Читать книгу Aistros vandenynas - Kira Sinclair - Страница 1

– Daugiau neturiu iš ko rinktis, – aišku, tai galėjo būti suprasta kaip prašymas padėti, bet Kenedi Dahan ne tą turėjo galvoje. Visiškai ką kita.

Ji neatitraukė akių nuo priešais sėdinčio vyro, pasiryžusi imtis visko, kas būtina, kad tik priverstų jį bendradarbiauti. Nors buvo už Ašerį Reinoldsą buvo visa pėda žemesnė ir bemaž šimtu svarų lengvesnė, prireikus parklupdytų jį ant kelių.

Vyresnysis jos brolis, irgi atitarnavęs jūrų ruonis, per tuos metus daug ko ją išmokė.

Ašeris tingiai nusišypsojo.

– Ach, keksiuk, abu žinome, kad yra ne taip. Esu tikras, kad jei ko nors įsigeisi ir gražiai paprašysi, net pats velnias tau mielai padės.

Kenedi prisimerkė. Jai Ašeris Reinoldsas ir yra tas velnias, bet nė neketina jo prašyti, gražiai ar dar kaip nors. Ji reikalauja. Nesvarbu, kad jis jos viršininkas – ar vienas jų, vis vien bus priverstas daryti tai, ko šįkart jai reikia.

Pro langą už Ašerio nugaros liejosi jį glamonėjantys Floridos saulės spinduliai, o tai matyti buvo kartu ir malonu, ir ne. Ji pajuto jų šilumą ir staiga panoro būti kuriame nors iš gražiųjų Džeksonvilio paplūdimių, o ne biure ginčytis su šiuo neviltį keliančiu vyriškiu.

Bet gerais norais pragaras grįstas. Giliai atsidususi Kenedi priėjo arčiau. Kaip visada jis drybsojo krėsle, ant kelių pasidėjęs belaidę klaviatūrą ir užsikėlęs kojas ant rašomojo stalo kampo. Jai buvo sunku suprasti, kaip tokia poza jis tiek daug nuveikia. Bet jam pavyksta.

Kenedi turi tai pripažinti, nors jai šiek tiek pikta. Jam puikiai sekasi verslas. Ir, esant kitokioms aplinkybėms, mielai iš jo pasimokytų.

Numetusi jo kojas, apautas juodais motociklininko batais, nuo rašomojo stalo, Kenedi su pasimėgavimu stebėjo, kaip jis loštelėjo krėsle, o pėdos trinktelėjo į grindis.

– Jei jau rimtai, juk supranti, kad turėsi tai padaryti, tiesa?

Jis piktai dėbtelėjo į ją žaliomis kaip samanos akimis ir ji pasijuto lyg sugautas ir prie lentos smeigiamas drugelis.

Šleptelėjusi ant rašomojo stalo kampo, kur ką tik atsirado vietos atsisėsti, Kenedi susikryžiavo ant krūtinės rankas ir įsitaisė patogiai. Šio susirėmimo ji nepralaimės.

– Patinka tau ar ne, bet rytoj išvykstame į Bahamus.

– Kada ėmei įsakinėti, mažyte? Juk ant tavo užmokesčio čekių vis dar pasirašau aš.

– Klysti, ant jų pasirašinėja Džeksonas, bet net jei pasirašinėtum tu, vis vien tau teks vykti. Man reikia, kad šioje dokumentinėje juostoje filmuotumeisi tu.

Kenedi kalbėjo šiurkštokai, bet sakė tiesą. Jis išties jai reikalingas. Žūtbūt.

Prieš keletą mėnesių jos brolis Džeksonas rado nuskendusį Pilietinio karo laikų laivą, dingusį daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų. Džeksonui, Ašeriui ir Knoksui priklausanti povandeninių paieškų ir gelbėjimo darbų įmonė „Tridantis“ gavo išskirtinę teisę tą laivą išžvalgyti. Jei gandai apie laivu gabentą auksą pasitvirtins, jiems niekada nebeteks sukti galvos dėl įmonės lėšų. O dabar ji tikisi, kad dokumentinis filmas apie „Tridančio“ radinį ir laivo „Chimera“ vertingo krovinio iškėlimą patrauks žiniasklaidos dėmesį ir atsiras naujų klientų.

