Читать книгу Aistringasis Leo - Линн Грэхем - Страница 1

– Ak, taip, pamiršau paminėti, kad praeitą savaitę netikėtai susitikau tavo būsimąjį uošvį Rodasą, – pasakė Anatolis Zikosas telefonu savo sūnui. – Jis šiek tiek nekantravo ir norėjo sužinoti, kada galėtum… galų gale… paskirti vestuvių datą. Prabėgo jau treji metai, Leo. Kada ketini vesti Mariną?

– Šiandien mudu susitarėme papietauti, – kaip paslaptį atskleidė Leo. Jis buvo linksmas ir nė kiek nesijaudino dėl tėvo išsakytos užuominos. – Nei ji, nei aš neskubame prie altoriaus.

– Po trejų metų, patikėk, niekam nepasirodys, kad skubate, – sausai pridūrė Anatolis. – Ar tikrai nori vesti tą merginą?

Leo Zikosas suraukė kaktą ir nustebęs kilstelėjo tiesius juodus antakius.

– Aišku, kad noriu…

– Turiu omenyje, ne dėl to, kad tau prireikė Kurosų elektronikos bendrovės.

Leo sustingo.

– Ne dėl to, kad reikia. Tai diktuoja sveikas protas. Marina man bus tobula žmona.

– Tobulų žmonų nebūna, Leo.

Pagalvojęs apie mirusią ir jau apraudotą motiną, Leo stipriai suspaudė plačias jausmingas lūpas, kad neišsprūstų tai, dėl ko paskui tektų gailėtis ir dėl ko suirtų su tėvu atkurtas ryšys. Protingas vyras neturėtų nuolat gręžiotis į praeitį, kurią verčiau pamiršti, niūriai mąstė jis, o jo praeitis – dėl tėvų nevykusios santuokos neramiai praleista vaikystė.

Tylą nutraukė nusivylusio Anatolio atodūsis.

– Noriu, kad vedęs būtum laimingas, – niūriai tarė jis.

– Pažadu, – tvirtai patikino Leo ir šypsodamasis baigė pokalbį.

Gyvenimas geras, tiesą sakant – puikus, padarė išvadą Leo, o jo siaurame tamsiame veide vis dar negeso šypsena, kuriai daugelis moterų negali atsispirti. Tą rytą jis pasirašė sutartį, kuri keletu milijonų pagausins jo turtus, – tai dėl to jam paskambino tėvas. Ir jis visiškai teisus manydamas, kad Leo nebūtina vesti Marinos dėl kraičio – jos tėvo elektronikos bendrovės. Leo ir neketina vesti Marinos dėl išskaičiavimo.

Būdamas aštuoniolikos, jau patyręs, ką reiškia gyventi nuolat nesutariant netinkantiems į porą tėvams, Leo susirašė būtinas savo būsimos žmonos savybes. Marina Kuros pasižymėjo visomis jomis. Ji buvo turtinga, graži, protinga, be to, puikiai išauklėta, kaip ir jis pats. Juodu siejo daug bendro, bet meilės tarp jų nebuvo ir jie nesijautė susisaistę. Ateityje jiedu siektų gyventi santarvėje ir laisvi, o ne būti priklausomi nuo pavojingų geismų ir audringų jausmų. Su Marina, kurią Leo pažįsta nuo vaikų darželio, negrės jokie nemalonūs netikėtumai.

Visai atleistina, kad jaučiasi šiek tiek savimi patenkintas, galvojo Leo, kai limuzinu atvyko į prieplauką Prancūzijos Žydrajame krante, kur jo laukė jachta. Spinduliuodamas iš pasitenkinimo, jis sėdo į Graikų deivę, vieną iš didžiausių jachtų pasaulyje. Būdamas dvidešimt penkerių jis užsidirbo savo pirmąjį milijardą, o dar po penkerių metų galėjo mėgautis gyvenimu kaip niekada anksčiau, bet vis tik norėjo užsitikrinti laiko, kad pagaliau, ištisas savaites dirbęs po aštuoniolika valandų per parą, galėtų atsigauti, nors negailestingas verslo pasaulis buvo kaip tik ta aplinka, kurioje jis jautėsi geriausiai.

