Читать книгу Atėnai. Santuoka dėl palikimo - Michelle Smart - Страница 1

Kristianas Markosas išvarvino į gerklę paskutinius šampano lašus ir tučtuojau pasipildė taurę.

Įtarė, kad ši diena bus sunki, bet neįsivaizdavo, kad tokia kankinanti. Rytą aplėkė visur su Roku beviltiškai mėgindami surasti nuotaką – nuo to netapo lengviau.

Galų gale jis stovėjo greta savo geriausio draugo laimingiausią jo gyvenimo dieną ir sugebėjo galvoti tik apie tai, kaip niekšiškai jį išdavė.

Kol Rokas sakė priesaiką, Kristianas iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti į Aleksandrą.

Ir dabar tebesistengė.

Aleksandra Mondeli – mažoji Roko sesutė. Mielas vaikelis, išaugęs į žavingą gražuolę. Vienintelė pasaulyje draudžiama moteris.

Bent jau taip turėjo būti.

Apsivilkusi ilga, berankove suknele, tviskančiais tamsiai rudais plaukais, susuktais į kuodą, ji atplaukė kateriu kartu su spindinčia nuotaka, pavasario saulė žaidė ant įdegusios odos.

Jo akimis vyriausioji pamergė nustelbė visas kitas, taip pat ir nuotaką – žymią manekenę.

Kai matė ją paskutinį kartą, Aleksandra vilkėjo trumputę rožinę juodais karoliukais siuvinėtą suknelę ir juodus batelius tokia aukšta pakulne, kad vyras stebėjosi, kaip iš viso įmanoma paeiti. Tačiau ji vaikščiojo tobulai, žavus užpakaliukas lingavo sulig kiekvienu žingsniu. Tokią jis ją matė dar apsirengusią. O kai gerai apžiūrėjo paskutinį kartą, mergina buvo nuoga po apklotu savo apartamentuose.

Vestuvių puota iš nuostabaus sodo ant Komo ežero kranto persikėlė į Mondelių vilos pokylių salę. Pietūs jau buvo pasibaigę, prasidėjo vakaro linksmybės. Jis rėžė vyriausiojo pabrolio kalbą ir sugebėjo kelis kartus prajuokinti svečius, ypač Stefaną ir Zajedą, kalbėjusius gerokai liūdniau. Tačiau užuot lengviau atsikvėpęs dėl atliktos pareigos, Kristianas lyg ant adatų laukė, kol pradės groti muzika.

Amerikietė žvaigždė – dėl tokio kūno ir numirtum – nenuleido nuo jo akių. Vos prieš šešias savaites tučtuojau būtų atsiradęs jai prie šono. O jei ir ne ji, čia buvo daugybė gražuolių, puošiančių šį žvaigždžių renginį, spaudos jau pakrikštytą amžiaus vestuvėmis. Supermodeliai, apatinių drabužių modeliai, dainininkės… Galėtų jaustis lyg vaikas saldumynų parduotuvėje.

Bet gal jam diabetas, kad nė vienas iš saldėsių nevilioja?

Išskyrus tą vieną. Uždraustą.

Kaip galėjo paleisti vadžias iš rankų? Keliavo iš vienos lovos į kitą, tačiau savitvardos niekada neprarasdavo.

O su Aleksandra prarado…

Galėjo kaltinti tik jų išgertą šampaną. Daug ką galėjo smerkti, bet kaltas tik jis pats.

Aleksandra buvo pažeidžiama. Nors labai stengėsi tai nuslėpti, buvo visiškai sutrikusi, sielvartavo netekusi senelio, kuris ją užaugino nuo pat gimimo. Palaidojo jį vos prieš porą savaičių.

Kristianas į Mondelių mados namus – žymiausius mados namus pasaulyje – užsuko grįždamas iš Honkongo, tikėdamasis šauniai pasiausti su Roku gero bičiulio italo jachtoje. Tačiau Rokas buvo Niujorke, o Kristianas atsitrenkė į Aleksandrą, kuri įsisiūlė vietoj brolio. Paprastai būtų sugalvojęs, kaip atsisakyti, sėdęs į lėktuvą ir išskridęs į Atėnus. Taip ir būtų pasielgęs, tačiau gražiose medaus spalvos akyse pastebėjo nusivylimą, prisiminė, kaip per laidotuvių ceremoniją ji vos pastovėjo.

