Читать книгу Kvepianti braškėmis - Lori Wilde - Страница 1

Pirmyn – vaivorykštės link

Povas taip išdidžiai nevaikšto, kaip Džebas Vitkombas lipo į laikiną sceną. Kai vyras ant podiumo prisijungė prie gubernatoriaus, jo gražus, įdegęs veidas spindėjo iš pasitenkinimo, o mėlynos akys buvo gundomai primerktos – akių kampučiuose išryškėjo raukšlelės. Baltų darbinių marškinių rankovės, atraitytos iki alkūnių, atidengė raumeningas, plaukuotas rankas, o pieniško šokolado spalvos garbanos valiūkiškai krito ant kaktos.

– Norėdami padėkoti už Jūsų sunkų darbą, pasiaukojimą ir piniginį indėlį atstatant Šv. Mykolo salą, įteikiame Jums pirmąjį humanitarinį Džebo Vitkombo vardo apdovanojimą, – paskelbė gubernatorius Frymontas ir įteikė paauksuotą prizą Vitkombui.

Minioje stovinti Heilė Frenč, sesuo ordinatorė, pabalino akis. Galbūt Vitkombas ir pakerėjo kiekvieną salos gyventoją, tačiau Heilė puikiai matė, kas slepiasi po žavinga šypsena ir seksualiu elgesiu. Iš tikrųjų jis atvyko čia ne pagelbėti Šv. Mykolo salos gyventojams, o tik patenkinti savo ego. Kad ir kur būtų kamera – Vitkombas iš karto atsidurdavo prieš ją.

Fotoaparatai blyksėjo. Žurnalistai uždavinėjo klausimus. Minia plojo.

Heilės geriausia draugė Amaja Redi alkūne bakstelėjo merginai į šonkaulius.

– Nebūk neišauklėta. Plok.

Heilė nenoriai pradėjo ploti, tačiau piktai šnairavo.

– Puikuojasi.

Vitkombas pradėjo improvizuotą kalbą.

– Jis tikras didvyris, – paprieštaravo Amaja. – Be jo Šv. Mykolo sala taip greitai nebūtų atstatyta.

– Jis – egocentrikas.

– Na, žinoma, egocentrikai paaukoja vienerius savo gyvenimo metus tam, kad atstatytų salą, su kuria jų niekas nesieja.

– Kaip tik tai ir turiu omenyje. Su Šv. Mykolo sala jo niekas nesieja. Kas paskelbė jį mūsų išgelbėtoju? Šio vyro motyvai man atrodo abejotini. Ar kada pastebėjai, kad paskui jį visada sekioja pataikūnai?

Amaja gūžtelėjo pečiais.

– Jis gražus, turtingas ir būti šalia jo – smagu. Ir kas nenorėtų būti šalia?

– Viesulo nusiaubtos salos atstatymas – menkas malonumas.

– Tai tu taip manai, tačiau jam kažkaip pavyko, kad visi dirbtų išvien. Štai dėl ko jis apgaubtas dėmesiu, jau nekalbant apie suteiktą apdovanojimą. Jis geba suburti žmones, kad šie darniai dirbtų.

– Jis viską daro dėl dėmesio. Patenkina savo ego.

– O jeigu ir taip? – paklausė Amaja. Ką gi, Heilė šiek tiek šiurkšti, tai jai nebūdinga, tačiau atrodo, kad Vitkombas pažadino joje pačius blogiausius jausmus. – Rezultatas tas pats. Žmonės ir vėl turi namus, o dėl Džebo dosnumo atstatytas būtiniausių paslaugų teikimas.

– Jis impulsyvus.

– O, – Amajos veidą nušvietė ironiška šypsena. – Supratau.

– Ką?

– Kodėl jauti jam priešiškumą.

Heilė sukryžiavo rankas ant krūtinės, pakreipė galvą.

– Gal malonėtum ir mane apšviesti?

– Jis neatitinka tavo lūkesčių.

– Jo atžvilgiu neturiu jokių lūkesčių.

– Negi?

– Jis man – niekas.

– Maniau, kad judu…

– Mes, aišku, kad ne. – Heilė pasišiaušė.

– Tačiau beveik.

Heilės skruostai nuraudo. Taip, prieš porą mėnesių, kai jiedu su Džebu Vitkombu dirbo ligoninės atstatymo komitete, ji vos su juo nepasimylėjo. Laimei, tai neįvyko.

