Читать книгу To nesuvaidinsi - Natalie Anderson - Страница 1

Dar dvi minutės tikriausiai nieko nelems – šiaip ar taip, jau vėlu, o tai pernelyg svarbu, kad išeitum.

– Nagi, Odre, – švelniai sukuždėjo Penė. – Būkime sveikos, gerai? – Ji pabarstė trąšų ir padėjo maišelį atgal į stalčių. Tada pakėlė ąsotį vandens.

– Ką čia darai?

Moters pirštai suvirpėjo, ir ji pasisuko to pikto, kaltinančio balso pusėn. Išvydo juodus drabužius, rūsčią figūrą, dar rūstesnes raukšles veide. Link jos žirgliojo nepažįstamas žmogus. Aukštas, tamsiaplaukis, tikras vyriškumo įsikūnijimas – jos biure, vėlų vakarą. Ne apsaugos darbuotojas Džedas, o niūrus plėšrūnas, ir jis sparčiai ėjo tiesiai link Penės.

Ji instinktyviai šliūkštelėjo vandens.

Pataikė vyrui tiesiai į akis, šis nusikeikė. Penė vėl palinko į priekį tikėdamasi, kad nuo smūgio ąsočiu į smilkinį jis praras sąmonę. Bet jau pusiaukelėje jos ranka atsitrenkė į kažką kieta, nuo smūgio suvirpėjo pečiai. Stiprūs pirštai tvirtai ir skaudžiai sugniaužė moters riešą. Ji pabandė išsivaduoti, sukiojo ranką. Vyriškis smarkiai trūktelėjo jos riešą. Penė aiktelėjo. Atgniaužė pirštus, ąsotis išslydo, vanduo išsiliejo.

Šokas, ant krūtinės išsipylus šaltam vandeniui, užgniaužė Penės riksmą. Ji atsitraukė, bet vyriškis žengė pirmyn, tebegniauždamas jos riešą. Penė atsirėmė į stalčių, ir šis užsitrenkė.

– Kas tu, po galais, tokia ir ką čia veiki? – įsakmiai paklausė vyras, dar labiau palinkęs prie jos.

Ją ištiko šokas, užplūdo skausmas ir baimė. Penė negalėjo pajudėti, tik sumirksėjo, kad aiškiau matytų ir galėtų įžvelgti kelią pabėgti.

Bet jis prisispaudė dar stipriau.

– Ką darai su dokumentais?

Tikra kankynė.

Penei į nugarą įsirėžė šalta metalinė spintelė. O štai nuo to vyro toli gražu nesklido šaltis. Ji jautė, kaip jis alsuoja karščiu net ir per tą nedidelį juodu skiriantį atstumą. Jo ranka degino. Ji nepajėgė šaukti – gerklę tarytum kas suspaudė, o širdis, regis, visai sustojo.

Laisvąja ranka vyriškis nusibraukė nuo kaktos plaukus, irgi sumirksėjo, tik jo akys buvo drėgnos nuo vandens iš ąsočio, o ne dėl ašarų. Nemaloniai nusijuokė ir dar tvirčiau suspaudė gniaužtus.

– Nemaniau, kad bus taip lengva. – Jis nužvelgė Penę ir paniekinamai burbtelėjo: – Iš šios įmonės nebeišspausi nė cento.

Moteris žvelgė nustebusi. Jis nesveikas. Visiškas ligonis.

– Čia bet kurią minutę pasirodys apsaugininkas, – sušvokštė Penė. – Jis ginkluotas.

– Kuo – kramtomąja guma? Vienintelis asmuo, šįvakar keliausiantis į nuovadą, esi tu, brangioji.

Aha, tikrai ligonis. Deja, jis teisus – Džedas nepertekęs ginklais, ji galėtų tikėtis nebent sunkesnio prožektoriaus. Ir tai beviltiška, nes Penė melavo – Džedas po teritoriją nevaikšto. Jis sėdi prie savo stalo. O ji yra dešimčia aukštų aukščiau, viena su bepročiu, kuris ketina… ketina…

Ji išgirdo trūksmingą alsavimą – tarsi kažkam būtų užėjęs astmos priepuolis. Tik po kurio laiko suprato, kad tai ji taip alsuoja. Prispaudė laisvąją ranką prie pilvo, bet nesiliovė drebėjusi. Akys dar labiau paplūdo ašaromis, raumenys suvirpėjo. Lyg pro miglą išgirdo, kad vyriškis nusikeikia.

