Читать книгу Pamiršta santuoka - Melanie Milburne - Страница 1

Dar prieš atsimerkdama Emilija suvokė esanti ligoninėje. Pirmiausia jos sąmonę pasiekė batų, čiužančių išblizgintu linoleumu, girgždesys, užuolaidų šnarėjimas ir prislopinti vyrų bei moterų balsai.

Ji šiek tiek prasimerkė. Nuo ryškios šviesos akių vyzdžiai skausmingai susitraukė. Trumpam sumerkusi akis po minutėlės ji vėl sumirksėjo ir pro truputį pakeltas virpančias blakstienas pažvelgė į slaugytoją, stovinčią lovūgalyje ir rankose laikančią diagramą.

– K-kas atsitiko? – paklausė Emilija, stengdamasi atsisėsti. – Kaip aš čia atsiradau? Kas vyksta?

Slaugytoja įkišo diagramą į prie lovos pritaisytą dėklą ir švelniai uždėjusi ranką Emilijai ant peties vėl ją paguldė.

– Nusiraminkite, ponia Melendes. Esate ligoninėje. Prieš savaitę patekote į avariją. Jus buvo ištikusi koma.

Emilijos širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi. Ji susiraukė, bet tuoj pat pasigailėjo, nes galvą nutvilkė skausmas. Priglaudusi delnus prie kaktos pirštais apčiuopė tvarstį, storu sluoksniu apvyniotą aplink galvą.

Ligoninė? Avarija? Koma?

Ji nesuvokė šių žodžių reikšmės, bet dar labiau trikdė tai, kaip į ją kreipėsi slaugytoja.

– K-kodėl jūs mane taip vadinate? – ji klausiamai pažvelgė į medicinos seserį, o širdis nesiliovė dunksėjusi.

Slaugytoja žvilgtelėjo per petį ieškodama pagalbos.

– Ee… Verčiau pakviesiu gydytoją, jis jums viską paaiškins, – sumurmėjo ji ir skubiai išėjo iš palatos.

Emilija jautėsi lyg klaidžiotų rūke užrištomis akimis. Avarija? Kokia avarija? Ji nužvelgė lovą ir savo kūną po ligoninės apklotu. Nors jį visą skaudėjo, neatrodė sužalotas. Kojos nesugipsuotos, matyt, nelūžusios. Nepaprastai skaudėjo galvą ir siaubingai pykino, bet ji nusprendė, jog tai nuo skausmą malšinančių vaistų. Pastebėjo nuo kairiosios rankos, gulinčios ant lovos krašto, nusidriekusį lašinės vamzdelį. Pajutusi, kad vėl ima pykinti, ji greitai nusisuko.

Kodėl slaugytoja į ją kreipėsi kaip į… ponią Mel… ar kažkaip panašiai? Širdis vėl sutuksėjo. Ištekėjusi? Betgi ji netekėjusi! Matyt, įsivėlė klaida, sumaišė rašydami ar kaip kitaip. Tikriausiai neteisingai užrašė jos pavardę. Juk ji yra Emilija Luiza Šelverton. Prieš porą mėnesių grįžo iš Australijos. Gyvena Londone, Noting Hile. Yra dainininkė, užsidirba dainuodama Sidabrinėje salėje, esančioje viename geriausių restoranų vos už keleto kvartalų nuo Meifero, tačiau ieškosi nuolatinio muzikos mokytojos darbo.

Ištekėjusi… Juokinga ir tiek. Juk ji su niekuo net nesusitikinėja.

– O, pagaliau pabudote. – Vyriškis, tikriausiai vienas iš vyresniųjų gydytojų, užtraukė Emilijos lovą juosiančias užuolaidas. – Tai geras ženklas. Mes dėl jūsų labai nerimavome, jaunoji ponia.

Emilija pažvelgė į kortelę su pavarde, bet vaizdas liejosi.

– Daktare… hm… Prečeri? Kodėl aš ligoninėje? Nesuprantu, kas čia vyksta. Manau, čia įsivėlė klaida. Slaugytoja pavadino mane kažkokios ponios pavarde, betgi aš netekėjusi.

Gydytojas reikšmingai šyptelėjo jo kompetencija neleidžiančia abejoti šypsena.

