Читать книгу Gyventi čia ir dabar - Lynne Marshall - Страница 1

Pakėlęs žvilgsnį nuo stalo Džeisonas susidūrė su įsistebeilijusiomis didelėmis mėlynomis akimis. Savaitgalius jis praleisdavo plaukiodamas, o sekmadienio popietę, neturėdamas ką veikti namie, ligoninėje peržiūrėdavo pacientų laboratorinių tyrimų duomenis ir grafikus. Toji mažutė stovėjo kabineto tarpduryje ir nemirksėdama jį stebėjo.

– Dėdė, – tarė mergaitė. Nusmukęs nuo pečių švarkelis nenukrito tik todėl, kad abi rankas buvo sukišusi į rankoves, o vieną plaštaką, rodydama į jį, atkišo į priekį. Paprasta neužsegama palaidinė, beveik nedengianti apvalaus pilvuko, ir margos kelnės derėjo prie ryškiai žalio švarkelio. Spiralėmis susisukusių šviesiai kaštoninių plaukų sruogos gaubė apskritą veidelį.

– O jūs kas tokios? – Džeisonas stengėsi negalvoti apie dukterį, kurios neryškus paveikslas staiga iškilo prieš akis.

Ilgos grakščios rankos nusileido žemyn ir apkabino vaiką, kuriam buvo dveji, daugiausia treji metai. Hanai buvo ketveri.

– Nagi, čiauškute, sakiau, kad būtum šalia mamos. – Ne taip, kaip kiti tėvai, moteris į mergaitę nesikreipė meilikaujamu tonu, kaip paprastai kalbinami kambariniai gyvūnėliai. Balsas buvo sodrus, šiek tiek prikimęs, tokie būna klasikinių filmų aktorių balsai. – Oi, maniau, kad čia nieko nėra, – sutriko moteris.

Džeisono čia ir neturėjo būti, bet vandenynas, buvęs ramus, staiga pasišiaušė, kilo gūsiuotas vėjas, ir nors saulėje kraujas paprastai įkaisdavo ir jis nebesijausdavo toks vienišas, šiandien to neįvyko. Todėl ir nusprendė padirbėti.

– Pamaniau, kad verčiau padirbėsiu prieš užplūstant naujų ligonių bangai kitą savaitę. – Jis atsistojo ir ištiesė ranką. – Esu Džeisonas Rodžeris, šiame skyriuje dirbu šeimos gydytoju.

Jaunoji moteris taip pat padavė ranką. Delnas buvo vėsus ir dailus, kaip ir visas kūnas. Džeisonui patiko, kad moteris beveik jo ūgio ir kad ji ir dukra visą laiką žiūri į jį.

– O aš – Klerė Olbrait, praktikuojanti slaugė, – tarė persimetusi vaiką per klubą. – Manau, kad tų naujų ligonių srautas bent iš dalies priklauso ir nuo manęs. – Ji nusišypsojo, parodydama baltus lygius dantis. – Nedalyvavote posėdyje, kai mane priėmė.

– Ne. – Džeisonas paleido ranką ir pasitrynė kaklą. – Tą darbą palieku kitiems.

Filas, Džonas ir Renė neleido jam per šiuos ketverius metus emociškai palūžti. Gerai jausdamasis padėjo klinikai tvarkytis su didėjančiais sunkumais. Jis nežinojo, ką būtų daręs ar kur atsidūręs, jei šalia nebūtų buvę draugų gydytojų.

Pelenų spalvos moters plaukai mainėsi krentant šviesos ruožams. Kakta aukšta, rusvi antakiai gražiai derėjo prie šviesiai rudų akių. Nosis ir smakras buvo griežtų linijų, ir tai jam patiko. Vyras nusuko akis.

Ji iš tikrųjų graži, bet Džeisono tai nedomino. Jis rūpinosi tik savo, gydytojo, darbu ir ligoniais, visa kita nerūpėjo. Visiškai.

– Vaikščiojau koridoriumi. – Klerė, regis, nežinojo, ką sakyti. Džeisonas jai nepadėjo, stovėjo kaip idiotas ir kaip visada žvelgė nematančiu žvilgsniu. – Man patinka šis pastatas, – ji prisipažino. Akys sublizgo prakalbus apie medicinos klinika paverstą trijų aukštų Viktorijos laikų statinį. – Kai važiuodavau pro šalį ir pamatydavau iškabą Vakarų pakrantės gydymo įstaiga, tardavau sau: kada nors ir aš čia dirbsiu, ir štai aš čia.

