Читать книгу Milijono verta pagunda - Kimberly Lang - Страница 1

– Kai kas ruošiasi karštam pasimatymui.

Olivijai Medison buvo sunku tuo pačiu metu vartyti akis ir dažytis blakstienas, bet jai kažkaip pavyko. Šiandien repeticija užtruko ir dabar ji vėlavo. Neturėjo laiko.

– Tai ne pasimatymas.

Jos kambario draugė Anė išsikėtojo skersai lovos ir įdėmiai apžiūrėjo drabužius, kuriuos Olivija buvo išsirinkusi šiam vakarui.

– Hmm… Šilko palaidinė, „gražaus užpakaliuko“ džinsai ir „imk mane“ batai. Susigarbanojai plaukus, daraisi makiažą ir… – Anė nutilo, kad lėtai įkvėptų. – Aš užuodžiu kvepalus. Visi ženklai žada karštą pasimatymą. Ir pats laikas. Buvau pradėjusi baimintis, kad mudviem teks įsigyti porą kačių, bet nuomos sutartis neleidžia laikyti naminių gyvūnų.

– Pirmiausia tai nė viena iš mūsų dar neįžengė į „Damos su kačiukais“ teritoriją. Trečias dešimtmetis skirtas vestuvėms ir kūdikių laukimui. Antra, dar tik vakarienės metas. Verslo vakarienė, jeigu ką.

Anė vis tiek nesijautė įtikinta.

– Su tokiais drabužiais? Tik nereikia. Ar nusiskutai kojas?

Olivija nusiskuto, bet klausimas buvo nei į tvorą, nei į mietą, ir nebuvo susijęs su žmogumi, su kuriuo ji ruošėsi susitikti ir papietauti.

– Dėl Dievo meilės, juk pietausiu su brolio koledžo kambario draugu.

– Ar jis gražus?

Olivija turėjo pripažinti, kad taip. Paieškojo jo internete, kad pažiūrėtų, ar labai pasikeitė per devynerius metus: tikėjosi sužinoti, kad užsiaugino pilvuką arba prapliko, bet dėl šito teko nusivilti. Pastarasis dešimtmetis Evanui Lofordui buvo dėkingas, jis subrendo: lengvi metai pogrindžio žiurkei, – pamanė Olivija. Saulės nubučiuoti plaukai patamsėjo – tikriausiai paplūdimyje stypsojo mažiau, nei buvo pripratęs, o akys tapo švelniai melsvos. Skruostikaulius ir žandikaulių linijas ji puikiai prisiminė, tik neliko dviejų dienų šerelių. Skirtumas tarp berniuko ir vyro buvo didelis ir iš pirmo žvilgsnio stulbino.

Objektyviai vertinant, Evanas Lofordas atrodė karštas. Karštas kaip susimąstęs vyras modelis, reklamuojantis brangius kostiumus blizgiuose žurnaluose.

– Visai nesvarbu. Jis šiknius.

– Vadinasi, jis yra gražus, o tai neteisinga, – atsiduso Anė ir nuvirto ant nugaros. – Kodėl mieli vyrukai negali atrodyti velniškai gražūs? Ar mes per daug norime? – paklausė ji dangaus.

– Visi ženklai nukreipti į „taip“. – Olivija įmetė blakstienų tušą į makiažo krepšelį.

„Šiknius“ – per švelnus žodis apibūdinti Evanui. Jis buvo pasipūtęs, arogantiškas, savimyla žaidėjas. Bet jis sėkmingas, pasipūtęs, arogantiškas, savimyla žaidėjas, ir tai šią akimirką svarbiausia. Olivijai reikėjo susitaikyti ir sutvarkyti visa kita.

– Tai kodėl tu su juo vakarieniausi?

Nes esu priversta parsiduoti, kad mano karjera pasistūmėtų į priekį. Na, tai nevisiška tiesa: niekas Majamio modernaus baleto teatre nesitikėjo, kad Olivija iš tikrųjų miegos su kuo nors dėl pinigų, bet abipusės derybos merginai atrodė pernelyg saldžios.