– Palauk, – Amaja spragtelėjo pirštais. – Ne Džebas Vitkombas neatitinka tavo lūkesčių. Tai tu pati. Pyksti ant jo, nes pati pažeidei savo etikos kodeksą, kai jūs…

– Nebekalbėkime apie jį, gerai? – Norėdama užčiaupti Amają, mergina tyčia nukreipė savo dėmesį į sceną.

Džebo rankose buvo mikrofonas. Vyras žingsniavo išilgai scenos, aistringai dėstė auditorijai savo viziją, kokia Šv. Mykolo sala gali tapti. Heilė žinojo, koks pavojingas gali būti jo užsidegimas. Nors ir trumpam, tačiau vyrui pavyko ją apkerėti. Bežingsniuodamas jis sustojo, įdėmiai pasižiūrėjo į minią ir jo žvilgsnis sustojo prie Heilės.

Jų akys susitiko vos sekundėlę, Heilei užspaudė gerklę. Velniai griebtų, ji neturėtų nukreipti žvilgsnio!

Džebas atlaikė įsmeigtą žvilgsnį, šiek tiek primerkė akis, o jo balse pasigirdo gundantys atspalviai. O galbūt Heilei taip tik pasirodė.

– Kadangi tai paskutinė mano viešnagės Šv. Mykolo saloje diena, ta proga savo jachtoje rengiu vakarėlį ir jūs visi esate kviečiami, – pareiškė Džebas.

Susirinkusi minia džiaugsmingai pritarė šūksniais.

Jis mestelėjo mikrofoną gubernatoriui ir išdidžiai, bet kartu ir nerūpestingai nulipo nuo scenos, pataikūnų būrelis nusekė paskui jį. Aplink susispietė žmonės, jie tapšnojo jam per nugarą, siekė paspausti ranką, tačiau atrodė, kad vyras turėjo tikslą.

Heilei prireikė kelių sekundžių, kad suprastų, jog Džebas eina prie jos. Dieve, ne!

Ji apsisuko. Nebūtų sunku pradingti šioje minioje. Skubėjo. Koja įsipainiojo į ant žemės ištiestą elektros laidą ir mergina suklupo. Žiūrėk, kur eini, Frenč! Ištiesdama delnus, ji bandė išsilaikyti, tačiau nepavyko – išsitiesė ant grindinio. O, kaip jai nepatinka būti pažeidžiamai!

Už nugaros pasigirdo pažįstamas kikenimas. Džebas jau stovėjo virš jos. Merginai net nespėjus greitai atsikelti, Džebas rankomis apvijo jos liemenį ir atsargiai pastatė ant kojų, nuo vyro sklindantis citrusų kvapas apgaubė merginą.

– Atsargiau, brangioji, – tyliai pasakė ir pasilenkė, kad nuvalytų nuo merginos kelių purvą.

Heilė nusisuko nuo jo vos pajėgdama kvėpuoti – nekentė savęs už tai. Šalin rankas, nenaudėli! Blogiausia, kad jai nepavyko nusukti žvilgsnio.

Štai jis čia stovi priešais, taip arti: balti marškiniai, prigludę žalsvos spalvos šortai, buriavimo kepuraitė ir laisvalaikio bateliai – apranga sudarė labai turtingo, vėjo nugairinto buriuotojo įvaizdį. Tarytum visas pasaulis pradingo – buvo tik jiedu.

Šviesiai mėlynos vyro akys pašaipiai žiūrėjo į merginą. Ta ironiška šypsena Heilę visada nuginkluodavo. Šį kartą ji neužkibs. Tik ne antrą kartą. Nieku gyvu! Jokiu būdu! Jis juk galų gale išvyksta iš salos. Valio! Nebeteks jo daugiau matyti.

– Juk tu ateisi į mano vakarėlį? – Džebas lengvai pirštais perbraukė jai per petį.

Nieku gyvu!

– Be tavęs vakarėlyje nebus linksma, – tęsė.

– Turiu išsitrinkti galvą, – pamelavo Heilė. Kita vertus, kodėl pamelavo? Galbūt išsitrinks. O kartu ir šį vyrą iš savo galvos.