Moters entuziazmą Džeisonas Rodžeris priėmė su širdgėla. Nuo jos dvelkė idealizmu ir viltimi – tuos dalykus seniai pamiršo. Nepajėgdamas sugalvoti tinkamo atsakymo, Džeisonas tylėjo ir buku veidu spoksojo priešais save.

Prieš keletą metų paragintas žmonos šį pastatą kartu su partneriais įsigijo bendram verslui. Jam patiko šis namas. Tada ir jo akys dar švytėjo optimizmu kaip dabar panelės ar ponios Olbrait akys.

– O čia Džina.

Moteris nuraudo, plačiai nusišypsojus skruostuose išryškėjo duobutės – šypsena buvo užkrečianti. Bet Džeisonas jau seniai liovėsi šypsotis.

Mažoji droviai įsikniaubė motinai į petį. Tikriausiai suprato, kad Džeisonas nėra iš tų žmonių, kuriems patiktų tyras žvilgsnis ir švytinti šypsena.

– Sveika, Džina. O jus, ponia Olbrait, sveikinu pradėjus dirbti pas mus.

Išbėrė tuos bereikšmius žodžius vien todėl, kad norėjo atrodyti jautrus, bent vaiko akyse. Daugiau išspausti nesugebėjo. Nė kiek nesutrikusi Klerė linktelėjo galvą. Ant klubo užsodintas vaikas muistėsi ir prašėsi žemyn. Moteris nuleido dukrą ir, prilaikydama mergytę už petukų, netarusi nė žodžio, nusivedė koridoriumi.

Taigi medicinos įstaiga pasamdė dar vieną, jau penktą, seselę. Atsisakius viso gydytojo etato, nuspręsta, kad pakaks diplomuotos seselės. Be įprasto darbo ligonių priėmimo skyriuje, jai turėjo būti patikėta rūpintis sergančių diabetu ir per daug cholesterolio turinčių ligonių mityba ir mankšta. Bent šitaip planavo Renė. Naujoji darbuotoja dar galėtų atlikti ir suaugusiųjų, ir vaikų medicininę apžiūrą, taip pat imti gimdos kaklelio tepinėlius tyrimui. Ilgainiui galima sugalvoti ir kitų darbų, kad ji visą laiką būtų užimta.

Renė, kalbėdama apie naująją darbuotoją, užsiminė apie platesnį jos požiūrį į ligonių slaugą, bet nepaaiškino, ką tai reiškia. Jei savo patarimais netrukdys kitiems dirbti, ar jam turėtų tai rūpėti?

Vis dėlto, priimant penktą darbuotoją į įstaigą, Džeisonui buvo neramu dėl vieno dalyko – ką jis veiks turėdamas daugiau laisvo laiko? Ligoninė jam buvo ne tik ta vieta, kurioje galėjo praktiškai pritaikyti profesinius įgūdžius, bet ir priebėga nuo gyvenimo. Jei neturės daug darbų, bus priverstas susidurti su išorės pasauliu. Negalėjo leisti, kad tai įvyktų.

***

– Ne pats draugiškiausias tipas, – Klerė sumurmėjo Džinai, uždarydama savo kabineto duris vos per du kambarius nuo gydytojo Rodžerio. Dukrelė pasileido per kambarį – šiai buvo neįdomu.

Nors dailiai nuaugęs, turėjo tiesius, kiek susivėlusius kaštoninius plaukus ir vyriškus veido bruožus, šaltos pilkos jo akys buvo negyvos, o ir pats atrodė tarsi išsunktas, be gyvybės. Tai trikdė. Išvydus bereikšmį žvilgsnį, jos nugara perbėgo šiurpuliukai.

Klerei dingtelėjo, kad Džeisono Rodžerio siela sužeista. Dailus ir seksualus vyriškis, vilkintis pilkais vandensvydininko marškinėliais ir vėjastriuke, nors ir atrodė gyvybingas, giliai viduje buvo pažeistas ir nesugebėjo bendrauti.

