Читать книгу Viliok mane - Lisa Renee Jones - Страница 1

Išlipusi iš lėktuvo Katerina Mor, dar vadinama Kete, žingsniavo į Las Vegaso tarptautinio oro uosto terminalą, ilgus šviesius plaukus ant viršugalvio buvo susisukusi į kuodą ir tegalvojo vien apie karštą vonią ir vėsius savo lovos patalus, kuriuose nemiegojo jau keletą mėnesių. Pasibaigus keliems iš eilės pasauliniams turams su garsiausiomis popžvaigždėmis, ji pagaliau rado taip ieškomą ramybės uostą, tačiau jos gyvenimui padaryta daug žalos. Buvo išsekusi. Galutinai. Jai reikėjo namų, augintinio ir pilno šaldytuvo mėgstamiausio maisto.

Pastovumo.

Kai visai pailsusi pasuko į bagažo skyrių, suskambo mobilusis telefonas. Kad jį kur, juk žinojo, kad reikia laikyti tą nelemtą daiktą išjungtą. Ketė atsiduso, išsitraukė telefoną iš rankinės ir ekrane pamatė vadybininko telefono numerį. Suprantama. Ji išjungė telefoną vidury ginčo Italijoje, nes skrido į Valstijas.

– Taip, aš namie, Maiklai, – ji nė nepasisveikino. – Ne, neplanuoju kito turo. Nors ir su Dereku Merseriu ar kuo nors kitu, kas išleido daugybę populiariausių įrašų. Man nereikia pinigų, o tau turbūt juo labiau. – Ji trokšta gyventi. Trokšta… Ne. Visai ne. Ji nenori galvoti apie tai, ko iš tiesų trokšta ir nuo ko bėga – regis, nesėkmingai.

– Tavo tiesa, – atsakė Maiklas. – Neteks vykti į turą. Galiu pasiūlyti šį tą tiek pat reikšmingo ir dar progą pagyventi Las Vegase.

Ji stabtelėjo.

– Klausau.

Kažkas į ją atsitrenkė, ir Ketė skubiai pasitraukė į pakraštį, nes pro šalį ėjo grupelė žmonių.

– Šį rytą man paskambino iš „M&M“ garso įrašų studijos. Jie kuria visiškai slaptą projektą. Neatskleidžia smulkmenų telefonu, bet honoraras dvigubai didesnis nei turo, jei pasiūlytų sutartį ir gautum vardinį kvietimą.

– Dvigubai? Matyt, pakvaišai, kad iš manęs šaipaisi.

– Apie pinigus niekada nejuokauju.

– Tikrai. – Ketei šmėkštelėjo, kad namas, kuriuo ketino nustebinti kitąmet išeisiančius į pensiją tėvus, galėtų būti didesnis. – Negaliu skųstis.

– Noriu, kad po pusvalandžio būtum „Aitvaro“ viešbutyje.

– Palauk. Ne. Nekaip atrodau. Nešvari ir pavargusi. Apkeliavau pusę Žemės rutulio. Ir, beje, kas manęs teiravosi?

– Jie nori šiandien priimti sprendimą. Laukia tavęs. Sakiau, kad atvyksi. Turime galvoti apie mudviejų reputaciją. Ji priklauso nuo tavęs.

Galėtų jį užmušti.

– Maiklai…

– Sakei, kad nori pabūti namie Las Vegase. Kad trokšti pastovumo. Aš tai duosiu. Nešk čia mažą dailų užpakaliuką – ir kuo greičiau. Paskambink, kai važiuosi taksi, ir suteiksiu kuo daugiau informacijos. – Vadybininkas padėjo ragelį.

Ketė išsižiojusi spoksojo į telefoną. Maiklas ją užčiaupė vienu spragtelėjimu. Tyliai urgztelėjusi žingsniavo toliau. Praleido su Maiklu dešimtį metų nuo tada, kai jai sukako dvidešimt, ir ji pradėjo pirmą svarbų šokių projektą. Jei Maiklas taip labai jai nepatiktų, mielai atsikratytų jo „mažo dailaus užpakaliuko“. O dabar nė neketina dalyvauti tame pokalbyje.

