Читать книгу Jis neplanavo meilės - Линн Грэхем - Страница 1

Gajetanui Leonečiui pasitaikė prasta diena. Viskas prasidėjo apyaušriu, kai išsikrovė telefonas, pirma parodęs daugybę nuotraukų, kurios įsiutino jį ir dar labiau siutins senelį, labai konservatyvų Leonečių investicijų banko valdybos narį. Gaila, kad atleisti moterį, atsakingą už istoriją bulvariniame laikraštyje, buvo vienintelis pasitenkinimas, kurio Gajetanas galėjo tikėtis.

– Tu nekaltas, – tyliai pasakė Gajetano advokatas Tomas Sendifordas, vidutinio amžiaus vyrukas.

– Žinoma, kad kaltas, – suniurnėjo Gajetanas. – Ten buvo mano namai, mano vakarėlis ir ta moteris mano lovoje, kuri surengė prakeiktą vakarėlį…

– Celija buvo muilo operų žvaigždė, įnikusi į kokainą, tu nieko nežinojai apie jos įprotį, – priminė jam Tomas. – Ar jos neišvijo iš šou paskui, kai ją išspyrei?

Gajetanas linktelėjo, dar stipriau sugriežė baltutėliais lygiais dantimis.

– Tiesiog nepasisekė… ir tiek, – taip manė Tomas. – Negali iš anksto prašinėti savo svečių rekomendacijų, nes tu nė velnio nenutuoki, ar visi jie tokie geri, kaip atrodo.

– Geri? – pakartojo Gajetanas; dailus pailgas veidas susiraukė.

Nors jis gimė ir augo Anglijoje, italų kalba jam buvo gimtoji, todėl jis retkarčiais susidurdavo su nepažįstamais angliškais žodžiais ir žodžių junginiais.

– Padorūs, garbingi piliečiai, – kitais žodžiais paaiškino Tomas. – Tarkime, buvo būrelis prostitučių. Na, kaip tai išsiaiškinti rafinuotų ir privilegijuotų žmonių pasaulyje?

– Žurnalistai viską išsiaiškins, – kategoriškai atrėmė Gajetanas.

– Aprašę didelę paslaptį kvailame straipsnyje Orgija rūmuose. Viskas bus pamiršta po penkių minučių… Tačiau toji nuoga šviesiaplaukė, šokanti fontane, atrodo nepamirštama, – pastebėjo Tomas, iš naujo tyrinėdamas laikraštį ir norėdamas aptikti nepadorių kėslų.

– Aš jos neprisimenu. Anksti išėjau, nes skridau į Niujorką. Visi dar buvo su drabužiais, – abejingai atsakė Gajetanas. – Man tikrai nereikia dar vieno panašaus skandalo.

– Panašu, kad skandalai tave persekioja. Turbūt senolis ir banko taryba kaip visada pasipiktinę, – su užuojauta pastebėjo Tomas.

Tylomis pritardamas Gajetanas suspaudė dideles geidulingas lūpas. Dėl ištikimybės ir pagarbos šeimai už paskutinį skandalą jis sumokėjo savo savigarba ir svajonėmis. Leidosi septyniasdešimt ketverių senelio Rudolfo išvadinamas negražiai besielgiančiu mokinuku ir pakenkė milijardieriaus, kurio patarimo investuoti vaikėsi ne tik Jungtinės Karalystės, bet ir kitų šalių vyriausybės, vardui. Kai Rudolfas pradėjo rėžti savo mėgstamą pamokslą apie Gajetano sukinėjimąsi tarp moterų, jam teko keliskart giliai įkvėpti, kad atsispirtų norui išaiškinti seneliui, kad ne tik vyrų, bet ir moterų lūkesčiai bei vertybės nuo praėjusio amžiaus vidurio pasikeitė.

