Читать книгу Melo pinklėse - Marguerite Kaye - Страница 1

Saseksas, 1824 m. gegužė

Ankstyvo vasaros ryto migla dar tik sklaidėsi, kai jis pasuko Torą, savo stiprų juodą eržilą, namų link trumpiausiu keliu per ilgą kukmedžių alėją, juosiančią Vudfildo dvaro sodus. Skaistūs tekančios saulės spinduliai smelkėsi pro aukštų medžių alėją, nutvieksdami žolę tūkstančiais mažyčių rasos deimančiukų. Toro kanopų suardytos velėnos ir šaknų kvapas maišėsi su svaigiu sausmedžių aromatu. Aušo tobulas rytas, neabejotinai gražios dienos pradžia.

Deja, garbusis Pentlando grafas, Gailo baronas ir viso, ką aprėpė žvilgsnis, šeimininkas Reifas Sent Albanas nekreipė dėmesio į gamtos grožybes. Išsekęs po dar vienos bemiegės nakties, išvargęs po spartaus pasijodinėjimo ankstyvą rytą, jis troško tik vieno – kristi į kviečiantį Morfėjo glėbį.

Sustabdęs žirgą, Reifas nušoko ant žemės ir atidarė kàltus vartus, atsiveriančius į žvyruotą takelį, kuris vedė tiesiai į arklides. Aukštas, tobulai sudėtas vyras ir stambus juodas žirgas atrodė įspūdingai; kiekvienas buvo puikus grynakraujis savo padermės pavyzdys, dailiais raumenimis ir pačiame jėgų žydėjime. Reifo oda sveikai spindėjo. Juodi kaip varno, trumpai kirpti plaukai žvilgėjo saulės šviesoje ir pabrėžė nepriekaištingą veido profilį, o skruostikauliai švietė raudoniu po nutrūktgalviško šuoliavimo per kalvas. Melsvai juosvas besikalančios barzdos šešėlis tik dar labiau išryškino tvirtą žandikaulį ir akinamai baltus dantis.

Kartą susižavėjusi jauna dama pasakė, kad jis panašus į Baironą. Tokį komplimentą Reifas palydėjo jam įprastu sardonišku kvatojimu. Nors dėl dailios išvaizdos ir didelių turtų buvo laikomas vienu geidžiamiausių aukštuomenės viengungių, netgi pačios ryžtingiausios damos, pasiryžusios jį suvilioti, pasimesdavo nuo abejingo žvilgsnio ir kandaus humoro. O Reifui tai kuo puikiausiai tiko, kadangi antrą kartą susipančioti jis neketino. Vienos santuokos jam per akis visam gyvenimui.

– Mes jau beveik namie, bičiuli, – sumurmėjo jis, plekšnodamas ristūnui per šonus. Toras atmetė didžiulę galvą ir išpūtė per šnerves debesį šilto oro. Užuot vėl šokęs ant balno, Reifas nusprendė veikiau nužingsniuoti iki namų, nusivilko jojimo švarką ir nerūpestingai persimetė jį per petį. Taip anksti nesitikėjo ką nors sutikti, todėl išjojo be skrybėlės, liemenės ir kaklaskarės. Balti lininiai marškiniai lipo prie prakaituotos nugaros, pro atsegiotą apykaklę buvo matyti apžėlusi krūtinė.

Varteliai be garso atsivėrė, ir Reifas paragino žirgą žengti vidun, bet Toras tik kepštelėjo kanopa žolę ir suprunkštė. Nenusiteikęs žaidimams, Reifas trūktelėjo vadeles, šįkart stipriau, bet eržilas atsisakė judintis.

– Kas tave išgąsdino? – Reifas apsidairė, tikėdamasis pamatyti kiškį arba lapę, spoksančius iš gilaus griovio, tačiau išvydo moterišką batelį. Odinę kurpaitę kiek apibraižyta nosimi, dailiai išlenktą kulkšnį, aptemptą vilnone kojine. Negarsiai šūktelėjęs daugiau iš irzulio negu susirūpinimo, Reifas permetė žirgo vadeles per vartų stulpelį ir prisiartino prie griovio.

Ant nugaros negyva arbe be sąmonės gulėjo jauna moteris. Vilkėjo ji iki pat kaklo susagstyta ruda šukuotinės vilnos suknele. Neturėjo nei skrybėlaitės, nei apsiausto, kaštoniniai plaukai išslydę iš segtukų, garbanotų sruogų galiukai nuo purvo atrodė juodi. Veidas išblyškęs, baltas it marmuras, pamėkliškas. Ant krūtinės gynybine poza sunertomis rankomis ji atrodė kaip kasdieniškai aprengta nedaili kaliausė, prie kurios išvaizdos nederėjo tik ta nepatogiai pasukta koja, kuri ir išdavė jos buvimo vietą.

Numetęs švarką į šalį, Reifas priklaupė ant griovio krašto ir suirzo pajutęs, kaip per jojimo kelnes smelkiasi drėgmė. Moteris nejudėjo, užmerkti vokai nė nevirptelėjo. Pasilenkęs arčiau, jis atsargiai palenkė ausį prie jos veido. Vos juntamas kvėptelėjimas į skruostą išdavė dar rusenančią gyvybę. Pačiupęs už plono riešo, su palengvėjimu apčiuopė nestipriai, bet ritmiškai tvinksintį pulsą. Iš kur ji atsirado? O dar svarbiau, kodėl ji, po velniais, guli jo griovyje?