– Vienas žmogus gali tave suprasti, gydytojau Rodžeri, – ji sušnabždėjo. Mintis, kad suprastų pažeistą sielą, ir intrigavo, ir kėlė baimę.

Tai, kad naująjį darbdavį iškart perkando, nejaudino. Šioje įstaigoje įsidarbino siekdama praktiškai diegti platesnio požiūrio į mediciną idėjas, o ne ieškodama draugų. Po skyrybų su sutuoktiniu, kad atgautų pasitikėjimą savimi, reikėjo stipraus postūmio.

Juodu susituokė būdami jauni ir svajojo apkeliauti pasaulį. Po pirmųjų vestuvių metinių Klerė pajuto keistus simptomus, o to nebuvo numatyta jo planuose. Vyras jos neatjautė ir dar dvejus metus ujo, prikaišiodavo, kad dėl jos kaltės reikia nutraukti žygį arba ilgadienę kelionę dviračiais. Kai ji, kamuojama nepaaiškinamų skausmų, priguldavo pailsėti, kaltindavo apsimetinėjant ir liguistai rūpinantis sveikata. Po metų Klerė pasijuto nėščia, santykiai lyg ir turėjo pagerėti, bet patvirtinus galutinę diagnozę viskas tik pablogėjo.

Kas buvo, tas pražuvo, kaip sakoma. Ieškodama, kaip pagerinti padėtį, ji daug patyrė. Už tai, kad sugebėjo grįžti į gyvenimą, buvo dėkinga netradicinei medicinai ir norėjo pasidalyti žiniomis su pacientais čia, privačioje Vakarų pakrantės klinikoje.

Ji sau prisiekė, kad naujoje vietoje dirbs taip, kad ligoniai jaustųsi kuo geriau. Ir ne tik fiziškai. Gydytojas Rodžeris gali lindėti susisuktame kokone, gali kyboti žemyn galva kabinete ir spjauti į aplinkinius – tai ne jos reikalas ir jai nerūpi. Šis vyras jos nedomina – nebent kištųsi į darbą.

Džina pribėgo prie lango ir ištiesė pirščiuką į tolumoje mirguliuojantį Ramųjį vandenyną.

– Glazu.

– Tikrai gražu.

Klerė žiūrėjo į puikų vaizdą ir ją užliejo maloni šiluma. Klinika įsikūrusi Santa Barbaros senamiesčio centre, vos per kelis kvartalus nuo Valstijų gatvės, pagrindinio prospekto. Priėjusi arčiau prie lango, pažvelgė pro palmių šakas į molą. Ji jau šio to pasiekė ir buvo ne šiaip seselė, o seselė, baigusi netradicinės medicinos studijas.

Pasinaudos proga ir įrodys, kad pamažu atsisakoma pasenusių ir sustabarėjusių medicinos metodų ir pereinama prie nuosaikesnio požiūrio, jog tradicinė medicina turėtų būti derinama su netradiciniais gydymo būdais. Klerės nuomone, gydant žmogų reikėtų matyti visumą, nes žmogus – ne tik kūną, bet ir jausmus, sielą, taip pat socialinius poreikius turinti būtybė. Kai kurių gydytojų pasitikėjimą ji užsitarnavo, kai per pokalbį papasakojo apie homeopatiją. Jie manė, kad tokia specialistė šiai įstaigai tinkama.

Klerė buvo gyvas pavyzdys, kad lėtines ligas geriausia gydyti alternatyviais ir tradiciniais metodais. Ji nebeprisiminė, kada paskutinį kartą patyrė vilkligės paūmėjimą, o kasdienius negalavimus ir skausmus sugebėjo kiek įmanoma sumažinti. Mat visur ir visada stengėsi palaikyti pusiausvyrą. Žvilgtelėjo į naujojo bendradarbio kabinetą: Džeisonas Rodžeris turėjo kažką tokio, kas ją trikdė.

Džina apkabino jos kelnėmis aptemptą šlaunį.

– Noliu valgyti.

Klerė nužvelgė porą neišpakuotų dėžučių. Šyptelėjo brangiausiam savo turtui.

– Tuoj duosiu. Tik dar truputį pakentėk.

