Читать книгу Ak, kokia aistringa naktis! - Leslie Kelly - Страница 1

– Nėra nieko blogiau, kaip aistringai užsigeisti vyruko, kuris vėliau pasirodo esąs tikras moliūgas.

Liucilė Vandenberga, draugų vadinama Lulu – šis vardas buvo nei šioks, nei toks, bet vis vien geresnis už Liucilę – negalėjo nuslėpti nusivylimo, kai įsikibo draugėms į parankes – Vivei ir Amelijai. Garbės žodis, vyrukas, atrodantis taip pat gerai, kaip tasai, kuris sausakimšame bare brazdino gitara, turėtų pasižymėti protiniais gebėjimais ir žavesiu, kurie būtų puikiai tikę prie nuostabaus jo kūno. Bet šitas? Oi oi. Lulu smagiau pasikalbėdavo su savo augalais.

– Gaila, bet jis pasirodė esąs nieko vertas, – pareiškė Amelija. Jos dailiame, švelnių bruožų veide galėjai išvysti užuojautą ir palaikymą.

Vivė taip neguodė.

– Jeigu moliūgas panašus į porno žvaigždę, galėtum prigriebti jį už šaknų, Lulu. Noriu pasakyti, kad tau nereikėtų tikėtis, jog jis taps gyvenimo partneriu.

Lulu neatrodė įtikinta, tikriausiai dėl to, kad ir vėl nusivylė. Pastarąjį mėnesį, kai atsikraustė į Vašingtoną Kolumbijoje, dairėsi įdomaus vaikino, kuris padėtų nutraukti jos užsitęsusį sausąjį romantikos laikotarpį. Šis, regis, truko visą amžinybę, nes Lulu buvo susitelkusi ties sėkminga mokslų pabaiga, paskui – praktika Ruandoje ir naujuoju darbu savanoriškoje, pelno nesiekiančioje organizacijoje. Ilgus metus ji neleido sau tokio malonumo kaip pasimatymas. Žinoma, taip nutiko todėl, kad paskutiniai jos santykiai buvo susiję su egocentrišku karjeristu, kuris per visus kartu praleistus metus nė nesužinojo jos antro vardo, mėgstamiausios Lulu spalvos ir kitų svarbių smulkmenų.

O dabar jai reikėjo sekso. Trūks plyš. Reikėjo su kuo nors pasimylėti, reikėjo, kad tas žmogus priverstų užmiršti, jog ji taip ilgai nesimylėjo… ar bent jau leistų patikėti, kad tikrai buvo verta laukti. Lulu galėtų jam atsiduoti, net jei jis nežinotų jos antro vardo ar mėgstamiausių spalvų, kad tik gautų bent vieną naktį.

– Norėjau susipažinti su mielu, seksualiu, protingu vyruku ir patirti nuotykį Vašingtone, – garsiai mintijo Lulu.

O kai keliomis dienomis anksčiau apsilankė tame pačiame Diuponto aikštės bare ir sutiko nepaprastai karštą gitaristą, pamanė, kad tikriausiai rado tobulą vyrą, su kuriuo galėtų įgyvendinti savo svajonę.

Bet kai jiedu šįvakar šnektelėjo, jis pasirodė esąs toks įdomus, kaip vizitas pas dantų gydytoją. Ne toks, kaip skylės plombavimas ar kanalų tvarkymas, o toks, kaip nuobodi profilaktinė apžiūra. Net žiovulys suėmė. Tušti tauškalai galutinai sugriovė jos svajas.

– Kam rūpi jo intelekto koeficientas? – tarstelėjo Vivė. – Svarbiausia, kaip jis atrodo ir jo dydis.

– Gal tik tau, – nepritardama pataisė Amelija.

Tiesą pasakius, abidvi buvusios koledžo laikų kambario draugės negalėjo būti labiau skirtingos, Lulu net stebėjosi, kaip jos iki šiol sutarė. Jos buvo panašios į Oskarą su Feliksu, tik abi moteriškės. Viena į seksą žiūrėjo konservatyviai, kita buvo panaši į šliundrą. Tikra keistuolių porelė.

– Norėčiau būti žiauriai paviršutiniška, kaip tu, Vive, – prisipažino Lulu. – Bet man būtina apie viską kalbėtis.

Vivė šyptelėjo, buvo neįmanoma jos įžeisti. Ji buvo nepadorumo karalienė.

– Puiku, pamiršk jį. Bet nenuleisk rankų. Dar nevėlu.

Galbūt. Bet jai nereikia tik dabitos, ji norėtų nuoširdaus ir atviro vyruko, kuris nežaistų žaidimų su savo ketinimais. Tokio, kuris žinotų, ko nori, ir to siektų… būtų apsisprendęs ir galėtų kalbėti ne vien apie savo mėgstamą grupę.

Kodėl, po galais, taip sunku rasti ką nors panašaus?

Amelija kalbėjo pakeltu balsu, kad išsiskirtų iš minios, kuri darėsi vis garsesnė – triukšmas didėjo su kiekvienu kostiumuotuoju, besigrūdančiu prie modernaus baro.

– Šįvakar čia bus daugybė vaikinų. Rasi geresnį.

– Abejoju.

– Dar išgerk. Po trijų kokteilių jie visi atrodys geriau, – patarė Vivė rodydama į Lulu stiklinę.

Lulu jau ir taip jautė dviejų poveikį. Deja, išgėrusi ji darėsi dar išrankesnė.

– Aš nesu vienos nakties nuotykių su nepažįstamaisiais mėgėja.

Vivė kilstelėjo antakį ir parodė į gitaristą.