– Tau tereikia atsegti kelis segtukus. – Džebo pirštai nuo pečių pakilo prie plaukų, tvirtai surištų į kuodą. Tai buvo labai intymus gestas. Vyras vieną paskui kitą ištraukė visus plaukų segtukus – ant pečių laisvai nukrito garbanos. – Taip geriau.

Heilė staiga mestelėjosi atgal, pulsas pasiutusiai tukseno. O, ne! Tik ne tai! Tau negalima taip elgtis.

Iš akių matėsi, kad vyras linksminasi. Jis žinojo, kad privertė ją pasijausti nepatogiai ir tuo mėgavosi.

– Esu švarių plaukų šalininkė. Turiu taisyklę – trinkti juos kiekvieną dieną, – Heilė išdidžiai pakėlė smakrą.

– Žinau, – sumurmėjo vyras. Balsas buvo šiltas ir malonus. – Tau patinka tavo taisyklės.

Ir kuo jis dedasi, mano ją pažįstąs? Vien tik tai, kad jie vos… Na, nereikia kreipti dėmesio į tai, kas vos neįvyko – Heilė buvo pasiryžusi tai pamiršti. Labiausiai erzino, kad visa tai kaip tik dėl jo ir neįvyko.

– Turiu eiti. – Mergina buvo pasirengusi dingti, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių nepajudėjo.

– Turėjau suprasti, kad neateisi į mano vakarėlį, Mažoji Panele Puritone.

– Vien tik todėl, kad neketinu dalyvauti bakchanalijoje, dar nereiškia, kad esu puritonė.

– Bakchanalija? – nustebęs paklausė Džebas.

– Tai toks žodis. Pasiieškok apibrėžimo.

– Bailė.

Mergina išsitiesė.

– Aš nieko nebijau. – Atsargiai. Nuo melo tįsta nosis.

– Nesutinku. Bijai, kad gerai praleisi laiką.

Ji prunkštelėjo.

– Mano požiūris į tai, ką reiškia gerai leisti laiką, visiškai skiriasi nuo tavo.

– Žinau. Savigrauža – man ne pats maloniausias laisvalaikio užsiėmimas.

Ji patempė viršutinę lūpą – buvo nusiteikusi jam nesišypsoti.

– Ką gi, gero tau vakarėlio ir saugios kelionės. – Džebas ją pričiupo. Na, ne seksualine prasme. Pažemino ją – taip sakyti būtų tiksliau. Jis ją pažemino. Jei ne dėl ko kito, tai bent už tai turėtų jo nekęsti.

– Kai išvyksiu, ar pasiilgsi manęs? – Džebas pasilenkė, veidą nušvietė dar platesnė šypsena.

Per naktį.

– Nė kiek!

– Manau, kad pats prisiprašiau.

– Taip.

Jis jai mirktelėjo.

– Aš – pasiilgsiu.

– Kodėl?

– Šioje saloje esi vienintelė, verčianti mane vaikščioti ant pirštų galų.

Ne, pone! Šis vyras neprivers jos išskysti. Ji atsispirs.

– Nori vaikščioti ant pirštų galų? Avėk aukštakulnius!

Jis atlošė galvą ir skambiai nusijuokė.

– Man taip pat patinka tavo humoro jausmas.

– Neketinau būti juokinga. – Heilė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tu taip pat esi vienintelė, kuriai nepatinku, o kodėl – negaliu suprasti.

Heilė pašiepė.

– Ne visi juk turi tave mėgti. Ir kodėl tau rūpi, patinki man ar ne?

– Nes tu man patinki.

– Tau visi patinka.

– Tiesa, – pritarė žengdamas žingsnį arčiau. – Tačiau ne taip stipriai kaip tu.

Mergina ištiesė ranką, lyg norėdama pasakyti: Stop.

– Aš tau nepatinku. Tau patinka iššūkis.

Melsvos vyro akys sublizgo.

– Turiu pripažinti, kad iššūkis man labai patinka. Kuo labiau priešiniesi, tuo labiau noriu… – prieš pratęsdamas mintį, vyras padarė ilgą pauzę – merginos širdis drebėjo, – kad dalyvautum mano vakarėlyje.

– Tu nori neįmanomo.

Džebas, rodydamas lygių baltų dantų eilę, ilgai ir garsiai juokėsi. Tuo jis ir blogas. Jis buvo tobulas ir jo troško kiekviena moteris. Įskaitant ir tą blondinę, prisėlinusią prie Džebo alkūnės ir mirksinčią jam dirbtinėmis blakstienomis.