Išsivesdamas ją pasilinksminti tikrai nesitikėjo, kad vakaras baigsis bendroje lovoje.

Moterys į jo gyvenimą ateidavo ir išeidavo. Kristianas nusprendė, kad jam sunkiai sekėsi pamiršti Aleksandrą, nes ją pažinojo. Ir dar jautėsi kaltas. Bučinius, po kurių pasimylėjo, išprovokavo Aleksandra, tačiau pasekmės slegia jo vieno pečius.

Turėjo būti stipresnis.

Šešias savaites Kristianas labai sunkiai dirbo, kad tik išmestų ją iš galvos, jau manė, kad pasisekė, ir prie Komo ežero atvažiavo tvirtai tikėdamas, kad pajėgs būti šalia jos be jokių sunkumų.

Bet kaltė sugrįžo vos kartą į ją žvilgtelėjus. Jie apsikeitė keliais žodžiais apie vestuves, šnekėjo mandagiai, kaip ir su bet kuo kitu, ir daugiau nebendravo. Bent jau kol kas. Liko dar iškentėti šokį.

Patinka jam ar ne, teks laikyti šią moterį glėbyje dar kartą.

Stefanas jam kažką pasakė kaip tik tą akimirką, kai grupė ėmė derinti instrumentus. Kalbėdamas Kristianas matė, kaip Olivija pasilenkė ir priglaudė ausį Rokui prie lūpų. Tas judesys jam priminė vakarienę su Aleksandra, kai ši palinko prie jo, kad išgirstų, ką sako triukšmingame restorane, tuomet aistringas jos aromatas užpildė šnerves…

Akies kampeliu matė ją plepančią su oficialiu fotografu, galbūt davė jam patarimų. Aleksandra Mondeli – viena žinomiausių mados fotografių pasaulyje, o tai svarus laimėjimas, žinant, kai jai vos dvidešimt penkeri. Viską pasiekė pati. Lygiai kaip ir jis susikūrė gerą vardą savo rankomis.

Stefanas pakartojo savo žodžius, jis kalbėjo apie jų su draugais prieš kelerius metus įsteigtą labdaros fondą.

Italas Rokas Mondelis, sicilietis Stefanas Bjanko, dykumų princas Zajedas Al Afzalas ir jis – visi noriai aukojo pinigų labdarai ir juos tvarkė. Juos vadino Kolumbijos ketvertuku, bet Kristianas nebeprisiminė, kas sugalvojo tokią pravardę. Šiaip ar taip pravardė prilipo. Draugai susipažino pirmą savaitę mokydamiesi Kolumbijos universitete ir, nors gali pasirodyti keista, jų ryšiai užsimezgė akimirksniu. Per kelerius metus draugystė tik sustiprėjo, o kai paaiškėjo, kad visi keturi pretenduoja į Forbes milijonierių sąrašą, jie įsteigė labdaros fondą. Kristianas nepaprastai didžiavosi fondu, įsteigtu padėti likimo nuskriaustiems vaikams įgyti išsilavinimą, kurio jie verti, bet negali sau leisti. Vyrams patiko bendra veikla, ne tik gerti ir pasiguldyti į lovą kiek įmanoma daugiau moterų.

Visi keturi tikėjo, kad jų ryšys nenutraukiamas.

Tačiau galima nutraukti net tvirčiausio plieno pančius.

Kristianas atsakė, kaip jam pasirodė, labai išmintingai, bet iš tiesų suvapėjo kažką it marsietis.

Laimei, Stefano dėmesį patraukė pirmą dainą užgrojusi grupė.

Jaunikis su nuotaka lydimi plojimų išėjo į šokių aikštelę.

Kristiano akys nukrypo į Aleksandrą. Ji veriančiu žvilgsniu žiūrėjo tiesiai į jį.

Kristianui suspaudė krūtinę.