– Jis buvo pažįstamas, – neatlyžo Lulu. – Na, aš jį kaip ir pažinojau.

– Iki šio vakaro persimetėte keliais žodeliais, – Vivė patenkinta šyptelėjo.

– Bet aš žinojau, kuo jis vardu.

– Tik pavarde.

– Na, ir kas?

Vivė gūžtelėjo pečiais.

– Šėferis vis dar slepia savo vardą. Lažinuosi, kad jis kažkoks kvailas, toks kaip Fredas ar Houmeris, ar Ralfas.

Amelija, saldžiai šypsodamasi, pasakė:

– Gal jis stengiasi kai ką nuslėpti dėl to, kad yra dėmesio centre.

Tikriausiai. Bet Lulu įtarė, kad prislėgtumas ir vardo paslaptis turėjo padidinti susidomėjimą šiaip jau visiškai neįdomiu vaikinu. Ir ji susidomėjo, bent jau tol, kol išgirdo, kaip jis paklausė ar turite pageidavimų?

Atsidūsėjusi ji pateliūskavo savo Velnio lašus, ypatingą šio vakaro Helovino kokteilį, ir sriūbtelėjo jo. Ji buvo atsargi, stengėsi raudonu gėrimu neapsitaškyti pusės veido – nuo kaktos iki nosies galiuko – dengiančios kaukės. Dėl šito kostiumo Lulu turėjo vargo, norėjo atrodyti ne tik seksualiai, bet ir kiek įmanoma šelmiškai tam, kad sužadintų nepadorias gitaristo svajas. Ji buvo ragana, bet žalia jos kaukė visai neatrodė gąsdinanti, be ilgos nosies ir karpų. Lulu pasirinko Užgavėnėms tinkamą veido kaukę su žvyno pavidalo blizgučiais ir katės akių forma. Po smaila kepure draikėsi pasišiaušusios natūralios garbanos. Ji buvo pasipurškusi raudonu blizgančiu plaukų laku, todėl atrodė visai neatpažįstama.

Ją pamatė Šėferis. Jo akyse Lulu pastebėjo susižavėjimą ir aistrą. Gal jo smegenys kaip kopūstas, bet kraujas, matyt, tekėjo jo šaknimis. Oi, venomis.

To tikriausiai užtektų daugumai sekso ištroškusių dvidešimt šešerių metų amžiaus moterų. Gal užtektų ir vidurinę baigusiai Lulu. Bet ji pasikeitė grįžusi po praktikos Ruandoje. Darbas šalyje, kur žmonės beveik nieko neturi, ir pelno nesiekiančioje grupėje, kuri rėmė panašius, pasmerktus, tačiau vilties nepraradusius žmones, labai paveikia žmogų.

Lulu vylėsi, kad ji išties suaugo. Bet tai nereiškė, jog dabar netroško kur nors nueiti ir atsipalaiduoti, kad pabėgtų nuo liūdesio ir nepritekliaus, su kuo susidurdavo darbe. Bet tik ne su moliūgu.

– Vau, striptizas rodomas vienuoliktą valandą, – pranešė Vivė išpūtusi tamsias akis.

– Oho, maniau, kad ši vieta aukštesnio lygio. Gal prieš tai nueikime kur nors kitur, – pasiūlė Amelija, truputį sutrikusi.

– Kalbu ne apie laiką, panele, suprantanti pažodžiui, – pasitaisė Vivė. – Turiu omenyje ties mano vienuolikta valanda.

Lulu ir Amelija atsigręžė ir įdėmiai nužvelgė minią ieškodamos to, kas patraukė Vivės dėmesį. Iš pradžių Lulu tik akimis bėgiojo po velnių, vampyrų, seksualių slaugytojų ir statybininkų jūrą. Paskui pastebėjo žmogų, vienišą stoviniuojantį prie šokių aikštelės, nusisukusį nuo jos. Ir ji tiesiog nebegalėjo į jį nežiūrėti.

Vyrukas šio renginio proga buvo apsitaisęs baltai – apsivilkęs amžių senumo vaiduoklio kostiumą, kuris buvo nebemadingas jau tada, kai Lulu mokėsi pradinėje mokykloje. Bet net vienos marškos, regis, buvo per daug. Jis buvo su šventiniu kostiumu, bet atlikęs pareigą, pradėjo kelti maršką viršun. Vyrukas atidengė ilgas savo kojas, kurias slėpė laisvai krintantys džinsai, gaubiantys tvirtas, raumeningas šlaunis. Ką jau kalbėti apie dailų užpakaliuką, gardžiai atrodantį po išblukusiais džinsais.

Kai jis išskėtė iškeltas rankas, sugriebė savo marškinių apačią, kuri dabar pakilo kartu su marška: gal toks ir buvo sumanymas, bet tikriausiai taip nutiko atsitiktinai. Kad ir kaip ten būtų, Vivė, Amelija ir Lulu pastebėjo, kad aplinkui visos godžiai rijo jo nuogą, lygią, elastingą odą, auksinę ir blizgančią nuo prakaito tvankiame, sausakimšame bare. Laisvi džinsai kabojo ant lieknų klubų, liemuo buvo laibas, kiekvienas jo colis atrodė tvirtas.

Lulu ištiesė ranką siekdama savo gėrimo, gurkštelėjo, bet neatitraukė akių nuo vaiduoklio. Marška ir marškiniai pakilo aukščiau: o Dievulėliau, kokia nugara. Raumenys net raibuliavo, kiekvienas jo kūno lopinėlis atrodė išraiškingas ir seksualus. Šitame kūne tvirtumas ne šiaip buvo paslėptas, bet teikė vilties, ir nors Lulu nebuvo smulkutė, staiga ji pasijuto labai moteriška ir trapi.

