Читать книгу Apimtas aistros - Lynne Graham - Страница 1

Sandovalio kunigaikštis Leadras Karera Markesas pabudo, kai jo tarnas atitraukė miegamojo užuolaidas ir šypsodamasis savo įžymiajam viršininkui palinkėjo labo ryto. Dailus, ryškių bruožų prakaulus Leandro veidas buvo rūškanas, nes jis abejojo, kad išaušusi diena nors truputį skirsis nuo visų kitų per pastaruosius mėnesius. Vonios kambaryje buvo padėti švarūs rankšluosčiai, kuriais jis šluostysis po dušo. Pagal užsakymą dizainerio siūtas dalykinis kostiumas, šilkiniai marškiniai su Leandro monograma ir priderintas kaklaraištis jau buvo paruošti.

Elegantiškas ir kaip visada nepriekaištingai atrodantis Leandras, kupinas pasitikėjimo savimi ir kilmingiems protėviams būdingo orumo, pagaliau nusileido nuostabiais šeimos rūmų laiptais. Nuo pat gimimo jis puikiai žinojo ir niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad yra dosniai apdovanotas sveikata, turtu ir laime. Sienos, pro kurias ėjo, buvo nukabinėtos jo protėvių paveikslai, vaizduojančiais didingų Kastilijos aristokratų elitą – pradedant pirmuoju kunigaikščiu, kuris buvo garsus karvedys ir Kristupo Kolumbo amžininkas, baigiant Leandro tėvu, įžymiu bankininku, mirusiu, kai sūnui tebuvo penkeri.

– Jūsų prakilnybe! – laikydamiesi penkioliktam amžiui būdingo etiketo ir pompastikos laiptų apačioje su Leandru pasisveikino rūmų valdytojas Bazilijus ir dvi tarnaitės. Jie palydėjo poną prie pusryčių stalo, kur jo laukė tos dienos laikraščiai, įskaitant ir svarbiausius finansinius leidinius. Leandrui nereikėjo nieko prašyti. Ištikimi darbuotojai numatydavo visus jo poreikius bei norus ir nepriekaištingai viską vykdydavo. Leandrui valgant pusryčius viešpatavo visiška tyla, nes visi puikiai žinojo tokį pono pageidavimą.

Netikėtai Leandrui atnešė telefoną. Skambino jo motina, kilminga našlė kunigaikštienė ponia Marija, ji pakvietė sūnų šiandien papietauti su ja Sevilijoje esančiame kotedže. Tai jam buvo neparanku. Tektų nukelti dalykinius susitikimus banke. Todėl susirūpinęs, kad su giminaičiais praleidžia per mažai laiko, Leandras nenoriai sutiko.

Gurkšnojant kavą jo spindinčios tamsios akys buvo nukreiptos į kitoje kambario pusėje ant sienos kabantį paveikslą, kuriame visu ūgiu pavaizduota jo velionė žmona Aloyza. Leandrui parūpo, ar dar kas nors šioje šeimoje bent nutuokia, kad po keturiasdešimt aštuonių valandų bus jos mirties metinės. Aloyza, jo vaikystės draugė, mirė beveik prieš metus ir paliko žiojinčią skylę nusistovėjusiame Leandro gyvenime. Jis ir vėl klausė savęs, ar kada nors pajėgs atsikratyti kaltės jausmo dėl jos tragiškos žūties, tad nusprendė šią dieną verčiau praleisti dirbdamas Londone – toliau nuo namų. Sentimentalumas nėra viena Leandro silpnybių.

Jis visą rytą atsidėjęs dirbo Kareros banke, įstaigoje, kuri iš kartos į kartą tvarkė tų pačių klientų sąskaitas ir kurioje jo kaip vieno geriausių pasaulyje investavimo specialistų paslaugos buvo ypač vertinamos. Neapsakomai protingas ir gabiai saugantis bei valdantis didžiulius pinigus Leandras anksti išsiskyrė kaip genialus pasaulinės pinigų rinkos analitikas. Žongliravimas sudėtingais skaičiais teikė jam didelį malonumą ir pasitenkinimą. Ir teko ironiškai pripažinti, kad skaičius lengviau suprasti ir valdyti nei žmones.

Popiet nuvažiavęs į sutartą susitikimą jis nustebo pamatęs, kad atvyko ir jo motinos sesuo, teta Izabela, bei jo paties seserys Estefanija ir Džuljeta.