Sulaukęs dvidešimt vienų Rudolfas Leonetis vedė kuklią žvejo dukrą ir per penkiasdešimt ištikimų santuokos metų nė karto nesidairė į kitas. Keista, kad vienturtis jo sūnus Gajetano tėvas Rokas nepaklausė tėvo patarimo ir neišnaudojo ankstyvos santuokos privalumų. Rokas buvo pagarsėjęs mergišius ir neįveikiamas lošėjas. Vedė jaunutę merginą, kuri jam tiko į dukteris, tik sulaukęs penkiasdešimties, užaugino vieną sūnų ir po dešimtmečio išleido paskutinį atodūsį, persistengęs kitos moters lovoje. Gajetanas manė, kad vos gimęs pradėjo mokėti už tėvo nuodėmes. Sulaukęs dvidešimt vienų ir dirbdamas viename pelningiausių bankų pasaulyje, jis jautėsi pavargęs, nes buvo priverstas nuolatos įrodinėti savo vertę ir pasitenkinti nedidelėmis valdytojų tarybos užduotimis. Leonečių bankui jis jau uždirbo milijonus ir nusipelnė užimti vadovo kėdę.

Iš tikrųjų tą rytą grėsmingas Rudolfo ultimatumas Gajetaną supykdė.

– Niekada nebūsi šito banko vadovu, jeigu nekeisi gyvenimo būdo ir netapsi gerbiama šeimos galva! – piktai pagrasino senelis. – Aš neparemsiu tavęs taryboje ir nesvarbu, kad esi nepakartojamas, jie visada manęs klauso… Jie puikiai prisimena, kaip tavo tėvas rizikingais sumanymais vos nesužlugdė banko!

Bet kaip Gajetano intymus gyvenimas iš tikrųjų susijęs su jo įžvalgumu ir bankininko kompetencija? Nuo kada žmona ir vaikai virto vieninteliu vyro brandos ir sprendimų priėmimo rodikliu?

Gajetanas visiškai netroško vesti. Tiesą sakant, jis šiurpo vien pagalvojęs, kad tektų prisirišti prie moters visą likusį gyvenimą ir drebėti nuo minties apie skyrybas, kurios iš jo atimtų pusę turto. Jis labai sunkiai dirbo. Įgijo akademinių žinių pačiose autoritetingiausiose tarptautinėse mokymo įstaigose, baigė jas su pagyrimu, jo pasiekimai iki šiol buvo didžiuliai. Kodėl jų neužteko? Jeigu palygintų, jo tėvas mokslo atžvilgiu buvo niekam tikęs, sugadintas turtuolių berniukas, kaip koks Piteris Penas jis nenorėjo užaugti. Toks lyginimas tikrai buvo netinkamas.

Tomas liūdnai pasakė Gajetanui:

– Juk neteko ir vėl klausytis senų gražbylysčių kaip susirasti paprastą merginą?

– Paprastą merginą, o ne vakarėlių liūtę, tokią, kuri mėgaujasi paprastais gyvenimo malonumais, – pažodžiui pakartojo Gajetanas, nes senelio kalbos visada vedė prie tos pačios išvados: vesk, nurimk, augink vaikus su atsidavusia moterimi… ir pasaulis stebuklingai virs tokiu, kokio nori Gajetanas, su linksmai šokančiais vienaragiais ūkanotame vaivorykštės nušviestame horizonte.

Kaulėtą jo veidą perkreipė ciniška šypsena. Jis matė, kuo virsdavo tokia svajonė vieną kartą vedusiems ir išsiskyrusiems draugams.

– Gal tau reikėtų laiku nusikelti į praeitį, į penktą dešimtmetį, kad rastum tą paprastą mergaitę, – šmaikštavo Tomas stebėdamasis, kaip moterų išsivadavimo ir karjeros galimybių era menkai tepaveikė Rudoflą Leonetį, kad jis vis dar tikėjo, jog tokių moterų yra.

– Geriausia būtų, jeigu pristatyčiau paprastą merginą ir praneščiau ketinąs ją vesti. Rudolfas išsigąstų, – Gajetanas nekantriai šnopavo. – Jis pernelyg didelis snobas. Gaila, kad jis taip tiki, jog privalau vesti, kad atmeta mano darbus banke.

