Читать книгу Dabar viskas pasikeis - Lynn Raye Harris - Страница 1

– Ei, tu! Stokis.

Holė Kreig pažvelgė į aukštą įspūdingą vyrą, stovintį priešais. Jos širdis suspurdėjo nuo jo vyriško grožio. Plaukai tamsūs, akys – pilkos ir veriančios kiaurai, veido bruožai – tarsi išskaptuoti iš marmuro. Nosis elegantiška ir smaili, o skruostikauliai tokie dailūs, kad juos išvydę supermodeliai tikriausiai alpsta iš pavydo.

– Nagi, mergaite, negaliu tau skirti visos dienos, – paragino vyras nekantriu balsu. Holė pajuto nežymų itališką akcentą – švelnų ir įmantrų, kaip geras vynas. Arba brangūs kvepalai.

Ji prispaudė prie krūtinės netikros odos lagaminėlį, pirktą dėvėtų daiktų parduotuvėje, ir pasimuistė ant sofos.

– Aš… manau, kad neturite teisės…

Vyras spragtelėjo pirštais.

– Juk atvykai susitikti su manimi, tiesa?

Holė nurijo seiles.

– Ar jūs – ponas Di Navara?

Jis atrodė suirzęs.

– Tikrai taip.

Holė pašoko, o širdis ėmė plakti kaip pašėlusi. Sutrikusi ji paraudo. Turėjo susiprotėti, kad šis vyras yra Navaros kosmetikos vadovas – žmogus, kurio rankose jos ateitis. Juk anksčiau buvo mačiusi jo nuotrauką. Visi žinojo, kas yra Dragas Di Navara.

Visi, išskyrus Holę. Šis susitikimas jai buvo nepaprastai svarbus, bet ji jau padarė pirmąją klaidą.

Ramiai, brangute, – pasakytų jos senelė. – Tu gali tai padaryti.

Holė ištiesė ranką.

– Pone Di Navara, aš Holė…

Jis pamojo ranka nutraukdamas ją.

– Nesvarbu, kas tu tokia, – jis primerkė akis ir nužvelgė ją. Šiandien Holė vilkėjo geriausiu savo kostiumėliu, bet jis jau kokius penkerius metus nebebuvo madingas. Visgi buvo juodas ir praktiškas. Be to, ji neturėjo nieko geresnio. Sutrikusi dėl keisto sutikimo Holė pakėlė smakrą, bet nenorėjo visko galutinai sugadinti užsipuldama įmonės vadovą dėl įžūlumo.

– Apsisuk, – paliepė Di Navara.

Jos skruostai užsidegė, bet ji padarė ko prašoma ir lėtai apsisuko ratu.

– Puiku, – pasakė jis asistentei, lūkuriuojančiai netoliese. – Manau, šita tiks. Pasakyk jiems, kad atvykstame.

– Taip, pone, – atsakė moteris šaltu dalykišku balsu ir apsigręžusi nužingsniavo atgal į kabinetą, iš kurio jie abu atėjo.

– Eime, – paliepė Dragas. Svaigstančia galva ir prie grindų prilipusiomis kojomis Holė žiūrėjo, kaip jis tolsta. Jis pastebėjo, kad ji neseka paskui, ir sustojęs atsigręžė. Atrodė labiau nekantraujantis nei piktas, nors Holė matė, kad ir iki tokios būsenos jau nebetoli.

– Eini ar ne?

Ji turėjo pasirinkti. Galėjo pasakyti, kad neina, nes jis yra šiurkštus ir atstumiantis tipas, ir kad ji atvyko čia pasikalbėti dėl darbo, o ne būti žeminama, nužiūrinėjama ir varinėjama. Arba galėjo eiti su juo, išsiaiškinti, ką reiškia keista jo bendravimo maniera, ir pasinaudoti galimybe išsakyti jam savo idėjas. Lagaminėlis jos rankose buvo šiltas ir dvelkė kvepalų mėginiais, kurių ji buvo pridėjusi į vidų. Jis priminė Holei namus, senelę ir svajones apie jų kuriamų kvepalų sėkmę, kai apie juos sužinos ne tik jų draugai ir kaimynai.