– Taip nemanau, – Ašeris tęsė žodžius švelnia, lyg išlaikytas viskis, pietiečio tarsena. – Pasirink kitą vaikiną. Iš komandos, kuri daug laiko dirba po vandeniu. Rajaną, Chuaną ar Dreiką.

Jam dar nepradėjus vardyti, ji jau purtė galvą.

– Ne, ne ir dar kartą ne. Kino įmonei buvau pažadėjusi Džeksoną. Turėjau imtis šiokių tokių taktinių gudrybių, kad jie vietoj jo priimtų tave. Visa laimė, kad patrauklus tavo veidas atsvers aštrų liežuvį.

– Na jau. Tuoj parausiu.

– Ša, – murmtelėjo Kenedi ir trinktelėjo smailiu bato galu jam į blauzdą. Spyris nebuvo stiprus, kad paliktų mėlynę ar kokią žymę. Bet jam krūptelėjus, ji negalėjo nuslėpti pasitenkinimo.

– Pasiskųsiu tavo tėčiui, – juokais suinkštė Ašeris.

– Pirmyn. Už tai jis mane tik dar labiau mylės.

Ašeris irzliai suniurzgė ir tai buvo ženklas, kad jis nebejuokauja.

– Porą savaičių Džeksonas gali perduoti darbus Lorelei.

– Žinai, kad dabar jie abu mums reikalingi.

Netinkamas laikas. Be jokių abejonių. Bet Kenedi jau nebeturi jėgų apgailestauti dėl naujausio Džeksono ir Lorelės atradimo – keleto artefaktų, rastų Viduržemio jūros dugne. Jie visi pernelyg sureikšmina tikimybę, kad naujasis radinys teikia vilties, jog gali būti rastas dingęs senovinis miestas. Kadangi jie buvo įdėję daug pastangų, kad įgytų teises į „Chimerą“, dėl naujojo radinio negalėjo jomis rizikuoti. Turėjo jo neviešinti, kol bus pasirašyti dokumentai. O Džeksonas privalėjo likti vietoje, kad gintų jų teises.

– O kaip Knoksas?

Kenedi akimirką pajuto nusivylimą, bet atsiduso, ir tas jausmas pradingo. Dirbti su Knoksu būtų vienas malonumas. Kartu dalyvautų ir Eiverė Volš, jūrų archeologė, per daugelį metų sukaupusi naudingos patirties.

Bet juos abu patiesė gripas.

– Niekas kitas, tik tu, Ašeri. Neversk manęs paskambinti Džeksonui ir Knoksui.

Tik šie du vyrai galėtų priversti Ašerį daryti tai, ko jis nenori. Per tuos dvejus metus, kiek jį pažįsta, Kenedi nė karto negirdėjo jo kalbant nei apie kokius kitus draugus, nei apie šeimą. Visas jo gyvenimas sukasi tik apie „Tridantį“. Jis net nelaiko jokio naminio gyvūno.

Ašeris pasilenkė į priekį ir perkėlė klaviatūrą nuo kelių ant rašomojo stalo.

– Privalai manimi pasikliauti, jei sakau, kad turi susirasti ką nors kitą.

Nuo tos akimirkos, kai suprato, kad be Ašerio neturi iš ko rinktis, ji žinojo, kad jam sumanymas nepatiks. Nujautė, kad atsikalbinės, ginčysis, neatmetė galimybės, kad labai supyks.

Tačiau nesitikėjo, kad nuoširdžiai į ją pažvelgęs ramiai paaiškins, kad jis šiam darbui netinka. Kokį akimirksnį net patikėjo, kad jis turi svarių priežasčių atsisakyti.

Tada susivokė, su kuo turi reikalą, ir liovėsi bereikalingai nerimavusi. Jis apsimetinėja ir tiek.