– Pamaniau, kad atėjo laikas su tavimi pasikalbėti, – sumurmėjo ponia Marija pakėlusi akis nuo užkandžių ir reikšmingai žvelgdama į savo vienintelį sūnų.

Leandras klausiamai kilstelėjo juodą antakį.

– Apie ką būtent?

– Tu jau metus esi našlys, – atsakė jam Estefanija.

– Kokia prasmė kalbėti apie akivaizdžius dalykus? – ramiai paklausė Leandras.

– Gedėjai tiek, kiek reikalauja papročiai. Pats laikas pagalvoti apie antrą santuoką, – pareiškė motina.

Prakaulus griežtų bruožų Leandro veidas, atsuktas į pagyvenusią moterį, išliko ramus.

– Aš taip nemanau.

Džuljeta, jo jaunesnioji sesuo, suskubo įsikišti:

– Niekas nepakeis Aloyzos, Leandrai. Nei tu, nei mes to nesitikime…

– Tačiau pirmiausia turi pratęsti giminę, – rimtai toliau kalbėjo ponia Marija. – Šiuo metu nėra titulo ar turto paveldėtojo. Tau jau trisdešimt treji. Pernai, kai mirė Aloyza, mes visi suvokėme, koks trapus ir permainingas gali būti gyvenimas. O kas, jeigu kas nors panašaus atsitiktų ir tau? Privalai vesti antrą kartą ir susilaukti įpėdinio, sūnau.

Leandras taip kietai sučiaupė savo gražiąsias lūpas, kad bailesni oponentai būtų tuoj pat baigę šią temą. Nėra jokio reikalo to priminti, nes vyras ir taip kasdien jaučia begalės įsipareigojimų naštą. Iš tikrųjų jam niekada nepavyko bent valandai išsilaisvinti nuo visų tų lūkesčių, lydinčių jo privilegijuotą socialinę padėtį ir didžiulį turtą. Leandrą auklėjo pagal tokias pat tradicijas, kuriomis vadovavosi jo protėviai: svarbiausia yra pareiga, garbė ir šeima. Tačiau jo liekname ir dailiame kūne pagaliau plykstelėjo rusenusi maišto kibirkštėlė.

– Aš visa tai žinojau, bet nesu pasirengęs vesti kitos moters, – atkirto jis.

– Pamaniau, kad būtų naudinga, jei mes tau sudarytume trumpą galimų nuotakų sąrašą. – Plati ponios Marijos šypsena dar labiau pakurstė sūnaus pyktį.

– Nemanau, kad tai būtų naudinga. Tiesą sakant, tai absurdiška mintis, – šaltai atsakė Leandras. – Kai ir jei vesiu antrą kartą, žmoną pasirinksiu pats.

Vis dėlto jo teta Izabela nenurimo. Ji iškėlė kandidatę iš tokios pat turtingos ir garsios šeimos kaip ir jų. Leandras pažvelgė į ją su panieka. Tačiau jo motina suskubo kuo greičiau įvardyti savo pasirinkimą – jauną našlę su sūnumi, kuris, pasak pagyvenusios moters, yra vaisingumo įrodymas. Klasikinius tamsius Leandro veido bruožus perkreipė atviras pasibjaurėjimas. Jis puikiai žino, kodėl tai buvo paminėta. Deja, kalbos apie moterų vaisingumą jam priminė gyvulininkystę. Jo vyresnioji sesuo Estefanija nenorėjo nusileisti ir, nepaisydama nustebusių giminaičių žvilgsnių, kaip tobulą nuotaką pasiūlė savo draugo paauglę dukterį. Leandras vos susilaikė nenusikvatojęs. Juk jis puikiai suvokia, kad santuoka gali būti kebliausias dalykas netgi tiems, kurie atrodo puikiai tinkami į porą.

– Mes surengsime vakarėlį ir pakviesime kelias tinkamas moteris, – pranešė ponia Marija, atkakliai tęsdama pradėtą temą ir pasiryžusi tarti paskutinį žodį. – Bet ne paaugles, Estefanija. Tikrai nemanau, kad tam tiktų tokios jaunos merginos. Markeso nuotaka turi būti subrendusi, puikiai išmanyti etiketą, išsilavinusi bei užimanti aukštą socialinę padėtį ir, žinoma, kilminga.

– Aš tokiuose vakarėliuose nedalyvausiu, – nukirto Leandras. – Šiuo metu neketinu dar kartą vesti.

Džuljeta pažvelgė į jį ir tarsi apgailestaudama pridūrė:

– Tačiau nuėjęs į vakarėlį galbūt ką nors įsimylėtum.

