Читать книгу Maištinga meilė - Marguerite Kaye - Страница 1

Baskų kraštas, Ispanija, 1813 m. liepa

Devyniasdešimt antrojo pėstininkų pulko majoras Finlėjus Urkhartas pro žiūronus įsitempęs įdėmiai nužvelgė atšiaurų peizažą.

– Sučiupau! – sušnabždėjo pats sau su niūriu pasitenkinimu.

Prancūzų ginklų slėptuvė buvo nelabai gerai paslėpta, pridengta tik kalvelės netoliese. Savaime suprantama, kad didelis sandėlis – strategiškai svarbus radinys. Ypač, jei jį pavyktų sunaikinti, kol Velingtonas dar neapgulė netoliese esančios San Sebastiano tvirtovės. Kol kas nesimatė jokių sargybinių, bet jie galėjo būti netoliese ir pasirodyti bet kurią akimirką. Po Vitorijos mūšio netekusi daugybės karių prancūzų armija labai išretėjo, tačiau net ir turint tai galvoje, užpulti ginklų sandėlį – didelė rizika, nes jis įkurtas tolokai už fronto linijos.

Kita vertus, jis ir pats gerokai už fronto linijos, priminė sau Finlėjus. Sparčiai temo, o kartu su tamsa nyko ir tikimybė, kad grįš į bazę šį vakarą. Jo laukė kelionė sunkiu pavojingu keliu. Būtų daug išmintingiau pasislėpti nedideliame medžių guote už kelių mylių, ten, kur pririšo arklį.

– Išmintingasis – mano antras vardas, – sumurmėjo Finlėjus ir, nors padėtis buvo ne pati geriausia, pats nusišypsojo iš savo pokšto. Jei tik pasiseks, galbūt netrukus po saulėtekio galės mėgautis karštais pusryčiais stovykloje.

Nežinia, kas nutiko, bet staiga majoras tapo budrus. Galbūt dėl to, kad pasikeitė tyla. Galbūt dėl to, jog ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Staiga pasidarė akivaizdu, kad jis čia ne vienas. Tikrai ne vienas. Finlėjaus ranka automatiškai atsidūrė ant pistoleto dėtuvės, tačiau baimindamasis, kad užtaisyti jo tyliai nepavyks, sudvejojo ir siektelėjo durklo, mirtinai pavojingo škotiško durklo, kurį nešiojosi už diržo.

Finlėjus įsiklausė. Iš griovio kitapus kelio pasigirdo tylus šnaresys. Žiurkė? Ne, iš garso atrodo, kad kažkas didesnis. Majoras laukė įsitempęs, susigūžęs savo griovyje ir galiausiai už kantrybę jam buvo atlyginta – iš už krašto išlindo vos įžiūrima vyro galva. Be kepurės, bet negalėjo būti niekas kitas kaip tik prancūzų sargybinis. Kas dar slėptųsi čia, taip arti ginklų sandėlio? Galėtų melstis, kad jo neras, ir laukti, bet per šešiolika tarnybos metų Finlėjus išmoko, jog pulti pirmam daug protingiau. Išsitraukęs sgian-dubh, kitą trumpą durklą, kurį nešiojosi kojinėje, majoras šoko ant priešo.

Prancūzas kaip tik taikėsi iš pistoleto, bet Finlėjus staigiu judesiu nukreipė jo ranką į viršų ir ginklas nulėkė į šalį. Nors ir lieknas, vyriškis kovėsi kaip dervišas, tačiau Finlėjaus pranašumas buvo patirtis ir didelė jėga. Netrukus priešininkas buvo įveiktas: riešai skausmingai užsukti už nugaros, blizgantys durklo ašmenys vos per plauką nuo prancūzų kareivio gerklės.

– Išleisk bent garsą ir, prisiekiu viskuo, kas šventa, tau jis bus paskutinis, – suurzgė Finlėjus prancūziškai.

Kai belaisvis pasimuistė geležiniuose jo gniaužtuose, jis suspaudė jam riešus dar tvirčiau ir nustebo pastebėjęs, kokie jie liauni. Būdamas taip arti Finlėjus pastebėjo dar kai ką – jis nedėvėjo prancūzų uniformos. Be to, jam mėginant išsilaisvinti, paaiškėjo dar šis tas įdomaus.

– Kas per velnias?! – sušuko Finlėjus ir pats nustebo, kad ištarė žodžius gimtąja galų kalba. – Kokį žaidimą čia susimanei, moterie? – pridūrė jau kiek tyliau ir atsukęs belaisvę į save prabilo ispaniškai: – Vidury nakties slampinėji palei fronto liniją. Ar supranti, kad galėjau tave nužudyti?

Moteris atmetė galvą ir pervėrė jį piktu žvilgsniu.

– Tavęs galiu paklausti to paties. Ką, po velnių, veiki vidury nakties persirengęs moteriškais drabužiais? Aš taip pat galėjau tave nužudyti.

Įžūlumas sekundėlei atėmė žadą, bet netrukus Finlėjus nusijuokė.

– Čia ne sijonas, o kiltas, senjorita, ir jūs jokiu būdu negalėjote manęs nužudyti, nors neabejoju, gavusi progą būtumėte pamėginusi. Kam išvis į mane taikėtės? Argi nematėte, kad dėviu britų, o ne prancūzų uniformą? Mes abu toje pačioje pusėje.

– Jei supratote, kad mano tunika – ne prancūzų uniforma, tai kodėl šokote ant manęs iš tamsos su dviem durklais kaip koks laukinis? – atrėmė ji.

– Na gerai, dėl to turiu su jumis sutikti, – pagiežingai burbtelėjo Finlėjus. – Tačiau tai neatsako į klausimą, ką jūs veikiate čia persirengusi vyru. Jūs viena?

– Manau, kad abu atsidūrėme čia tuo pačiu tikslu – ieškojome šio ginklų sandėlio, ir taip, aš viena. Dabar galite mane paleisti, į jus nešausiu. Aš…

– Ššš!

