Читать книгу Skandalingas sutramdymas - Michelle Smart - Страница 1

Frančeskas Kalvetis sustabdė savo motociklą MV Agusta F4 CC priešais raudoną šviesoforo signalą ir kaire koja atsirėmė į asfaltą. Dar tik septynios ryto, o gatvės jau pilnos.

Ko tik jis nebūtų atidavęs už galimybę važiuoti tuščiais, žaliais laukais besidriekiančiais keliais.

Jis ilgėjosi Sicilijos, joje niekuomet nebūna tokių pilkų dienų, kokios būdingos Londonui. Ar tai pavasaris? Jo gimtinėje net žiemos malonesnės.

Frančeskas plačiai nusižiovavo ir iš įpročio kilstelėjo delną prie antveidžio, nors per šalmą jo veido nebuvo matyti.

Po tokios ilgos nakties vertėjo paprašyti Marijaus parvežti namo, tačiau Frančeskui nepatiko būti kieno nors vežiojamam, ypač automobiliu. Jam važiavimas reiškė kelis dalykus.

Šviesoforas persijungė į žalią šviesą ir, prieš pajudėdamas iš vietos, Frančeskas nuo antveidžio nubraukė drėgmę.

Tai bent šalis. Toks jausmas, kad važiuoju pro debesį.

Artėjant prie dar vieno šviesoforo, jo dėmesį patraukė dviratininkė, tiksliau, jos ryškiai geltonas šalmas. Ji sustojo prie šviesoforo, vos užsidegus geltonai. Jos vietoje būčiau mynęs toliau, – pagalvojo Frančeskas. – Būtų spėjusi.

Tačiau toji moteris aiškiai paisė įstatymų ir norėjo gyventi. Ji sustojo prie pat linijos. Šalia jos privažiavo didelis visureigis.

Jos įvairiausių tonų šviesūs plaukai buvo storiausi, kokius Frančeskui teko matyti, ir siekė pusę nugaros.

Įsijungė žalias šviesoforo signalas, ir moteris pajudėjo, tiesdama ranką kairėn ir sukdama į tą pačią pusę. Automobilis lėtai patraukė iš paskos, Frančeskas taip pat.

Gatvė priešais buvo tuščia. Dviratininkė padidino greitį…

Tai nutiko taip staigiai, kad akimirką Frančeskas buvo įsitikinęs, jog jam pasivaideno.

Neparodęs jokio signalo, visureigis staiga šoko lenkti dviratininkės, tačiau neapskaičiavo atstumo ir kliudė dviračio ratą, nuversdamas moterį veidu į bordiūrą.

Frančeskas sustabdė motociklą, automatišku judesiu atlenkė kojelę ir puolė prie moters.

Jo pasibjaurėjimui, avarijos kaltininkas nė nestabtelėjęs numovė gatve, pasuko dešinėn ir dingo iš akiračio.

Pro šalį ėjęs pėsčiasis ėmė nedrąsiai artintis prie aukos.

– Nejudink jos, – maudamasis šalmą sulojo Frančeskas. – Galbūt jai lūžo kaklas. Jei nori pagelbėti, iškviesk greitąją.

Praeivis žengė atgal ir ėmė raustis po kišenes, taip leisdamas Frančeskui prieiti prie dviratininkės.

Moteris gulėjo ant nugaros, pusiau ant gatvės, pusiau ant šaligatvio, jos plaukai buvo išdrikę į visas puses. Ant šalmo, užslinkusio ant kaktos, puikavosi įtrūkimas, o dviratis buvo virtęs metalo laužu.

Frančeskas puolė ant kelių, nusimovė odines pirštines ir prispaudė du pirštus prie moters kaklo.

Pirštų galais pajuto silpną pulsą.

Praeiviui kalbantis su greitosios pagalbos operatoriumi, Frančeskas skubiai nusivilko odinę striukę ir apgobė ja nualpusią dviratininkę. Ji vilkėjo pilkomis kelnėmis ir rusvai žalsvu lietpalčiu, iš po kurio kyšojo juoda palaidinė. Ant vienos kojos mūvėjo baltą balerinos batelį, kita buvo basa.

