Читать книгу Itališkas netikėtumas - Maisey Yates - Страница 1

– Prašau, tik ne dabar.

Elisona Vitmen prispaudė ranką prie pilvo, mėgindama sutramdyti kylantį šleikštulį, kuris galėjo baigtis ir dar blogiau, jei tuoj pat negaus keleto sūrių trapučių ar gurkšnio imbierinio alaus. Rytinis šleikštulys jau blogai; dar baisiau, kai jis tęsiasi kiaurą dieną. Bet užvis blogiausia buvo dabar, nes pykino, o ji turėjo kalbėtis su vyru, kuris netrukus sužinos, kad taps tėvu.

Elisona pasuko į parką, giliai įkvėpė ir jai kone palengvėjo pamačius, kad toliau nenuvažiuos. Masyvūs kaltinės geležies vartai, nuo likusio pasaulio atskyrę didžiulį dvarą, atrodė neįveikiami. Ji nedaug težinojo apie tą vyrą, savo kūdikio tėvą, tiesą sakant, nieko daugiau, tik jo vardą. Ir buvo visiškai aišku, kas jis ne tik finansiškai, bet ir visais kitais aspektais – ne jos miško paukštis.

Mergina išplėtė akis, kai pamatė palei tvorą vaikštinėjantį juodai vilkintį, apsaugininkams įprastais tamsiais akiniais nosį pasibalnojusį vyrą. Gal Maksas Rosi priklauso mafijai? Kam reikalinga apsauga kažkokiuose Vašingtono valstijos tyruose? Rimtą veidą nutaisęs apsaugininkas – juk jis turėjo būti apsaugininkas – išėjo laukan pro pėstiesiems skirtus vartelius ir pasuko automobilio link. Parodė, kad ji atidarytų langą, ir Elisona pasuko rankenėlę. Jos automobilis nebuvo iš tų naujųjų, prikimštų įrangos.

– Ponia, ar jūs pasiklydote?

Jis kalbėjo švelniai ir mandagiai, tačiau tikėtina, kad dešiniojoje ant šlaunies nuleistoje rankoje, kurią kiek slėpė juodo kostiumo švarkas, spaudė ginklą.

– Ne. Aš ieškau pono Rosi. Man davė šį adresą.

Vyriškio lūpų kampučiai kiek kilstelėjo į viršų.

– Atleiskite. Ponas Rosi nepriima lankytojų.

– Aš… – Ji nurijo seiles. – Aš esu Elisona Vitmen. Jis manęs laukia. Tikiuosi.

Vyriškis pakėlė ranką, išsiėmė mobilųjį telefoną ir paspaudė greitojo rinkimo mygtuką. Kalbėjo greitai, nesuprantama kalba, Elisonos manymu, itališkai, o kai išjungė telefoną, vėl atsigręžė į ją.

– Prašom važiuoti, automobilį palikite prie pagrindinių durų.

Pats priėjo prie vartų ir surinko kodą. Geležiniai vartai ėmė vertis, Elisona pasuko pro juos, o skrandis ėmė protestuoti dar įnirtingiau.

Ji iš tiesų nepažinojo Maksimo Rosi, nebuvo tikra, kad šis jos nenuskriaus. O gal tik nesvarstė to anksčiau.

Netiesa, ji svarstė. Išnarstė kiekvieną galimybę, kol galiausiai nusprendė, kad vienintelė įmanoma – atvažiuoti čia ir susitikti su vaiko tėvu, nors užvis mieliausiai būtų įkišusi galvą į smėlį ir nudavusi, kad nieko nenutiko. Tačiau, kad ir kaip norėjo, negalėjo sau leisti elgtis strutiškai.

Pastatas buvo milžiniškas, bet jo masyvumą kiek atsvėrė dangų remiantys kėniai. Dėl šilto klimato suvešėjusi žaluma atrodė pasakiškai. Tarsi ir nieko naujo merginai, gimusiai Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, tačiau dabar ji retai išvykdavo iš Sietlo, ir vešli gamta akį traukė taip, lyg gėrėtųsi ja pirmą kartą. O suvis labiausiai glumino naujutėlaitis, šiuolaikiškas, laukinėn žalumon įsodintas dvaras.