– Emilija, jums sužeista galva, – tarė jis. – Matyt, dėl to esate praradusi atmintį. Kol kas nežinome, ar tai rimta, reikia papildomų tyrimų. Tai turėtų nustatyti ligoninės psichologas. Gali prireikti net magnetinio rezonanso.

Emilija vėl palietė ranka galvą ir suraukė antakius.

– Aš… ar mane ištiko amnezija?

Gydytojas linktelėjo galvą.

– Tikriausiai. Ar žinote, kuri šiandien diena?

Emilija minutėlę galvojo ir pamėgino spėti:

– Penktadienis?

– Pirmadienis, – pataisė gydytojas Prečeris. – Rugsėjo dešimtoji.

Emilija nervingai įkvėpė.

– O kelinti metai? – išgąstingai sušnabždėjo ji.

Išgirdus gydytojo atsakymą akys išsprogo iš siaubo.

– Bet to negali būti, – pasibaisėjo ji. – Negalėjau pamiršti ištisų dvejų savo gyvenimo metų. Tai juokinga!

Gydytojas Prečeris uždėjo delną jai ant rankos, tvirtai gniaužiančios antklodę.

– Tik nesijaudinkite, Emilija, – stengėsi ją nuraminti. – Šiuo metu esate sutrikusi, jums baisu. Keletą dienų buvote ištikta komos, todėl dabar daug kas jums atrodo nesuprantama. Būkite kantri. Neskubėkite suprasti visko iškart. Po truputį, mieloji, po truputį.

Emilija ištraukė ranką ir iškėlė ją lyg daiktinį įrodymą.

– Štai, pažvelkite, – tarė kilstelėjusi smakrą. – Jokio žiedo. Aš jums sakiau – tikriausiai įsivėlė klaida. Esu netekėjusi.

– Ištekėjusi, jūs tikrai esate ištekėjusi, ponia Emilija Luiza Melendes, – autoritetingai pareiškė gydytojas. – Jūsų pavardę policijos pareigūnai matė įrašytą vairuotojo pažymėjime. O jūsų vyras laukia norėdamas susitikti su jumis. Jis atskrido iš Ispanijos vos sužinojęs apie nelaimingą atsitikimą. Iškart pasakė, kad esate jo žmona. Kol buvote be sąmonės, budėjo nesitraukdamas nuo jūsų lovos. Dabar trumpam išbėgo kažkam paskambinti.

Emilija taip išsižiojo, kad smakru kone palietė krūtinę. Širdis smarkiai daužėsi, rodės, tuoj iššoks lauk.

Jos vyras?

Jos vyras ispanas?

Ji netgi nežinojo jo vardo. Argi galima užmiršti tokį svarbų dalyką? Kur juodu susipažino? Kada susituokė? Ir ar išvis susituokė? Kiek kartų?..

Jai sukaustė širdį. Tai neįmanoma… o jeigu? Jei ji gyveno su vyru ir jį mylėjo, argi būtų pamiršusi? Ją išpylė prakaitas, iš siaubo ir susijaudinimo sudrėko delnai. Nejau ji sapnuoja? Bet tai ne sapnas.

Galvok. Galvok. Mąstyk.

Koks buvo paskutinis jos veiksmas? Emilija stipriai užsimerkė ir mėgino susikaupti, bet stengiantis prisiminti keletą paskutinių dienų, galvą pervėrė skausmas. Viskas skendėjo migloje, vien tirštas rūkas ir nieko konkretaus.

Emilijai pramerkus akis, gydytojas jau buvo išėjęs pro tarpą tarp užuolaidų, tačiau netrukus jos vėl prasiskleidė ir žiedų ant strypo barškesys skaudžiai nuaidėjo jos galvoje.

Emilijai užėmė kvapą.