Pastebėjusi tatuiruotę ant mentės Lulu tikėjosi pamatyti daugiau. Ji sulaikė kvapą, pasiutusiai troško žvilgtelėti į plačius pečius ir nuogas, lanksčias rankas.

Deja, jis, atrodo, suprato, kad visi į jį spokso. Vyrukas viena ranka truktelėjo baltinius žemyn, o kita mikliai nusivilko maršką. Ji beveik girdėjo sutartinį dvigubų Y chromosomų nusivylimo atodūsį.

– Šviesiaplaukis, – patenkinta tyliai atsiduso Amelija.

– Man patinka šviesiaplaukiai, – sumurkė Vivė.

Lulu niekada tokie nepatiko, bet ją tikrai sudomino.

– Aš greitai imsiu žavėtis.

Vivė pabandė atremti jos prisipažinimą.

– Jeigu veidelis tiks prie viso komplekto, aš užnuodysiu jūsų gėrimus, kad pirma prie jo prieičiau.

Lulu laukė, mintimis siuntė signalus vyrukui, kad tas atsigręžtų ir ji galėtų nuspręsti, ar iš priekio jis toks pat nuostabus kaip ir iš nugaros. Jis nepastebėjo jos visiškai, tačiau žvilgtelėjo į gitaristą, linktelėjo pasisveikindamas Šėferiui. Lulu trumpam užmetė akį į jo profilį, bet to užteko, apstulbusi ji aiktelėjo.

Susvyravusi ant kėdės pratarė:

– Negali būti.

– Negali būti kas? – sukluso Amelija.

– Čezas.

Vivė susiraukė.

– Šitaip atrodantis vyrukas yra vardu Džiazas?

– Čezas, – patvirtino Lulu, vydama nuostabą iš galvos ji lėtai nulipo nuo kėdės, o abi draugės sekė ją akimis. – Ne, aš klystu. Negali būti. Čia ne Čezas Brauningas.

– Hmm, – susimąstė Amelija, – vardas kažkur girdėtas.

– Žurnalistas… kažkokį jo straipsnį išspausdino Times, o dabar, mano manymu, jis dirba naujienų agentūroje Associated Press ar Reuters, – pranešė Lulu vis mėgindama susitaikyti su mintimi, kad Čezas, kurį pažinojo vaikystėje, greičiausiai suaugo ir virto eržilu, į kurį ji spokso susižavėjusi.

– Apie ką mes kalbame? Apie tą vyruką? – pasitikslino Vivė.

– Ne, jis tik panašus. – Lulu dar kartą truktelėjo kokteilio, troško nutildyti savo širdies dudenimą. – Čezas Brauningas buvo berniukas iš mano gimtojo miesto, iš vakarinio Merilando, tiesą pasakius, jis buvo mano kaimynas. Mūsų tėvai yra geriausi draugai, mes nuolat erzinome vienas kitą.

Na, dažniausiai ji erzino jį. Pagalvojusi, kaip kvaila lyginti Čezą Brauningą su karštu vyruku kitapus baro, Lulu nusišypsojo.

– Nemačiau jo nuo tada, kai prieš devynerius metus baigė vidurinę. Bet mūsų šeimos vis dar artimai bendrauja. Mano mama papasakojo jo mamai, kad aš kraustausi čia, ir jis atsiuntė man savo nekilnojamo turto agento duomenis. Štai kaip susiradau butą.

– Tai Čezas tikrai ne tas seksualus vaiduoklis? – paklausė Vivė toliau spigindama į dailų nepažįstamąjį, apsuptą trijų kostiumuotų moterų.

Lulu susiraukė, pamačiusi, kaip jos palinko prie jo, kaip glaustėsi prie stiprių rankų ir tvirtų kojų.

Ne tavo reikalas, – priminė sau Lulu ir kėdėje atsisuko į draugę, o ne į seksualų gražuoliuką.

– Tikrai ne. Čezas yra tikras nuoboda. Liesas, nerangus.

Jis tikrai neturi tonos raumenų ar užpakaliuko, kuris net vienuolę priverstų kaukti vilko balsu. Mielas, tylus Čezas turi tiek bendro su vaiduokliu, kaip Bredas Pitas su animaciniu herojumi Elmeriu.

– Na, ponas vaiduoklis tikrai ne ištižėlis, – pareiškė Vivė.

Čezas irgi ne ištižėlis. Prisiminimai šmėstelėjo Lulu galvoje ir ji pajuto tą patį kaltės kartėlį, kurį pajusdavo tada, kai prisimindavo pažįstamą vaikinuką. Negailestingai prie jo priekabiaudavo: prisiminė, kaip Čezui teko lipti ant garažo stogo paimti kamuolį. Ji luktelėjo, kol jis užsiropš, ir tada patraukė kopėčias. Čezas nenorėjo pripažinti, kad jį nugalėjo mergaitė, todėl šoko nuo stogo ir pakankamai skaudžiai nusileido – susilaužė stuburkaulį. Jo mama apkaltino Lulu: ji kimbanti prie Čezo, nes yra jį įsimylėjusi. Lulu neigė, nors visada manė, kad jis būna mielas, kai nurausta. O taip būdavo dažnai.

Staiga Vivė išpūtė akis, išsižiojo.

– O Dievulėliau, iš priekio atrodo dar geriau nei iš nugaros.