Pasigirdo besiartinančių žirgų kanopų bildesys ir Finlėjus šoko atgal į griovį nusitempdamas ir nepažįstamąją. Trys raiteliai. Neabejotinai prancūzai. Jis atsisuko į moterį norėdamas įspėti, kad nė nekrustelėtų, tačiau nebuvo jokio reikalo. Ji buvo nuščiuvusi ir įsitempusi kaip ir jis. Narsuolė, be jokios abejonės.

Žirgai prisiartino ir sustojo beveik tiesiai priešais juos. Vienas raitelis nulipo. Finlėjus iš lėto ištraukė pistoletą iš dėtuvės. Jam nespėjus sustabdyti, moteris taip pat paėmė už kelių metrų gulėjusį savo ginklą, tačiau nesukėlė nė garselio. Vadinasi, ne tik narsi, bet ir aštraus proto. Griovio priedangoje jis vos galėjo ją įžiūrėti, tik juto liauną susilenkusią figūrą, besirengiančią pulti. Jis vos matomai papurtė galvą ir, jo palengvėjimui, nepažįstamoji supratingai linktelėjo. Nereikia išsiduoti prancūzams, kad jie atrado jų ginklų saugyklą. Tada bet koks puolimas ateityje bus tik dar rizikingesnis, nes priešas sustiprins apsaugą.

Po kelių įtemptų sekundžių Finlėjus išgirdo su niekuo nesupainiojamą čiurlenimą ir nerūpestingą švilpčiojimą, o paskui – pasitenkinimo dejonę. Nakties tamsoje pakilo garų debesėlis.

– Zut alors! – išgirdo su palengvėjimu tariant nematomą karį ir prikando lūpą, kad nenusijuoktų. Šis nuotykis pralinksmins vyrukus stovykloje. Žinoma, jei tik saugiai ją pasieks. Majoras pats pajuto ne ką mažesnį palengvėjimą, kai kareivis užlipo ant arklio ir trijulė nujojo sandėlio pusėn, kur tikriausiai įkurs stovyklą.

– Reikia judintis. Greičiausiai įsikūrę atsiųs žvalgą, – angliškai prabilo moteris. Ji kalbėjo kiek švepluodama. Skambėjo labai žaviai.

Finlėjus pakėlė akis į danguje pakibusią pilnatį, apsuptą debesėlių, ir apsisprendęs pritariamai linktelėjo.

– Mano arklys paslėptas tarp medžių už tos kalvos.

– Žinau. Kelią rodysiu aš, šią vietą pažįstu kaip savo penkis pirštus.

Majorui šis pasiūlymas nepatiko, bet nuojauta sakė ja pasikliauti. Jie patraukė grioviu, vienas skausmingas metras po kito, ir taip visą pusvalandį, kol mėnulis pakilo dar aukščiau ir dangų kaip žibintai nušvietė žvaigždės. Finlėjus buvo priblokštas kaip ir kiekvieną tokį giedrą vakarą Ispanijoje, kurį praleisdavo lauke. Čia žvaigždės atrodė daug arčiau žemės nei Argaile, gimtojoje Škotijoje.

Priešais jį moteris stabtelėjo, atsargiai apsidairė iškišusi galvą iš griovio ir galiausiai atsistojo.

– Galime traukti šiuo keliu. Juo pereisime ir kalvą. Kad jau aptikote ginklų saugyklą, kaip suprantu, anglų kariuomenė ją sunaikins?

– Britų kariuomenė. Joje ne tik anglai, bet ir škotai, airiai ir velsiečiai.

– O jūs su tuo sijonu, kaip suprantu, škotas?

– Kiltu. Kad ir klostuotas, bet tai ne sijonas. Sijonai skirti moterims.

Nepažįstamajai nusišypsojus, tamsoje subaltavo dantys.

Mėnesienoje Finlėjus pirmą kartą įdėmiai ją nužvelgė niekaip negalėdamas suprasti, kaip galėjo palaikyti ją kuo nors kitu. Moteris buvo jauna, ne vyresnė nei dvidešimt trejų ar ketverių. Šiurkščios vilnos bridžai sukišti į tvirtus rudus batus. Ant tunikos sukryžiuoti diržai laikė paraką, pistoletą ir peilį. Tai buvo maištininkės, partizanės, uniforma, tačiau jis negalėjo nepastebėti, kokios gražios jos kojos, apmautos bridžais. Diržu sujuostas liemuo net su tunika atrodė plonas. Kai prispaudė neskustą smakrą jai prie viršugalvio, atgal nuo veido nušukuoti plaukai atrodė lyg šilkiniai. O veidas… Didelės migdolų formos akys po tobulai išlenktais antakiais, stipri nosis, pilnos lūpos – tai tikrų tikriausia moteris. Ir dar labai graži.

– Kodėl aš čia, jau išsiaiškinome, bet gal galėčiau paklausti, ką čia veikiate jūs? – paklausė jis.

Šypsena dingo.

– Jau sakiau, tą patį kaip ir jūs. Ieškojau prancūzų ginklų saugyklos.

– Viena? Ir jūs…

– Moteris. – Ji išsitiesė, atmetė galvą ir vėl pervėrė jį žvilgsniu. – Manote, moteris ne tokia pastabi kaip vyras?

– Tiesą sakant, visiškai priešingai, bet manau, labai kvaila siųsti moterį vieną vykdyti tokios užduoties. Tie prancūzų kariai galėjo nužudyti jus ne iš karto, – švelniai tarė Finlėjus. – Jeigu būtų sučiupę.

– Nesileidžiu sučiumpama. Jokiomis aplinkybėmis, – niūriai pridūrė ji.

– Vis tiek nederėjo jūsų siųsti – kaip suprantu, jūsų operaciją palaimino kažkoks partizanų būrys?

Ji vėl metė piktą žvilgsnį, išsižiojo kalbėti, bet apsigalvojo.

– Mums nederėtų šito aptarinėti vidury plyno lauko. Taip nesaugu.

