Читать книгу Atsargiai – vyrai! - Natalie Anderson - Страница 1

Atsargiai – vyrai

Nebūk mazgotė!

Pavargai nuo nevykusių pasimatymų ir to, kad tavimi nuolat naudojasi? Prieš pradėdama susitikinėti sužinok tiesą apie jį, ir nepamiršk perskaityti mūsų naujausių patarimų, kaip išgyventi pasimatymų džiunglėse…

Atsargiai – vyrai tema Nr. 1862: Ponas trys pasimatymai ir tu iškrenti iš žaidimo!

Kofeino karalienė – paskelbta 15:49:

Itanui Rašui šiaip ne taip pavyksta nedulkinti kelių merginų vienu metu, bet jis nesudvejodamas padarys tai su tavo smegenimis, o tai yra dar blogiau. Jis karštas vaikinas, bet tai žino ir pats – sugeba apmulkinti pasinaudodamas savo žavesiu. Kelis kartus nusives tave į kokią prabangią vietelę, bers komplimentus tol, kol nebesupaisysi, kurioje pusėje durys; pamylės tave, kaip niekas dar nėra pamylėjęs. Būsi apakinta jo žavesio, bet nespėsi dorai atsigauti, kai jo pėdsakai jau bus ataušę. Jokio paaiškinimo – tik raštelis, kad buvo smagu. Turbūt paskutinį kartą tave bučiuodamas jis mintyse planuoja kitą pasimatymą, nes po dienos tu pamatai jį su kita mergina. Ir taip jis eina nuo vienos prie kitos ir dar prie kitos. Netapkite to žavingo apsimetėlio auka ir nebandykite jo suvystyti, jis niekada niekam neįsipareigos – trys pasimatymai ir tu iškrenti iš žaidimo.

Mini aš – paskelbta 18:23:

O Dieve, ir aš su juo susitikinėjau ir tu visiškai teisi – jis privers tave pasijusti ypatinga, bet jūsų santykiai truks du arba tris pasimatymus. O tada tikrai nebesijausi nepaprasta. Jis tikras išnaudotojas ir nė nemirktelėjęs sudaužys tau širdį.

Bela_262 – paskelbta 21:38:

Jis nusivedė mane į puikų restoraną. Praleidau nuostabiausią vakarą gyvenime. O jis? Kas žino? Staiga viskas baigėsi. Atrodo, kad jam rūpi apšokti kuo daugiau. O man jis taip patiko. Dabar jaučiuosi kaip idiotė.

Kofeino karalienė – paskelbta 07:31:

Jis gavo tai, ko norėjo, tada dingo iš eterio. Nuo to, kad buvo taip gera, tapo dar blogiau. Tave palieka nežinioje, galvojančią, kad jau imi jį įsimylėti. Ir kad tau tikrai kažkas negerai, jei jis taip pasielgė.

Mini aš – paskelbta 09:46:

Vis dar nežinau, kodėl jis daugiau nepaskambino. Maniau, kad tarp mūsų viskas puiku, bet…

Kofeino karalienė – paskelbta 10:22:

Tu taip pat gavai puokštę? Panašu, kad čia jo standartinis veiksmų planas. Galiu lažintis, kad tokių, su kuriomis pasielgė taip pat, yra daug daugiau. Panelės, tai jis turi problemų, ne mes. Trūks plyš stenkitės nepakliūti į jo pinkles – neleiskite, kad jums įsiūlytų standartinį gražuoliuko-šunsnukio paslaugų paketą!

Skaitydamas interneto svetainių komentarus džinsais ir marškinėliais be rankovių vilkintis Itanas tai kaito, tai šiurpo. Manė, kad nuoroda, kurią sesuo jam atsiuntė elektroniniu paštu, bus tiesiog koks juokingas vaizdelis.

Tačiau tai, ką pamatė, jam nekėlė juoko. Tai buvo tikras siaubo filmas, o jis – pagrindinis veikėjas.

Ponas trys pasimatymai ir tu iškrenti iš žaidimo pakėlė telefoną.

– Pole, tu viską išsigalvojai, – tarė jis, kai tik sesuo atsiliepė.

– Deja, ne, – Polės balse skambėjo ne tik atsiprašymo, bet ir juoko gaidelė. – Tapai žinomas internete.