Ji įveikė ilgą kelią, kad susitiktų su šiuo vyru, ir išleido visas santaupas kelionei, nakvynei Niujorke ir bilietui atgal. Jei praras šią galimybę, praras daug daugiau nei pinigus. Ji praras savo svajonę. Senelės svajonę. Turės grįžti namo ir viską pradėti iš pradžių.

Senelės nebebuvo, o netrukus Holė neteks ir jos namo, nes nebegalės jo išlaikyti. Vienintelė viltis buvo įtikinti Dragą Di Navarą, kad jos idėjos vertos investavimo. Kad ji verta galimybės pabandyti.

Dėl šios galimybės Holė buvo pasiryžusi padaryti bet ką.

– Taip, – griežtai atsakė ji. – Ateinu.

Dragas jautė įsmeigtą merginos žvilgsnį, bet tai jo nestebino. Moterys dažnai spoksodavo į jį. Ir tai nevertė jo jaustis nepatogiai, o netgi buvo privalumas dirbant tokioje sferoje kaip jo. Versle, kurio tikslas daryti žmones gražesnius, nekenkė ir pačiam būti patraukliam. O jei nemenką to patrauklumo dalį įtakojo genetika, tai nebuvo Drago kaltė.

Jis pats nuolat naudojo Navaros kosmetikos produktus – muilą, odekoloną, odos priežiūros priemones, šampūną, – ir besidominčius visada patikindavo, kad šie produktai labai naudingi.

Dabar Dragas sėdėjo ant užpakalinės limuzino sėdynės rankose laikydamas šūsnį dokumentų ir peržiūrinėjo tikslinės grupės pateiktą informaciją apie naujausią Navaros kosmetikos gaminių liniją, ruošiamą rudeniui. Jam labai patiko tai, ką matė.

Bet, kita vertus, šiandien jis gerokai supyko ant agentūros, atsiuntusios šią merginą. Ji buvo jau ketvirtas modelis, su kuriuo Dragas šįryt susitiko, ir, nors ji galiausiai atitiko visus jo reikalavimus, jis niršo, kad prireikė keturių mėginimų, kol surado jo įsivaizduojamą nekaltumo ir seksualumo derinį, tiksiantį šiai reklaminei kampanijai.

Dragas pardavinėjo natūralumą ir gaivumą, o ne dirbtinį grožį, kuriuo pasižymėjo daugelis pastaruoju metu jo sutiktų modelių. Tos merginos išsiskyrė kažkokiu atšiaurumu, kuris atskleidė, kad, nors jos ir atrodo nekaltai, iš tiesų jų nekaltybė liko tolimos praeities prisiminimuose.

Bet ši mergina…

Jis pakėlė akis ir drąsiai bei vertinančiai sutiko jos žvilgsnį. Ji tučtuojau nuleido akis ir lengvas raudonis nudažė jos skruostus. Dragas apstulbo, nes jo kūnas nevalingai sureagavo į tokią kuklumo išraišką ir jo vyriškumas sustandėjo, ko jau senokai nebuvo. Be abejo, jis užsiiminėjo seksu – ir gana dažnai, – bet tai tapo tarsi rutinos dalimi, o ne malonumu ar būdu atsipalaiduoti.

Tokia reakcija nustebino jį patį. Dragas dar kartą vertinančiai nužvelgė Holę. Ji vilkėjo pigų kostiumėlį, kuris jai puikiai tiko. Aukšti rožinės zomšos batai buvo visai nauji – tai jis suprato jai pasisukus šonu, nes ant vieno pado vis dar buvo priklijuota kainos etiketė. Dragas pakreipė galvą – keturiasdešimt devyni doleriai devyniasdešimt devyni centai.