– Gera matyti jus laive, pone, – pasitiko jį anglas kapitonas. – Panelė Kuros laukia jūsų salone.

Marina atidžiai apžiūrinėjo paveikslą, kurį Leo neseniai buvo nusipirkęs. Jo sužadėtinė, aukšta liekna elegantiška brunetė, kuria jis visada žavėjosi, atsisuko ir pasveikino jį plačia šypsena.

– Nustebau gavęs tavo žinutę, – prisipažino Leo ir pasisveikino pakštelėjęs jai į skruostą. – Ką veiki šiuose kraštuose?

– Savaitgalį su draugais keliauju į vilą, – paaiškino Marina. – Pamaniau, kad mudviem laikas pasišnekėti. Mano tėvas turbūt užsiminė apie vedybas…

– Žinios sklinda greitai, – ironiškai pastebėjo Leo. – Matyt, tavo tėvas mažumėlę nekantrauja.

Marina suraukė nosį ir ėmė neramiai vaikštinėti po erdvų saloną.

– Na, jis turi tam priežastį. Turiu prisipažinti, kad pastaruoju metu buvau šiek tiek neapdairi, – atsakė ji ir nerūpestingai truktelėjo šilkais pridengtą petį.

– Kaip tai neapdairi? – paklausė Leo.

– Maniau, susitarėme, kad iki vestuvių neprivalėsime vienas kitam aiškintis, – papriekaištavo Marina.

– Jei ir susitarėme gyventi, kaip kuriam patinka, susituokę būsime priversti surimtėti, – sutiko Leo. – Bet kaip tavo sužadėtinis manau turįs teisę žinoti, ką reiškia tas tavo neapdairi.

Marina nutvilkė jį piktu žvilgsniu.

– Ak, Leo, nebūk įkyrus! Lyg tau rūpėtų. Lyg mane mylėtum ar panašiai!

Leo nieko neatsakė, nes jau seniai buvo patyręs, jog norint, kad Marina nurimtų ir greičiau imtų atvirauti, verčiau patylėti.

– Na, gerai! – nenoriai atšovė Marina ir ant prabangios sofos irzliai nusviedė šilkinį šaliką. – Turiu aistringą romaną… apie kurį jau šnekama, ir dėl to apgailestauju, bet, tiesą sakant, kaip galiu sukliudyti žmonėms apie mane liežuvauti?

Leo pakrutino plačius pečius, dengiamus puikiai pasiūto švarko.

– Ar labai aistringą? – švelniai paklausė jis.

Marina užvertė akis ir pratrūko juoktis.

– Juk nejauti nė kruopelytės pavydo, tiesa?

– Tikrai ne, bet vis vien noriu žinoti, kodėl tavo tėvas taip susirūpino, jog verčia mudu nedelsiant paskirti vestuvių datą?

Marina nusivaipė.

– Na, jei labai nori žinoti, mano meilužis vedęs…

Leo tik dar labiau įsitempė, o tamsios jo akys po tankiomis juodomis blakstienomis susiaurėjo. Jis apstulbo ir nusivylė Marina. Svetimavimas Leo buvo atgrasus, ir jis lemiamai suklydo pamanęs, kad ir Marinai nesvetima tokia moralinė nuostata. Vaikystėje jam teko patirti tėvo ilgalaikio meilės romano pasekmes, ir tik po daugelio metų atleido jam už tą nesantuokinį ryšį. Vienintelio dalyko jis neleido sau kūniškų santykių srityje – užmegzti meilės romano su ištekėjusia moterimi.

– Ak, liaukis, Leo! – atsakydama į jo iškalbingą tylą visa paraudusi iš pykčio gynėsi Marina. – Tokie jausmai visada greitai nuslopsta – žinai tai taip pat gerai kaip aš!

– Nenorėčiau pritarti. Juoba kad tokie painūs santykiai pakenks tavo reputacijai, kartu ir manajai, – pasipiktino Leo.

– Tą patį galėčiau pasakyti apie erotinių šokių šokėją, su kuria praeitą vasarą plaukiojai jachta po Viduržemio jūrą. Nepasakytum, kad tas bjaurus nutikimas būtų pridėjęs šlovės tavo rafinuotam įvaizdžiui, – dygiai pastebėjo Marina.

