Читать книгу Tą paskutinę naktį - Melanie Milburne - Страница 1

Maja apstulbusi žiūrėjo į testo juostelę. Joje išryškėjo dvi mėlynos linijos, ji netekusi žado pajuto, kad gerklę suspaudė geležiniai gniaužtai.

Teigiamas.

Moteris atsisėdo ant vonios krašto, kojos drebėjo taip smarkiai, kad reikėjo delnais suimti kelius. Ryškiai įsižiebusi vilties kibirkštėlė staiga išblėso.

Tai negali būti tiesa.

Giliai atsidususi ji vėl pasižiūrėjo į testo juostelę. Sumirksėjo vieną, antrą, trečią kartą, bet mėlynos linijos buvo tokios pat, kaip ir iš pradžių.

Netikėtai kažkas įkyriai paskambino į duris, Maja stryktelėjo ant kojų, o širdis daužėsi krūtinėje tarsi bepročio mušamas varpas. Greitai įgrūdusi testo juostelę į pirmą pasitaikiusį stalčių po kriaukle ji lėtai ir giliai įkvėpė, kad nusiramintų.

Gonzas jau buvo prie durų ir linksmai amsėjo pasisveikindamas, bet Maja jau ir taip suprato, kas lūkuriuoja už durų. Niekas kitas, tik buvęs jos vyras Džordžijus Sabatinis taip skambindavo į duris. Jis visada spausdavo mygtuką per stipriai ir laikydavo jį pernelyg ilgai. Taip jis aiškiai parodė, jog nepriima neigiamo atsakymo.

Atidarydama duris Maja pasistengė nutaisyti kuo abejingesnę veido išraišką.

– Džo… Džordžijau, – ištarė ji vildamasi, kad balsas jos neišduos. – Maniau, kad atsiuntei ką nors iš savo tarnautojų paimti Gonzo. Ar ne taip mudu tarėmės?

– Šį kartą nutariau ateiti pats.

Paglostęs stačias šuns ausis, aukštas vyras atsitiesė ir visu savo ūgiu palinko prie jos. Susitikus jųdviejų žvilgsniams, tamsiai rudose Džordžijaus akyse blykstelėjo pašaipa.

– Nustebau, radęs tave namuose, – tarė jis. – Maniau, būsi išėjusi su nauju savo mylimuoju anglu. Koks ten jo vardas? Hju? Herbertas?

Maja krimstelėjo apatinę lūpą ir jau ne pirmą kartą gailėjosi kvailai pasielgusi, kad nuėjo į aklą pasimatymą, kurį surengė jos draugės iš jogos pamokų.

– Hovardas. Ir nebuvo nieko panašaus, apie ką skalambijo spauda.

Džordžijus suraukė antakius.

– Tai jis nenuplėšė tau drabužių savo buto prieškambaryje ir nesielgė su tavimi nepadoriai?

Garsiai užtrenkdama duris vyrui už nugaros, Maja kandžiai dėbtelėjo.

– Ne. Tai labiau primena tavo stilių.

Džordžijus tingiai šyptelėjo, ir Majai pasišiaušė sprando plaukeliai.

– Su manimi tu buvai visokia, cara, – sukuždėjo jis, ir Maja pasijuto kalta dėl staiga užliejusio geismo.

Užuot pažvelgusi į jį, išraudusi Maja apsisuko ant kulno. Jai pasidarė siaubingai gėda dėl savo elgesio naktį per Džordžijaus brolio vestuves. Ji vis dar negalėjo suvokti, kas privertė ją tąsyk pulti stačia galva. Ar kaltas šampanas, ar tai dėl to, kad tai buvo paskutinis kartas? Seksas santykiams užbaigti, štai, kas tai buvo. Jam tai, žinoma, nieko nereiškė. Galbūt Džordžijus jau permiegojo su keliomis moterimis nuo tada, kai jie apsigyveno atskirai. Anot paskutinių spaudos pranešimų, jis domėjosi moteriškų apatinių modeliu Londone. Perskaičius apie tai, Majai it durklu kas rėžė per širdį, bet ji verčiau mirs, tačiau Džordžijui to neparodys.