Dukrytė šypsojosi ir nekaltai žiūrėjo patikliomis akimis. Beveik antra valanda, pietų metas seniai praėjęs. Jiedviem būtina užkąsti. Džina gal net snūstelėtų ir Klerė baigtų tvarkytis naujajame kabinete ir šalia esančiame apžiūros kambaryje.

Erdvus laukiamasis Viktorijos laikų stiliaus name su plačiu priebučiu, didžiuliu langu erkeryje ir pilonu įrengtas buvusios svetainės vietoje, valgomasis buvo paverstas priimamuoju ir pirmame aukšte dar liko vietos trims gydytojų kabinetams ir apžiūros kambariams. Virtuvė, maisto podėlis ir skalbykla virto gydytojų ir seselių poilsio kambariu, o apačioje buvo įrengtas kambarys procedūroms atlikti ir susidėti seselėms būtinus išteklius.

Antrasis aukštas, prieš įkuriant Klerės kabinetą, visas buvo paliktas Džeisonui ir jo šeimos klinikai. Vienas miegamasis pertvarkytas į nediduką laukiamąjį, kitame įrengtas toks pat kaip pirmame aukšte seselių postas ir procedūrų patalpa.

Aukštos lubos ir jas juosiantys lipdiniai su karūnomis patalpą darė erdvesnę, o plokštėmis iškalti kambariai visi skirtingi. Trečias aukštas paverstas sandėliu, bent taip Renė Munro aiškino Klerei, kai prieš pusantros savaitės aprodė patalpas. Džeisono kabineto durys tą dieną buvo uždarytos, o Renė nepabeldė su juo pasilabinti.

Klerė turėjo žnybtelėti sau, kad patikėtų esanti priimta į tokią žinomą ir nuostabiai įrengtą medicinos įstaigą. Bet kaip dirbs viename koridoriuje su tuo paniurėliu Džeisonu Rodžeriu?

– Noliu valgyti!

Jei visi taip lengvai ir tiesmukai bendrautų kaip pustrečių metų vaikai, gyventi būtų daug lengviau.

– Gerai, nenuorama, eime.

Klerė pagalvojo apie kabinete tūnantį gydytoją Rodžerį ir tai, kad Renė nepakvietė jo į ekskursiją po patalpas. Norėdama padaryti gerą įspūdį, suteiks jam dar vieną progą. Pradariusi jo duris, kyštelėjo galvą vidun.

– Mudvi traukiame į sveiko maisto parduotuvę už kampo pirkti sumuštinių. Gal atnešti ir jums?

Tas nė nepakėlė galvos.

– Tiesą sakant, jau beveik baigiau. Nugriebsiu ką nors pakeliui į namus. Ačiū, kad pasiūlėte.

Ką gi, ji suprato. Rodžeris nori būti vienas ir Klerė jo daugiau nešnekins.

Pirmadienio rytą prisiminė lyg pro miglą. Klerei teko keltis nežmoniškai anksti, kad nuvestų Džiną pas auklę, o pati suspėtų į pusryčius, kuriuos Renė Munro rengė klinikoje jos priėmimo proga. Skaudėjo visus rankų raumenis, nes vakar kilnojo dėžes, pakavo ir išpakavo, todėl skausmui numalšinti teko išgerti dar vieną paskubom išspaustų vaistinių žolių stiklinę. Kol kas viskas klostėsi gerai.

Nusivariusi nuo kojų užbėgo klinikos laiptais, nuskubėjo gėlių vazonais nustatytu koridoriumi ir įsmuko į virtuvę – buvo be penkiolikos minučių aštunta ryto. Filipas Hansonas, klinikų pulmonologas, pasisveikino ir ištiesė jai stiklinę šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir dubenėlį šilauogėmis apibarstytų javainių.

– Kadangi esate homeopatijos žinovė, – pasakė, – pamaniau, kad nederėtų piktnaudžiauti bandelėmis su glajumi ar panašiu maistu.

Nors įpusėjęs ketvirtą dešimtį, jis atrodė jaunatviškai, o plati draugiška šypsena padėjo Klerei įveikti pirmosios dienos jaudulį.

Kardiologas Džonas Bekeris pasveikino ją nuo persikų spalvos staltiese užtiesto stalelio, nukrauto indais ir stalo įrankiais.

– Ateikite prie mūsų, – pakvietė tarsi ji būtų drauge dirbusi ne vienus metus.