– Man reikia, kad jis mane paremtų.

Anė suraukė kaktą iš susirūpinimo.

– Tau reikia rėmėjo „Dvylikos žingsnių“ sveikatos programai? Ar tau viskas gerai?

Olivija sukando dantis, kad neišsprūstų atodūsis ir pasipūtėliška šypsena. Spėjimas nebuvo netikėtas, bent jau Anė domėjosi dėl to, kad buvo susirūpinusi. Olivija namus paliko sulaukusi penkiolikos ir kitą dešimtmetį praleido studijuodama ir scenoje išsunkdama save iki paskutinio, kad pasiektų, ką dabar turi – šoktų pripažintoje, prestižinėje baleto trupėje. Todėl visi manė, kad su Olivija kažkas negerai: įnikusi į narkotikus, turi virškinimo sutrikimų ar net visiškai palūžusi psichiškai, tarsi jai netikėtai kelią būtų perbėgusi juoda katė. Olivija vos neprunkštė. Jai tikrai kažkas buvo negerai, tik kol kas aplinkiniai neturėjo oficialios diagnozės.

Ir nors Anę mergina pažinojo tik keletą mėnesių, – savo privatumą išmainė į galimybę gyventi prie Majamio paplūdimių ir naktinio gyvenimo, net ir su nepažįstama kambario drauge, – jiedvi sutarė puikiai.

– Ne tokio rėmėjo. O tokio, kuris tikrai būtų dosnus ir paaukotų pinigų.

Anė atrodė sutrikusi.

– Tu dalyvauji labdaringoje veikloje?

– Tam tikra prasme. Viskam trūksta pinigų, o mene išties jaučiamas nepriteklius, – paaiškino Olivija, maudamasi džinsus.

Anė nusuko akis, kai Olivija rengėsi, bet Olivija seniai nesidrovėjo, nes užkulisiuose visos trupės ir scenos darbininkų akivaizdoje daugybę kartų tekdavo skubiai persirengti.

– Mūsų valstybės skiriamos lėšos buvo nurėžtos, bilietų pardavimas sumažėjo, o korporacijų finansavimas apskritai nėra toks tvirtas kaip anksčiau. Todėl dabar turtingi žmonės gali sau išsirinkti šokėją. Už tai jie gauna visokių lengvatų – bilietų, galimybę patekti į užkulisius, pirmieji užsisako staliukus „En Pointe“ pobūvyje, o daug iššvaistantys, – toliau aiškino Olivija šypsodamasi ir linksmesniu balsu, – galimybę savo šokėją išvysti korporacijos ar asmeniniuose renginiuose.

– Skamba puikiai. – Anė suraukė kaktą. – Bet kažkodėl kelia šiurpą.

– Nekalbėk.

– Ir tau reikia tokio rėmėjo? Maniau, kad esi pasirašiusi sutartį?

Anė, kuri mieste dirbo ispanų kalbos vertėja, dabar kaip tik ėjo į intensyvius meno kursus.

– Esu, bet aš nepigi. MMB teatras turi galimybę sudaryti sutartį su manimi kitam sezonui, bet nėra jokių garantijų, kad jie taip ir padarys, ypač dėl to, kad esu vienintelė be finansavimo, negalinti kompensuoti savo kainos. Parama irgi nieko neužtikrina, tačiau blogiau nebus.

– Suprantu. Vadinasi, viliesi, kad tavo brolio koledžo kambario draugas turės tiek pinigų?

– Žinau, kad turi. Seniai mačiausi su Evanu, bet jiedu su Joriu vis dar artimai bendrauja. – Kodėl, Olivija išties nenutuokė.

Evanui beveik pavyko paversti Jorį identiteto neturinčia savo kopija koledže, ir kai Joris vis tiek liko savimi, Olivija nelabai suprato, ką bendro jie abu galėjo turėti.