Žinoma, tai nebuvo Džimio Čū1 ar Manolo Blaniko2 batai – jis ir nesitikėjo, kad ji avės tūkstančio dolerių vertės batus iš naujausių kolekcijų, bet manė, kad bus labiau… pasipuošusi. O tai buvo keista, nes būtent įmantrumo jis ir nenorėjo. Visgi ši mergina buvo modelis, atsiųstas garsios Niujorko agentūros. Dragas svarstė, kad ji turėtų būti geriau paruošta. Kita vertus, gal ji buvo visiška naujokė ir darbdaviai ją atsiuntė iš nevilties.

– Kiek kartų esi dirbusi šį darbą? – paklausė Dragas.

Holė pakėlė akis ir sumirksėjo. Jos akys buvo žydros, plaukai – šviesaus gintarinio atspalvio, o ant blyškios odos matėsi neryškios strazdanos. Reikės pasakyti fotografui, kad jų vėliau neištrintų. Merginos išvaizdai jos teikė nekaltumo.

– Darbą?

Dragas užgniaužė viduje blykstelėjusį nekantrumą.

– Modelio darbą, cara3.

Ji vėl sumirksėjo.

– Aš… hmm…

– Net jei tai pirmas tavo kartas, neišsiųsiu tavęs atgal, – greitakalbe nuramino jis. – Tol, kol gerai sutarsi su mūsų fotografu, man visiškai nerūpės, net jei ką tik atvažiavai iš savo šeimos ūkio.

Merginos oda vėl paraudo ir šįkart ji pakėlė smakrą. Akyse užsidegė šalta liepsna ir Dragą suintrigavo emocijų žaismas jos veide. Tarsi ji ginčytųsi pati su savimi.

– Žinote, nebūtina būti tokiam grubiam, – atkirto ji. – Geros manieros yra tiek pat svarbios, nepaisant to, ar turi milijardą dolerių, ar tik vieną.

Staiga Dragą suėmė juokas. Ši mergina tarsi mažas kačiukas staiga sušnypštė ir pamėgino jį pulti. Ir tai privertė įtampą šiek tiek atslūgti.

– Tada atsiprašau už tai, kad buvau grubus, – pralinksmėjęs pasakė jis.

Holė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pabandė atrodyti rūsti.

– Gerai. Ačiū.

Dragas padėjo popierius ant limuzino sėdynės.

– Ar pirmą kartą esi Niujorke?

Mergina liežuviu sudrėkino apatinę lūpą ir jis pajuto lengvą jaudulį kirkšnyse.

– Taip, – atsakė ji.

– O iš kur esi?

– Iš Luizianos.

Dragas palinko į priekį suvokęs, kad turi paskatinti šią merginą pasijusti jaukiai, jei nori iš fotosesijos gauti tai, ko tikisi.

– Tau puikiai pavyks, – padrąsino jis. – Tiesiog prieš kamerą būk savimi. Nemėgink vaidinti nuostabios.

Holė nusuko žvilgsnį ir perbraukė pirštais savo švarko siūlę.

– Pone Di Navara…

– Dragas, – pataisė jis.

Ji vėl pakėlė žydras akis, kurios atrodė susirūpinusios. Jį apėmė nenumaldomas troškimas pabučiuoti šią merginą, ištrinti tą nelaimingą veido išraišką ir pakeisti ją kita. Bet mintyse jis sudraudė save. Jam tai visiškai nebūdinga. Ne dėl to, kad nesusitikinėtų su modeliais, – kartais tai darydavo, – bet Holė visiškai neatitiko jo skonio. Dragui patiko aukštos elegantiškos merginos, kurios atrodė tokios šaltos, kad net ledukai neištirptų jų burnoje. Tokios, kurios neprimindavo didžiaakių idealisčių, besivaikančių savo svajonių net ir tada, kai pasukdavo pražūtingais keliais. Tokios moterys, kaip ši, buvo labai lengvai pažeidžiamos, jei patekdavo į blogas rankas. Staiga prabudo Drago apsaugos instinktas ir jį užvaldė noras ją tučtuojau išsiųsti atgal į Luizianą, jai net nespėjus atsistoti prieš fotoaparatą.