Reifas pašoko ant kojų, nužvelgė žalias dėmes ant kelnių ir ėmė svarstyti, ką daryti toliau. Žinoma, lengviausia būtų palikti merginą čia, grįžti į namus ir atsiųsti porą arklidžių darbininkų ją paimti. Suraukęs kaktą, Reifas vertinančiu žvilgsniu nudelbė gulinčią figūrą. Ne, kad ir kaip ji čia pateko, sąžinė neleis jam taip nueiti. Ji jam priminė Ofeliją. Ypač dėl tos pakreiptos kojos atrodė be galo pažeidžiama. Be to, ji atrodė tokia mažutė, kad nė neverta kviesti dviejų vyrų, kai jis turi žirgą. Susitaikęs su neišvengiamybe, Reifas pakėlė merginą iš griovio.

***

– Ačiū, ponia Piters, daugiau nieko. Jeigu prireiks pagalbos, pakviesiu jus.

Vos girdimi žodžiai prasiskverbė pro Henrietos sąmonę. Mergina sudejavo. Atrodė, lyg kažkas spaustų jos kaukolę kokiu nors viduramžių kankinimo instrumentu. Ji pabandė kilstelėti ranką ir paliesti kaktą, bet ranka nepakluso ir liko gulėti ant krūtinės. Veriančio skausmo pliūpsniai privertė atmerkti akis, bet spalvų sūkurys, kurį išvydo, vėl jas užmerkė. Dabar atrodė, kad galvą kažkas daužo kalvio kūju. Skausmingas tvinksėjimas buvo nepakeliamas.

Prie kaktos prigludo maloni vėsa, ir skausmas kiek atlėgo. Ji užuodė levandas. Šįkart, kai vėl pabandė pakrutėti, ranka pakluso. Spausdama kompresą, Henrieta vėl pramerkė akis. Pasaulis pakrypo ir aplink ją ėmė suktis kambario sienos. Mergina užsimerkė, giliai kvėpuodama suskaičiavo iki penkių ir vėl ryžtingai atplėšė vokus, priešindamasi pagundai panirti į juodą, raminančią nežinią.

Iškrakmolytos paklodės. Pūkinės pagalvės. Šildyklė palei kojas. Damasto baldakimas. Ji gulėjo lovoje, bet miegamasis buvo nematytas. Židinyje liepsnojo ugnis, dienos šviesa brovėsi pro tarpelį tarp užtrauktų užuolaidų. Kambarys apstatytas elegantiškai ir madingai, sienos šviesiai geltonos, užuolaidos tamsaus aukso spalvos. Ją supykino. Negali subloguoti tokioje gražioje aplinkoje! Didvyriškomis valios pastangomis Henrieta sunkiai nurijo seiles ir atsisėdo.

– Jūs pabudote.

Mergina krūptelėjo. Balsas buvo sodrus ir gundantis. Vienareikšmiai vyriškas. Per baldakimą ji jo nematė. Henrieta užsitraukė apklotą iki pat kaklo ir tik tada suvokė, kad vilki tik apatinius. Kompresas nuo kaktos nukrito ant šilkinės lovatiesės. Liks dėmė, – išsiblaškiusiai pagalvojo ji.

– Nesiartinkite arba rėksiu.

– Galite rėkti, kiek gerklė neša, – lakoniškai atsakė vyras, – ką jūs žinote, ką aš jums galėjau padaryti.

– Ak!

Jo balse skambėjo juokas, ne grasinimas. Visiškai pasimetusi, Henrieta pelėdiškai sumirksėjo. Paskui, kai regėjimas prasigiedrijo, nurijo seiles. Priešais ją stovėjo gražiausias kada nors matytas vyriškis. Aukštas, tamsus ir tiesiog nepadoriai gražus, tikras Adonis. Juodi it rašalas trumpai nurėžti plaukai atskleidė nepriekaištingai simetrišką kaulų struktūrą. Antakiai kaip varno sparnai. Keistos melsvos, o gal pilkos spalvos atspalvio akys sunkiais vokais. Tarsi dangus audringą naktį. Jis vilkėjo marškiniais, nesiskutęs, bet ištaršyta išorė tik paryškino tobulą kūno sudėjimą. Henrieta žinojo nemandagiai spoksanti, bet negalėjo atplėšti akių.

– Kas jūs? Ką, po galais, veikiate šiame… šiame miegamajame? Su manimi?

Reifas nužvelgė nelaimėlę. Ji spaudė prie savęs apklotą tarsi paskutinę gynybinę užtvarą, dėbsojo į jo švarku nepridengtą kūną taip, tarsi jis būtų pusiau nuogas. Jis skaitė jos mintis kaip iš rašto. Neatsispyrė nepaerzinęs.

– Neturiu supratimo. O jūs?

Henrieta nurijo seiles. Toks atsakymas ją pribloškė. Jis atrodė taip, lyg nebūtų spėjęs apsirengti. Ar nusirengti? Ar jis rimtai? Ar jie… ar jis?.. Kaitros banga ir drebulys privertė ją užsimerkti. Ne! Tai ji būtų atsiminusi, nors dorai nesuprato, kas tai yra, bet buvo tikra, kad būtų atsiminusi. Tokio vyro nepamirši.