Nuo minties apie dingusį batelį Frančeskui suspaudė krūtinę.

Jis troško pakišti savo striukę po nukentėjusiąja, kad apsaugotų nuo šalto šlapio betono, tačiau suprato, kad negali jos judinti, kol atvyks medikai.

Svarbiausia, ji kvėpavo.

– Duokš paltą, – sulojo ant kito žiūrovo, kuris stoviniavo šalia. Aplink juos buvo susibūrusi nedidelė minia. Maitėdos, – piktai pagalvojo Frančeskas. Nė vienas iš jų nepriėjo pagelbėti.

Jam nekilo mintis, jog tai jo paties grėsminga išvaizda atgrasė aplinkinius nuo pagalbos teikimo.

Vyras, į kurį kreipėsi, nusimetė ilgą vilnonį paltą ir padavė jį Frančeskui. Šis griebė drabužį ir apvyniojo juo moters kojas.

– Penkios minutės, – tarė kalbėjusysis telefonu.

Frančeskas linktelėjo. Staiga pajutęs šaltą vėjo gūsį, palietė dviratininkės skruostą, kuris pasirodė ledinis.

Frančeskas palinko virš jos veido ir įdėmiai apžiūrėjo, ieškodamas iki šiol nepastebėtų sužeidimų. Laimei, iš nosies ar burnos kraujas nebėgo. Frančeskas švelniai kilstelėjo jos šviesius plaukus, apnuogindamas ausį. Jokio kraujo.

Šitaip ją tyrinėdamas pastebėjo, kokia ji daili. Ne gražuolė, bet daili. Moters nosis buvo tiesi, tačiau kiek ilgesnė ir skruostai labiau apvalaini, nei būtų patikę jo aplinkos damoms. Tačiau vis vien daili.

Frančeskas prisiminė pastebėjęs kažką ant jos kaklo prieš užklodamas savo striuke. Atsargiai timptelėjo už juostelės.

Šios gale buvo ligoninės identifikacijos kortelė su vardu: Dr. H. Čepmen. Gydytoja stažuotoja specialistė.

Gydytoja? – Frančeskui ji pasirodė vos aštuoniolikos sulaukusi studentė…

Moteris atmerkė akis ir įsistebeilijo į jį.

Jam ištuštėjo galva.

Jos nuostabiose žaliai rusvose juodai apvestose akyse atsispindėjo šokas. Moteris užsimerkė ir po kelių akimirkų vėl pakėlė blakstienas. Šįkart jos žvilgsnis buvo ramus ir patenkintas.

Ji pravėrė lūpas, ir Frančeskas palinko arčiau, kad galėtų girdėti.

– Vadinasi, rojus išties egzistuoja, – sušnibždėjo ji.

Hana Čepmen atrėmė dviratį prie sienos ir pažvelgė į sidabru žibantį tentą su užrašu Calvetti’s.

Jai patiko šitoks tiesmukas aiškumas – vieta priklausė Frančeskui Kalvečiui ir niekam kitam.

Nors buvo tik šešios vakaro ir klubas nedirbs dar keturias valandas, prie durų budėjo du galingo stoto juodai apsirėdę vyrukai. Moteriai tai pasirodė geras ženklas, nes praėjusius kelis kartus jai važiuojant pro šalį tarpduris buvo tuščias, vadinasi, ir viduje – situacija panaši.

– Atleiskit, – tarė ji. – Ar Frančeskas Kalvetis viduje?

– Jis užsiėmęs.

– Bet ar jis čia?

– Taip, tačiau nenori būti trukdomas.

Sėkmė! Jai pagaliau pavyko jį susekti. Frančeskas Kalvetis daug keliavo. Tačiau, nors ir suradusi, ji neturėjo galimybės su juo susitikti akis į akį.

Hana pabandė nusišypsoti.