– Jis turi pinigų. – Ji susiraukė, pažvelgusi į save veidrodyje, pirštais braukė per savo garbanas ir purškė jas, kad nestyrotų. – Tik turiu sugalvoti, kaip jo paprašyti.

– Kodėl negali tiesiai šviesiai paklausti? Juk reikalas paprastas ir mokesčiai būtų nuskaičiuojami.

– Taip, bet… – Olivija net ir norėdama nežinotų, kaip paaiškinti. Bet ji nenorėjo. – Tai sudėtinga.

– Sudėtinga? – Anė vėl susiraukė, paskui raukšlės dingo, tarsi ji būtų supratusi. – O. Štai kodėl sudėtinga.

– Sakykime, kad man nesudėtinga paklausti, bet sudėtinga turėti noro ir paklausti subtiliai.

– Jeigu aplinkybės bus nepatogios, tai kodėl tau tiesiog nepaėmus ir nepaskambinus broliui? Leisk jam pabūti tarpininku.

– Ne. – Jokiais būdais. Šitos kirminų skardinės Olivija neketino atidaryti.

– Tai gal tavo brolis ar tėvai galėtų tave paremti?

Olivija pažinojo Jorį. Jeigu pasakytų, kad jai reikia paramos ar šiaip pinigų, brolis tikrai atverstų savo čekių knygelę. Jis papasakotų tėčiui ir mamai, ir jie padarytų tą patį. Bet taip nenutiks. Joriui reikia investuoti pinigus į savo verslą, o mama su tėčiu turi taupyti pensijai.

Mama su tėčiu buvo pasiturintys, bet per daugybę metų jie daug paaukojo, palaikydami Olivijos svajonę. Tiesą pasakius, Joris – taip pat. Ji neketina iš jų daugiau imti nė vieno prakeikto skatiko. Nė vieno.

Olivija papurtė galvą.

– Jie gyvena Tampoje, o rėmėjai turi būti vietiniai. – Taip tvirtindama ji nežinojo, ar sako tiesą.

Teatras tikriausiai tikėjosi, kad rėmėjai bus vietiniai, taip buvo susistemintas atlygis aukotojams, bet Olivija suprato, kad jokia kompanija neatsisakytų pinigų, nesvarbu, kur būtų jų šaltinis. Nors toks paaiškinimas buvo sugalvotas paskubomis, bet atrodė įtikinamas, ir Anė priėmė jį už gryną pinigą. – Štai kur bėda.

– Majamyje gyvenu dar tik tris mėnesius. Iš tiesų nieko kito nepažįstu. – Olivija stabtelėjo segdamasi batų užtrauktuką ir pakėlė į Anę vilties kupinas akis. – O gal tu kojinėje slepi tūkstančius dolerių ir degi noru paremti meną savo bendruomenėje?

Anė papurtė galvą.

– Oi, ne.

– Todėl išeinu vakarieniauti su Evanu. – Mergina paskutinį kartą kritišką žvilgsnį įsmeigė į veidrodį, paskui atsigręžė į Anę. – Kaip atrodau?

– Nuostabiai, kaip įprasta. O aš, kaip visada, tavęs nekenčiu dėl to. Jeigu negalėsi Evano pavergti protingu paaiškinimu, galėsi flirtuodama priversti atsiversti čekių knygelę. – Anė pasirito per lovą ir atsistojo. Įžūliai šypsodamasi pridėjo: – Nelauksiu tavęs.

Olivija visiškai neketino flirtuoti su Evanu. Galės būti mandagi ir draugiška, bet tai tik verslo reikalai. Su juo flirtavo tik vieną kartą, o išmoktos pamokos nepamiršo iki šiol. Tačiau dabar ji buvo vyresnė, protingesnė ir prisiminė tą dieną kaip auklėjamąją patirtį – be jokio skausmo ar gėdos.

Be didelio skausmo ar gėdos.