Žinoma, per pastarąsias dvi savaites gluminančių įvykių netrūko: pirmiausia teigiamas nėštumo testas, o vėliau – visi kiti su tuo susiję pojūčiai.

Seną automobilį ji pastatė prie namo ir pamažu išlipo, kupina vilties, kad grįsto keliuko vidury neatpils savo priešpiečių. Kažin, ar tai būtų pats geriausias būdas padaryti vyriškiui teigiamą įspūdį.

Dar vienas apsaugininkas išniro lyg iš po žemių ir tvirtai suėmęs už žasto timptelėjo Elisoną durų link.

– Ačiū už tokį džentelmenišką elgesį, bet pro duris galiu įeiti ir pati, – įgėlė ji.

Palydovas šyptelėjo lyg atsiprašydamas, paleido jos ranką, o jo ranka liko nuleista prie šono.

Vyras atidarė Elisonai duris, tačiau merginai susidarė įspūdis, kad apsaugininkas ją praleidžia toli gražu ne iš mandagumo, o veikiau norėdamas užsiimti kuo patogesnę padėtį.

– Ponia Vitmen.

Dabar jau ne nuo šleikštulio, o nuo gilaus aksominio balso su švelniu akcentu jos skrandyje vėl kažin kas apsivertė. Tokio jausmo ji dar nebuvo patyrusi: keistas kutenimas, kurio nepavadinsi nemaloniu. Stengdamasi jį suvaldyti Elisona uždėjo ranką ant pilvo.

Tačiau, išvydus kerinčio balso savininką, kutulys tik sustiprėjo. Ji stebėjo, kaip greitais ir lengvais žingsniais, vyriška, tačiau grakščia eisena jis leidžiasi laiptais. Elisona nebuvo pratusi vertinti vyriškių išvaizdos, tačiau šis, be abejonės, buvo gražiausias iš visų jos matytų. Jis kėlė pasigėrėjimą visiems, ji – ne išimtis. Be galo vyriškas, tvirtas. Kad ir kur eitų, į jį atsigręždavo ir vyrai, ir moterys. Ir ne tik dėl patrauklių bruožų ar dailaus sudėjimo. Jį supo valdžios aureolė, nuo jo sklido neginčijama galia. Toks mišinys ir žavėjo.

Kampuotas smakras rodė ryžtą. Jis žvelgė žemyn į merginą; akys – tamsios, slėpiningos, dar labiau padailintos juodų tankių blakstienų. Jei ne tas į ją sutelktas skrodžiantis žvilgsnis, Elisona galėtų pamanyti, kad jo akys gražios.

Vyras atrodė matytas, tačiau mergina negalėjo prisiminti kur. Toks vyriško tobulumo pavyzdys vargiai sėdinėtų priimamajame visuomeniniais pagrindais veikiančios teisininkų kontoros, kurioje ji dirbo.

Elisona sunkiai nurijo seiles ir giliai įkvėpė vildamasi, kad tyro oro gurkšnis nustums vėl kylantį šleikštulį.

– Taip.

– Ar jūs iš klinikos? – paklausė jis, sustodamas priešais ją.

Laikysenos jam pavydėtų ir kariškis. Kalbėdamasi Elisona turėjo užversti galvą, nes už ją, penkių pėdų ir keturių colių ūgio merginą, jis buvo aukštesnis gera pėda.

– Taip… Ne… Ne visai. Nežinau, kaip Melisa jums paaiškino, kai skambino.

Melisa buvo ištikimiausia draugė pasaulyje ir, vos išgirdusi apie klinikoje įveltą klaidą, tuoj pat pasišovė ne tik pranešti apie tai Elisonai, nors klinikos vadovas ir prieštaravo, bet ir Maksui.

– Ne kažin kiek. Tik pasakė, kad reikalas skubus. Tad geriau taip ir būtų.

Ne pirmą kartą jai kilo noras tiesiog apsisukti ir nueiti, palikti viską kaip yra. Bet tokią išeitį rinktųsi bailys. Ji netikėjo, kad galima palikti neišspręstas problemas ir, priešingai nei kiti, atsakomybės nevengė. Niekada.

– Ar galime kur nors pasikalbėti asmeniškai? – paklausė ji, dairydamasi po milžinišką prieškambarį.

