Читать книгу Liesk mane - Lisa Renee Jones - Страница 1

Darla Džeims stovėjo ilgoje apsaugos patikros eilėje Džono Fidžeraldo Kenedžio oro uoste ir stengėsi negalvoti apie akimirką, kai lėktuvas, o kartu ir ji, pakils į dangų. Akimirką, kai milžiniška metalinė dėžė, vadinama lėktuvu, pakils į orą ir jokia protu suvokiama jėga neprilaikys jos kabančios viršuje. Darla prispaudė ranką prie gerklės, mėgindama psichologiškai pasiruošti. Jei reikės nuolat keliauti iš vieno miesto į kitą paskui projekto dalyvių atrankas, turės įveikti skrydžių baimę. Ji tapo nauja labai populiaraus realybės šou „Amerikos šaunuoliai“ teisėja. Studija netgi leido jai rytais filmuoti savąją ryto laidą, nors ji rodoma per kitą kanalą. Tikrai neatsisakys tokios puikios progos vien dėl kvailos baimės skristi. Praeis pro apsaugą. Neapsisuks ir nenubėgs į automobilį. Galimybė pernelyg puiki, kad susimautų. Ypač, kai tėvai vos suduria galą su galu savo rančoje ir gyvūnų prieglaudoje.

Darla nupūtė sau nuo veido ilgų šviesių plaukų sruogą ir pastebėjo, kad palubėje kabo televizoriai. Ekrane be garso žiopčiojo pasipūtusi maisto gaminimo kanalo deivė, bet buvo akivaizdu, kad ji pasakoja apie braškinį pyragą. Darlai kaip tik reikėjo prasiblaškyti ir patikėti, kad vėliau atkurs šį šedevrą savo virtuvėje. Nors paprastai sudegindavo net sumuštinius su sūriu.

Praėjusi metalo detektorius Darla panoro dar kartą patikrinti, ar turi viską, ko reikia skrydžiui. Krepšyje turėtų būti pakelis šokoladinių saldainių, naujausias mėgstamo rašytojo romanas ir ausinės. Jei greitai peržiūrėjusi savo daiktus ko nors neras, dar galės nusipirkti oro uosto parduotuvėje. Šie keli daiktai buvo jos viltis neapsikvailinti lėktuve – išvengti gėdingų aikčiojimų lėktuvui kylant ir kvailų klausimų apie lėktuvo skleidžiamus garsus. Taip jau yra nutikę ir už tai iš bebaimių skraidytojų sulaukė piktų žvilgsnių. Nekentė tų žvilgsnių.

Plastikinė dėžė su jos daiktais sustojo priešais. Galvodama apie savo planą ir dar penkiolika minučių, likusias iki įlaipinimo, Darla pasuko prie skrydžių tvarkaraščio. Ir kaip tik tuomet pateko į pirmąjį turbulencijos sūkurį. Susitikimas akis į akį su Bleiku Nelsonu – didžiausiu priešu šiame projekte – buvo mažiausiai laukiamas įvykis. Tiksliau įbedė žvilgsnį į jo krūtinę, nes vyriškis buvo visa pėda aukštesnis. Šalia šio vyro pati su savo penkiomis pėdomis ir dviem coliais atrodė kaip nykštukė. Darla sunkiai nurijo. Tamsiai mėlyni marškinėliai, prigludę prie įspūdingos krūtinės, iškart priminė, kad jis atrodo puikiai. Bleiko pranašumus pažinti padėjo kitas labai intymus susidūrimas, kurio niekaip negalėjo pamiršti.

Darla atplėšė akis nuo iškilių krūtinės raumenų ir susimąstė, ką apie ją pasakytų psichologas: jautė silpnybę vyrui, kuris prieš kelis mėnesius su ja pasielgė labai bjauriai. Deja, teko pripažinti, kad jos prodiuserė Kaila – tik dvejais metais už ją vyresnė ir laimingai ištekėjusi už gražuolio veterinaro – visiškai teisi. Kalbant apie santykius Darla veikė kaip susinaikinimo mechanizmas. Ją nuolat traukė netinkami vyrai.

Bleikas pervėrė ją žydru, šelmišku žvilgsniu ir greitai pastebėjo iš po džinsų kyšančias pėdas su kojinėmis. Jis kilstelėjo antakį:

– Panašu, kad vis užklumpu tave be batų.

