Читать книгу Sulaužykime taisykles - Melanie Milburne - Страница 1

– Signor Sabatini, pas jus atėjo kažkokia Džeidė Somervil, – įnešdama rytinę kavą pranešė Niko sekretorė Džina. – Sakė neišeisianti tol, kol sutiksite su ja pasikalbėti.

Nikas ir toliau skaitė brangių pastatų sąrašą kompiuteryje.

– Liepk jai, kaip ir kitiems, susitarti dėl susitikimo, – pasakė jis šypsodamas į ūsą ir įsivaizduodamas Džeidę, žingsniuojančią priimamajame.

Būtent taip ji ir pasielgtų – impulsyviai atskristų į Romą, nieko nepaisydama reikalautų savo, elgtųsi valdingai tarsi turėdama prigimtinę teisę kada tik užsimaniusi gauti viską, ko panorėjusi.

– Manau, ji kalba rimtai, – tarė Džina. – Tiesą sakant, manau…

Dunkstelėdamos į sieną atsilapojo durys.

– Prašau palikti mus vienudu, Džina, – pareiškė Džeidė nutaisiusi dirbtinę šypseną. – Mudu su Niku turime aptarti asmeninius reikalus.

Džina sunerimusi pažvelgė į Niką.

– Viskas gerai, Džina, – pasakė jis. – Ilgai neužtruks. Neperadresuok man skambučių ir pasirūpink, kad ničniekas mums netrukdytų.

– Sì, signor Sabatini, – ištarė Džina ir išėjo paskui save tyliai uždarydama duris.

Nikas atsilošė kėdėje ir nužvelgė priešais stovinčią juodaplaukę furiją. Iš žalių akių žiro įsiūčio žiežirbos, o šiaip jau skaistūs skruostai raudo it vyšnios. Mažos plaštakos prie šonų tvirtai sugniaužtos, o krūtys, – kuriomis jis slapta žavėjosi nuo tada, kai jai buvo šešiolika, – kilojosi su kiekvienu niršulio kupinu įkvėpimu.

– Tai kas tave čionai atvedė, Džeide? – vangiai šyptelėdamas paklausė jis.

Moteris primerkė katės akis.

– Šunsnuki! – spjovė ji. – Lažinuosi, kad tu jį pakurstei, ar ne? Tau būdingas toks pasalūniškas elgesys.

Nikas kilstelėjo antakį.

– Nesuprantu, apie ką kalbi. Ką ir kam pakursčiau?

Ji atsistojo priešais Niko stalą, trinktelėjo rankomis į oda aptrauktą stalviršį ir įsispitrėjo jam į akis.

– Tėvas nebeduos man pinigų, – pasakė ji. – Jis panaikino mano patikos fondą. Nebeduos daugiau nė cento. Viskas per tave.

Akimirką Nikas leido sau pasimėgauti įstabiu vaizdu. Nebuvo matęs kreminės spalvos Džeidės iškirptės iš taip arti, išskyrus jos šešioliktojo gimtadienio vakarėlio naktį. Jis išplėtė šnerves uosdamas egzotiškų kvepalų aromatą. Tai buvo intriguojantis jazminų, apelsino žiedų ir dar kažko, ko jis neatpažino, bet labai jai tiko, derinys. Jis vėl pakėlė žvilgsnį į žybsinčias jos akis.

– Gal ir esu daug kuo prasikaltęs, Džeide, bet šito man neužkarsi, – tarė jis. – Su tavo tėvu nesikalbėjau kelerius metus.

– Netikiu tavimi, – atsitiesdama pasakė ji.

Džeidė sukryžiavo rankas, bet taip tik dar labiau pabrėžė įstabiąsias krūtis. Kaip visada šalia jos Nikas pajuto sukruntant slėpsnas ir plūstelint kraują. Tai jį užvis labiausiai nervindavo. Jis nevengė retkarčiais pasitaikančių vienos nakties nuotykių, bet kažkodėl baiminosi pasiguldyti Džeidę, nors žygdarbis ir būtų trumpalaikis. Nuo jos tiesiog dvelkė geidulingumu, tačiau mergina garsėjo meilės nuotykiais. Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo skandalingas jos elgesys. Kalbama, kad ji nuo žmonos ir mažų vaikų nuviliojo vedusį vyrą. Nikas susimąstė, kiek vyrų mėgavosi ją užkariavę, – o gal tai ji užkariavo juos? Juk ji ragana – maža velniūkštė, kuriai užvis labiausiai patiko netramdomos dramos.