Gale lovos stovėjo aukštas vyras varno juodumo plaukais ir tamsiomis kaip anglis įdubusiomis akimis. Jis buvo jai nepažįstamas. Ilgokai tyrinėjo veidą, bandydama priskirti jį kuriam nors žinomam asmeniui. Tamsi oda, taisyklingi ir savotiškai gražūs bruožai buvo jai nematyti. Taip pat ir įdegusi aukšta kakta, tamsūs tankūs antakiai virš gilių akių, pusilgiai varno juodumo plaukai atrodė taip, lyg būtų ką tik perbraukti pirštais. Ji neprisiminė, kad būtų kada mačiusi ir tokią iškilią nosį, neprisiminė nei tokių išsikišusių skruostikaulių, derančių prie jo veido, nei tokios burnos… Emilijos viduje vėl kažkas sukirbėjo – lyg slidžiomis išvaškuotomis grindimis būtų perbėgusi pelė. Vyriškio lūpos tarsi skulptoriaus iškaltos: viršutinė teikė veidui šiek tiek žiaurumo, bet šį įspūdį švelnino apatinė – putli ir gosli. Turintys tokias lūpas sugeba bučiuotis ir bučiniais įveikti pasipriešinimą, – pagalvojo ji ir vėl pajuto, kaip viduje kažkas šoktelėjo. Liežuvio galiuku persibraukė suskirdusias lūpas. Nejau ir ji patyrė šių bučinių jėgą? Jei taip, kodėl neprisimena?

– Emilija.

Nugara nuėjo pagaugais išgirdus, kaip jis taria jos vardą. Ispaniškas akcentas, nuskambėjęs tariant keturis vardo skiemenis, buvo egzotiškai žavus ir nusmelkė visą jos kūną, nors ji šio vyriškio visai nepažinojo, po šimts pypkių.

– Hm… Sveiki… – Kaip kitaip ji turėjo pasisveikinti? Sveikas, brangusis, kaip gerai, kad tu čia?

Ji atsikrenkštė ir sugniaužusi antklodės kraštą truktelėjo viršun.

– Atleiskite… Aš dar šiek tiek sutrikusi…

– Nieko tokio. – Žengęs keletą didelių žingsnių jis atsidūrė šalia lovos ir atsistojęs taip, kad būtų galėjęs ją paliesti, žvelgė juodomis paslaptingomis akimis.

Emilija užuodė skutimosi losjono aromatą. Vos juntamą, betgi ir vyriškis atrodė nesiskutęs keletą dienų. Juodais šeriais apžėlęs skruostas teikė atšiaurumo ir ji pagalvojo, kad kūnas irgi kupinas vyriškos potencijos. Emilija dar kartą įkvėpė. Iki jos atsklidęs švelnus citrininis dvelksmas pasirodė pažįstamas. Suraukusi kaktą ji stengėsi susikaupti… Citrinos… saulėje nokstantys citrinmedžiai… žaliųjų citrinų, o gal citrinžolės kvapas?

– Gydytojas sakė, kad galėsime važiuoti namo tada, kai sustiprėsi, – tarė jis.

Emilijos nugara vėl perbėgo šiurpuliukai. Balsas buvo labai erotiškas, žemas ir nepaprastai jausmingas. Ji įsivaizdavo jį kalbant savo gimtąja kalba; ispanų kalbos melodingumas ją nepaprastai žavėjo. Tačiau laikysenoje buvo kažkas, kas kėlė nepaaiškinamą baimę. Ta jo akių gelmė. Ir delsimas ją paliesti. Nepasakytum, kad ji būtų to norėjusi… o gal vis dėlto norėjo?

Ji pažvelgė į įdegusias rankas liaunais pirštais. Jis stovėjo ramiai nusvarinęs jas prie šonų – o gal buvo ką tik atgniaužęs slapčiomis suspaustą kumštį?

Iš lėto pakėlusi akis Emilija susidūrė su jo žvilgsniu. Suspaudė krūtinę, ji ėmė tankiai alsuoti. Ar tas vos matomas nervinis virpėjimas lūpų kampučiuose reiškia, kad jis pyksta?

Ne, tai ne pyktis. Jis tiesiog liūdnas. Savaime suprantama, ją išvydus jį ištiko šokas. Argi taip nebūtų nutikę bet kuriam vyrui, ypač matant, kad žmona jo neatpažįsta?

Emilija dar kartą apsilaižė lūpas, karštligiškai stengdamasi susigaudyti minčių labirinte.

– Man labai gaila… tikriausiai manote, kad siaubingai atrodau… bet aš net nežinau… tai yra, aš… aš… aš netgi nepamenu jūsų vardo…

Viršutinė jo lūpa kilstelėjo aukštyn, lyg būtų norėjęs išspausti kreivą šypsnį, bet Emilijai kažkodėl toptelėjo, kad taip nėra.