Kenedi pasilenkė ir patapšnojo Ašeriui skruostą.

– Ką jau padarysi, nare, vienas už visus, – ji pasisuko ir nuėjo.

Stabtelėjusi prie durų, dar žvilgtelėjo per petį.

– Lėktuvas kyla devintą ryto. Jei teks tavęs ieškoti, labai pasigailėsi.

Ašeris liovėsi gniaužęs krėslo ranktūrius. Kraujas plūstelėjo į pirštus.

Pajuto kylant įtampą. Vien nuo minties apie tai, ko ji prašo…

Pirmiausia įsitempė pečiai ir nugara. Tada skrandyje pajuto spazmus, lyg kokius jūrinius mazgus. Suspaudė gerklę. Ėmė džiūti burna. Liežuvis visai nebeklausė ir nebetilpo burnoje.

Pasireiškė gerai pažįstami sutrikimo požymiai, kurių, kad ir kaip stengtųsi, niekaip nepavyksta įveikti. Taip jo kūnas atsiliepia į įtampą. Nuo tada, kai buvo šešerių.

Pojūčiai įprasti. Košmariški kaip vaikystėje. Prisiminimai ir patyčios. Pažeminimas ir sumišimas. Visi įdėmiai spokso, kai jam pinasi kalba, kai sunku žodžiais perteikti paprasčiausią mintį.

Juk jis tarnavo specialiosios paskirties dalinyje. Buvo pats šauniausias. Vertė paklusti teroristus, darė sprogmenis nekenksmingus, nedvejodamas stojo ginti kitų. Bet tas nelemtas sutrikimas kankina jį taip ilgai ir jis niekaip jo nesutramdo.

Metams bėgant tobulai išlavino taktiką, kaip to išvengti, išmoko sėkmingai išsisukti iš padėčių, kai gali išryškėti jo kalbos defektas. Net geriausi jo draugai nenujaučia, kad jis turi sunkumų.

Ir nenori čia nieko keisti.

Deja, Kenedi paprašius – ak, ne, pareikalavus – tokios padėties neišvengs.

Maža to, jis bus pažemintas jos akivaizdoje.

Ašeris nė neabejojo, kad, jai stebint, viskas bus tik dar prasčiau. Kenedi Dahan kažkodėl neduoda jam ramybės.

Jos kvapas. Valdingumas. Gebėjimas pagauti jį meluojant, rudos kaip viskis įdėmios akys.

Ir dar, jam nieku gyvu nevalia jos liesti, nors trokšta to labiau už viską pasaulyje.

Ir dabar ji jau seniai išėjusi, o jį tebejaudina biure vis dar sklandantis jos kvepalų aromatas.

Jam neramu, kad ji įaudrina jį nė nesistengdama. Ir kad jo kūnas visada nugali protą.

Kenedi jam tabu. Ji artimiausio jo bičiulio jaunėlė sesuo, jo pavaldinė, jau nekalbant, kad devyneriais metais jaunesnė. Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių negali duoti rankoms valios, bet kuo daugiau laiko su ja praleidžia, tuo darosi sunkiau.

Jis nusprendė vengti Kenedi, kiek tik pajėgia. Tačiau tai sudėtinga, turint galvoje, kad ji dirba įmonėje, kurios dalininkas yra jis. Kadangi kitaip neįmanoma, stengėsi ją atstumti laidydamas kandžias pastabas.

Jo laimei, ji lengvai pasidavė šiai apgavystei. Nes jam jau kilo įtarimas, kad ji tuojau suvoks savo galias ir… bematant ims jomis naudotis.

Ir jis turi pripažinti, kad galbūt nusipelnė jos pykčio.

Kad ir kiek svarstytum, projektas, kuriame ji ketino priversti jį dalyvauti, buvo prastas sumanymas. Kaipgi jam išsisukti iš šios padėties?

O svarbiausia, ar jam pavyks išsipainioti prieš atskleidžiant savo paslaptį?

Ašeris pakėlė ragelį ir surinko Knokso mobiliojo telefono numerį.