Tai jis ją erzina? Iš po nuleistų blakstienų Henrieta dirstelėjo į jį. Žvilgsniai susitiko, ir ji skubiai nusuko akis. Ne… Graikų dievas nesileistų iš dausų gundyti jauną panelę, kurios plaukai karo ant nugaros susiviję kaip žiurkės uodega, o kvapas… Henrieta atsargiai patraukė nosimi: taip, niekur nepasislėpsi, nuo jos trenkė užsistovėjusiu griovio vandeniu. Ne, to negalėjo būti, nors jis ir davė suprasti…

Jo žvilgsnis nuslydo prie apkloto, kurį ji laikė suspaudusi po smakru, ir Henrietos skruostus užliejo karštis. Reifo antakiai šoktelėjo į viršų, žvilgsnis surado jos akis. Mergina nuraudo dar skaisčiau. Jautėsi taip, tarsi būtų neišlaikiusi egzamino ir siaubingai dėl to gailėjusis. Gindamasi pakėlė smakrą.

– Kas jūs toks?

Reifo antakiai šoktelėjo aukštyn.

– Ar ne aš turėčiau užduoti jums šį klausimą. Kaip ten bebūtų, jūs mano namų viešnia, nors ir nekviesta.

– Jūsų namuose?

– Taip. Mano namuose, mano miegamajame, mano lovoje. – Reifas laukė, bet, jo nuostabai, pasirodė, kad jaunoji dama liovėsi vaidinusi drovuolę. – Jūs – Vudfildo dvare, – pridūrė jis.

– Vudfildo dvare! – Didžiulės žemės kaip tik ribojosi su jos darbdavės valdomis ir priklausė… – Gerasis Dieve, tai jūs grafas?

– Taip. Pentlando grafas Reifas Sent Albanas jūsų paslaugoms. – Jis vos pastebimai linktelėjo.

Grafas! Ji miegamajame su liūdnai pagarsėjusiu grafu ir kuo puikiausiai suprato, kodėl jis pelnė tokią reputaciją. Henrieta laikėsi įsitvėrusi apkloto kaip gelbėjimosi virvės, kovodama su noru užsitempti jį ant galvos ir įsirausti į prabangius minkštutėlius pūkinius patalus.

– Malonu susipažinti, milorde. Aš esu Henrieta Markham. – Staiga ją pribloškė situacijos absurdiškumas ir ji panoro nusijuokti. – Ar jūs tikras, kad esate grafas… nors ne, žinoma, jei jau sakote, kad esate, taip ir turėtų būti.

Reifo burna persikreipė.

– Esu tikras. Kas verčia jus galvoti priešingai?

– Niekas. Tik nesitikėjau… Žinote, jūsų tokia reputacija… – Henrieta pajuto, kaip rausta jos skruostai.

– Ir kokia gi ta mano reputacija? – jis kuo puikiausiai žinojo, bet manė, kad bus smagu išgirsti, ką ji pasakys. Kažkodėl jis nenumaldomai troško šokiruoti šią merginą. Sutrikdyti. Galbūt kaltos jos išpūstos ir atvirai žvelgiančios cinamono spalvos akys. O gal kavos?.. Ne, veikiau šokolado.

Reifas lyg niekur nieko įsitaisė ant lovos krašto. Henrieta Markham dar plačiau išpūtė akis, bet nepuolė trauktis, kaip jis tikėjosi. Juodu skiriantis atstumas vienu metu atrodė ir per didelis, ir per mažas. Reifas pastebėjo, kad po apklotu jos krūtinė pradėjo kilnotis greičiau.

Pagal visuomenėje priimtus grožio standartus jos nebūtų galima pavadinti gražuole. Pirmiausia jai trūko ūgio ir tikrai neatrodė liekna it nendrelė, lūpos pernelyg putlios, antakiai per tiesūs, nosis nepakankamai tiesi, tačiau oda buvo nepriekaištinga. Kai į skruostus grįžo truputis raudonio ir ji nebepanėšėjo į marmurinę statulą, mergina pasirodė… ne, ne graži, bet veikiau stulbinamai patraukli.

– Kas nutiko, panele Markham, pristigote žodžių?

Henrieta apsilaižė lūpas. Jautėsi kaip pelytė, su kuria žaidžia katinas. Ne, ne katinas. Kur kas pavojingesnis gyvis. Grafas užsimetė koją ant kojos. Ilgos kojos. Jeigu jo vietoje būtų sėdėjusi ji, kojomis nebūtų siekusi grindų. Ji nebuvo pratusi sėdėti taip arti vyro. Jautėsi taip… Negalėjo net kvėpuoti. Nebijojo, bet jautė grėsmę. Ar to jis ir siekė? Henrieta atsisėdo tiesiau, kovodama su impulsu nešti kudašių į kitą lovos kraštą, tačiau taip pat ir trikdančiu noru pasislinkti arčiau. Pavojingai arti. Ji nusprendė neleisianti jam paimti viršaus.

– Puikiai žinote, kad apie jus sklando nekokia nuomonė, – pareiškė ji netvirtu balsu.

– O kokia?

