Читать книгу Kitos išeities nėra - Lori Wilde - Страница 1

Pirmadienis, birželio 29, 17:25

Pasijutęs kaip Džimis Stiuartas filme Langas į kiemą, buvęs kariuomenės kapitonas, sėdėdamas verandoje Bozmane, Montanoje, liūdnai spoksojo į medžiais apaugusią kaimynystę.

Jo dešinysis kelis, ką tik po trečiosios operacijos, buvo įspraustas į ortopedinį įtvarą ir atremtas į minkštą taburetę. Priešais, ant mažo staliuko, gulėjo mobilusis telefonas, stovėjo skardinė alaus ir buteliukas tablečių nuo skausmo. Vyras bandė išsiaiškinti, ar alus sumažins kančias greičiau nei vaistai. Nors puikiai suprato, kad negali abiejų maišyti, jam visai neprastai sekėsi tverti skausmą. Ne visada vien tik fizinį.

– Trečias kartas nemeluoja, – pasakė chirurgas ortopedas.

Verčiau jau tai būtų tiesa. Jeigu ne, kapitonas niekada negalės susigrąžinti pilnaverčio judraus gyvenimo – jį bus atėmusi bomba Afganistane. Kol kas tenka samdytis žmogų, kuris padarytų viską: apipirktų, išvalytų namus, nuvežtų jį paskirtu laiku pas gydytoją.

Pinigai – ne bėda. Kartu su šiuo namu tėvas paliko daugiau nei milijoną dolerių. Bonas protingai investavo, jis buvo apsirūpinęs gyvenimui net tokiu atveju, jeigu niekada negrįžtų į darbą. Tačiau geriau jau tėtis būtų šalia nei dideli pinigai.

Be to, Bonas – ne dykaduonis. Jam iki gyvo kaulo įgriso ligoti paistalai. Jis skaitė knygas, kol akyse pradėjo lietis, žaidė vaizdo žaidimus, kol įskaudo nykščius, ir ryte rijo filmus, kol apsunko galva. Visi jo draugai buvo kariškiai, todėl dabar, kai jau nebetarnauja ir yra smarkiai sužeistas, draugų apsilankymai vis retėja. Bonas jau ne vienas iš jų.

Bonui buvo nuobodu, liūdna ir pikta.

Jis niekam nepatrauklus. Pats tai suprato, tačiau atrodė, kad negali atsikratyti prastos nuotaikos. Ši operacija buvo paskutinis bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta. Šį kartą Bonas buvo pasiryžęs klausyti gydytojo nurodymų iki smulkmenų. Vadinasi, privalėjo sėdėti čia, barbenti pirštais ir stebėti, kaip bėga gyvenimas.

Baisiai sunku vyrukui, didelę gyvenimo dalį praleidusiam kare.

Suėmęs kelio įtvaro fiksuojančią juostelę truktelėjo ir vėl prispaudė, paskui vėl truktelėjo, kad išgirstų keistą garsą, kurį skleidė dvi plyštančios dalys. Šis garsas tik paaštrino gyvenimo monotoniškumą.

Už kelių namų pora vaikų mėtė į krepšį prie savo kiemo įvažiavimo. Vienodas krepšinio kamuolio bumbsėjimas į cemento grindinį kėlė Bonui ilgesį. Kadaise jis buvo velniškai geras krepšininkas, bet tos dienos jau seniai praeityje. Vakarienės kvapas atsklendė oru, o vasaros saulė niro į vakarus. Jis tuščiai svajojo, kaip atsikeltų ir įdėtų atvėsusius pietus į mikrobangų krosnelę, bet atrodė, kad neturi pakankamai užsidegimo netgi šiai užduočiai.

Nurijo gurkšnį alaus ir stengėsi negalvoti apie tvinkčiojimą kelyje.

Seno modelio Honda Accord lėtai įslinko į kvartalą ir pasuko link įvažiavimo į vienaaukštį, sodybos tipo namuką kitoje gatvės pusėje. Kvailutė kaimynė Tara Duval išlipo iš automobilio. Bonas paskubomis sugriebė telefoną ir apsimetė rimtai šnekąs, bet jo gudrybė nesutrikdė Taros.