Įėjo asistentė ir ištiesė du vokus.

– Sutarties nutraukimas pažeidus konfidencialumo punktą ir pranešimas apie nuomos sutarties, susijusios su darbu, nutraukimą, – išvardijo ji. – Sraigtasparnis laukia jūsų ant stogo, pone.

– Kas čia vyksta? – susidomėjo Tomas.

– Skrendu tiesiai į Vudfildą atleisti namų šeimininkės, kuri žurnalistams perdavė nuotraukas.

– Tai padarė namų šeimininkė? – iš nuostabos sukluso Tomas.

– Ji paminėta straipsnyje. Ne iš teigiamos pusės, – abejingu balsu paaiškino Gajetanas.

Popė nušoko nuo dviračio, paspyrė atramos kojelę ir nuskubėjo į kaimo krautuvėlę nusipirkti pieno. Ji kaip visada vėlavo, bet kavos be pieno gerti negalėjo, pasijausdavo visiškai išsibudinusi tik kai išmaukdavo bent du puodelius. Ugninių blizgančių plaukų kupeta šokčiojo ant lieknų pečių, žalios akys spindėjo.

– Labas rytas, Frense, – ji linksmai pasisveikino su surūgusia pusamže moterimi, įsitaisiusia už prekystalio, ir įbedė nosį į piniginę ieškodama, kuo susimokėti.

– Stebiuosi, kad šįryt esi taip puikiai nusiteikusi, – dviprasmiškai leptelėjo parduotuvės savininkė.

– Kodėl turėtų būti kitaip?

Moteris pliaukštelėjo nučiupinėtą laikraštį ant prekystalio ir atsuko Popei, kad toji perskaitytų antraštę. Popė išbalo ir sugraibė leidinį, nekantraudama atvertė kitą puslapį ir sudejavo, išvydusi pažįstamą nuogos šviesiaplaukės, besirangančios fontane, nuotrauką. Tą nuotrauką padarė jos brolis Damijanas tą vakarą, kai vyko gėdingasis vakarėlis. Popė tai žinojo, nes aptiko jį kaip tik šią nuotrauką rodantį draugams.

– Atrodo, tavo motina išplepėjo, – pasakė Frensė. – Nemanyk, kad ponui Leonečiui patiks…

Pakėlusi akis Popė susidūrė su smalsiu, ją ryte ryjančiu žvilgsniu; paskubomis sumokėjo už laikraštį ir nėrė iš parduotuvės. Ta pati nuotrauka? Iš kur, po šimts, žurnalistai ją iškasė? O kur kitos nuotraukos? Vemiantys, laimei, neatpažįstami žmonės viename iš miegamųjų? Kai girtas svečias pakvietė prisijungti prie vakarėlio svečių, Damijanas prifotografavo dar daugiau dviprasmiškų vaizdų? O jos motina… kokia beprotybė privertė stumti į pavojų savo darbo vietą ir šmeižti darbdavį laikraščių straipsniuose? Putlių Popės lūpų kampučiai nusileido, pečiai sukumpo, kai ji vėl sėdo ant dviračio. Labai gaila, bet Popė žinojo, kodėl jos motina galėjo padaryti tokią kvailystę: Žasmina Arnold buvo alkoholikė.

Popė kartą nuvedė ją į anoniminių alkoholikų susitikimą; jis motinai buvo naudingas, tačiau dukrai nepavyko jos priversti apsilankyti ten antrąkart. Vietoj to Žasmina kiekvieną dieną nusigerdavo iki sąmonės netekimo, o Popė atlikdavo ne tik savo, bet ir motinos darbą. Ką dar ji galėjo padaryti, kai stogas jiems virš galvų priklausė nuo Žasminos darbo? Galų gale ar ne dukra kalta, kad motina taip žemai puolė, – juk Popė nesuvokė, kad namuose vyko tokie baisūs dalykai ir ilgai nesugrįžo kartu gyventi?