Klerė prisėdo šalia jo ir paėmusi indelį su cinamonu įsibėrė jo į dubenėlį su javainiais. Cinamonas naudingas ne tik imuninei sistemai, bet reguliuoja ir cholesterolio kiekį; ji šio prieskonio vartojo kasdien.

Gydytojas Bekeris žilstelėjusiais trumpai kirptais plaukais buvo panašus į mokslininką. Per ekskursiją Renė užsiminė, kad gydytojas Bekeris bėgioja ilgus nuotolius, tai liudijo liesas, prakauliai raumeningas vyro kūnas.

– Labas rytas, Klere. Atleiskite, šiandien jaučiuosi šiek tiek pavargusi, – prisipažino Renė Munro, klinikos akušerė ir ginekologė. – Naktį priėmiau dvynius.

– O, kaip nuostabu. Ar viskas vyko sėkmingai? – pasiteiravo Klerė ir nurijo šaukštelį javainių.

– Motina norėjo gimdyti natūraliu būdu, bet, gimus pirmam vaikeliui, antrasis ėjo kojomis į priekį ir nenorėjau rizikuoti. – Renė susibraukė tankių plaukų sruogą už ausies. – Gimdymas tęsėsi aštuonias valandas, tai buvo pirmas jos gimdymas, galų gale baigėsi cezario pjūviu.

– Vargšelė! – Greičiausiai kūdikius nuvežė į vietos ligoninę, kuri viena ir tebuvo šiame mieste.

Ji žinojo, kad pirmą darbo dieną pusryčiaus su visais, bet nenorėjo namie gerti vaistų neužkandusi, todėl dabar, kad neįžeistų naujųjų bendradarbių, valgė antrus pusryčius. Visi buvo malonūs ir draugiški, nuojauta sakė, kad jai patiks čia dirbti.

Filipas pasiūlė apskritą akytą bandelę su sėlenomis.

– Pats kepiau, – pasigyrė ir išdidžiai nusišypsojo.

Jo smakras giliai perskeltas, bet šiam vyrui tai tiko. Renė dar pasakė Klerei, kad Filas jaunystėje laimėjo ne vieną banglenčių sporto apdovanojimą, o iš tamsaus įdegio ir saulės nugairintų plaukų galėjai spėti, kad jis iki šiol sportuoja.

Klerė perlaužė dar šiltą garuojančią bandelę. Taip skaniai kvepėjo, kad dar neatsikandus burnoje prisirinko seilių. Jei būtų pabūrusi iš arbatos tirščių, tikriausiai būtų sužinojusi, kad priaugs svorio.

Nurijusi pirmą kąsnį, nusibraukė trupinius nuo skreito. Šiai dienai pasirinko įspūdingą violetinę spalvą. Kad padarytų gerą įspūdį, apsivilko prigludusią neįmantrių raštų suknelę, pritaikė kaklo papuošalą ir batelius. Plaukus paleido laisvai kristi, net sugarbiniavo šios iškilmingos dienos proga. Vakar Džeisonas Rodžeris užklupo ją vilkinčią paprastomis pusilgėmis kelnėmis ir priderintu švarkeliu, plaukai buvo ant viršugalvio surišti į arklio uodegą, ir ji, atsitiktinai susidūrusi su bendradarbiu, pasijuto nejaukiai, nes buvo nepasidažiusi. Šiandien apvedė akis ir net patamsino blakstienas, o vokus šiek tiek paryškino violetiniu pieštuku.

Apsižvalgė po kambarį. Virtuvėje išlaikytas maždaug 1900 metų stilius, išskyrus naujovišką nerūdijančio plieno šaldytuvą ir mikrobangų krosnelę bei orkaitę. Ji šyptelėjo, pagalvojusi, kad nauji prietaisai priderinti prie originalių skardinių lubų. Sprendžiant iš stovo indams džiovinti, automatinė indų plovyklė neįrengta. Jai patiko, kad stalas užtiestas staltiese, o viduryje kažkas pastatė nedidelę vazą su gėlėmis. Visi šioje klinikoje jautėsi kaip namie ir buvo nusiteikę geranoriškai.