– Tave dievinanti publika tavęs laukia.

– Ką?

Heilė linktelėjo į moterį.

Džebas vos vos pasižiūrėjo į blondinę ir greitai vėl nukreipė žvilgsnį į Heilę.

– Ateik į vakarėlį.

– Nemanau. Mano plaukai labai ilgai džiūva, – pašmaikštavo Heilė.

Heilė negali leisti, kad Džebas sužinotų, kaip smarkiai jis ją domina. Jei tik vyras nutuoktų, kad jos seksualinėse fantazijose jis yra pirmo ryškumo žvaigždė, ji neišgyventų. Ji nenori būti kaip tos kvailai jam besišypsančios moterys.

Taip, jis gerai atrodo. Taip, jis yra turtingas. Taip, jis yra charizmatiškas. Kaip tik dėl to Džebas jos ir nedomina. Džebas Vitkombas – labai paviršutiniškas vyras.

– Tu daugiau manęs nebepamatysi, – susigėdęs pasakė Džebas. – Ar nenorėtum atsisveikinti?

– Viso gero! – Heilė pajudino pirštus.

– Be tavęs vakarėlis bus ne vakarėlis.

– Tu manęs nepasigesi.

Vyras pakreipė galvą, skvarbiu žvilgsniu pasižiūrėjo į ją.

– A, suprantu, tačiau tu klysti.

– Vitkombai, to nebus.

Džebas gūžtelėjo pečiais.

– Juk vyrukas visada gali pasvajoti, tiesa?

– Jei tai tik ir liks svajone.

Vyras ištiesė ranką, palietė Heilę. Merginos kūnu nuvilnijo virpulys.

– Heile, man tavęs trūks.

– Na, tik vienam iš mūsų.

– Oi! – Šypsena vėl sugrįžo, jis griebėsi už krūtinės. – Tu kalbi rimtai.

– Niekada to nepamiršk.

Blondinė prie vyro šono prisiartino ir pravėrė burną.

– Pone Vitkombai, esu iš Metropolitan žurnalo ir norėčiau parašyti straipsnį apie Jus.

Džebas atsisuko į moterį.

– Ką?

Vis dar jausdama ant rankos jo prisilietimą, Heilė, pasinaudojusi situacija, įsmuko į minią. Puiku. Ji pasijuto, lyg būtų Džeimso Bondo mėgstamas Martinis – supurtyta, bet nesumaišyta… Ir ką gi ji bando apgauti?

Ji buvo ir sukrėsta, ir sumišusi.

Heilė ryžtingai nuėjo, medaus atspalvio plaukai laisvai krito ant pečių, mėlyna seselės uniforma seksualiai aptempė užpakaliuką.

Džebas išsišiepė, padėjo delną ant sprando ir lyžtelėjo lūpas. Oho, prie manęs stabtelėti gali bet kada! Vyras pakreipė galvą, sutelkė dėmesį į liauną merginos liemenį ir gundančius klubus.

Širdis tiksėjo, o kūnas sustingo. Nors nuo vandenyno siūbuodamas medžius pūtė vėsus vėjelis, vyro kūnas degte degė. Bandydamas atgauti pusiausvyrą iškvėpė. Jam tikrai trūks Heilės. Džebui patiko jų žodžių kovos. Heilė buvo įžūli ir žaisminga, ir nieko nereikalavo.

Paskutinis žmogus, kuris taip pat jį masino, – buvusi mergina Džekė Birčerd. Džekė buvo vienintelė, jį palikusi, iš tuzino turėtų moterų. Ji išsiskyrė iš minios. Vienintelė moteris, kurios Džebo kerai neveikė.

Tai buvo iki tol, kol sutiko Heilę. Blogai, kad jiems nepavyko užmegzti draugiškų santykių, nors trūko visai nedaug.

Prisiminęs tai, Džebas nusišypsojo. Jei būtų norėjęs, galėjo ją įsitempti į lovą. Kai jie, leidžiantis saulei, prieš porą mėnesių glamonėjosi paplūdimyje, jis pajuto, ko nebuvo jautęs iki tol, ir tai kažką reiškė. Heilė jo norėjo taip pat smarkiai kaip ir jis jos, gal net labiau, tačiau didelė tikimybė, kad mergina niekada to nepripažins.