– Bet aš nesinaudoju moterimis. – Buvo sunku nepulti gintis. – Ne daugiau, nei jos naudojasi manimi, – pridėjo seseriai nieko neatsakius. – Aš dosnus vaikinas – pasiūlau gerą restoraną. Gerą draugiją. Gerą laiką abiem pusėms.

– Dosnus kuria prasme? – pasiteiravo Polė. – Jos visiškai teisios. Su viena moterimi neini daugiau nei į tris pasimatymus. O į juos tu vaikštai nuolat. Be pertraukų.

– Ir kodėl tai – problema?

– Tau rūpi tik vienas dalykas.

– Ne, visai ne. – Jam patiko moterų draugija, bet jis nesivaikė sijonų tam, kad galėtų vėliau po jais palįsti. – Aš net ne su visomis permiegu.

Polės tyla buvo iškalbinga. Tiesiog puiku. Jo sesuo juo netiki. Itanas susierzinęs žvelgė į kompiuterio ekraną, kur mirgėjo įžeidžiantys jo buvusių merginų komentarai.

– Negaliu patikėti, kad tu tam pritari. Internete bet kas gali rašinėti ką tik nori. Kur įrodymai?

– Na, aš žinau, kad ta dalis apie gėles yra teisybė.

Polė turėjo gėlių parduotuvę, kurią galėjo išlaikyti vien tik brolio užsakymais.

– Tai dėl to ir visa kita staiga tampa tiesa?

Ji ir toliau tylėjo. Keista, bet tai skaudino daug labiau, negu galėjo numanyti – tarsi įsipjovus popieriumi – mažytis įbrėžimas skaudėjo labiau nei didelė žaizda. Itanas susiraukęs žiūrėjo į kvailą ryškių spalvų logotipą ekrane.

– Ir kas taip daro? Koks žmogus gali sukurti interneto svetainę piktoms ir pagiežingoms moterėlėms išlieti pyktį?

Nėra nieko piktesnio už paniekintą moterį, o toji mergužėlė, kuri sukūrė šią interneto svetainę, sugebėjo tuo gerai manipuliuoti. Ji net pardavinėjo bjaurius marškinėlius be rankovių ir užsidirbinėjo iš pažeidžiamų ir kerštingų svetainės lankytojų.

– Pamiršk tai, Itanai, – Polė pabandė pakeisti temą. – Nereikėjo man rodyti tos nuorodos. Tu juk atvažiuosi į krikštynas, tiesa? Vienas?

– Taip, – suniurnėjo Itanas. – Kad galėčiau apsaugoti mamą nuo naujausio tėvo susižavėjimo. Ir tu nesuklydai atsiuntusi man tą nuorodą, bet nemaniau, kad tuo patikėsi. – Įbedęs akis į ekraną jis spustelėjo dar kelis įrašus ir juos perskaitęs dar labiau įsiuto. Tinklalapyje jį dėjo į šuns dienas kartu su visais kitais apgavikais ir valkatomis. Itanas žinojo, kad tie įrašai tikrai yra prasimanymas, todėl abejojo ir dėl kitų tikrumo. Jo pyktis kunkuliuote kunkuliavo.

– Tai šmeižtas. – Itanas negalėjo patikėti tokia neteisybe. – Internete gal ir egzistuoja žodžio laisvė, bet taip elgtis negalima.

Tikrai negalima. Tai galėjo labai pakenkti ir kitų žmonių reputacijai. Tokioms svetainėms iš viso nederėtų egzistuoti. Kas nors turėtų to imtis, kol nesužlugo kokio vaikino gyvenimas ar karjera dėl šmeižto internete.

Itanas Rašas niekada nevengė iššūkių. Ir jis niekada nepasiduodavo po pirmo smūgio.

Nadijos akys buvo kaip pripiltos žvyro. Prisimerkusi bandė perskaityti pranešimus elektroninio pašto dėžutėje. Vakar, tvarkydama ir atnaujindama forumą, užtruko iki vėlumos. Tai nebuvo pati geriausia mintis. Be to, jai kilo idėja pradėti dvi naujas forumo temas, o įgyvendinti sumanymą trečią valandą ryto nebuvo pati lengviausia užduotis. Jos interneto svetainė išsiplėtė taip, kaip niekada nė nesitikėjo, tačiau dėl to susitelkti į pagrindinį darbą buvo vis sunkiau. Deja, pastarasis padėdavo apmokėti didžiąją dalį sąskaitų. Ir būtent jis padės jai susikurti gyvenimą ir pelnyti pagarbą, dėl kurios tekdavo nuolat kovoti. Todėl neketino susimauti.