Ji pajuto, kad jis priėjo iš nugaros, ir jos oda ėmė tvinkčioti, šnervės išsiplėtė, įkvėpus vyriško aromato, susiliejusio su citrusiniu losjonu po skutimosi. Visi kiti kvapai visuomet tapdavo neutralūs ar pasikeisdavo, kai šis vyras būdavo šalia. Džordžijus jai ant pečių uždėjo delnus, ir galva ėmė suktis, o kai tvirtu kūnu prigludo prie nugaros, kvėpavimas, rodos, sustojo.

– Maloniai kvepi, – tarė jis, palenkdamas galvą tiek, kad lūpomis beveik palietė petį. – Ar tu pasikvepinusi naujais kvepalais?

Vos atgavusi žadą, Maja atsakė: – Patrauk nuo manęs rankas, Džordžijau. – Kol neatsisukau ir nepuoliau tau į glėbį ir dar kartą neiškrėčiau kvailystės, – pridūrė ji mintyse.

Jis spustelėjo delnus, ir to pakako, kad Majos širdis imtų plakti dar stipriau.

– Skyrybos neįvyks tol, kol nebus iki galo sutvarkyti visi dokumentai, – pasakė jis, kvėpuodamas jai į plaukus. – Gal išnaudokime laiką, kol išdžius rašalas, ką manai?

Maja suprato, ką jis turėjo omeny, ir tai ją skaudino labiau nei moteriško apatinio trikotažo modelis. Jis kovojo ne dėl jų byrančios santuokos, o dėl savo likimo. Sabatinių šeima buvo tokia pat garsi, kaip ir karališkoji Italijos dinastija. Kai prieš penkerius metus ji ištekėjo už Džordžijaus, nebuvo sudaryta jokia vedybinė sutartis. Tai buvo tiesiog nerašyta, žodžiais neaptarta taisyklė: o tai reiškė, kad jųdviejų santuoka nenutrūks, kaip ir visų iki šiol gyvenusių Sabatinių. Tačiau Maja norėjo žinoti, ar kitų Sabatinių santuokos nenutrūko ir patyrus skaudžių išgyvenimų.

Maja tuo labai abejojo.

Ji atsisuko į vyrą ir jai dar kartą suspaudė širdį, pažvelgus į mįslingas ir tamsias it naktis akis.

– Ko tu nori? – tepaklausė.

Džordžijus ėmė nykščiais masažuoti kietus jos pečius, o Maja tirpo ir, rodės, tuoj virs balute jam po kojų. Sukandusi dantis uždėjo delnus jam ant krūtinės, kad atstumtų, ir susikaupė atsakyti.

– Dėl Dievo meilės, ar nesiliausi?

Džordžijus viena ranka sugriebė jos delnus tarsi vaiko.

– Tai buvo nuostabi naktis, si? Neatmenu, kada buvo geriau, o tu?

Maja jo žodžius nuleido negirdomis. Iš visų jėgų stengėsi neprisiminti nakties, kai nesivaržydama aistringai mylėjosi. Nei temperatūros matavimo, nei ovuliacijos lentelių, nei hormoninių preparatų, tik puikus, tradicinis, lovą laužantis seksas. Beje, ne visą naktį juodu mylėjosi lovoje. Bet ko jis čia atėjo? Aistringai nakčiai pakartoti ar sudaryti paliaubas, kad išsaugotų savo turtus?

– Džordžijau… ta naktis buvo beprotybė, kvailystė, – atsakė ji negalėdama atlaikyti jo žvilgsnio.

Ištraukusi delnus jam iš rankos, Maja atsitraukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Žinoma, dar per anksti viską jam pasakyti. Būtų viena bėda. Kiek kartų su džiaugsmu ji ištraukdavo testo juostelę, tačiau viltys ir svajonės po savaitės ar dviejų suduždavo tarsi bevertis porcelianas. Šį kartą nebuvo jokių garantijų, kad viskas baigsis kitaip. Jeigu nieko neįvyks, Džordžijus pagaliau galės būti laisvas ir gyventi su kita, kuri padovanos jam tai, ko labiausiai trokšta jo širdis. Juodu bus laisvi ir galės pasukti savais keliais. Tik prarado penkerius gyvenimo metus. Jam trisdešimt šešeri. Dauguma jo draugų ir kolegų, būdami tokio amžiaus, jau turėjo vieną ar du vaikus.

Ji nepagimdė jam nė vieno.