Lulu ir vėl apsisuko kėdėje, norėjo geriau įsižiūrėti. Seksualus nepažįstamasis pajudėjo jų link. Ji matė veidą, veido bruožus – žalias akis ir juoko raukšleles prie jų, duobutę ant vieno skruosto ir pailgą smakro įdubimą.

Ji sutriko. Kvadratinis, vos pastebimai žilstelėjęs žandikaulis nieko nepriminė, nieko nepriminė ir bučinio prašančios didelės lūpos, žibančios žalios akys, nebylus, netašytas vyro grožis.

Nieko pažįstamo… bet kartu ir gerai žinoma.

– Negali būti, – suvapėjo ji. – Tiesiog negali būti.

Ji spigino ir spigino. Ir tiesa pamažu įsiskverbė į pasąmonę.

Gal ji neatpažino jo kūno, bet pažino veidą, šypseną, duobutę. Lulu negalėjo ilgiau neigti, kad seksualus vaiduoklis vis dėlto yra Čezas, jos kaimynas. Tas, kurį ji kankino, tas, kuris nekreipė į ją dėmesio, kol ji ėmė elgtis visai bjauriai, kad sulauktų jo susidomėjimo, tas, kurį ji tikėjosi vėl sutikti čia, Kolumbijoje, kad tik galėtų atsiprašyti dėl to, jog būdama vaikas elgėsi kaip kokia snarglė. Bet tam reikėjo ryžtis, o šįvakar ji dar nebuvo pasiruošusi. Deja, jos kaukė tikriausiai slepia ne visą veidą ir jis gali ją pažinti.

Darėsi panašu į kažkokią dorovės pjesę ar Ezopo pasakėčią. Ji vaidino negerą mergaitę niekuo neypatingam berniukui Čezui Brauningui, kuris užaugo ir virto karščiausiu, ypatingiausiu vyruku, kokį tik jai teko regėti.

– Tai jis. Tikrai jis.

– Tavo senas draugužis? – pasitikslino Amelija.

– Kažkas panašaus.

Ji nevartojo tokio žodžio kaip draugas.

– Jis tave įdėmiai tyrinėja.

Lulu nuvijo nuostabą ir vėl sutelkė dėmesį, suprato, kad Vivė teisi. Čezas spigino į ją, šypsena rietė jo nuostabių lūpų kampučius. Gal jo atmintis prasta ir jis neprisimena, kad turi priežasčių jos nekęsti. O gal jis suaugo ir atlaidžiau žiūri į savo vaikystę – taip, kaip ir ji.

Lulu jam atsakė plačia spinduliuojančia šypsena, nuvijusi seksualinį susidomėjimą, prisivertė prisiminti seną draugišką priešą. Jokiu būdu nenorėjo, kad jis sužinotų, jog ji dėl jo alpo.

Čezas pajudėjo jos link, tikriausiai pasisveikinti, paklausti, kaip įsikūrė mieste, gal net pasikalbėti apie senus laikus. Lulu nusisuko, įsmeigė akis į savo kokteilį, pirštų galiukais perbraukė aprasojusią stiklinę, apsimetė esanti abejinga, nors tokia visai nesijautė.

– Labas, – po akimirkos ištarė vyriškas balsas.

Tai buvo Čezo balsas, tik metai jam pridėjo brandos. Jis sustojo už jos ir Lulu jautė didžiulio, plataus kūno šilumą.

Troško, kad skruostai neparaustų, o balsas nedrebėtų, ir pakėlė akis.

– Labas ir tau.

– Sveikinu Helovino proga.

– Ir tave sveikinu.

Jis mostelėjo į jos stiklinę.

– Pasiūlyčiau pavaišinti gėrimu, bet matau, kad pilna. Patinka ypatingas vakaro kokteilis?

– Prisimeni iš vaikystės vyšnių skonio sirupą nuo kosulio?

– Aha.

– Tas buvo skanesnis.

– Verčiau gurkšnosiu alų.

– Geras pasirinkimas, – pagyrė ji. – Man patiko tavo kostiumas.

Jis nužvelgė laisvus medvilnės marškinėlius trumpomis rankovėmis ir nepadoriai aptrintus džinsus.

– Vyruko prie durų?

Cha. Prajuokino.

– Kalbu apie vaiduoklį. Kodėl jį nusivilkai?

– Nemoku elgtis su žirklėmis. Iškirpau per mažas skyles akims ir nemačiau, kur, po velnių, einu.

Ji nusijuokė. Čezas visada dirbo atbulomis rankomis. Bet dabar Lulu galėtų lažintis, kad jis tomis rankomis gebėtų padaryti nuostabių dalykų, o žalios akys su tankiomis blakstienomis vertė merginas spiegti.

– Vis dar mėgsti savo rankų darbo kostiumus?

– Mama mane nudėtų, jeigu kostiumą pirkčiau parduotuvėje.

Aha. Ji nepamiršo. Jųdviejų mamos per visas šventes suderindavo drabužius, nors ne visada visiems patikdavo. Kartą, kai Lulu norėjo būti japonų mangos Mėnulio Jūreivė, ji buvo priversta apsirengti Galingųjų reindžerių kostiumą, nes tas filmas buvo Čezo mėgstamiausias. Jai net teko būti Geltonąja reindžere, nes jo išpaikinta sesuo pareiškė būsianti Rožine.

Lulu atkeršijo jam už tai pavogdama visus šokoladukus iš jo saldainių krepšelio ir vietoj jų palikdama razinų.

Varge, kokia ji teroristė.