Kaip ir reikėjo tikėtis, jis net nesusiraukė, bet nuo jo žvilgsnio ji nejaukiai paraudo. Leo Zikosą buvo sunku sutrikdyti, o ir pastovūs seksualiniai santykiai jam buvo tas pats kaip valgymas ar mankšta, vertino jis visa tai vienodai. Leo protingas ir nematė reikalo aiškintis, kol juodu su Marina nesiejo vedybinis guolis. Dėl to, kad per ilgą sužadėtuvių laikotarpį jie nusprendė būti vienas nuo kito nepriklausomi ir abu turėti meilužių, buvo nutarę mylėtis tik po vestuvių.

Tobulų žmonų nebūna, – visai neseniai jam pasakė tėvas, tačiau Leo nesitikėjo, kad taip greitai bus pateiktas neginčijamas to teiginio įrodymas. Jis pakeitė savo nuomonę apie Mariną, nes ji nematė nieko bloga miegoti su kitos moters sutuoktiniu. Gal jo požiūris jau atgyvenęs ir neracionalus? Gal kalta vaikystės patirtis, kuri daro įtaką jo, dabar jau suaugusio vyro, nuomonei? Jis gerai žinojo, kad kai kurie jo draugai palaiko nesantuokinius ryšius, bet jam būtų nepriimtina, jei taip elgtųsi kas nors iš jo artimos aplinkos, o ypač šeimos narys.

– Atleisk, bet turiu galvoti ir apie savo tėvą. Jis dar neplanuoja ilsėtis ir perduoti vadovavimą įmonei į tavo rankas, bet būgštauja, kad tave atbaidysiu, – nusiminusi kalbėjo Marina. – Kaip, matyt, aš pasielgiau su tavo broliu…

Leo įsitempė, jam nepatiko, kad ji jam tai priminė, nes manė iki šiol Mariną suklydus vienintelį kartą, kai gerai nepagalvojusi ji leidosi į vienos nakties nuotykį su jo įbroliu, kurio jis nekentė. Kad po to Bastjenas pasielgė su Marina pasibaisėtinai. Leo niekada to neužmirš, nes Marina buvo geriausia jo draugė ir jis ja besąlygiškai pasitikėjo.

– Kad visi būtų patenkinti, gal turėtume paskirti vestuvių datą, – ironiškai pasiūlė Marina. – Man tik dvidešimt devyneri, bet tėvas būgštauja, kad mudu per seni pagimdyti jam taip trokštamų anūkų.

Marinai paminėjus vaikus, Leo suraukė kaktą ir vos susilaikė nekrūptelėjęs. Jis dar nepasiruošęs tapti tėvu. Tėvystė reikalauja tam tikros brandos ir nesavanaudiškumo, kurių, tikėtina, jis laikui bėgant įgis.

– Ar tiktų, jei vestuvėms pasirinktume spalio mėnesį? – pasiūlė Marina taip ramiai, jog buvo galima manyti, kad ji nė nesupranta, kaip jam nesmagu. – Nesu nuotaka siaubūnė, pasiruošti man pakaks trijų mėnesių. Galvoju apie bohemišką pokylį Londone mudviejų šeimos narių ir artimiausių draugų apsupty.

Jiedu valgė pietus denyje ir dalijosi naujienomis apie bendrus draugus. Pokalbis vyko labai kultūringai, jie nepersimetė nė vienu piktu žodžiu. Marinai išvykus, Leo save ramino, kad neprarado kantrybės. Nors pritarė vedybų datai, tačiau liko labai nepatenkintas. Ir dar atsitiko šis tas netikėto – Leo apstulbo staiga supratęs, kad iš tiesų jaučiasi… patekęs į spąstus.

– Tai paistalai, Greise. Aišku, kad vyksi į Turkiją su Džene, – Greisės teta Dela Donovan pertraukė dukterėčios prieštaravimus, kaip įprasta, stačiokiškai ir valdingai. – Ar supranti, kad tai nemokamos atostogos? Tas, kuris turi nors truputėlį sveiko proto, nenusuks nosies nuo tokio pasiūlymo!