– Na, žmonės kalba… – nerasdama žodžių, kas jai nebuvo būdinga, Henrieta nutilo. Ant jo kelnių kelių matėsi žolės dėmės. Ji įsispoksojo į dėmes ir ėmė spėlioti, iš kur jos ten atsirado ir ar turi ką nors bendro su ja. Supratusi, kad grafas sugavo jos žvilgsnį, darsyk nukaito. – Pernelyg nesigilinant, kalba nekaip – nors esu tikra, kad tai nesąmonė, nes negalite būti toks blogas. Be to, neatrodote taip, kaip, mano įsivaizdavimu, turėtų atrodyti toks žmogus, – sukaitusi užbaigė ji.

– O kaip turėtų atrodyti toks žmogus? – tramdydamas juoką paklausė Reifas.

Henrieta nurijo seiles. Jai nepatiko jo žvilgsnis. Lyg norėtų nusišypsoti, bet ne. Jis ją vertina – štai, kas čia vyksta. Jis atsisėdo taip arti, kad jos oda dilgčiojo nuo jo artumo, net kilo noras nustumti jį šalin. O gal tai tik pretekstas prisiliesti?.. Juodi kaip varnas plaukai atrodė švelnūs it šilkas. Priešingai nei šeriai ant žandikaulio, kurie tikrai būtų dygūs.

– Viliūgas, – išpyškino Henrieta pasimetusi.

Toks apibūdinimas jį pribloškė. Reifas pakilo ant kojų.

– Atleiskite, nesupratau?

Henrieta suklapsėjo blakstienomis, pasigedusi jo artumo ir tuo pat metu jusdama palengvėjimą, kad jis pasitraukė šalin. Grafo veido išraiška subtiliai pasikeitė, tapo šaltesnė, tarsi jis būtų atsiskyręs nuo jos siena. Henrieta per vėlai suvokė, kad neitin taktiška žmogui į akis išrėžti, kad jis viliūgas, nors toks ir būtų. Ji nepatogiai pasimuistė.

– Meldžiu apšviesti, panele Markham, kaipgi tiksliai turi atrodyti viliūgas?

– Na, nežinau, kaip tiksliai atrodo, nors sakyčiau, kad tikrai ne toks gražus, – išpyškino Henrieta pirmą mintį, kuri jai šovė į galvą. – Be to vyresnis, – pridėjo ji, negalėdama pakęsti užsitęsusios tylos, – ir tikriausiai nedorai atrodantis. Patvirkęs. Nors, jeigu atvirai, nesu tikra, kaip atrodo patvirkęs žmogus, tačiau jūs taip neatrodote. Turiu minty, neatrodote patvirkęs, – užbaigė ji tyliai ir suvokė, kad, užuot nuraminusi grafą, galutinai jį įžeidė. Jis buvo susiraukęs ir atrodė grėsmingai.

– Rodos, esate tikra žinovė, panele Markham, – sarkastiškai pareiškė Reifas. – Kalbate iš asmeninės patirties?

Dabar jis pasirėmė petimi į baldakimo stulpelį. Platūs, galingi pečiai. Gal jis boksuojasi, svarstė Henrieta. Jei taip, tikriausiai jam sekasi puikiai, nes veide nebuvo matyti jokių ženklų. Jos veidas kaip tik buvo jo krūtinės aukštyje, kuri po marškiniais taip pat atrodė galinga. Plokščias pilvas. Anksčiau ji niekada nesusimąstė, kad vyrai sudėti kitaip negu moterys. Tvirti, kampuoti. Na, bent jau šis vyras.

Henrieta ėmė kramtyti apatinę lūpą ir stengėsi nesileisti įbauginama. Negali kalbėti jam į krūtinę, bet kad pažvelgtų į akis, teks užversti galvą. Jo akys dabar atrodė pilkai melsvos, nebe žydros. Nurijusi seiles, ji stengėsi prisiminti, ko klausė grafas. Apie viliūgus.

– Iš asmeninės patirties. Taip. Turiu galvoje, ne, anksčiau asmeniškai nesu sutikusi nė vieno viliūgo, bet mama sakė… motina man pasakojo… – Henrieta ir vėl nutilo, suvokusi, kad mamai nepatiktų, jei ji imtų nagrinėti jos praeitį. – Mačiau, kaip jie elgiasi, – pareiškė ji, o balse ryškiai nuskambėjo noras gintis. – Parapijos vargšų prieglaudoje.

Grafo išraiška akimirksniu pasikeitė iš angelo į velnio.

– Jei duodate suprasti, kad visas kraštas pilnas mano pavainikių, esate prastai informuota, – lediniu balsu pareiškė jis.

Henrieta krūptelėjo. Tiesą sakant, apie šį viliūgą jį tokių gandų negirdėjo, nors tai dar nereiškia… Tačiau iš tiesų jis atrodė pernelyg įpykęs, kad meluotų.

– Jei taip sakote, – smerkiamai atsakė ji. – Nenorėjau pasakyti…

– Tačiau pasakėte, panele Markham. Ir tie žodžiai mane papiktino.

– Na, tai buvo gan natūrali prielaida, žinant jūsų reputaciją, – pastatyta į vietą atkirto ji.

– Priešingai. Nederėtų daryti prielaidų, kol neišsiaiškinti visi faktai.

– Kokie faktai?

– Jūs – mano lovoje, vilkite tik apatiniais, tačiau nebuvote nei užpulta, nei išniekinta.

– Ne? Žinoma, kad ne. Noriu pasakyti… ar duodate suprasti, kad nesate viliūgas?