Čezas ne vienintelis turėjo bjaurią jaunesnę sesutę, Lulu brolis buvo jo sesers bendraamžis. Visi keturi drauge užaugo – kivirčydamiesi, varžydamiesi. Toks karas nevargino, kol jų jaunėliai pradėjo susitikinėti mokydamiesi vidurinėje, o paskui bjauriai išsiskyrė. Lulu nebuvo tikra, jog Lorensas atsigavo po to, kai Sara jį metė. Bet tai nutiko, kai Čezas paliko namus. Gal jis nė nenutuokė, kad jo sesuo buvo širdis daužanti nedorėlė.

– Neturėjau laiko pasidaryti ką nors įmantresnio, – paaiškino jis. – Tik prieš valandėlę nusprendžiau čia ateiti.

– Tai tas kostiumas buvo rimtas paskutinės minutės modelis, – nusprendė Lulu.

– Ei, būk atlaidesnė. Aš tik šįryt grįžau iš ilgos kelionės po užsienį. Buvau pamiršęs, kad Helovinas, prisiminiau, kai grįžau namo ir pamačiau dekoracijas. Gerai, kad patalynės spintoje turėjau švarią paklodę.

– Ir gerai, kad ji buvo visiškai balta, o ne su vėžliukais nindzėmis.

Jis nusikvatojo, kilstelėjo antakį, tarsi būtų nustebęs, kad ji prisiminė tuos patalynės užvalkalus ar tuos vėžliukus, dėl kurių jis buvo pamišęs.

– Manau, kad jau išaugau vėžliukų nindzių laikus.

– Tik dabar į žmogiukus nindzes, ar ne?

Jo akys sužibo.

– Aha, kaip tik taip. Tik, deja, Kalifornijos karališkajam čiužiniui neradau patalų su mažais vyrukais juodais apsiaustais.

Mmm. Didžiulė lova. Dideliam vyrukui. Su didelėmis rankomis. Ir dideliu…

– Gaila, bet esu pripratęs prie nuobodžių, neišvaizdžių patalų.

Ji nurijo ir prisivertė sugrįžti prie nerūpestingo pokalbio, nutoldama nuo minčių apie jo patalus. Ar jo lovą. Jį lovoje…

– Aš paieškosiu tau nindzių. Nebent labiau patinka transformeriai.

– Ne, man tinka. – Jis nusišypsojo ir šiek tiek sudrebino žemę. – Bet jeigu rasi juodo atlaso, pasakyk man. Gal kils noras suvaidinti nindzę.

Lulu nurijo seiles, svarstydama, kada, po velnių, jis pradėjo pasitikėti savimi. Jis buvo lengvai bendraujantis, seksualus, raumeningas ir visiškai ramus žmonių pilnoje patalpoje. Nebe tas nepopuliarus vaikinukas, kurio batų raišteliai būdavo surišti nepriekaištingai, ar tas, kurio nenorėjo imti į beisbolo komandą, nes jis pametė kamuolį ir pralošė svarbias rungtynes ketvirtoje klasėje.

Ne. Jis buvo labai seksualus, stiprus, gundantis suaugęs vyras. Ir ji nežinojo, ką daugiau galvoti.

– Tikriausiai esi labai pavargęs, – į žaismingą pokalbį trigrašį įkišo Vivė, – po ilgos dienos kelionės.

Juokinga, bet Lulu vos nepamiršo, kad ir Vivė čia. Ir Amelija. Čezas, mandagiai aniedviem nusišypsojęs, nė į vieną nekreipė dėmesio. Dėl to Lulu jautėsi geriau: senas vaikystės atpildas – draugas atėjo ne tam, kad Lulu supažindintų jį su Vive, kuri paprastai kitas moteris palikdavo šešėlyje. Lulu nenutuokė, ar taip nutikdavo dėl to, kad Vivė yra tokia graži, ar todėl, kad toji elgdavosi kaip kalė akmenine širdimi, ir jie priimdavo tai kaip iššūkį pramušti ledus. Jos kostiumas – seksualios velniūkštės – buvo daugiau ar mažiau tinkamas. Amelijos – taip pat: ji buvo apsivilkusi gražios skudurinės lėlės kostiumą, užsidėjusi garbanų peruką, kurį pati pasidarė, naudodama priemones iš rankdarbių krautuvėlės.

Hmm. Jai pasidarė įdomu, ar Čezas pasakytų, kad ir ji apsivilko savo charakterį atitinkantį kostiumą.

– Tikriausiai pavargau, – pripažino Čezas.

– Taip ir sakiau. Panašu, kad gali galvoti tik apie savo lovą, – pasakė Vivė, nusišypsojo visažinės šypsena, o akys šelmiškai sublyksėjo.

Čezas neužkibo ant kabliuko. Tiesą pasakius, jis nė nesuprato, kad su juo flirtavo.

– Tikriausiai turėjau griūti į lovą, bet man reikėjo amerikietiškų švenčių linksmybių. Pakistane nerasi nė menkiausio saldainio. Todėl nusprendžiau užgrobti greitąjį lėktuvą.

– Ir suvalgyti saldainį? – paklausė Lulu, nepatenkinta, kad Vivė naudoja juodąją savo magiją senam jos draugui paveikti. Na, senam jos kažkam.

– Teisingai. Ar turi nors vieną?

– Visus suvalgiau. Spėju, kad pakeliui namo, kur nors kaimynystėje, rasi saldainių maišelį.

– Aš savąjį pamiršau.

– Vadinasi, tau nepasisekė.

Jis atsiduso.

– Diena baigiasi, malonumai irgi. Štai koks mano gyvenimas.

Aha. Kaltos išdykėlės mergaitės, kurios pavogė jo saldainius. Tačiau jis to neprisipažino. Nebuvo reikalo jam priminti jos iškrėstas kvailystes ir kažin, ar gali taip būti, kad jis apskritai kada nors pamirš.