Nepažįstamoji teisi. Be to, nors jis ir vilki uniformą, akivaizdžiai nejaučia jam pasitikėjimo. Tačiau leisdamas jai toliau žengti pirma savęs siauru keliuku Finlėjus turėjo pripažinti, jog ji neturėtų juo pasitikėti. Jam reikėjo, kad ji atskleistų partizanų planus. Jeigu jie ruošiasi užgrobti prancūzų ginklų atsargas ir panaudoti prieš juos pačius, tai britams nebereikėtų vargintis, jie galėtų patausoti jėgas. Per Vitorijos mūšį jie buvo kaip reikiant aplamdyti, o Velingtonas, nepaisydamas dezertyrų, ligų ir karių išsekimo, ką jau kalbėti apie šiam metų laikui nebūdingas nesiliaujančias liūtis, kurios smarkiai susilpnino motyvaciją, planavo pulti Pamplonos ir San Sebastiano tvirtoves. Jei patausotų vyrų jėgas…

Finlėjus susiraukė. Kol kas jis neįsivaizdavo, kaip išgauti partizanų planus. Apie šią moterį jis žinojo tiek pat, kiek ji apie jį. Galėtų bent jau išsiaiškinti, kieno nurodymus ji vykdo. Finlėjus buvo įsitikinęs, kad žino kone visus vietinius partizanų būrius, o jeigu kurių ir nežino, visada gali kreiptis pagalbos į savo draugą Džeką, Velingtono dešifruotoją. Jei tik pavyktų ją prakalbinti.

Dabar jie kopė stačiu šlaitu, akmenėliai iš po padų riedėjo žemyn jiems už nugaros. Mėnulis jau buvo gana aukštai ir metė vaiduokliškus šešėlius. Moteris judėjo lengvai. Jos ilgos kojos, apautos tvirtais batais, nė kiek nepavargo – eidami tokiu tempu kai kurie jo vyrai jau gaudytų kvapą. Aukštutinėje Škotijoje užaugęs, vaikystę praleidęs laipiodamas tokiais pat stačiais avių takais tik kiek mažesniame aukštyje, Finlėjus neatsilikdamas sekė iš paskos. Jo kiltas siūbavo jam už nugaros, o žvilgsnis vis kilo nuo savo batuotų pėdų iki išraiškingo nepažįstamosios užpakaliuko. Moterys su kelnėmis turi savotiško žavesio.

Vyrai su kiltais – taip pat. Jis buvo aukštesnio rango karys ir galėjo rinktis languotas kelnes, bet Finlėjui visada labiau patiko kilto teikiama laisvė. Kai kurie kitų dalinių, ypač kavalerijos, kareiviai kilto nešiojimą laikė barbaro bruožu. Škotas Išsišokėlis – taip jį pakrikštijo Velingtonas, kai jis netikėtai ir netgi prieš kunigaikščio norus buvo paaukštintas. Galiausiai, šypsodamasis pro sukąstus dantis, Finlėjus prisiekė jam amžiną ištikimybę. Maištas kilto nešiojimu nesibaigė. Žinoma, maištauti buvo galima ir daugybe kitų, kur kas subtilesnių, būdų, tik juos jis rinkdavosi rečiau.

Įdomu, ką šios moters šeima mano apie tai, kad ji viena bastosi laukais ginkluota iki dantų. Galbūt jie nieko nežino. Galbūt ji ištekėjusi už kokio partizano. Pastaruoju metu Finlėjus dažnai susimąstydavo, kaip skiriasi kartu su jais arba taip kaip ši moteris, su partizanų būriais, kovojančių ispanų gyvenimas. Finlėjus buvo karys, jis dirbo darbą, kuriam buvo rengiamas nuo vaikystės. Jo motyvai sutapo su jo šalies ir jam vadovaujančio karininko motyvais, jo priešai buvo tie, kuriuos tokiais paskelbdavo jo valdžia. Pastaruosius kelerius metus tai prancūzai. Jam buvo gaila, kad yra priverstas žudyti, taip pat gaila dėl skriaudų, kurių jo kariai pridarė apgirtę nuo vyno ir trokšdami kraujo po Siudad Rodrigo mūšio. Vis dėlto Finlėjus nejautė prancūzams neapykantos. Jis žavėjosi jų kariais, stipriais priešininkais, ir būtų kvailys, jei negerbtų Napoleono, genialaus karvedžio.

Šiaip ar taip, Napoleonas nepuolė Finlėjaus tėvynės. Prancūzų kariuomenė negrobė iš Finlėjaus šeimos derliaus, nevalgė jų kruopų, neskerdė jų gyvulių. Ši moteris, vis dar nepailstamai kopianti į kalvą, kovoja už savo šalį, savo šeimą, savo kaimą, o jis, Finlėjus, gal ir ne priešas, bet jo vyrai vis tiek siaubia jų kaimus, apgula jų senąsias tvirtoves ir valgo jų sunkiai užaugintus grūdus – nesvarbu, jog sąžiningai už viską sumoka. Nieko keisto, kad ji ryžosi kovoti. Galėtų lažintis – jo sesuo darytų tą patį.

– Kodėl jums taip linksma?

Užlipus į kalvą teko sustoti. Medžių guotas, kuriame Finlėjus pririšo arklį, buvo slėnyje, maždaug per tris šimtus metrų žemiau. Jis net pats nesuprato, kad šypsosi.

– Pamėginau įsivaizduoti, kaip reaguotų mano motina sužinojusi, kad sesuo žaidžia karę visai kaip jūs.

Mergina iškart pasišiaušė.

– Čia ne žaidimas. Mūsų nepriklausomybė, mūsų gyvenimai kabo ant plauko.

– Nenorėjau sumenkinti jūsų ir jūsų bendražygių veiksmų, senjorita. Tiesą sakant, kaip tik žaviuosi tuo, ką jūs darote, ir pagalvojau, kad, į šalį įsiveržus svetimai kariuomenei, mano seserys darytų tą patį.