– Panele Markham, nesu pratęs ginti savo reputacijos, – Reifui darėsi nebelinksma, jis jautėsi įsiutęs. Gal jis išties viliūgas, nors ir nekentė šito žodžio, tačiau toli gražu ne ištvirkėlis. Mintis, kad jis neatsakingai galėtų pradėti vaiką, jam buvo visiškai svetima. Reifas didžiavosi tuo, kad santykiuose su moterimis laikosi griežtų taisyklių, ir rinkdavosi tik tas, kurios šias taisykles suprato ir nesitikėjo iš jo nieko daugiau. Jis nesiveldavo į itin artimus santykius. Nekaltos mergelės, gulinčios jo lovoje pusnuogės išpūstomis akimis, galėjo būti visiškai saugios. Žinoma, jis neketino to aiškinti jai.

Pastebėjusi pasikeitusią jo nuotaiką, Henrieta įsirėmė į pagalvę. Jei grafas, kaip žmonės kalba, ir yra viliūgas, kodėl jis taip įsižeidė? Gerai žinoma, kad viliūgai neprincipingi, ištvirkę ir neatsakingi…

Bet čia jos mintys nutrūko. Gal jis ir toks, tačiau nieko nepadarė. Gal todėl, kad ji jam nepakankamai patraukli? Nuo tokios minties Henrieta nepaaiškinamai nuliūdo. Tiesiog juokinga! Tarsi ji turėtų liūdėti dėl to, kad pagarsėjęs plevėsa ją taip prastai įvertino, jog nė nepabandė sugundyti. Beje, kalbant apie tai…

– Kaip aš atsidūriau jūsų… šitoje lovoje? – pasiteiravo ji.

– Suradau jus gulinčią be sąmonės. Iš pradžių pagalvojau, kad jūs negyva, ir, nepaisant to, ką įsivaizdavote, panele Markham, man kur kas labiau patinka sąmoningos ir manęs geidžiančios moterys. Būkite rami, nė nebandžiau jumis pasinaudoti. Jeigu būčiau tai daręs, tikrai nebūtumėte to pamiršusi. Tai dar vienas dalykas, kuriuo galiu didžiuotis, – sarkastiškai pridūrė Reifas.

Henrieta suvirpėjo. Ji nė trupinėlio neabejojo jo teise girtis savo pajėgumu. Grafo žvilgsnis bylojo, kad jis ir vėl perskaitė jos mintis. Ji nuleido akis ir ėmė čiupinėti karpytą apkloto kraštą.

– Kur jūs mane radote?

– Griovyje. Iš ten ir ištraukiau.

Ši žinia ją taip nustebino, kad Henrieta paleido jos dorybę dengiančius patalus.

– Vargeli! Ar tikrai? – pamiršusi skaudamą galvą, ji greitai atsisėdo, bet, smogus skausmui, vėl krito ant pagalvės. – Kur? – paklausė ji. – Kur buvo tas griovys?

– Mano valdose.

– Bet kaip aš ten atsidūriu?

– Vyliausi, kad jūs man galėsite pasakyti.

– Nežinau. – Henrieta atsargiai prilietė pirštus prie viršugalvyje iškilusio gumbo. – Kažkas man sudavė. Smarkiai… Ir kam reikėjo tai daryti?

– Neturiu supratimo, – atsakė Reifas. – Galbūt kam nors įkyrėjo jūsų teisiamas požiūris. – Nuoskauda jos veide nesuteikė įprasto pasitenkinimo, kurį pajusdavo taikliai paleidęs kandžią pastabą. Šįkart nudiegė kaltė. Ji tikrai atrodė išblyškusi. Galbūt ponia Piters teisi, reikėjo pakviesti gydytoją. – Ar, be galvos, dar ką nors skauda? Ar gerai jaučiatės?

Išties ji jautėsi siaubingai, bet iš apsimestinai susirūpinusio balso buvo aišku, kad grafas tikisi ne tokio atsakymo.

– Gerai, – atsakė Henrieta, stengdamasi nepasirodyti suirzusi, bet jai nepavyko. – Bent jau esu tikra, kad greitai taip ir bus. Be reikalo jaudinatės.

Jis elgėsi nemandagiai. O toji Henrieta Markham nenulaiko liežuvio už dantų, bet tikrai nėra kaprizinga. Jos atvirumas, kai nepasirodydavo esanti storžievė, gaivino kaip tyro oro gurkšnis.

Staiga nekviesti užplūdo prisiminimai, kaip jos putlus kūnas prisispaudė prie jo pakėlus iš griovio. Reifas nustebo ir suirzo, kad taip ryškiai ėmė viską prisiminti. Kodėl turėtų?

– Ilsėkitės, kiek tik reikės, – pasakė jis. – Norėčiau išsiaiškinti, kas jums smogė ir kodėl tas nedorėlis paliko jus mano valdose.

– Norite pasakyti, kodėl nepasirinko kitos vietos? – atkirto Henrieta, aiktelėjo ir užsidengė burną ranka, bet buvo jau per vėlu. Žodis ne žvirblis.

Reifas nusijuokė. Nenusilaikė, toji mergina jam atrodė juokinga. O juokas nuskambėjo keistai. Keistai todėl, kad jau seniai besijuokė.

– Taip, – tarė jis, – jūs visiškai teisi. Mieliau matyčiau jus paliktą prie Hado vartų, bet, šiaip ar taip, dabar jūs čia.

Jo toks gražus juokas. Nors ir nemandagus, bent jau atviras. Jai tai patiko. Henrieta atsargiai šyptelėjo.