Galingas pliaukštelėjimas per petį išsklaidė burtus.

− Laikas į šokių aikštelę, – priminė Zajedas, sėsdamasis į tuščią Kristiano vietą.

Theos 1. Teks su ja šokti. Taip įsakė Olivija – nuotaka. Vyriausiasis pabrolys su pamerge…

Aleksandra pasitiko jį pusiaukelėje, akivaizdžiai jautėsi taip pat.

Būtų lengviau, jei grupė grotų vieną tų linksmų melodijų, išgarsinusių ją pasaulyje, o ne romantišką baladę, kurią kaip tik dabar čiulbėjo.

Sukandęs dantis priėjo šokių aikštelę ir apkabino pamergę.

Jau nuo pirmo prisilietimo širdis pašoko, atmintį užplūdo daugybė prisiminimų. Jos kvapas. Jos skonis…

Suknelės nugara buvo gilia iškirpte ir jam nieko kito neliko – teko paliesti šilkinę odą. Arba tektų laikyti už užpakaliuko. Sustingusia ranka vos lietė nuogą nugarą.

Jokio skirtumo, kokį fizinį atstumą nuo liauno jos kūno stengėsi išlaikyti Kristianas, Aleksandra jau užvaldė pojūčius, kartu judant šokių aikštelėje jos aistringas kvapas krėtė pokštus. Šoko jie tartum robotai, o ne porelė, vos prieš šešetą savaičių praleidusi kartu laukinę naktį. Apėmė jaudulys, kai pamatė ją einančią šonine nava, vis kaito, kol įsismarkavo ir žemiau juosmens taip gėlė, kad jis prarado viltį nuslopinti tuos pojūčius.

Galvok apie Roką, – įsakė sau Kristianas, žiūrėdamas į įsimylėjusį bičiulį ir tokią pat meilės kupiną jo žmoną. Rokas pagavo jo žvilgsnį ir linktelėjo, tuomet pasilenkęs pabučiavo savo nuotaką.

Kristianas tai išvydęs pasijuto lyg gavęs peiliu į paširdžius.

Ką pasakys geriausias draugas sužinojęs, kad vyriausiasis pabrolys atėmė jo sesers nekaltybę?

Svaiginanti aistra, kurią pajuto tą naktį, tebeūžė kraujyje. Paprastai nakties užtekdavo, tiek ir tenorėdavo. Patenkindavo moterį ir nebelikdavo jokių neatrastų paslapčių, jokio poreikio pakartoti.

Dabar atrodė, kad kūnas šoka savo ritmu ir visai nepaiso, ko reikalauja protas.

Šokdamas Kristianas klausėsi dainos žodžių, skaičiavo laiką, kada jo pareiga šokti bus atlikta. Aleksandra irgi buvo sustingusi, matyt, ir ji skaičiavo laiką.

Kai daina galų gale pasibaigė ir jis galėjo ją paleisti, mergina pakėlė galvą ir pažvelgė į jį elnės akimis. Theos, ji tokia graži: stulbinančios akys virš trumpos riestos noselės, įstatytos tarp dailių skruostikaulių. Išraiškingos putlios lūpos prasivėrė:

– Kristianai, aš…

Kad ir ką ketino sakyti, ją nutraukė: Zajedas paplojo merginai per petį ir suokalbiškai mirktelėjo Kristianui.

– Ko gero, dabar jau tikrai mano eilė pašokti su gražiąja dama, – pasakė garsiai, kad ir Rokas girdėtų.

Jaunikis pasuko galvą ir prisimerkė, tada plačiai nusišypsojo.

Jam tikrai nė mintis nešovė, kad kuris iš draugų galėtų ką nepadoraus sumanyti su jo taip stropiai saugoma seseria.

Bjaurėdamasis pats savimi Kristianas žengė atgal, išspaudė šypseną ir juokais susiraukė:

– Ji visa tavo.

Jis jau tikėjosi, kad Aleksandra atrėš nesanti niekieno nuosavybė, tačiau mergina tik atšiauriai į jį dėbtelėjo, lyg baimės šešėlis nubėgo, nors tuojau susiėmė. Bet Kristianas spėjo pastebėti.