Deja, jos dirbtinė šypsena nebuvo pakankamai įtikinanti ir privertė vyrus sukryžiuoti rankas ant krūtinės. Durims užstoti būtų pakakę ir vieno iš jų, ką jau kalbėti apie du raumenų kalnus.

– Suprantu, kad nenorite jo trukdyti, bet gal galite jam pranešti, kad atvyko Hana Čepmen? Jis žinos, kas aš. Jei pasakys ne, tuomet pažadu išeiti.

– Negalime, tokie nurodymai.

Kalbėtis su jais buvo tas pats, kaip bandyti įtikinti Specialiąsias oro pajėgas savo sumanymo nekaltumu.

Hana mintyse atsiduso: Na, ką padarysi…

Tačiau jautėsi nusivylusi negalėdama tam vyrui asmeniškai padėkoti.

Ji ištiesė milžinišką gėlių puokštę ir padėkos atviruką, kuriuos atgabeno iki čia ne itin patikimame dviračio krepšyje.

– Gal tuomet galėtumėte perduoti jam šituos?

Nė vienas iš vyrukų nepajudėjo jų paimti, tik įtariai ją nužvelgė.

– Prašau… Tai jau trečia puokštė, kurią jam nupirkau, ir būtų gaila ją išmesti. Prieš šešias savaites pakliuvau į avariją ir jis mane išgelbėjo…

– Pala. – Pakreipė galvą kairysis vyrukas. – Kokią avariją?

– Mane, važiuojančią dviračiu, partrenkė automobilis ir paspruko.

Apsaugininkai susižvalgė ir kažką aptarė kalba, kuri nepatyrusiai moters ausiai pasirodė panaši į italų. Logiška, juk Frančeskas Kalvetis – sicilietis.

Išsiaiškinusi savo gelbėtojo vardą, Hana apie Frančeską Kalvetį sužinojo daugiau, nei norėjo, – internetas buvo pilnas informacijos, pavyzdžiui, apie tai, kad jam trisdešimt šešeri, nevedęs, tačiau turėjo visą eilę įspūdingų draugių ir kad jam priklausė šeši naktiniai klubai bei keturi kazino visoje Europoje, taip pat kad jo šeimos vardas siejamas su Sicilijos mafija, o jo tėvas Salvatorė pravardžiuojamas Sal il Santo – Šventuoju Salu – dėl įpročio peržegnoti savo mirusias aukas.

Jo tėvas galėjo būti pats Liuciferis, ir tai nebūtų pakeitę Hanos įsitikinimo, jog Frančeskas geras žmogus.

Žmogus, išgelbėjęs jai gyvybę.

Drūtesnysis apsaugininkas atsisuko į ją.

– Kuo, sakei, esi vardu?

– Hana Čepmen.

– Minutėlę, pasakysiu jam, kad esi čia. – Jis patraukė savo plačiais pečiais. – Nežinau, ar jis norės pasimatyti.

– Nieko tokio, jei jis užimtas, – išeisiu. – Ji nežadėjo kelti scenos, tiesiog norėjo jam padėkoti, ir nieko daugiau.

Apsaugininkas dingo už dvivėrių durų.

Hana tvirčiau apglėbė puokštę. Ji vylėsi, jog ši Frančeskui nepasirodys per prasta, nes niekaip nesugalvojo, kaip dar jam atsidėkoti už tai, kad išgelbėjo jos, nepažįstamosios, gyvybę.

Po minutėlės durys atsivėrė, tačiau iš už jų pasirodė ne apsaugininkas, o už jį dar aukštesnis Frančeskas.

Ji tikrai nesitikėjo pamatyti tokio aukšto vyro.

Kita vertus, jos vienintelis prisiminimas apie vyrą, išvystą vos atmerkus akis, buvo jo dailus veidas. Hana buvo įsitikinusi, jog mirė, o Frančeskas – jos angelas sargas, turėjęs palydėti ją į rojų, kur jos jau laukė Betė. Ji dėl to netgi neliūdėjo, juk kam nepatiktų būti lydimai gražiausio vyro žemėje ir danguje?