Mergina užsimerkė ir giliai įkvėpė. Šįryt neturėjo laiko sportui, negavo kasdienės endorfinų dozės, be kurios bus sunku ištverti likusias aštuonias darbo valandas. Tačiau vos spėjus pagalvoti, kad pats laikas nusiaubti saldžių, sūrių, kaloringų, penkiasdešimt kartų apdorotų ir į plastiką suvyniotų užkandžių automatą, suskambėjo jos telefonas.

– Nadija, priimamajame laukia ponas, kuris teiraujasi tavęs, – informavo priimamojo sekretorė Stefė. Jos balse girdėjosi neįtikėtina džiaugsmo gaidelė.

– Tikrai? – Nadija patikrino darbo kalendorių, tačiau iki pirmojo šiandienos susitikimo dar buvo valanda. – Manęs?

– Tavęs.

Tikrai? Nadija taip nemanė. Turbūt ten buvo koks įkyrus darbo ieškantis jaunuolis, o Stefė bandė jį užkrauti jai. Milijonai žmonių norėjo dirbti įmonėje Hammond Insurance. Tai Nadija gerai žinojo. Ir pati kovėsi kaip laukinė katė, kad čia pakliūtų.

– Jis primygtinai reikalauja susitikti su tavimi. Ar galiu pakviesti?

O, taip – Stefė tikrai bando nusikratyti kažkokiu keistuoliu.

– Gerai, – pasidavė Nadija. – Penktas pasitarimų kambarys, už trijų minučių.

– Nuostabu, – džiaugsmingai tarė Stefė.

Nadija suraukė antakius ir tyliai sušnibždėjo:

– Stef, ar tau viskas gerai?

– Taip, žinoma. Kodėl klausi?

– Tavo balsas kažkoks… pridusęs.

– O, ne, – nusijuokė garsiai Stefė ir giliai sualsavo į telefoną. – Man viskas gerai!

Nadija padėjo telefoną ir apsisukusi su kėde atsistojo. Vis tiek jau pats laikas šiek tiek pailsėti nuo kompiuterio.

Ji paėmė vieną iš būsimiems darbuotojams skirtų aplankų ir pasuko pasitarimų kambario link. Jei šis vyrukas domėjosi galimybe įsidarbinti įmonėje, Stefė galėjo duoti jam aplanką su reikalinga informacija, tačiau kai kurie entuziastingai siekdavo pasikalbėti ne tik su priėmimo darbuotojais. Ką gi, tai bus proga atidėti rimtesnius darbus tolesniam laikui, o grįždama galės šturmuoti užkandžių automatą. Atėjusi į pasitarimų kambarį Nadija atsisėdo prie stalo. Atsivertė aplanką, pasiruošė plačiai nusišypsoti ir gražbyliaudama išdėstyti visus darbo šioje nuostabioje, labai seniai įkurtoje įmonėje privalumus, tačiau nesuteikti vaikinukui per daug vilčių. Hammond priimdavo tik pačius geriausius. Norint patekti į šią įmonę, tekdavo gerokai paplušėti, o devyniasdešimčiai procentų norinčių čia dirbti apskritai nebuvo jokių šansų.

Nadija pakėlė akis ir pažvelgė į tarpduryje pasirodžiusią figūrą. Stefės veide švietė akinanti šypsena. Sekretorė atrodė visa įraudusi ir švytinti, tarsi būtų išgėrusi trimis šampano taurėmis per daug. Ji garsiai tarė iš paskos einančiam žmogui:

– Štai ir penktasis pasitarimų kambarys! – Tada žengtelėjo į šalį ir Nadija pagaliau pamatė vaikiną. Kelis kartus sumirksėjusi pagalvojo, kad jis visiškai nepanašus į tokį, kokio tikėjosi.