– Nenorėjau išsakyti savo minčių būtent tokiais žodžiais.

– Jūs siaubinga melagė, panele Markham.

– Žinau. Norėjau pasakyti… ak, varge.

– Įkritote į savo pačios duobę – tikriausiai tai norėjote pasakyti. Skausmas apjuosė Henrietos galvą, ir ji susiraukė.

– Taškas jūsų naudai, milorde. Esu tikra, kad turite ką veikti, ir norite, kad išsinešdinčiau. Jeigu duotumėte minutėlę, aš apsirengsiu ir jums nebetrukdysiu.

Ji išbalo. Reifas pajuto užuojautos tvinksnį. Henrieta to nepasakė, bet aišku, kad tai buvo ne jos kaltė, kad atsidūrė ant jo slenksčio.

– Neskubėkite. Galbūt pavalgiusi pasijustumėte truputėlį geriau ir atsimintumėte, kas jums nutiko.

– Nenorėčiau ilgiau jūsų apsunkinti, – neįtikinamai pasakė Henrieta.

Reifas vėl pajuto timptelint lūpas.

– Išsisukinėjate ne ką geriau, negu meluojate. Mažų mažiausiai galiu pavaišinti jus pusryčiais. Ar pajėgsite atsikelti iš lovos?

Grafo veido išraiškoje neliko šaltumo. Be to, ji jautėsi alkana kaip žvėris, o jis nusipelnė atsakymų, jei tik jai pavyks ką nors prisiminti. Tad Henrieta pareiškė atsikelsianti iš lovos, nors vien nuo minties apie tai darėsi silpna. Grafas pasuko prie durų.

– Palaukite, milorde.

– Taip? – nerimaudama, kad nespės jo pašaukti, Henrieta paleido apklotą. Ilgos garbanotų kaštoninių plaukų sruogos slydo ant baltų pečių. Reifas matė korseto nesuveržtas putlias krūtis ir nenoriai nusuko akis į šalį.

– Kur mano suknelė? – susizgribusi, kad paleido apklotą, Henrieta vėl užsitraukė jį iki pat kaklo, narsiai tvirtindama sau, kad nėra ko gėdytis būti matomai vilkint paprastus baltos medvilnės marškinius. Švarūs ar ne, vis tik apgailestavo, kad drabužis toks paprastas. Kažin kas jai nuvilko suknelę…

– Jus nurengė mano ūkvedė, – atsakydamas į nebylų klausimą tarė grafas. – Suknelė buvo permirkusi; nenorėjome, kad peršaltumėte. Kol išdžius, ką nors paskolinsiu. – Po kelių akimirkų jis grįžo nešinas dideliu vyrišku chalatu, kurį užkabino ant kėdės, ir pranešė, kad pusryčiai bus patiekti lygiai po pusvalandžio. Ilgai negaišdamas išėjo iš miegamojo.

Henrieta žvelgė į uždarytas duris. Ji niekaip neperkando šio vyro. Ar jis nieko prieš, kad ji dar pasiliktų? Ar ji jam įdomi? Erzinanti? Patraukli? Varginanti? Ji neturėjo nė menkiausio supratimo.

Jai nederėjo užsiminti apie jo reputaciją. Ji puikiai suprato, kaip sunku būtų atsispirti tokios išvaizdos vyrui, kuris turėjo dar kažką tokio, nuo ko kūnu lakstė šiurpuliukai. Tarsi jis būtų žadėjęs kažką, ko nederėtų. Henrieta nesuprato šito jausmo. Juk moteris vilioja tik nenaudėliai, bet jis juk pasielgė kilniai ją išgelbėdamas.

Henrieta suraukė kaktą.

Reikia manyti, kad jie moka laimėti kitų prielankumą, kaipgi kitaip galėtų suvilioti, – pamanė ji. Tad tikriausiai gerai, kad jis nelaimėjo jos prielankumo, ar ne? Henrieta niekaip negalėjo apsispręsti. Žinojo tik viena: grafas tikrai nekantrauja kuo greičiau ja atsikratyti; stengėsi nesijausti dėl to pažeminta.

Galbūt jis tik norėjo sužinoti, kaip ji atsidūrė jo valdose. Ji ir pati norėtų tai žinoti. Ką prisimena apie praėjusį vakarą?

Pabėgo ta nelemta ledi Ipsvič mopsė. Beieškodama jos, Henrieta liko be vakarienės; nenuostabu, kad dabar jautėsi tokia alkana. Suraukusi kaktą ji užsimerkė, nekreipdama dėmesio į buką skausmą, ir mintyse ėmė gaivinti veiksmus. Pro šonines duris. Į daržiuką už virtuvės. Aplink namą. Ir tada…

Įsilaužėlis!

– Vargeli, įsilaužėlis! – jos protas galiausiai praskaidrėjo. – Dieve mano! Ledi Ipsvič tikriausiai suka galvą, kas, po galais, man nutiko.

Henrieta atsargiai išslinko iš minkštučių patalų ir dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos. Skaičiai atrodė lyg išplaukę. Po aštuonių. Atitraukusi užuolaidas, skausmingai pasimarkstė prieš saulę. Rytas. Jos nebuvo visą naktį. Matyt, jos gelbėtojas – ankstyvas paukštis. Tiesą sakant, jis atrodė lyg dar nemiegojęs.