– Na? – tarstelėjo ji nuleisdama rankas ir kovingai uždėdama ant lieknų klubų. – Nejaugi nieko nesakysi?

Nikas pakėlė nuo stalo auksinį rašiklį ir porą kartų juo spragtelėjo.

– Ką nori išgirsti?

Ji įniršusi iškvėpė.

– Ar tu tikrai toks bukas? Žinai, ką turime padaryti. Jau daugelį mėnesių žinojai. Dabar apsispręsti turime tik mėnesį, antraip prarasime pinigus.

Nikas pajuto, kaip pažįstamas pyktis dėl velionio senelio surašyto testamento surakino visus stuburo slankstelius. Pastaruosius kelis mėnesius jis ieškojo išeities. Bergždžiai tarėsi su teisininkais. Senolio testamentas neužginčijamas. Jei Nikas iki gegužės pirmosios neves Džeidės Somervil, trečdalis Sabatinių turto pradings amžiams. Bet jis dar turėjo mėnesį, taigi nesileis stumdomas Džeidės. Jei turės ją vesti, – o tikėtina, kad ves, – darys tai tik savomis sąlygomis.

– Taigi, – nutęsė jis sukiodamasis kėdėje į šalis ir spragsėdamas rašikliu. – Nori, kad būčiau tavo vyras, ar ne, Džeide?

Ji dėbsojo į jį lyg laukinė katė.

– Iš tiesų ne, – pasakė ji. – Bet noriu tų pinigų. Juos paliko man, tad nesvarbu – net ir pro lankus šokinėsiu, kad tik juos gaučiau, niekas manęs nesustabdys.

Nikas tingiai nusišypsojo.

– Kaip suprantu, cara, aš vienintelis galiu tave sustabdyti.

Ji nužygiavo prie stalo, bet, užuot atsistojusi priešaky, atėjo prie Niko. Suėmė kėdės atlošą virš kairiojo peties ir atsuko jį į save. Atsistojo tarp praskėstų jo šlaunų, iškvėpė į veidą šiltą vanilės kvapą ir dūrė į krūtinę prancūzišku manikiūru padailintu nagučiu. Dar niekada gyvenime Nikas nebuvo taip įsiaudrinęs.

– Tu. Mane. Vesi. Nikai. Sabatini. – Žodžius ji išspjovė tarsi kulkas.

Jis pravėrė lūpas ir atlaikė žalius jos akių žaibus.

– Arba?

Jos akys blykstelėjo po tankiomis juodomis gausiai padažytomis blakstienomis, kurios kone siekė dailiai išlenktus antakius. Džeidė apsilaižė lūpas, o šioms sublizgėjus Nikas pajuto, kaip užkaito jo strėnos.

Jai nespėjus atsitraukti, Nikas čiupo ranką ir apvijo ją pirštais, kol šie susilietė.

– Viską sumausi, Džeide, – pasakė jis prisitraukdamas ją arčiau tarp šlaunų. – Kodėl, užuot puolusi mane lyg į kampą įspeista katė, nepasitelki geidulingo žavesio, kuriuo garsėji? Kas žino, kam ryžtis galėtum mane įkalbėti.

Ji suspaudė lūpas, paniekos kupinomis akimis grumdamasi su jo žvilgsniu.

– Paleisk mane, – iškošė mergina pro sukąstus dantis.

Nikas vėl kilstelėjo antakį.

– Ne taip čiulbėjai, kai buvai šešiolikos.

Jos skruostai virto dviem aviečių spalvos dėmėmis, o tai nederėjo su kandžiu atkirčiu.

– Pražiopsojai progą, italiūkšti. Prizą parsinešė geriausias tavo draugas. Ne pats geriausias, kokį man teko turėti, bet bent jau pirmasis.