Manė, kad tarpduryje pasirodys neseniai mokyklą baigęs jaunuolis – šiek tiek besinervinantis, tačiau protingas. Kartais kandidatai būdavo jaunatviškai arogantiški, tačiau nė vienas iš jų nespinduliavo tokiu pasitikėjimu savimi ir tokia savikontrole. Šis vyras buvo ne šimtu, o trim tūkstančiais procentų suaugęs, stiprus ir vyriškas. Idealiai pasiūtas kostiumas, įdėmus žvilgsnis ir šypsena tik papildė tvirtą vyro kūną pačiame jėgų žydėjime. Nadija dar niekada nebuvo mačiusi žmogaus tokių idealių veido bruožų ir tobulo kūno – tokį stotą galėjai rasti tik redaguotoje vyrų losjono po skutimosi reklamoje. Tačiau šis turėjo dar šį tą, ko nerastum reklamose. Nieko keisto, kad Stefė staiga ėmė elgtis kaip tikra pliuškė. Nadija kostelėjo, tačiau nepajėgė nei nusišypsoti atvykėliui, nei su juo pasisveikinti. Tačiau užteko Stefei pranykti ir šypsena dingo iš jo veido.

Šiurpas nubėgo Nadijos nugara. Ji sukaupė dėmesį. Kelis kartus sumirksėjusi stengėsi pamiršti apie akinantį priešais ją stovinčio vyro grožį. Neatrodė, kad čia jis atvyko bandydamas gauti darbą prestižinėje miesto draudimo įmonėje. Atrodė, kad jam po kojomis jau gulėjo visas pasaulis ir visi turtai, o veiklą jis rinkosi taip pat tik atsižvelgdamas į savo norus. Tačiau buvo dar kažkas, ko Nadija negalėjo nusakyti.

Vyras sekundėlę pastovėjo tarpduryje, tada įėjęs atsargiai uždarė duris. Visą tą laiką jis neatitraukė žvilgsnio nuo Nadijos, kuri staiga suprato, kad ir pati įdėmiai į jį spokso. Galiausiai jis pratarė:

– Tu Nadija Kynan?

Mergina nurijo gumulą gerklėje.

– Tai jus stebina? – paklausė ramiu balsu, stebėdamasi savo šaltakraujiškumu. Ji mostelėjo į kėdę kitoje stalo pusėje, mat neketino išsinarinti kaklo žvelgdama į viršų. Taip, turėtų atsistoti, tačiau tą akimirką kojos būtų buvusios tokia pat tvirta atrama, kaip sušlapęs tualetinis popierius. Instinktyviai suprato, kad parodyti silpnumą šiam vaikinui nebūtų pati protingiausia mintis.

Jis atsisėdo, o ramūs raumeningo kūno judesiai privertė ją suvirpėti. Nadiją ėmė kankinti bloga nuojauta… ir dar kažkas, ko tikrai nenorėjo sužinoti. Todėl pasistengė nukreipti savo mintis kita linkme. Iš kur jis žino, kad ji čia dirba ir kodėl norėjo su ja susitikti? Ji buvo įsitikinusi, kad atvykėlis siekė susitikti būtent su ja ir tai nebuvo Stefės bandymas atsikratyti įkyraus lankytojo. Šis vaikinas atvyko čia su labai aiškiu tikslu. Tačiau juk ji buvo tik personalo skyriaus asistentė. Jos duomenys net nebuvo skelbiami įmonės interneto svetainėje. Tai kodėl jis pasirinko ją?

Kambaryje stojo tyla. Nadija stengėsi nežiūrėti į atvykėlį ir šiek tiek apraminti besidaužančią širdį. Dvi kambario sienos buvo stiklinės – su matine apatine ir skaidria viršutine dalimi. Įsitempę raumenys šiek tiek atsipalaidavo. Bet kas, ėjęs pro šalį, galėjo juos matyti. Nebuvo priežasties jaustis atskirta ar taip, tarsi kažkas būtų išsiurbęs visą deguonį patalpoje. Kaip ir nebuvo priežasties tiems virpuliukams, kurie bėgiojo jos nugara. To negalima pavadinti baime… tai buvo kažkas kita.

Ji kostelėjo ir giliai įkvėpė, kad apsiramintų.

– Kuo galiu padėti…

– Kokia interneto naudojimo Hammond įmonėje politika? – Pertraukė jis neleisdamas jai užbaigti klausimo.

Suspaudusi lūpas ji stumtelėjo į priekį informacijos būsimiems darbuotojams aplanką stengdamasi nežiūrėti į jį ir suvaldyti padrikas mintis.

– Spėju, kad ji gana konservatyvi, – tęsė jis Nadijai nespėjus nieko atsakyti. – Juk ir šiaip Hammond yra gana konservatyvi įstaiga, tiesa?

– Ką norite pasakyti, pone… – Ji tyčia stabtelėjo vis dar nepažvelgdama jam į akis.