– Turite daug seserų?

Finlėjus nusijuokė.

– Kartais atrodo, kad daug, nors iš tiesų tik tris.

– O brolių?

– Tik vieną. O jūs?

– Tik vieną, – atsakė mergina ir kreivai šyptelėjo. – Jis priklauso jūsų kariuomenei, kaunasi kartu su anglais. Britais. Nežinau, kur jis dabar.

– Turbūt jaudinatės dėl jo saugumo.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Žinoma, nors jeigu jis būtų šalia, negalėčiau būti tokia… – Mergina parodė į savo tuniką ir ginklą. – Naudinga. Taigi galbūt taip net geriau, nes dabar abu kovojame už savo šalį.

– Jūsų šeima neprieštarauja, kad į tai įsitraukėte?

– Motina mirusi, tėvas supratingas. Jis prisimerkia – ar kaip jūs ten sakote?

– Užsimerkia. Jūs angliškai kalbate daug geriau nei aš ispaniškai.

Jo pastaba buvo palydėta dar vienu gūžtelėjimu.

– Man pasisekė su išsilavinimu. Papa, mano tėtis, ne iš tų, kurie mano, kad mergaites reikia mokyti tik siūti ir gaminti valgį. Priešingai nei brolis. Be tėčio palaikymo ir padrąsinimo manęs čia nebūtų, o mano būrys nežinotų apie ginklų saugyklą.

– Tai partizanų būrys ruošiasi ką nors su ta saugykla daryti?

Klausimas išsiveržė nespėjus jo sulaikyti. Jei tik būtų bent sekundėlę pagalvojęs, būtų susivokęs, kokio rezultato tikėtis. Moteris susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nusisuko.

– Pats būdamas kareivis negalite tikėtis, kad atskleisiu tokią svarbią karinę informaciją nepažįstamam žmogui. Palydėsiu jus iki medžių ir pasuksime savais keliais.

Finlėjus tyliai nusikeikė gimtąja galų kalba ir nusekė moteriai iš paskos. Dabar, kai ji pasišiaušė, dar labiau pasišovė pelnyti jos pasitikėjimą. O tam reikia neleisti jai dingti. Vadinasi, pusryčius stovykloje teks pamiršti. Turės tenkintis kietais sausainiais, kurių dar likę krepšyje. Kita vertus, anoks čia vargas praleisti kelias valandas tokios išvaizdžios ir įdomios moters draugijoje. Net jei padėtis gana pavojinga. Galbūt dėl to bus tik dar įdomiau.

Izabela stebėjo, kaip škotų kareivis nužingsniavo prie žirgo, pririšto prie medžio ilga virve, kuri leido gyvuliui pasiekti slėnio apačioje šniokščiantį upelį. Ji stebėjo, kaip jis greitai patikrino, ar arkliui viskas gerai, ir ištraukė didelį ryšulį, tikriausiai balną, iš slėptuvės po krūmu.

Jis buvo stambus, raumeningas vyras. Tvirtos kojos, nepridengtos to šokiruojančio drabužio, ir platūs pečiai po raudonu apsiaustu. Ji suprato, kad tai kariškio apsiaustas, tačiau nė nenutuokė, kokio rango. Šis vyras neatrodė toks manieringas kaip tipiškas ispanų kareivis. Jo elgsenoje ji nepastebėjo nei pasipūtimo, nei tuščio išdidumo ženklų. Galbūt anglų kariuomenė kitokia? Tiksliau, britų. Reikia nepamiršti vadinti jų britais.

Jo plaukai buvo rudeninių lapų spalvos. Jie spindėjo mėnesienoje, o barzda atrodė nubarstyta aukso dulkėmis. Akys… jų spalvos nusakyti negalėjo, tačiau aiškiai matė, kad jis patrauklaus veido. Ne gražuolis, bet iš tų, į kuriuos atsisuki pasižiūrėti antrą kartą. Ir trečią. Ta šypsena, su kuria jis dabar žengė prie jos, skatino ir kitus šypsotis. Izabela skaudžiai prikando lūpą stengdamasi nekreipti dėmesio į savo kūno atsaką.

– Majoras Finlėjus Urkhartas iš devyniasdešimt antrojo pėstininkų… – prisistatė jis. – Žinau, jau vėloka pažindintis, bet aš džiaugiuosi galėdamas su jumis susipažinti, senjorita…

– I… Izabela. Galite vadinti mane Izabela.

Izabelos nuostabai, majoras paėmė jos ranką, elegantiškai pasilenkė ir priglaudė lūpas prie pirštų galiukų.

– Izabela, malonu su jumis susipažinti, – tarė jis ir jo akys šelmiškai sublizgo.

– Majore Urk… Urk…

– Urkhartas. Tariama Urk-hartas. Galbūt bus paprasčiau vadinti mane Finlėjumi.

– Finlėjau, – šypsodamasi iš lėto pakartojo Izabela. – Taip, tikrai paprasčiau. Na, Finlėjau, man taip pat buvo malonu su jumis susipažinti, bet turiu…

– Dar neikite.

Tiesą sakant, ji ir nenorėjo, bet buvo nelengva tai sau pripažinti. Nerimą kėlė ne kelionė namo: Izabela galėjo grįžti užrištomis akimis. Ramybės nedavė šis karys. Ji turėjo, tiksliau, privalėjo, išsiaiškinti, kokie britų planai dėl prancūzų ginklų saugyklos. Ji ryžtingai linktelėjo.

– Pabūsiu dar minutėlę, – nusileido. – Ir pailsėsiu.

– Iš balso neatrodo, kad būtumėte pavargusi.

– Ir nesu, – tarė ji staiga įsižeidusi ir čia pat suprato, kad prieštarauja pati sau. – Bet mielai atsigerčiau vandens. Aš baisiai ištroškusi.

– Prisėskite. Atnešiu.

– Aš puikiausiai galiu…

– Tikiu, kad galite, bet krepšyje turiu puodelį. Iš jo gerti lengviau nei iš rieškučių. Prisėskite, tuoj grįšiu.