Kažin. Būtų tas pats, kas Betmenui pamiršti Juokdario pokštus. Atpildas už pokštus visada liks atpildu.

Na, Lulu niekada nelaikė Čezo savo atpildu, pokštu ar panašiai. Bet jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo patikėti, kad ji galėtų būti jo atpildas. Kad ir dėl lūžusio stuburkaulio.

– Na, tai susirask kėdę ir prisėsk, – pasiūlė Vivė ir pasislinko, kad padarytų jam vietos.

Vivė apdovanojo Lulu veriamu žvilgsniu, tikėdamasi, kad ji juos supažindins.

Lulu ketino, bet Čezas jai sutrukdė.

– Iš tikrųjų aš norėjau paklausti, gal sutiktum pašokti, – pasakė jis įsmeigęs akis į Lulu, jo žvilgsnis buvo neryžtingas ir įtemptas.

Ji svarstė, ar ir jį sukrėtė per devynerius metus įvykę pasikeitimai. Ji nepanėšėjo į kabes nešiojančią septyniolikmetę neklusniais plaukais, kurią jis turbūt matė vidurinės baigimo vakarėlyje. Tą, kuri jį su visais drabužiais įstūmė į baseiną, nes jis pavadino ją plokščiakrūte.

Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ji buvo iš tų, kurios pražysta vėliau. Tik jam, žinoma, to nereikėjo skelbti visiems draugams ir giminaičiams.

Lulu atsitiesė ir kiek galėdama į priekį atkišo jau nebe plokščią krūtinę.

Jo žvilgsnis pasikeitė. Jis pastebėjo. Lulu pastebėjo, kad jis pastebėjo.

– Na? – Jo balsas buvo dar žemesnis ir intymesnis. – Ką pasakysi?

– A… Tikrai nori pašokti? Su manimi?

Ji puikiai atsiminė, kad vienintelis kartas, kada jiems teko šokti kartu, buvo tada, kai jie šoko sporto aikštelėje per kūno kultūros pamoką vidurinėje. Jiems ne itin sekėsi. Susikibti rankomis su Čezu buvo keista, juk jai tebuvo dvylika. Tada Lulu delnai suprakaitavo, alsavimas padažnėjo ir pilve kažkas keistai suplazdėjo.

Dabar ji suprato, kodėl tada išprakaitavo ir susijaudino. Jai tikrai patiko paraudęs Čezas, kad ir ką ji sakė savo mamai. Bet tada, nenorėdama to pripažinti, ji buvo įsitikinusi, kad laikytis susikibus už rankų su Čezu Brauningu ji tikrai nenorėjo, norėjo pasileisti.

Todėl ji pasielgė taip, kaip elgėsi nemandagios dvylikmetės. Ji pakišo koją ir parklupdė jį šokio metu.

Maža kalė.

– Tu moki šokti, tiesa? – Dar vienas žalių akių mirktelėjimas: kaip ji anksčiau nepastebėjo įdomių auksinių dryželių žaliose jo akių rainelėse, primenančiose žėrinčias žvaigždes? – Norėjau pasakyti, kad tai visai nesunku… atpažįsti muzikos ritmą ir judi pagal jį.

Lulu susivilgė lūpas, išgirdo, kad muzikantai baigia groti.

– Pertraukėlė… – kuri kaip tik privertė Lulu galvoti apie maudimą dubens srityje… nederėjo apie tai galvoti, kai reikalas sukosi apie Čezą.

Laimei, muzikantai ėmėsi kančių kupinos Kerų versijos. Melodija pasirodė esanti tinkama – ji derėjo prie Lulu kostiumo ir fakto, kad ji jautėsi taip, tarsi ją kas būtų apkerėjęs. Daina buvo lėtesnė, priminė džiazą, ir reikėjo šokti susiglaudus – rankomis ir kūnais. Ir nors jos galva nusprendė, kad šitai būtų rizikingiau, nei dubens maudimas, jos kojos bematant nusileido nuo kėdės.

– Žinoma.

Ji leido jam paimti ranką ir nusitempti iki sausakimšos šokių aikštelės. Kai jis suėmė jos klubus ir prisitraukė, Lulu vos nepaspringo stengdamasi ir toliau šypsotis. Ar jis jaučia, kaip pašėlusiai daužosi jos širdis, ar mato, kaip pulsuoja gerklėje? Ar, po paraliais, jis nenutuokia, kad kai kurios jos kūno dalys audringai reaguoja į jų kūnų lietimąsi?

Lulu laukė, kol jis ką nors pasakys… Sveika atvykusi į Vašingtoną. Kaip sekasi naujoje vietoje? Kaip tavo draugai? Bet jis tylėjo, tik linguodamas judino savo koją jos tarpkojyje.

Viešpatie, būk gailestingas. Nors ji dažnai įsivaizduodavo, kaip laiko rankomis suėmusi Čezo galvą, kad galėtų jį pasmaugti už tai, kad jis leptelėjo kažką, kas ją sunervino, tačiau niekada neįsivaizdavo, kad tarpkoju lies kurią nors jo kūno dalį.

Čezas buvo pradingęs iš jos gyvenimo tol, kol Lulu suprato, kad jaudulys pilve ir suspaustos šlaunys yra tikros aistros požymiai.

Bet dabar jos kūnas į jį reagavo taip, kaip ji niekada neleido sau nė pasvajoti. Nebuvo reikalo klysti: dėl tokios reakcijos kaltas jaudulys. Delnai prakaitavo, o visas kūnas buvo karštas ir lipnus, tarsi nenusirengusi ji būtų galėjusi virsti geismo klanu pačiame šokių aikštelės viduryje.