Greisė neatitraukė akių nuo gražaus sodo už tetos ir dėdės solidaus namo šiaurinėje Londono dalyje. Jos galvoje buvo tikra painiava, nes skubiai bandė sugalvoti mandagų pasiteisinimą, kad išvengtų abejotino malonumo atostogauti su pussesere.

– Juk tu jau išlaikei tuos kvailus egzaminus, tiesa? – cyptelėjo jos pusseserė Dženė nuo odinės sofos, stovinčios kambarėlyje šalia virtuvės, kur sėdėjo Greisė ir Dženės motina. Motina ir dukra buvo labai panašios – abi aukštos lieknos blondinės, priešingai nei Greisė, kuri buvo nedidelio ūgio, kaip ugnis raudonais gaurais ir strazdanota.

– Taip, bet… – Greisė turėjo pasistengti nuslėpti žaliose akyse šmėstelėjusį nerimą ir neišsiduoti, jog ketino, kai turės laiko, padirbėti vietiniame bare, kad susitaupytų šiek tiek pinigų ir vasaros pabaigoje grįžusi į universitetą nejaustų jų stygiaus. Kiekvieną užuominą, kad jai reikėtų finansinės paramos, teta sutikdavo priešiškai ir laikydavo tai prasto tono išraiška. Kita vertus, nors jos teta buvo įtakinga advokatė, o dėdė – gerai apmokamas verslo vadovas, Greisė tik tada gaudavo pinigų, kai jų užsidirbdavo. Nuo pat vaikystės Greisė juto, kad namuose jos ir Dženės padėtis labai skiriasi.

Dženė gaudavo kišenpinigių, o Greisė – atliktinų namų ruošos darbų sąrašą. Jai, tuomet dar dešimtmetei, buvo paaiškinta, kad ji nėra tikra jų duktė, kad nieko nepaveldės nei iš tetos, nei iš dėdės ir kad suaugusi turės verstis pati. Tad Dženė lankė privačią mokyklą, Greisė – valstybinę, kuri arčiau namų. Dženė lankė jojimo pamokas ir turėjo savo žirgą, o Greisė, jei kada tekdavo pajodinėti, turėjo po pamokų kasdien valyti jojimo mokyklos arklides. Dženei ruošdavo gimtadienio vakarėlius ir leisdavo miegoti pas drauges, o Greisei tai buvo užginta. Dženė baigė gimnaziją, išlaikė valstybinius egzaminus, iškart įstojo į universitetą, o dvidešimt penkerių jau dirbo populiariam madų žurnalui. Greisė šešiolikos turėjo mesti mokyklą ir slaugyti dabar jau mirusią Delos motiną ponią Grei. Ligonės slaugymas bei siekis tęsti mokslus neakivaizdiniu būdu iš jos atėmė nerūpestingus paauglystės metus.

Gėda dėl karčių apmąstymų raudoniu nudažė Greisės širdies formos veidą. Ji suprato, kad neturi jokios teisės jausti kartėlį, nes visus tuos metus slaugydama neįgaliąją grąžino skolą šeimai, kuri ja pačia rūpinosi vaikystėje. Šiaip ar taip, Greisę po motinos mirties priglaudė Donovanai, o ne kas kitas. Jei dėdė nebūtų įsikišęs, ji būtų patekusi į globos sistemos gniaužtus, ir nors Donovanai jos nemylėjo ir nesielgė taip gerai kaip su savo dukra, pas juos jai buvo saugu, ji galėjo lankyti gerą mokyklą.

Tai kas, kad ji jų namuose gyvena lyg našlaitė Viktorijos laikų labdaros įstaigoje? Tai palyginti maža kaina už pastovų valgį ir patogų miegamąjį, tvirtino ji sau. Greisė nuolat sau tai primindavo, kai dėdės šeimos nariai reikalaudavo iš jos paslaugumo, ir prikandusi liežuvį vaizdavo, kad tos paslaugos jai mielos, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Kartais ją suimdavo baimė, kad ims ir pratrūks, tad teko nuolatos valdytis ir sekti, kad kartais neišsprūstų koks žodis.