Be abejo, šiame name yra pakankamai kambarių, kur galima prisėsti ir pasikalbėti. Elisonos nežavėjo mintis, kad teks pasilikti kambaryje vienai su nepažįstamu vyriškiu. Ji mokėsi savigynos, o krepšyje turėjo dujų balionėlį, tačiau užvis mažiausiai norėjosi įsivelti į tokias aplinkybes, kad tektų pasinaudoti bent viena šių priemonių. Juolab kad jai dingojosi, jog prieš poną Maksą Rosį vis tiek nė vienos nepanaudotų.

– Ponia Vitmen, aš turiu nedaug laiko.

Ji įpyko. Tai jis neturi daug laiko? O jau ji tiesiog neturinti ką veikti. Elisona vos sugebėjo nugvelbti nuo darbo tas kelias valandas. Kiekvienas kontoroje nagrinėjamas atvejis buvo gyvybiškai svarbus klientams. Jos firma atstovaudavo tiems, kurie neišgalėjo sau leisti advokato paslaugų, ir tai, kad šią popietę ji išvyko, reiškė, kad jos klientai palikti kapanotis patys.

– Noriu jus patikinti, kad mano laikas taip pat šio to vertas, – atkirto ji. – Tačiau man reikia su jumis pasikalbėti asmeniškai.

– Tai kalbėkite.

– Aš laukiuosi. – Net ir ištarusi šiuos žodžius, užvis labiausiai būtų norėjusi juos vėl susigrąžinti.

Makso veidas tarsi suakmenėjo.

– Tai reiškia, kad turėčiau jus pasveikinti?

– Jūs esate kūdikio tėvas.

Jo tamsios akys apniuko.

– Mes abu žinome, kad tai neįmanoma. Gal jūs, panele Vitmen, ir nesužiūrite visų savo mylimųjų, tačiau aš neturiu jų tiek daug, kad kurią nors būčiau pamiršęs.

Elisonai užkaito skruostai.

– Jūs puikiai žinote, kad pradėti kūdikį galima ir kitais būdais, ne vien suartėjus lytiškai. Kai Melisa iš ZoiLabs jums skambino, minėjo, kad aš su jais dirbau. Tačiau aš… Aš dar esu ir jų klientė.

Jis nuščiuvo, sukando dantis, o veidas suakmenėjo.

– Prašom į mano kabinetą.

Elisona nusekė iš paskos: juodu perėjo erdvią svetainę ir įėjo pro sunkias ąžuolines duris. Jo namai buvo masyvūs, lubos aukštos, jas pabrėžė solidžios natūralaus medžio sijos. Viena siena stiklinė, pro ją vėrėsi vaizdas į slėnį. Nieko ypatingo, natūrali gamta. Bet gražu. Tačiau vaizdas pro langą ne kažin kiek lengvino padėtį.

– Jie nenorėjo nieko man sakyti, tačiau mano draugė ten dirba ir jai atrodė, kad aš… turiu teisę žinoti. Mano atveju jie tiesiog supainiojo spermą. Be to, nebuvo jūsų genetinio tyrimo…

– Kaip tai įmanoma? – paklausė jis, žingsniuodamas skubriais dideliais žingsniais.

– Niekas man dorai nepaaiškino. Panašiausiai į paaiškinimą skambėjo tai, kad pavyzdys buvo sumaišytas su mano pasirinktuoju todėl, kad jūsų panašios pavardės. Aš buvau pasirinkusi poną Rosą.

Maksas ją griežtai nužvelgė.

– Jis nebuvo jūsų vyras ar vaikinas?

– Aš neturiu nei vyro, nei vaikino. Viskas turėjo būti atlikta anonimiškai. Tačiau… – Ji sunkiai įkvėpė, – …dabar nebe taip paprasta.

Maksas vyptelėjo.

– Nebe taip paprasta, nes sužinojote, kad donoras – pasiturintis vyriškis? Ar atvykote čia tartis dėl tam tikro išlaikymo vaikui iki jo gimimo?

Elisona užsiplieskė.

– Nieko panašaus! Labai atsiprašau, kad jus sutrukdžiau. Esu tikra, kad nemanėte, jog kada nors tarpdury pasirodys moteris, pasinaudojusi jūsų donoryste. Aš tik noriu žinoti, ar, prieš atvykdamas į kliniką, jūs atlikote genetinius tyrimus.