– Rašas. Itanas Rašas, – ramiai ir laisvai tarė jis, tarsi būtų pats Džeimsas Bondas. – Ar žinai šią pavardę?

– O ar turėčiau?

– Taip, manau, kad turėtum.

Nadija sumirksėjo ir dar kartą stumtelėjo informacinį aplanką, kad galėtų išlošti dar akimirką ir suvokti situaciją. Tačiau galva neveikė – ji vos įstengė kvėpuoti, o širdis pašėlusiai tebesidaužė krūtinėje.

– Na, atsiprašau, pone Rašai, bet jums teks paaiškinti.

– Bet juk jus apie mane įspėjo.

– Įspėjo? – Nadija apstulbusi pakėlė į jį akis ir pakliuvo į griežto žvilgsnio žabangas.

– Taip, Atsargiai – vyrai. Ar žinai šią interneto svetainę, Nadija?

Nadija per akimirką viską suprato, tyliai aiktelėjo, o kūnas pašiurpo. Kiekvienas odos lopinėlis tapo jautrus, o visos kūno ląstelės prisipildė adrenalino. Dar sekundėlę palaukusi ji nusprendė apsimesti nieko nežinanti. O tada, jei tokia taktika nepavyktų, viską neigti, neigti ir dar kartą neigti.

– Ar galiu jums kuo nors padėti, pone Rašai?

– Taip, norėjau sužinoti, kokia interneto naudojimo politika Hammond įmonėje, o tu, akivaizdu, esi ekspertė šiuo klausimu. – Nors svečias nepajudėjo iš vietos, atrodė dar galingesnis. – Sakyk, ar tavo darbdavys žino, kad administruoji vieną bjauriausių ir šmeižikiškiausių svetainių internete?

Nadijai suspaudė gerklę, tarsi kaklą staiga būtų suveržusi kilpa ir ji nebegalėtų ištarti nė žodžio.

– Apie tokį tavo pomėgį sužinoję vadovai turbūt nepaglostytų galvelės, ar ne? Tik ne tada, kai kasdien siuntinėji visiems jų darbuotojams įsakymus dėl elgesio taisyklių. Esi ne pati geriausia darbuotoja, tiesa?

Nadija sukando dantis – tai, kad jis pavadino jos veiklą pomėgiu, jai ypač nepatiko.

Vyras išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą, išlankstė jį ir padėjo ant stalo. Ji žvilgtelėjo į antraštę, tada žvilgsnį nukreipė į jo įsiutusį veidą. Toliau skaityti nereikėjo, juk beveik viską buvo parašiusi pati. Tai buvo įmonės dokumentas, reglamentuojantis interneto prieigos ir kompiuterio naudojimą, kuriame aiškiai nurodyta, kad darbo metu yra draudžiama lankytis socialiniuose tinkluose, forumuose ir panašaus turinio interneto svetainėse. Ji paruošė įmonės politikos atnaujinimus ir pateikė juos Teisės skyriui bei savo vadovams patvirtinti.

– Iš kur tai gavote? – Irkaip, po velnių, jam pavyko mane surasti?

– Ironiška, kad rengi seminarus kitiems darbuotojams apie tai, kaip saugiai naudotis internetu ir nesusigadinti reputacijos, kai pati kibernetinėje erdvėje elgiesi kaip pagiežinga kalė.

– Gal eikime prie reikalo esmės, pone Rašai? – Nadija sėdėjo įsitempusi. Mintis iš čia sprukti atrodė labai gundanti, tačiau neketino pasiduoti ir pasipustyti padų. Norėjo sužinoti, ko šis vyras siekia. Nors širdis daužėsi kaip pašėlusi, ji įstengė išlikti rami. Jai niekas negrėsė. Rašydama forumuose nesinaudojo Hammond kompiuteriais ir neketino to daryti ateityje – jai šis darbas buvo per daug svarbus.

– O kaip tu manai, Nadija, kodėl aš čia?

Ji abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Negaliu sugalvoti jokios rimtos priežasties. Nebent norite aptarti įsidarbinimo Hammond galimybes. Priešingu atveju, nemanau, kad turime ką vienas kitam pasakyti.

Stebėdamas Nadiją vyras nusišypsojo. Patogiai įsitaisęs savo kėdėje atrodė visiškai atsipalaidavęs, tarsi ne ji, o jis pats čia dirbtų. Tarsi ne jis būtų iš gatvės atėjęs nepažįstamasis. Kuris, beje, buvo toks vyriškas ir toks… arogantiškas.