Laimei, Gajetanas namuose pasirodydavo kartą ar du per metus. Bet jis buvo tikras miesto vaikis, todėl gražus kaimo namelis, nepatogiai nutolęs nuo Londono, nebuvo naudingas ir jį mažai domino. Jeigu jis būtų buvęs dažnesnis svečias, Popei niekaip nepavyktų ilgiau nuslėpti motinos įpročio.

Popė sunkiai mynė dviratį į kalną, kad paskui svirduliuodama nušvilptų keliuku tiesiai į Vudfildą. Gražus namas Anglijoje Leonečiams priklausė nuo aštuonioliktojo amžiaus, kai šeima čia atsikraustė iš Venecijos, kad įsikurtų ir gyventų kaip garbingi palūkininkai. Ir jiems sekėsi vienas dalykas – uždirbti pinigus, daug pinigų, liūdnai mąstė Popė, vengdama bet kokių asmeninių svajų apie Gajetaną.

Iš esmės jiedu su Gajetanu užaugo tuose pačiuose namuose, bet tikrai meluotų, jeigu teigtų, jog jie kada nors bendravo draugiškai. Be to, jis buvo šešeriais metais vyresnis ir didžiąją dalį laiko leisdavo internatinėse aukštuomenės mokyklose.

Popė žinojo, kad Gajetanas pasius, išvydęs nuotraukas laikraščiuose. Jis velnioniškai saugo savo privatumą, o jeigu jo sumanymas pasilinksminti virto sekso orgija, ji puikiai suprato kodėl! Popės nuotaika sugedo pagalvojus apie besiartinančią grėsmę. Nesvarbu, kiek ji dirbo, gyvenimas niekada neatrodė lengvas, už kampo visada tykodavo kita bėda. Ir kaip ji galėjo pasirūpinti savo motina bei broliu, kai jų išgyvenimo instinktai buvo tokie apgailėtini?

Arnoldų šeima gyveno bute, kuris buvo įrengtas tikros arklidės vietoje, prie vestibiulio. Žasmina Arnold, aukšta, prakauli keturiasdešimtmetė raudonplaukė, sėdėjo virtuvėje prie stalo, kai pasirodė dukra.

Popė metė laikraštį ant stalo.

– Mam? Gal visai netekai proto, kai kalbėjaisi su žurnalistais apie tą vakarėlį? – paklausė reikliu balsu, paskui atlapojo kitas duris ir spigiu balsu pakvietė brolį.

Damijanas išlindo iš vieno garažo, purvinu skuduru valydamasis nuo rankų tepalo dėmes.

– Kas dega? – paklausė suirzęs, kai sesuo priėjo su juo pasisveikinti.

– Tu vakarėlio nuotraukas perdavei žurnalistui? – negalėdama patikėti ji prirėmė brolį.

– Ne, ne aš, – atsakė jos jaunėlis brolis. – Mama žinojo, kad turiu jas telefone, ir nusiuntė žurnalistams. Ji jas pardavė. Gavo krūvą šlamančiųjų ir davė interviu.

Popė dar labiau nusiminė. Motina būtų galėjusi atsiprašyti už savo kvailumą ar palaidą liežuvį, kad prišnekėjo ko nereikia netinkamam žmogui, bet Popė pasijuto išties sukrėsta dėl to, kad motina paėmė pinigus ir išdavė darbdavį.

Damijanas suaimanavo, išvydęs sesers veido išraišką.

– Pope… Turėtum žinoti, jog mama padarytų viską, kad gautų pinigų kitam buteliui, – sunkiai atsiduso jis. – Sakiau jai nesiųsti nuotraukų ir nesikalbėti su tuo vyruku, bet ji neklausė…

– Kodėl man nepasakei, ką ji padarė?

– Ką būtum pakeitusi? Vyliausi, kad bent jau nuotraukų niekas nepanaudos ar nė vienas svarbus žmogus jų nepastebės, – prisipažino Damijanas. – Abejoju, ar Gajetanas skaito visas kvailas istorijas, kurios apie jį rašomos… Noriu pasakyti, kad jis niekada nesuka galvos dėl laikraščių!