Nors nenorėjo paklusti ir leistis aptarnaujama, Izabela prisėdo. Vanduo buvo vėsus – kaip tik to jai ir reikėjo. Ji godžiai išgėrė puodelį ir paprašė atnešti dar – tik tam, kad jis pavargtų.

– Gracias1.

– De nada.2

Jis atsisėdo šalia ir atsirėmė į medžio kamieną. Izabela pamatė, kokios neįtikėtinai žydros jo akys po tankiais antakiais, kurie dabar buvo truputį suraukti. Plaukai buvo pablukę, bet oda neatrodė nusvilinta saulės. Tiesiog jis buvo tamsiai įdegęs.

– Taigi, Izabela, man atrodo, kad mums – ir mano, ir jūsų vyrams – būtų nenaudinga kartu pulti prancūzų ginklų saugyklą. Kam be reikalo vieni kitiems trukdyti?

Jo balsas skambėjo keistai – buvo švelnus, liūliuojantis. Kai kurių jo žodžių Izabela nebūtų galėjusi išversti, bet vis tiek puikiai jį suprato. Šį kartą majoras pasirinko subtilesnę taktiką, bet jam iš jos reikėjo tik vieno: išsiaiškinti, kokie partizanų ketinimai dėl prancūzų ginklų. Na ir puiku, jai jis įdomus dėl tos pačios priežasties. Ši mintis privertė Izabelą nusišypsoti, pamatęs šypseną karys klausiamai ją nužvelgė, kilstelėjo antakį ir pats šyptelėjo.

– Daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas dedasi jūsų gražioje galvelėje, senjorita, – tarė jis, o pamatęs, kad ji sutriko, paaiškino: – Norėčiau žinoti, apie ką galvojate.

– Suprantu, kareivi, bet nesakysiu.

– Finlėjus. Mano vardas Finlėjus.

– Finlėjau, – pakartojo ji.

– Taip, būtent taip. Šiais laikais mano vardas retas, dažniau pasitaiko tik gimtajame krašte, bet ten nebuvau jau septynerius metus.

– O kur jūsų namai? – paklausė Izabela.

– Kaimelis Argaile, netoli Obano. Škotijos aukštumose. Mano šeima gyvena mažyčiame namelyje, panašių galima pamatyti ir čia, aplinkiniuose kaimuose. Ir ūkininkauja jie taip pat kaip čionykščiai ūkininkai, bet augina avižas, o ne kviečius. Kadangi vynuogėms pas mus per šalta, nėra ir vyno. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad mano tėvas gamina puikų viskį. Ir turi žvejybinę valtį.

Izabela stebeilijo nustebusi.

– Tai jūsų šeima – žemdirbiai? Bet juk jūs karininkas. Maniau, kad visi anglų karininkai kilę iš senų garbingų giminių. Kunigaikštis Velingtonas garsėja…

– Sakote, kad karininkas turi būti ir džentelmenas, – pertraukė Finlėjus nė nesistengdamas slėpti apmaudo. – Aš – išimtis, patvirtinanti taisyklę. Karininkas, bet ne džentelmenas, – paaiškino. – Ir norėčiau dar kartą priminti, jog esu ne anglas, o škotas.

– Atleiskite. Tikriausiai tai tas pats, kas pavadinti baską ispanu? Nenorėjau įžeisti.

– Patikėkite, mane yra vadinę ir baisesniais vardais. O jūs iš ten kilusi? Tikiuosi, neįžeidžiau kalbėdamas ispaniškai. Bijau, kad vienintelių man žinomų baskų kalbos žodžių nedera tarti girdint damai.

Izabelai tai prilygo trinktelėjimui šlapiu skuduru per veidą.

– Aš ne dama, o karė. Gal ir nedėviu uniformos kaip brolis, bet taip pat kovoju už savo šalies laisvę, majore Urka… Urko… majore Finlėjau.

– Dievulėliau, kokia jūs temperamentinga. Kaip matau, paliečiau skaudamą vietą.

– Visai ne, tik norėjau pasakyti, kad…

Finlėjus paėmė jos į kumštį suspaustą delną ir atlenkė pirštus. Izabela mėgino priešintis, bet veltui. Jo didelė, nuospaudų nusėta ranka buvo dešimt kartų stipresnė nei jos. Tik kai ją paleido, ji suprato, kad jei būtų norėjęs, būtų galėjęs ją nuskriausti, bet to nepadarė. Ar jis elgėsi riteriškai? Ar buvo įsakmus? Ar norėjo taktiškai parodyti, kad vyras pranašesnis ir stipresnis už moterį? Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga? Ir kodėl, nepaisant jėgos demonstravimo, nors ir subtilaus, ji nejautė baimės? Izabela buvo viena su nepažįstamuoju vidury nakties. Su vyru, kuris įsigeidęs galėtų daryti su ja, ką nori. Jos ranka nuslydo prie ginklo dėtuvės. Ne todėl, kad manė tai esant būtina, o tiesiog iš įpratimo.

– Aš jūsų nenuskriausiu, – tarė jis įdėmiai žvelgdamas jai į ranką. – Duodu žodį. Niekada gyvenime nesu paėmęs moters per prievartą.

Tam nebuvo jokio reikalo. Izabela, kaip ir visi, kam teko patirti karą, žinojo, ką kariai daro su moterimis po mūšio, tačiau negalėjo įsivaizduoti, kad tą patį darytų ir šis vyras. Kai įspėjo ją dėl prancūzų karių, jo balsas skambėjo niūriai, tarsi pats norėtų pamiršti tokius dalykus, bet turbūt tą patį jautė ir visi kiti, kuriems teko tai patirti.

Izabela prisivertė susiimti.

– Aš jumis tikiu, – tarė ji, supratusi, kad Finlėjus vis dar laukia atsakymo.

– Puiku.