– Aš niekada nebuvau donoras, – nukirto jis.

– Bet turėjote juo būti! Man davė jūsų pavardę. Melisa sakė, kad per klaidą buvo panaudota jūsų sperma.

Jo veido raumenys vėl įsitempė, Elisona pastebėjo, kad jis sugniaužė ir vėl atleido kumščius, lyg mėgindamas suvaldyti įtūžį.

– Klinikoje buvo mano spermos mėginys. Tačiau aš nebuvau donoras, o pavyzdys buvo skirtas mano žmonai. Mums nesisekė pastoti.

– Ak.

Elisona pajuto, kaip kraujas plūstelėjo žemyn, galva ištuštėjo ir įkyriai ūžė. Dabar ji tetroško apsisukti ir sprukti. Mergina buvo skaičiusi tas siaubingas istorijas laikraščiuose, kai poras per klaidą įveldavo į nesusipratimus, o žmonės netekdavo kūdikių. Ji prispaudė ranką prie pilvo, lyg norėdama jį apsaugoti. Kūdikis vis dar jos, nesvarbu, kad šis vyras – biologinis tėvas. Motina yra ji. Joks teisėjas neatims vaiko iš geros ir mylinčios mamos. O Makso žmona juk vis tiek nenorės svetimo vaikelio. Juk negalėtų norėti.

– Aš tik… tik norėjau sužinoti… – Ji dar kartą giliai įkvėpė, – …aš neturiu cistinės fibrozės geno. Visiems donorams atliekami genetiniai tyrimai. Tačiau jūsų tyrimo nebuvo. Melisa žinojo, kad nerimauju, ir norėjo man surasti jūsų tyrimus, tačiau jų nebuvo.

– Taip yra todėl, kad aš nebuvau donoras, – nukirto jis.

– Bet ar atlikote tyrimus? – paklausė Elisona, jausdama kylančią neviltį.

Ji privalo žinoti. Klaikiausias Elisonos išgyvenimas – matyti, kaip jos sesytė, dar būdama maža, susirgo ir mirė. Tai pražudė viską: šeimą, laimę. Ji privalėjo žinoti ir pasiruošti blogiausiam. Nėštumo ji nebūtų nutraukusi. Jokiomis aplinkybėmis nebūtų atsisakiusi kūdikio. Prisiminimai apie seserį, apie jos trumpą laimingą gyvenimą buvo pernelyg brangūs, kad bent mintelė kiltų apie nėštumo nutraukimą. Tačiau ji privalėjo žinoti.

– Aš nesidariau tyrimų.

Kojos nebelaikė, ir Elisona susmuko į pliušu aptrauktą kėdę, stovinčią priešais stalą.

– Jūs turėtumėte jį pasidaryti, – išlemeno ji. – Prašau, man reikia, kad pasidarytumėte tyrimą.

Maksimas įdėmiai žvelgė į priešais sėdinčią moterį, o širdis krūtinėje skaudžiai daužėsi. Jis apskritai buvo pamiršęs kliniką po Selenos mirties, tai yra pastaruosius dvejus metus. Kai paskambino ZoiLabs darbuotoja, jis numanė, kad reikalas susijęs su spermos mėginiu. Tačiau jie skambino iš karto po avarijos ir teiravosi, ar mėginį sunaikinti, o jis neatsakė į atsakiklyje paliktą žinutę. Tuo metu tiesiog neprisivertė tvarkyti šių reikalų. Ir nė sapne nebūtų susapnavęs, kokios bus pasekmės.

O dabar taps tėvu. Maksą apėmęs jausmas buvo nuostabus ir drauge gąsdino; tokio per visą gyvenimą nebuvo patyręs. Žvilgsnis nuslydo plokščiu Elisonos pilvu. Ji tokia lieknutė, jog sunku patikėti, kad gali nešioti jo kūdikį. Jo kūdikį. Sūnų arba dukrą.

Maksas lengvai įsivaizdavo tamsiaplaukį mažylį, kurį jaukiai glėbyje glaudžia šioji Elisona Vitmen, švelniai žvelgdama ir motiniškai šypsodama. Vaizdinys sukėlė tokį ilgesį, kad krūtinėje kone suskaudo. Anksčiau jam dingojosi, kad jau bus perdegęs noru turėti vaikų. Manė palaidojęs šį troškimą su žmona.