Mergina sveikindamasi kilstelėjo ranką ir apdovanojo jį švytinčia šypsena, nuolat spindinčia veide. Velnias, jam reikia akinių nuo saulės ir neperšaunamos liemenės, kad apsisaugotų nuo koktaus kaimynės linksmumo.

– Labas, Bonai.

Ji dėvėjo aptemptą, už kaklo surišamą palaidinę ir iki pusės šlaunų nukirptus mėlynus džinsus.

Bonas stengėsi nežiūrėti, kokios įdegusios ir lanksčios, dailios ir ilgos merginos kojos. Arba, kaip jai einant, mažutės palaidinės apačia kilsteli ir atidengia auksinį bambos žiedelį. Jos pilvukas buvo tvirtas ir plokščias, oda – nepriekaištinga. Bono burna išdžiuvo, žemiau bambos jis pajuto netikėtą virpulį. Gal ir erzinanti, bet šita moteris turi nuostabų kūną.

Tvardykis, Toliveri. Žinoma, ji seksuali, bet neverta dėl jos vargti.

Kaimynė patraukė per gatvę prie Bono, avėjo aukštakulniais, kurie atrodė kiek per aukšti jos smulkiam sudėjimui, bet Tara žingsniavo stulbinamai grakščiai.

Šūdas. Ji ateina.

Susiraukęs Bonas kilstelėjo telefoną, kad Tara matytų, ir mostelėjo merginai eiti šalin, tada telefoną vėl prispaudė prie ausies.

– Taip, aha, – apsimetė kalbąs.

Tara buvo iš tų linksmų plepučių, galinčių užkalbėti dantį. Jis mažiausiai norėjo išgirsti vieną tų smagių, pašėlusių istorijų apie tai, kas nutiko kirpykloje, kurioje mergina dirba. Ji buvo linksma, impulsyvi, guvi ir labai priminė buvusią Bono žmoną. Spontaniškos mergužėlės yra gyva bėda. Tačiau vyro kūnas reagavo į Taros pasirodymą ir Bonas velniškai ant jos niršo dėl to.

Tara užtipeno iki verandos, smiliumi užspaudusi lūpas.

– Nesakyk, – kalbėjo Bonas į ragelį.

Mergina atsisėdo ant verandos turėklo, kojos tabalavo, o mėlynos akys šelmiškai kibirkščiavo.

Eik šalin. Jis buvo prastai nusiteikęs.

– Taip, taip. – Bonas palinkčiojo, tarsi išgalvotas pašnekovas būtų ką tik pasakęs kažką, kam Bonas pritartų.

Taros akys spigino į sužeistą jo kelį. Ji apgailestaudama papūtė lūputes, bet tada pastebėjo alų ir buteliuką tablečių nuo skausmo. Užuojauta išgaravo – dėkui Dievui! – ir virto rūsčiu susirūpinimu. Sukryžiavusi pirštus ji parodė gėda pelėda ženklą.

Išnyk, mergše.

– Luktelk minutėlę. – Bonas paprašė įsivaizduojamo pašnekovo. Delnu uždengęs telefoną pažvelgė Tarai į akis. – Pokalbis užtruks.

– Nieko tokio, palauksiu.

Ko, po perkūnais, ji nori?

– O aš ne.

– Asmeniniai reikalai?

– Aha.

Jos lūpos blizgėjo sodriai rožinio saldainio spalva, o plaukai buvo keturių, ar penkių šviesių atspalvių. Nudažyti storomis, dabar labai populiariomis sruogomis. Kuklus, ištatuiruotas delfiniukas puikavosi ant kairiojo peties, o abejose ausyse kybojo nesuskaičiuojama daugybė auskarų. Taros kojų nagai buvo nulakuoti iššaukiančiu žalsvu atspalviu, o ant antro dešinės pėdos pirštelio puikavosi užrašas MYLIU.

– Nueisiu palaistyti tavo kerų, kol tu kalbėsi, – pasakė ji. – Jie atrodo išdžiūvę.

– Ne, ne. – Bonas netroško jokios malonės. – Palik juos ramybėje.

– Gerai. – Kaimynė atkišo delnus. – Neketinau žeminti tavo orumo.