Džordžijus nuėjo paskui ją į nedidukę svetainę. Maja jautė deginantį vyro žvilgsnį, nuo kurio, rodos, vienas po kito tirpo drabužiai, ir ji pasijuto jautri ir apnuoginta. Jai žūtbūtinai reikia susiimti. Negalima nei išsiduoti, nei pasiduoti jausmams, nei parodyti savo silpnumo. Dabar ji vylėsi pakilsianti aukščiau visko. Dėjo daug pastangų, nusistatė naujus prioritetus, kitas kryptis, ir nė vienoje iš jų nebuvo Džordžijaus. Būti abejingai ir kontroliuoti save – toks buvo vienintelis bendravimo su šiuo vyru būdas. Maja privalėjo įrodyti, kad jis nedomina jos nei emociškai, nei seksualine prasme. Ir ji tapo nepriklausoma, ryžtingai nusiteikusi eiti savo gyvenimo keliu.

Dabar Maja stipresnė, daug stipresnė.

Pusmetis skyrybų užgrūdino. Ji jau negyveno vyro pinigų ir prestižo šešėlyje. Pati skynėsi kelią, rūpinosi savo ateitimi ir karjera, kurią lengvabūdiškai buvo apleidusi, nes reikėjo patenkinti Džordžijaus ir jo šeimos lūkesčius. Maja didžiavosi tuo, ką jai pavyko pasiekti po skyrybų. Su džiaugsmu laukė, kada atsities po patirtos nesėkmės, išmušusios ją iš vėžių. Ar Džordžijus galėjo įspėti jos paslaptį? Ar jos veide ir kūne gali būti kokių nors ženklų netgi pirmosiomis nėštumo savaitėmis? Atrodė, kad jis žiūri labai atidžiai, o tamsių akių žvilgsnis tarytum vėrė kiaurai, iki pat sielos gelmių.

– Girdėjau, kad išvažiuoji į Londoną? – paklausė jis.

Maja ištiesino pečius.

– Manęs laukia pokalbis dėl mokytojos darbo privačioje mokykloje. Esu kandidatų sąraše.

Džordžijus suraukė kaktą.

– Ar sutiksi, jei pasiūlys?

Maja nuleido rankas, kad išliktų rami.

– Nematau priežasčių, dėl kurių turėčiau atsisakyti, – tarė ji, taip pat spoksodama į jį. – Niekas manęs nelaiko Italijoje.

Džordžijaus žandikauliai virptelėjo, tarsi jis būtų atsikandęs ko nors šlykštaus.

– O kaip dėl Gonzo?

Majai suspaudė širdį nuo minties, kad reikės atsisveikinti su šuneliu, kurį atsivežė čia dar visai mažytį. Tačiau Londone butuose neleidžiama laikyti jokių gyvūnų, be to, ji žinojo, kad bet kokiu atveju skalikas pasiilgs Džordžijaus. Šiaip ar taip, šuo elgėsi kaip sunkus vaikas nuo tada, kai jie išsiskyrė.

– Nutariau, kad jam geriau bus likti pas tave.

Džordžijus patempė viršutinę lūpą.

– Štai ir grįžome į pradinį tašką. Ištisas savaites ginčijaisi, kas turėtų rūpintis augintiniu. Jau buvau besikreipiąs į savo advokatą dėl priežiūros nustatymo.

Maja gūžtelėjo pečiais apsimesdama, kad jai nesvarbu.

– Manau, kad šuo pamirš mane, kai tik persikraustys į naujai suremontuotą vilą, – atsakė ji. – Beje, kada grįžti atgal?

Džordžijus perbraukė plaukus delnu, ir nuo šio gesto Majos širdelė vėl suspurdėjo. Ji pastebėjo, kad pastaruoju metu daug mąstė apie jo manieras: kaip santūriai jis šypsosi, jei ne viskas gyvenime klostosi gerai, kaip giliai susimąstęs suraukia antakius, kaip reikšmingai spindi patamsėjusios akys, kai nori mylėtis. Maja nuvijo šalin įkyrią ir perdėm erotišką mintį.

– Dar nežinau. Manau, kad po savaitės ar dviejų, – atsakė jis. – Dažytojai dar ne viską pabaigė. Kai kurie gaminiai vėluoja, užuolaidos, dar šis tas.