– Nesiruošiu tavęs skaudinti, – garsiai pasakė jis tiesiai jai į veidą.

– Jau skaudini, – cyptelėjo Penė.

Jis paleido jos riešą, bet nepasitraukė. Palinko dar arčiau, tebeužstodamas jai išėjimą. Bet Penė jau galėjo atsikvėpti, ir galva prašviesėjo. Paskui pradėjo plakti širdis, ir mintyse užgimė planas. Tereikia kažkaip nuo jo pasprukti ir nubėgti iki Džedo priimamajame. Juk ji gali tai padaryti? Dar kelis kartus giliai įkvėpė, o kūnas ir smegenys tuo metu ruošėsi gintis, kovoti ir sprukti.

– Kas tu tokia ir ką čia darai? – paklausė vyras, dabar jau kiek tyliau, bet tuo pačiu įsakmiu tonu, tarsi čia vadovautų.

Bet taip nebuvo.

– Pats atsakyk į savo klausimą, – atkirto Penė.

Jis pažvelgė į ant grindų gulintį ąsotį ir į gėlių vazoną už Penės.

– Tu – valytoja? – Lėtai nužvelgė ją nuo pat kojų pirštų galiukų. – Nepanašu.

– O kas gi tu toks ir ką tu čia darai? – Dabar, kai jau galėjo matyti ir beveik pajėgė mąstyti, ji kritiškai jį nužiūrėjo.

Taip, aukštas, tamsiaplaukis, juodais džinsais ir marškinėliais, kurie jam puikiai tiko, lyg siūti garsaus dizainerio. Jis nemūvėjo megztos kepuraitės. Neatrodė panašus į banditą. Nebežiūrėjo taip piktai, ir dabar jo veidas atrodė atviras, įdegęs, kaip žmogaus, kuris daug slidinėja ar buriuoja. Griežtos figūros linijos, jėga, kurią jai teko prieš tai pajusti, rodė, kad jis rūpinasi savo kūnu. Jo riešą puošė įspūdingas laikrodis – vyriškas, metalinis, su gausybe mažyčių ciferblatukų ir funkcijų, apie kurias dauguma nė nenutuokia. O jo akys, kai nusišluostė vandenį, pasirodė esančios nuostabiai mėlynai žalsvos. Aiškios, spindinčios, gyvos ir… Ar jos ją nužiūrinėja?

– Aš paklausiau pirmas, – ramiai tarė vyras ir uždėjo rankas ant spintelės taip, kad Penė atsidurtų tarp jų. Jo rankos virto ilgais, tvirtais, įdegusiais kalėjimo grotų strypais.

– Aš – sekretorė, – išbėrė ji, nes visą dėmesį buvo užvaldęs jo artumas. – Čia – mano darbo stalas.

– Tu – Penė? – Jis kilstelėjo antakius ir vėl nužvelgė jos apdarą. – Tikrai neatrodai panaši į Meisono sekretorę.

Iš kur jis žino jos vardą? Ir Meisono? Vyro akys žybtelėjo, o ji prisimerkė. Nuo jo sklindantis karštis kaitino, šiurpuliukais dilgčiojo odą. Ne, ne. Ji neleis jam šitaip žiūrėti. Tad ironiškai mestelėjo:

– Esu tikra, kad Meisonui mano sijonas patinka.

Vyras palenkė galvą ir vėl nužvelgė jos drabužį.

– Čia sijonas? Maniau, diržas. – Jis šyptelėjo. Ne šiurpia žudiko psichopato šypsena, o tokia, nuo kurios milijonai širdžių suvirpėtų, o du milijonai kelių sulinktų – kaip kad dabar nutiko Penei.

Jausmas buvo toks galingas, kad jai teko įsakyti sau nenusišypsoti, kaip kokiai apkvaitusiai mergelei.

– Tai vintažinis Levi’s sijonas.

– Ak, tai viską paaiškina. Nepastebėjai, kad jo palanką apgraužė kandys? – Vyro veidas dar labiau pašviesėjo. – Ne, aš nesiskundžiu.