Kur nors ištvirkavo, be jokios abejonės! Bet šešėliai po akimis bylojo apie didesnį nuovargį. Reifas Sent Albanas atrodė kaip nemigos kamuojamas žmogus. Nenuostabu, kad jis toks dirglus, pagalvojo ji. Bet kam subjurtų nuotaika, jei tokiomis aplinkybėmis tektų gelbėti sąmonės netekusią nepažįstamąją, ypač jei ji atrodo kaip… Kaip ji atrodė?

Ant įmantrios komodos priešais langą stovėjo veidrodis. Henrieta smalsiai dirstelėjo į savo atvaizdą. Ant skruosto priskretęs purvinas dryžis, išbalusi labiau nei paprastai, o ant galvos – kiaušinio dydžio gumbas, bet išskyrus tai, ji atrodė daugmaž kaip visada. Rožės pumpuro neprimenanti burna. Nenorintys lenktis antakiai. Pernelyg garbanoti ir išsitaršę plaukai. Rudos akys. Ir ruda suknelė, kuri dabar ponios Piters rankose.

Henrieta sunkiai atsiduso. Visas jos gyvenimas – įvairių rudų atspalvių kratinys. Begalinis kartojimas sau tėčio priminimų, kad yra žmonių, kuriems lemtis atseikėjo gerokai mažiau, nė kiek nepadėjo. Ji nesijautė nepatenkinta, tiesiog kartais pagalvodavo, kad gyvenime kažko trūksta, tačiau ko konkrečiai, nebūtų galėjusi pasakyti.

Tikriausiai smūgį į galvą ir gražiojo grafo pasirodymą, kuris išgelbėjo ją nuo mirties, reikėtų laikyti jaudinančiu įvykiu, – pasakė ji savo atvaizdui. – Net jeigu šis narsus, karšto temperamento ir itin abejotinos reputacijos riteris visai nenorėjo to daryti.

Laikrodis ant židinio atbrailos skimbtelėjo, ir Henrieta krūptelėjo. Negali papildyti savo nuodėmių sąrašo vėlavimu pusryčiauti. Ji skubiai šliūkštelėjo vandens iš ąsočio, kuris buvo pastatytas ant naktinio stalelio, ir ėmėsi praustis.

***

Henrieta pasirodė valgomajame beveik laiku. Sušukuotais ir segtukais susegtais plaukais, apsisiautusi šeimininko elegantišku tamsiai žalio brokato chalatu su auksinėmis kilpomis. Net atsiraičiusi rankogalius ir stipriai susiveržusi diržu juosmenį, ji skendo drabužyje, kuris vilkosi iš paskos kaip karališka mantija. Mintis, kad audinys, dabar prigludęs prie jos kūno, taip pat lietė ir jo nuogą kūną, trikdė. Ji stengėsi išmesti tai iš galvos, bet nesėkmingai.

Henrieta nervinosi. Pamačiusi dviem padengtą pusryčių stalą sunerimo dar labiau. Ji niekada nepusryčiavo viena su vyru, neskaitant tėčio. Ir juolab vilkėdama chalatą.

Jausdamasi siaubingai neišauklėta ir netinkamai apsirėdžiusi, nes po chalatu vilkėjo tik apatiniais, klupdama už plataus drabužio klosčių, Henrieta pagaliau įgriuvo į kambarį.

Iš pradžių grafas jos nepastebėjo. Melancholiškai spoksojo į tolį. Atrodė niūrus, grėsmingas ir gražus. Henrieta pajuto, kaip padažnėja pulsas. Jis nusiskuto ir persirengė. Vilkėjo švarius marškinius su ką tik surišta kaklaskare, prigludusį tamsiai mėlyną švarką, tamsiai geltonas siauras kelnes, avėjo nublizgintus aulinius. Taip apsirengęs labiau panėšėjo į grafą ir atrodė dar labiau bauginantis. Ir pribloškiamai patrauklus. Henrieta užsilipdė ant veido neryžtingą šypseną ir padarė toli gražu ne patį elegantiškiausią ir nepakankamai žemą reveransą.

– Milorde, turiu atsiprašyti už savo neatidumą. Deramai nepadėkojau, kad mane išgelbėjote. Esu jums labai dėkinga.

Jos balsas sugrąžino Reifą iš praeities, į kurią vėl buvo paniręs. Tegu juos skradžiai žemę, tą brangųjį titulą ir palikuonis! Kam rūpi, išskyrus senelę, ar jį paveldės kokio nors menkai pažįstamo giminaičio vaikaitis – devintas vanduo nuo kisieliaus? Jei tik ji žinotų, kiek jam tai kainavo, tikrai liautųsi priekaištavusi. Reifas žvilgtelėjo į Henrietą, kuri vis dar nedrąsiai šypsojosi. Ištiesęs ranką ir tvirtai truktelėjęs padėjo jai atsitiesti.

– Tikiuosi, jaučiatės bent truputėlį geriau, panele Markham. Su mano chalatu atrodote tikrai dailiai. Jums tinka.

– Atsižvelgiant į viską, kas nutiko, jaučiuosi kuo puikiausiai, – atsakė Henrieta, dėkinga už jo pagalbos ranką, nes tiesiantis po reveranso ėmė svaigti galva. – O dėl chalato – labai galantiškai meluojate, žinau, kad atrodau kaip baidyklė.