Maja nenorėjo prisiminti, kaip rinkosi spalvas ir audinius visiems kambariams. Tai darė su didžiausiu entuziazmu ir ateities viltimis. Išgirdusi apie vilos atnaujinimą, pristatant kambarių ir griaunant sienas bei perplanuojant sodą, Maja susigūžė nuo minties, kad Džordžijus nori atsikratyti visko, kas primintų bendrą jų gyvenimą. Be to, ją žeidė mintis, kad vieną dieną tuose kambariuose bėgios jo ir kitos moters vaikai. Maja atminė, kaip su meile puošė vaiko kambarį, kai pastojo pirmą kartą. Bet po penkerių metų lūkesčiams išblėsus, ji nedrįso net praverti jo durų.

– Kada išvažiuoji? – užsitęsus tylai paklausė Džordžijus.

Maja susikaupė, kad pažvelgtų jam į akis.

– Kitą pirmadienį.

– Ar ne per greitai? Maniau, kad jau seniai apsisprendei negrįžti prie mokytojos darbo. Ar taip nori visiems parodyti, kad per mažai tau moku po skyrybų?

– Džordžijau, man nesvarbu, ką galvoja žmonės. Noriu toliau dirbti mokytoja, nes turiu galvą ant pečių ir galiu būti naudinga. Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios tik dengia stalus. Apskritai neturėjau atsisakyti savo karjeros. Nesuprantu, ką tuo metu galvojau.

Džordžijus nenuleido nuo jos tamsių neįžvelgiamų akių.

– Atrodai gana patenkinta dėl naujų savo planų, – tarė jis. – Sakei, kad tau karjera nėra tokia svarbi kaip manoji. Griebeisi progos tapti labai užimta žmona.

Maja mintyse susigūžė prisiminusi, kokia romantiška ir kupina iliuzijų tada buvo. Nors nė akimirką nepagalvojo, jog tuokiasi iš meilės, tačiau laukė, kada tai įvyks. Džordžijus ją vedė labiau iš tradicijos ir dėl šeimos lūkesčių. Jam jau buvo trisdešimt metų ir pagal Sabatinių paveldėjimo tradicijas jam reikėjo žmonos ir įpėdinio. Išrinktasis apibėrė ją deimantais ir ji apsikvailino, nes patikėjo pasaka, kurioje vieną dieną juodu taps laimingi amžinai. Kokia jaunutė ir naivi ji tada buvo! Tik dvidešimt dvejų, vos baigusi universitetą, įsimylėjo per pirmą kelionę į užsienį. Majai prireikė penkerių širdį draskančių metų, kol pagaliau subrendo ir suprato, kad ne visos pasakos baigiasi laimingai.

– Žiūrėjau į gyvenimą pro rožinius akinius. Pinigai, garbė, prabangūs viešbučiai, vilos ir egzotiškos atostogos. Kuri mergina galėtų viso to atsisakyti?

Džordžijus suraukė antakius ir nuo įtampos jo lūpų kamputyje išryškėjo gumbelis.

– Jei bent akimirką pagalvojai, kad gausi pusę to, kas priklauso man, tai labai suklydai, – įgėlė jis. – Man nesvarbu, jei teisininkams prireiktų ir dešimtmečio tąsytis teismuose, nepersistengsiu dėl tavęs.

Maja pakėlė galvą. Visada taip būdavo dėl pinigų. Ji buvo dar vienas verslo sandoris ir skaudus kaip votis, nes jam nepasisekė. Tiesa ta, kad susimovė jie abu. Ji nesuteikė jam laimės daugiau, nei jis – jai. Pinigai trumpam palengvino gyvenimą, bet buvo tik vienas ateities kelias – išsiskirti.

– Tik užvilkinsi skyrybas, – tarė ji. – Šiaip ar taip, man daug nereikia.

Džordžijus šnirpštelėjo.

– Nereikia? Nagi, Maja. Tu juk nori Beladžo vilos? Ji priklauso mano giminei jau septynias kartas. Mūsų šeimai ji neįkainojama. Suprantu, kodėl tu nori atimti ją iš mūsų.

Maja puolė gintis.

– Ją reikėjo parduoti jau prieš kelerius metus. Viloje lankėmės tik vieną kartą, ir visą laiką elgeisi ten tarsi liūtas narve. Abu broliai jau mėnesių mėnesius ten nesirodo, o motina per visą mudviejų santuoką nė karto nebuvo ten kojos įkėlusi. Daugiau laiko ji stovi tuščia, išskyrus ten dirbantį personalą. Taip tiesiog nepadoru švaistytis.