Gerai jau, tas džinsinis sijonėlis tikrai trumputis, batelių kulniukai labai aukšti, o šampano spalvos palaidinukė pabrėžia figūrą. Žinoma, į darbą Penė taip apsirengusi nevaikšto. Dabar ji pasipuošusi šokiams. Taip, ji apsirengė ir tikėdamasi ko kito – juk jeigu kurį laiką neturi vaikino, tai nereiškia, kad esi beviltiška. Bet dabar tas plonytis šilkas buvo permirkęs ir persišvietė kur kas labiau, nei norėjosi. Ir ji nejaučia, tikrai nejaučia jokio laukinio potraukio šiam nepažįstamajam, kuris ją tiesiog įžeidinėja.

– Kol dar nepradėjau šaukti, atsakyk, kas tu toks? – Bet Penė suprato, kad šaukti nebereikia.

– Aš čia dirbu, – ramiai atsakė jis.

– Pažįstu visus, dirbančius šiame pastate, bet tu nesi vienas iš jų.

Vyras išsitraukė iš kišenės ir pakišo jai po nosimi asmens tapatybės kortelę. Penė greitai perskaitė vardą – Karteris Dodsas. Jai tai nieko nesakė, niekada nebuvo apie tokį girdėjusi. Tada pažvelgė į nuotrauką. Joje jis vilkėjo tuos pačius juodus marškinėlius.

Staiga ji suprato.

– Pradedi dirbti šiandien.

– Oficialiai – rytoj. – Jis linktelėjo.

– Tai kodėl dabar esi čia? – Ir kaip jis čia atsidūrė? Gal Džedas ir ne visada apeina pastatą, bet visuomet kruopščiai patikrina, kas pasilieka po darbo. O Meisonas juk nepaliktų naujo darbuotojo vieno, be priežiūros?

– Norėjau pamatyti, kaip čia viskas atrodo, kai ramu.

– Kodėl? – Penės įtarimai stiprėjo. Ką jis norėjo pamatyti? Čia niekas nelaikė pinigų, bet buvo dokumentų, kvitų, sąskaitų numerių – daugybė informacijos, vertos ne vieno milijono. Ji dirstelėjo į atviras Meisono kabineto duris, bet neišgirdo tylaus kompiuterio dūzgimo.

– Kodėl tu laistai gėles pusę dešimtos vakaro? – klausimu atkirto jis.

– Pamiršau tai padaryti anksčiau.

– Tai tyčia grįžai? – nepatikliai paklausė Karteris.

Iš tiesų Penė buvo apačioje, plaukiojo baseine ir taip sulaužė taisykles, nes sporto salė jau buvo uždaryta. Bet ji nenorėjo išduoti Džedo.

– Naujiems darbuotojams nedera manęs klausinėti.

– Ne?

Jis dar plačiau nusišypsojo, bet, jam dar nespėjus užduoti kito klausimo, ji aplenkė jį.

– Kaip čia atsidūrei vienas?

– Meisonas norėjo šįvakar anksčiau išeiti prieš rytojaus darbus.

– Jis man nesakė, kad tu pradedi dirbti.

– Ar jis viską tau sako?

– Paprastai taip. – Penė kilstelėjo smakrą, lyg mesdama jam iššūkį žvilgsniu, bet jis jau vėl nužiūrinėjo jos figūrą.

– Palaidojęs žmoną, Meisonas palaidojo ir savo širdį, – pasakė jis. – Neišpeši iš jo jokių turtų, kad ir kokį trumpą sijoną vilkėtum.

Penė išsižiojo.

– Ką?

– Nebūtum pirmoji daili mergelė, vartanti akutes prieš turtingą senį.

Ką jis kalba?

– Meisonui aštuoniasdešimt.

Karteris gūžtelėjo pečiais, neslėpdamas pykčio.

– Kai kurioms moterims jis dėl to tik dar patrauklesnis.

– Na, ne man. Jis mano senelio amžiaus. – Penė nusigręžė.

– Pati sakei, kad jam patinka tavo sijonas.

– Tik tam, kad liautumeisi į jį spoksojęs.

– Bet argi ne todėl jį vilki?

Penė nutilo. Labai įžūlus tipas. Na, nepėsčia ir ji, kai pajėgia mąstyti. Tačiau dabar labai sunku tai daryti.

– Netikiu, kad dabar turėtum čia būti.

– Tikrai? Nagi, paklausk šefo. Duosiu telefoną. – Jis išsitraukė iš kišenės mobilųjį, suspaudė mygtukus ir padavė jai.