– Nemanau, kad atrodai siaubingai, Emilija, – prakalbo jis. – Tave ištiko amnezija, sí? Kol kas neatsimeni daugelio dalykų, bet tikėkimės, jog po kurio laiko prisiminsi. Gydytojas įsitikinęs: atminties praradimas laikinas.

Emilija nurijo seiles. O jeigu ne? Prieš keletą metų ji skaitė apie merginą, kuri po drastiško užpuolimo neteko atminties. Visas gyvenimas pasikeitė. Ji neatpažino net savo tėvų. Į brolį ir seserį žiūrėjo kaip į svetimus žmones.

– Matyt, man teks prisistatyti, – vyriškis nutraukė jos skausmingus apmąstymus. – Esu Chavjeras Melendesas. Tavo vyras. Mudu beveik dveji metai susituokę.

Emilijos širdis vėl ėmė daužytis kaip pašėlusi. Atrodė, ims ir iššoks iš krūtinės. Ji iš visų jėgų stengėsi susivaldyti ir abiem rankomis įsikibo į antklodę lyg ieškodama atramos.

– Su… susituokę? – vos išspaudė ji. – Tikrai? Jūs nejuokaujate? Esame oficialiai susituokę?

Jis linktelėjo galvą.

– Kito mėnesio pabaigoje švęsime mūsų tuoktuvių metines.

Emilija nebepajėgė nuslėpti, kokia sukrėsta jaučiasi. Ji tai žiojosi, tai čiaupėsi, stengdamasi išspausti bent kokį garsą. Mintys išdriko, jautėsi sumišusi, išsigandusi ir pasimetusi. Argi gali šitaip būti? Ar gali šis vyriškis būti jos vyras? Kodėl ji nieko neprisimena? Kaip galėjo pamiršti savo vestuvių dieną? Koks stiprus turėjo būti sukrėtimas, kad išsitrintų iš atminties? Ji garsiai iškvėpė.

– Hm… o kur mudu susipažinome? – paklausė.

– Londone, Sidabrinėje salėje, – atsakė jis. – Kai įžengiau į salę, tu dainavai vieną iš mano mėgstamiausių dainų.

Emilija vėl apsilaižė lūpas – migla jos galvoje ėmė po truputį sklaidytis.

– Taip… prisimenu Sidabrinę salę… – Ji persibraukė ranka skaudamas akis. – Tarsi matau. Sietynai… pianinas…

– Ar prisimeni savo darbdavio vardą? – paklausė Chavjeras.

Emilija vėl pažvelgė į jį, tačiau jo akys buvo lyg du blizgantys deimantai: kietos ir nepermaldaujamos.

– Peteris Maršalas… – po kurio laiko ištarė ji ir tai prisiminus jos nuotaika iškart pasitaisė. Vadinasi, ne visą savo praeitį pamiršo, nedrąsiai pagalvojo. – Jam priklausė ir viešbutis. Kaip ir aš, jis yra iš Australijos. Pažįstu jį nuo vaikystės. Mudu lankėme skirtingas, bet netoli esančias privačias mokyklas. Tai jis man pasiūlė padirbėti muzikiniame bare. Padėjo susirasti muzikos pamokų…

Jo žvilgsnyje kažkas blykstelėjo, tik ji nespėjo įžiūrėti kas. – O ar prisimeni, kodėl nutarei važiuoti į Londoną? – paklausė jis nerodydamas jokių emocijų.

Kurį laiką Emilija spoksojo į savo rankas.

– Taip… prisimenu, – tarė ir nukreipė žvilgsnį į jo rankas. – Mudu su tėvu susipykome. Smarkiai susikirtome. Mūsų santykiai buvo įtempti, ypač motinai mirus. Po laidotuvių praėjo vos keli mėnesiai ir jis vėl vedė. Naujoji žmona… bet ar ji buvo paskutinė? Mudvi nesutarėme. Tiesą sakant, nesugyvenau nė su viena iš jo žmonų. Bent iki šiol buvo keturios… – Emilija nuleido akis ir atsiduso. – Tai nelengva…

– Teisybė, – sutiko jis. – Visada būna sunku.

Ji vėl pažvelgė į Chavjerą, atidžiai įsižiūrėjo į veido bruožus.

– Jeigu mes vedę, turėjau ne kartą apie tai pasakoti. Koks užsispyręs yra mano tėvas.