Jis norėjo, kad ši naivi mergina grįžtų namo ir liautųsi vaikiusis svajonių apie išgarsėjimą ir turtus. Šis pasaulis ją nuvils. Po kelių mėnesių ji bus įklimpusi į narkotikų ir alkoholio liūną, ir kaskart išvems suvalgytą maistą, kad numestų kelis kilogramus, nes ši idiotiška pramonės rūšis ją įtikins, kad ji per daug sveria.

Bet Dragui nespėjus ištarti nė žodžio automobilis sustojo ir durys atsidarė.

– Pone, ačiū Dievui, – teisinosi vienas Navaros kosmetikos vadybininkų. – Mergina dar neatvyko ir…

– Ji su manimi, – pasakė Dragas. Vyriškis apsidairė, kol automobilio viduje pamatė merginą. Berods, jos vardas buvo Holė. Dragas pasigailėjo, kad neparodė jai daugiau dėmesio, kai pirmąkart išvydo prie savo biuro.

– Puiku, – vyriškis pamojo jai pirštu. – Eik su manimi. Padarysime tau makiažą.

Ji atrodė išsigandusi ir Dragas padrąsinamai nusišypsojo.

– Pirmyn, Hole, – pasakė tikėdamasis, kad teisingai prisiminė vardą. Pastebėjęs šiek tiek išsiplėtusias merginos akis suprato, kad nesuklydo. Ji akivaizdžiai nesitikėjo, kad jis prisimins. – Susitiksime, kai viskas bus baigta.

Atrodė, kad jai palengvėjo, nors jos akys vis dar lakstė tarp jo ir vadybininko.

– Tikrai?

Tą akimirką Holė atrodė labai vieniša. Dragą užvaldė keistas jausmas, kuris privertė jį pasakyti tai, ko nevertėtų.

– Ar turi planų vakarienei?

Ji papurtė galvą.

Dragas nusišypsojo. Ir nors žinojo, kad neturėtų to daryti, nepersigalvojo.

– Dabar jau turi.

Holė gyvenime nebuvo lankiusis prabangiame restorane, o dabar buvo būtent tokiame, kur privačiame kambaryje sėdėjo priešais patį patraukliausią vyrą, kokį kada nors buvo mačiusi. Kuo daugiau laiko ji praleido Drago Di Navaros kompanijoje, tuo labiau juo žavėjosi.

Nors pradžioje jis pasirodė ne itin gerai, vėliau pagerino įspūdį. Netgi pasirodė esantis labai malonus.

Tebuvo viena problema. Holė raukėsi klausydama jo kalbų apie ką tik pasibaigusią fotosesiją. Ji nebuvo modelis, bet stovėjo ten, Centriniame Parke, ir leido žmonėms šokinėti apie ją, aprengti prabangia purpurine suknele, padaryti profesionalų makiažą, sušukuoti plaukus, kol galiausiai stojo priešais kamerą ir suakmenėjo stebėdamasi, kaip leido visam šiam reikalui taip toli pažengti.

Ji tiesiog laukė progos papasakoti Di Navarai apie savo kvepalus ir nesuvokė, kur jie važiavo ir ko jis iš jos tikėjosi, kol buvo jau per vėlu. Viską supratusi ji neteko žado ir nieko nebepaaiškino. O vėliau nerimavo, kad, jeigu prisipažins, ko iš tiesų norėjo, jis ant jos supyks. O tai jai būtų visai nenaudinga.