Atėjo dvi seselės ir registratorė – jas taip pat supažindino su Klere. Smagu, kad tarp gydytojų ir seselių nėra to plika akimi nematomo užtvaro. Visi sveikinosi, gerdami kavą ir kramsnodami bandeles be įtampos šnekučiavosi, lyg būtų didelės ir laimingos bendrą darbą dirbančios šeimos nariai.

Klerė džiaugėsi jai priklausydama.

Vis dėlto vieno žmogaus trūko. Džeisonas Rodžeris nedalyvavo, tačiau niekas, išskyrus ją, regis, to nepastebėjo.

Po pusryčių Klerė užlipo laiptais, kad pasiruoštų priimti pirmą pacientą. Registratorė Gabi surašė visus, paskutinę minutę pareiškusius norą susitikti su ja, naująja klinikos darbuotoja. Ligoniams nereikėjo laukti kaip anksčiau, kad patektų pas gydytoją, pacientai buvo patenkinti galėdami užsirašyti iš anksto ir džiaugėsi, kad medicinos paslaugos lengvai prieinamos. Žingsniuodama koridoriumi matė, kad Džeisono kabineto durys praviros, tačiau neišdrįso užeiti ir pasisveikinti. Jis aiškiai davė suprasti, kad nemėgsta bendrauti, ir Klerė, būdama nuovoki, žinojo, kad nesugebės jo pakeisti.

Moteris atsisėdo prie tvirto ąžuolinio stalo, patogiai įsitaisė odinėje kėdėje ir su nuostaba pagalvojo, kaip pasikeitė gyvenimas. Jos vyras Čarlzas, prieš metus išsiskyręs su ja, iškart susirado kitą moterį, kuriai nerūpėjo vaikai. Čarlzas negalėjo susitaikyti, kad buvo vedęs lėtine liga sergančią moterį, ir pasitvirtinus diagnozei kas mėnesį darėsi vis svetimesnis. Išskyrus atsitiktinius susitikimus savaitgaliais, vargšelė Džina retai matėsi su antrą kartą susituokusiu tėvu.

Čarlzas išsitarė nesusitaikysiąs su tuo, kad ji serga vilklige. Klerė buvo ta pati moteris, kurią jis sutiko, pamilo, o paskui vedė, tik dabar jai buvo nustatyta liga, tačiau jis negalėjo to suprasti. Klerė buvo jam per prasta, negalėjo jos tokios priimti. Būdama kartu jautėsi kalta, kad susirgo, ir bjauri, nes paūmėjus vilkligei vyras žiūrėdavo su panieka.

Čarlzas buvo sėkmingas verslininkas, jo bendražygė turėjo būti sveika, kad kartu leistųsi į dažnas nuotykingas keliones, ir kitados mylintis vyras užsisklendė ir nusisuko. Štai taip. Tarsi ji būtų buvusi kalta.

Kaip buvo numatyta ikivedybinėje sutartyje, Klerei skyrė kuklią alimentų sumą ir kasmėnesines lėšas vaikui išlaikyti. Ji žinojo, kad Čarlzas neatsisakytų padėti ištikus nelaimei, tačiau nenorėjo būti nuo jo priklausoma. Šio vyro nenoras susitaikyti su liga privertė suabejoti ir meile, ir vyrais, bet ji ir toliau yrėsi per gyvenimą – tik viena.

Jau kuris laikas jai sekėsi – sveikata palyginti gera, o nusišypsojus laimei dar ir naują darbą turi. Ankstesnį gyvenimą stengėsi pamiršti. Visiškai. O laikui bėgant tikėjosi atgauti ir dvasinę pusiausvyrą. Klerė priėjo prie lango. Pakėlė rėmą aukštyn, kad įleistų gryno oro, nužvelgė namų stogus, medžius, tada akimis susirado beribę mėlyną jūrą ir pagalvojo, kad ir ją pagaliau aplankė sėkmė.

Iki pietų Klerė priėmė daugiau kaip dešimt ligonių – toks maždaug ir buvo įprastas šios klinikos srautas. Dvidešimt minučių buvo pakankamai laiko, palyginti su perpus trumpesne apžiūra, kuri buvo leidžiama ankstesnėje darbovietėje.

Kai ji skaitė kompiuteryje duomenis apie kitą ligonį, koridoriuje pasigirdo žingsniai ir netrukus stalą uždengė šešėlis – atėjo Džeisonas. Kietai sučiaupęs lūpas, šnairuodamas įdėmiai ją nužvelgė. Švelniai kalbant, atrodė susijaudinęs.