Velnias. Velnias. Velnias. Juk turi nueiti. Maiklas pažadėjo, kad ji dalyvaus, o jos sprendimas apsistoti vienoje vietoje reiškia, kad turės mažiau galimybių gauti darbo. Žengusi ant eskalatoriaus laiptelių į bagažo skyrių, nužvelgė save iš viršaus. Dėvėjo „PINK Victoria‘s Secret“ linijos marškinėlius ir džinsus su draiskanomis per visą klešnę. Atrodė lyg laisvą dieną slampinėjusi po namus – ir, ką jau kalbėti, jautėsi nusibaigusi po kelionės per laiko juostas.

Bagažo skyriuje ji patyrė, kad dingo lagaminas. Susierzinusi paskambino Maiklui. Ji negali dalyvauti pokalbyje. Tik ne dabar. Padarys blogą įspūdį.

Maiklas nekėlė ragelio. Ketė pasitikrino, kada jie paskutinį kartą kalbėjosi. Jei pasiliks ilgėliau ir ginčysis dėl lagamino, niekaip nebespės į pokalbį. Ji sudvejojo ir ėmė galvoti apie tėvus, apie išsvajotą jų pensiją, apie galimybę gyventi netoliese ir juos lankyti. Tad nuskubėjo pro duris prie išsirikiavusių taksi automobilių.

Pokalbis paskirtas netikusiu laiku, bet tai tikra dovana, ir jei pavyks, dėkos Maiklui, kad ją privertė.

Praėjo dvidešimt minučių, o Ketė vis dar nesusisiekė su Maiklu – jis tikrai neatsiliepė, kad tik ji negalėtų išsisukti nuo pokalbio. Kai taksi automobilis sustojo prie aukšto viešbučio „Aitvaras“ su didžiausiais lošimo namais tame kelyje, Ketė jau buvo išsisegusi plaukų segtuką, pasidažiusi lūpas ir nesėkmingai bandė paslėpti tamsius ratilus po akimis.

Ji sumokėjo vairuotojui ir dar kartą paskambino Maiklui. Nė nežinojo, kur dabar eiti. Pagaliau vadybininkas atsiliepė, ir jai nespėjus nė prasižioti griežtai paklausė:

– Ar tu jau čia?

– Taip, ir…

– Dabar kalbuosi su dar vienu pašnekovu, taigi nepadėk ragelio, – paaiškino Maiklas, ir Ketė išgirdo jį sakant: „Ji jau čia.“ – Jis ir vėl kreipėsi į Ketę. – Kur tu esi?

– Prie paradinių durų, bet…

– Prie paradinių durų, – tarė jis pašnekovui, o tada vėl Ketei: – Prisistatyk viešbučio durininkui. Jis tave palydės.

– Gerai, bet…

– Paskubėk, – liepė jis. – Kete. Tai svarbiau, nei maniau. Didžiulis projektas. Paskui paskambink. Sėkmės ir pirmyn. – Maiklas padėjo ragelį.

Ketė giliai atsiduso ir nebesipriešino. Susirado durininką ir prisistatė. Nutarė elgtis taip, kaip buvo pratusi, kai įpusėjus turui imdavo nebesisekti – leistis nešamai pasroviui. Darbuotojas vedė ją pro viešbučio teatro bilietų kasas, tada pro biurų eilę.

Ji pabeldė į duris. Ketė nustebo, kai po kelių akimirkų iš patalpos atskubėjo sena jos draugė, Elė Kembel, ir uždarė paskui save duris.

– Kete! – Elė ištiesė rankas, o jos ilgi plaukai, kurie šiandien buvo blyškiai melsvo atspalvio, plaikstėsi įkandin.

Ketė apkabino Elę – su ja susipažino prieš septynerius aštuonerius metus per televizijos projektą.

– Negaliu patikėti, kad tu čia. – Elė atšlijo, kad geriau apžiūrėtų draugę. – Taip norėjau, kad dalyvautum šiame projekte. Negalėjau patikėti, kad parvykai namo šiandien pačiu laiku!

– Man knieti sužinoti visas smulkmenas, tačiau kaip su laida „Amerikos šaunuoliai“? Maniau, kad esi teisėja?

– Ak, taip, – atsakė draugė. – Man ta laida patinka. Neabejotinai.

Ketei susuko skrandį dėl tos laidos ryšio su netolima praeitimi, kurio ji vengė.

– Nebesuprantu. Tada kodėl aš čia? Kodėl tu čia? Juk tikrai neturi laiko dalyvauti Las Vegaso laidoje.