– Na, tada, manau, tu sudarysi man keblumų, – virkavo Dženė, lyg būtų jaunesnė, nei iš tikrųjų buvo. – Juk mergaitės vienos nevyksta atostogauti, tiesa? O nė viena mano draugė neturi tiek laiko, kad galėtų vykti drauge. Patikėk, tu likai vienintelė, Greise.

Greisė suspaudė putnias lūpas ir nubraukė vilnijančias raudonas garbanas nuo kaktos, kur nuo įtampos susimetė skausmas. Jos pusseserės geriausiai draugei Lolai, kuri ketino lydėti ją kelionėje, per automobilio avariją lūžo abi kojos. Deja, tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios Greisė buvo pakviesta užimti Lolos vietą. Greisė nenorėjo lydėti Dženės, nors jau labai seniai jai neteko mėgautis atostogomis.

Liūdna dar ir tai, kad Dženė nemėgo Greisės. Niekada nemėgo, ir net suaugusios jos vengė leisti laiką kartu. Dženė buvo dievinamas vienintelis vaikas ir piktinosi, kad šeimoje atsirado dar viena mergaitė, o Greisė net nebuvo tikra, ar galėtų kaltinti savo pusseserę dėl jos priešiškumo. Donovanai tikėjosi, kad jų dukteriai Greisė bus kaip sesuo, bet gal dėl to, kad tarp mergaičių tebuvo vienų metų skirtumas, Dženei prabudo noras varžytis. Padėtis dar pablogėjo, kai Greisės mokslo pasiekimai pasirodė žymiai aukštesni ir ji, nepaisant pertraukto mokslo, įstojo mokytis medicinos.

– Kai liko tiek mažai laiko, manau, nieko tau daugiau nebelieka, tik Greisė. – Dela užjaučiamai ir supratingai pažvelgė į savo dukterį. – Bet esu tikra, kad ji panorės palaikyti tau draugiją.

Dženė suaimanavo.

– Ji beveik negeria alkoholinių gėrimų. Neturi vaikino. Daugiau nieko neveikia, tik mokosi. Ji lyg iš praeito šimtmečio!

Dela susierzinusi pažvelgė į Greisę.

– Juk tu vyksi su Džene, tiesa? – primygtinai reikalavo ji. – Nenoriu patirti išlaidų keisdama pavardę ant užsakymo dokumentų, jei atsisakytum.

– Vyksiu, jei Dženė taip nori… – Greisė žinojo, kada reikia nusileisti, nes Delai priešgyniauti nevalia.

Kadangi gyvendama po Donovanų namų stogu mokėjo tik nedidelę nuomos dalį, lemiamais šeimos gyvenimo momentais Greisė turėjo daryti tai, kas liepiama, patinka jai tai ar ne. Dar vaikystėje buvo patyrusi, kad ji savaime turi jiems paklusti, o jai nenorint vykdyti nurodymų su pasipiktinimu buvo priekaištaujama dėl nedėkingumo.

Vadinasi, mokslo reikmėms Greisė nebesukaups tokios pinigų sumos, kaip kad tikėjosi. Dar labiau kėlė nerimą klausimas, ar grįžus nebus užimta jos darbo vieta, nes juk išvyksta savaitei per patį vasaros įkarštį, kai baras pilnas lankytojų. Bosas pasamdys kitą darbuotoją. Ji sulaikė atodūsį.

– Gerai, kad susiprotėjau užsakyti tau naują pasą, kai dar tikėjausi išvežti mamą atostogauti… – prisiminus senos motinos mirtį Delos balsas nutrūko, akys prisipildė ašarų.

– Bet atostogoms paplūdimyje neturiu tinkamų drabužių, – Greisė įspėjo abi – motiną ir dukterį, nes žinojo, kad Dženei itin rūpi išvaizda ir madingi drabužiai.

– Pažiūrėsiu, gal ką rasiu tarp tų, kurių nebedėviu, – suirzusi pareiškė Dženė. – Bet nežinau, ar tau pavyks užsitempti mano drabužius ant didžiulių krūtų ir plačios sėdynės. Kaip būsimoji gydytoja, visai nesirūpini savo kūno formomis.