– Leandras yra Sandovalio kunigaikštis, – lediniu balsu atrėmė ponia Marija. – Laimei, jis žino, kas esąs, ir jam nereikia kvaršinti galvos dėl tokių niekų.

– Nebus jokio vakarėlio, – jau praradęs savitvardą pareiškė Leandras, nes nuo tokių kalbų jis vis stipriau niršo. Vyras negalėjo patikėti, kad jo giminaičiai gali būti tokie netaktiški ir taip kištis į svetimus reikalus. Bet tada pats sau pripažino, kad nė vienas jų nėra labai artimas. Mamos prikišamai skiepytas formalus elgesys ir santūrumas jų santykius atšaldė.

– Mes tik rūpinamės tavimi ir linkime tau geriausio, – tyliai sumurmėjo ponia Marija.

Leandras įdėmiai žiūrėjo į moterį, išsiuntusią jį į Anglijos internatinę mokyklą vos šešerių ir nesusigraudindavusią, kai skaitydavo ašaromis sulaistytus laiškus, kuriuose jis maldavo leisti grįžti namo.

– Mama, aš žinau, kas man geriausia. Tokius asmeninius dalykus žmogus turi spręsti pats.

***

– Su gimtadieniu, Mole! Ką manai? – pasveikino Džesas Endriusas ir plačiai mostelėjo ranka į automobilį.

Molė Čapmen žiūrėjo į savo senutėlį automobilį išplėtusi akis. Džesas perdažė jį rožine spalva, kuri merginą iškart pavergė. Ji vaikščiojo aplink automobilį priblokšta pasikeitimo, po kurio dingo visi įbrėžimai, įlenkimai ir rūdys.

– Neįtikėtina! Tu padarei stebuklą, Džesai.

– Tam ir yra draugai. Tikiuosi, dabar jis be vargų pereis techninę apžiūrą. Pakeičiau daug detalių. Žinojau, kad techniškai sutvarkyti automobilį bus geriausia dovana, kokią galėčiau tau įteikti, – prisipažino jos draugas ir nuomininkas.

Prišokusi Molė stipriai apkabino Džesą – kresną šviesiaplaukį vidutinio ūgio vyrą. Vis dėlto jis visa galva aukštesnis už Molę, žemutę ir lieknutę tamsiaplaukę garbanę didelėmis žaliomis akimis. Jos greiti grakštūs judesiai tryško begaline energija.

– Nežinau, kaip tau atsidėkoti.

Džesas gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė sumišęs dėl tokio jos dėkingumo.

– Kad nėra už ką… – išlemeno jis.

Tačiau Molė žinojo, koks jis kilniaširdis. Ją be galo sujaudino tai, kad šis vyras paaukojo tiek laisvo laiko taisydamas jos susidėvėjusį automobilį. Kita vertus, Džesas yra jos artimiausias draugas ir puikiai žino, kad jai reikia transporto priemonės važinėti po amatų parduotuves ir muges, kur ji savaitgaliais pardavinėja savo dirbinius. Molė ir Džesas augo globos namuose, tad jų draugystė patikrinta laiko.

– Nepamiršk, kad šiąnakt lieku pas Aidą, – priminė Džesas. – Pasimatysime rytoj.

– Kaip ji laikosi?

Prisiminęs sergančią pagyvenusią moterį Džesas liūdnai atsiduso.

– Gerai, turint omenyje, kiek tai įmanoma… Nemanau, kad ji visiškai pasveiks.

– Dar neatsirado vietos slaugos ligoninėje?

– Ne, bet ji yra sąrašo viršuje.

Galvodama, kad Džesas – puikus moters, globojusios jį paauglystėje, slaugytojas, Molė grįžo vidun. Beveik laikas kibti į darbą. Džesas iš savo viengungio dėdės Haknyje paveldėjo namą su terasa ir sodu. Dėl šio laimingo atsitiktinumo jis atidarė nuosavą automobilių remonto dirbtuvę, kurioje dabar padoriai uždirba. Džesas tuoj pat suskubo pasiūlyti Molei apsigyventi jo namuose ir nevaržomai naudotis sode pastatyta akmenine stogine, kurioje tilptų jos puodų žiedimo krosnis.