Jis nusuko nuo jos akis. Maja žinojo, kad taip ir bus. Džordžijus kategoriškai atsisakė kalbėtis apie tragišką įvykį, atsitikusį vaikystėje, ir kiekvieną kartą, kai ji bandydavo pradėti kalbą apie jo mažosios sesutės mirtį, jis tarsi pasistatydavo neperšaunamą sieną. Majai nepatiko, kai jis užsisklęsdavo. Ji negalėjo pakęsti, kad turi jaustis neverta žinoti, ką vyras išgyvena net dėl paprasčiausių dalykų. Viskas, ko jis norėjo, kad ji būtų popierine žmona, pasigrožėtinu objektu, ant kurio gali padėti savo ranką ir kad darys viską, ko tikimasi iš žmonos, viską, išskyrus atverti užrakintas savo širdies paslaptis ir skaudulius.

Nusisukęs jis mindžikavo pirmyn ir atgal, gniaužydamas kumščius.

– Vieną dieną motina gali panorėti sugrįžti į vilą, – atsakė jis. – Ir, kol tai įvyks, vila nebus parduodama.

Maja įsigeidė jam įgelti.

– Ar ketini artimiausiu metu ten važiuoti? – paklausė ji. – Kiek laiko nesi ten buvęs, Džordžijau? Dvejus, trejus metus, o gal ketverius?

Jis pažvelgė į ją. Vyro akyse degė įkarštis, atkaklumas ir nenusakomas pavojus.

– Nespausk manęs, Maja. Vilos tu negausi. Be to, Luka ir Brontė greičiausiai apsigyvens joje po vestuvių. Vila būtų idealiausia vieta Elai praleisti vaikystę.

Maja sukando dantis prisiminusi, kaip Luka prieš kelias savaites šeimai pristatė tamsiaplaukę mėlynakę tik pradedančią vaikščioti mergytę. Brontę, savo draugę iš Australijos, neseniai tapusią jo žmona, Luka sutiko Londone prieš dvejus metus. Prieš sužinodamas, kad moteris laukiasi jo kūdikio, Luka buvo su ja nutraukęs santykius. Jųdviejų santykių atnaujinimas ir vedybos buvo romantiškiausias, bet ir labiausiai Mają įskaudinęs įvykis, kurio liudytoja ji buvo.

Gražutės mažosios Elos dalyvavimas vestuvėse buvo kankinantis priminimas, kad ji nesugebėjo išnešioti paveldėtojo. Maja svarstė, kodėl po vestuvių pobūvio ji pasielgė taip kvailai ir beatodairiškai. Tuo metu jautėsi emociškai išsekusi, beviltiškai vieniša ir prislėgta, iširus jos pačios santuokai, todėl ir pasidavė Džordžijui, vos tik pasivaišino jo pasiūlytu gėrimu.

Pirmoji jos klaida buvo grįžti atgal į Sabatinių viešbutį Milane, kur vyko pokylis. Antra, jai nereikėjo leistis bučiuojamai. Ir trečia… Taigi, jai baisiai gėda, kad puolė vyrui į glėbį. Ji elgėsi tarsi kekšė, ir, kai viskas buvo baigta, Džordžijus tiesiog pasitraukė, lyg būtų atsilyginęs už paslaugas kaip gatvės plaštakei.

– Džordžijau, man reikia vilos, – neatlyžo Maja, atlaikydama geležinį vyro žvilgsnį. – Nusipelniau šiokios tokios kompensacijos. Žinai, kad galėčiau paprašyti gerokai daugiau.

Džordžijus sukando dantis, ir jo akys dar labiau patamsėjo.

– Maja, noriu, kad suprastum teisingai. Siekiu skyrybų, kaip ir tu. Tačiau dėl vilos nesiderama. Neketinu nusileisti.

Tai pakurstė Majos pyktį. Džordžijus užsispyrė vilkinti skyrybų procesą. Žinoma, jeigu jis ką nors jai jaustų, argi gaištų laiką, kad išlaikytų arčiau savęs bet kokiomis aplinkybėmis? Vienintelė tokio elgesio priežastis – toji vila.

Majai iš pykčio užvirė kraujas.

– Tu šunsnuki, – rėžė ji. – Maudaisi turtuose ir negali man atiduoti vienintelio dalyko, kurio noriu?

– Kam jos tau reikia? – nenusileido Džordžijus. – Po kelių dienų išvyksti į Londoną. Kuriems galams tau vila su trisdešimčia kambarių?