– Taip, pasakojai, – tarė jis. – Daugybę kartų.

Emilija suraukusi kaktą pirštais spustelėjo akių kraštelius.

– Tai kodėl aš jūsų neprisimenu? – paklausė ji. – Turiu prisiminti.

Žūt būt reikia prisiminti, antraip teks gyventi su visiškai svetimu žmogumi, – su siaubu pagalvojo ji.

Jo tamsios akys buvo neįskaitomos.

– Gydytojas patarė neskubėti, querida, – kalbėjo jis. – Atėjus laikui prisiminsi. Gal po keleto dienų, o gal prireiks kelių savaičių.

Emilija nurijo gerklėje susikaupusį siaubą.

– O jeigu ne? – sušnabždėjo ji trūkčiojančiu balsu. –

Kas bus, jei niekuomet neprisiminsiu tų dvejų santuokos metų?

Jis gūžtelėjo vienu iš plačių pečių ir Emilijai toptelėjo, kad šis judesys neatitinka jo jausmų.

– Nesirūpink dėl to, kas ne tavo valioje, – tarė jis. – Gal grįžusi namo į mano vilą Sevilijoje palengva imsi prisiminti. – Kurį laiką patylėjęs tęsė: – Tau patiko ta vila. Kai pirmą kartą tave ten nusivežiau, sakei, kad tai pati gražiausia vieta pasaulyje.

Emilijos pastangos įsivaizduoti tą namą buvo bergždžios.

– O ką aš veikiau Londone? – staiga paklausė. – Juk jūsų nebuvo su manimi automobilyje, tiesa?

Jo akyse vėl sublizgo jau matyta išraiška, bet iškart ir pranyko – šitaip pamojus iliuzionistui dingsta tai, ko publika nespėja įžiūrėti.

– Ne, manęs ten nebuvo, – patvirtino. – Tu važiavai su… – Jis šiek tiek patylėjo. – Su Peteriu Maršalu.

Emilijai pasirodė, tarsi jos širdį kas būtų replėmis suspaudęs.

– Peteris važiavo kartu? – Jos širdis suvirpėjo. – Jis irgi sužeistas? Kaip jaučiasi? Gal galėčiau pamatyti? Kur jis dabar? Ar jam viskas gerai?

Po jos paniškų klausimų tirados stojusi ilga tyla prilygo smūgiams, kai vis smarkiau ritmiškai daužoma, ir Emilija pajuto neišvengsianti to, ko nenorėjo girdėti.

– Man labai gaila, bet turiu tau pasakyti, kad po avarijos Maršalas nebeatsigavo, – ir šį kartą Chavjero balsas buvo bejausmis.

Emilija žvilgtelėjo į jį nustebusi. Peteris nebegyvas? Jos protas nenorėjo to pripažinti. Jis visaip tam priešinosi lyg užspeistas šuo, su baime laukiantis dar vieno nepelnyto smūgio.

– Ne… – kimiai ištarė ji nesavu balsu. – Ne, to negali būti. Negali būti, kad jis mirė. Jis negalėjo… Mudu tiek daug buvome suplanavę…

Chavjero išraiška nepasikeitė. Nekrustelėjo nė vienas veido raumuo, iš ko būtum galėjęs spręsti apie jo jausmus. Buvo tarsi aktorius, neketinantis vaidinti jam skirto vaidmens. Žodžius jis tarė metaliniu, šaltu balsu:

– Peteris miręs, Emilija. Gydytojams nepavyko jo išgelbėti.

Emilija pajuto, kaip iš akių pasipylė karštos ašaros ir upeliais ėmė tekėti skruostais.

– Bet aš jį taip mylėjau… – Jos balsas buvo vos girdimas. – Mudu buvome seni pažįstami. Užaugome tame pačiame priemiestyje. Jis buvo mano draugas, kuriuo galėjau pasikliauti… – Staiga jos akys išsiplėtė nuo į galvą šovusios siaubingos minties. – O Dieve… – ji nurijo ašaras. – Kas vairavo? Nejau būčiau jį užmušusi? O Dieve, Dieve, gerasis Dieve…

Ir tada jis palietė ją. Priglaudė delną prie rankos, gulinčios ant lovos, visai kaip gydytojas prieš kurį laiką, tačiau šis prisilietimas nė iš tolo neprilygo šaltam profesionalaus mediko rankos spustelėjimui. Chavjero prisilietimas nudegino lyg deglas, karšta ugnimi visa jėga nutvilkė rankos odą iki pat smulkių kaulų.