Vis dėlto, visa sušalusi stovėdama ten, parke, Holė suprato, kad viskas baigta. Jos svajonė žlugo, nes ji turės paaiškinti visiems tiems žmonėms, kad neturi supratimo apie tai, ką daro. Bet tada fotosesijoje pasirodė Dragas ir jai nusišypsojo. Ji nusišypsojo jam ir fotografui tai labai patiko. Holė buvo įsitikinusi, kad vis dar elgėsi keistai ir buvo tarsi nesava, bet visi atrodė ja patenkinti. Jie kelis kartus keitė jos drabužius, šukuoseną ir makiažą. O ji stovėjo priešais fotoaparatą, galvojo apie pačios sukurtus kvepalus ir svarstė, kaip reikės pasiteisinti Dragui, kai galiausiai kas nors jai pasakys, kad viskas baigta.

Paskui Dragas nusivežė ją vakarienės ir ji tylėjo tarsi išsigandusi mokinukė. Holė vis dar vilkėjo paskutinę suknelę, kuria ją buvo aprengę fotosesijai, dailią šilkinę baklažano spalvos skraistę ir porą aukso spalvos Kristiano Lubutino4 batelių. Visas šis potyris buvo tarsi svajonės išsipildymas. Ji buvo Niujorke, vakarieniavo ir gėrė vyną su vienu geidžiamiausių pasaulio viengungių, todėl norėjo įsiminti kiekvieną šio vakaro akimirką.

Kita vertus, tą dieną viskas vyko ne taip, kaip turėjo, nes Holė atvyko į Niujorką pasiūlyti Dragui savo kvepalus, o ne fotografuotis Navaros kosmetikos reklamai. Kaip ji galės tai atitaisyti? Kaip suras tinkamą momentą pasakyti: Ačiū už vakarienę, Dragai, bet iš tiesų norėjau pasikalbėti su tavimi apie savo kvepalus?

Visgi jai teks tai padaryti. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Bet kas kartą, kai ji išsižiodavo ketindama pasakyti tiesą, kas nors sutrukdydavo. Kas nors ją pertraukdavo arba išblaškydavo. O kai Dragas ištiesė per stalą ranką ir suėmė josios, visos mintys išgaravo iš galvos.

– Šiandien buvai nuostabi, Hole, – pasakė jis ir pakėlęs jos ranką sau prie lūpų pabučiavo. Jos kūną pervėrė elektros srovė ir ji pajuto tokį stiprų geismą, kokio nebuvo jautusi niekada anksčiau. Ji turėjo vaikiną gimtajame mieste, su juo bučiuodavosi ir kartais pažengdavo dar toliau, bet niekada nepajuto noro patirti viską iki galo.

Galiausiai jis ją paliko ir susidėjo su pagiežingąja Liza Teit. Holei vis dar buvo skaudu tai prisiminti. Tu savanaudė, Hole, – sakydavo jis. – Galvoji tik apie savo prakeiktus kvepalus.

Taip, ji tikrai buvo apsėsta tos minties. Holė sugrįžo į dabartį ir atkakliai stengėsi ignoruoti pašėlusį širdies plakimą ir tvinkčiojimą papilvėje. Ji puikiai suprato, kas tai. Gal ir nebuvo patyrusi sekso anksčiau, bet nebuvo kvaila. Ji jautė geismą Kolinui, bet niekada nepasiekė ribos, kurią peržengęs žmogus įkrenta į malonumo bedugnę.

Bet su šiuo vyru Holė galėjo tai įsivaizduoti. Staiga ji sutiko pilkas Drago Di Navaros akis ir jos širdis sudrebėjo.

Pasakyk jam, Hole. Pasakyk jam dabar…

– Ačiū, – paprastai ištarė ji ir nuleido akis, nes nuo intensyvaus Drago žvilgsnio jos pulsas vėl pagreitėjo.

– Tu labai natūrali. Manau, kad gali daug pasiekti šiame versle, jei neleisi jam tavęs sugadinti.

Holė išsižiojo norėdama pasakyti tiesą, bet suskambėjo Drago telefonas. Jis pažvelgė į ekraną ir pasakė kažką itališkai, kas greičiausiai buvo keiksmažodis.

– Turi man atleisti, – pasakė įjungdamas telefoną. – Tai svarbu.