Nikas stengėsi suvaldyti kvėpavimą ir skausmingą pyktį apšlakstė šaltu kaip ledas sveiko proto vandeniu. Ji tyčia jį erzino. Tai daryti mokėjo geriausiai. Ir darė tai visą jų pažinties laiką. Ji – paleistuvė, pasitelkianti seksą, kad gautų tai, ko nori.

Prieš daugelį metų jis pasielgė garbingai – atstūmė jos viliones, nes suprato, kas už jų slypėjo: jauna, nesubrendusi, dėmesio trokštanti mergina. Jis pamokslavo jai dėl elgesio, bet ji nekreipė dėmesio į perspėjimą ir tyčia sugundė geriausią jo draugą, kad įrodytų savo. Dėl to žlugo artima draugystė ir išnyko bet kokia pagarba Džeidei. Jis buvo pasirengęs suteikti jai galimybę, bet, regis, ji buvo besusinaikinanti, visai kaip jos vakarėlių liūtė motina, mirusi, kai Džeidė dar buvo mažytė.

– Kaltini mane dėl to, kad tėvas nebeduos tau pinigų, bet ar nemanai, jog taip yra dėl romano su Ričardu Makormaku? – paklausė jis.

Ji ištraukė riešą iš jo saujos ir demonstratyviai jį patrynė.

– Tai buvo tik spaudos skandalas, – atsakė ji. – Jis mane kabino, bet aš nesusidomėjau.

Nikas prunkštelėjo.

– Man atrodo, kad tu visada susidomi. Tu – visų vyrų fantazija. Pašėlusi vakarėlių mergina, padarysianti viską, kad atsidurtų dėmesio centre.

Ji atsakė jam vylingu žvilgsniu.

– Nieko sau – juokiesi, kad katilas juodas, o paties puodą maišė nesuskaičiuojama daugybė moterų.

Nikas valdingai nusišypsojo, nes žinojo, kad taip ją išprovokuos.

– Taip, žinau, kad elgiuosi veidmainiškai, bet nieko nepadarysi. Dvigubi standartai taikomi net ir šiais laikais. Joks vyras nenori į žmonas paleistuvės.

Džeidė susiraukė.

– Tai atsuksi nugarą palikimui?

Jis abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Tai tik pinigai.

Ji vėl išpūtė akis.

– Bet juk tai milžiniškas turtas!

– Aš ir taip turtingas, – tarė jis mėgaudamasis jos veide besimainančiais jausmais, kuriuos ji akivaizdžiai stengėsi paslėpti. – Pasistengęs per porą metų galiu uždirbti dukart tiek.

Džeidė susiraukė dar labiau.

– O kaip tavo broliai? Ar Džordžijaus ir Lukos akcijos neatsidurs pavojuje, jei tavosios atiteks nežinomam trečiam asmeniui?

Nikas nutaisė ramų veidą.

– Jei taip nutiks, nieko nepadarysi. Ne apie tai svajojau, bet negaliu aukoti savo principų, kad patenkinčiau keistą senio fantaziją.

Šįkart ji nė nesivargino nuslėpti pasipiktinimo.

– Bet kalbame ne vien apie tave! Tai ir mano reikalas. Man reikia tų pinigų.

Nikas vėl atsilošė kėdėje ir sukryžiavo kojas per čiurnas.

– Tai eik ir susirask darbą, – atkirto jis. – Taip daro kiti žmonės, kurie negimė pinigingi. Gal tau net patiks. Puikiai paįvairinsi laiką tarp manikiūrų ir šukuosenų.

Ji svilino jį žvilgsniu.

– Nenoriu darbo, – tarė Džeidė. – Noriu tų pinigų, nes tavo senelis – mano krikštatėvis – paliko juos man. Jis norėjo, kad juos turėčiau. Prieš mirdamas pasakė, kad visada mane palaikys.

– Sutinku, jis norėjo, kad turėtum pinigus, – pasakė Nikas. – Tau jis jautė prielankumą. Vienas Dievas žino kodėl, ypač atsižvelgiant į tavo pasibaisėtino elgesio rekordus, bet jis tave mėgo. Tačiau jis norėjo priversti mane šokti pagal jo dūdelę, o aš to nepakęsiu.