Išgirdusi užuominą apie incidentą (kaip pati apie tai galvojo), kai jiems kartu žingsniuojant raudonuoju kilimu jai nulūžo kulniukas, Darla karčiai šyptelėjo. Kaip pasirodė vėliau, nulūžęs kulniukas tebuvo menka bėda, nes ji laiminga pasirėmė į tvirtą Bleiko kūną, o jis akivaizdžiai flirtuodamas ją sugavo. Nelaimei, jo komanda viską nufilmavo.

– Maniau, kad kitą rytą pasišaipęs iš manęs per savo šou jau būsi pamiršęs kvailus juokelius apie batus, – burbtelėjo ir nužygiavusi prie ilgos kėdžių eilės palei sieną prisėdo.

Bleikas nusekė iš paskos ir sustojo priešais. Tiksliau iškilo virš jos kaip milžiniška statula. Darla nedrįso pakelti akių, tad beliko tik stebeilytis į galingas šlaunis po mėlynais džinsais.

– Iš tavęs pasijuokė mano svečias, – tarė tarsi gindamasis, – o ne aš.

Ji pakėlė akis. Pyktis grąžino protą.

– Parodei medžiagą savo šou. Tavo svečias Rikas buvo „Amerikos šaunuolių“, o ne „Bleiko Nelsono šou“ vedėjas. Taigi tai negalėjo nutikti dėl jo kaltės.

– Rikas susimokė su mano prodiuseriu, norėjusiu pakelti reitingus. Paskui apšaukiau ir jį, ir prodiuserį. Ir paskambinau tau, kad atsiprašyčiau.

Darla užsirišo batus. Negalėjo paneigti, kad skambino.

– Su tavimi kalbėti norėjau ne daugiau, nei dirbti su Riku, bet juk ne visada gauname, ko trokštame?

Pernelyg gražiame, arogantiškame veide pasirodė nuostaba.

– Ar visada esi tokia nuoširdi?

Darla atsistojo.

– Bet užtektinai supratinga, kad nieko neįžeisčiau. Judviejų su Riku poelgis galėjo pakenkti mano karjerai ir pajamoms. Savo laidoje parodei mane labai nerūpestingą, nesusitelkusią į savo darbą ir flirtuojančią ant raudonojo kilimo. Ir, ne, manęs neatleido, bet jei mano reitingai būtų kritę, kas nors ir vėl būtų prisiminęs tavo laidą, – po tos laidos ji ėmė rimtai abejoti, ar nori būti žinoma. Darla persimetė krepšio diržą per petį. – Ir žinok, neatsiliepiau į skambutį, nes bijojau, kad jis pateks į tavo šou. O dabar turiu bėgti į lėktuvą. – Ir nuėjo.

Bet Bleikas tuoj pat ją pasivijo, lyg būtų nuspėjęs tokį ėjimą. Darla metė jam piktą žvilgsnį ir greitai nusisuko, kol jo žydros akys nepažadino pilve drugelių.

– Kodėl mane seki?

Bleikas į klausimą nekreipė dėmesio.

– Jei paguos, šou turinys nei kiek nepakenkė tavo karjerai, nes tavo gerbėjai – ir, beje, mano – ant manęs įsiuto. Telefonas netilo dar kelias savaites. Mano žiūrovai kaip ir tu pagalvojo, kad toji medžiaga netinkama transliacijai.

Darla tai puikiai žinojo, nes ir pati sulaukė elektroninių laiškų lavinos. Tik dėl jų nemetė darbo. Dėl jų ir savo šeimos, kuri, kaip visada, rodė tik meilę ir palaikymą.

– Pasielgei netinkamai, – dirstelėjo jo pusėn, – bet manau, kad pasekmes sušvelnino puikūs reitingai. – Jie buvo puikūs, tiesiog rekordiniai.

Bleikas pasiduodamas iškėlė rankas.

– Esu visiškai nekaltas dėl to, kas nutiko. Prisiekiu, Darla, niekada nebūčiau pasielgęs taip niekingai. Jei dar kartą peržiūrėtum laidos įrašą, pamatytum, kad buvau labai nustebęs ir net per transliaciją mėginau gelbėti situaciją.

Prakeikimas. Jis atrodė toks nuoširdus. Toks nuoširdus, kad… Nedaryk to, – tyliai įspėjo save. Netapk saldžialiežuvio auka. O taip norėjo, taip norėjo juo patikėti, sustoti ir pasakyti, kad viskas gerai, viskas jau praeityje, nes visada taip elgdavosi. Stengdavosi, kad žmonės pasijustų geriau, ir lengvai jiems atleisdavo.