Vis dėlto sėkmė Molei kol kas nesišypsojo. Mergina baigė Menų koledžą kupina didelių vilčių dėl ateities, bet, nors ir dirbo viršvalandžius viešojo maitinimo įstaigoje, vargiai pajėgdavo sumokėti už nuomą bei laiku apmokėti sąskaitas. Molė svajojo parduoti tiek keramikos dirbinių, kuriuos gamindavo laisvalaikiu, kad galėtų iš to gyventi ir visiškai atsidėti puodininkystei. Deja, ji dažnai jausdavosi kaip nevykėlė meno varžybose, nes atrodė, kad niekada nepriartėja prie savo tikslo.

Kaip ir Džeso, Molės vaikystė buvo marga, lydima nuolatinių permainų, nutrūkusių giminystės ryšių ir nesaugumo jausmo. Jos mama mirė, kai jai buvo devyneri, o močiutė atidavė ją įvaikinti nusprendusi auginti Ofeliją, vyresniąją Molės paauglę seserį. Molė niekaip negalėjo atsigauti nuo paprastos tiesos: jos giminė atidavė ją socialinei tarnybai vien todėl, kad ji, priešingai nei sesuo, buvo nesantuokinis vaikas ir, dar blogiau, akivaizdus jos motinos santykių su vedusiu vyru įrodymas. Šis nepateisinamas poelgis Molę taip įskaudino, kad net užaugusi ji nebandė atnaujinti ryšių su giminaičiais. Net dabar, sulaukusi dvidešimt dvejų, ji buvo linkusi ištrinti iš atminties vaikystės metus ir peikdavo save, kai tie blankūs prisiminimai vis dar iškildavo. Nors Molė nepalūžo ir didžiavosi savo geležine ištverme, jos širdis buvo minkšta kaip vata.

Tą vakarą jos darbovietė rūpinosi maistu ir gėrimais per vestuvių pokylį didžiuliame name Šventojo Jono miške. Tai buvo pasiturinčiųjų užsakymas, todėl įmonės vadovas Brajanas labai troško, kad viskas vyktų sklandžiai ir jie prisiviliotų naują klientą. Molė užsirišo prijuostę ant savo darbo aprangos: aptempto juodo sijonuko ir baltos palaidinukės. Nuotakos motina Kristalė Forfar, pervargusi valdinga blondinė, vilkinti šviesiai rausva suknele, rėksmingu balsu lauke dėstė Brajanui skubius nurodymus.

Brajanas mostu pakvietė Molę.

– Mano vyresnioji padavėja Molė… Šįvakar čia bus vienas vyrukas…

– Ponas Leandras Karera Markesas, – išdidžiai įsiterpė nuotakos motina, tardama užsienietišką vardą taip pagarbiai, kaip žmonės kreipiasi tik į karališkosios šeimos narius. – Jis yra Ispanijos bankininkas ir kaip mano vyro darbdavys – svarbiausias svečias. Pasirūpinkite, kad jis būtų nepriekaištingai aptarnaujamas. Stebėkite, kad jo taurė niekada nebūtų tuščia. Aš parodysiu, kai jis atvyks.

– Gerai. – Molė pritariamai linktelėjo ir nuskubėjo atgal į virtuvę, kur padėjo išpakuoti įrangą.

– Dėl ko tave kvietė? – paklausė jos bendradarbė padavėja Vanesa.

Molė paaiškino.

– Galiu lažintis, kad tai dar vienas dabita, pinigų turintis daugiau nei proto, – pareiškė rudaplaukė.

– Jeigu jau jis bankininkas, tikėtina, kad turi abu minėtus privalumus! – pajuokavo Molė.

Įspūdinga nuotaka, pasipuošusi įmantria prigludusia balto atlaso suknele, pasirodė su savo motina apžiūrėti švediško stalo. Molė stebėjo, kaip ponia Forfar šokinėja apie savo dukterį, tampydama į vietą jos šleifą ir taisydama diademą. Nepaisydama motinos rodomo dėmesio nuotaka išsakė didžiulį nepasitenkinimą dėl servetėlių, kurių spalva jau nebemadinga ir neatitinka jos pageidavimų. Brajanas puolė atsiprašinėti ir aiškinti, kad tuojau viską pakeis. Tuo metu Molė mąstė, kodėl jai pačiai nepavyko pelnyti motinos meilės ir kodėl vienintelis žmogus, puoselėjęs jai švelnius jausmus per pirmuosius devynerius gyvenimo metus, buvo sesuo. Nejaugi motina taip gėdijosi nesantuokinės dukters?