Restoranas, kuriame Evanas norėjo su ja susitikti buvo tik už šešių daugiabučių nuo namo, kuriame jiedvi su Ane dalijosi butu, ir Olivija nusprendė eiti pėsčiomis. Pagaliau reikės nusipirkti automobilį: išlaidos, nuo kurių jai pavyko išsisukti pastaruosius penkerius metus. Kol kas Majamio viešuoju transportu Olivija galėjo pasiekti bet kurią pageidaujamą vietą, iki kurios negalėdavo nupėdinti.

Nors buvo lapkritis, megztuko nereikėjo. Tačiau Olivija pasiėmė skarą, jeigu kartais oro kondicionierius restorane būtų nustatytas ties „labai šaltas“. Daugybę žiemų praleidusi atšiauresniame klimate, ji džiūgavo sugrįžusi į Floridą, žieminę aprangą išvežė į Tampą, į sandėliuką, kurį ten turėjo. Saulė jau prieš valandą nusileido, bet temperatūra vis dar siekė septyniasdešimt laipsnių1 Farenheito – puikiai tiko pasivaikščiojimui, bet šiluma šiek tiek nervino. Verslininkai jau nukabino Helovino papuošimus ir pakeitė juos įvairiais kalakutais bei Kalėdų Seneliais.

Ji galėtų išties pamilti Majamį. MMB teatras buvo didžiai gerbiamas, savo repertuare siūlė didelę klasikos ir šiuolaikinių spektaklių įvairovę. Gal šis teatras ir ne toks prestižinis kaip Niujorko, bet abipusę naudą teikė žemesnės pragyvenimo kainos ir būsimos galimybės. Olivija vis dar galėjo retkarčiais keliauti kaip kviestinė artistė, jei negalėtų atsikratyti pamišimo dėl kelionių, arba jei planai išsikvėptų, tačiau Majamis buvo puiki vieta.

Ir, šiaip ar taip, jai reikėjo pradėti galvoti apie ateitį. Jeigu viskas klostysis kaip sviestu patepta, ji galės nurimti dar šešeriems ar septyneriems metams iki pasitraukimo, bet jau jautė pastarųjų dviejų dešimtmečių poveikį ir kasmet didėjantį pavojų susižeisti. Olivijai reikėjo susikurti kokį nors pagrindą, o Majamis tam idealiai tiko.

Be to, tik keturios valandos iki namų.

Viskas atrodė puiku. Aprūpinta galėjo toliau dirbti savo darbą, kurį taip sunkiai gavo. Mintis, kad pasiryžo kreiptis į Evaną Lofordą, įrodė, kaip labai troško, kad sutartis kitam sezonui būtų pratęsta. Turės laiko įtvirtinti gerą savo vardą ir pažintis čia, Majamyje, ir atitinkamai padidinti galimybes dėl kitų sezonų.

Tereikėjo ištverti pietus su Evanu ir pirmiausia sulaukti jo patvirtinimo.

Lengviau nebūna, tiesa?

Keista, bet Evanas nedaug klausinėjo, kai ji parašė jam elektroninį laišką – pasisveikino ir paklausė, ar norėtų susitikti. Olivija nusiuntė jam savo telefono numerį, bet jis bendravo elektroniniu paštu, tarėsi dėl vietos ir laiko, rašydamas tik tai, ko būtinai reikėjo susitarimui. Olivija neapsisprendė: gerai tai ar blogai.

Pirmiausia drąsos prireikė – daugiau, nei ji manė prireiksiant tokiam paprastam reikalui – jam parašyti, bet Evanas taip greitai sutiko, kad ji teturėjo dvi paras pamąstyti, kaip sutvarkyti šį reikalą.

Evanas su Joriu buvo draugai, kone broliai. Nors jai pačiai neteko matyti, Olivija žinojo, kad Evanas myli jos tėvus ir yra praleidęs daug savaitgalių bei švenčių jų, o ne savo tėvų namuose. Jos tėvai jį mylėjo. Bet tai neturėjo nieko bendro su ja, ir ji negalėjo pasitikėti tėvų geranoriškumu ar Jorio draugiškumu, tarsi kokiu skolos lapeliu, žadančiu jai grąžinti pinigus.