Dievulėliau, Čezas buvo toks didelis ir stiprus – ji lygino jį su berniuku, kurį pažinojo. Tvirtas, vyriškas ir toks patrauklus, kad galėjo priversti širdį sustoti. Jo krūtinė buvo plati ir būtų puikiai tikusi tapti gyvenimo plaustu. Lulu vos laikėsi nepanardinusi pirštų į ilgokus jo plaukus, išsitaršiusius kaip ką tik išlipus iš lovos, susivėlusius nuo kelių mėnesių kelionių.

Ją pribloškė tiesa, nepaneigiama, visa keičianti.

Lulu norėjo jo. Labai. Ji troško pasimylėti su Čezu Brauningu ir sužinoti, ar ilgus metus tarp jų viešpatavusį pyktį galėjo ištrinti geismas.

Jei tik jis būtų eilinis vyrukas, kurį ji sutiko, ir visos vaikystės peštynės ir kovos, jau nekalbant apie šeimos dramą, nestovėtų tarp jų. Jei tik jis būtų seksualus nepažįstamasis kaip Šėferis, kad ir toks žavingas, šmaikštus ir lengvo charakterio.

Deja, jis pažįstamas. Kad ir kaip jis ją glaudė, Čezas negalėjo pamiršti jos vaikystės niekšybių ir savo paties paniekos jai. Negali būti, kad jis žiūri į ją kaip nors kitaip nei kaip į jaunystės prakeiksmą ar suaugusiojo paniekinimą. Be to, ją dar slėgė ir šeimos santykių našta. Sugrįžęs į savo šalį elektroniniu laišku jis sakėsi pažadėjęs savo mamai elgtis taip, tarsi Lulu būtų moksleivė, išsiruošusi į kelionę po didelį, baisų miestą. Jis sukels jai nepatogumų. Elgsis it vaikėzas.

Ne, kalbėti apie kažkokį seksualinį susižavėjimą tarp jos ir Čezo buvo neįmanoma. Lulu jau ketino grįžti namo ir jaukiai leisti laiką su vibratoriumi arba nusispjauti ir pasidulkinti su nuobodžiu gitaristu. Ketino griebtis bet ko, kad tik Čezas nesužinotų, kaip stipriai jis ją sujaudino. Ši žinia būtų blogiau už suprakaitavusius delnus ar incidentą per šokį kūno kultūros pamokoje.

– Šiandien groja gerą muziką, – galų gale prakalbo jis. – Šėferis su savo grupe patobulėjo nuo tada, kai paskutinį kartą jų klausiau.

– Tu jį pažįsti?

– Aha, jis yra kaimynystėje gyvenantis nuolatinis klientas ir kurį laiką dainuodavo solo. Bet buvo hipiūkštis. Pakliuvo į bėdą, pasiskolino pogrindžio muzikos ritmą ir sugrojo slegiančią, šešiasdešimtųjų haliucinacijas sukeliančią baladę. Galima sakyti, gadino nuotaiką. Baro savininkai pagrasino jo atsisakysią.

– Tu žinai jo vardą?

Čezas išsiviepė.

– Taip.

– Koks?

– Jeigu tau pasakysiu, turėsiu tave nužudyti. Jis liepė man prisiekti.

– Turėtų būti neįprastas.

Jis lėtai linktelėjo.

– Tarkim, kad jis… atitinkamas.

– Ar galėčiau tave papirkusi jį išgauti?

– Ką man pasiūlysi už tai?

– Atiduosiu visus Tootsie Rolls irisiukus iš savo saldainių krepšelio.

– Saldainiai manęs nedomina, – pasakė jis šyptelėjęs puse lūpų, kurios prašėsi bučinio, net Lulu lūpos išdžiūvo.

– Maniau, kad tu labai nori saldainių.

– Verčiau paragaučiau ko kito saldaus.

Oho. Žibančios akys ir trumpam pasirodžiusi duobutė neliko nepastebėta ir perkėlė į kitą – flirto ar net dviprasmišką lygmenį. Visai nepanašu į tai, ką jis kada nors jai buvo pasakęs. Lulu pasidarė įdomu, kiek jis išgėrė, ir ar pylė į nuo skrydžio dar tuščią skrandį. Ji negalėjo patikėti, kad blaivus Čezas galėtų taip pasakyti – tik ne jai.

– Pavyzdžiui? – paklausė Lulu tokiu pat koketuojančiu ir dviprasmišku balsu, nepasiduodama jo provokavimui.

Ji žinojo, kad Čezas galėjo bet kurią sekundę nutraukti pokalbį, tačiau nepajėgė paneigti, kad jai nepatiko.

– Nuo to gėrimo tavo lūpos atrodo labai raudonos ir gardžios.

Dievulėliau, nejau jis ketina ją pabučiuoti? Iš jo akių buvo matyti, kad jis galvoja apie tai, ir Lulu širdis pradėjo daužytis. Beprotybė. Būdami vaikai jie net gydytojų nežaidė, paslapčia net ir nekaltai nesibučiavo. Bet Čezas spoksojo jai į lūpas, tarsi būtų ištroškęs ir tikrai norėtų jas suvalgyti.

– Turiu pasakyti, kad šitas pokalbis mane stebina, – prisipažino ji ir pati išgirdo, kaip sutrūkčiojo jos balsas, ir susimąstė, ką gi jis dabar apie tai pamanys.

– Negali būti, kad tave stebina tai, jog manau, kad esi graži.