– Nemanau, kad ką galėčiau pakeisti, nes tokia esu iš prigimties, – linksmai atsakė Greisė, nes jau seniai buvo peržengusi ribą, kai Dženės kandžios pastabos apie jos figūrą galėjo ilgam sugadinti nuotaiką. Taip, Greisė būtų patenkinta, jei galėtų valgyti, ką panorėjusi, bet jai nebuvo lemta. Ji stengėsi nuolatos mankštindamasi padailinti tai, ką turi.

Garsiai trinktelėjus durims, Greisė netikėtai pabudo, krūptelėjusi atsisėdo ir neramia širdimi pamažu susivokė, kur esanti.

– Atleisite, bet čia miegoti draudžiama. Čia registratūra, – maloniai pasakė jauna registratūros darbuotoja.

Drebančiais pirštais Greisė persibraukė per susitaršiusius gaurus ir su palengvėjimu pažvelgė į sieninį laikrodį. Jau po dešimtos ryto ir turbūt galima grįžti į kambarį, kur ji, kaip ir galima buvo tikėtis, gyveno su savo pussesere.

Jai nedavė ramybės vakar vėlai vakare tarp jųdviejų įsiplieskęs ginčas. Atostogos tapo tikra katastrofa. Gal Greisė buvo naivi, nes manė, kad pusseserė nesiims per atostogas medžioti vyrų, kadangi turėjo vaikiną. Deja, viskas buvo kitaip. Dženė gerai jautėsi pusseserės draugijoje, kol atostogų romanui susirado tinkamą vaikiną, o tada panoro, kad Greisė nebesipainiotų po kojomis. Ir tikra nelaimė, kad Dženė susipažino su Stiuartu pačią pirmą dieną. Jis buvo bankininkas, garsiai kalbėjo, kad patrauktų dėmesį, bet pusseserei jis patiko. Dženė liepė Greisei negrįžti į kambarį, nes norėjo praleisti naktį su Stiuartu. Tad Greisė skaitydama visą naktį prasėdėjo registratūroje, o kai Dženė pabandė ją išvaryti ir kitą vakarą, ji nepakluso ir ėmė ginčytis.

– Neturiu, kur eiti, – išdrožė ji pusseserei. – Nebenoriu vėl visą naktį sėdėti registratūroje.

– Jei būtum nors kiek normalesnė, ir tu susirastum kokį vaikiną! – atrėžė Dženė. – Mudu su Stiuartu norime likti vieni.

– Bet kambarys vienas, Džene. Čia neįmanomas joks privatumas. Gal galėtum šį vakarą nueiti pas jį? – išdrįso pasiūlyti Greisė.

– Jis gyvena dar su šešiais vyrukais. Ten dar mažiau privatumo. Kad ir kaip būtų, už mūsų kambarį sumokėjo mano tėvai. Tai mano atostogos, ir jei man nepatogu, kad tu čia, turi išeiti! – sušnarpštė Dženė ir pasipiktinusi krestelėjo galvą.

Prisiminusi tą apsižodžiavimą, Greisė nusiviepė, nerakino durų savo raktu, bet pabeldė, kad nesutrukdytų meilužiams. Ji nustebo, kai duris atidarė Dženė. Ji jau buvo apsirengusi ir, keista, nusišypsojo Greisei.

– Įeik, – paragino ji. – Kaip tik pusryčiauju. Gal nori arbatos?

– Nežinia ką padaryčiau dėl puodelio arbatos. – Greisė pažvelgė į vonios kambario duris. – Ar Stiuartas vis dar čia?

– Ne, jis išėjo anksti. Šiandien išsiruošė panardyti ir nežinau, ar šį vakarą beateis. Pamaniau, kad gerai būtų mudviem nueiti į tą naujai atidarytą klubą.

Apsidžiaugusi, kad Dženė tapo draugiškesnė, bet nusivylusi, kad taip yra tik dėl Stiuarto išsisukinėjimų, Greisė linktelėjo galva.

– Jei tik nori.

Pusseserė energingai tarškėjo sukinėdamasi po nedidelę virtuvę:

– Stiuartas nori, kad liautumės… mano, kad pernelyg skubame…

– Ak… – tik tiek tepasakė Greisė žinodama, kaip greitai Dženė įsižeidžia, vieną akimirką išsipasakos, o kitą jau lieps nekaišioti nosies.