O, taip – Atsargiai – vyrai. Nadija pažinojo tokio tipo vyriškius – per daug gerai atrodantys, savo nelaimei. Išlepinti plevėsos, kurie vienu metu susitikinėja su dviem, trimis, keturiomis ar net daugiau moterų. O jam ką, nepatiko? Ką gi, tai jau jo bėda.

Atvykėlio žvilgsnis vertė ją atsakyti į iššūkį. Jose, atrodė, degė ugnis – tiesiogine prasme, nes rudos spalvos rainelėje mirguliavo rausvai gelsvi potėpiai. Buvo sunku atsispirti tokių akių žvilgsniui.

Tačiau Nadija ketino gerokai pasistengti.

– Galbūt ir esate dukart už mane didesnis, tačiau jūsų aš nebijau. Galite keliauti ir pabandyti bauginimo taktiką kur nors kitur.

– Bauginimo? – nusijuokė Itanas. Tačiau jo juokas toli gražu ne ramino, ore tvyrojo pavojaus nuojauta. – Atėjau čia ne bauginti, Nadija. Ketinu išgauti iš tavęs pažadą.

Mergina suvilgė sausas lūpas.

– Tie komentarai apie mane yra šmeižtas, – šiurkščiai tarė jis.

– Na, – Nadija išspaudė šypseną. – Geriausias ginklas prieš šmeižtą – tiesa.

– Teisingai, – sutiko jis.

– Taigi sakote, kad tai, kas parašyta, yra netiesa?

– Tikrai taip.

Nadija gūžtelėjo pečiais.

– Tuomet įrodykite tai.

Praėjo viena, dvi… šešios sekundės. Galėjo girdėti, kaip tiksi mažytis laikrodis ant jos rankos. Tiksliai žinojo, kiek praėjo laiko.

– Nemanai, kad taip elgtis negalima? Nepriklausomoje ir teisingoje teisinėje sistemoje žmogus laikomas nekaltu tol, kol nėra įrodoma priešingai. Tačiau tame mažame tavo sukurtame pasaulėlyje yra priešingai, vyras yra laikomas kaltu, kol neįrodė priešingai. Tau tai atrodo normalu?

Jei žvilgsnis galėtų nužudyti, tai būtent toks buvo į jį įsmeigtas Nadijos žvilgsnis.

– Mano svetainėje aprašomi vyrai yra nusižengę.

Itano atsakomasis žvilgsnis buvo ne ką švelnesnis.

– Nemanai, kad tuo kas nors gali piktnaudžiauti? Tau nekilo mintis, kad svetaine gali pasinaudoti atkeršyti siekianti moteris?

– Atkeršyti siekianti moteris? Prašyčiau – būtent tokie vyrai kaip jūs ir sugalvojo tokį stereotipą.

– Tai tu nesi moteris, kurią įskaudino vyras ir kuri siekia jį nubausti? Ne dėl to sukūrei šį projektą?

Siūlelis, laikęs Nadijos kantrybę, trūko.

– Sukūriau šitą svetainę tam, kad žmonės galėtų gauti informacijos. Įvairios informacijos.

– Nes visi vyrai – niekšai?

– Informacijos apie santykius dabartinėje visuomenėje, – patikslino ji. Tačiau bergždžiai aušino burną. Jis to nesupras. Akivaizdu, kad jo didžiulis ego buvo per daug įžeistas. – Neprivalau jums teisintis.

– Vis tik manau, kad turi. – Jis pasilenkė į priekį. – Manau, kad turi paaiškinti savo veiksmus nemažam būriui žmonių. Ir kodėl nepasakai visos tiesos? Kodėl esi nematoma?

Net tavo darbdaviai apie tai nežino.

Nadija pažvelgė į stiklines sienas ir būtų atidavusi viską, kad dabar juos nuo kitų būtų skyrusi mūro siena. Žinoma, kad jie nežino. Nes tam tikrai nepritartų. Įmonėje ypač akcentuojama atsakomybės ir reputacijos išsaugojimo internete svarba – būtent to ji pati mokė kiekvieną naują darbuotoją. Be to, nenorėjo rizikuoti darbu. Įdėjo labai daug pastangų, kad jį gautų.

– Aš neapgaudinėju, – tvirtai tarė jis. – Ir nevilioju iš naivių merginų jų viso gyvenimo santaupų. Tai kodėl toje svetainėje esu dedamas į šuns dienas?