Piktai dėbčiodamas jis prispaudė telefoną prie ausies.

– Sugrįžau, – ištarė ir pasijuto kvailai įkalintas prasimanyto pokalbio.

Na, jei tik pamėginčiau su ja pasikalbėti.

Bet tai niekada nepadėdavo. Leisk Tarai prisiartinti per žingsnį ir ji sukars visą mylią. Jeigu jis pradės kalbėti, ji įsitaisys verandoje, priešais jį, valandų valandoms tarsi jie būtų draugai, ar kas panašaus.

Tada jo telefonas iš tikrųjų suskambo.

Tara lūpas papūtė į juokingą O ir pamerkė akį.

– O, vyruti, koks tu netikėlis. – Kaimynė ir vėl pirštais parodė gėda pelėda. – Mėginai išsisukti nuo pokalbio su manimi.

– Taip. Dabar tikrai turiu atsakyti, – atkirto vyras ir nuspaudė ragelio mygtuką nesivargindamas pasidomėti, kas skambina. – Klausau?

– Bonai?

– Džeke? Palūkėk sekundėlę. – Bonas ir vėl uždengė garsiakalbį. – Sesuo skambina. Gal galime pasikalbėti vėliau?

– Tu turi seserį?

– Netikrą.

– Nežinojau.

– Yra daug dalykų, kurių apie mane nežinai. – Dėkui Dievui.

– Niekada apie ją nepasakojai.

– Su tavimi aš apie ją niekada nekalbu.

– Tiesa, – sumurmėjo Tara. Atrodė šiek tiek įskaudinta.

Pro sužeisto karo veterano nuoskaudas Bonas išspaudė šypseną.

– Dabar noriu su ja pasikalbėti, jeigu tu nieko prieš.

– Žinoma. – Tara gūžtelėjo pečiais. – Tik atėjau pasakyti, kad išsikraustau.

Štai! Daugiau nebus jokio smalsaus kišimosi į jo reikalus, jokių triukšmingų vėlyvų vakarėlių, jokių troškinių induose ir mokymų, kaip tinkamai rūšiuoti šiukšles. Bet net apie tai pagalvojęs Bonas jautėsi visiškai kitaip. Nepažįstamas, švelnus liūdesys. Ta pati slogi nuotaika, aplankydavusi jį vaikystėje kiekvieną sekmadienio popietę, kai supranti, kad savaitgalis baigėsi ir kitą dieną reikės grįžti į mokyklą.

Dalis Bono kūno šaukte šaukė paprašyti jos palaukti, bet vyrui pavyko numalšinti šį norą.

– Pasimatysime.

– Pasimatysime, – it aidas pakartojo mergina ir nušoko nuo turėklo.

Vyras stebėjo, kaip ji nuliuoksėjo per pievutę, kaip nusiūbavo užpakaliukas, aptemptas trumpučiais šortais. Jis buvo pakerėtas, bejėgiškai žvilgsnį įsmeigęs į žavų Taros užpakaliuką.

– Bonai? Tu vis dar čia?

– Taip, taip, aš klausau. – Giliai įkvėpęs visą dėmesį sutelkė į Džekę. – Sveika, sesut. Seniai girdėta.

– Buvau tikrai užsiėmusi. – Džekė teisinosi keistai apsvaigusi.

Paprastai sesuo būdavo rimta ir susikaupusi. Jos tėvas buvo garsus vandenynų tyrinėtojas Džekas Bičerdas. Džekė sekė jo pėdomis ir siekė mokslų daktaro laipsnio.

Bonui toptelėjo, kad prabėgo daugiau nei keturi mėnesiai nuo paskutinio jų pokalbio ir jis nepasakojo seseriai apie trečią operaciją. Nenorėjo, kad jaudintųsi. Jiedu užaugo ne kartu, susidraugavo paauglystėje, kai sužinojo, kad lengvabūdė motina paliko abu vaikus jų tėtušiams. Bet Džekei, kaip ir Bonui, pavyko greitai atsigauti. Jie išgyveno ir dabar viskas buvo gerai.

Štai jis gerai gyveno iki tos nelemtos bombos sprogimo.

– Kas naujo? – pasiteiravo Bonas.