Tačiau jiems dar nepraradus nuovokos, Džebas viską nutraukė – ir kas būtų galėjęs pagalvoti!

Buvo dvi priežastys, dėl kurių tai padarė. Žinojo, kad kitos dienos rytą Heilė dėl šio poelgio gailėsis. Ji taip tvirtai laikėsi elgesio taisyklių – sau ir kitiems taikė aukštus standartus. Antra, jis bandė įtikinti Heilę, kad ši klydo dėl jo. Jis nėra toks egocentriškas plevėsa, neturintis tvirto charakterio. Jis gali susivaldyti.

Nesvarbu, kad nutraukti bučinį ir nusiųsti Heilę namo, abiem nepatenkinus geismo, buvo labai sunku.

Juk negali laimėti visų moterų, tiesa? Laikas eiti toliau. Darbas Šv. Mykolo saloje baigtas. Tai, ką buvo numatęs nuveikti, padarė. Padėjo atstatyti salą. Gali grįžti namo aukštai pakelta galva.

– Pone Vitkombai, minėtas interviu, – plačiai, akinama šypsena besišypsodama, pasakė blondinė reporterė.

Džebas taip pat nusišypsojo, apsisuko ir patraukė paskui reporterę, tačiau negalėjo atsispirti pagundai, paskutinį kartą per petį žvilgtelėti į Heilę.

Heilė sustojo ir atsigręžė.

Jų akys susitiko.

Sugavau tave! Brangioji, kad ir ką tvirtintum – tu tikrai nori manęs. Jis begėdiškai mirktelėjo.

Merginos skruostai paraudo, ji piktai žvilgtelėjo. Heilė palenkė galvą ir dingo iš akių, palikdama Džebą smarkiai gailėtis, kad nebuvo tos nakties.

Heilė tysojo ant dvigulės lovos namuose su vienu miegamuoju, kuriuo dalijosi su Amaja. Ji valgė Oreo1, atskirdama sausainių puseles ir, prieš nurydama tamsius sausainius, priekiniais dantimis nugrandė baltą įdarą. Oreo buvo pats geriausias vaistas nuo streso ir įtūžio ir merginai, nors žinojo, kad stresą malšinti cukrumi negerai, tokiomis akimirkomis kaip ši tai visiškai nerūpėjo.

Kambariai buvo neprabangūs, ankšti, tačiau tai daug geriau nei palapinė, kurioje merginos gyveno po uragano Silvija. Heilė bandė negalvoti apie Džebą, tačiau šis pačiu netinkamiausiu laiku įsibraudavo į mintis.

Kodėl? Tiesa, jis buvo turtingas, gražus, pasitikintis savimi, tačiau tuo pačiu pilnas savimylos ir labai neatsakingas meilės reikaluose. Pamanyk! Jis pavadino ją brangiąja, ištraukė plaukų segtukus, o ji tiesiog stovėjo ir leido tai daryti. Netikėtai pašiurpo rankų oda ir mergina save apkabino.

Amaja stovėjo priešais ant spintos durų pakabintą veidrodį ir įdėmiai žiūrėjo į atvaizdą jame, buvo pasirengusi vakarėliui.

– Ką galvoji apie šį sijoną?

– Per trumpas.

– Puiku, – Amaja išreiškė pasitenkinimą.

– Vis tiek ketini ji mūvėti?

– Taip. Jei tavo nuomone jis yra per trumpas, vadinasi –

tinkamo ilgio.

Heilė atsisėdo.

– Ar sakai, kad esu davatka?

– Aha, panašiai. – Amaja pirštais persibraukė per tiesius ilgus tamsius plaukus.

– Nesu dorovės saugotoja. – Heilė stengėsi nuslopinti sunkų pojūtį pilve. O gal tokia yra? Neketino tokia būti; turi tam tikrus principus, kuriems nusileisti neketina.

– Įrodyk.

– Ką?

– Įrodyk, kad nesi davatka.

– Nieko neturiu įrodinėti.

– Tu nesikeiki.

– Na ir kas?

– Davatkos nesikeikia.

– Manau, kad mano žodynas yra turtingas. Negi tai blogai?

– Pernelyg drovus.

– Kas? – Heilė iškėlė rankas. – Ar tam, kad įrodyčiau, jog nesu drovi, turėčiau vaikščioti ir lyg koks jūreivis keiktis. Ką gi, – Heilė ištarė porą necenzūrinių žodžių.