Bet per vieną neįtikėtiną sekundę jo svajonės įgavo pavidalą. Ir tą pat sekundę jis suvokė, kad jo kūdikis gali turėti rimtų sveikatos problemų. Taip griežtai kontroliuotas gyvenimas dabar pradėjo slysti iš rankų. Tai, kas dar prieš kelias minutes atrodė taip svarbu, dabar prarado bet kokią reikšmę, o vienintelę prasmę įgavo gyvybė, plazdenanti šios prašalaitės įsčiose.

Žinoma, jis pasidarys tyrimą. Kuo greičiau išsiaiškins, ar yra tikimybė, kad jo kūdikis gali paveldėti kokią nors ligą. Mintis, jog turės ko nors imtis, už kažko užsikabinti, griebtis veiksmų, suveikė kaip inkaras, ir suteikė jam galimybę bent iš dalies vėl valdyti situaciją. Dabar buvo lengviau suvokti, kad kalba sukasi apie tikrą kūdikį.

– Aš tuoj pat pasidarysiu tyrimus, – pažadėjo jis.

Jis dar dvi savaites neplanavo vykti į Turaną, tačiau šios aplinkybės privertė planus pakeisti. Ten rūmuose susitiks su asmenine gydytoja. Negalima leisti, kad spauda iš šito sukurtų šou. Žiniasklaida ir taip gerokai apkartino jam gyvenimą.

– O ką darytumėte, jei tyrimas rodytų ligą?

Elisona pažvelgė į savo rankas. Trapios moteriškos rankos, be žiedų, nagai nelakuoti. Labai jau lengva įsivaizduoti, kaip švelniai šios rankos jį glamonėtų, kokios blyškios atrodytų ant tamsios jo krūtinės. Staiga geismą pajuto ir Maksas. Nepaneigsi, ji – graži moteris. Neišsipusčiusi kaip tos, prie kurių jis pratęs. Kuklus makiažas, neužgožiantis skaisčios odos, o rusvų akių netemdė spalvoti vokų šešėliai. Putlios lūpos vos paryškintos rausvu blizgiu; kaipmat nubučiuotum. Tiesūs rausvi plaukai krito gerokai žemiau pečių, atrodė švelnūs ir nenualinti dažų. Tokius plaukus vyras leistų pro pirštus ir žiūrėtų, kaip jie pasklinda ant pagalvės. Viduje kažkas susitraukė dar stipriau. Toks susijaudinimas kaip išdavikas atskleidė jo požiūrį į seksualinį gyvenimą. Ar kada buvo, jog moteris jį taip greitai patrauktų? Ar kada aistra jį buvo taip stipriai užvaldžiusi? Bent pastaruoju metu, kiek atmena, tai tikrai nebuvo taip nutikę. Kaltės jausmas, kurį po tiek laiko gan lengvai nustumdavo šalin, dabar sugėlė stipriau ir skaudžiau nei paprastai.

– Kūdikį aš išsaugosiu, kad ir koks būtų tyrimas, – pasakė ji lėtai ir pakėlė į jį akis. – Tik turiu viskam pasirengti.

Dėl potekstės, kad tai ji išsaugosianti kūdikį, tarsi jis, tėvas, neturėtų jokios reikšmės, Makso gyslomis plūstelėjo deginantis savininkiškas pyktis. Įtūžis buvo toks stiprus, kad nustelbė ką tik užplūdusį geismą.

– Šis kūdikis ne tavo, o mūsų, – pataisė jis.

– Bet… jūs ir jūsų žmona…

Staiga jis sustingo suvokęs, kad Elisona neturi nė menkiausio supratimo kas jis. Tikrai nė nenutuokia. Jos veide neatsispindėjo nė šešėlis minties, galintis išduoti, kad mergina nuspėjo atsakymą. Jeigu ji žinojo, kas jis, tai buvo Oskaro verta aktorė.

– Mano žmona mirė prieš dvejus metus.

Įstabiosios akys išsiplėtė, burna prasivėrė.

– Aš… Aš labai užjaučiu. Nežinojau. Melisa man nieko neminėjo. Ji tik pasakė jūsų vardą.