– Ruošiuosi tekėti! – pranešė Džekė.

– Tekėti? – priblokštas atkartojo jis. – Už ko?

– Tu jo nepažįsti. Jo vardas Skotas Everlis, jis yra pakrantės apsaugos leitenantas.

– Rimtai, Džeke? Už pakrantės apsaugos leitenanto?

– O kas čia blogo?

Bonas neketino aptarinėti fakto, kad pakrantės apsaugos nelaiko tikra kariuomene.

– Neįsivaizduoju tavęs, kaip kariškio žmonos. Tiesą pasakius, apskritai negaliu įsivaizduoti tavęs esant kieno nors žmona.

– Kaip tai suprasti? – Sesers balse neliko džiaugsmo.

Toliveri, nebūk asilas. Atsiprašyk.

– Tavo karjera tau tokia svarbi.

– Tiesa, bet kaip tai susiję? Nori pasakyti, kad negaliu užsiimti prasminga veikla ir būti ištekėjusi tuo pat metu?

– Kaip ketini rašyti mokslinį tiriamąjį darbą, jeigu tau reikės važinėti paskui jį iš vieno posto į kitą?

– Jis dirba vietos pakrantėje. Bet koks paaukštinimas bus toje pačioje grandyje. Be to, Skotas išties pritaria mano darbui. Jis supranta, kad bus tokių akimirkų, kai būsime atskirai.

– Kiek laiko jį pažįsti? – paklausė Bonas, jausdamas poreikį apsaugoti Džekę.

Juk ji – mažoji sesutė. Bonas negalėjo net pagalvoti, kad ji galėtų padaryti tą pačią vedybų klaidą, kokią padarė jis. Kad ir ką sakytum, skyrybos skaudina. Jis padarys viską, kad apsaugotų ją nuo širdies skausmo.

Džekė neatsakė.

– Kiek laiko jį pažįsti? – pakartojo Bonas.

– Tu šiknius.

– Neatsakei į klausimą.

– Kiek ilgiau nei mėnesį, – galų gale prisipažino sesuo.

– Ką?!

– Nešėlk. Žinau, ką darau. Pažintis su Skotu yra pats geriausias mano gyvenimo įvykis. Jis protingas ir mielas, dievina vandenyną taip pat kaip ir aš, ir…

– Gal išprotėjai? Ar nepasimokei iš mano patirties su Šeina…

– Bonai, aš – ne tu, – atkirto Džekė. – O Skotas – ne Šeina. Tai tikra meilė, o ne aistros ištroškusių girtuoklių sugulimas Las Vegase prieš pat tavo tarnybos pradžią…

– Paklausyk, ką šneki. Tikra meilė? Su tuo vyruku susitikinėji tik mėnesį. Tu nežinai, jis gali būti net serijinis žudikas. – Bonas sugniaužė kumštį tramdydamas norą pašokti ir pradėti žingsniuoti.

– Šešias savaites. Aš jį pažįstu šešias savaites.

– Ak, taip, suklydau. Dvi savaitės yra didelis skirtumas. Kodėl iškart nesakei?

– Maniau, džiaugsies dėl manęs. Pagaliau radau žmogų, kuris man toks pat brangus kaip vandenynas.

– Žinai, kaip tu elgiesi?

– Nesakyk, – piktai iškošė Džekė.

– Kaip Miranda.

– Aš nė trupučio nepanaši į motiną.

Bonas suprato, kad užkabino jautrią stygą, bet dėl nepaaiškinamos priežasties nesiliovė sesers spausti.

– Miranda ištekėjo už mano tėvo vos po dviejų mėnesių pažinties. Kiek laiko ji susitikinėjo su Džeku, kai nerte nėrė į santykius su juo? Šešias savaites, juk taip?

– Negaliu patikėti, kad šitaip kalbi.

Bonas ir pats negalėjo patikėti. Kas jam darosi? Jam perkūniškai gėlė kelį, bet tai ne pasiteisinimas. Kai išgirdo verksmingą sesers balsą – sunerimo. Džekė buvo kieta mergiotė. Jos lengvai nepravirkdysi.

Toliveri, esi pats didžiausias nevykėlis pasaulyje.