Pyptelėjo tik porą kartų.

– Karteri, jau kažką sužinojai?

Penė tvirčiau suspaudė telefoną, nes Meisono balse pajuto nerimą.

– Ne, atleiskite, Meisonai, čia Penė. Ne Karteris. – Ji staiga nutilo, nes Karteris išsišiepė – nuginkluojamai, velniškai. – Klausykit, biure ką tik susidūriau su vienu žmogum.

– Karteriu, – tarė Meisonas.

– Taip. – Penė susiraukė. Jautė, kad tai dar ne viskas. – Jis davė savo telefoną, kad jums paskambinčiau.

– Atleisk, Pene, turėjau tau pasakyti, bet Karteriui atrodė, kad reikia palaukti, iki kol jis pradės dirbti.

Ko palaukti? Kodėl Karteris vadovauja? Kas čia vyksta?

– Karteris vadovauja Dodsų firmai Melburne. Paprašiau, kad jis porai savaičių atvyktų į Sidnėjų. Man reikia jo pagalbos.

– Kam?

Karteris žinojo, kad tebestovi per arti. Jis padėjo rankas Penei iš šonų. Šitaip ji nepabėgs. Jis žinojo, kad ji norėtų sprukti, todėl pasistengė, kad taip nenutiktų, nors tokia poza buvo beveik intymi.

Turėjo šiek tiek laiko atsispirti pagundai priartėti dar labiau. Tvirtai įsirėmė į šaltą metalą ir stebėjo, kaip Penė priglaudžia telefoną prie ausies ir nusisuka nuo jo.

Ją išpylė raudonis, ir Karteriui nepavyko nuslėpti pasitenkinimo. Meisonas buvo geriausias jo senelio draugas. Jie matydavosi kas kelis mėnesius, o paskambinti Meisonui jis galėjo trumpuoju numeriu. Meisonas pirmą sykį paprašė Karterio pagalbos, ir jis padės. Bet šią akimirką?..

Karteris susijaudino.

– Žinoma. – Penė dar labiau nusisuko – aiškiai tikėjosi, kad Karteris negirdės, ką jai sako Meisonas.

Karteriui nė kiek nerūpėjo, ką dabar kalba senukas. Jis žiūrėjo į Penę. Jos akys didžiausios ir tamsiausios pasaulyje. Tos akys traukė jį gilyn – kaip spindintys, pavojingai gilūs ežerai, į tokias akis gali žiūrėti ir žiūrėti – ir jis žiūrėjo. Visu kūnu tarsi gėrė jos vaizdą, o galva dirbo it pašėlusi.

Toks trumpas, gundantis sijonukas, toks išpuoselėtas kūnas, tokios puikios lūpos…

Ši moteris žino, kad yra patraukli, moka paryškinti savo privalumus. Tokia jausmingai ir tobulai rafinuota. Ne drovi, besigūžianti sekretorė. O viliokė sirena. Ir kiekviena Karterio kūno ląstelė troško atsiliepti jos vilionėms. Be galo troško.

– Alio?

Penė tiesė jam telefoną, o jis užsižiopsojęs nepastebėjo. Karteris čiupo telefoną ir ėmė kalbėtis.

– Sveikas, Meisonai, atsiprašau, kad trukdau taip vėlai.

– Tiek to. Puiku, kad taip greitai kibai į darbus, nežinau, kaip tau atsidėkoti.

– Tai Penė – tavo laikina sekretorė? – Karteris tebežiūrėjo į ją, negalėdamas patikėti, kad konservatyvus aštuoniasdešimtmetis Meisonas galėjo nusisamdyti tokią seksualią pupytę. – Dirba iki vėlumos.

– Ji visuomet dirba iki vėlumos. – Meisonas, regis, patenkintas. – Penė – tikras angelas. Kai ateinu ryte, viskas būna taip gerai organizuota, ji viską palengvina.

Angelas? Karterio įtarimai dar labiau sustiprėjo. Penė nebūtų pirmoji pasaulyje patraukli moteris, apsukusi galvą vyresniam vyrui. Jis puikiai žinojo, kaip godžiai ir ambicingai moteriai lengva savo grožiu apakinti seną kvailį. Nors Penė ir piktinosi jo įtarimais, kas paneigs, kad toks dalykas ir dabar čia nevyksta?