Kitą kartą atmerkusi akis ji išvydo palatos lubas, ir ją užliejo nusivylimo banga, kad neįžengė pro dangaus vartus su Adoniu.

Nusivylimas? Ne, tai buvo šis tas daugiau: Adonis turėjo nuvesti ją pas Betę, tad žinia, jog Hana išliko gyva, buvo panašesnė į tikrą katastrofą. Žinoma, netrukus pabudo sveikas protas.

Mintimis sugrįžusi į realybę ji pagaliau suprato esanti gyva.

Gyva.

Kokia nesijuto gerus penkiolika metų.

Buvo užstrigusi savotiškoje skaistykloje. Ji, darbšti, praktiška Hana Čepmen, kuri prieš miegą skaitė medicinos žurnalus, gyveno skaistykloje.

Per tas kelias savaites po nelaimingo atsitikimo Hana baigė įtikinti save, jog jos atmintis klydo, juk joks mirtingasis negalėjo atrodyti taip angeliškai. Be to, ji smarkiai susitrenkė galvą. Net jo nuotraukos internete nebuvo tokios įspūdingos.

Dabar paaiškėjo, jog atsiminė gerai.

Frančeskas Kalvetis tikras grožio įsikūnijimas…

Kartu ir labai vyriškas.

Jo aukštą, liekną figūrą puošė tamsiai pilkos kelnės ir balti prasegti marškiniai atraitotomis rankovėmis. V formos iškirptėje, kuri buvo Hanos akių lygyje, tamsių plaukų kuokštelyje žibėjo paprastas auksinis kryžius ant grandinėlės.

Ji staiga pajuto užkaistant kraują.

Hana susitvardė ir pakėlė akis į rimtą vyro veidą. Netgi jo nedraugiškas gilių akių žvilgsnis – ak, kokios jos gražios ir tamsios, kaip šokoladinis pyragas, – nesutramdė jos veide pražydusios šypsenos. Ji ištiesė jam puokštę ir atviruką sakydama:

– Aš Hana Čepmen, jos – jums.

Frančeskas žvilgtelėjo į gėles ir tuomet vėl į ją, tačiau nė nekrustelėjo jų paimti.

– Tai mano padėkos dovana, – pabandė paaiškinti Hana. – Suprantu, kad jos neprilygsta tam, ką dėl manęs padarėte, tačiau norėjau kaip nors atsidėkoti ir parodyti, jog esu jums skolinga.

Frančeskas kilstelėjo antakį.

– Skolinga man?

Nuo jo gilaus balso ir akcento moterį net nukrėtė šiurpas.

– Tiek daug dėl manęs padarėte, – atsakė ji. – Net jei turėčiau daugybę pinigų, negalėčiau atsilyginti už jūsų gerumą, tad taip, esu jums skolinga.

Frančeskas prisimerkė ir įdėmiai ją nužvelgė, prieš linktelėdamas į duris.

– Užeikit minutėlei.

– Su mielu noru, – tarė Hana, nekreipdama per daug dėmesio į tai, jog jo tonas buvo įsakmus, o ne kviečiantis.

Dviejų milžinų uola, saugojusi Frančeską, tarsi Hana po skvernu būtų slėpusi devynių milimetrų kalibro pistoletą, pagaliau prasiskyrė, ir moteris skubiai žengė pirmyn.

Perėję didžiulį vestibiulį, jiedu atsidūrė klube.

Hana išplėtė akis.

– Nuostabu, – sušnibždėjo dairydamasi aplink.

Calvetti’s tiesiog spinduliavo prabanga. Apsupta tamsių raudonų ir sidabrinių tonų Hana pasijuto tarsi atsidūrusi Holivude. Iki šiol jai teko lankytis tik viename naktiniame klube – mokyklos baigimo šventėje, vietiniame gimtojo pajūrio miestelio klube Slėnyje. Tai buvo vienas nuobodžiausių vakarų jos gyvenime.