Amaja liko nustebusi.

– Net nemaniau, kad žinai tokių žodžių.

– Esu seselė. Dar ne tokių girdėjau. Tik keiksnotis – grubu ir nemandagu.

– Kartais… – Amaja išsišiepė. – …būti nemandagiai smagu.

– Kaip pasakysi.

– Davatka.

– Ir vėl grįžtame prie to paties.

– Tu davatka iki sielos gelmių.

– Nemanau, kad žodis davatka yra tinkamas. Jei nori – apdairi, tačiau tik ne pernelyg drovi.

– Hm! – Amaja įslinko į porą batelių beprotiškai aukštais smailiais kulnais. – Įrodyk.

– Ką tik tai padariau.

– Na, ne keiksmais. Ateik į Džebo rengiamą vakarėlį. Man reikia draugijos.

– Tau jos nereikia.

– Kiekvienam reikia.

– Paskambink Džesei. Esu tikra – ji eitų.

– Ji dirba antroje pamainoje.

– Amaja, nenoriu eiti.

– Tačiau tik tu turi automobilį.

– Tik pusė mylios kelio. Gali nuvažiuoti dviračiu.

– Taip apsirengusi? – Amaja teatrališkai parodė į savo seksualius apdarus. Tikra tiesa. Avint Jimmy Choo batelius nepaminsi dviračio pedalų. Draugė krito priešais Heilę ant kelių, sudėjo delnus. – Prašau, prašau, prašau. Visą mėnesį vežiosiu už tave vežimėlius su sunkiais ligoniais.

Heilė atsiduso.

– Juk žinai, kad man nepatinka vakarėliai.

– Rimtai, puiku, kad esi tokia altruistė, gelbsti žmones ir panašiai, tačiau negali dirbti arba galvoti apie darbą dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę. Reikia pasilinksminti. Paleisti plaukus.

Ši pastaba Heilei priminė, kaip Džebas ištraukė plaukų segtukus. Ji suvaldė drebulį. Jis pasiliko prakeiktus segtukus. Jis tik to ir laukia – kad Heilė nueitų į vakarėlį ir pareikalautų juos grąžinti.

– Esi pati didžiausia kada nors mano pažinota dvidešimt septynerių metų nuoboda, – raukydamasi pasakė Amaja.

Oho! Skaudu.

Heilė galvojo, kad savidrausmė – stiprioji jos pusė, o ne yda. Dėl šios savybės ji baigė slaugos darbuotojų mokyklą su aukščiausiu vidurkiu. Šia savybe labai didžiavosi.

– Vienas mažytis vakarėlis tavęs nenužudys. Visi ten bus. Pasižiūrėk į tai kaip į galimybę užmegzti pažintį. – Amaja sumirksėjo ilgomis tamsiomis blakstienomis. – Labai prašau.

– Gerai, tačiau išgersiu tik vieną taurę ir tada išeisiu.

– Gersi labai lėtai, tiesa?

– Valandą. Pasiliksiu ten vieną valandą. Jei būsi pasirengusi po valandos išvykti, vyksime kartu. Jei ne, namo grįši savarankiškai.

Amajos veidas nušvito iš pasitenkinimo ir ji ištiesė ranką.

– Sutarta.

Heilė iškošė atodūsį ir paspaudė jai ranką.

– Dabar, – pasakė Amaja, – mums reikia tau rasti seksualių drabužių.

– Ne, mums nereikia. Kuo puikiausiai tiks džinsai ir marškinėliai.

Amaja atrodė apstulbusi.

– Užsičiaupk. Tai – vakarėlis. Neatrodysi kaip kokia slunkė.

– Atvykau čia su Raudonuoju Kryžiumi, pasilikau dirbti. Mano spintoje medicininės uniformos ir džinsai, tik tiek.

– O! – Amajos akys suspindo. – Tačiau aš turiu drabužių, tinkamų pobūviui. Sesuo praeitą mėnesį atsiuntė didžiulę dėžę.

– Tavo dydis ketvirtas.

– Tu ne ką didesnė. Kertu lažybų, įbruksime tave į mano mėlyną Ann Taylor Loft2 suknelę siauromis petnešėlėmis. Ann Taylor drabužių dydžiai šiek tiek didesni, o mėlyna spalva tau labai tinka. – Amaja pasirausė drabužinėje, surado suknelę ir padavė Heilei. – Bet kuriuo atveju suknelė man rodos šiek tiek nuobodi, taigi tau turėtų tikti.