– Atleisk, – nusileido jis. – Tu mane nustebinai. Pažadėk, kad tavo sužadėtuvės bus gražios, ilgos ir tu įsitikinsi, kad tas vyrukas yra tau skirtas.

– Mes tuoksimės Ki Veste šeštadienį, liepos ketvirtą.

– Šį šeštadienį? Gal tau galvoj pasimaišė?

– Jeigu norėtum dėl manęs pasidžiaugti, tai esi laukiamas vestuvėse. Ketvirtą valandą Jūrų aktinijoje, šešioliktoje prieplaukoje, – pasakė ji, turėdama omenyje Džeko Bičerdo tyrinėjimui skirtą laivą. – Jeigu ne, tai sėdėk Montanoje ir gailėkis.

– Džeke, aš…

Sesuo išjungė telefoną.

Bonas dusdamas nusikeikė ir iškart jai paskambino. Sesuo nekėlė, leido įsijungti balso paštui. Jis pabandė dar triskart. Džekė vis tiek neatsakė.

Aštrus skausmas raižė skrandį. Bjaurėdamasis savimi, Bonas nusviedė telefoną per kiemą.

Puiku. Labai protinga. Dabar eisiu jo pasiimti.

Kaltė it akmuo lenkė pečius. Pakilęs nuo kėdės, jis sumirkčiojo nuo skausmo, it strėlė perskrodusio koją. Spoksodamas į laiptus, nurijo sunkų gumulą. Kol nusileis jais, praeis amžinybė. Jis giliai atsikvėpė.

Ir staiga pamatė Tarą.

Užliejo palengvėjimas ir Bonas akimirksniu pradėjo nekęsti šio jausmo. Jam nereikia, kad jį kas gelbėtų.

Tara pasilenkė ir paėmė telefoną, paskui pakėlė galvą, akyse spindėjo susirūpinimas.

– Susipykai su seserimi? – Kaimynė įveikė laiptus, kad paduotų jam telefoną.

– Ačiū, – atžariai padėkojo.

– Prašom. – Mergina nutilo.

Bonas nieko nesakė.

– Spėju, nenori apie tai kalbėti?

– Nenoriu.

Kaimynė linktelėjo, rankas prispaudė prie šlaunų.

– Gerai. Tačiau, jeigu norėtum pasikalbėti, vis dar esu čia. Būsiu dar savaitę.

– Taigi, – Bonas galvojo, ką galėtų pasakyti. – Išsikraustai.

– Aha. Grįžtu namo. Mama serga.

– Nenoriu to girdėti.

– Krūties vėžys, bet gydytojai laiku jį aptiko. Mamai paskirta chemoterapija ir spindulinis gydymas, bet jai viskas bus gerai. Tik, na, kai nutinka kas nors panašaus, pradedi galvoti, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu, o už šeimą nėra nieko svarbiau, todėl kraustausi namo.

Bonas vos nepasakė pasiilgsiu tavęs, bet prikando liežuvį, kad neištartų nė žodžio. Jis net nesuprato, kodėl taip pagalvojo. Tikriausiai mergina varė jį iš proto nuoširdžiu savo smalsumu.

– Dėkoju, kad pakėlei telefoną. Labai miela iš tavo pusės.

– Nėra už ką. Manau, išgyvenai sunkius laikus. – Jos žvilgsnis nusileido iki kelio įtvaro. – Visai nesi toks šiurkštus, kokį nori, kad tave matytų kiti.

Džekė nepritartų.

– Žinau, kad praėjusią žiemą nukasei ponios Levison įvažiavimą. – Tara linktelėjo į kaimynystėje gyvenančios našlės namus. – Ir kėleisi prieš aušrą, kad ji tavęs neaptiktų ir nemėgintų sumokėti.

– Kas? Aš? – Jis gūžtelėjo pečiais. – Su tokia koja?

– Tikriausiai dėl to prireikė trečios operacijos. Tu negali ramiai nusėdėti.

Bonas krūptelėjo. Ji teisi.

– Per daug apie mane smalsauji.

Jų žvilgsniai susitiko.

Tara kilstelėjo ranką.

– Man reikia eiti pakuotis daiktų.

– Linkiu saugios kelionės.