Po kelių minučių Molė buvo pakviesta prie durų, kad įsidėmėtų pasirodžiusį Ispanijos bankininką. Aukštas tamsus vyras, įsitraukęs į pokalbį su nuotakos tėvais, buvo toks išvaizdus, kad net gniaužė kvapą. Žiūrėdama į jį Molė pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo širdis. Šis vyras neapsakomai gražus: nuo madingos šukuosenos iki tobulo įdegio ir klasikinių veido bruožų. Be to, jis apdovanotas atletišku, antikos dievams prilygstančiu kūnu – lieknu liemeniu, plačiais pečiais ir ilgomis rankomis bei kojomis.

– Eik, pasiūlyk ypatingajam svečiui išgerti, – paragino Brajanas.

Molė sulaikė padažnėjusį kvėpavimą, susijaudinusi ir sutrikusi dėl savo perdėto susižavėjimo ispanu. Jai tai nebūdinga. Mergina niekada nežiūrėjo į vyrus taip kaip jos bendraamžės. Nepastovūs tikrosios motinos santykiai su begale niekšų paliko dėmę dar Molės vaikystėje. Net tada ji suvokė, kad trokšta visai kitokių santykių, kur kas daugiau negu atsitiktinio sekso su vyrais, vengiančiais įsipareigoti, prisidėti prie bendrų namų kūrimo ar atlikti tėvo vaidmenį auklėjant vaikus. Be to, ji nenorėjo būti įskaudinta ar palikta. Išskyrus Džesą, visi iki pilnametystės sutikti vyrai tik padidino Molės atsargumą ir nepasitikėjimą kitos lyties atstovais. Ji turėjo vaikinų, bet nė vieno ypatingo; neturėjo jokio noro su kuriuo nors iš jų mylėtis. Taigi Molę pribloškė tai, kad vos pažvelgus į kitą kambario pusę ir pamačius ten stovintį vyruką plaučiuose ėmė trūkti oro, o mintys visiškai susijaukė.

Kuo arčiau Molė ėjo su padėklu gėrimų, tuo ispanas jai atrodė aukštesnis, o ji smalsiai jį nužiūrinėjo godžiai rydama akimis kiekvieną nepriekaištingos išvaizdos detalę. Aukščiausios kokybės kostiumas pasiūtas pagal klasikinį modelį iš pačios brangiausios žvilgančios medžiagos. Vyras jai atrodė toks turtingas, tarsi būtų ne banko darbuotojas, o jo savininkas.

– Pone? – Molė ištiesė padėklą ir prakalbo, kad atkreiptų vyro dėmesį. Jis pažvelgė žemyn ir ji pastebėjo, kad juodut juodutėlės blakstienos yra nepaprastai tankios, o akių spalva primena šviežią auksaspalvį medų. Sutikus tą nuostabų žvilgsnį Molei apsvaigo galva tarsi netikėtai krintant iš didelio aukščio.

– Ačiū. – Leandras paėmė taurę ir godžiai išgėrė, nes burna buvo perdžiūvusi. Jeigu Forfaros nebūtų artimi motinos draugai, šįvakar jis tikrai būtų pasilikęs namie. Dėl gerklės uždegimo ir antibiotikų kurso Leandras jautėsi prastai. Vis dėlto jis nebūtų išvengęs sąžinės graužimo, jei, sėkmingai išsisukęs nuo dalyvavimo vestuvių ceremonijoje, nepasirodytų ir pobūvyje. Nusiteikęs pabūti vienas jis paleido savo įprastą palydą – vairuotoją bei asmens sargybinius – ir atvažiavo pats.

Jo dėmesį iškart prikaustė jaunieji, kurie akivaizdžiai ginčijosi. Nuotaka atrodė itin vaidinga, o jaunikis – apgailėtinai sutrikęs ir trokštantis būti bet kur kitur, tik ne čia. Leandrui šis jausmas puikiai pažįstamas. Jis taip pat nemėgsta vestuvių. Vyras abejingas tokioms dirbtinėms linksmybėms, o skyrybų statistika verčia niekais visą romantišką pasaulėžiūrą ir širdingus pažadus. Leandras saugojo savo laisvę nuo bet kokio suvaržymo ir negalėjo net įsivaizduoti, kad kada nors norėtų vėl susituokti.

Skindamasi kelią pro plepančių svečių būrelius Molė apstulbo sugavusi aukšto tamsiaplaukio gražuolio bankininko žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į ją. Mergina išraudo ir nusistebėjo, kodėl jis atrodo toks rūstus. Negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi, tikėdamasi taip jį pralinksminti.