Atsakymas buvo trumpas, nors iš tiesų jis turėjo džiaugtis, kad ji juo pasitiki, nes tai stebino net ją pačią. Deja, Finlėjus nenumanė, jog tai retas komplimentas.

Izabela atsisuko į jį. Finlėjus sėdėjo užsimerkęs, atlošęs galvą, pasirėmęs alkūnėmis. Nepriminė vargšo ūkininko sūnaus, bet nebuvo panašus ir į pasipūtėlį kariškį. Finlėjaus rankos neatrodė kaip džentelmeno, bet elgėsi jis džentelmeniškai. Ne, netiesa. Jis nesielgė su ja kaip su gležna gėlele, neturinčia smegenų. Buvo pagarbus ir Izabelai tai patiko. Galėtų lažintis, kad šis karys populiarus, jei tik galima tikėti jos broliu. Ji pamėgino įsivaizduoti savo brolį, segintį tą sijoną – kiltą. Atrodytų kaip mergaitė, bet šis vyras… ne, jo nė iš tolo nesupainiosi su moterimi.

– Taigi, pakartosiu dar kartą. Daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas dedasi jūsų galvoje.

Užklupta spoksant Izabela greitai nusisuko.

– Galvojau, kad turėjote būti labai geras kareivis, jei tapote majoru.

Finlėjus nusijuokė.

– Nelygu, kaip žiūrėsi. Geras kareivis ir geras karininkas nebūtinai reiškia tą patį. Man prireikė gerokai daugiau laiko ir pastangų nei daugumai, kad tapčiau tuo, kuo esu. Pati sakėte, kad Velingtonui nepatinka, kai paprasti žmonės tampa aukštesnio rango kariškiais.

– Tokiu atveju ispanų ir anglų kariuomenės vienodos, – tarė Izabela. – Prieš karą dauguma karininkų rūpinosi tik tuo, kad blizgėtų batai, ir nė negalvojo, kad kai kurie jų kareiviai batų išvis neturi. Kai atsikovosime savo šalį iš prancūzų, viskas pasikeis.

– Kalbate labai užtikrintai, bet karas dar nesibaigė.

– Taip, bet kai baigsis…

– Na, kai baigsis, galime tik tikėtis, jog žemė ims suktis į kitą pusę, – atsakė Finlėjus. – Galbūt netgi bus leista kautis moterims, – pridūrė šypsodamasis. – Nors jei norėtumėte išgirsti mano nuomonę, nedvejodamas atsakyčiau, kad kariuomenė neišeina į sveikatą nei vyrams, nei moterims. Kovojome sunkiai ir ilgai, bet dabar tik norime, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

– Mano žmonės trokšta to paties.

– Taip, jūs teisi. Turbūt laukiate nesulaukiate, kada pamatysite visus mus išsinešdinančius.

– Jei sakote, kad norime, jog grįžtume namo…

– Kad atgautumėte savo šalį.

– Taip.

– Ir gyvenimą.

– Taip, – pakartojo Izabela, bet jau ne taip užtikrintai.

– Žinoma, su sąlyga, kad viskas bus kitaip? – galiausiai tarė Finlėjus, lyg perskaitęs jos mintis. – Kai jau paragavote laisvės.

– Taip, – nusišypsojo Izabela. – Paragavome laisvės, – pakartojo atsargiai. – O jūs galėsite grįžti į tėvo ūkį Škotijoje, sutikti mylimus žmones. Juk to norite?

– Taip, noriu, – atsakė jis po minutėlės, bet, Izabelos nuostabai, jo atsakyme taip pat suskambo abejonė.

– Juk norite pamatyti šeimą?

– Taip, noriu, bet nenoriu… O, nėra prasmės apie tai kalbėti. Karas dar nesibaigė. Kai išspirsime iš Ispanijos prancūzus, turėsime vytis juos iki pat Prancūzijos. Taigi vėl grįžtu prie ginklų saugyklos, – tarė jis sėsdamasis ir nusibraukė nuo veido plaukus. – Klausykite, jūs nepažįstate manęs, o aš – jūsų, bet patekome į neįprastą padėtį. Negalime leisti, kad prancūzai panaudotų tuos ginklus prieš kurį nors iš mūsų, o aš galiu tuo pasirūpinti. Ar jūs galite mane patikinti, kad vietiniai maištautojai neįsikiš ir nesutrukdys mums?

– Nesuprantu, ką tai reiškia, bet manau, būtų geriau, jei paliktumėte tai mums, – tvirtai atsakė Izabela. – Mes tinkamai panaudosime ginklus ir… jei pasiseks, visiems pakils nuotaika.

Finlėjus susinėrė pirštus ir susiraukęs įsmeigė žvilgsnį sau į rankas.

– Būsiu su jumis atviras. Mielai sutikčiau su jūsų pasiūlymu, jei tik žinočiau, kad atliksite užduotį. Juk suprantate, nors ir norėčiau, negaliu pasikliauti vien jūsų žodžiu.

Izabela susilaikė neleptelėjusi to, kas sukosi ant liežuvio galo, ir pati susiraukė.

– Ar jums pakaktų žinoti, kad šį vakarą surinkta informacija bus perduota tiesiai El Fantasmui?

– Pažįstate El Fantasmą3?

Izabela linktelėjo.

Finlėjus neatrodė įtikintas.

– Šis žmogus, kaip ir jo vardas, – vaiduoklis. Visi apie jį girdėjo, bet niekas nepažįsta.

– Aš pažįstu, – atsakė ji tvirtai. – Ar bent jau žinau, kaip su juo susisiekti.

– Ar galite įrodyti?

– Negaliu. Galiu tik duoti žodį, – tarė ji išdidžiai ir nemirksėdama sutiko jo žvilgsnį. Galiausiai buvo apdovanota vos matomu linktelėjimu.

– Turite tris dienas. Jei iki tol negausiu žinių, kad jums pavyko, atsiųsiu savo vyrus užbaigti darbo.

– Ačiū. Patikinu, kad žinia bus atsiųsta neprabėgus trims dienoms.