– Kiek laiko ji su jumis dirba? – negalėjo nepaklausti jis.

Stojo tyla.

– Įsidarbino, jau prasidėjus šioms problemoms. – Meisono balsas tapo ledinis. – Maniau, kad šitai jau paaiškinau.

Taip. Meisonas ne sykį minėjo savo nuostabiąją sekretorę – bet niekada neužsiminė apie tai, kad ji karšta it Venera. Keista.

– Papasakok jai, kas vyksta, – staiga tarė Meisonas. – Aš jau turėjau papasakoti. Karteri, ji ne ta, kurios tu ieškai.

Karteris pažvelgė į šią įsikūnijusią nuodėmę. Tviskančios, raudonos, prisirpusios tartum vyšnios lūpos – jis troško pajusti jų skonį. Gyva bėda. Po galais, jis krypsta iš kelio, dar net nepradėjęs. Meisonas vertas šio to geresnio.

– Tiesą sakai, – šiurkščiai atsakė jis. – Tai ne ji.

Penė žiūrėjo, kaip vyras kišasi telefoną į kišenę. Neatrodė, kad padėtis būtų pradėjusi jam labiau patikti – nenusijuokė, neatsiprašė. Atrodė toks pat piktas, kaip ir iš pat pradžių, užtikęs ją čia. Ir ką gi jis čia dirbs? Meisonas nepaaiškino, tik liepė padėti jam, jei paprašys. Jie nebuvo skelbę apie laisvą darbo vietą – skelbimus išsiųsdavo Penė, tad tikrai tą žinojo. Taigi, jis įsidarbino per pažintį, per senų mokyklos laikų bičiulių ryšį. Bet vargu ar jis – ką tik baigęs universitetą studenčiokas ir tėvo dėka gavęs pirmąjį darbą.

– Tu pažįsti Meisoną asmeniškai, – tarė Penė suirzusi.

– Ne vienus metus. – Jis linktelėjo.

Taip, štai kodėl jie nieko neskelbė apie šią darbo vietą, kad ir kokia ji būtų. Meisonas tikriausiai surado jam kokio nors darbo. Vis dar jausdama nuoskaudą dėl to, kad jis palaikė ją vyrų medžiotoja, Penė leido sau pabūti ragana.

– Neatrodai panašus į tokį, kuris ieško darbo per pažintis.

– Tikrai? – dirbtinai lipšniai atsiliepė Karteris. – Iš kur žinai? Ar pati taip elgiesi? – Jis pasilenkė ir sušnibždėjo, tarytum juos sietų intymūs santykiai: – Kokias paslaugas tu teiki, kad gautum darbo vietą, Pene?

Gerai, ji truputėlį peržengė ribą, bet Karteris vis tiek neprilygstamas.

– O kokias, tavo manymu, paslaugas aš teikiu? – išpyškino ji.

Jo akys blykstelėjo, vyzdžiai išsiplėtė taip greitai, kad beveik visa rainelė tapo juoda. Ji sustingusi žvelgė, kaip jo akyse tirpsta žali ir mėlyni atspalviai. Jo veidas tobulai simetriškas, žandikauliai kampuoti, o plaukai tokie, kuriuos norisi sušiaušti ir tuojau pat tvirtai į juos įsikibti.

Penės delnai sudilgsėjo ir ėmė kaisti. Ji įsivaizdavo liečianti ne tik jo plaukus, bet ir švelnią stangrią odą, glostanti vis greičiau ir greičiau ir… O Viešpatie, kas čia dabar?

Penė pasistengė susitvardyti. Negalima taip galvoti. Ji nuleido akis ir susičiaupė, nurijo seiles, bet suprato, kad alsuoja taip garsiai, kad beveik šniokštuoja. Vėl.

Meldė Dievo, kad Karteris nesuprastų, ką ji mąsto. Pažvelgė į jį. Akyse nebeliko mėlynumo, vien žali ugniniai žiedai aplink didžiulius juodus vyzdžius. Skruostai raustelėję. Galbūt ir jos. Penės kraujas tiesiog kunkuliavo, visas kūnas kaito, – žinoma, ir veidas. Bet Karteris bent jau nešniokštuoja kaip perkaitęs šuo, kaip, deja, ji.