– Noriu ją perdaryti, – atsakė ji, krestelėjusi galvą. – Įkursiu puikų viešbutį ir SPA centrą. Tai atneš papildomų pajamų. Bus puiki investicija.

Džordžijus sužaibavo akimis.

– Ar tu tyčia mane siutini? – paklausė jis. – Dio, Maja, įspėjau tave manęs nespausti.

– Kodėl? – Ji atsitraukė. – Bijai bent kartą parodyti jausmus? Truputį pykčio, truputį aistros, o gal paaiškės, kad esi pažeidžiamas?

Ore tvyrojo tokia įtampa, kad Majai ėmė tvinkčioti oda. Džordžijaus akys buvo tokios juodos, jog nematyti, kur baigiasi vyzdžiai, ir kur prasideda rainelės. Pajutęs įdėmų jos žvilgsnį, vyras liovėsi gniaužyti delnus, tačiau Maja vis dar jautė įtampą. Džordžijaus veidas atrodė suakmenėjęs, lūpos įtemptos ir siauros. Ji troško žinoti, ar jis ketina paimti ją ant rankų ir sugriauti sieną tarp jųdviejų, kaip tą naktį per brolio vestuves. Jie tik susikivirčijo, paskui staiga, užuot šaukę vienas ant kito, puolė į aistringą glėbį. Maja suvirpėjo, o žvilgsniui susitikus su Džordžijaus, galėjo prisiekti, kad jis galvoja apie tą patį įžūliai erotišką momentą, kai puolė ją begėdiškai bučiuoti.

– Ar nori to, Maja? – švelniai paklausė jis ramiu žemu balsu ir ištiesęs ranką pagriebė josios. – Nori, kad netekęs savitvardos, paimčiau tave kaip praėjusį kartą?

Majos kūnas tvinkčiojo nuo karščio, o riešas, kurį lyg antrankiai spaudė vyro pirštai, degė tarsi deginamas žaizdre.

– Tu neišdrįsi, – burbtelėjo ji.

Džordžijus prisitraukė ją, švelnią ir moterišką, ir prispaudė prie įkaitusio tvirto vyriško kūno.

– Tada išdrįsau. Ir tu tuo mėgavaisi kiekvieną sekundę.

Maja nuraudo, bet ryžtingai kilstelėjo smakrą.

– Buvau padauginusi šampano.

Džordžijus nusijuokė.

– Ar tai vienintelis būdas pasiteisinti? – paklausė jis. – Drąsiau, Maja, tu jau maldavai šito, dar nė negurkštelėjusi šampano. Mačiau tai tavo akyse, kai tik įžengei į bažnyčią ir pažvelgei į mane.

Maja puikiai atminė tą akimirką. Pirmą kartą pamačius jį po keleto mėnesių, stovintį šalia brolio, jai surakino strėnas. Kiek galėdama vengė vyro iki jo brolio vestuvių. Jai primygtinai pareikalavus, net Gonzas buvo paimtas ir atvežtas kitų darbuotojų, nes vyro įmone ji nepasitikėjo. Tą dieną įėjusi į bažnyčią, rodos, pamatė Džordžijų pirmą kartą. Visas pyktis ir blogi jausmai kaipmat išgaravo, Maja matė tik aukštą gražuolį, išsiskiriantį iš visų vyrų, nepaprastai tamsiai rudomis akimis, kurios tuo metu žvelgė tiesiai į ją. Jo žvilgsnis buvo toks pat deginantis, kaip jo prisilietimas dabar.

– Tavo vaizduotė tokia pat išsipūtusi, kaip ir tavasis ego, – sumurmėjo ji. – Manai, kad kiekviena į tave pažiūrėjusi moteris tavęs geidžia?

Išsilaisvinusi Maja žengė atgal ir krestelėjo galvą.

– Tau reikėtų paimti Gonzą dabar. Pavadėlis pakabintas prieškambario kabykloje.

– Maja, aš niekur neišeinu, – iškošė jis.

Maja pasisuko stengdamasi nepaisyti užplūdusio susijaudinimo, kai karštas tamsiai žaižaruojantis žvilgsnis prikaustė jos akis.

– Džordžijau…

Maja apsilaižė lūpas.

– Pasakiau viską, ką reikėjo. Visa kita – teisininkų rankose.

Kelias akimirkas vėl stojo įtempta tyla.