– Studijoje sumanė, kad tarp sezonų galėtume surengti turą po Valstijas, o Las Vegaso laidą transliuoti iš viešbučio visus metus. Toji laida prasidės mėnesiu anksčiau nei laidos „Amerikos šaunuoliai“ trečiojo sezono atrankos. Ir kas iš to? Ogi tai, kad jie duoda mums visas šešias savaites pasiruošti. Ir dar gerai, kad turas prasideda pasibaigus trečiajam sezonui. Visa tai šaunu, bet… – Elė šyptelėjo ir pasitrynė pilvą – aš pastojau. Tai pribloškė studijos darbuotojus. Nebegaliu keliauti kaip teisėja ir dalyvauti Las Vegaso laidoje. Man per daug.

Ketė išsižiojo iš nuostabos.

– Pastojai. Kaip?

Abi nusijuokė.

– Gerai, – tarė Ketė. – Žinau kaip.

Elė iškėlė pirštą.

– Praeitą sezoną laidoje „Amerikos šaunuoliai“ dirbo naujas gamybos vadybininkas. Ar reikia sakyti, kad mes lyg ir susigyvenome?

– Lyg ir? – nusišaipė Ketė ir susidomėjusi pažvelgė į nuostabų baltąjį deimantą ant draugės piršto.

– Viską papasakosiu vėliau. Dabar reikia, kad kas nors mane pakeistų tiesioginėse laidose ir per turą. Pamačiau tavo pavardę kandidatų sąraše ir nusprendžiau, kad tai būsi tu, bet kai paskambinau, įsijungė skambučių atsiliepimo paslauga.

– Nebuvau šalyje keletą mėnesių.

– Taip man ir buvo pasakyta, bet pasiryžau tave susirasti. Susisiekiau su tavo vadybininku. Matyt, taip lemta, širdele, nes grįžai šiandien, o kaip tik šiandien turime baigti pokalbius su kandidatais. Turime laimėti – gražumu ar piktumu. Gali pasiekti tikslą gražumu, ir nebereikės jokių piktumų. Esu tuo tikra.

Durys už jų atsidarė, ir pasirodė maždaug šešiasdešimties metų moteris tamsia kaštonine spalva dažytais plaukais. Elė atsisuko į ją.

– Dona. Ačiū, kad atėjai. Kaip sekėsi?

– Puikiai. Sutikau dirbti. Džiaugiuosi.

– Nuostabu. Džiugu ir man. – Elė apkabino Doną, kai toji pasišalino, sušnabždėjo Ketei: – Iš pažiūros nė nepasakytum, bet ši moteris yra populiariausia kostiumų dizainerė mieste. Noriu pasakyti, seksualiausių kostiumų dizainerė. O mus transliuos ne pačiu geriausiu laiku, ne taip kaip laidą „Amerikos šaunuoliai“. Turime sukurti šiek tiek nepadorią laidą, kad tiktų Las Vegasui.

Ketė nusijuokė, bet ne itin nuoširdžiai, ir tai pajuto. Ji tegalėjo galvoti tik apie aną televizijos laidą ir kaip tai siejasi su praeitimi.

– Šiame versle išmokau nespręsti iš pirmo žvilgsnio. Labiau norėčiau pamatyti Donos kostiumus.

Elė mostelėjo durų pusėn.

– Eime, su visais susipažinsime. Aš jaudinuosi. Turi pavykti.

Jo čia nebus, nusprendė Ketė. Jis čia nedalyvauja. Išgirdęs minint jos vardą būtų atsisakęs. Viskas bus kaip reikia. Jai pasiseks. Juodu nepasimatys.

– Ir man taip atrodo, – ryžtingai tarė Ketė. Darėsi įdomu. Proga palanki.

Elė nuskubėjo į kambarį.

– Turiu staigmeną. Paskambinau telefonu, ir man pasisekė. Puiki choreografė, apie kurią čia pasakojau. Štai ji.

Ketė pajuto, kaip rausta skruostai ir suka skrandį. Elė iš jos daug tikisi. Ji atsikvėpė, kad nusiramintų, ir įžengė paskui draugę į kambarį. Prie posėdžių stalo sėdėjo šeši žmonės, bet ji matė tik vienintelį – tą, kuris įsitaisęs stalo gale. Matė tik jį. Džeisoną Olraitą, rusvus susitaršiusius plaukus, kampuotą smakrą su trumpa barzdele, paslaptingas žalias akis, kurių žvilgsnis tapo gilus jiems dirstelėjus vienas į kitą. Tos akys persmelkė ją visą ir kaip visada žadino nuostabų, tačiau skausmingą jaudulį. Dėl tų ilgesingų gundančių akių prieš dvejus metus prieš pat palikdama šalį sugulė su juo į lovą. Ir tos pačios akys prieš dešimtį metų, kai jie stovėjo priešais altorių vestuvių dieną, pavergė jos širdį ir sielą.