– Prieš išvažiuodama, užeisiu atsisveikinti.

– Gerai, – sutiko jis, nes nežinojo, ką daugiau sakyti.

Maža raukšlė perkreipė jos antakį.

– Tau viskas gerai?

– Niekada nebuvo geriau.

– Koks tu melagis.

Nevalinga šypsena sutrūkčiojo Bono lūpose.

– Žinau.

Tara kilstelėjo smakrą ir įdėmiai į jį pažiūrėjo, tarsi Bonas būtų nevykėlis.

– Pasirūpink savimi, Toliveri.

– Tu irgi, Duval.

Jis troško, kad ji išeitų. Bonas nenorėjo, kad Tara matytų, kaip jis nušlubčios vidun.

Vyras lūkuriavo, kol kaimynė dingo, tada sutraiškė tuščią alaus skardinę, griebė nuo stalo tablečių buteliuką ir nuslinko į svetainę. Be vandens nurijo vieną tabletę ir susiraukė. Buvo pernelyg suirzęs, kad atsisėstų, per daug skaudėjo, todėl negalėjo stovėti ir labai nerimavo dėl Džekės, tad negalėjo nieko daryti. Pabandė dar kartą paskambinti, bet sesuo neatsakė. Paliko balso pašto pranešimą, atsiprašė už tai, ko prišnekėjo, ir mandagiai paprašė paskambinti.

Bonas įsivaizdavo, kaip Džekė Floridoje pasakoja savo sužadėtiniui, koks nepakenčiamas jos vyresnysis brolis. Ką sau galvojo, manydamas, kad turi teisę, aiškinti jai, kaip gyventi? Neturi teisės, bet, būdamas sveiko proto, jis vis tiek negali leisti jai paskubomis ištekėti. Pats taip pasielgė. Išsikapstė iš nesėkmės. Nenori, kad sesuo kartotų tą pačią klaidą. Reikia susitikti su ja akis į akį. Reikia pasikalbėti su kariškiu, už kurio ji pasiryžusi tekėti.

Džekei buvo nelengva. Judviejų motina galėjo ilgiau su ja pabūti ir šis faktas kėlė dar didesnę sumaištį Džekės galvoje. Bonas laikė save laimingesniu – jis Mirandos neprisiminė.

O Džekei buvo dešimt, kai Miranda išėjo, palikusi ją augti su reikliu tėvu. Sesuo visą gyvenimą stengėsi prilygti Džekui Bičerdui ir ne kartą pasakojo Bonui, kad vienintelis laikas, kai ji nesijaudino, buvo vasaros, praleistos kartu Montanoje pas tetą Karoliną, name prie ežero. Jie abu nesiliovė tikėti, kad vieną dieną Miranda pasirodys sesers namuose, bet taip nenutiko.

Bono tėvas Mirandą vedė iškart po vidurinės. Jis tikino Boną, kad savo santuokos negalėtų pavadinti klaida, nes, jei nebūtų vedęs, neturėtų tokio nuostabaus sūnaus. Veidas Toliveris žinojo, ką daryti, kad vaikas jaustųsi mylimas. Jis sunkiai dirbo, buvo statybų rangovas, šykštėjo pinigų, taupė ir investavo į namų pirkimą bei pardavimą. Ir buvo pakankamai protingas, kad laiku pasitrauktų iš nekilnojamojo turto srities, prieš susprogstant gyvenamųjų namų burbului. Augdamas su tokiu tėvu kaip Veidas, vargu ar Bonas galėjo ilgėtis motinos. Tėvas visur kartu pasiimdavo sūnų, atskleidė visus prekybos namais užkaborius, išmokė gera atskirti nuo blogo.

Aha. Dabar tėvui būtų dėl manęs gėda.

Gerai. Jis susimovė. Nesvarbu, Džekė supranta tai ar ne, bet jai reikia pažvelgti iš kitos pusės. Jis privalo nusigauti į Ki Vestą iki vestuvių ir įkrėsti jai į galvą bent kiek košės. Bonas žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė septynių, pirmadienio vakaras. Jis neturi nė penkių dienų.