Juodu kurį laiką tylėjo. Bet Penė jautė, kad juos sieja neįtikėtinas potraukis. Prigimtinis. Beveik nevaldomas.

– Sąskaitose yra neatitikimų – kažkas įmonėje slepia pajamas, – staiga ištarė Karteris, pakėlęs galvą.

– Ką?

– Esu čia tam, kad patikrinčiau dokumentus ir sužinočiau, kas tą daro ir kaip.

Kažkas vagia? O Karteris atvyko čia to vagišiaus gaudyti? Meisonas sakė, kad jis vadovauja kažkokiai įmonei Melburne, tai jis čia kaip vyriausiasis buhalteris ar panašiai?

Vis tiek kažkas čia ne taip. Jis atrodė kaip podiumo gražuoliukas, o ne moksliukas.

– Vieninteliai žmonės, žinantys, kodėl aš čia, esame mudu ir Meisonas, – tęsė jis. – Darbuotojams pasakysime, kad esu Meisono draugas, porai savaičių pasiskolinęs kabinetą. Taip ir yra.

Žalia ugnis jo akyse atšalo iki skaisčiai mėlynos. Jausmingos lūpos susispaudė į tiesią rūsčią liniją. Penė žvelgė, kaip jis šąla, ir mąstė apie tai, ką išgirdo.

Tada suprato.

– Manei, kad vagis – tai aš? – Ji įsiutusi vos nesuriko. Galima vadinti ją kaip nori, bet jau tikrai ne vagile. – Aš, po galais, geriausia sekretorė šiame mieste. Kruopščiai dirbu, esu sąžininga. Kaip, po galais, drįsti čia įsiveržti ir svaidytis šlykščiais kaltinimais?

– Žinau. – Karterio veidas įsitempė. – Atsiprašau. Meisonas jau pasakė, kad tai negali būti tu.

Jis vėl sušvito šypsena ir tiesiog ją nuginklavo. Ta šypsena sušildė jo veidą, o Penės širdis sutuksėjo. Bet ji neleido pykčiui peraugti į potraukį.

– Vis tiek taip pamanei, – papriekaištavo jam.

– Na, turi pripažinti, kad atrodė… atrodė… – Karterio žvilgsnis nuslydo žemyn. – Atrodė…

Jos kūnas, nepaisant šlapio ir šalto sijonėlio, tiesiog degė. Ką gi, šio potraukio suvaldyti negalima, tad protingiausia bus pabėgti.

– Ką gi, jei jau atsispoksojai, – ironiškai tarė Penė, žvelgdama jam į akis, – gal kiek atsitrauksi ir leisi man praeiti?

– Dar ne. – Jis kreivai šyptelėjo. – Dar spoksau.

Ji įsitempė, vos tvardėsi nesurikusi. Karteris nuleido blakstienas ir surimtėjo. Penė irgi pažvelgė žemyn. Jos šlapias sijonukas dabar atrodė esąs odos spalvos ir visiškai prigludęs, lyg ji būtų nuoga. Dar blogiau, ji geidė… ir siaubingai bijojo, kad šitai akivaizdu.

– Tau šalta, – švelniai tarė jis.

Taip, kuo akivaizdžiausia.

– Vanduo ąsotyje buvo atvėsintas.

– Štai dėl ko…

Teliko išsisukinėti. Penė krestelėjo galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Kokia dar galėtų būti priežastis?

Jis vyptelėjo. Įdegęs veidas, balti, tiesūs, tobuli dantys. Visas jo veidas atrodė tobulas. Su tais tamsiais marškinėliais ir tamsiomis kelnėmis jis panėšėjo į gražuolį piratą, tą įspūdį sustiprino poilgiai plaukai. Spoksojimas vargino, o dabar Karteris akimis rijo jos lūpas.

Penė suprato jo ketinimus. Juto juos savo lūpomis, troško prisilietimo. Bet netgi jai tai būtų beprotybė. Penei nepatiko, kaip daužosi jos pulsas. Nepatiko, kad jos kūnas taip trokšta prisilietimų.

– Nepradėk vėl įžeidinėti, – tarė ji, mėgindama susivaldyti. Bet šie žodžiai nenuskambėjo taip garsiai, kaip ji tikėjosi. Greičiau tai buvo šnabždesys, nes ji vos galėjo pajudėti, vos įstengė kvėpuoti.