– Ne jis vienas pasaulyje! – pareiškė Dženė, užtrenkė šaldytuvo dureles ir staiga atsitiesė, kad net šviesūs plaukai pasklido ant jos rūstaus veido. – Jei vėl paskambins, lai nesitiki, kad jo lauksiu.

– Tai jau taip, – pritarė Greisė.

– Gal šį vakarą ir tu su kuo nors susipažinsi, – svarstė pusseserė. – Sakau, jau seniai tau laikas prarasti nekaltybę ir imti džiaugtis gyvenimu!

– Iš kur taip gerai žinai? – pasidomėjo Greisė.

– Nes grįžti namo ne taip jau vėlai. Žinai, ką manau? Esi pernelyg išranki.

– Galbūt, – pritarė Greisė; ji gurkšnojo arbatą ir svarstė, kada galės nusirengti ir griūti į lovą.

Visas Dženės gyvenimas sukosi apie vyrus, ji jautėsi siaubingai nesaugiai, jei kada kokio neturėjo. O Greisės gyvenime svarbiausi buvo mokslai. Ji įdėjo neįtikėtinai daug pastangų ir jai pavyko įstoti į universitetą studijuoti medicinos, dabar ji buvo pažangiausia studentė savo grupėje ir nė neabejojo, kad vyrai tik blaškytų jos dėmesį. Niekam nepavyks sukliudyti Greisei įgyvendinti svajonę siekti medicinos žinių ir įgyti įgūdžių, kad tik būtų naudinga kitiems. Juk, galų gale, ją visą gyvenimą lydi pamokoma istorija, kaip motina, pasikliovusi netikusiu vyru, susigadino sau gyvenimą.

Kita vertus, anksčiau ar vėliau Greisė turės sužinoti, kas yra lytiniai santykiai. Kaipgi ji galės dalyti patarimus savo būsimiesiems pacientams, jei neturės tokios svarbios asmeninės patirties? Bet pirmiausia reikia susipažinti su tokiu vyru, su kuriuo norėtųsi suartėti. Greisė sielojosi, kad vien proto nepakanka vyrų ir moterų jausmams pakurstyti, reikia šio to daugiau. Pagaliau, jei pakaktų vien proto, ji palaikytų romantiškus santykius su savo geriausiu draugu ir bendramoksliu Metu.

Metas buvo ištikimas, geras, atidus, pasižymėjo visomis savybėmis, kurias Greisė vertino. Bet jei Metas, nuolat vaikštantis su savo akiniais metaliniais rėmeliais ir tetulės megztais megztiniais, kada nors bent būtų pabandęs nusivilkti maršinius, ji būtų bėgusi nuo jo kuo toliausiai. Iš jos pusės nekilo nė mažiausios kibirkštėlės, bet ji vis stengėsi nuolatos kurstyti ugnelę, nes žinojo, kad Metas bus jai tinkamas partneris.

Leo stovėjo bare ant stogo ir gėrėjosi Turunčo įlanka iš paukščio skrydžio. Naktį judrus Marmario kurortas supo jį iš visų pusių kaip įvairiaspalvių brangakmenių vėrinys. Nakties danguje pasklidusios ryškiai raudonos šviesos pranešė apie iškilmingą naktinio klubo Drugys atidarymą. Leo šypsojosi. Rahimas, Leo partneris, žino, kaip išreklamuoti tokius renginius ir patraukti turistų dėmesį.

– Puikiai pasidarbavai, – pagyrė Leo pro stiklo ir plieno užtvaras žvelgdamas į pilną šokių aikštelę.

– Leisk aprodysiu viską iš eilės, – paakino Rahimas nekantraudamas pasigirti savo šedevru. Jis buvo žymus architektas ir interjero dizaineris, tad turėjo priežastį girti savo šiuolaikiškų elegantiškų linijų kūrinį. Jis įvykdė tai, ką buvo žadėjęs, ir ketino sudominti Leo dar didesnių investicijų reikalaujančiu projektu.