– Ne, tu jo neužmušei, – kategoriškai pareiškė jis. – Vairavai ne tu. Prie vairo buvo jis. Važiavo pernelyg greitai.

Tai buvo šiokia tokia paguoda, nors ir slėgė mielo bičiulio netektis. Peteris miręs?.. Šie keli žodžiai sukosi mintyse ir Emilija niekaip negalėjo tuo patikėti. Gal ji sapnuoja? Gal tai tik siaubingas košmaras? Tikriausiai netrukus prabus ir pamatys gulinti mažame saulėtame savo kambarėlyje Noting Hile; juodu su Peteriu šiandien buvo numatę susitikti ir, kaip paprastai, aptarti vakaro programą prieš jai sėdant prie fortepijono.

Emilija pažvelgė į savo ranką, kurią Chavjeras Mélendesas laikė prispaudęs delnu. Šis jo prisilietimas pažadino kažką, kas slypėjo giliai jos viduje. Kraujas priminė, ką smegenys buvo primiršusios. Ji pajuto venomis tekančio kraujo tvinksnius, pulsas padažnėjo vien nuo minties apie prisilietimą prie kitų kūno vietų. Ar jis yra lietęs ją ir kitaip? Na žinoma, kad yra, juk jie vedę…

Emilija šiek tiek pajudino galvą, bet suskaudo taip, tarsi kas į ją būtų supylęs dubenį akmenų. Sudejavusi laisvąja ranka palietė smilkinį, joje vienu metu grūmėsi sumaištis ir neviltis, sielvartas ir netikėjimas.

Chavjeras spustelėjo jai ranką – labai švelniai, bet ir šiame prisilietime galėjai justi slypint jėgą.

– Tau tai tikrai skaudus smūgis. Bet man irgi nebuvo lengva visa tai tau pasakyti.

Emilijai sumirksėjus iš akių pasipylė ašaros, išdžiūvusia gerkle ji vos ne vos nurijo didžiulį sielvarto gumulą. Tarsi supratęs jos mintį Chavjeras pripylė stiklą vandens ir pristūmė arčiau stalelį.

– Imk, – tarė tiesdamas jai stiklinę lyg mažai mergytei. – Išgerk ir iškart palengvės.

Emilija buvo įsitikinusi, kad jai niekas nebegali padėti. Argi gurkšnis vandens padės susigrąžinti prarastą senų laikų draugą? Ji nenorom nugėrė gurkšnelį ir atstūmė stiklinę.

– Niekaip negaliu suprasti… – Ji pažvelgė Chavjerui į juodas kaip degutas akis. – Ko man prireikė tame Londone, jei, kaip sakote, esu ištekėjusi ir su jumis gyvenu… Sevilijoje, juk taip sakėte, ar ne?

Jis trumpam nusuko akis ir pastatė stiklinę ant stalelio.

– Taip, Sevilijoje, – patvirtino jis. – Keli kilometrai už miesto. Ten aš… tai yra mes ir gyvename.

Išgirdusi, kad pasitaisė, Emilija pamanė, jog jis kažką slepia. Ji pažvelgė į jo kairiąją ranką ir ant ilgo, saulėje įdegusio piršto pastebėjo auksinio vestuvinio žiedo ruoželį, blyksintį tarp tamsių susiraičiusių gyvaplaukių. Vėl siūbtelėjo karščio banga, bet ji prisivertė susivaldyti ir pakėlė į jį akis.

– Jei mes, kaip tvirtinate, esame vedę, kodėl nėra žiedo ant mano rankos?

Jis kyštelėjo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė du žiedus. Emilija sulaikė kvapą, o jis paėmė jos ranką ir lengvai užmovė abu žiedus ant pirštų. Sužieduotuvių žiedelis buvo priderintas prie sutuoktuvių žiedo, abu papuošti spindinčiomis deimantų akutėmis. Gal šie gražūs, neįtikėtinai brangūs daikčiukai bent šiek tiek atgaivins jos atmintį?

Nieko.

Nada. [Nieko (isp.).]

Emilija vėl pažvelgė į jį.

– Vadinasi… važiavau į Londoną… viena?