Mondelių vilos pokylių salėje buvo daug padavėjų, besirūpinančių, kad joks svečias nejaustų troškulio ilgiau kaip trisdešimt sekundžių, tačiau Kristianas troško pasprukti iš svečių klegesio, todėl pasuko prie baro.

Išgėręs burbono pasisuko ir pamatė, kad ji šoka su Stefanu. Atrodo laiminga, – pagalvojo ir pats nustebo, koks aitrus nuoskaudos kartėlis.

Natūralu, kad Kristiano glėbyje Aleksandra jautėsi nejaukiai įsitempusi. Išeidami tą vakarą pasilinksminti, jie tikrai nesitikėjo vienos nakties romaniūkščio.

Jis buvo pirmas Aleksandros meilužis.

Ši mintis buvo ypač įkyri.

Mergina, kurią spauda dar paauglystėje apšmeižė, apkaltino romanu su vedusiu vyriškiu, paaiškėjo esanti nekalta. Jis visuomet įtarė, kad čia tik žiniasklaidos sukurpta istorija, tačiau tiesa sukėlė šoką.

Kad ir kaip būtų – čia ne jo reikalas. Ir Aleksandra jam nerūpi. Negali rūpėti.

Išmaukė antrą taurę, kad numalšintų tulžies skonį gerklėje, bet pamatė, kaip Stefanas apkabina ją per liemenį. Dar blogiau, mergina nusijuokė, vyrui kažką sukuždėjus į ausį, ir Kristianas vos nepaspringo.

Šalia atsirado Zajedas.

− Slepiesi, vaikine?

− Tik atsikvėpsiu.

Pasibaigus šokiui prie jų prisijungė ir Stefanas.

− Ką čia visi geriame?

− Kristianas jau perėjo prie sunkiųjų, – Zajedas mostelėjo galva į tuščias taures ant baro.

Kristianas beveik nesiklausė. Aleksandra išėjo iš šokių aikštelės. Nužvelgęs pokylių salę pastebėjo sėdinčią prie stalelio su grupe žmonių, kurių jis nepažinojo. Mergina buvo įrėmusi akis į jį.

Jų žvilgsniai susitiko, bet Kristianas nusisuko ir nusišypsojo draugams.

− Kas pasirengęs taurelei?

Šiems nespėjus atsakyti jis davė ženklą barmenui įpilti jiems burbono.

Trys draugai susėdę eile prie baro pakėlė taures ir susidaužė.

− Memento vivere!

Neužmiršk gyventi – ketvertuko šūkis, kuriuo jie tikrai vadovavosi. Visi ištuštino taures.

− Nebūčiau pagalvojęs, kad susitiksime kurio iš mūsų vestuvėse, – susimąstė Zajedas, šluostydamasis lūpas atgalia ranka. – Vis dar negaliu patikėti, kad Rokas vedė. Jis… vedė?

− Kas galėjo pagalvoti, kad jis įsimylės? – tokiu pat skeptišku tonu pritarė Stefanas.

Kristianas suniurnėjo ir mostelėjo barmenui dar vieno raundo.

Galite vadinti jį ciniku, tačiau Kristianas vis nesiliovė mąstęs, kiek laiko reikės, kad meilė, kurią jaunieji jaučia vienas kitam, sunyktų. Juk taip paveikia santuoka – du žmonės, kupini vilties ir meilės, pavirsta apgailėtinomis savo pačių karikatūromis.

Visiems kur kas saugiau vengti jausmų painiavos. Kristianas apsiribojo pasimėgaudamas akimirkos malonumais ir iškart judėdavo toliau, be nerimo. Dar nesulaukęs dviženklio gimtadienio žinojo, kad santuoka – ne jam.

Zajedas pasisuko ant kėdės, akimis apmetė salę.

− Čia yra keletas karštų mergaičių.

Stefanas kreivai šyptelėjo:

− Pastebėjau, kad tas apatinių drabužių modelis nuo tavęs akių nenuleidžia.

− Maniau, kad ji aktorė.