Beveik savaitę praleidęs Graikų deivės jachtoje visiškai vienas, Leo vos neišsikraustė iš proto dėl klaustrofobijos. Jam buvo įkyrėjęs darbas, jautėsi pavargęs pats nuo savęs, bet nelabai norėjosi ir kieno nors draugijos.

Apsupti asmens sargybinių, jie su Rahimu leidosi laiptais žemyn. Muzikos garsas buvo toks, kad vargiai girdėjosi, kas sakoma. Rahimas pasakojo apie prašmatnių viešbučių kompleksą, kurį jis norėjo pastatyti palei pakrantę, bet Leo neturėjo nuotaikos aptarinėti tą projektą. Nuo laiptų aikštelės jis pažvelgė į žmonių pilną aikštelę ir tada pastebėjo ją, stovinčią prie ryškiai apšviesto baro kampo su šviesoje spindinčiais, į akis krintančiais vario spalvos plaukais…

Ją? Tai tik dar viena moteris, patvirtino Leo mintyse, o klajojantis jo žvilgsnis nukrypo į jos širdies formos veidą. Vos galėjo atplėšti akis nuo to kerinčio dailių, išraiškingų bruožų veido. Kerinčio? Ir iš kurgi tas keistas žodis? Jam krito į akį pilnos sodriai rausvos lūpos ir gausios ryškiai raudonos garbanos, besiraitančios ant dailios nugaros. Garbanos labiau raudonos nei vario spalvos ir, rodos, natūralios. Kiek ilgėliau jis grožėjosi pribloškiamais iškilumais, švelniai paryškintais pastelinės spalvos nėrinių suknelės. Aukštos pilnos krūtinės, siauro moteriško liemens ir apvalainų sėdmenų ji buvo panaši į vaisingumo deivę. Jis pasijuto nejaukiai ir ilgais įdegusiais pirštais suspaudė apsauginį turėklą. Leo ant sprando pašiurpo plaukeliai ir be jokios gėdos, kaip kad būna vyrams, ėmė pulsuoti pritvinkusios slėpsnos.

Jam buvo sunku prisiminti, kada paskutinį kartą buvo su moterimi, ir ta mintis grąžino į tikrovę. Žinoma, kai dirba, niekada nešvaisto laiko moterims, o kai nedirba? Būtinybė apibrėžti, ką gali ir ko negali sužadėtiniai, o ypač susitarimas iki vestuvių neturėti vienas kitam jokių įsipareigojimų, atvėsino jo aistras. Bet dabar, visai netikėtai, Leo prisiminė Marinos vedusį meilužį ir piktai savęs klausė, kam jam iš viso reikėjo susilaikyti ir netenkinti savo geismų. Juk Marinai visai nerūpi, ką jis veikia, jei tai netrukdo jai linksmintis. Ir išties, kokia turėtų būti jo būsimoji žmona? Ar toji, kuri niekada neklausinės, kur jis eina, ką veikia? Ar toji, kuri reikalaus ją mylėti?

Žinoma, būtų geriau, jei neklausinėtų, nekantriai svarstė jis, nes antruoju atveju grėsė daug jėgų pareikalausiančios pavydo scenos. Marinos meilės romanas jį pykdė, bet ar taip labai, kad panorėtų nutraukti sužadėtuves ir imtų ieškotis griežtesnės moralės moters? Tai būtų absurdas, sąžiningai apsisprendė jis. Niekada taip gerai nepažins jokios kitos moters kaip Marinos Kuros.

Stengdamasis nuslopinti nerimastingas mintis, Leo visą dėmesį sutelkė į nuostabiąją raudonplaukę. Geismas, kurio nejuto metų metus, pripildė jį visą ir, nepaisant pastangų palaikyti pokalbį su Rahimu, kankino atkakliai ir skausmingai. Netikėtai panoręs išmesti ją iš galvos, jis nusuko akis į šoną, bet tada įsitempė kiekvienas jo gerai sudėto kūno raumuo. Nervai – tik pamanykit, ir jis jų turįs – suzvimbė kaip pavojaus signalas. Leo buvo priverstas vėl pažvelgti į baro kampą, kad nepamestų tos moters iš akių. Kuo ji taip traukia? Turbūt reikėtų pasidomėti.