Jo žvilgsnis nieko nesakė.

– Verslo reikalais buvau išvykęs į Maskvą, – tarė Chavjeras. – Dažnai ten vykstu. O tu važiavai į Londoną… apsipirkti.

Ir vėl tas pats, – pagalvojo ji. Kaskart nutyla, lyg rinkdamas žodžius.

– O kodėl aš nevažiavau į Maskvą kartu? – Ji suraukė kaktą.

Chavjeras atsakė ne iškart. Emilijai dingtelėjo, kad jis kažką nutyli, kažin ką svarbaus.

– Tu retai važiuodavai su manimi, ypač į užsienį, – pagaliau pasakė. – Mieliau likdavai namie arba vykdavai į Londoną. Ten buvo tau įprastos parduotuvės, o ir dėl kalbos nereikėdavo sukti galvos.

Emilija prikando lūpą ir pirštais dar tvirčiau sugniaužė antklodę.

– Keista… Nekenčiu parduotuvių. Niekaip negaliu rasti reikiamo dydžio, be to, nepakenčiu įkyraus pardavėjų paslaugumo.

Jis nutylėjo. Stovėjo šalia ir žiūrėjo į ją nieko nesakančiu žvilgsniu, privertusiu Emiliją pasijusti lyg brautųsi į kažkieno kito, ne į savo gyvenimą. Jeigu būtų mylėjusi, būtų važiavusi kartu, tiesa? Kokia ji žmona, jeigu išlėkė į parduotuves – juolab kad jų nemėgsta, – ir dar į kitą šalį, užuot buvusi šalia vyro? Neatrodo, kad jie buvo labai artimi. Trikdė ir tai, kad panašiai elgėsi gyva būdama jos motina.

Emilija ilgai tylėjo, kol pagaliau ryžosi vėl pakelti akis.

– Hm… Gal šis mano klausimas pasirodys keistas… – Kad būtų drąsiau, prieš tęsdama ji skubiai apsilaižė lūpas. – Ar mes… ar mūsų santuoka buvo laiminga?

Klausimas ilgokai kabojo ore.

Emilijai net galva įskaudo stengiantis bent ką nors įskaityti iš jo veido: ji stebėjo lūpas, akis, kaktą ir laukė bent menkiausio virpesio, iš kurio būtų galima spręsti apie juos jungusį ryšį.

Pagaliau Chavjeras nusišypsojo nieko nesakančia šypsena, tik lūpomis, ne akimis.

– Na žinoma, cariño, – patvirtino. – Kodėl ji turėjo būti nelaiminga? Nė dvejų metų nėra, kai mudu vedę, sí? Per tokį trumpą laiką žmonės nespėja vienas kitam įkyrėti ar atsibosti.

Emilija buvo visiškai sutrikusi ir išmušta iš vėžių. Buvo keista šitaip gulėti ir visai neprisiminti, kas juos siejo. Taip būna tik filmuose ir romanuose. Nejaugi gali atsitikti ir paprastiems žmonėms, taip pat ir jai? Ji vėl ėmė maigyti antklodę, trokšdama likti viena ir viską apmąstyti.

– Atleiskite, aš labai pavargau…

Jis atsitraukė nuo lovos.

– Suprantu, – ištarė. – Beje, ir man reikia sutvarkyti vieną reikalą. Taigi galėsi pailsėti.

Jis jau buvo beišeinąs pro užuolaidas, kai ji netikėtai vėl prabilo.

– Eee… Chavjerai?

Platūs jo pečiai minutėlei įsitempė, jis grįžtelėjo ir pažvelgė į ją.

– Klausau, Emilija.

Emilija dar kartą jį nužvelgė, karštligiškai ieškodama ko nors, kas jungtų su nauju, visiškai jai nežinomu gyvenimu.

– Atleiskite man… atleiskite, kad niekaip negaliu jūsų atpažinti. – Ji trumpam prikando lūpą, o netrukus pridūrė: – Jumis dėta aš siaubingai įsižeisčiau.

Jis skvarbiai nužvelgė ją juodomis akimis – vos sekundėlę, ir pasisuko eiti.

– Pamiršk visa tai, querida, – pasakė.

Tik kai visiškai nurimo užuolaidų šiugždesys, Emilija suvokė, kokie ironiški atsisveikinant ištarti jo žodžiai.