– Akivaizdu, kad kažką įskaudinote. – O tai ji ketino sužinoti perskaičiusi forumo pranešimus, kai tik turės galimybę.

– O mano teisės?

– Galite pats atsakyti. Jums reikės tik prisiregistruoti ir prisijungti.

– Ką? Ir slėptis po anonimiška tapatybe, kaip ten rašančios vaidingos moteriškės? – Jis papurtė galvą. – Manau, kad turi pati kontroliuoti tai, ką sukūrei. Privalai prisiimti atsakomybę už skelbiamo turinio tikslumą ir dėl to galimai patiriamą žalą.

– Ir kokią gi žalą patyrėte jūs? – Nadijai atrodė, kad jo nesužeistų net kulkos.

Trumpam stabtelėjęs Itanas tarė:

– Reputacija yra labai vertingas dalykas.

Ji ir pati puikiai tai žinojo.

– Tai ko iš manęs norite?

Atvykėlis atsilošė kėdėje ir susimąstęs pirštais perbraukė lūpas. Nadija prisivertė akimis nekeliauti tuo pačiu keliu ir nekreipti dėmesio į gundančią burną putliomis lūpomis. Pažvelgė Itanui į akis, tačiau jo žvilgsnis klaidžiojo kai kur kitur…

Nadija supykusi stebėjo, kaip vyras nužvelginėja jos burną, kaklą, krūtinę. Matė, kaip akyse įsižiebia dar stipresnė liepsna. Tačiau ir pati pajuto, kaip hormonų audra užlieja pačius jautriausius raumenėlius. Krūtys po palaidine staiga sustandėjo…

Žinoma, jos kūnas būtinai turėjo sureaguoti į šio patrauklaus plevėsos žvilgsnį. Juk jos poravimosi instinktai visiškai išsiderinę.

Žėrinčios Itano akys grįžo iš malonios kelionės ir įsispitrijo jai į akis.

– Na, jei reikia, aš pasiruošęs tai įrodyti.

– Ir kaip ketinate tai padaryti? – Ir kodėl ji staiga ėmė šnibždėti?

– Trys pasimatymai, – taip pat tyliai tarė jis.

– Atsiprašau?

– Tu ir aš eisime į tris pasimatymus. Juk tu teisėjas, prisiekusieji ir budelis viename, taip? Todėl siūlau nuosprendį priimti remiantis faktais. Įrodysiu, kad tai, kas rašoma tavo svetainėje, yra netiesa.

Nadija nusijuokė – dar truputėlis ir juokas būtų tapęs isterišku. Visiškas absurdas.

– Neketinu su jumis susitikinėti.

– Arba eini į pasimatymus su manimi, arba susisiek su savo advokatu. – Jis dar kartą vertinamai nužvelgė merginą, tarsi ji būtų mėsos gabalas. – Turi daug pinigų advokatams, Nadija? Ne, žinoma, kad neturi. Priešingu atveju, turbūt nedirbtum kažkokia personalo skyriaus asistente, tiesa?

– Mano forume prisiregistravę vartotojai pasirašo dėl visiškos atsakomybės už skelbiamą informaciją. – Nadija bandė susigrąžinti prarastą poziciją. – Aš neatsakau už tai, ką jie talpina.

– Labai patogu slėptis už šios taisyklės, ar ne? Nors manau, vertėtų jos teisingumą patikrinti teisme. – Itanas užjaučiamai nusišypsojo. – O tai užtruks mėnesių mėnesius. Teks dažnai atsiprašinėti iš darbo… Visi apie tai sužinos, Nadija. Ir tavo šeima, draugai… – vyras prisimerkė. – Mieloji, tau reikės gero advokato, kuris kainuos labai daug, ir tau jo reikės labai ilgam.

– O tau pačiam nebus gaila švaistyti pinigų? – Merginos širdis nusirito į kulnus. Negali būti, kad jis kalba rimtai. Juk taip nedarytų, taip?

– Nemanau, kad tai pinigų švaistymas. Be to, aš pats esu advokatas, todėl galiu atstovauti sau.

Žinoma, kas gi kitas jis galėtų būti, jei ne advokatas. Kiekviena jo kūno dalis šaukė apie tai, koks agresyvus ir priešiškai nusiteikęs bukagalvis jis yra. Na, neketino pasiduoti jo bauginimams. Nadija nurijo gumulą gerklėje.