Nieko iš to nebus. Ji turi dabar išeiti.

Džeisonas primerkė akis ir, kaip visada ją perpratęs, vos papurtęs galvą parodė, kad nepabėgtų. Ar jis žinojo, kad ji ateis? Aišku, kad nežinojo.

– Tai Ketė Mor, – pristatė Elė, palietė Ketei dilbį ir pareiškė: – Ketė geriausia choreografė šiame versle. – Ji kumštelėjo Ketei alkūne. – Žinoma, po manęs.

Ketė nusijuokė.

– Be abejo.

Elė šyptelėjo ir tęsė toliau:

– Ji ką tik grįžo iš pasaulinio turo su populiariosios muzikos žvaigžde Markusu Naitu, ir mums išties pasisekė. – Ji žvilgtelėjo į Ketę ir paaiškino. – Ketiname atgaivinti laidą „Amerikos šaunuoliai“ miuziklo formatu, ir geriausiai tai gali padaryti tie, kurie dalyvauja televizijos laidose, kurie supranta, ką visa tai reiškia. Taigi, mes turėsime įtakos kūrybiniam procesui, nors dauguma iš mūsų nedalyvaus niekur kitur. Paprasčiausiai negalime blaškytis tarp Las Vegaso spektaklio ir televizijos laidos.

Ketė delikačiai atsiduso. Gal Džeisonas neketina dirbti ilgą laiką. Gal dėl to nenorėjo, kad ji išeitų. Galbūt.

Greitai žengdama aplink stalą, Elė pristatė susirinkusiuosius. Ketė pasisveikino su dviem moterimis ir vyru, tada Elė tarė:

– Pristatau Laną Teilor ir Darlą Nelson, laidos teisėjas, kaip pati supratai. Mes pasikliaujame jomis, taigi jų padedami galėsime dirbti tokiu įtemptu grafiku.

– Ginčijamės dėl vaidmenų paskirstymo, – prabilo Lana, daili brunetė, pagarsėjusi primadonos požiūriu į laidą. – Nors čia nieko naujo, jei žiūri tą laidą.

Ketė laidos nežiūrėjo. Nė karto. Bet juk negalėjo pasakyti: „Atleiskite. Nežiūriu, nes mano buvęs vyras, kurio nesiliauju mylėjusi ir kuris tiek daug kartų sudaužė man širdį, yra tarp žvaigždžių.“ – Žinoma, ne, – įsiterpė Darla ir užsikišo ilgą šviesių plaukų garbaną už ausies. – Nieko naujo, kad mudvi su Lana nesutariame. – Ji nusišypsojo Ketei. – Priprasi, kad pešamės. Net aš pripratau. Malonu susipažinti, Kete. Džiugu pažinti tą, kuri be galo patinka Elei.

– Ak, prašau, – tarė Lana. – Gana jau tų liaupsių.

Darla nusijuokė ir apkabino Laną.

– Nė nepasakytum, kad jai patinku.

– Nepatinki, – griežtai nukirto Lana ir atsiduso. – Ak, gerai jau, patinki, bet tai didelė paslaptis, Kete. Žiūrovai mėgsta mūsų rietenas.

Paminėjus paslaptį, Ketės galvoje atgimė prisiminimai, ji atsargiai žvilgtelėjo Džeisonui į akis, tą sąsają pajuto abu, ir virpuliai perbėgo jai per nugarą. Jie taip pat turi paslaptį. Iš praeities, kurios juodu nė neslėpė, bet tai buvo taip seniai, prieš jiems pradedant dirbti šioje srityje.

– Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus, – pranešė Elė. – Pristatau Džeisoną Olraitą. Jis yra…

– Sveika, Kete.

– Džeisonai, – tyliai tarė ji.

– Gražiai atrodai. Ilgesni plaukai.

– O tu seniai nesiskutęs.

Džeisonas pasitrynė delnu sprandą ir negarsiai nusijuokė – nuoširdžiai ir gundančiai, net kibirkštys perbėgo per nervų galūnėles. Jai patiko šio vyro juokas.