– Nugaros masažas? Ar tikrai rekomendavote jį Rūtai Krandal kaip papildomą medicinos procedūrą?

Klerė konsultavo ne vieną ligonį ir tik po kurio laiko suvokė, kad gydytojas Rodžeris turi galvoje moterį, kuri skundėsi depresija.

– Na, pastebėjau, kad po paskutinio apsilankymo jai buvo padidinta antidepresantų dozė ir kad jos nusiskundimai nepasikeitę. Pamaniau, kad galima išbandyti kai ką naujo.

– Masažą? – Džeisonas kilstelėjo antakį ir parodė telefonu gautą žinutę.

Klerė perskaitė. Po rytinio apsilankymo Krandal pasidžiaugė, kad jai paskirtas masažas, ir pranešė, kad labai patiko naujoji gydytoja. Už tai, kad skyrė masažą, ją reikėjo tik pagirti, paplekšnoti per petį ir paspausti ranką už tokį gerą darbą. Bet Džeisonui, regis, atrodė kitaip. Pamačiusi, koks jis suirzęs, Klerė pasiruošė gintis.

– Apnikus depresijai kasdieniai masažai tiesiog būtini, – tvirtino ji. – Jie numalšina skausmus ir negalavimus, o padidėjęs endorfinų kiekis gerina bendrą savijautą. Rankų prisilietimas turi gydomąjį poveikį.

– Iš tikrųjų?

Klerė atsistojo.

– Tai puiki alternatyva gydymui vaistais, o jų skiriama vis daugiau. Juk neprieštarausite, kad ligai išgydyti nepakanka vien ją nustatyti? – Moteris patylėjo, laukdama atsakymo, bet Džeisonas stovėjo įbedęs nuožmias akis. – Kartais gydytojams derėtų paieškoti ir kitų kelių, jei nori gerų rezultatų.

– Tai jūsų požiūris, bet aš nemanau, kad masažas padėtų sveikatai. – Vyras priėjo prie ant sienos sukabintų įrėmintų jos diplomų. – Nenustebsiu, jei kitą kartą ligoniui skirsite dar ir kvapų terapiją.

Klerė ironiškai šyptelėjo, ir jis tai įsidėmėjo.

– Gal ir skirsiu.

Akimirką žvilgsniai susitiko ir kurį laiką nepaleido vienas kito. Jis, tiesą sakant, atėjo iškloti nepasitenkinimo, bet jo akys, kurių ilgokai nenuleido, sakė visai ką kita. Džeisonas tyrinėjo jos veidą ir Klerė staiga atsipeikėjo. Vos nepakėlė rankos, kad pasitaisytų plaukus, susirūpinusi pagalvojo, ar tinkamai padažytos lūpos.

– Gerai išstudijavusi alternatyviąją mediciną įsitikinau, kad reikia derinti įvairias sistemas. Kalbėdamasi su ponia Krandal pastebėjau ypatingą kūno sudėjimą ir pamaniau, kad masažas padės.

Jei jau kalbame apie kūno sudėjimą, tave priskirčiau prie tų, kurie pernelyg įsitempę!

– Prieš metus ji neteko vyro, – pasakė Džeisonas. – Iš čia skausmas ir depresija. Mano užduotis – padėti įveikti šią netektį, skiriant tinkamus vaistus ir pokalbius panašaus likimo grupėse, o ne siuntinėti ją po kurortus, kur pacientė leistų pinigus visokioms nenaudingoms grožio procedūroms.

Sugniaužęs kumščius gydytojas įsirėmė į stalą ir dar giliau įsistebeilijo bendradarbei į akis.

Klerė nė nemanė pajudėti.

– Lytėjimas sergant depresija turi milžinišką gydomąjį poveikį. – Ji atlaikė žvilgsnį. – Niekada neteko patirti? – Kairioji vyro akis sutrūkčiojo. – Poniai Krandal nesakiau, kad negertų jūsų prirašytų vaistų.

Džeisonas atsitiesė, nusiteikęs daugiau nepulti.

– Mes čia gydome kitaip, ponia Olbrait.