Bet jie net nebuvo draugai. Tik du žmonės Jorio gyvenime, šiek tiek vienas kitą pažįstantys.

Na, gerai, jie buvo pažįstami. Olivija tiesiog nežinojo, kuriai santykių hierarchijos vietai priskirti brolio kambario draugą, nes jis buvo ir tas vyrukas, su kuriuo prarado nekaltybę, nors patyrė daugiau nei vienos nakties nuotykį.

Ak.

Kol jautėsi įskaudinta ir išnaudota, gyvenimas guodė, kad ta patirtis tikriausiai nebuvo tokia jau tragiška. Ir, tiesą sakant, Evanas tikriausiai apsaugojo Oliviją nuo panašios klaidos vėliau, kai ji buvo viena, apsupta svetimų žmonių ir dar labiau pažeidžiama. Naivumas buvo pavojingas.

Išties trikdė faktas, kad Evanas tiksliai žinojo, į ką vėlėsi. Po paraliais, jis įtraukė Jorį į gundantį vyno pasaulį, pilną moterų ir dainų, ir visiškai užvaldantį. Bet būdama arogantiška, kokios gali būti tik paauglės, Olivija tikėjo, kad ji kitokia. Ypatinga.

Paskatinta Evano žavesio, puikios išvaizdos ir geidulingumo, Olivija leidosi nesunkiai užvaldoma arogancijos, užgožusios viską, ką suvokė protu.

Racionali, protaujanti jos smegenų dalis. Ta pati dalis nudegimą pavertė nauda, leido jai susitelkti į treniruotes, o ne į trumpalaikius beprotiškus santykius, kurie galėjo visai sugadinti gyvenimą. Todėl viskas buvo gerai.

Vakarėliai, vaikinai… Galų gale visi panašūs malonumai, kuriuos, ji buvo įsitikinusi, turėjo paaukoti dėl karjeros, neatrodė jau tokia didelė auka. Ar bent jau ne tokia skaudi auka.

Aštuoniolikmetė Olivijos širdyje tebejautė pagiežą, bet ji privalėjo tą jausmą saugiai paslėpti.

Net jei Evaną graužė sąžinė dėl apgailėtino nuotykio, Olivija nebuvo įsitikinusi, kad galėtų ar norėtų pasinaudoti jo jausmais. Ji atrodė kvaila ir juokinga, ir beviltiškai naivi, ir dar – graži ir gebanti meistriškai manipuliuoti.

Ne. Tas trumpas klystkelių savaitgalis turėjo būti pamirštas.

Ji suaugo, jis – irgi. Tai tik verslo susitarimas, nors ir pablizgintas asmeninio žavesio. Bet nebuvo jokio nusikaltimo, jei norėjo pabendrauti su tais, kuriuos pažinojo asmeniškai arba ne.

Būk draugiška. Būk dalykiška. Evanas yra pasiturintis verslininkas. Anot Jorio, Evano reklamos agentūros veikla sparčiai augo, tad jis turėtų suprasti profesionalų bandymą užmegzti ryšius. Nebuvo reikalo iškart pulti prie klausimo, trumpas, malonus pokalbis visada praverčia. Olivija iš anksto pristatys finansavimo temą, ir jis turės marias laiko išsiklausinėti, o ji – marias laiko jį įtikinti. Jeigu viskas klostysis sklandžiai, ji šįvakar išeis su jo pažadu, o baleto teatro vadybininkas jau rytoj per užsiėmimą sulauks gerų naujienų.

Jeigu viskas klostysis sklandžiai.

Kitaip negalėjo būti.

– Labas vakaras, pone Lofordai.

