįstama tirada; nepriklausomai nuo to, kiek pinigų duoda Livijai, ji nesikeičia. O ar jis turi kitą pasirinkimą?

Livija pradėjo meilikaujamai verkšlenti.

– Tiesiog paskolą?

Severas atsiduso. Tai ne pirma suteikta paskola ir, be abejo, ne paskutinė.

– Atiduosiu, su palūkanomis. Esu tikra, kad to būtų norėjęs tavo tėvas. Tavo tėvas… – Jos balsą užgožė kažkokie trikdžiai. Telefonas išsijungė.

Severas įsidėjo telefoną į kišenę. Nelabai nusiminė, kad nutrūko ryšis. Jau ketino atidaryti duris, kai pro jas staiga išlėkė smulki figūra. Be palto, kepurės ir, regis, nekreipė dėmesio į nuo kalvų pučiantį arktinį vėją. Liekna, su džinsais ir rožiniu megztiniu, puoštu geltonomis ramunėmis, mergina pasuko į dešinę, prabėgo pro jį, tada sustojo ir apsisuko.

– Ar matėte ją?

Jos akys buvo plačiai atmerktos, susirūpinusios ir vaiskiai mėlynos. Tiesą pasakius, tokios mėlynos, kad kurį laiką jis tik ir tematė spalvą, nespėjo atsakyti. Mergina galvotrūkčiais ėmė lakstyti po užsnigtą automobilių stovėjimo aikštelę.

Tamsi dėmė baltame sūkuryje vis dar skleidė nepaprastai didelį susierzinimą, kurio skiriantis atstumas negalėjo paslėpti. Lauke garsiai švilpė vėjas, bet jis išgirdo, kaip mergina, pamačiusi iš aikštelės į kelią išvažiuojantį automobilį, iš nevilties sušuko.

– O, Dieve, ne!

Severas buvo ne iš tų, kurie jautėsi priversti bėgti ir gelbėti susikrimtusias paneles – tokie veiksmai gali būti klaidingai suprasti. Be to, iš savo patirties gali pasakyti, kad sielvartą gana dažnai ir lengvai galima suvaidinti. Tačiau nors ir nenoriai, bet staiga kažkur prabudo globėjiškas instinktas.

Jis buvo vos porą žingsnių nuo rusvaplaukės figūros. Pamatė, kaip ši įšoko į vieną iš stovinčių automobilių ir nutrūktgalviškai nurūko. Praslinko keletas sekundžių ir Severas susivokė, kad tolstančios šviesos yra jo automobilio.

Jis ne tik paliko raktelius, bet ant keleivio sėdynės gulėjo ir nešiojamasis kompiuteris, kuriame buvo nepaprastai svarbi informacija. Severas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kai kažkas vogė jo automobilį – buvo pakerėtas jaudinančių žalsvai mėlynų akių, degė noru padėti.

Jis užsimerkė, šiurkščiai save iškoneveikė, nors dėl to ir nepalengvėjo. Tada giliai atsiduso ir patraukė į užeigą.