Kelis atrodė kaip sukaltas. Bonas atsipalaidavo atsisėdęs ant sofos. Kaip nusibels į Ki Vestą? Per paskutinę operaciją buvo problemų dėl kraujo krešėjimo ir šįkart gydytojas pasakė, kad skristi jokiais būdais negalima, neskatino ir leistis į ilgas keliones automobiliu. Jeigu kartais Bonui tektų važiuoti automobiliu, privalėtų dažnai sustoti, išlipti ir pasivaikščioti. Bet pats vairuoti iki Ki Vesto negali. Velniava, jis net iki parduotuvėlės pats negali nuvažiuoti. Apgailėtina.

Paskubomis atvertęs telefoną, Google paieškoje surado atstumą nuo Bozmano iki Ki Vesto. Du tūkstančiai ir trys šimtai mylių. Apytikriai trisdešimt aštuonių valandų kelionė automobiliu be jokių stabtelėjimų.

Prakeikimas. Bonas persibraukė plaukus, išėjęs iš kariuomenės, nebesikirpo itin trumpai.

Kaip jis papuls į Ki Vestą? Išsikvies nuomojamą automobilį? Tai perkūniškai daug kainuos. Taip, sąskaitoje Bonas turi tėvo paliktų pinigų, bet jie beveik visi investuoti ir, kol nepraturtėjo, jam vis dar striuka su pinigais.

Kas svarbiau? Pinigai ar neleisti Džekei susigadinti gyvenimo?

Džekė. Be abejonės.

Bonas paskambino į vienintelę Bozmane automobilių nuomą ir jam skubiai buvo pasakyta, kad jie į Ki Vestą jo neveš. O dabar kas? Pasisamdyti ką nors, kas jį nuvežtų? Bet ką?

Blogiausia, kad neras žmogaus, su kuriuo galėtų važiuoti vienu automobiliu ir pakaitomis vairuoti iki Ki Vesto. Už degalus jis galėtų sumokėti.

Gera mintis. Puikiai sugalvota, tiesą pasakius. Bet kur jis ras žmogų, gyvenantį netoliese ir kuo skubiau važiuojantį ta pačia kryptimi?

Vėl įlįs į internetą.

Pabandys dar kartą. Jeigu iki ryt ryto nieko, pamėgins pats rasti, kas jį pavėžės. Šiaip ne taip pakilęs nuo sofos nuklibikščiavo į laisvą miegamąjį, kurį pavertė darbo kambariu. Atsargiai sulenkė koją, nerangiai sukrito į kėdę ir įjungė kompiuterį.

Skelbimą patalpino daugybėje puslapių. Suprato, kad tai rizikinga. Pavakarieniavo, susikrovė lagaminą ir visą likusį vakarą nerimavo dėl Džekės. Daugybę kartų mėgino jai prisiskambinti, bet paaiškėjo, kad sesuo išjungė net balso paštą. Ji tikrai susinervinusi.

Bukagalvis. Pats prisivirei, pats ir srėbk.

Bonas patikrino savo skelbimus. Nieko. Galiausiai įsirangė į lovą.

Pakirdo įprastu laiku. Penktą ryto. Jau beveik devynis mėnesius nebedirba, bet vis tiek negali atsikratyti įpročio anksti keltis. Šiandien įprasta rutina pravertė. Jam reikia krapštytis, jeigu iki šeštadienio ketvirtos valandos nori nusigauti iki Ki Vesto. Galbūt tas Skotas Everlis yra neblogas vaikinas, o gal ir atvirkščiai, bet pirmiausia Bonas turi pats jį pamatyti. Jam nesisekė prižiūrėti Džekės, kai jiedu buvo vaikai, bet dabar tikrai ištaisys savo klaidą.

Pusryčiams suvalgė kiaušinį ir avižinės košės, viršutinę kūno dalį pramankštino su svarmenimis, išsimaudė po dušu, o paskui nuėjo prie kompiuterio, mažai tikėdamasis sulaukti atsakymo. Nykščiu perbraukė sąrašą pažįstamų, galinčių jį nuvežti į Ki Vestą. Sąrašas atrodė apgailėtinai trumpas.

Bonas atidarė elektroninio pašto dėžutę ir klik!

Yra. Atsakymas į jo skelbimą. Taip. Bonas nekantriai perskaitė laiškutį.