– Regis, taip, – sutiko jis ir, apžvelgęs patalpą, pranešė: – Taip. Mudu pažįstami. – Kurgi ne, ir kai kam ne paslaptis, kokia tai pažintis, bet, kita vertus, tada jie buvo nežinomi, tik pradėję karjerą, kiekvienas atskirai. Džeisonas patapšnojo į stalą greta.

– Sėskis, Kete.

Greta jo. Ketė norėjo būti šalia. Kilo pavojus. Bus taip arti, kad beveik liesis prie Džeisono – pernelyg arti. Liestis negerai ir kartu ak, kaip gera. Džeisono rankose ji ne tik buvo minkšta kaip vaškas, bet ir kiekvieną akimirką tuo mėgavosi, tai pasitvirtino daugelį kartų.

Džeisonas pakilo, atitraukė jai kėdę, ir Ketė žengė prie jo. Kaip reikėjo pagal formalumus. Jis ne tik tebebuvo aukštas, lieknas ir raumeningas, jo juodi džinsai, „Harley-Davidson“ marškinėliai ir baikerio stiliaus aulinukai mieste tapo nuodėmingumo simboliu. Ir Ketė galėjo lažintis iš bet ko, kad kažkur netoliese buvo odinis švarkas, nors Las Vegase liepos mėnesį beprotiškai karšta.

– O, vargeli, – bambėjo Lana. – Šis vyras nepalaiko man kėdės, nors metų metus daugelį mėnesių sėdžiu šalia jo prie teisėjų stalo. Kete, būk gera, pasakyk. Iš kur judu pažįstami?

Džeisonas žvilgtelėjo į Laną.

– Jei palaikyčiau tau kėdę, užverstum ją man ant kojos. Išmokau laikytis atstu.

Darla linktelėjo pritardama.

– Šaunuolis.

Ketė nuleido nuo Džeisono akis, atsisėdo ir pabandė susitvardyti prieš pažvelgdama į susirinkusiuosius, bet nepasisekė. Jis buvo šalia, taip arti, kad nosį kuteno pažįstamas aitrus vyriškas kvapas. Džeisonas tebenaudojo tą patį odekoloną, ir Ketė prisiminė, kaip priglaudusi prie jo krūtinės nosį uodė šį nuostabų aromatą.

Džeisonas padėjo jai prisitraukti kėdę ir brūkštelėjo pirštais per pečius, ją užplūdo pojūčių banga, kaito oda.

Pabeldė į duris ir įėjo moteris.

– Ponios Mor vadybininkas atsiuntė parodomąjį įrašą.

– O, puiku, – sušuko Elė. – Prašau paleisti jį mums. – Moteris nuėjo prie stalo galo, kur buvo televizorius ir elektroninė įranga. Elė pažvelgė į Ketę.

– Juk neprieštarauji, tiesa? Aš žinau, kaip tu dirbi, o kiti ne.

– Suprantama, – užtikrino Ketė. – Taip ir turi būti.

Šviesos užgeso, ir ėmė rodyti parodomąjį įrašą, bet Džeisonas jo nežiūrėjo. Žiūrėjo į ją. Ketė jautė žvilgsnį, aistringą ir niūrų, nepakeliamai aistringą ir niūrų. Laikėsi iš visų jėgų, kad tik nepasisuktų, nelieptų liautis, neištiestų rankos ir jo nepaliestų. Kaip visada jautė šiam vyrui prieštaringus jausmus.

Po septynių minučių įrašas baigėsi, nors atrodė, kad praėjo valanda, ir šviesos įsižiebė.

– Nerealu, – pareiškė Darla, keletas susirinkusiųjų pasakė kažką panašaus. – Žinojau, kad dirbai su įžymybėmis, bet nemaniau, kad su tokia daugybe.

– Pasisekė, kad turėjau tiek progų, – tarė Ketė.

– Ir tokių didelių egoistų, – pasakė Darla. – Kaip pavykdavo ko nors išmokyti įžymias populiariosios muzikos žvaigždes, kurios mano išmanančios viską?

– Sekėsi, kad dirbau su žvaigždėmis, kurios norėjo tokios likti ir būti vertos triukšmingai reklamuoti, – atsakė Ketė.

– Tikrai pasisekė, – pritarė Elė. – O aš tokios sėkmės nepatyriau.

– Turėjau rūpesčių dėl to, kad šokėjai rodė savo galią, nes piktinosi, kad naujajai choreografei teko jų norimas darbas, – pridūrė Ketė.