– Bet mane išties stebina. – Lulu prisivertė nusišypsoti.

Čezas, vaikinas, kuris kažkada išvadino ją užknisančia siurbėle, mano, kad ji yra graži?

Taip. Tikriausiai jis per daug išgėrė.

– Visi čia esantys vyrai taip mano, – visiškai rimtai pasakė jis. – Pastebėjau tai tą pačią akimirką, kai įėjai, ir nuo tavęs negalėjau atplėšti akių. – Jis nužvelgė ją nuleisdamas žvilgsnį ir šelmiškai šyptelėjo. – Tu mane nustebinai. Visada maniau, kad raganos senos ir bjaurios.

– Tik blogos raganos yra bjaurios, – pataisė ji atsakydama į Ozo šalies burtininko pastabą.

– O tu esi geroji ragana?

– Kai kas tam nepritartų. Galbūt aš esu ir vienokia, ir kitokia.

– Tai kokia tu esi šįvakar?

– O kokios tau reikėtų?

Žalios jo akys sužibo šokių aikštelės lempų šviesose, atsispindinčiose ant grindų.

– Gal abiejų po truputį. – Hmm. – Tik primink man, kad neįkiščiau tau neegzistuojančio savo telefono numerio.

– Ir neaptaškytum manęs vandeniu, – pridėjo ji ir nusišypsojo – kaip lengva jiems buvo bendrauti.

Seni draugai šiek tiek flirtavo, mažai ką beprisiminė. Nes jie abu rausėsi bendruose prisiminimuose.

Tada buvo vienuoliktas jos Helovinas. Ji svajojo būti Spice Girls mergina, bet pasikartojus Mėnulio Jūreivės fiasko, berniukai nepalaikė jos sumanymo, todėl jie visi vaidino kažką iš Ozo šalies burtininko. Čezas buvo kaliausė, Lorensas, jos brolis, buvo alavinis kareivėlis, jos šuo buvo Toto, o Čezo šuo – bailusis liūtas. Atrodė, kad jis suprato savo vaidmenį ir buvo nepatenkintas, pavadintas bailiu, piktas skalikas išsirangė iš liūto karčių ir paslėpė juos savo būdoje, jiems nepradėjus ubagauti.

O visi kiti… na, žinoma, Sara buvo Doroti, o Lulu – blogoji ragana iš Vakarų. Žalių miltų pasta išsitepusi veidą, užsimaukšlinusi suveltų plaukų peruką, bjaurią kepurę ir siaubingą suknelę. Ne visai kaip Posh Spice, kurią įsivaizdavo.

Lulu puikiai žinojo, kad tais metais savo saldainių krepšelyje vietoj šokolado Sara rado razinų. Po šimts, tikriausiai razinų teko visiems.

– Dėl vieno esu tikras, nepamenu, kad raganos dėvėtų juodos odos korsetus, – pasakė jis.

– Ir voratinklines pėdkelnes? – Ji pakrutino antakį. Lulu labai patiko pėdkelnės.

– Bet sijonas ir aukštakulniai nepakenks.

Tiesa, dauguma raganų nedėvi surauktų, nėriniuotų, juodų mini sijonukų ar batų, kurie vadinasi iškrušk mane, su sidabro grandinėmis aplink kulkšnis. Visa tai Lulu pasirinko tam, kad sužavėtų vyruką, kuris dabar jos visiškai nebedomino, tačiau jos apranga patraukė akį seno pažįstamo, su kuriuo ji ilgokai nesimatė. Koks keistas tas pasaulis.

– Grįžkime prie reikalo. Aš pastebėjau tave ir tada tu man nusišypsojai.

Taip, tikrai. Plačia, draugiška šypsena, sakančia neklausk manęs, ką aš galvoju.

– Na, taip, nusišypsojau.

– Tavo šypsena nuostabi. Maloni ir nesuvaržyta.

Jo balsas skambėjo nuoširdžiai, o akys spindėjo – Lulu negalėjo apsakyti kaip. Meiliai? Gal ir taip. Čezas visada turėjo mielų, švelnių, išskirtinių charakterio bruožų, kuriuos kiti vaikai stengėsi užgniaužti. Lulu – kartais irgi.

– Kai išvydau žavią šypseną ir supratau, kad ji skirta man, pamaniau, kad ir tu pajutai tą patį.

– Ką pajutau?

Kaip tik dabar ji jautėsi apsvaigusi nuo žodžių, kurių tikrai niekada nesitikėjo išgirsti iš Čezo.

Jis pakėlė ranką ir palietė ilgą, raudonai nupurkštą, blizgančią jos plaukų sruogą, švelniai patrynė ir pasuko tarp savo pirštų.

– Trauką. Karštį.

Jo tiesumas apstulbino Lulu.

– Tu rimtai?

– Visiškai.

Ji negalėjo nieko pasakyti, tikrai nerado tinkamų žodžių.

– Ir vėl tave nustebinau?

Ji lėtai linktelėjo.

– Truputį.

– Atleisk. Per ilgai buvau išvykęs. Pamiršau, kaip reikia elgtis ir kaip žaisti šį žaidimą.

– Ar mes kažką žaidžiame?

– O, taip.

Čezas giliai įkvėpė, kad pajustų jos plaukų kvapą, ir švelniai, ak, kaip švelniai lūpomis palietė jos smilkinį virš kaukės.

Lulu pavyko išsilaikyti ant kojų nuo šito pirmojo jų bučinio, nors pasaulis sudrebėjo, srovės pakeitė kryptį, o planetos iššoko iš orbitų, kai jo lūpos palietė jos odą.