Kai draugas atsiliepė į skambutį, nepradėjo nuo įprastų juokelių, bet iškart užsipuolė.

– Kas per velnias, brolau? Nejaugi atėjo paskutinioji?

– Panašiai, – kranktelėjo Knoksas.

– Niekai. Mačiau, kaip šliaužei purvu, o iš kulkos pervertos žaizdos plūdo kraujas. O kai ėmėme tą kaimelį prie Kandaharo, man buvo 38º C temperatūros. Susiimk, vyruti. Mums tavęs reikia.

– Aš ne… – Knoksą kažkas netikėtai nutraukė, Ašeris išgirdo grumiantis ir tada pasigirdo ramus tylus balsas: – Ašeri, kad ir ko nori, atsakymas neigiamas.

– Daktariukė, – pasakė Ašeris su šypsniu lūpose.

Kad jau taip, Eiverė Volš jam patinka. Ir ne vien dėl to, kad ji mėgsta pasišaipyti iš jo bičiulio. Jis jaučia jai prielankumą, nes ji turi autoritetą ir dėl to su ja reikia skaitytis.

– Kaip laikaisi?

– Puikiai, bet Knoksui visai prastai.

– Ir jis taip sako.

– Kalbėjausi su Kenedi, – Eiverės balse išgirdo slepiamo pasitenkinimo gaidelę ir norėjo parodyti, kad tas jam nepatinka, bet pritrūko ryžto.

Kad ją kur tą Kenedi ir jos polinkį planuoti neleidžiant net paprieštarauti.

– Paklausyk, – pradėjo jis ramesniu, kiek meilikaujamu balsu.

– Nė nepradėk, – perspėjo Eiverė. Ašeris susimąstė, ar gerai, kad jų grupelės moterys tarpusavyje nuolat viską aptarinėja. Jam tai iš tiesų ima kelti rūpesčių. – Tau vis vien nepavyks išsisukti, Ašai. Tik ne šįkart, – jos žodžius palydėjo neslepiamas malonus juokas. Ašeris net neįsižeidė, nors turbūt turėtų.

– Gerai, kad tau tai atrodo juokinga, – nutęsė jis, atsilošė ir kaip visada užsikėlė kojas ant rašomojo stalo kampo.

Nugrimzdęs visu svoriu į minkštos odos biuro krėslą, pasijuto atsipalaidavęs.

Geraširdiškai pajuokauti su moterimi jam įprasta. Jaučiasi ypač saugus ir ramus, nes jokiais žodžiais ar veiksmais nenuvilios Eiverės nuo jos mylimo vyro.

– Tai jau patikėk, be galo juokinga, – pasakė ji. – Nors kartą negali pasikliauti savo žavesiu.

– Ką tai turėtų reikšti?

– Na gi, Ašeri, juk žinai, kad esi gražus. Ir tuo naudojiesi.

Po velnių, juk čia nieko blogo. Dalinyje buvo mokomas pasitelkti visą savo pranašumą. Jis tik vykdė nurodymus, nei daugiau, nei mažiau.

– Džiugu matyti, kaip šį kartą tai atsisuko prieš tave, – tęsė Eiverė.

– Žinai, tikrai man patikai, daktariuke… kol netapai tokia valdinga.

Eiverė sukikeno visai nekreipdama dėmesio.

– Kad išsisuktum, šį kartą tavo žavesio nepakaks, jūreivi. Labai gaila.

Galbūt nieko neišeis, bet pamėginti verta. Nes kitaip… Iš baimės jį išpylė šaltas prakaitas.

Atsisveikinęs su Eivere, Ašeris padėjo ragelį ir buku žvilgsniu įsistebeilijo į kompiuterio ekraną.

Po velnių. Nebėra jokio pasirinkimo.

Jis įveikė beširdžius teroristus. Stebėjo, kaip berniukai, vos nulaikantys rankose ginklus, žūsta taip ir nesupratę, dėl ko kovoja. Šokinėjo iš skrendančių lėktuvų ir niro į šaltas jūros bangas. Jam buvo įprasta rizikuoti gyvybe. Kiekviena diena buvo kupina pavojų ir baimės. Bet lengvai susidorodavo su įtampa, nes buvo tam pasiruošęs. Jautėsi ramus ir savimi pasitikintis, nes turėjo įgijęs reikiamų įgūdžių.