„Turmaline“ kamerdineris atlapojo Evanui duris ir pasveikino jį su šypsena. „Turmalinas“ buvo vieta, į kurią Evanas eidavo, kad smagiai praleistų laiką su klientais: pakankamai šiuolaikiška, galėjai jausti mados kryptį, nebūdamas stileiva, muzika tokio garsumo, kad galėjai klausytis ir šnekučiuotis, nepertraukdamas pokalbio, ir, svarbiausia, geras maistas bei darbuotojai, kurie puikiai pažinojo jį ir vertino jo įprotį palikti arbatpinigių.

– Labas vakaras, Brajanai.

– Skanaus.

– Ačiū.

Banalus, paprastas apsikeitimas mandagiomis frazėmis, bet jo reikėjo, kad Evanui primintų, jog pasaulis dar tikrai neišprotėjo.

Nes jis tikrai nenutuokė, kodėl Olivija Medison norėjo su juo pavakarieniauti.

Be abejo, žinojo, kad ji persikraustė į Majamį. Joris juokingai didžiavosi sesers laimėjimais ir jiedu pietavo kartu rudenį, kai Joris buvo atvažiavęs pažiūrėti pirmo Olivijos pasirodymo su nauja trupe. Bet Olivija prie jų neprisijungė, ir Joris savo sesers be reikalo nesivedžiojo.

Evanas Olivijos nematė nuo tada, kai jai buvo aštuoniolika, ir tikrai ne šiaip sau. Vienintelė juoda katė, perbėgusi tarp jo ir Jorio, buvo Olivija, jie dėl jos vos nesusimušė, bet savo draugystei pakenkė ir prireikė laiko viskam užglaistyti. Evanas nežinojo, ar dabar Joris dėl to nors kiek nerimavo, bet netroško prisiminti senų skaudulių – bent jau kol kas, kol išsiaiškins, kodėl Olivija su juo susisiekė.

Majamis yra didelis ir jiedu apskritai gali nesusitikti: ir Evanas spėjo, kad Joris su Olivija kaip tik to ir nori.

Todėl į elektroninį laišką, kuris buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, ir kvietimą vakarienės reikėjo žiūrėti su tam tikru įtarumu, bet vis tik Evanui nebuvo kaip neateiti.

Aha, štai kokia buvo jo istorija ir jis tikėjo ja.

Evanas pasirodė keliomis minutėmis anksčiau, bet Olivija jau buvo ten, neįprastus šviesaus vario spalvos plaukus, kuriuos Medisonų sūnus ir dukra paveldėjo iš motinos, buvo nesunku pastebėti nedidelėje žmonių minioje prie baro. Jis matė ją iš profilio, ji kažką skaitė telefone, suteikdama jam galimybę be skubos ją apžiūrėti.

Aštuoniolikos ji atrodė kaip lėlytė, bet kažkodėl labiau subrendusi nei kitos tokio pat amžiaus merginos. Jau tada daug keliavo ir gyveno užsienyje, buvo savo srities profesionalė, kol kiti vis dar bandė nuspręsti, kuo bus ateityje. Olivija sakė, kad nori pajusti tikrą koledžo gyvenimo skonį – kaip ir visi – ir nebuvo priežasčių nepasimėgauti ja, ir savimi tuo pačiu metu.

Dabar lėlės veido nebuvo likę nė pėdsako, jį pakeitė it nulieti skruostikauliai ir lenkti antakiai, suteikę jai santūrią, dailią išvaizdą, kurią pabrėžė nepaprastai gera laikysena ir judesiai – grakštūs be pastangų: net tokie paprasti kaip gėrimo užsisakymas ar artėjimas prie jo… Ką ji dabar ir darė, neryžtingai šypsodamasi.

– Evanai. Gera su tavimi susitikti.

Nors merginos balsas skambėjo nuoširdžiai, jis abejojo, ar tikrai taip yra. Akimirką pasvyravusi Olivija pasilenkė taip vadinamam oro bučiniui. Jųdviejų skruostai netyčia susilietė ir ji atšoko, tarsi Evanas būtų ją nuplikęs. Evanas negalėjo paneigti – irgi jautėsi šiek tiek sukrėstas. Jis atsikrenkštė.