– Argi vertinti grožį – įžeidimas?

Penės širdis daužėsi. Ji buvo pratusi prie savimi pasitikinčių vyrų. Tokius ir mėgo – nepažeidžiamais šarvais. Bet čia susidūrė ne su paviršutinišku akiplėšiškumu, o su įgimta arogancija. Karteris stovėjo dar arčiau, užgožęs visus jos pojūčius. Visos slapčiausios Penės kūno vietelės priplūdo kraujo, o galva visiškai ištuštėjo.

Staiga jis nusišypsojo dar plačiau – taip įsiplieskia liepsna dujų degiklyje, kai netyčia pasuki rankenėlę ne į tą pusę. Kilstelėjo ranką ir pirštu perbraukė jos lūpas. Penė suvirpėjo.

Šokas. Ją ištiko šokas. Štai kur bėda. Štai kodėl ji nesipriešina…

Jo veido išraiška dar labiau sušvelnėjo.

– Gerai jautiesi?

– Mmm.

Jos lūpomis klaidžiojantis Karterio pirštas neleido ištarti tų žodžių, kurių vis tiek nebūtų pajėgusi ištarti. Ji pernelyg stengėsi laikyti lūpas sučiauptas, kad vyras negalėtų jų praverti. Bet jis kažkodėl suprato tai kaip kvietimą, atitraukė pirštą ir staiga prisispaudė lūpomis.

Ak.

Aplinkui viskas nušvito. Tai buvo šiltas, švelnus, įtaigus bučinys, kuris žadėjo daug daugiau nei davė. Bet ir to jau buvo pakankama. Karteris dar labiau priartėjo – ne grasindamas, bet skleisdamas vyrišką aromatą, versdamas moterį priimti jį. Versdamas geisti labiau. Ji atsipalaidavo, nustebo, kad tai – ne kvapą gniaužiantis, begėdiškas aistros proveržis. Akys užsimerkė, o kūnui rūpėjo vien tik nepaprastas į jį srūvantis saldumas. Jau seniai Penė nebuvo jautusi nieko panašaus, tie subtilūs kerai sutirpdė jos pasipriešinimą, ir ji ėmė trokšti to, ką Karteris slėpė.

Penė prasižiojo, nieko negalėjo padaryti. Jis tuojau pat atsiliepė. Moteris išgirdo jo pasitenkinimo atodūsį, jo rankos persikėlė ant švelnaus jos kūno. Karteris greitomis ją paglostė, prisitraukė, o ji virpėjo iki pat kojų pirštų galiukų. Turėjo įsitverti į jo pečius, kitaip būtų pargriuvusi. Bučinys pagilėjo, ji jautė plačią lygią spintelės plokštumą ir gaivališką vyro jėgą. Jis skverbėsi į jos burną, ir ji atlošė galvą. Kilstelėjo ranką, panėrė pirštus jam į plaukus. Jis puolė dar įnirtingiau, dar labiau atlošė ją, kad galėtų stipriau apkabinti, nubučiavo skruostus ir kaklą, paskui užvaldė lūpas, šįsyk – su geiduliu, valdingai.

Penė suvirpėjo ir pajuto, kad jis dar labiau prisispaudė prie jos. Ji buvo įkalinta tarp jo ir spintelės. Tačiau dabar visai netroško pabėgti.

Nuo jo pasitikėjimo savimi svaigo galva. Bet nuo jo bučinių – kur kas labiau. Lyg jis būtų nusprendęs suteikti jiems abiem patį didžiausią malonumą, ir, geismui stiprėjant, jos įprasta savitvarda tirpo.

Karteris buvo lyg į šilką įvyniotas plienas, ir ji troško jausti jį visą, norėjo, kad jis skverbtųsi į ją. Norėjo jo. Troško, kaip jau labai seniai nieko nebuvo troškusi. Na, gerai, – niekada. Bučiavo jį, alkdama jo jėgos ir aistros, tirpo, glusdama prie jo kūno, liežuviu niro į jo burną, troško patirti daugiau.

Jis tą suprato. Jo ranka pakilo nuo jos liemens prie krūties, ir lengvut lengvutėliai perbraukė pūpsantį spenelį.

Penė jautė jo prisilietimą lyg būtų nuoga. Ir tas prisilietimas degino.