Tad kodėl jam nesiseka įveikti kalbos kliūties?

Lengva buvo vakar.

Šiandien šis specialiosios paskirties dalinio karių devizas nedaug teikia paguodos. Giliai atsidusęs Ašeris prisivertė atsipalaiduoti. Jis ras būdą ir jam pavyks.

Kenedi jam nepaliko kito pasirinkimo.

Bet jis nieku gyvu jai neparodys savo silpnybės.

Kenedi pamanė, kad gali tekti ieškoti Ašerio, todėl pasakė, kad lėktuvas kyla devintą, o ne kaip iš tiesų – dešimtą. Ištikus nesėkmei, tas papildomas laikas labai pravers.

Tačiau Ašeris prie išvykimo vartų pasirodė aštuntą.

Ji turėtų lengviau atsidusti. Betgi priešingai. Nes tai reiškė, kad jiems kažkaip teks praleisti tas likusias iki įlaipinimo pusantros valandos.

Ašeris įsirangė greta jos į nepatogią kėdę, stovinčią vienoje eilėje su kitomis, kurias vieną nuo kitos skyrė chromuoti ranktūriai. Kodėl jis neatsisėdo per vieną kėdę toliau?

Jie lietėsi pečiais, todėl Kenedi turėjo nuo jo pasitraukti į priešingą kampą.

Skrydis bus velniškai nemalonus.

– Devintą, hm, – sumurmėjo jis sodriu žemu balsu, nuo kurio jai visada per nugarą perbėgdavo šiurpuliukai.

Kenedi suraukė lūpas.

– Manau, kad to nusipelniau, – pasakė jis ir ištiesė kojas beveik per visą praėjimo taką iki priešais stovinčio suolelio.

Jis aukštas, bene šešių pėdų ir kelių colių. Plačių pečių, siauro liemens ir tobuliausių standžių sėdmenų. Jam tiko džinsai. Ir verslo eilutė. Ir naro kostiumas.

Pala, apie ką jiedu čia šnekasi?

– Taip, nusipelnei. To dar betrūko, kad tave tektų vaikytis.

Kenedi pasigailėjo šių žodžių vos juos ištarusi. Sulaikiusi kvapą laukė. Kad jis šmaikščiai atšaus.

– Brangioji, jei būčiau žinojęs, kad nori mane vaikytis, būčiau paslaugus ir pasistengčiau.

Kenedi nužvelgė jį kandžiu žvilgsniu.

– Nė nemanau vaikytis.

Krustelėjo Ašerio lūpų kampučiai.

– Suprantama, būtų sunku tai įsivaizduoti, mažyte.

Kaip ji nekenčia, kad ją taip vadina. Bet jau įkyrėjo jam priekaištauti už tokią nepagarbą.

Reikia kreipti šį pokalbį – o ir visą kelionę – prie esmės. Ir kuo greičiausiai priminti jam – ir sau – apie jųdviejų tikslą.

Kenedi iš rankinės ištraukė žvilgantį aplanką ir padavė Ašeriui.

Jam imant segtuvą, jų pirštai trumpam susilietė. Akimirką Ašeris įdėmiai žvelgė į ją, tada nuleido akis ir ėmė sklaidyti lapus.

Kenedi gerokai sugaišo, kol surašė detalią kelionės dienotvarkę, kurią dabar pateikė kartu su scenarijaus projektu. Dar ji pridėjo papildomos informacijos apie filmo kūrybinę grupę ir net savo pasiūlymą, kurį pateikė svarstant sumanymą reklamuotis.

Ašeris skaitė tyliai ir ramiai. Bet Kenedi jautė jo spinduliuojančią energiją. O gal jai taip tik pasirodė?

Užvertęs aplanką, Ašeris tyliai švilptelėjo.