− Ne, aktorė ta kita.

− Pasakysiu jums, kas jas visas užgožia, – pareiškė Zajedas. – Aleksandra.

Kristianas staiga atsisuko.

− Net negalvok.

Zajedas pakėlė rankas.

− Tik pasakiau.

− Na, nereikia.

− Vyruti, juk žinai, kad nagų nekiščiau. Taip su Roku nepasielgčiau… Kur skuodi? – pridūrė, pastebėjęs, kad Kristianas atsistojo ketindamas išeiti.

− Įkvėpsiu oro.

− Prastai jautiesi? – įdėmiai nužiūrėjo Kristianą Stefanas.

− Daug reikalų buvo. Dar, ko gero, ir laiko juostos prisidėjo. Išgerkite dar po taurę – sugrįšiu po kelių minučių.

Į lauką Kristianas nėjo. Patraukė į tualetą ir apsišlakstė veidą vandeniu.

Jis vos netrinktelėjo Zajedui.

Theos, reikia susiimti.

Čia jis kaltas ir tai tik jo bėda. Niekieno kito.

Sugrįžus į salę akys nejučiomis ėmė dairytis Aleksandros. Surado: mergina atsisuko į jo pusę tarsi kokiam šeštam jausmui pakuždėjus, kad jis čia. Tačiau greitai nusigręžė.

Kristianas manė, kad jam puikiai sekasi nuslėpti kaltės sukeltą vidinį sąmyšį. Po aiškaus signalo, kai už nekaltą pastabą vos nepuolė mušti vieno artimiausių draugų, prisijungė prie pokylio, dėl kurio jie čia ir susirinko: gėrė, juokėsi ir kvailiojo, buvo tas pats senasis Kristianas kaip visuomet, kai būdavo su jais.

Tik kaskart atsigręžęs susidurdavo su veriančiomis Aleksandros akimis. Žvilgsniams susitikus jis tuojau nusisukdavo. Atrodė, kad ji linksminosi, šoko su visais, kas susiprato pakviesti, vienu metu net Oliviją nuo Roko buvo pačiupusi ir apsuko ratą šokių aikštelėje – svečiai iš pasitenkinimo net klyktelėjo.

Tik kai jaunikis su nuotaka susikibę už rankučių iškeliavo slapto medaus mėnesio, Kristianas nusprendė, kad jo pareigos jau atliktos.

Lokiškai apsikabino su Zajedu ir Stefanu, kurie jį visaip traukė per dantį už ėjimą tūpti kartu su vištomis, ir dingo iš salės, nepajėgdamas atsispirti troškimui paskutinį kartą pažvelgti į Aleksandrą. Šį kartą mergina į jį nežiūrėjo.

Jau susiruošęs lipti laiptais į miegamuosius išgirdo šaukiant savo vardą.

Priėjęs Stefanas dar kartą jį apkabino.

− Žaidi su ugnimi, drauge mano, – pakuždėjo į ausį.

− Nesuprantu, apie ką tu.

− Aišku, supranti, – bičiulis kiek atsitraukė ir draugiškai pliaukštelėjo Kristianui per abu skruostus. – Turi baigti. Dabar.

Kristianui prislėgė širdį: negali meluoti draugui.

− Viskas baigėsi net neprasidėję.

− Puiku. Taip ir toliau. Dėl mūsų visų.

***

Aleksandra giliai įkvėpė ir pabeldė į duris. Pokylis tebesitęsė, grupę pakeitė didžėjus, muzika drebino sienas. Svečių pilna vila, laimei, šiame sparne gana tylu ir tuščia.

Kiek palaukusi vėl pabarbeno. Garsiau.

Jei Kristianas patyliukais neišvažiavo, tebėra čia. Tai patvirtino ir blanki šviesa, sklindanti pro durų apačią. Ji lyg atsitiktinai užklausė Zajedo ir Stefano, kur dingo trečiasis muškietininkas. Aleksandra tikėjosi, kad tik įsivaizdavo užjaučiantį Stefano žvilgsnį, kai šis atsakė, kad bičiulis nuėjo miegoti.