Leandras mintyse pripažino, kad džiugi smulkutės padavėjos šypsena tokia pat žavi kaip ir veidelis, o nuotaika žiūrint į ją akimirksniu pragiedrėjo. Įkypos žalios akys žėrėjo kaip katės virš begėdiškai riestos nosytės, duobučių skruostuose ir sultingų rausvų lūpų, savo forma primenančių Kupidono lanką. Vos suvokęs, kad spokso į padavėją, vyras save subarė ir vėl nukreipė dėmesį į rankoje laikomą gėrimą. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, jis tebematė tas nuostabias katiniškas akis ir putlias rausvas lūpas. Visa tai sudarė neįprastą derinį: nekalta mergaitė ir nepaprastai gundanti katytė. Vyrą sutrikdė jo paties reakcija ir užplūdęs seksualinis jaudulys, nes jis nebuvo su jokia moterimi nuo Aloyzos mirties. Netekus žmonos kaltė visiškai sunaikino jo kūniškas aistras.

– Eikš čia, pupyte! – šūktelėjo kažkas įžūliai.

Molė suskubo greičiau nešioti gėrimus, nes į pobūvio sales rinkosi vis daugiau svečių. Jai aptarnaujant trijulė jaunuolių, kurie jau aiškiai buvo išlenkę kelias taures, atvirai pakomentavo gundančią jos figūrytę. Ji plačiai išsišiepė ir nepaisydama lėkštų sąmojų nuskubėjo tolyn. Grįžo prie baro priimti daugiau užsakymų.

– Ypatingasis svečias laiko tuščią taurę, – susirūpinęs įspėjo ją Brajanas. – Nenuleisk nuo jo akių.

Molė šįkart stengėsi nežiūrėti į bankininką, bet einant per salę jo link širdis smarkiai tuksėjo. Nekantrumas ir geismas pernelyg gundė dar kartą pažvelgti į jį ir mergina pasidavė: jis iš tikrųjų atrodo žavingas, lempų šviesoje juodi plaukai tiesiog žvilga pabrėždami dailius skruostikaulius ir tvirtą vyrišką smakrą. Molė pajuto, kad jos burna džiūsta bejėgiškai trokštant, jog ją vėl pervertų tas skvarbus žvilgsnis.

Ją sukrėtė užplūdusių jausmų jėga. Šis vyras yra nepažįstamasis ir ji nieko apie jį nežino, galbūt net neturi su juo nieko bendra. Tai tėra fizinis potraukis, bet ši trauka beveik nenugalima. Pirmą kartą Molei parūpo, ar panašų jausmą vedusiam vyrui juto ir jos jau mirusi mama. Galbūt ji pati kalta, kad buvo tokia nesupratinga ir niekino tėvus dėl nesantuokinio meilės romano.

Leandras stebėjo prie jo artėjančią merginą ir grožėjosi jos dailia figūra – miniatiūrinė Venera vaikiško dydžio pėdytėmis ir tokiu liaunu liemeniu, kad tikriausiai apimtų jį rankomis. Atrodė, kad ji juda pagal muziką. Dios mio! [ Dios mio (isp.) – Dieve mano. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)] Kas jam darosi? Ji – padavėja ir tikrai netinkama pora; jo socialinė padėtis neleidžia prasidėti su aptarnaujančiu personalu. Tačiau neklusnus žvilgsnis įsirėmė į jos neapsakomai patrauklų kūną. Vyras pastebėjo, kaip aptempti merginos marškinėliai išryškina nedideles apskritas krūtis ir po sijonu gundomai pūpsantį užpakaliuką. Jos riestos blakstienos pakilo ir tos žalios akys įsmigo tiesiai į jį. Leandras pajuto, kaip šis akių kontaktas nukrėtė lyg elektra visą liekną raumeningą kūną ir sukėlė atsakomąją reakciją jo kirkšnyse. Jis pastatė tuščią taurę ant jos atnešto padėklo ir paėmė kitą. Akimirką jam toptelėjo, kad troškulį būtų išmintingiau malšinti vandeniu, o ne alkoholiu, bet tai, kas įvyko vėliau, nukreipė jo mintis kitur.

Pašaukta tos pačios triukšmingos vyrų trijulės, kurią neseniai aptarnavo, Molė nuėjo. Jie perskaitė jos vardą ant uniformos ženklelio ir kreipėsi familiariai. Vienas vyrukas stačiokiškai pakomentavo jos krūtis, o ji sustingo iš baimės, kai kitas vaikinas apglėbė ją ranka.