Finlėjus paėmė jos ištiestą ranką.

– Nepaklausėte, kur siųsti žinią.

Izabela patenkinta nusišypsojo ir papasakojo, kur tiksliai įsikūrę jo vyrai.

– Vienas iš mūsiškių jus susiras.

– Imu jumis tikėti.

Finlėjus vis dar laikė jos ranką, tačiau, užuot ją paspaudęs, kaip darydavo kiti anglai, vėl pasilenkė ir priglaudė lūpas prie pirštų.

– Tai susitarėme, – tarė jis.

Nuo jo lūpų prisilietimo oda ir vėl perbėgo šiurpuliukai. Izabela patraukė ranką.

– Tikrai taip, – suskubo atsakyti ji. Gavo, ko norėjo, ir dabar galėjo dingti. Nenoromis pradėjo stotis, bet škotas uždėjo ranką jai ant dilbio ir sustabdė.

– Pasilikite, kol prašvis. Iki tol leistis į kelią man nesaugu. Priešingai nei jūs, nepažįstu šio krašto. Be to, senokai nebuvau moters draugijoje. Būtų smagu pasikalbėti apie ką nors kita nei ginklai ir mūšio strategija.

– O jūs manote, kad apie tai kalbėtis negalėčiau?

– Dėl Dievo meilės, kodėl jūs tokia įžeidi? Aš ne iš tų vyrų, kurie moteris laiko kvailutėmis. Jei susipažintumėte su mano motina, suprastumėte kodėl, – tarė jis žvelgdamas jai tiesiai į akis. – O kas dėl įsitikinimų, kad moterys – silpnoji lytis, kiekvienas taip galvojantis persigalvotų vos pamatęs, ką ištveria karių žmonos. Paskui būgną sekančios moterys. Jos tokios pat tvirtos kaip ir vyrai. Kartais net tvirtesnės, nors meluočiau sakydamas, kad joms tinka toks gyvenimo būdas. – Finlėjus nutilo ir papurtė galvą. – O, atleiskite, nenorėjau pasirodyti burbeklis. Jei norite kalbėti apie ginklus ir taktiką, apie tai ir pasikalbėsime. Tik leiskite pasimėgauti jūsų draugija ir pasigrožėti jūsų veidu, nes bijau, kad praeis daug laiko, kol vėl turėsiu tokį malonumą.

Finlėjaus šypsena ją nuginklavo. Jo žvilgsnis nebuvo nei nuolankus, nei maldaujantis, bet… žavingas? Jis nebuvo pratęs, kad jam atsakytų. Izabela turėtų atsisakyti vien iš principo, bet principai jai jau atsibodo. Be to, kas čia blogo, jei leisis trumpam sužavima?

Izabela nusišypsojo.

– Nemanau, kad tokiam vyrui kaip jūs sunku rasti moterišką draugiją.

Jis vėl nusijuokė parodydamas eilę baltų dantų ir pasimuistė ant žemės. Izabela buvo priblokšta, kokia gundanti pasirodė tą akimirką šmėkštelėjusi raumeninga šlaunis.

– Bėda ta, kad moteriškai draugijai esu išrankus, – atsakė jis. – Pirma noriu susipažinti su moterimi ir tik tada… Noriu pasakyti, kad ilgai nepavyko užmegzti tokio pokalbio, kokio būčiau norėjęs. Žinau, gali atrodyti… jog esu pasipūtėlis puošeiva, bet taip nėra.

Izabela sukikeno.

– Nežinau, kokie būna tie pasipūtėliai, bet jums toks apibūdinimas vargiai tinka.

– Norėjau pasakyti, kad man moteriška draugija patinka dėl pačių moterų.

– O man atrodo, kad moterims taip pat patinka majoro Urk… Finlėjaus draugija.

– Dabar mane domina tik vienos moters draugija. Ar pabūsite dar kelias valandas, Izabela?

Kodėl ne? Jei reikės, tėvas sugalvos jai kokį nors pasiaiškinimą, bet greičiausiai spės grįžti į lovą niekam nė nesupratus, kad joje nemiegojo. Kas čia blogo, jei kelias valandas paplepės su šiuo vyru? Jo nuginkluojanti šypsena, gražus veidas ir tvirtos kojos čia niekuo dėtos.

– Kodėl gi ne?

Finlėjus nusišypsojo.

– Tada papasakokite apie save. Ar jūs iš šios vietovės?

– Iš Hermoso Romero. Jis netoliese. Mes… mano šeima turi žemės.

– Vadinasi, jie ūkininkai, valstiečiai kaip ir maniškiai.

– Taip, jie gyvena kaime.

– Sakėte, kad brolis kariauja, tai likote tik jūs su tėvais?

– Tik mudu su tėvu. Motina mirusi.

– Ak, taip, minėjote. Užjaučiu.

– Ačiū, bet aš jos nepažinojau. Mirė, kai buvau visai maža.

– Tada dar labiau užjaučiu. Mergaitei reikia motinos, ypač jei neturi sesers.

– Negaliu ilgėtis to, ko neturėjau, – griežtai atkirto Izabela.

Finlėjus išsižiojo kažką sakyti, bet geriau pagalvojęs užsičiaupė ir gūžtelėjęs pečiais prisitraukė balnakrepšį.

– Ar norėtumėte užkąsti? Aš toks išbadėjęs, kad tuoj imsiu graužti bato padą.

– E… Ką jūs pasakėte?

– Pasakiau, kad esu labai alkanas, bet daugiau nieko neturiu, – tarė jis, duodamas jai saują sausainių. – Bus kiek skaniau, jei užsigersite šituo, – pridūrė ištiesęs nedidelę sidabrinę gertuvę. – Viskis iš mano tėvo daryklos. Paragaukite.

Izabela gurkštelėjo ir stipriam gėrimui nutvilkius gomurį užsikosėjo.

– Ačiū, – tarė ji grąžindama gertuvę ir suraukė nosį. – Manau, pasitenkinsiu vandeniu.