– Ir kaip susitvarkei? – paklausė Darla.

Elė prunkštelėjo.

– Šok geriau už juos, ir užsičiaups.

Ketė nenoromis sutiko.

– Buvau priversta atsidurti tokioje padėtyje, bet man nepatiko. Pasiūlau jiems padėti ir pamaloninu jų savimeilę.

Darla ilgai į ją žiūrėjo.

– Matei daug pasaulio. Ar būsi laiminga čia pasilikusi? Mums tikrai reikia, kad kas nors ištvertų čia bent metus. O jei ir keliausime, tai tik po Valstijas.

– Las Vegase mano namai, – paaiškino Ketė. – Čia užaugau. Čia gyvena mano tėvai. Iš tikrųjų ketinu čia apsigyventi. Noriu čia įsikurti ir kasnakt miegoti savo lovoje.

– Jau sakiau tau, kad pats laikas, – tarė Elė ir pridūrė: – Neįsivaizduoju, kaip galėjai dalyvauti vienas po kito rengiamuose koncertiniuose turuose. Man kartą teko, ir vos nenumiriau.

– Gali tai daryti tam tikru gyvenimo laikotarpiu, – pasakojo Ketė. – Buvau jauna, savarankiška ir keliavau po pasaulį. Dabar aš namie.

– Tai viskas baigta? – paklausė Džeisonas, ir Ketė buvo priversta į jį pažvelgti. – Daugiau nebekeliausi?

– Daugiau ne, – ji netyčia padarė užuominą į tai, kas tarp jų įvyko, į daug laiko ir pastangų reikalaujantį darbą, dėl kurio jie gyveno kas sau, o galop ir išsiskyrė. Ketė pyko ant savęs už tą klaidą, pastebėjusi, kad jo žvilgsnis tapo atidus ir supratingas. Džeisonas tikrai nežinojo, kad ji šiandien ateis, bet abu suprato, kad praeitis niekada nemiršta. Jai tereikėjo tik iškęsti šį pokalbį, sprukti iš čia ir palikti Džeisoną bemanantį, kaip visiems kartodavo, kad jis pasirinko ne tą moterį.

– Kete. – Darla sugrąžino ją į dabartį. Darla uždavė pirmus klausimus, ir, rodos, ją klausinėjo visi, išskyrus Džeisoną. Darla, buvusi aktorių atrankos vadovė, buvo griežta ir smulkmeniška, bet Ketei ji labai patiko, ir jiedvi bematant susidraugavo.

Po gerų keturiasdešimt penkių minučių Darla atsilošė kėdėje ir tarė:

– Balsuosiu už tave. Tu šauni.

– Nors kartą sutariame, – pasakė Lana. – Esu tuo tikra. Aišku, mums reikia apie tai pakalbėti, tačiau ketinu stoti pritariančiųjų pusėn. – Aplink stalą nuvilnijo pritarimo murmesys.

– Ačiū, ponios. – Ketė jautė, kaip iš apgailestavimo susitraukia skrandis. Jai patiko šie žmonės. Galėtų džiaugtis gavusi šį darbą.

Kaip visada jaunatviška Elė suplojo rankomis.

– Dabar tereikia mūsų režisieriaus pritarimo.

– O kas režisierius? – paklausė Ketė daugiau iš smalsumo. Šio darbo ji nedirbs.

– Aš, – tyliai tarė Džeisonas, ir Ketė pažvelgė į jį apstulbusi. – Žinau, ką Ketė sugeba. Ji bus kaip tik.

Išgirdusi šią Džeisono dviprasmybę ir suvokusi, kad jis siūlo dirbti kartu, Ketė giliai atsiduso. Ji pasuko galvą, kad kiti nematytų, su klausimu „Ką sau galvoji?“ akyse, o tada pamanė, kad bus kažką praleidusi.

– Kaip gali režisuoti šį renginį ir dalyvauti laidoje „Amerikos šaunuoliai“? Juk turi daryti atranką ir filmuotis Los Andžele.

– Šiais metais visą sezoną filmuosimės čia, viešbutyje. – Džeisonas atsilošė krėsle. Kitais žodžiais tariant, jis bus čia, su ja daug daugiau laiko nei išvykęs. Ne. Ne su ja. Ketė nėra su juo. Ir nebus. Džeisonas patempė lūpas. – Kiek nuo manęs priklauso – gavai šį darbą. Tuojau pat susisieksime su tavo vadybininku ir pateiksime pasiūlymą.