– Neketinu pašalinti temos apie jus, tiksliau, tave. Tai vadinama žodžio laisve.

– Aš ir nenoriu, kad ją pašalintum, – susimąstęs tarė jis. – Reikia pripažinti, kad informacijai papuolus į internetą, jos plitimo jau neįmanoma sustabdyti. Noriu, kad paskelbtum paneigimą.

– Tada tau reikia susisiekti su moterimi, kurią įskaudinai, ne su manimi. – Jam visai nereikia jos čia įpainioti. Trys pasimatymai? Absurdas.

– Jos rašo anonimiškai – nežinau, kas jos.

Jos? O, kaip miela.

– Ir negali išsiaiškinti, nes pasirinkimas toks didelis? – Ji apsimestinai nustebusi išplėtė akis. – Būk atviras. – Ji įjungė gynybos režimą. – Tenori, kad paskelbčiau giriamąjį komentarą apie tai, koks tu nuostabus lovoje.

– Siūlai man permiegoti su tavimi, kad galėtum tiksliai viską aprašyti?

Nadijos veidą išpylė raudonis, kuris turbūt nuspalvino ir visą jos kūną.

– Man nereikia tavo palankios nuomonės. Aš pats žinau, koks esu meilužis. Noriu tik pripažinimo, kad kartais žmonės internete dėl asmeninių paskatų paskelbia dalykus, kurie neatitinka realybės. Nors iš tikrųjų norėčiau, kad apskritai uždarytum tą kartėlio pilną pelkę.

– To tikrai nebus.

– Tau taip svarbu elgtis kaip tikrai kalei?

Mergina gūžtelėjo pečiais.

– Jei dėl to, kad įspėju moteris apie bukagalvius, kurie nori jomis pasinaudoti, tampu kale, tada džiaugiuosi, kad tokia esu. Ir būsiu.

– O iš kur tu žinai, kad tai, ką jos rašo svetainėje, yra tiesa?

– Kodėl kas nors turėtų meluoti? – Juk viskas taip paprasta. – Jau sakiau, kad tai nėra atsikeršyti siekiančios moterys. Tai moterys, kurios buvo smarkiai įskaudintos.

– Tokios kaip tu?

Nadija akimirkai sustingo.

– Su manimi tai nesusiję.

– Taip ir patikėjau.

Paniurusi Nadija po stalu sugniaužė kumščius ir stengėsi sugalvoti, kaip išsisukti. Tačiau buvo nesunku suprasti, kad ją ką tik įvarė į kampą.

– Na, gerai. Nori trijų pasimatymų? Puiku. Bet kiekvienas mokėsime už save.

Itanas demonstratyviai susiraukė, tačiau tai nepadėjo paslėpti jo akyse nušvitusio pasitenkinimo.

– Taip, šito iš tavęs buvo galima tikėtis.

– Nenorėčiau jaustis tau skolinga, pone Rašai. Arba manyti, kad kažko iš manęs tikėsiesi, nes būsi sumokėjęs už brangią vakarienę.

– Iš tikrųjų iš tavęs daug ko tikiuosi, Nadija. – Itanas, atrodė, nuoširdžiai smaginosi.

Ji atsistojo ir pasuko durų link – jei būtų ko nors nesiėmusi, pasakytų ką nors labai nederamo. Atvykėlis taip pat atsistojo.

Nadija stebėjo, kaip akimis jis matuoja jos ūgį ir susidomėjęs nužvelgia aukštakulnius batelius. Ji buvo tikra, kad Itanas mintyse skaičiuoja, koks būtų jos ūgis, jei būtų be batelių.

– Pavojingi dalykai dažnai būna mažose pakuotėse, – griežtai tarė ji.

Jis nusišypsojo. Tokią šypseną – mane pralinksmino ši maža mergaitė – Nadija buvo mačiusi ne kartą ir ne du.

– Taip pat ir labai brangūs daiktai, – švelniai paprieštaravo Itanas.

Nadija jo neišlydėjo. Negalėjo. Užliejusi karščio banga jos vos neapakino. Tai buvo pyktis susimaišęs su dar kažkuo. O taip, jis nusipelnė būti narstomas po kaulelį jos forume Atsargiai –vyrai, net jei ir buvo abejotinas kandidatas. Net nedėdamas pastangų galėjo sudaužyti galybę širdžių.

Bet tik ne jos. Jos širdies jis niekada nesudaužys.