– Žinoma, – atsakė Holė, bet jis jau buvo atsiliepęs. Ji sėdėjo pasidėjusi rankas ant kelių ir laukė, kol jis baigs.

Holė nužvelgė šilkinius tapetus ir paauksuotus baldus ir pasijuto tarsi patekusi į kitą planetą. Ką ji čia veikė? Kaip atsidūrė garsaus milijardieriaus kompanijoje ir vakarieniavo su juo, tarsi tai būtų visai įprastas dalykas?

Visa ši kelionė į Niujorką taip skyrėsi nuo įprastų jos potyrių, kad Holė jautėsi tarsi sapne. Kodėl ji negalėjo pasakyti to, ką norėjo? Jaustųsi geriau, jei šalia turėtų savo mėginius. Jie padėtų jai atrasti kelią šiame keistame įvykių labirinte. Bet kvepalų pavyzdžiai buvo lagaminėlyje, o jis liko mašinoje. Ji nenorėjo jo palikti, bet Dragas patikino, kad jos daiktai ten bus saugūs, kol jiedu pavakarieniaus.

Jei tik Holė su savimi turėtų lagaminėlį, galėtų išsitraukti kvepalų pavyzdžius ir papasakoti jam apie savo idėjas, galiausiai pristatyti Koletę. Tai buvo paskutiniai kvepalai, kuriuos ji sukūrė drauge su senele, ir patys geriausi, nors ji turėjo daugybę idėjų naujiems kvepalams. Holė susijaudindavo vien pagalvojusi apie švelnių esencijų, vandens ir alkoholio mišinius, iš kurių buvo gaminami kvepalai.

Dragas baigė pokalbį ir dar kartą atsiprašė.

– Atleisk, bella mia5, – pasakė jis. – Grožio pramonė niekada nemiega.

– Viskas gerai, – atsakė Holė šypsodamasi. Jos širdies ritmas vėl pagreitėjo, bet ji galiausiai suplanavo tolesnius savo veiksmus. Kai tik atgaus lagaminėlį, paaiškins šiam vyrui, ko iš tikrųjų atvyko. Ji buvo įsitikinusi, kad vos užuodęs Koletės aromatą, Dragas negalės pasakyti ne.

Pagaliau buvo patiekta vakarienė ir Holė atsipalaidavo. Dragas buvo žavus ir dėmesingas, daugelį skambučių nukreipė į balso paštą ir įdėmiai klausėsi jos kalbų.

Ji papasakojo jam apie Luizianą, savo senelę, apie kelionę į Niujorką autobusu. Tik nepaminėjo kvepalų, nes buvo nusprendusi tai padaryti, kai turės pavyzdžius.

Dragas sumirksėjo.

– Atvažiavai tokį kelią autobusu?

Holė nuleido akis ir jos skruostus užliejo raudonis.

– Negalėjau sau leisti skristi lėktuvu, – pasakė ji. O iš tikrųjų ji išleido visas savo santaupas šiai kelionei. Tik tam, kad pasikalbėtų su Dragu. Ką ji dabar ir darė, tik ne visai taip, kaip planavo. Bent jau kol kas. Holė gurkštelėjo baltojo vyno ir palaikė jį ant liežuvio, norėdama pasimėgauti puikiu skoniu. Pagrindiniai skonio akcentai buvo medžio ir dūmų, taip pat vos vos jautėsi gėlių aromatas. Nuostabu. Jos uoslė buvo daug geresnė už skonio receptorius, bet skonius ji irgi jautė gana gerai.

– Vadinasi, tu iš tikrųjų esi visiška naujokė, atvykusi tiesiai iš šeimos ūkio?

Šį kartą žodžiai nenuskambėjo kaip įžeidimas ir Holės neįskaudino. Dragas atrodė nuoširdžiai nustebęs.

– Galima sakyti ir taip, – atsakė ji.

– Naujokė, puoselėjanti didžiules svajones apie Niujorką, – Drago tonas tapo nebe toks draugiškas, bet ji stengėsi nekreipti į tai dėmesio. O gal dėl vyno poveikio nesureikšmino to.