Ketė tarsi prarado kalbos dovaną. Juodu su Džeisonu abu Las Vegase, abu kuria tą pačią laidą. Ji atitraukė nuo Džeisono žvilgsnį ir pakilo.

– Dėkoju už skirtą laiką ir supratimą. Išties malonu susipažinti. Darla… – Ji ištiesė Darlai ranką, ši atsistojo ir paspaudė, – gal papietaukime kada nors greitu laiku.

Darla pervėrė ją žvilgsniu.

– Mes nedirbsime kartu, tiesa?

– Tikiuosi, kad teks kartu dirbti, – tarė Ketė.

– Bet ne dabar, – spyrėsi Darla.

– Yra ginčytinų dalykų, man reikia pasitarti su vadybininku, – be užuolankų išdėstė Ketė, o į vis dar tebesėdintį Džeisoną nė nedirstelėjo. Ji apėjo aplink kėdę, pamojavo atsisveikindama ir nuskubėjo prie durų.

Uždariusi paskui save duris, pasileido bėgti koridoriumi, širdis vos neiššoko iš baimės, ji duso. Kai pribėgo prie bilietų kasų, Džeisonas švelniai sučiupo ją už rankos. Staiga Ketė atsidūrė koridorėlyje už kasų, nugara atsirėmusi į sieną, o vyras įsirėžė ranka į sieną jai virš galvos. Ji užuodė to nelemto odekolono kvapą, juto kūno karštį, ir tai siutino.

– Ar žinojai, kad ateisiu? – paklausė Ketė.

– Taip.

– Ir manęs neperspėjai?

– Ar būtum atėjusi?

– Ar norėjai, kad ateičiau?

– Taip.

– Taip? Tik tiek tegali pasakyti? Vien tik „taip“?

– Juk nesunku suprasti. Nereikia ilgai aiškinti. Taip. Taip, norėjau, kad ateitum.

– Žinai, kad negalime dirbti drauge.

– Juk puikiai kartu darbuojamės. Niekas geriau nepažadina mano kūrybinės vaizduotės.

– Ne, – nukirto Ketė. – Ne. Nieko nebus. – Ji atsitraukė nuo sienos.

– Na jau, Kit Ket, – jis širdingai tarė. Ranka suspaudė Ketei petį, karštis nutvilkė ją ligi pat kojų pirštų galiukų. – Mudviem gerai sekasi. Juk žinai. Mudu kaip reikiant išjudinsime šią laidą.

– Nevadink manęs taip, – Ketė turėjo galvoje seną pravardę, kuria kreipėsi tik Džeisonas. – O „mudviem sekasi“ nė nereiškia, kad vienas kitam tinkame.

– Laidai tavęs trūksta. Man tavęs trūksta.

„Man tavęs trūksta.“ Nuo šių žodžių Ketė sudrebėjo ir suprato, kad kilo sunkumų. Sunkumų, nes ji norėjo, kad šie žodžiai būtų pasakyti turint galvoje ne vien laidą.

– Ne. – Ji apėjo aplink Džeisoną. – Daugiau su tavimi nebedirbsiu. – Tada žengė tolyn, o Džeisonas nesustabdė. Kaip ir prieš dvejus metus. Elgėsi kaip įpratęs.

Tą akimirką, kai pasakė, kad jos trūksta, Džeisonas žinojo, jog sukels sumaištį, ir kaip visada ji bėgs kuo toliau. Bet šiuokart bus kitaip. Anksčiau jis nesustabdė Ketės ir dėl to ligi šiol gailisi.

Džeisonas pasuko už kampo į koridorių ir grįžo į pokalbių kambarį. Visi nuščiuvę įdėmiai į jį žiūrėjo. Jis priėjo prie savo krėslo ir pastvėrė bloknotą.

– Galime skirstytis, – tarė. – O Ketė ateis. Atvesiu ją.

– Ar jums reikia jos vadybininko telefono numerio? – paklausė Elė.

– Pažįstu Maiklą, – pasakė Džeisonas. – Pasikalbėsiu su juo.

Jis žengė prie durų. Tą akimirką, kai jam pasakė apie projektą, žinojo, kad taip nutiks. Kad projektas pasitaikė – jam ir Ketei – tinkamu laiku. Abu jie buvo namie, kur ir turėjo būti. Kartu.