– O aš pasakyčiau, kad baisiai gražiai. Privalote manimi patikėti, esu šios srities žinovas.

Melancholijos jo veide nebeliko, grafas šypsojosi. Ne plačia šypsena, bet lūpų kampučiai pakilo aukštyn.

– Man regis, prisiminiau, kas atsitiko, – pasakė Henrieta.

– Taip? – Reifas papurtė galvą. – Šis pokalbis palauks. Jums reikia užkąsti.

– Išties esu alkana – dėl šuns teko praleisti vakarienę.

Jau antrą kartą tą rytą Reifas nusijuokė balsu. Šįkart nuskambėjo geriau.

– Su malonumu jums pasakysiu, kad čia nėra šunų, tad niekas neprivers praleisti pusryčių.

Su jo chalatu Henrieta Markham atrodė žaviai. Ties kaklu atlapai buvo prasivėrę ir atidengė gerokai per daug pieno baltumo krūtinės. Tikrai atrodytų padoriau, jeigu nešiotų korsetą. Ji atrodė taip, lyg ką tik būtų išsiritusi iš jo lovos. Panašiai ir buvo. Reifas suvokė begėdiškai spoksąs ir nusuko akis, mažumėlę sutrikęs dėl netikėtai užplūdusio susijaudinimo. Geismas buvo iš tų dalykų, kuriuos jis galėdavo suvaldyti kada panorėjęs.

Pasodinęs viešnią, pats atsisėdo priešais ir įsmeigė akis į padėtą maistą. Jis ją pamaitins, išsiaiškins, iš kur ji išdygo, ir pristatys namo. Tada išsimiegos. O po to turės grįžti į miestą. Susitikimo su senele daugiau nebegali atidėlioti. Vien nuo šios minties apėmė nerimas.

Tad jis apie tai negalvos. Nereikia, bent jau kol kas, kol dėmesį blaško priešais sėdinti ir jo chalatu vilkinti mieloji Henrieta Markham. Reikia išklausyti jos istoriją. Reifas įpylė jai kavos ir įdėjo į lėkštelę dosnią porciją kumpio, keptą kiaušinį, duonos ir sviesto, o pats prisikrovė kalną jautienos ir įsipylė šviesaus alaus.

– Valgykite, kol neapalpote iš bado.

– Atrodo gardžiai, – su pasimėgavimu žvelgdama į lėkštę pasakė ji.

– Paprasti pusryčiai.

– Man niekada neteko matyti taip dailiai patiektų pusryčių, – linksmai sušneko Henrieta, tuo pat metu liepdama sau nutilti. Ji nebuvo pleputė, tačiau šįryt niekaip negalėjo sustoti. Nervai. Jautėsi išmušta iš vėžių. Grafas ją trikdė. Situacija, chalatas, vyras… Taip, kalčiausias vyras, kuris atlaidžiai, pašaipiu žvilgsniu sakė, kad jeigu ji nepradės valgyti, pusryčiai tuoj atšals.

Henrieta paėmė šakutę. Ar jis tik erzina, ar laiko ją kvailute? Juk nepasirodė itin protinga. Tarška kaip kokia žioplelė. Tiesiog jis priverčia ją taip jaustis. Suvalgiusi kąsnelį gardaus minkšto kiaušinio, vogčiomis nužvelgė grafą. Skaisčioje ryto šviestoje, kuri liejosi pro langus, šešėliai po akimis buvo matyti dar aiškiau. Veidas ties burna įsitempęs. Ji suvalgė dar kiaušinio ir atsipjovė rūkyto kumpio. Be to, jis atrodė susirūpinęs. Netgi šypsodamasis atrodė taip, lyg automatiškai kartotų judesius.

Matyt, nelaimingas. O kodėl gi, jei turi gerokai daugiau negu dauguma? Henrietai knietėjo paklausti, bet metė dar vieną žvilgsnį į jo veidą, ir klausimas įstrigo gerklėje. Reifas Sent Albanas visiškai neperprantamas žmogus, nusprendė ji. Ką jis galvoja – ji neturėjo nė menkiausio supratimo. Dėl to tik dar labiau troško paklausti, tačiau dvejojo.

Kūnu perbėgo drebuliukas, šįkart iš susijaudinimo, sumišusio su baime, ir sprandas pašiurpo kaip žąsies oda. Grafas ne tik bauginantis, jis dar ir patrauklus. Kodėl jis verčia ją taip jaustis? Apžavėta ir išsigandusi kaip kiškis, užtikęs pasiutusiai gardų kąsnelį, masalą, Henrieta pradėjo suprasti, kad Reifo Sent Albano reputacija gali būti pelnyta. Jeigu jau jis nuspręstų ko nors siekti, jai būtų sunku atsispirti.

Vėl sudrebėjusi, Henrieta paliepė sau nekvailioti. Jis tikrai neturi jokių kėslų. O jei ir turėtų, ji žino, koks jis žmogus ir kad jam stinga moralės, tad visai nebūtų sunku atsispirti.

O dar svarbiau, kodėl ji švaisto laiką galvodama apie tokius dalykus? Dabar, prisiminus sukrečiančius praėjusio vakaro įvykius, reikia pasirūpinti svarbesniais reikalais. Bet pirmiausia reiktų pasirūpinti savo skrandžiu, kitaip tuoj nualps, o tokios silpnybės sau negali leisti. Ji ryžtingai nukreipė dėmesį į pusryčius.