***

Kitą savaitę važiuoju į Majamį. Galiu jus pavėžėti, jeigu galite luktelėti iki pirmadienio.

***

Nugara įsitempė nuo nusivylimo. Jis atrašė.

***

Per vėlu. Ar kokiu nors būdu galėtumėte išvažiuoti šiandien, o ne kitą savaitę?

***

Bonas atsitraukė nuo stalo, skubaus atsakymo nesitikėjo, bet atsiliepęs žmogus tikriausiai buvo prie kompiuterio, nes, Bonui nespėjus pakilti, kompiuteris zvimbtelėjo pranešdamas, kad gavo naują žinutę.

***

Atleiskite, man reikia susipakuoti ir susikrauti daiktus į priekabą. Anksčiausiai galėčiau išvykti ketvirtadienio popietę.

***

Bonas paskaičiavo. Jeigu jie išvažiuotų ketvirtadienio popietę, tiesiai į Ki Vestą atvažiuotų šeštadienio rytą, bet su jo keliu neįmanoma trisdešimt aštuonias valandas važiuoti be sustojimo. Jam reikia pridėti dar bent vieną dieną. Vėliausiai galėtų išvažiuoti trečiadienio popietę. Atsisėdo ir parašė.

***

O jeigu pasamdyčiau žmogų, kuris supakuotų ir sukrautų Jūsų daiktus į priekabą šiandien? Ar galėtumėte išvykti šįvakar?

***

Negalėdamas nustygti paspaudė Siųsti ir laukė.

***

Panašu, kad Jūsų atvejis neatidėliotinas, bet Merkurijus dabar slenka atgal. Stengiuosi nekeliauti, kai taip būna. Jis sujaukia visus kelionės planus.

***

Rimtai? Ar šitas žmogus rimtai kalba?

***

O jeigu pridėčiau dar penkis šimtus dolerių prie visko? Ar jie padėtų įveikti Merkurijaus baimę?

***

Pasiūlymas peržengė Bono ekonomiško gyvenimo ribas, bet tai gali būti vienintelė jam pasitaikiusi galimybė.

Prabėgo keletas minučių, bet jis gavo atsakymą.

***

Gerai. Sutarta.

***

Bonas su palengvėjimu prispaudė delnus prie viršugalvio. Ak.

***

Puiku, – parašė jis, – kur jūs gyvenate?

***

Ir vėl ilgas laiko tarpas. Šįkart toks ilgas, kad Bonas pradėjo nerimauti. Ar jis prarado galimybę? Gal jam rašo moteris, prisibijanti nepažįstamo vyriškio. Negali jos kaltinti. Apdairiai elgtis – protinga. Šiuo atveju sąžiningumas yra geriausia taktika.

***

Aš esu karo veteranas sužeistu keliu, todėl negaliu vairuoti. Mano sesuo ruošiasi padaryti didžiulę klaidą ir ištekėti už menkai pažįstamo vyriškio, todėl man reikia nusigauti į Ki Vestą ir iki vestuvių įkrėsti jai proto.

***

Bonas sulaikė kvapą. Jeigu nuoširdumas nepadės, jis tiesiai viską išdėstys, be to, jo laikas senka. Persibraukė per žandikaulį, pirštai pradėjo barbenti į stalą.

Nagi, nagi, parašyk taip.

Jis prisiminė Šeiną, kokie jauni ir kvaili jiedu buvo, susijungė santuokos saitais išties nežinodami, ką reiškia absoliučiai ir nuoširdžiai įsipareigoti kitam žmogui. Tada jis susimąstė apie Džekę, kaip lengva save apgauti ir manyti, kad pamilai, nors iš tikrųjų jauti tik geismą. Negali leisti jai padaryti tokios didelės klaidos. Privalo bet kokiu atveju papulti į Ki Vestą, nesvarbu, ką reikės paaukoti.

Kompiuteris suzvimbė ir Bono žvilgsnis grįžo prie monitoriaus.

***

Bonai?

***

Jis sumirkčiojo, išvydęs savo vardą. Kas čia dabar?

***

Taip.

***

Koks mažas pasaulis. Čia aš. Tara.