Ji atsilošė, atsitraukė nuo jo. Jų akys susitiko – jas teskyrė keli coliai. Jo žvilgsnyje šmėstelėjo kažkas pavojingo – nebe tas ankstesnis pyktis, bet Penę tai išgąsdino. Ji kiek galėdama atsitraukė iki šaltos metalinės spintelės, sunkiai alsavo. Papurtė galvą – dabar tik taip tepajėgė bendrauti. O jis stovėjo, rūstus tarsi uola, ir žvelgė tiesiai į ją.

Jos galvoje pralėkė milijonai minčių – kupinų nevilties, užmirštų, bauginančių minčių.

Karteris Dodsas ne iš tų, kuris leistų moteriai valdyti situaciją – o tai būtų vienintelė Penei priimtina padėtis, žinoma, perkeltine prasme. Jis ką tik parodė, jog būtų tas, kuris vadovauja. Jo dailiame beveik berniukiškame kūne slypėjo be galo vyriška ir valdinga siela. Toks buvo jo ėjimas – užliūliuoti Penę saldžiu saugumo jausmu, paskui atskleisti tikrąją savo galią ir kone išvaryti ją iš proto. Penė mėgo seksą – jai patiko medžioklė, prisilietimo džiaugsmas, trumpalaikis artumas. Bet ji niekada nebuvo praradusi savitvardos. Ji turėdavo vadovauti, jai reikėjo būti ta, kurios geidžia, nors ir trumpam. Penė kruopščiai rinkdavosi, kam patikėti savo kūną, kad visuomet galėtų pasitraukti. Įsitikindavo, kad meilužis tą supranta. Įsipareigoti ji nesiruošė. Nei visiškai atsiduoti. Tad šie pojūčiai, dabar grasinantys atimti galimybę blaiviai mąstyti, buvo visiškai nauji. Ir visiškai nepageidaujami.

Bet juos galima paaiškinti logiškai. Dar nė penkios minutės nepraėjo nuo tada, kai Penė pagalvojo, kad ją užpuolė. Širdis dar nespėjo nurimti, tebesiuntė signalus: Kuo greičiau spruk.

– Ką gi, čia buvo vienintelis būdas sudeginti adrenalino perteklių. – Juk reikia elgtis šaltai.

– Ar tą ir darei?

– Aišku. Žinai, vis dar buvau įsiaudrinusi po to išgąsčio, kai užpuolei mane mano pačios biure.

Karteris žengė atgal, ir karštis nuslūgo. Bet žvelgė į ją dar atidžiau nei pirma.

– Ak. O kas gi tai buvo man?

Penė pamėgino spėti:

– Įprastas dalykas?

Jis vyptelėjo.

– Ne.

Ji dar buvo gerokai įsiaudrinusi, bet reikėjo kažkaip suvaldyti savo tirpstantį kūną. Atsiradus progai, Penė nevengdavo pasilinksminti, bet čia jokiomis linksmybėmis nekvepėjo. Tokia aistra tegali įskaudinti. Tokie stiprūs jausmai ją gąsdino. Per dešimtį su Karteriu praleistų minučių ji jau išgyveno siaubą, įtūžį ir geismą – pastarąjį pernelyg stipriai. Tad nusisuko, kad nematytų jo akyse spindinčio iššūkio.

– Man reikia eiti. Vėluoju. – Kuo greičiau ji nusigaus į barą, tuo geriau – reikia išlieti energiją, kuri dūzgė tarytum musė, įsipainiojusi į voratinklį. Per aštuonias valandas šokių aikštelėje galbūt pajėgs tą padaryti.

– Aistringas pasimatymas?

– Labai, – pamelavo ji ir pasidžiaugė, kad gali užkirsti kelią viskam, kas tarp jų mezgasi, išgalvojusi įsivaizduojamą draugą. Atsisegė savo sportinį krepšį, pasigražino ir susikaupė. Bet iš tikrųjų visa liepsnojo, trūksmingai alsavo, širdis daužėsi, tad triukšmingas plaukų džiovintuvo ūžesys buvo kaip tik. Ramino sudirgusius nervus.

Karteris žengė porą plačių žingsnių atgal, kad atsikvėptų, kad susivaldytų. Nesuprato, kas jį apsėdo. Ką tik pabučiavo visiškai nepažįstamą moterį. Nepažįstamąją, kurią iš pradžių palaikė Meisono vagile.