– Tau vis maža veiklos.

– Visai ne.

Jis pakėlė akis nuo matinio plastiko aplanko, į kurį Kenedi buvo sudėjusi dokumentus. Tol į ją žiūrėjo, kol ji ėmė gūžtis nuo tiriamo jo žvilgsnio. Bet susitvardė.

Šią Ašerio savybę žinojo jau seniai… jam puikiai sekasi pastebėti žmonių silpnybes ir, atėjus tinkamam metui, jomis pasinaudoti. Ji labai stengėsi neatskleisti jam savo trūkumų. Bet turbūt nepavyko.

Blogiausia, kad jis buvo su ja tą naktį, kai ji patyrė didžiausią gyvenime pažeminimą.

Kad ir kokia darbšti ir sumani ji būtų, toji naktis liks kaip juoda dėmė. Bent jau Ašerio atmintyje.

– Paklausyk, neturėtų būti sunku. Juk žavesio tau netrūksta.

– Ačiū.

Kenedi nekreipė dėmesio į jo lūpose virptelėjusią pasitikinčią šypseną.

– Tave filmuoti bus vienas malonumas. Dabar turi scenarijų. Būk geras, perskaityk jį, kol skrisime.

Gal tai nors kiek atitrauks jo dėmesį ir jis nesibraus į jos asmeninę erdvę.

Jis nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų ilgėliau sulaikydamas žvilgsnį prie V formos marškinėlių iškirptės. Šįryt pasirinkti marškinėliai nebuvo kuo nors ypatingi, bet paprastai darbe ji vilki oficialesnius drabužius. Bet dabar jie vyksta į Bahamų sostinę Nasau, kur, prieš išplaukdami į atvirą jūrą, susipažins su laivo „Amfitritė“ įgula.

Ji nesuks sau galvos, kad apsirengė patogiai, net jei jo žvilgsnis verčia apgailestauti, kad nepasirinko verslo drabužių, kurie, kaip visada, saugotų ją kaip šarvai.

Ašeris palinko artėliau ir jo krūtinė ėmė kilnotis. Ji norėjo pasitraukti, bet protas ėmė pasiduoti kūnui.

O, kaip jis kvepia. Tai buvo vienintelė temstančio proto aiškiai suformuluota mintis.

– Ar tikrai to nori, Kenedi? Manau, galėtume sugalvoti… kaip kelionėje maloniau praleisti laiką.

Ji prisimerkė. Susiūbavo. Kažkaip jos ranka atsidūrė jam ant krūtinės. Plačios, tvirtos ir galingos.

Kerus išsklaidė kažin koks šaižus garsas. Ji krūptelėjo ir atsitraukė, nes skambėjo jos telefonas.

Ašeris pašaipiai trūktelėjo lūpų kampučius ir žaismingai kilstelėjo antakį. Žinojo, kokį įspūdį daro moterims. Nė viena jam neatsispirs.

Susijaudinusi ir susierzinusi Kenedi stvėrė telefoną ir atsiliepė net nepažvelgusi į ekraną.

– Ponia Dahan? Čia Simona iš „Masterso, Dilon ir Kuperio“.

Kenedi išplėtė akis. Širdis pašoko ir nusirito į kulnus.

Šio skambučio laukė keletą savaičių.

Ji pakilo, žvilgtelėjo į Ašerį ir paėjėjo į šalį. Nenorėjo, kad jis girdėtų pašnekesį.

Tada, ieškodama ramaus kampelio, nuėjo į kitą judraus terminalo pusę.

– Sveika, Simona. Malonu jus girdėti. Atleiskite dėl triukšmo, bet esu oro uoste, išskrendu darbo reikalais.

– Ką gi, tada neužlaikysiu. Tik noriu, kad žinotumėte, jog įmonės darbuotojus nustebino anketiniai jūsų duomenys ir pokalbis internetu. Jei jus tebedomina, siūlome jums darbą.

– Taip. Žinoma, – jai sunku buvo sudėlioti sakinį. – Džiaugiuosi tokia galimybe.