Maldauju, Dieve, lai jis būna ten vienas.

Bet kokia tikimybė?

Ji juk tik dar vienas nuotykis – tik dar vienas įrantas jau visiškai priraižytoje lovos kojoje.

Kristianas Markosas keliauja per gyvenimą lydimas sudaužytų širdžių šleifo, besidriekiančio nuo Honkongo iki Londono. Kai kurios moterys savo istorijas pardavė laikraščiams – pasakas apie trumpalaikę aistrą ir išsiskyrimą. Kai kurios buvo piktos. Daugelis ilgesingos. Beveik visos troško, kad Kristianas ir vėl sudaužytų jų širdį.

Praėjo visa amžinybė, kol sujudėjo durų rankena ir šios prasivėrė.

Kristianas stovėjo vilkėdamas džinsus. Ir nieko daugiau. Sumirksėjo, prisimerkė.

− Ką čia veiki?

− Man reikia su tavimi pasišnekėti. Ar galiu užeiti?

Įdegusi gerklė sujudo.

− Prastas sumanymas.

− Svarbu.

Tvirtos lūpos paprastai ironiškai nusišypsodavo, bet dabar buvo suspaustos. Prasispraudęs pro Aleksandrą apsidairė į abi koridoriaus puses ir įsitempęs ją į kambarį staigiai uždarė duris.

Jo kambarys buvo švarus, smokingas tvarkingai kabojo ant spintos durų. Lova sujaukta, ant spintelės prie lovos planšetinis kompiuteris, šalia pusbutelis burbono ir tuščia stiklinė.

− Girtas? – rūsčiai paklausė mergina.

Tokiam pokalbiui reikia aiškios galvos.

− Ne, – jis priėjo prie lango ir užtraukė užuolaidas, – patikėk, labai stengiausi apsvaigti.

O kad ir jos būklė leistų pasistengti.

− Viskas šiandien praėjo šauniai, – tarė atsargiai sėsdamasi į krėslą kampe. Jai tikrai praverstų gurkšnelis burbono. Būtų lengviau įveikti tai, kas laukia – tuo neabejojo. – Rokas su Live tikrai atrodo labai laimingi.

Pagalvojus apie jųdviejų laimę, jos širdis nušvito džiaugsmu dėl brolio, bet ir apsunko, kad šito pati gali ir nepatirti.

Kristianas atsirėmė į sieną prie lango ir sunėrė rankas ant plačios krūtinės. Ji savo apartamentuose iš tiesų neturėjo galimybės gerai apžiūrėti jo torso, dabar įsižiūrėjusi geriau pajuto, kaip vėl kyla karštis, kurį jautė tą naktį.

Ilgi irklavimo ir bėgimo metai nušlifavo kūną: Kristianas buvo stiprus, atletiškas, plačiapetis. Dailūs plaukeliai pasibarstę ant bronzinės krūtinės… Vos susivaldė nepuolusi į glėbį, taip norėjosi rasti ramybę jo jėgoje.

Pasimylėjimas su juo – patirtis, kurios ji niekuomet neužmirš. Vienintelė tokia gyvenime.

Kad ir kaip stengėsi išvėdinti prisiminimus iš galvos, jie niekur nesitraukė, kankino, tyčiojosi iš jos, nes buvo visiškai aišku – to pakartoti niekuomet nebegalės.

Nuo paprasčiausio glotnios jo odos, prisiglaudusios prie nuogo kūno, prisiminimo visa lydėsi.

− Apie ką norėjai pasišnekėti? – paklausė jis nieko nelaukdamas.

Aleksandra atsitokėjo: jis nusiteikęs priešiškai, vadinasi, gerojo Kristiano, kurį pažinojo, čia nėra. Nereikia būti aiškiarege, kad suprastum: jam labiausiai knieti išguiti viešnią iš kambario.

Akivaizdu, kad gailisi ir bjaurisi savimi.

Aleksandros širdis sudundėjo į šonkaulius, skrandis vartėsi iš nervų, atrodė, kad tuojau apsvaigs.

Pati dėl visko kalta…

− Aš nėščia.