– Jeigu tu klysti, mamą atleis ir mus išmes iš buto.

Damijanas niekada nebuvo iš tų, kurie sukdavo galvą dėl to, kas dar nenutiko, todėl pašaipiai pasakė:

– Tikėkimės, kad neklystu.

Popė atsigimė į anapilin jau iškeliavusį tėvą ir nerimaudavo dėl visko. Sunku patikėti, kad praėjo tik ketveri metai nuo tada, kai Arnoldų šeimą sudarė keturi laimingi ir patikimi žmonės. Jos tėvas dirbo sodininku Vudfilde, mama buvo namų šeimininke. Dvidešimtmetė Popė buvo dvejus metus pasimokiusi slaugos, o Damijanas ką tik baigęs automechaniko praktiką. Ir tada staiga mirė jų mylimas tėvas; šeimą sukrėtė negailestinga, staigi netektis.

Popė net studijų laiku stengėsi padėti motinai, kad toji įveiktų juodžiausią sielvartą, o paskui griebdavosi mokslų. Gaila, kad viskas pakrypo netinkama linkme. Jos motina pasuko blogu keliu, Damijanui nepavyko suvaldyti to, kas vyko namuose. Brolis susidėjo su prasta kompanija ir pateko į kalėjimą. Kaip tik tada Popė, grįžusi namo, rado motiną paskendusią depresijoje ir įnikusią į alkoholį. Popė pasiprašė akademinių atostogų, laukė, kol mama vėl atsigaus. Deja, nesulaukė. Nors Žasmina tebegėrė, vienintelė Popės paguoda buvo ta, kad brolis, geru elgesiu pelnęs lygtinį paleidimą iš kalėjimo, suėmė save į rankas. Tačiau buvo liūdna, kad nusikaltėlio etiketė trukdė jam įsidarbinti.

Popė tebesijuto siaubingai kalta dėl to, kad paliko jaunesnį broliuką su į alkoholį giliai įklimpusia motina. Ketino tęsti karjerą ir tapti pirmąja Arnoldų moterimi, užsidirbančia ne tarnyste ir gyvenančia ne pas Leonečius.

Kai sugrįžo į butą, motina buvo užsirakinusi vonioje. Popė nurijo atodūsį, pasiėmusi pirštines perėjo kiemą ir patraukė į vestibiulį. Kiekvieną savaitę tvarkė vis kitus didelio namo kambarius, valė dulkes, siurbė ir šveitė. Tikras pokštas, kad paauglystėje nusiteikusi niekada nedirbti Leonečiams, ji vis tiek galų gale pas juos dirbo, nors ir neoficialiai. Vakarais ji nešiojo gėrimus vietiniame bare. Jos gyvenime nebuvo laiko kankinančioms slogioms mintims, nes visada laukė darbas.

Tačiau nerimą kėlė tai, kad negalėjo iš galvos išmesti Gajetano Leonečio. Jis buvo vienintelis berniukas, kurio Popė nekentė. Ir vienintelis berniukas, kurį mylėjo. Ką tai galėjo reikšti? Viskas aišku: sulaukusi šešiolikos, ji buvo tikra kvailė, kai vieną akimirką mėgino įsivaizduoti, jog galėtų užmegzti santykius su privilegijuotu Leonečių šeimos snobu. Skaudūs, žeminantys žodžiai, kuriuos Gajetanas anuomet jai išrėžė, tebedegino ją tarsi senos žaizdos.

– Aš nebendrauju su darbuotojais, – pasakė jis pabrėždamas, kad jiedu nelygūs ir kad jis visada visuomenėje užims kitą vietą. – Liaukis mane persekioti, Pope. Elgiesi kaip kekšė.