Ji suspaudė lūpas, nusisuko ir ėmė žingsniuoti kilimu. Nikas stebėjo ją nuo kėdės. Mergina buvo susijaudinusi – ir ne veltui. Be nemenkų tėvo skiriamų lėšų ji liko be skatiko. Nikas buvo tikras, kad Džeidė neturėjo nė cento santaupų. Gyveno skolon ir tikėjosi, kad tėvas kas mėnesį ją padengs. Ji niekada gyvenime nedirbo. Net mokyklos nebaigė. Ją išmetė iš trijų prestižinių mokamų Didžiosios Britanijos mokyklų, o priimta į ketvirtąją, po savaitės buvo visam laikui išspirta. Ji – bėda iš B didžiosios.

Džeidė atsigręžė ir vėl atsistojo priešais jį, o didelėse žaliose akyse degė širdingas maldaujamas žvilgsnis.

– Prašau, Nikai, – sukuždėjo ji. – Prašau dėl manęs padaryti vieną dalyką. Maldauju.

Nikas giliai trūksmingai įkvėpė. Tokios nuotaikos ji kerinti ir pavojinga. Jis juto, kaip jo link tiesiasi pagundos čiuptuvai. Juto, kaip jo ryžtas tirpsta it vaškas jos kaitroje.

Metai santuokos.

Dvylika mėnesių gyvenant kartu kaip vyrui ir žmonai, kad gautų turtą. Dėkui Dievui, žiniasklaida kol kas nieko nežinojo apie testamento sąlygas, o Nikas padarys viską, kad ir nesuuostų. Patirtų didžiausią gėdą, jei paaiškėtų, kad jį prie altoriaus atvilko su kilpa ant kaklo, kurią uždėjo jo paties amžinatilsį senelis.

Bet Džeidė teisi. Tai didžiulis turtas, ir nors jis tikėjosi turėdamas pakankamai laiko pats tiek uždirbti, labai nerimavo dėl trečiojo akcininko. Kol kas jo broliai elgėsi supratingai. Be reikalo jo nespaudė, bet Nikas žinojo, kad Džordžijus, finansų valdytojas, nerimavo dėl nestabilios ekonomikos visoje Europoje.

Nikas žinojo gavęs galimybę įrodyti šeimai ir žiniasklaidai, kad nėra lengvabūdis mergišius, kokiu jį visi vaizdavo. Jis gali pasiaukoti ir apsaugoti įmonės turtą, o po metų ir vėl imsis to, ką geba geriausiai: išvengti jausmų pinklių. Galės keliauti po pasaulį ir rizikuoti taip, kaip kiti nedrįstų ar negalėtų. Jam patiko adrenalinas ir euforiją keliantis energijos pliūpsnis, sudarius daugiamilijoninį sandorį.

Jis sutiks su senelio testamento sąlygomis, bet ne todėl, kad liepė Džeidė.

Niekas jam nenurodinėja.

Nikas atsistūmė su kėde ir pakilo.

– Dar susisieksiu su tavimi, – pasakė jis. – Turiu nuvažiuoti į Veneciją apžiūrėti parduodamos vilos. Porą dienų būsiu išvykęs. Grįžęs paskambinsiu.

Džeidė apstulbusi sumirksėjo, tarsi būtų tikėjusis visiškai kitokio atsakymo. Tačiau gražus jos veidelis netrukus persikreipė iš pykčio.

– Priversi mane laukti atsakymo?

Nikas pašaipiai nusišypsojo.

– Tai vadinama mokėjimu laukti, cara, – ištarė jis. – Ar tau niekas nesakė, kad ilgai ko nors laukus ir pagaliau gavus, malonumas būna tūkstantį kartų didesnis?

– Priversiu tave sumokėti, Nikai Sabatini, – suurzgė ji. Nuėjo ten, kur prieš tai paliko dizainerio kurtą rankinę, čiupo ją, užsimetė dirželį ant lieso petuko ir prieš išeidama mestelėjo jam paskutinį ledinį žvilgsnį. – Dar pamatysi.