– Gėlių motyvai man nelabai prie širdies. Per daug mergaitiška.

– Jokių pasiteisinimų. Matuokis. – Amaja uždėjo rankas ant klubų.

Heilė nenoriai išlindo iš savo senų drabužių ir apsivilko suknelę. Ji paryškino moteriškus apvalumus, o kraštas siekė pusę šlaunų. Sveiki, kur čia šoka burleską? Atvyko Džipsė Rouz Ly3. Bandydama šiek tiek pailginti suknelę, Heilė patempė ją už kraštų.

– Ji per trumpa.

– Tavo kojos – stulbinamos. Kodėl taip bijai jas parodyti?

– Nebijau. Tik nenoriu atrodyti vulgariai.

– Nori pasakyti, kad aš atrodau vulgariai?

– Kai ją vilki, suknelė ne taip aptempia tavo kūną, be to, esi porą colių žemesnė.

– Heile, didžiuokis savo iškilumais. Aš pavydžiu.

– Per krūtinę šiek tiek ankštoka.

– Idealu! Kaip tik taip seksuali suknelė ir turi atrodyti.

– Man prireiks liemenėlės be petnešėlių.

Amaja šelmiškai pasižiūrėjo.

– Eik be liemenėlės.

– Matysis speneliai.

– Turiu Nipius – galėsi užsidėti. Daugiau jokių išsisukinėjimų.

– Kas tai per daiktas?

– Dieve, gal akmens amžiuje gyveni? Tai lipdukai speneliams paslėpti.

– Gyvenu viesulo nusiaubtoje saloje. Esu susirūpinusi, kaip patenkinti pagrindinius žmogiškuosius poreikius, o ne mada.

– Gali tai dar kartą pakartoti. Gal galėtum bent kartą nebūti Debe Dauner4?

Heilė krūptelėjo.

– Ar iš tikrųjų esu bambeklė?

– Taip, panašiai. Ne visi gyvena pagal tavo kredo: Darbas, darbas, darbas. Žinai, kartais žmonėms, kad galėtų savo protus pailsinti nuo blogybių, reikia malonumų. Džebas tai suprato.

Draugės komentaras privertė Heilę sustoti pusiaukelėje. Tai ne pirmas kartas, kai mergina išgirsta, kad yra per daug susikoncentravusi į darbą ir viską daro pagal taisykles. Ar iš tikrųjų visi mano, kad ji kietakaktė? Tiesa, iš prigimties ji yra atsargi ir nuodugniai formuluoja savo nuomonę, be to, jos principai tvirti. Negi tai taip blogai? Kodėl dažnai jai būna sunku su savo bendraamžiais?

– Heile, pasaulis nesugrius, jei bent vieną minutę nebūsi tobula, – šiek tiek švelnesniu balsu tarė Amaja. – Būk gera, pasistenk pasilinksminti šį vakarą. Ar gali man tai pažadėti?

Heilė iš tikrųjų labai norėjo būti tokia kaip visi. Norėjo patikti žmonėms.

– Pasistengsiu, tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko nenoriu eiti – ten bus Džebas Vitkombas.

– Žinoma, jis ten bus. Tai jo vakarėlis.

– Jis toks pasipūtęs. Mano, kad visos moterys nori kristi jam po kojom.

– Didesnė jų dalis.

– Ne aš.

– Ar tikrai nori priversti jį kentėti?

Heilę šis klausimas suintrigavo.

– Kaip tai padaryti?

– Nueik ir būk nepakartojama. Leisk jam pamatyti, ko niekada neturės. Parodyk jam.

Hm. Heilei tai patiko. Mažoji Panelė Sadistė.

– Gerai. Taip ir padarysiu.

– Puiku! – Amaja suplojo rankomis. – O dabar gal leisi man tave padažyti?

Heilė ketino priešintis – Amaja pernelyg ryškiai dažydavosi – tačiau greitai persigalvojo. Ji labai norėjo įtikinti, kad kaip ir visi kiti gali linksmai gyventi, ūžauti, net jei tai ją ir nužudytų.

Tačiau labiausiai ji norėtų atsisveikinti su Džebu Vitkombu taip, kad jis niekada nepamirštų šio atsisveikinimo.