Ak, kaip ji susigūžė po tų žodžių, kuriais jis apibūdino jos elgesį, nors iš tikrųjų tebuvo pernelyg jauna ir nepatyrusi, nenutuokė, kaip parodyti jam, jog prie jos galima prieiti, jei tik ji jį domintų.

– Tu esi žema stora raudonplaukė. Tu niekada nebūsi mano skonio.

Prabėgo septyneri metai nuo to žeminančio susidūrimo ir nepaisant paskutinio nemalonaus susitikimo nuo tada Popė Gajetano nematė: ji visada sukdavo kitu keliu, kad tik nesutiktų jo ten, kur jis galėtų pasirodyti. Todėl jis nežinojo, kad ji atsikratė antsvorio ir gerokai ūgtelėjo – ji linksmai mąstė, kad jam tokie pasikeitimai greičiausiai nelabai rūpėtų. Juk galų gale jam patiko gražios ir išsilavinusios damos, dėvinčios dizainerių kurtus drabužius. Nors toji, kuri surengė siaubingą laukinį vakarėlį, teisybę pasakius, nebuvo panaši į damą.

Ne vieną valandą plušėjusi vestibiulyje, norėdama užtikrinti, kad jis visada būtų paruoštas bet kokiam priėmimui, kurie vykdavo dažniausiai iš anksto neįspėjus, Popė parėjo namo persirengti, kad galėtų eiti dirbti į barą. Žasmina be sąmonės tįsojo ant lovos, prie jos gulėjo tuščias pigaus vyno butelis. Žiūrėdama į susmukusią motiną Popė užgniaužė atodūsį, prisiminė užsiėmusią, energingą ir rūpestingą moterį, kokia kažkada buvo jos mama. Alkoholis iš jos atėmė viską. Žasminai reikėjo specialistų pagalbos ir reabilitacijos, bet nebuvo nė kalbos apie tokias įstaigas, nes Popė neturėjo vilties kada nors gauti tiek pinigų, kad užtektų motinai gydyti.

Popė apsivilko gotiškus drabužius, kurie pirmą kartą kaip maskuotė jai pasitarnavo dar tuomet, kai ji buvo išsigandusi paauglė. Mokykloje ją pravardžiavo dėl raudonų plaukų ir per didelio svorio. Po šimts, prie jos kabinėdavosi net dėl aukštuomenės manierų, nors Popė su šeima gyveno tarnams skirtose patalpose. Nuo tada – nors ji jau seniai nebedažė plaukų ir nelakavo nagų juoda spalva – mėgavosi jos individualumą pabrėžiančiais drabužiais ir išsaugojo pagrindines stiliaus detales. Numetė labai daug svorio, nes turėjo du darbus, ir buvo įsitikinusi, jog gotų drabužiai padėjo paslėpti liekną kūną. Jos darbo uniforma buvo tamsiai raudonas gundančio tinklo sijonas, prie kurio tiko juoda palaidinė su akmens paveiksliuku. Drabužiai aptempė mažutes apvalias krūtis, suveržė liemenį, o kojos atrodė dar ilgesnės.

Po savo pamainos sausakimšame bare Popė užsimetė paltuką ir lauke lūkuriavo Damijano, kuris turėjo atburgzti motociklu.

– Šiandien vakare savo malūnsparniu atskrido Gajetanas Leonetis, – trumpai drūtai pranešė brolis. – Jis reikalavo pasimatyti su motina, bet ji buvo girtutėlė, todėl pamelavau, kad susirgo. Jis liepė jai perduoti šituos vokus, kuriuos atplėšiau iškart, vos jis išėjo. Mamą atleido, o mes per mėnesį turime išsikraustyti iš buto.

Popė prasižiojo ir išleido du kančios ir nerimo kupinus atodūsius.

– Spėju, kad jis matė laikraštį, – išsiviepė Damijanas. – Jis tikrai nenusiteikęs su mumis gaišti.

– Nejau galime jį dėl to kaltinti? – paklausė Popė, ir jos širdis nusirito į kulnus.