Darla puikiai suprato, kad netrukus gali padaryti didžiulę klaidą, tad pamačiusi moterų tualetą norėjo šaukti iš džiaugsmo. Pagaliau – išsigelbėjimas nuo pono Netinkamojo.

Ji staiga sustojo.

– Atsiprašau, bet turiu ten užbėgti.

– Palauk, Darla, noriu tau kai ką…

– Atsiprašau, – tarstelėjo paskubomis žinodama, kad jei jis kalbės ar žiūrės į ją savo gražiomis akimis dar ilgiau, ji pames galvą. – Vyrams čia negalima. – Ir mintyse tuoj pat nusikeikė dėl kvailo komentaro. Lyg jis nežinotų, kad negalima. Darla nuskubėjo siauru, plytelėmis išklotu koridoriumi.

Vos pasprukusi nuo Bleiko atsišliejo į sieną ir tik tada suprato, kad visą laiką bėgo sulaikiusi kvapą. Šis vyras įspūdingas. Akivaizdu, kad būnant šalia nesunku pamiršti atsargumą ir patį faktą, kad jis jos priešas.

Atsistūmė nuo sienos ir numetė savo krepšį ant ilgo stalviršio po veidrodžiu. Prisiekė sau liautis valgyti velykinį šokoladą, nes per jį priaugdavo penkis svarus, ir susitikinėti su netinkamais vyrais, per kuriuos priaugdavo dar septynis. Negailestingos kameros sustiprindavo silpną valią laikytis pažado. Bleikas Nelsonas jos ateityje bus tik konkurentas dėl reitingų.

Tačiau Darla kažko laukė. Kol kas jos šou neuždirbo didelių pinigų, bet kiekvieną skatiką siųsdavo namo. „Amerikos šaunuoliai“ galėjo išspręsti šią bėdą. Šou galėtų padėti išmokėti tėvų skolas ir pagelbėti jiems prasigyventi. Jei tik jai pavyks pasirodyti daugiau nei keturiose serijose. Paskui kanalo vadovai nurašys ją kaip vienkartinį atsitiktinumą arba pratęs kontraktą dar vienam sezonui ir pridės didelę premiją. Net jei jos nepasirinktų, tikėjosi išgarsėti ir pakelti savo laidos reitingus.

Darla paskubomis nuginė mintis apie Bleiką ir ateities sunkumus ir susitelkė į tai, kas svarbiausia dabar. Greitai peržiūrėjo rankinės turinį prieš skrydį į Denverį, pirmąjį atrankų miestą. Šokoladas – yra. Knyga – yra. O, ne. Kur ausinės? Privalo turėti ausines, kad negirdėtų keistų lėktuvo skleidžiamų garsų. Paskubomis surengta paieška įrodė, kad ausinių nėra. Prisiminė, kaip sakė sau nepamiršti pasiimti jų nuo virtuvės stalo.

Paskubomis užsegė krepšį ir pasuko prie išėjimo, ruošdamasi išnaršyti parduotuvę, visiškai negalvodama apie Bleiką, bet vos išėjusi pro duris pajuto nusivylimą, kad jo nebėra. Akivaizdu, pono Netinkamojo sindromas dar neįveiktas. Lyg to būtų maža, po kelių minučių suprato, kad skrydį teks praleisti be ausinių. Darlai prieš akis lėtai slinko vaizdai. Užteko vieno įtrūkimo šarvuose ir baimė ją įveikė. Kas, jei lėktuvas suduš? Jei suges variklis? O kaip paukščiai?

Darla sustojo prie įėjimo į lėktuvą ir padavė stiuardesei savo bilietą. Moteris perbėgo jį akimis ir nusišypsojo.

– Laba diena, panele Džeims. Sėdėsite prie lango ketvirtoje eilėje. Netrukus prie jūsų prieisiu.

– Ačiū, – padėkojo ir susimąstė, ar realybės šou skraidins ją pirmąja klase, nes taip saugiau. Tikriausiai. Antraip, kam jiems pirkti tokią brangią vietą, kuri beveik niekuo nesiskiria nuo tų, kurios yra gale? Darla įkvėpė, stengdamasi susivaldyti ir neužduoti stiuardesei milijono klausimų, zujančių galvoje, pavyzdžiui, ar pilotas patyręs ir gerai pailsėjęs.

Privertusi kojas pajudėti ir įlipusi vidun nuėjo praėjimo taku. Ir kaip tik tada pateko į antrą turbulenciją, nes sėdynėje šalia josios sėdėjo Bleikas Nelsonas.