– Ir man su tavimi.

Pirmieji mandagūs pareiškimai baigėsi, jie stovėjo apgaubti nesmagios tylos, o Evanas nebuvo pratęs prie tylos.

– Gerai atrodai. – Jam pavyko.

Lūpos virptelėjo, Olivija šyptelėjo.

– Ir tu.

Vėl tyla.

Laimei, priėjusi administratorė juodu išgelbėjo.

– Pone Lofordai, jūsų staliukas laisvas.

Vyras iki staliuko sekdamas paskui Oliviją turėjo galimybę dar kartą ją nužiūrėti, ir, varge, ji buvo lieknutė. Ji visada buvo lengvutė, balerinų tokia dalia, bet jam į galvą atėjo žodis „šmėkla“. Gerai, kad jie restorane, nes noras pamaitinti ją – nenugalimas. Olivija atrodė dar aukštesnė, nei jis prisiminė, tik pora colių žemesnė už jį, o batai ją aukštino tik šiek tiek.

Ilgos, minkštos garbanos siekė nugaros vidurį, o auksinės grandinės diržas laisvai kabojo ant jos liekno liemens. Ilgos kojos ir dailios pėdos, o eisena grakšti ir lengva. Pakeltas smakras ir tiesūs pečiai: Olivijos išvaizda darė įspūdį.

Evanas negalėjo atitraukti nuo jos akių. Ir praeityje dėl to buvo patekęs į bėdą.

Vyras papurtė galvą, kad prasiblaškytų. Žinoma, ši moteris liekna ir grakšti. Ji privalo tokia būti. To reikalauja jos darbas, nors jis apie ją žinojo labai mažai, matė, kad Olivijai Medison darbe sekėsi puikiai.

Palydėtas prie staliuko, atskirto aukštomis sienomis, Evanas mėgavosi privatumu, nejauki tyla, kurią pajuto prie baro, išsisklaidė aptariant valgiaraštį ir užsisakant. Evanui nepavyko susilaikyti ir neišpūsti akių, kai Olivija užsisakė beveik tokio pat dydžio porciją kaip ir jis, o kai patarnautojas nuėjo, ji nustebo:

– Kas?

– Daug užsisakei.

Mergina pervėrė jį žvilgsniu.

– Jeigu tai bėda, džiaugsiuosi, kad galiu už save sumokėti.

– Ne tai norėjau pasakyti.

Antakis pašoko.

– Tikrai? O ką norėjai pasakyti?

Gal jos balsas skambėjo nekaltai ir smalsiai, bet slypintį pavojų jis pastebėjo sekunde per vėlai, todėl negalėjo atsiimti savo žodžių.

– Na… tu… – Evanas niekada nesielgė kvailai ir su moterimis neaptarinėjo svorio ar dietų, bet šįkart jau nebuvo kur trauktis. – Tikriausiai tikėjausi, kad užsisakysi mažą porciją salotų su padažu, patiektu šalia, o ne užpiltu.

Ji prunkštelėjo.

– Gal pirmam patiekalui tiktų. Bet šiandien repetavau šešias valandas. Aš alkana.

– Gerai, tada didelę porciją salotų, – erzino jis.

Olivija manieringai sukryžiavo rankas ant stalo, o kai kalbėjo, balsas patvirtino, kad tai žodžiai, kuriuos ji jau buvo sakiusi daugybę kartų.

– Aš valgau. Privalau valgyti. Mano kūnas daug dirba ir jam reikia energijos, kad galėtų atlikti tą darbą. Stebiu savo svorį, bet nesu dėl jo nesveikai pamišusi. Kadangi dėl to nesikankinu, tai būčiau dėkinga, jeigu ir tu nekreiptum dėmesio. Gerai?

Tinkamai išbartas Evanas linktelėjo galvą.

– Gerai.

Tada ji palinko į priekį.

– O jeigu rimtai, čia ant kepsnio jie užpila mėlynojo sūrio kremo padažo. Kaip galėčiau jo neužsisakyti?