Palyginti su šia vieta, Slėnis atrodė pilkas ir nutriušęs.

Tiesą pasakius, palyginti su Frančesku ir jo įdegusia oda, trumpais tamsiais garbanotais plaukais ir tvirtu žandikauliu, visi jos iki šiol sutikti vyrai taip pat buvo pilki ir nutriušę.

– Patinka?

Skruostams kaistant nuo jo žvilgsnio, Hana pripažino:

– Labai gražu.

– Turėtumėt kada nors apsilankyti.

– Aš? Ak, ne, į klubus nevaikštau, – tačiau išsigandusi, kad įžeidė savo geradarį, tuoj pat pasitaisė: – Bet mano seseriai Melanijai tikrai patiktų, šį penktadienį jos mergvakaris, tad pasiūlysiu jai švęsti čia.

– Žinoma.

Frančeskas tikrai nenustebo sužinojęs, jog Hanai Čepmen nerūpėjo naktinis gyvenimas. Jo klubo lankytojos mėgo linksmintis ir susitikinėti su turtingais ir žymiais vyrais.

Hana Čepmen buvo gydytoja, o ne barakuda. Jis atidžiau įvertino jos išvaizdą ir pastebėjo, jog moteris buvo apsirengusi dalykišku kelnių kostiumėliu, panašiu į tą, kokį vilkėjo avarijos dieną. Klubo apšvietimas išryškino po jos balta palaidine besislepiančią liemenėlę, kuri buvo akivaizdžiai ne seksuali, o praktiška. Jos tankūs šviesūs plaukai atrodė savaičių savaites nematę šepečio, o ant veido nebuvo nė žymės makiažo.

Išvydęs ją prie durų, Frančeskas iškart pagalvojo, kad ji čia pasirodė ne atsitiktinai, juk patirtis rodė, jog visi žmonės turi slaptų motyvų.

Jis užėjo už baro stebėdamas, kaip Hana padeda puokštę ir atviruką. Jam niekas iki šiol nėra dovanojęs gėlių. Šitoks gestas jį suintrigavo.

– Ko norėtumėt išgerti?

– Mielai išgerčiau kavos.

– Nieko stipresnio?

– Ačiū, bet negeriu alkoholio. Kad ir kaip būtų, nuo septynių ryto buvau darbe, tad jei greitu metu negausiu kofeino dozės, išgriūsiu. – Jam patiko jos smagus ir lengvas tonas, priešingas jos lyčiai būdingam irzlumui.

– Jau grįžote į darbą?

– Grįžau po poros savaičių, kai tik išgijau po smegenų sukrėtimo.

– Buvo daugiau sužeidimų?

– Lūžo raktikaulis, kuris gyja sėkmingai. Ak, ir vidurinis pirštas, kuris, panašu, jau sveikas.

– Nežinote, ar sugijo jūsų pačios lūžęs pirštas?

Moteris patraukė pečiais ir prisėdo ant kėdės priešais.

– Nebeskauda, tad manau, jog sugijo.

– Ar tai – profesionali diagnozė?

– Žinoma, – nusišypsojo ji.

– Priminkite man niekuomet nesikreipti į jus sveikatos klausimais, – sausai pakomentavo Frančeskas, žengdamas link kavos aparato.

– Na, jūs man kokiais dvidešimčia metų per senas.

Frančeskas kilstelėjo antakį.

Hana dar labiau nusiviepė.

– Atleiskit, turiu omeny, kad esat dvidešimčia metų per senas mano medicininėms žinioms, nebent norėtumėte būti gydomas kartu su kūdikiais ir vaikais. Aš – pediatrė.

Frančeskas žiojosi klausti, kodėl ji pasirinko dirbti su vaikais, tačiau nusprendė patylėti. Jam labiau rūpėjo, kodėl ji jį susirado.

Frančeskas pastatė puodelį po aparatu ir paspaudė mygtuką.

– Su pienu ir cukrumi?

– Juodą, bet su dviem šaukšteliais cukraus. Pravers, kaip ir kofeinas.

