Отрывок из книги
Lucidijus1 nėra vienas iš 117 Velnio vardų, ir aš jo neužkeikiau kokia nors pragarme, kad mus nubaustų. Kai pirmąkart apie jį papasakojau grupei, kažkas pasakė: „Tu prasimanai!“ Bet aš nekaltas, kiek autorius gali būti nekaltas. Jūs galite įtarti, kad esu daugiau nei dvasinis aprašytųjų nusikaltimų autorius. Mano pirštai neapsiribojo graudžiu šokiu ant klaviatūros, pylė į valgį nuodus ir į siužetą įsikišau labiau, nei autoriams leidžiama. Šiaip įtarimai remiasi logika arba detektyvams būdinga logika. Jei galiausiai išgyvena tik vienas, tai jis – nusikaltėlis. Jei išgyvena du, vienas prasimano, o kitas yra nusikaltėlis. Aš ir Lucidijus esame vieninteliai šios istorijos išgyvenusieji, jei aš jo neprasimaniau; mažai tikimybių, kad jis prasimanė mane, aiškus kaltasis yra jis, juk buvo virėjas ir visi, vienaip ar kitaip, mirė nuo to, ką suvalgė. Jei aš jį prasimaniau, visa kaltė tenka man. Net negaliu pagrįsti, kad jei Lucidijų išgalvojau, tai ir visą istoriją išgalvojau, ir todėl nėra nei nusikaltimų, nei kaltųjų. Prasimanymas nėra lengvinanti aplinkybė. Vaizduotė – ne išteisinimas. Mintyse žudome visi, bet tik autorius, šis monstras, savo nusikaltimus dėsto popieriuje ir paskelbia. Jei nežudžiau devynių savo tokių pat apsėstų bičiulių ir brolių, esu kaltas dėl prasimanymo. Turiu jus įtikinti: neišgalvojau Lucidijaus, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl šių siaubingų nusikaltimų. Turiu ir jį įtikinti: istorija tikra, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl prasimanymo. Išgalvotas nusikaltimas blogesnis už tikrą. Jei tikras nusikaltimas gali būti atsitiktinis arba akimirksnio aistros vaisius, nėra duomenų apie pramanytą nusikaltimą, kuris nebūtų iš anksto apgalvotas.
Galiu pateikti mūsų pirmo susitikimo laiką, dieną, mėnesį ir vietą. Jei reikia liudytojų, klauskite vyno importuotojo darbuotojų. Jie mane pažįsta, kiekvieną mėnesį jų parduotuvėje išleidžiu nedidelį lobį. Klauskite daktaro Danielio, kuriam patinka sent estef2 vynai. Nesu daktaras, esu turtingas, todėl mane ir vadina daktaru. Jie turėjo įžvelgti kontrastą tarp Lucidijaus ir manęs, kai vasarį bordo skyriuje jis prie manęs priėjo. Lygiai prieš devynis mėnesius. Liesas, žemas, neproporcingai didele galva ir labai elegantiškas. Visada su eilute ir kaklaraiščiu. Aš aukštas ir apkūnus, vilkiu laisvus marškinius virš kelnių ir Paryžiaus „Ducasse“3 jau sėdėjau su sandalais. Darbuotojai turėjo pastebėti ir pakomentuoti tą kontrastą. Jie sakys, kad parduotuvė buvo tuščia, kad ėmėme kalbėtis prieš bordo ir kartu vaikščiojome tarp lentynų, o Čilės vynų skyriuje atrodėme it seni draugai. Galbūt jie prisimintų, kad jo patartas nusipirkau kahoro, kurio šiaip nepirkčiau. Kartu išėjome. Mus matė. Lucidijus egzistuoja. Prisiekiu. Pasiteiraukite parduotuvėje.
.....
Samuelis. Geriausias ir blogiausias iš mūsų. Daugiausiai valgė ir niekad nesustambėjo. Labiausiai mus mylėjo ir dažniausiai įžeidinėjo, mėgo žodį „paleistuvis“, vartojo visiems apibūdinti, nuo „Ei, tu paleistuvi“ šaukiant padavėją iki „Šventojo Paleistuvio“ popiežiui. Šviesiausias ir labiausiai apsėstas iš visų – ir tas, kuris mirė paskutinis, mirė mano akyse šį mėnesį ir mirė bjauriausiai. Ir pagaliau Ramas. Jis įtikino mus, kad mūsų alkis – ne tik fizinis alkis, kad esame nušvitę, o mūsų valgumas – šventas kartos valgumas arba kad bent nesame visiški šunsnukiai. Mūsų sambūriuose Ramas sakydavo prakalbas, „vyriausiojo paleistuvio pamokslus“, taip sakė Samuelis. Viskas prasidėjo nuo jo. Tai jis mūsų normalias vakarienes pavertė iškilmėmis ir iškilmingai atidarė klubą „iš dešimties, kurie sėdi prie šio stalo, ir niekad daugiau nei šie dešimt“, kol mirtis arba moterys mus išskirs. Paskui vilgė duonos gabalėlius į vyną, kad visi juos kartu sukramtytų ir nurytų, vertindamas tokį gestą kaip šventą ištikimybės įžadą. Ceremonija labai sujaudino Abelį dėl eucharistinės užuominos.
Iš pradžių Ramas buvo vienintelis tikras grupės gurmanas. Jis mus katechizavo, suteikė mūsų alkiui tvarką ir stilių. Įtikino, kad pirmasis Troškinio klubo sprendimas turėtų būti visiems laikams atsižadėti Alberio troškinio kaip gastronominės vertės parametro. Šitam priešinosi. Daugelį metų, visada, kai norėjo paerzinti Ramą, Samuelis gynė keptų bananų vertę. Samuelis galėjo suvalgyti bet ką. Ir, įtarėme, patvarkyti bet kurį. Ramas mus mokė, sakė, praktikuojame unikalų meną, kad gastronomija – kultūrinis malonumas kaip nė vienas kitas, nes nė vienas kitas nekelia tokio filosofinio iššūkio: vertinimui reikia sunaikinti tai, kas vertinama, pagarba ir rijimas susipina, nė vienas kitas aktas neprilygsta valgymui kaip jutiminio meno suvokimo pavyzdys, bet kurio meno, išskyrus, manė jis, Mikelandželo Dovydo užpakalio glostymą. Jis kurį laiką gyveno Paryžiuje ir paskatino mus keliauti į Europą, lankyti žymius restoranus ir vynuogynus, ekskursijas organizavo pats su tipišku, anot Samuelio, „gėjaus kruopštumu“. Ir jis pastebėjo: kai leidžiame klube dalyvauti moterims, viskas eina atbulai. Šie dešimt ir niekad daugiau kaip šie dešimt arba žavesys pradings ir būsime pasmerkti. Taip pat buvo pranašas.
.....