– Suprantu, prie skonio reikia priprasti, – tarė Finlėjus ir, kaip Izabela pastebėjo, pats nurijęs tik mažą gurkšniuką, užsuko kamštelį. – Papasakokite daugiau apie save. Pavyzdžiui, kodėl tokia daili mergina vis dar netekėjusi?

– O kodėl toks… dailus… vyras nevedęs?

Finlėjus nusijuokė.

– Ne, ne, vyras dailiu vadinamas tik norint jį įžeisti. Aš nevedęs, nes tarnauju kariuomenėje, o kareivio žmonos gyvenimas nesaldus. Kadangi siekiu karjeros, apie vedybas negali būti net kalbos. Su manimi viskas aišku, o kaip jūs?

Izabela gūžtelėjo pečiais.

– Kol mano šalis okupuota ir kariauja, negaliu galvoti apie nieką kita.

– Taip, suprantu. Po tiek laiko sunku įsivaizduoti, kaip atrodo taika, – tarė Finlėjus ir išsitraukęs iš krepšio antklodę pasiūlė jai. – Imkite, darosi šalta.

– Man nereikia…

– Dėl Dievo… tada pasislinkite arčiau ir pasidalysime.

Finlėjus netikėtai prisitraukė ją prie savęs ir apgobė abu antklode. Izabelai pamėginus išsilaisvinti, jis suėmė ją už rankos ir apkabino per pečius.

– Jei reikėtų, tą patį padaryčiau dėl savo vyrų, – tarė jis.

– Netikiu.

– Bent jau tikiuosi, kad būčiau pasiryžęs tokiai aukai. Laimei, niekada nereikėjo to įrodyti.

Izabela pajuto, kaip nuo juoko sudrebėjo jo krūtinė, ir jai į plaukus papūtė karštas kvapas. Kol jis jos neapklojo, nė nepastebėjo, kaip pasidarė šalta. Dabar būtų vaikiška ir kvaila nustumti jį šalin, nes ryte atsibustų sustingusiomis šaltomis galūnėmis. Izabela neatsipalaidavo, bet daugiau nesipriešino ir galiausiai atsirėmė į medžio kamieną.

– Papasakokite daugiau apie Škotiją. Ar ji labai skiriasi nuo Ispanijos?

– Labai. Visų pirma, ten daug lyja. Dangus ir jūra dažniau pilki nei žydri. Užtai dėl lietaus peizažas žalias. Manau, to ilgiuosi labiausiai – slėnius ir kalvas užklojančios žalumos.

– Čia, šiaurėje, žiemą dažnai lyja.

– Taip, bet Škotijoje, vakarinėje pakrantėje dažnai lyja ir vasarą. Ar jus ima miegas? Gal man liautis pliauškus?

Izabela nuslopino žiovulį.

– Jei norėjote paklausti, ar jums jau užsičiaupti, atsakymas – ne. Papasakokite apie kitas šalis, kuriose lankėtės būdamas kareivis.

– Dalyvavau daugybėje karinių žygių. Egipte, Portugalijoje, Ispanijoje, Airijoje, Amerikoje.

– Jums labai pasisekė. Niekada nebuvau išvykusi iš Ispanijos.

– Nemanau, kad keliaudamas kautis pamatai, kas toje šalyje geriausia.

– Žinoma, bet vis tiek papasakokite. Papasakokite apie Ameriką. Ar ji laukinė ir neprijaukinta, kaip teko girdėti?

– Kai nutolsti nuo rytinės pakrantės, tada taip. Be to, didelė. Ten galima pasiklysti.

– Arba save atrasti?

Finlėjui vis dar apmąstant jos paskutinę frazę, Izabela pasimuistė po antklode ir pakėlė į jį akis. Jis įsitempė trokšdamas, kad kūnas nereaguotų į jos apvalumus. Smakrą pakuteno jos plaukai. Dabar jis labai džiaugėsi, kad juos skiria storas sluoksnis drabužių. Finlėjus pamėgino atsargiai patraukti šlaunį. Sutelkęs dėmesį į jos klausimus, turėjo pastebėti, kad nuolat dilgčiojančią aistrą slopina jo susidomėjimas ja ir jos – juo.

Galiausiai mėnulis nusileido ir užslinko juoda tamsa. Abu nutilo. Finlėjui pasirodė, kad ji užmigo, bet nebuvo tikras. Jis pats lyg ir nemiegojo, bet taip pat negalėjo garantuoti. Jie nepasislinko nei artyn, nei tolyn vienas nuo kito – taip ir turėjo būti.

Ryte jis dėl to džiaugėsi. Izabela ėmė judėti prieš aušrą, bet jis liko gulėti užsimerkęs, nenorėdamas jos trikdyti. Tik kai ji atsistojo, Finlėjus apsimetė ką tik atsibudęs ir pakilo stengdamasis nestebėti jos besiprausiančios, bet matė, kaip nuo vandens sušlapo plaukai ir viena sruoga prilipo prie skruosto.

– Ar dabar rasite kelią atgal pas saviškius? – paklausė ji.

Finlėjus linktelėjo.

– Dienos šviesoje bus paprasčiau, tik reikės saugotis prancūzų žvalgų.

– Atsiųsiu žinią, kai tik mes… kai tik tai bus padaryta. Pažadu.

– Tikiu.

Finlėjus paėmė ištiestą Izabelos ranką. Ryto šviesoje jos akys atrodė labiau auksinės nei rudos. Jam norėjosi pabučiuoti nervingai besišypsančias jos lūpas. Tiesą sakant, norėjo, kad ji prisispaustų prie jo visu kūnu ir sunertų rankas jam už kaklo. Finlėjus žengė artyn. Akimirką pajuto tą su niekuo nesupainiojamą jausmą, abipusę aistrą, tarsi aštrų dūrį pilve. Jis velniškai norėjo ją pabučiuoti į lūpas, bet tik pasilenkė jai prie rankos, kaukštelėjo kulnais ir paleido ranką.