Frančeskas neprieštaraudamas įbėrė du šaukštelius ir padavė puodelį Hanai.

Jo pirminis įvertinimas buvo teisingas – moteris išties labai daili: vidutinio ūgio, liekna, su nuostabiu užpakaliuku, aptemptu praktiškomis kelnėmis. Kaip apmaudu, kad dabar ji ant jo sėdėjo. Kuo ilgiau į ją žiūrėjo, tuo labiau ji jam patiko.

Akivaizdu, jog ir ji buvo jam neabejinga.

Taip, šis netikėtas daktarės Čepmen vizitas gali pasukti nebloga linkme.

Labai nebloga linkme.

Frančeskas atsigėrė stiprios saldžios kavos, padėjo puodelį ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, palinko per barą Hanos link.

– Kodėl jūs čia?

Ji nė akimirkai nenuleido nuo jo akių.

– Nes norėjau išreikšti savo dėkingumą. Iki atvykstant greitajai šildėte mane, tada nuvykote kartu į ligoninę ir valandų valandas buvote šalia, laukėte, kol nubusiu, ir suradote mane partrenkusį vairuotoją, ir privertėte jį pasiduoti policijai. Niekas nėra nieko panašaus dėl manęs padaręs, o juk mudu visiškai nepažįstami.

Moters veidas buvo toks įkaitęs nuo emocijų, kad Frančeskas vos susitvardė jo nepalietęs.

Iš kur ji visa tai žinojo? Juk jis išėjo iš ligoninės vos Hanai atsibudus ir nuo to laiko jos nebematė.

– Gal galėčiau atsidėkoti pavaišindama jus vakariene? – nuraudo ji.

– Norite nupirkti man vakarienę? – Frančeskas net nesistengė nuslėpti nuostabos: moterys niekuomet nekvietė jo į pasimatymus, atvirkščiai, stengėsi įtikinti jį vestis jas į prabangius restoranus ir dovanoti brangias sukneles bei papuošalus, o tam jis neprieštaravo, nes mėgo rodytis su dailiomis moterimis, tačiau tikrai nesitikėjo būti pavaišintas vakariene.

Frančesko pasaulyje karaliavo vyrai, o moterys tebuvo gražūs aksesuarai ir lovos šildyklės. Jos spendė spąstus, o vyrai stengėsi į juos pakliūti, tad viskas visuomet baigdavosi taip pat.

Hana linktelėjo:

– Tai – mažiausia, ką galiu padaryti.

Jis įdėmiai tyrinėjo jos švelnų žaliai rusvų akių žvilgsnį. Tai moters nė kiek netrikdė.

Ar už jos netikėto pasiūlymo pavakarieniauti slypėjo koks nors motyvas?

Ne. Jam taip neatrodė. Tačiau Frančeskas – moterų kūno kalbos ekspertas, ir buvo gana akivaizdu, jog Hana juo domėjosi.

Tai jį intrigavo. Labai intrigavo.

Po avarijos jis dažnai apie ją pagalvodavo, kartkartėmis netgi siekė telefono paskambinti į ligoninę, pasiteirauti, kaip ji laikosi, bet kaskart vis persigalvodavo – juk jis jos visai nepažinojo. Vis viena, sužinojęs, jog policijai nepavyko susekti ją partrenkusio vairuotojo, Frančeskas niršo ir nusprendė pats jį surasti, remdamasis savo fotografine atmintimi.

Po poros valandų jo žmonės aptiko vairuotoją, dar po penkių minučių Frančeskas įtikino jį pasiduoti. Jiems baigiant pokalbį, vyras prašyte prašėsi nuvežamas į policijos komisariatą. Frančeskas mielai sutiko jam pagelbėti.

Ir štai dabar pasirodė Hana.

Jis tikrai troško priimti jos pasiūlymą pavakarieniauti, nors nežadėjo leisti jai mokėti, – tai prieštaravo jo įsitikinimui, jog vyrai turi rūpintis savo moterimis. Taškas.