– Atėjau čia ne diskutuoti apie skyrybas, – pasakė Džordžijus.

Maja vis lyžčiojo lūpas, o žemė, regis, slydo iš po kojų.

– Tu… ne dėl skyrybų?

Džordžijus vis dar žiūrėjo į ją.

– Atėjau pasikalbėti apie kvietimą.

Maja sutrikusi sumirksėjo.

– Kvietimą? Kokį kvietimą? Tikiuosi, kalbi ne apie tai, apie ką aš galvoju, nes už jokius pinigus nesutiksiu su įžeidžiamu, užgauliu ir nepadoriu pasiūlymu.

Putlios ir geidulingos Džordžijaus lūpos vėl virto plonu brūkšniu.

– Ne toks kvietimas, koks buvo aną kartą.

– Viskas baigta, Džordžijau, – atkirto ji. – Tarp mūsų viskas baigta.

Prieš prabildamas, jis pažvelgė jai į akis.

– Žinau, Maja, viskas baigta. To mes abu siekiame. Mums abiem reikia toliau eiti savo keliais.

Maja linktelėjo galva, nes netikėjo, kad galės tai ištarti balsu. Žinoma, viskas baigta. To ji norėjo. Tai ji siekė, kad skyrybų procesas judėtų. Tad kokios veidmainiškos mintys dabar sukosi jos galvoje? Netgi dvi mėlynos testo juostelės linijos dar nereiškė, kad jos bus ir darant kitą testą. Tai galėjo būti klaida. Ji nesunkiai tai įsivaizdavo. Nebūtina daryti kito testo, kad būtum tuo tikra.

Žingsniuodamas per kambarį Džordžijus vėl ranka nusibraukė plaukus nuo kaktos. Dabar Maja pastebėjo, koks jis pavargęs. Per daug vakarėlių, – pamanė ji. Maja bandė įsivaizduoti jį besimėgaujantį naktiniu gyvenimu, gyvenant nesuvaržytam į niekur nevedančio santuokinio gyvenimo. Toks jis buvo prieš jiedviem susituokiant, ir dabar, be jokių abejonių, tai bus atsarginis jo variantas.

– Kitą savaitgalį – mano senelio devyniasdešimtmečio pokylis, – vis dar nenuleisdamas nuo jos akių pasakė Džordžijus. – Jis nori, kad dalyvautum.

Maja patempė lūpas.

– Tai kodėl jis nepaskambina man ir pats nepakviečia, užuot siuntęs tave? Ar neatsiunčia pakvietimo paštu? Kas čia vyksta?

– Žinai, koks jis. Užsispyręs senas kvailys, manantis, jog mudu išardėme puikią santuoką. Jis nori, kad tave pakviesčiau asmeniškai. Regis, jis vis dar mano, jog darau tau šiokią tokią įtaką, – paaiškino jis ir pašnairavęs pridūrė: – Sakau, kad jis senas kvailys.

Maja apsisuko ant kulno ir nuėjo.

– Aš jau nebeturiu pareigų Sabatinių šeimoje, – pareiškė ji. – Viskas. Tada buvo paskutinis kartas.

Džordžijus pakėlė rankas.

– Pažadu tavęs neliesti, gerai?

Stabtelėjusi vidury kambario, Maja piktai pažvelgė į jį.

– Nelabai tikiu tavo pažadais. Ką tik buvai tarpdury, o jau uždėjai rankas man ant pečių tartum ant savo nuosavybės.

Jis apdovanojo Mają ironiška nieko gero nežadančia šypsenėle.

– Tai iš įpročio, savaime taip išėjo.

Maja paniekinamai išsišiepė.

– Iš įpročio? Koks juokingas pasiteisinimas, ar ne? Gal pamiršai, kad mudu skiriamės? Neturi jokios teisės manęs dabar liesti.

Jis surimtėjo, o kaktoje susimetė raukšlė.

– Paklausyk, Maja, senelis labai apsidžiaugs, jei sutiksi ateiti. Išsituokusią ar ne, tave jis vis dar laiko šeimos nare. Jei nepasirodysi, jis labai nusimins.

Maja prikando lūpą, blaškydamasi tarp noro parodyti pagarbą vieninteliam seneliui ir tėvui, kurį teko pažinti savo gyvenime, ir tarp nenoro praleisti daugiau laiko su vieninteliu vyru, kuriam, numanė, nepajėgs atsispirti.