– Paleiskite! – suirzusi Molė su panieka riktelėjo skriaudikui. – Aš čia nešioju gėrimus – ir nieko daugiau!

– Koks apgailėtinas laiko švaistymas, panelyte, – susisielojo ją laikantis raudonskruostis vyras. Nors mergina supyko, jis ant padėklo tėškė didelės vertės banknotą. – Gal šiąnakt grįžk namo su manimi? Patikėk, aš galiu tave labai pamaloninti.

– Ačiū, nereikia. Tučtuojau patraukite nuo manęs rankas, – pareikalavo Molė.

– Ar tu bent numanai, kiek aš šiemet uždirbau?

– Man tai visai nerūpi ir man nereikia arbatpinigių, – atkirto Molė ir įbrukusi banknotą atgal jam į ranką išsilaisvino iš vyro gniaužtų, vos tik šis kiek atsipalaidavo.

Kaip jis drįsta kalbėti su ja kaip su prostitute ir bandyti nupirkti? Molė skubiai pasišalino lydima sutartinio vyrų juoko. Brajanas su nerimu stebėjo Molę tarpduryje ir ji nuėjo tiesiai pas jį norėdama perspėti, kad nenuleistų akių nuo įžūliosios šutvės, kol jie dar labiau neįsišėlo.

– Nepakęsiu, kad kas nors mane grabinėtų ar taip užgauliotų. Galiu paduoti į teismą už seksualinį priekabiavimą, – piktai pareiškė Molė.

Sunerimęs dėl tokio grasinimo viršininkas kilstelėjo antakius.

– Tie tipeliai paprasčiausiai kvailioja ir bando su tavimi flirtuoti. Tu esi graži, o tokių čia nedaug. Jie tiesiog per daug išgėrė. Esu įsitikinęs, kad niekas nenorėjo tavęs įžeisti.

– Nesutinku. Jie nieko nepaiso ir labai agresyviai elgiasi, – paprieštaravo Molė ir nuėjo prie baro įsiutusi, kad jos skundas nevertinamas rimtai. Ji puikiai žinojo, kad vadovas trokšta išvengti bet kokių nemalonumų, dėl kurių galėtų žlugti galimybė gauti naujų užsakymų iš čia dalyvaujančių pasiturinčių svečių. Tačiau pirmą kartą gyvenime Molė pasipiktino savo žema socialine padėtimi, dėl kurios Brajanas buvo aiškiai priverstas jos nusiskundimą laikyti nereikšmingu ir verčiau atsižvelgė į tų pasipūtusių neišauklėtų storžievių patogumą.

Leandras giliai įkvėpė. Jis stebėjo šią sceną ir vos neįsikišo į apsvaigusių vyrukų šėliones. Manė, kad nuo tokio priekabiavimo padavėją turėtų apsaugoti jos viršininkas.

Taigi jos vardas Molė – nugirdo, kaip vyrukai ją kvietė. Ar tik tai ne mažybinė forma nuo vardo Marija? Net jeigu ir taip, kurių velnių man tai turėtų rūpėti? – susierzinęs paklausė savęs mintyse.

Jam nepatinka jaustis išmuštam iš pusiausvyros. Lydimas vakaro šeimininkės Kristalės Leandras leidosi pristatomas kai kuriems svečiams.

Lisandras Metaksis dalyvavo be savo žmonos, kuri, kaip jis džiaugsmingai paaiškino, netrukus gimdys trečią vaikelį. Jeigu jis tikėjosi sveikinimų, tai jų nesulaukė. Kai kalba pakrypdavo apie vaikus, Leandras neturėdavo ko pasakyti ir netgi prarasdavo susidomėjimą. Tačiau jam parūpo, ar teisingai numano, kad įtakingasis Graikijos magnatas giriasi savo vyriškumu?

Niekas negalėjo atitraukti Leandro žvilgsnio nuo Molės, vėl artėjančios prie įkaušusių vyrų, prašančių pripildyti taures. Jos mieluose bruožuose atsispindėjo įtampa, o nenoras juos aptarnauti buvo akivaizdus. Stambaus sudėjimo šviesiaplaukis iš pasalų vėl ją sučiupo ir ranka nuslydęs žemyn šiurkščiai spustelėjo užpakaliuką.

Kai Molė supykusi ėmė priešintis, Leandras jau žengė prie jų.

– Patrauk nuo jos rankas! – paliepė jis.