„Mastersas, Dilon ir Kuperis“ – svarbiausia reklamos agentūra Ramiojo vandenyno šiaurės rytuose. Šiame regione jie turi svarbių jų verslo paslaugų vartotojų, tokių kaip tarptautinis prekybos kava tinklas, garsios oro linijos, artostogų kelionių bendrovė ir daugelį kitų. Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime. Būtent tokį darbą įsivaizdavo dirbsianti, kai pasirinko studijuoti rinkodarą.

Dėl tokios galimybės pastaruosius penkerius metus stengėsi kaip įmanydama, sunku patikėti, kad tokia proga pasitaikė ką tik baigus studijas.

Drebančiais pirštais Kenedi smarkiai spaudė telefoną prie ausies, kad girdėtų, ką sako Simona.

– Puiku. Malonu, kad dirbsite mūsų agentūroje. Lauksime po trijų savaičių. Ar laikas jums tinka?

Kenedi ėmė vaikštinėti pirmyn atgal, nes jaudinosi, nenustygo vietoje ir reikėjo išsikrauti, kad neimtų spiegti į ragelį ir neišgąsdintų tos vargšelės kitame laido gale.

Bet ji apsidžiaugė per anksti, nes kai atsisuko, jos ir Ašerio žvilgsniai susidūrė. Jis įtemptai stebėjo ją iš kitos terminalo pusės ir tai sukėlė jai dar vieną adrenalino pliūpsnį.

Pažvelgusi į jį, pagalvojo apie kliūtis, kurias jai teks įveikti.

– Kaip minėjau per pokalbį, dabar vykdau svarbų projektą ir negaliu taip paprastai jo palikti, bet iki to laiko jis turėtų būti baigtas.

– Puiku, nes jums darbo pradžios data labai svarbi. Ponas Mastersas, ponia Dilon ir ponas Kuperis kuria naują bendrovės skyrių ir ketina jus įtraukti į darbo grupę. Pirmasis jos susirinkimas vyks po trijų savaičių, jie reikalauja, kad visi dalyvautų.

Kenedi nurijo seiles, pilve sukirbėjo nerimas. Trys savaitės nėra ilgas laiko tarpas, nes teks persikelti į kitą šalies kraštą, be to, daugiausia laiko teks būti laive Karibų jūros viduryje. Bet tikrai neatsisakys tokios geros progos.

– Tai neturėtų sukelti sunkumų.

– Puiku. Išsiųsiu jums elektroninį laišką, kuriame viską paaiškinsiu išsamiau, ir dokumentus, kuriuos jums reikės užpildyti. Saugios kelionės, netrukus susisieksime.

Kenedi išlemeno atsisveikinimą.

Būtų gerai, jei ji turėtų laiko susidėlioti sąrašą, kruopščiai perkratyti visas smulkmenas, paplanuoti. Bet tuojau sės į lėktuvą, o tada tiesiai į laivą ir į atvirą jūrą. Turėti laiko tikra prabanga.

Kad nereikėtų kankintis sėdint greta Ašerio, verčiau ji kai kam paskambins.

Pirmiausia paskambino Džeksonui. Jis žino apie jos pokalbį dėl darbo, bet nusprendė to nesakyti verslo partneriams, kol galutinai nepaaiškėjo. Laimei, ten, kur jis dabar yra, vėlyva popietė. Deja, jis neatsakė į skambutį ir dėl to ji paliko jam žinutę. Ne taip norėjo jam pranešti šią naujieną, bet turint omenyje skirtingas laiko zonas ir labai didelį atstumą, jai nieko kito neliko.

Tada paskambino tėvams, kurie apsidžiaugė, kad ji gavo darbą, bet nusiminė, kad taip greitai išvyks. Įkalbėjusi mamą išrūšiuoti ir supakuoti kai kuriuos jos daiktus, Kenedi vis dar zvimbiančia ir svaigstančia galva užbaigė pokalbį.

Kad ir kas nutiktų, jei tikisi suspėti nuvykti į Sietlą, dokumentinis filmas turi būti pabaigtas laiku.