– Paprastai to ir užtenka, – nukirto jis.

– Bet juk… jūs nemanote, kad atiduosiu jums savo kūdikį?

– Mūsų kūdikį, – burbtelėjo Maksas. – Jis tiek pat mano, kiek ir jūsų. Žinoma, jei jūs iš tiesų esate motina ir jokia kita moteris nebuvo kiaušinėlių donore.

– Ne. Kūdikis tik mano. Biologiškai. Mane apvaisino dirbtinai. – Ji nuleido akis. – Tai buvo trečias mano bandymas. Pirmuosius du kartus pastoti nepavyko.

– Ar jūs tikra, kad panaudotas mano mėginys?

– Visus kartus buvo jūsiškis. – Ji papūtė lūpas. – Jie suklydo prieš kelis mėnesius, o pastebėjo tik paskutinį kartą. Tą kartą ir pavyko.

Nė vienas nežinojo, ką pasakyti, tyla buvo nejauki. Maksimas pajuto, kad širdis įsiplaka stipriau ir greičiau varinėja kraują. Jis pažvelgė žemyn į ją, į putlias jos lūpas. Ir tą pat minutę pagalvojo, kaip apmaudu, kad su šia moterimi jis neatliko tų trijų, bet tradicinių mėginimų pastoti. Elisona neįtikėtinai graži, ir jį nepaaiškinamai traukė jos stiprybė. Jis pasistengė suvaldyti protą temdančios užplūdusios aistros proveržį.

– Jei galite pastoti įprastai, kodėl elgiatės it kokia lesbietė? – paklausė jis griežtai.

Ji pasibjaurėjusi susiraukė.

– Kaip šlykštu.

Jis tai žinojo. Tačiau ši moteris atėjo į jo namus ir apvertė viską aukštyn kojomis, tad jautėsi turįs teisę ją užsipulti. Maksimas nebuvo visiškai patenkintas gyvenimu, tačiau susitaikė su padėtimi. Dabar ji sėdi čia ir siūlo jam tai, su kuo kažin kada buvo atsisveikinęs. Tik bėda, kad jos pasiūlymas tebuvo sudarkytas ir neišbaigtas jųdviejų su žmona svajonės variantas.

– Tai ar jūs lesbietė? – tiesiai paklausė jis.

Jei taip, jo nuomone, ji prarasta. Labai graži niekam tikusi moteris.

Elisonos skruostai nukaito.

– Ne. Aš nesu lesbietė.

– Tai kodėl nepalaukėte ir nepastojote nuo savo vyro?

– Todėl, kad aš nenoriu ištekėti.

Jis tik dabar atkreipė dėmesį į dalykinę jos išvaizdą. Maksimas užsižiūrėjo į neįtikėtinai gražų veidą ir nepastebėjo, kaip ji atrodo. Elisona vilkėjo dailų juodą kelnių kostiumėlį ir baltus griežto kirpimo marškinėlius. Akivaizdu, kad ji – karjeros moteris. Veikiausiai samdys aukles, kurios rūpinsis kūdikiu, kol pati kils karjeros laiptais. Tad kam apskritai tas vaikas? Ak, taip, jis reikalingas kaip paveldėtojas, kaip simbolis to, ką pavyko pasiekti be vyro. Sumišęs su kambaryje tvyrojusiu geismu plūstelėjo pasibjaurėjimas.

– Nė nemanykite, kad auginsite šį vaiką be manęs. Mes atliksime tėvystės testą ir jei paaiškės, kad kūdikis tikrai mano, galite jau dabar ruoštis vestuvėms, kad ir ką būtumėte suplanavusi.

Jis visiškai nenorėjo vesti dar kartą. Po Selenos mirties net nebuvo linkęs veltis į trumpalaikius santykius, tačiau šios nuostatos neturėjo įtakos dabartinei padėčiai. Jeigu kūdikis jo, negali būti nė kalbos, kad Maksimas geriausiu atveju bus savaitgalių tėtis. Jis norėjo, kad sūnus ar dukra gyventų drauge su juo Turane, o ne kitame pasaulio krašte, Jungtinėse Valstijose.

Jis nebūtų susitaikęs su mintimi, kad jo vaikas bus tik karališkas pavainikis, neturintis teisės paveldėti to, kas jam ar jai priklausytų. Ir buvo tik vienas kelias to išvengti.