– Gryna tiesa. – Olivija kalbėjo įtikinamai, bet jis susilaikė nuo pastabų, kol pamatys ją valgančią. Dėl Dievo, juk jis dirbo reklamos srityje: žinojo apie modelius ir ką jie darė, kad atsikratytų svorio, bet teko pripažinti, kad Olivija nebuvo panaši į skeletą ar badaujančią – ji buvo labai liekna, taip, bet neatrodė liguistai. – Tik nustebau. – Ji nuleido galvą ir pasiekė savo stiklinę vandens. – Bet dar labiau nustebau, sulaukęs iš tavęs laiško.

Olivijos ranka sustingo ir vėl pažadindama jo įtarumą. Tačiau mergina greitai atsigavo.

– Vadinasi, esu kupina siurprizų. Iš tikrųjų jaučiu, kad buvau labai nemandagi, nes nesusisiekiau iki šiol. Vienintelis mano pasiteisinimas, kad pastarąsias kelias savaites buvau siaubingai užsiėmusi, kol įsikūriau, kai nurimo pasiruošimas rudens pasirodymams, iškart puoliau prie „Spragtuko“, o paskui – ypatinga žiemos programa, kuri pasirodys sausį… Nebuvo net laiko pagalvoti…

Jorį Evanas pažinojo jau daugiau nei dvylika metų, ir sesuo turėjo brolio manierų, todėl ją buvo lengviau suprasti nei kitą žmogų. Per pokalbį Olivija nesijautė visiškai atsipalaidavusi, ir Evano tai nestebino. Buvo daugybė priežasčių – be jos gyvenimo ritmo – nesusisiekti iki šiol, bet dabar nebuvo prasmės visko aptarinėti. Todėl vyro smalsumas buvo dar labiau sužadintas, bet Evanas suprato, kad, nepaisant visko, norėjo, kad ji jaustųsi patogiai. Praeitis ir taip pamažėle išlįs, bet kol tai nutiks, geriau sukurti draugišką nuotaiką.

– Bet dabar jautiesi ramesnė?

– Aha. Ne iškart pasiklystu, vos išėjusi iš namų, ir tai yra gerai. Ir smagu būti namuose, Floridoje, čia galiu, kada panorėjusi, nueiti į paplūdimį. Net lapkritį.

Iš Jorio Evanas žinojo, kad Olivija neseniai buvo apsistojusi Čikagoje ir Bostone, kur sniego buvo tiek, kad galėjo bet kurį, kilusį iš Floridos, privesti iki beprotybės ribos.

– Kurį paplūdimį mėgsti labiausiai?

Jos lūpos krustelėjo.

– Tiesą pasakius, dar nė viename nebuvau, buvau užsiėmusi.

– Gal tu darboholikė?

– Esu įsitikinusi, kad mylint darbą, jis neatrodo labai sunkus.

– Čia ne atsakymas.

– Aš daug dirbu ir man tai patinka. Kaip šitas?

– O čia geras atsakymas. Reikės pačiam juo ateityje pasinaudoti. – Jis nutilo, kai patarnautojas atnešė gėrimus. Paskui pakėlė savo taurę prie jos. – Ir sveikinu radus naują darbą.

Ji priėmė tostą – tikra šypsena pakeitė neryžtingą.

– Ačiū. Tai nuostabu. Majamio baleto trupė paprastai pagrindinius atlikėjus renkasi iš savo turimų, bet šį kartą jie nusprendė atlikti atvirą atranką. Pažinojau vieną trupės narį nuo tada, kai atvykau į Niujorką, ir jis meno vadovui pasiūlė mane. Visos žvaigždės pritarė, kad mane priimtų. – Atrodė, kad Olivija pratrūko, bet pati sustojo, vėl pakėlė savo vyno taurę ir nugara atsirėmė į odinį atlošą. – O kaip tu? Joris sako, kad tavo įmonei puikiai sekasi.