Kur jie eis? Kaip gyvens? Jie nekaupė pinigų juodai dienai. Motina pragerdavo atlyginimą, o Damijanas tegavo pašalpą.

Bet Popė buvo kovotoja, visada tokia buvo ir bus. Labiau panašėjo į tėvą nei į motiną. Ir jai puikiai sekėsi susivaldyti, kai reikalai pakrypdavo netinkama linkme. Deja, motina taip ir neatsigavo gimus negyvam kūdikiui – tai teko išgyventi likus metams iki tėvo mirties. Dvi didžiulės netektys parklupdė Žasminą, ir ji niekada nebepakilo. Popė sunkiai nurijo seiles ir užlipusi ant motociklo apsivijo brolio liemenį. Ji iki šiol nepamiršo, kaip motina džiūgavo netikėtai vėlai pastojusi, tačiau nėštumas atnešė dar daugiau sielvarto ir kančių.

Kai motociklas riedėjo pro namą, Popė pastebėjo šviesą bibliotekos lange ir įsitempė. Gajetanas pasiliko nakvoti?

– Taip, jis vis dar čia, – patvirtino Damijanas, pastatęs motociklą. – Ir ką?

– Eisiu su juo pasikalbėti…

– Kam to reikia? – pralaimėtojo balsu paklausė brolis. – Kodėl jam turėtų rūpėti?

Bet Gajetanas juk turėjo širdį: taip nevilties apimta galvojo Popė. Bent jau būdamas trylikos jis turėjo širdį, kai jo tėvas mirtinai suvažinėjo šunį. Pastebėjusi ašaras Gajetano akyse ji ir pati verkė. Dinas buvo ir jos šuo, nes sukinėdavosi aplink ją, kol Gajetanas būdavo mokykloje, tik jis šito tikriausiai nežinojo. Vietoj Dino kito šuns niekas nepirko, o kai ji vaikiškai paklausė kodėl, Gajetanas atrėžė:

– Šunys nudvesia.

Ji buvo pernelyg jauna, kad iš tiesų suvoktų jo tokį požiūrį. Nuostabiose Gajetano akyse per tėvo laidotuves Popė neišvydo ašarų, bet jis atrodė priblokštas ne mažiau nei jo senelis mirus senelei. Seneliai Gajetanui buvo geresni tėvai nei tikrieji. Neprabėgus nė metams jo motina vėl ištekėjo ir iškeliavo į Floridą be sūnaus.

Popė giliai alsavo, žygiuodama prie didžiulio namo, jai iš paskos vilkosi Damijanas.

– Jau beveik vidurnaktis! – šnypštė jis. – Tu negali jo dabar trukdyti!

– Jeigu lauksiu rytojaus, išprotėsiu, – prisipažino ji.

Damijanas liko stoviniuoti šešėlyje, stebėjo, kaip ji nuspaudė durų skambutį ir laukė, susigrūdusi rankas į plataus dirbtinės odos švarko kišenes. Popė visai netoliese išgirdo balsą ir krūptelėjo iš nuostabos, pasukusi galvą pastebėjo kostiumu vilkintį vyrą, jis kalbėjo telefonu ir apšviestas mėnulio artinosi prie jos.

– Aš apsaugos darbuotojas, panele Arnold, – tyliai pasakė jis. – Pasakiau ponui Leonečiui, kad laukiate jo prie durų.

Popė susitvardė nenusikeikusi. Buvo pamiršusi griežtus apsaugos darbuotojus, kuriais Leonečiai nuolat apsitvėrę. Žinoma, nepavyks su Gajetanu naktį pasikalbėti nepastebėtai.

– Noriu pamatyti jūsų bosą, – pareiškė ji.

Vyras telefonu kalbėjo itališkai ir ji nesuprato nė žodelio, ką jis sakė. Kai jis susiraukė, ji suprato, kad gaus neigiamą atsakymą, todėl pasistiebė ir piktai šūktelėjo:

– Privalau pasimatyti su Gajetanu! Tikrai labai svarbu!