Elisonos veidą iškreipė tokia nuostaba, kad, jei ne padėties rimtumas, jos išraiška būtų gerokai prajuokinusi.

– Ar jūs ką tik man pasipiršote?

– Ne visai.

– Mes esame svetimi žmonės.

– Mes turėsime kūdikį, – ramiai ištarė jis.

– O aš nesuprantu, ką tai turi bendro su santuoka. – Elisona suspaudė gražiąsias lūpas taip, kad liko tik plonytis brūkšnys.

– Žmonės dažnai tuokiasi dėl šios priežasties, – įgėlė jis. – Sakyčiau, net dažniausiai.

– Aš tvirtai nusprendžiau būti vieniša motina. Nesiruošiau laukti princo ant balto žirgo, kuris mane priblokštų ir pasiūlytų savo ranką bei širdį. Aš neturėjau atsarginio plano, pagal kurį laukčiau Pono Tobulojo. Tik norėjau susilaukti kūdikio.

– Panele Vitmen, net neabejoju, kad Moterų lyga paplotų jums už tokį pažangų požiūrį, bet jūs nebesate vienintelė, susijusi su šiuo klausimu. Esu ir aš. Tiesą sakant, pati ir nusprendėte mane įtraukti.

– Tik tam, kad išsiaiškinčiau, ar neturite cistinės fibrozės geno.

– Ar negalėjote ištirti kūdikio?

– Ar nėra tikimybės, kad kūdikis paveldės ligą, noriu žinoti, jam dar negimus. Nes, jei taip, reikės laiko pasirengti emociškai. Šis tyrimas gali būti atliekamas gimdoje, tačiau gydytojai jį daro tik tuo atveju, jei paaiškėja, kad abu tėvai turi atitinkamą geną. Aš galėjau palaukti, pasakyti, kad nežinau, kas tėvas, ir atlikti vaisiaus tyrimą, tačiau su tuo susijusi ir šiokia tokia tikimybė persileisti, o aš nenorėjau rizikuoti, pirma nepasikalbėjusi su jumis.

– O gal čia tiesiog toks jūsų feministinis planas. Neprastas planas. Sakėte, kad jūsų draugė dirba klinikoje, o aš esu įtakingas ir turtingas vyras. Gali būti, kad neatsitiktinai buvo panaudotas mano mėginys. Kaip gali nutikti, kad dvejus metus mano sperma buvo puikiai saugoma, o paskui staiga supainiota su donoro sperma?

Maksimas buvo matęs pačių nuostabiausių mėginimų prilįsti prie jo pinigų ar pasinaudoti jo įtaka. Tad gal ši moteris taip pat sukurpė planelį, kad atsiriektų jo pinigų ir valdžios? Žmonės būtų pasielgę gerokai bjauriau, kad išpeštų ir daug menkesnės naudos, nei jis būtų galėjęs pasiūlyti, už daug mažesnį gerą, nei jis būtų suteikęs savo vaikui.

– Nežinau, kas ir kodėl suklydo, tik neabejoju, kad tai įvyko, – iškošė Elisona pro baltus lygius dantis. – Tik jau nereikia pūstis ir įsivaizduoti, kad velsiuos į santykius vien dėl pinigų. Galima pamanyti, kad esate pasaulinio lygio žvaigždė.

Maksas nusikvatojo.

– Kur jau čia pūsies supratęs, kad išsilavinusi moteris tave atpažįsta tik gerokai pasiknaisiojusi po tavo gyvenimą. Nebent aš klystu dėl išsilavinimo ir dėl žinių rinkimo.

Jos akyse įsiplieskė geltona ugnis, ji suraukė dailiai lenktus antakius, tarp jų susimetė raukšlė.

– Tai dabar vertinate mano intelektą pagal tai, ar aš žinau, kas jūs toks? Nieko sau ego, pone Rosi.

– Labai gaila, kad jums tenka susidurti su mano ego, panele Vitmen, bet mano oficialus titulas – princas Maksimas Rosi, ir aš esu pirmas eilėje paveldėti Turano sostą. Jeigu kūdikis, kurį nešiojate, yra mano, tai jis arba ji ateityje valdys mano šalį.