Įkaušęs vyriškis nustūmė Molę ir užsimojęs žengė prie ispano. Sujaudinta, kad Leandras atėjo jos gelbėti, Molė pernelyg gerai žinojo, koks didelis pavojus jam gresia būti sumuštam trijų girtų vyrų, kuriuos išdrįso paauklėti. Ji suskubo įsiterpti ir užpuolikas, nenorėdamas smogti merginai, buvo priverstas kumštį nukreipti. Vis dėlto Leandrui taip kliuvo per smilkinį, kad jis triukšmingai parkrito. Vyras pakaušiu trinktelėjo į grindų plyteles – akimirką viskas aptemo ir jis prarado sąmonę. Tikriausiai laikas buvo sustojęs tik jam, nes kai vėl atsimerkė, priešais save išvydo tas iškart atpažįstamas ryškiai žalias akis – virš jo palinkusios padavėjos veide švytėjo nuoširdus susirūpinimas. Ji buvo pakankamai arti, kad citrusinis jos garbanotų plaukų bei kreminės odos aromatas pasiektų jo šnerves ir sužadintų galingą seksualinį atsaką.

Kai Molės žvilgsnis susitiko su Leandro tamsaus medaus akimis, atrodė tarsi visas pasaulis būtų sustojęs, o ji išsiųsta į nežinomybę. Į jos papilvę pamažu įsisukęs karštis užgniaužė kvapą. Slapčiausios kūno vietelės atgijo ir ėmė tvinkčioti tarytum kažkas būtų spustelėjęs jungiklį.

Apgirtę vyrukai pasišalino ir įsimaišė į svečių minią supratę, kiek daug žmonių stebi šią sceną. Kristalė Forfar piktai mostelėjo Molei liepdama pasitraukti.

– Jau ir taip sukėlei užtektinai rūpesčių! Pone Karera Markesai, ar iškviesti gydytoją?

Molė pašoko ant kojų ir stebėjo, kaip Leandras atsistojęs šiek tiek susvirduliavo, bet ramiai atsisakė siūlomos medikų pagalbos.

– Manau, turėtumėte nuvažiuoti į ligoninę, – pareiškė Molė. – Akimirką buvote praradęs sąmonę, tad jums gali būti smegenų sukrėtimas.

– Ačiū, bet nesu sužeistas, – išdidžiai patikino Leandras lygindamas savo suglamžytą švarką. – Vis dėlto norėčiau įkvėpti gryno oro. Čia tvankoka.

– Kas, po galais, įvyko? – paklausė Brajanas, pasivedėjęs merginą į šalį, kad galėtų pasikalbėti asmeniškai.

Molė ėmė aiškintis, o Vanesa sukiojosi netoliese.

– Tas ispanas tikras didvyris – tik įsivaizduok, toks vyras kaip jis rizikuoja įsikišti, nes kažkokie girtuokliai įgnybo tau į užpakalį! – sušuko Vanesa. – Tu šito nesitikėjai?

Jo elgesys išties nustebino Molę, bet kartu padarė įspūdį, nes vienintelis jos pažįstamas vyras, kuris būtų užstojęs moterį, yra Džesas. Ji paėmė iš indaujos lėkštę, prikrovė rinktinių užkandžių ir padėjo viską ant padėklo su gėrimu. Nešina padėklu ji nuėjo pro stiklines duris į balkoną, kur stovėjo Leandras Karera Markesas.

Įsitempęs lieknas vyras buvo palinkęs virš turėklų ir žiūrėjo į ryškias miesto šviesas.

– Norėjau padėkoti, kad liepėte tam vaikinui mane paleisti. Tai buvo labai drąsu, – skubiai sumurmėjo Molė statydama padėklą ant staliuko šalia jo. – Apgailestauju, kad jums kliuvo toks smūgis.

– Jeigu nebūtum stojusi skersai kelio, būčiau kirtęs jam atgal, – pareiškė Leandras atsisukęs į ją. Vyras vis dar stebėjosi ta įniršio banga, kuri užliejo jį pamačius, kaip girti vaikinai liečia jos kūną. Jį labai įžeidė vaizdas, kaip kitas vyras ją grabinėja.

– Jie buvo trise, o jūs vienas. – Molė pasistiebė ant pirštų galiukų ir švelniai palietė tamsėjančią mėlynę ant rusvos jo odos. – Jus galėjo baisiai sumušti ir aš dėl to jaučiuosi labai kalta. Atnešiau jums šiek tiek maisto. Suvalgykite ką nors.