– Patarėte jai daryti mankštą. Aš pasiūliau masažą, ar tai ne tas pats? O dėl šios žinutės, atsiųstos telefonu… – Klerė pamosavo popieriaus lapu. – esate nepatenkintas tik jūs. Pacientė, regis, šįryt iš kabineto išėjo netgi labai laiminga.

– Kalbu ne apie tai, – atkirto gydytojas.

Vyras atrodė šiek tiek sutrikęs ir Klerė nutarė jį paerzinti.

– Nejaugi mūsų tikslas nėra padaryti viską, kad mūsų ligoniai jaustųsi laimingi?

Džeisonas metė įniršusį žvilgsnį.

– Būkite maloni ir pirmiau pasitarkite su manimi, ponia Olbrait.

Jai kilo noras atšauti Klausau, kapitone, bet nutylėjo, pamačiusi, kad gydytojas Rodžeris jau žvelgia švelniau, o įtampa akyse visai išnyko. Šis vyras tikrai nejaukiai jautėsi bendraudamas su žmonėmis. Bet gal tik su ja? Norėdama nusikratyti slogučio, Klerė šyptelėjo.

– Gerai. Bet ir jūs gal galėtumėte būti malonus ir vadinti mane vardu – Klere?

Džeisonas dar kartą žvilgtelėjo į ją, dalykiškai linktelėjo sutikdamas ir išskubėjo iš kabineto.

Klerė atsisėdo ir nusviedė rašiklį ant stalo. Tai moteriai ji neliepė tučtuojau bėgti ir nusipirkti vaistažolių, įbrukusi sąrašą į rankas, nesakė negerti vaistų. Tik patarė kasdien darytis masažą, nes tai padėtų išbristi iš depresijos. Ir pacientė mielai pritarė, net parašė padėką savo gydytojui už papildomą naują procedūrą.

Kodėl ji užkliuvo tam bambekliui Džeisonui Rodžeriui?

Klerė perbraukė ranka per plaukus ir susimąstė apie vyrą, kuris ką tik išėjo iš kabineto. Nieko nežinojo, bet galėtų lažintis iš pirmos algos, kad jis išgyvenęs skausmingų dalykų. Gal Džeisonas – vienas tų, kurie, praradę tikėjimą laime, tampa pilni pagiežos? Kad ir kas nutiko, Klerei kilo netikėtas noras elgtis taip, kad jam būtų malonu. Tiesiog nepaleisti šio vyro iš akių.

***

Baigėsi pirmoji darbo klinikoje diena ir Klerė, susirinkusi asmeninius daiktus, ruošėsi namo. Ateityje, konsultuodama gydytojo Rodžerio ligonius, bus atsargesnė. Nenorėjo dar vieno nemalonaus ginčo.

Prisiminus dar kai ką moters akys išsiplėtė. Gal Dženė Vatli, universiteto studentė, neprasitarė gydytojui Rodžeriui apie patarimą kasdien daryti akių mankštą, kad neskaudėtų galvos.

Vos Klerė spėjo išjungti kompiuterį, vėl įlėkė Džeisonas.

Klerė suspaudė lūpas ir ištiesino nugarą.

– Kas per velnias tas natrum muriaticum ir kodėl jį rekomendavote pacientei?

– Matau, kad skaitote įrašus apie mano pacientų sveikatos pagerėjimą. – Klerė supyko, kad ją tikrina, bet užgniaužė nepasitenkinimą ir apėjo aplink stalą. Įsidrąsinusi įsistebeilijo kolegai į akis, bet susidūrė su šaltu bereikšmiu žvilgsniu. Šis vyras nepakenčiamas, ir ji tai jautė dar stipriau negu ryte. – Visi žino, kad valgomoji druska arba druskos tabletės slopina dažnus negalavimus.

– Pavyzdžiui…

– Pavyzdžiui, galvos skausmą, kuris patiriamas dėl akių įtampos. Dženė Vatli jau ilgiau kaip metus skundžiasi dėl galvos skausmo. Ji yra tipiškas pusiausvyrą praradusio žmogaus pavyzdys. Veidas išbalęs, panašus į vašką. Pavargusi, lūpų kampučiai įtrūkę. Nervinga, liguistai jautri ir įsitempusi. Ir jai kasdien, tuo pačiu dienos metu užeina tvinkčiojantys galvos skausmai.