Jei priešais būtų sėdėjusi bet kuri kita moteris, Frančeskas tikrai nebūtų sutikęs, tačiau ši buvo kitokia: visų pirma, ji gydytoja – spindulėlis gėrio šiame bjauriame ir atšiauriame pasaulyje.

Nepaisant jos amžiaus ir profesijos, Hana pasižymėjo nekaltumu arba tiesiog nemokėjo apsimetinėti. Kad ir kaip būtų, jai derėjo vengti tokių žmonių kaip jis draugijos.

Jei Frančeskas būtų panašus į savo tėvą, tikrai nepraleistų progos pasinaudoti moters susidomėjimu.

Bet jis ne toks. Ši moteris pernelyg… Tyra, – pagalvojo jis. Jei ji būtų buvusi viena iš jo įprastų draugių, Frančeskas nedvejodamas paaiškintų, kaip ji galėtų parodyti savo dėkingumą. Nuoga. Ir horizontalioje padėtyje.

– Jūs man nieko neskolinga, – tarė jis sausai.

– Skolinga…

– Ne, – nukirto jis. – Padariau, ką turėjau padaryti, negalvodamas apie jokį užmokestį. Įsivaizduokite, jog man pakanka žinoti, kad esate gyva ir sveika, galite dirbti savo mėgstamą darbą.

Hana kiek paniuro.

– Tai neleisite man pavaišinti jūsų vakariene?

– Apsidairykite. Jums ne vieta tokioje aplinkoje, daktare Čepmen. Dėkoju už apsilankymą, tačiau turiu grįžti prie darbo.

– Panašu, kad bandote manimi atsikratyti.

– Esu užimtas.

Ji kurį laiką žvelgė tomis žaliai rusvomis akimis ir apdovanojo jį pačia gražiausia šypsena, kokią jam kada nors teko matyti.

Tuomet Hana netikėtai persisvėrė per barą ir, Frančesko nuostabai, prispaudė savo lūpas prie jo.

Nuo to švelnaus prisilietimo jam po visą kūną pasklido adatėlės.

Prieš jai atsitraukiant, Frančeskas užuodė lengvą kavos aromatą.

– Ačiū už viską, – tarė ji, stodamasi nuo kėdės. Įkaitusiais skruostais, neatitraukdama akių nuo jo, Hana pabaigė kavą ir ištiesė ranką paimti savo rankinę. – Niekuomet nepamiršiu, ką dėl manęs padarėte, Frančeskai. Amžinai dėkinga.

Jai beišeinant jis šūktelėjo įkandin:

– Ar jūsų sesers pavardė tokia pati?

Ji linktelėjo.

– Perduosiu durininkams, kad penktadienį Melanijos Čepmen mergvakario dalyves įleistų pirmas.

Hanos kaktoje išryškėjo raukšlė.

– Gerai, – tarė lėtai ji, akivaizdžiai nesupratusi, apie ką jis kalba.

– Jūsų sesuo žinos, ką tai reiškia, – šyptelėjo Frančeskas. – Perduokit jai, kad ji sąraše.

– Ak, sąraše! – Raukšlė kaipmat dingo, o akys sukibirkščiavo dar ryškiau. – Žinau, ką tai reiškia. Kaip malonu iš jūsų pusės.

– Nieko ypatingo, – numojo ranka Frančeskas iškart pasigailėjęs savo impulsyvaus pasiūlymo, sukrėtusio jį ne ką mažiau nei ankstesnysis bučinys.

Frančeskas niekuomet nesielgė impulsyviai.

Moters veide nušvito tokia pat giedra šypsena, kaip ir jai gulint ant asfalto.

– Labai ypatinga.

Frančeskas stebėjo ją nueinant, nevalingai pirštu liesdamas lūpas, kurias ji ką tik pabučiavo.

Jis pirmą kartą gyvenimą padarė kažką nesavanaudiško ir negalėjo suprasti, ar tai vertė jį jaustis gerai, ar blogai.