– Argi ne visi linkę svajoti? – patraukė pečiais Holė.

Drago žvilgsnis įsmigo į jos veidą ir ją užliejo karštis nuo pilvo iki kojų pirštelių. Ji nenorėjo, kad šis vakaras baigtųsi. Norėjo gerti šampaną po žvaigždėmis ir šokti jo glėbyje iki aušros.

Staiga Dragas uždėjo ranką ant jos rankos ir Holės nugara nuvilnijo drebulys. Malonumo drebulys. Visas jos kūnas linko į jo pusę, tarsi gėlė, krypstanti į saulę. Jo pirštai slydo nuoga jos ranka. Oras aplinkui kaito ir Holė nebežinojo, ar pajėgs dar kartą įkvėpti.

– Aš turiu svajonę, – švelniai pasakė Dragas ir atsidūrė taip arti jos, kad tik šiek tiek pasilenkusi ji galėtų paliesti dailias jo lūpas. Jo pirštai dabar slydo jos skruostu, paskui paniro į plaukus, ir Holė pasijuto taip, tarsi netrukus ištirps. Ji troško, kad šis vyras ją pabučiuotų, visiškai nesirūpindama tuo, ką atneš rytojus. Ji norėjo to šįvakar.

Drago lūpos priartėjo ir ji užsimerkė. Širdis daužėsi taip smarkiai, kad jis tikrai turėjo pastebėti pulso tvinksėjimą ant jos kaklo. Bet Holei tai nerūpėjo. Ji buvo per daug apsvaigusi nuo šio stebuklingo vakaro grožio. Viskas vyko tarsi pasakoje, o ji buvo princesė, pagaliau suradusi savo princą.

Dragas švelniai ir kimiai nusijuokė. Jo juokas nuvibravo Holės kūnu ir privertė virpėti nuo laukimo. Ir galiausiai jo lūpos užvaldė ją švelniu bučiniu, kuris visiškai apsvaigino. Toks saldus ir nepakartojamas.

Bet Holė geidė daugiau. Ji palinko artyn ir Dragas vėl nusijuokė, šįkart giliai gerklėje, tada pravėrė lūpas ir liežuviu įsiskverbė į jos burną. Holė nebegalėjo suvaldyti aimanos, besiveržiančios iš gerklės. Bučinys staiga pasikeitė, tapo reiklus, o karštos ir valdingos lūpos užvaldė ją taip, kaip ji niekada anksčiau nebuvo patyrusi. Jų liežuviai susitiko, susipynė ir kovėsi. Jaudulys ėmė tvenktis Holės speneliuose ir papilvėje. Jos lytis pulsavo ir kelnaitės pamažu sudrėko.

Ji norėjo būti arčiau Drago. Jai to reikėjo. Todėl apsivijo rankomis jo kaklą ir prisispaudė prie jo ištirpdama tame bučinyje ir toje akimirkoje.

Staiga Dragas nutraukė bučinį ir atsišliejo. Holės lūpos dilgčiojo, o žvilgsnis sustingo ties jo burna ir visą kūną nupurtė virpulys.

– Mano svajonė, – pasakė jis jausmingai murkdamas jai prie ausies, – kad važiuotum kartu su manimi į mano apartamentus.

Tai pasakęs Dragas atsistojo ir ištiesė jai ranką. Visa savo esybe Holė norėjo būti su juo. Ji negalėjo leisti, kad šis vakaras pasibaigtų, nors vidinis balsas perspėjo ją, kad pasisaugotų. Bet Holė troško dar daugiau jaudulio, daugiau šios laimės pojūčio. Daugiau šio vyro.

Galiausiai ji padavė jam ranką ir nuo prisilietimo jos oda pašiurpo. Giliai širdyje Holė žinojo, kad elgiasi teisingai. Visiškai teisingai.

– Taip, – droviai atsakė ji. – Aš irgi to noriu.