Po akimirkos ji išgirdo, kaip atidaromos dzingtelėjo sunkios durų sklendės. Kitas apsaugos darbuotojas linktelėjo jai ir, atidaręs duris į marmuro grindimis klotą vestibiulį su neįkainojamais paveikslais, pasitraukė nuo įėjimo. Popės nugara buvo šlapia nuo prakaito, bet ji karingai išsitiesė, nors viduje jau gūžėsi, jautėsi išsigandusi to, ką turėjo pasakyti Gajetanui. Tokias aplinkybes pakeisti galėjo tik jos liežuvis.

Popė Arnold? Gajetano atmintyje iškilo išblukę atvaizdai. Mažutė Popė, irkluojanti ežere ir nepaisanti jo perspėjimų; Popė, raudanti dėl Dino visos savo klasės akivaizdoje ir neketinanti susilaikyti; Popė, sulaukusi penkiolikos ir žiūrinti į jį tokiomis akimis, tarsi būtų įtikėjusi, kad jis galėtų pereiti vandeniu, stebinti jį su tokiu susidomėjimu, kuris po metų jau nebeatrodė nekaltas ir malonus. Galų gale geidulingai besišypsanti Popė, sėlinanti už krūmų, o jai iš paskos – jaunas ūkininkas, ir jie abu įnirtingai lyginosi sulamdytus, žole išteptus savo drabužius.

Turėdamas omenyje ilgus metus, kai Arnoldai dirbo jo šeimai, Gajetanas nusprendė, kad bus sąžiningiausia, jei bent pasimatys su ja ir išklausys, ką ji pasakys, norėdama apginti motiną. Ilgus metus apie ją net nepagalvojo. Ar ji tebegyveno su savo šeima? Gajetanas nustebo tai sužinojęs, nes visada manė, kad Popė pabėgs iš kaimo, – juk ji garsiai skelbė, jog tarnystė moderniame pasaulyje buvo tikra katorga. Pasitaisęs plaukų sruogą Gajetanas ironiškai mąstė apie tai, ką pasakys tiesmuka ir maištinga Popė. Kaip ji pasikeitė? Ar ji dabar dirbo jam, o jis mokėjo jai atlyginimą? Atsakymų jis nežinojo; suraukęs juodus antakius ir atsirėmęs į stalą bibliotekoje laukė, kol ji pasirodys.

Koridoriuje buvo girdėti kulniukų kaukšėjimas, o atsivėrusios durys atidengė kojas, kurios galėjo prilygti įdegusioms ir dailioms Las Vegaso šokėjų kojoms. Suirzęs nuo neįtikėtinai geidulingų minčių Gajetanas atitraukė akis nuo nepaprastai gražių kojų ir pažvelgė į veidą – ir dar kartą apstulbo. Laikas Popę Arnold pavertė aukšta, kerinčia raudonplauke. Jis spoksojo, negalėdamas liautis ir nelyginti, kokia ji dabar ir kokia buvo anksčiau. Spindinčios žalios akys liko tokios pat, bet apvalus veidas priminė širdį su įkypais skruostikauliais, žavia maža nosyte ir putliomis rožinėmis lūpomis, kurios būtų galėjusios sužadinti bet kurio vyro svajones. Gajetano tarpkojis sutvinkčiojo, jis įsitempė, susisiautė švarką, slėpdamas savo kūno reakciją, manydamas, jog Popė tik gardžiai pasijuoktų, nes iš bjauraus ančiuko, kurį jis kažkada atstūmė, virto gulbe.

– Pone Leoneti, – labai mandagiai pasakė ji, tarytum jie niekada anksčiau nebuvo susitikę.

– Prašau vadinti mane Gajetanu, – kreivai šyptelėjo jis, nematydamas priežasties, dėl kurios reikėtų laikytis formalumų. – Mudu nuo vaikystės pažįstami.

– Nemanau, kad kada nors tave pažinojau, – nuoširdžiai atsakė Popė; ji sutrikusi, bet susikaupusi stebeilijo į jį.