Читать книгу Blogoms mergaitėms viskas - Natalie Anderson - Страница 1

– Įeinu! – šūktelėjo Lena ir viena ranka prisidengusi akis kita pastūmė persirengimo kambario duris.

Ji visada perspėja prieš įeidama, kad jie spėtų prisidengti. Kai kurie dengiasi, bet daugelis nebekreipia dėmesio. Po pusantrų metų šiame darbe jie taip priprato, kad Lena sukiojasi aplinkui, kad laiko ją kone interjero dalimis. Tačiau šiandien ji įeina ir išeina gerokai dažniau nei įprasta.

Žvilgterėjusi pro pirštus mergina įsitikino, kad jie nusirengę, bet su rankšluosčiais ant klubų. Labai trumpučiais rankšluostukais. Patraukusi nuo veido ranką Lena nusiėmė sunkų krepšį ir ėmė jį kraustyti.

– Atnešiau švarią partiją. Norėsite dabar?

– Dar ne. Pirma – fotosesija duše, – už visus atsakė komandos kapitonas Tajus.

– Ak, gerai.

Pagriebusi krūvą šortų apsidairė, kur juos padėti. Ir sustingo. Išpūtusi akis dėbčiojo į kairę ir dešinę stengdamasi neišsiduoti.

Ją buvo apsupę devyniolika pusnuogių vaikinų.

Labai glaudžiu ratu.

Lena pasitelkusi visą savitvardą nenuleido akių nuo šelmiškų veidų. Neapleido pagunda pašaudyti akimis – kaipgi kitaip? Vaikinai – čempionai, raumeningi atletai, jokia nuotykius mėgstanti moteris tokiems negalėtų atsispirti.

O Lena mėgo nuotykius labiau nei kitos. Tik apsimetė nemėgstanti.

Ji prisimerkė stebėdama, kaip jie šaiposi ir eina artyn, ratas vis siaurėjo. Taip, ji pačiame vyrų persirengimo kambario viduryje, apsupta visos regbio komandos. Turbūt tūkstančiai moterų meldžia progos atsidurti jos vietoje – dar geriau be rankšluosčių, – bet Lena ne tokia.

– Ką čia sumanėt? – griežtai paklausė gerokai patyrusios vyresniosios sesers tonu.

– Mums reikia tavo pagalbos, – nekaltu balseliu vėl už visus atsakė Tajus.

Lena ištiesė jam krepšį tikėdamasi, kad vaikinas pasitrauks ir kartu nusives kitus.

– Turiu atnešti marškinėlius. Tuojau dar porą išlyginsiu.

Jos darbo sutartyje buvo įrašytas miglotas sakinys ir kitas reikalingas paslaugas, šiandien kaip tik ta metų diena, kai tenka tapti ir drabužių spintos šeimininke – Silver Knights fotografuojasi kasmetiniam kalendoriui.

– Pirmiausia padaryk šį bei tą, – prabilo Džimis, aštuntasis numeris.

– Tikrai? Ir ką gi?

– Fotografas sakė, kad turime blizgėti.

Lena akimirką patylėjo, kol susivaldė. Tada pasitikslino:

– Blizgėti?

Džimis linktelėjo galva ir ištiesė buteliuką. Aliejus kūdikiams.

– Visi aukščiau juosmens.

– Tai įtrinkite vienas kitą. – Mergina prikando liežuvį, neleptelėjo, kad purve vienas kitą jiems volioti juk patinka. Stadione ji niekada nelaido kandžių pastabų; elgiasi profesionaliai mandagiai. Susipažinusi su naujokais elgiasi draugiškai kaip sesuo, bet šaltokai.

– Nusifotografavę iš karto mėtysime kamuolį. – Vaikinai susižvalgė ir mirktelėjo vienas kitam. – Aliejuotomis rankomis jo nesučiupinėsime. Bus slidžios.

Slidžios. Kurgi ne! Kamuolio nenulaikys. Šiandien jie visai nepakenčiami. Nors Lena jais ir nesidomi, juk ji irgi tik žmogus, o pakliuvusi tarp devyniolikos pusnuogių sporto žvaigždžių sukaistų kiekviena moteris.

Lena gal ir nesupluko, bet temperatūra pasiekė kritinę ribą.

– Galite nusiplauti rankas, – lėtai pasakė.

– Nepadės. – Tajus perbraukė jos veidą pirštų galiukais tarsi norėdamas parodyti, kokie jie slidūs.

– Turėsi mums padėti, – maldavo Maksas, vienas iš puolėjų, nekalto šuniuko akimis. – Žinoma, galime paprašyti fotografo, bet… – Jis nutilo.

Lena žinojo, kaip šios sporto žvaigždės mėgsta paerzinti. Merginą jie gerbia. Visada klauso jos profesionalių reikalavimų ir būdami šalia susilaiko nuo pačių bjauriausių nešvankybių, bet kiekvieną naujoką skatina ją kur nors pakviesti. Atrodytų, kad čia koks naujokų įšventinimo ritualas. Todėl mergina jų nenuvilia, kiekvienam atsako ne. Tiesą sakant, kad ir kokie jie gražuoliai, Lena nenori susitikinėti nė su vienu.

Smarkuoliai elito pusdieviai niekada nevertina merginų, o kai ji užmegs naujus santykius, – gal po kelerių metų, – nori būti vaikinui pati svarbiausia. Ką jau kalbėti apie tai, kad vienintelė. Trys – jau minia.

Be to, jie iš tikrųjų nori susitikinėti ne su ja. Lena – ne kokia mirtina gražuolė, vaikinams tai tik žaidimas: jie rimtai nežiūri, tik bando sugluminti.

Tačiau šiandieniniam iššūkiui ji nepasiduos: neraudonuos, nekikens – nedarys nieko mergaitiško. Lena puikiai suprato, ko vaikinai tikisi – kad ji trumpai atsikirstų.

Tačiau šį kartą jie beveik peržengė ribą, todėl ir ji nesielgs, kaip tikimasi. Pageidauja, kad Lena įtrintų aliejumi jiems kūnus?

– Žinoma, jokių problemų. – Mergina ištiesė ranką. – Kas pirmas?

Sportininkai išsprogino akis.

– Tikrai įtrinsi? – aiktelėjo kažkuris iš stovėjusiųjų priekyje.

O ne, jie nesitikėjo, kad Lena sutiks. Juk visuomet laikosi saugaus dviejų pėdų atstumo.

– Žinoma. – Ji atidarė buteliuką ir įsipylė į delną aliejaus. – Ir kitos būtinos paslaugos, ar ne? – Ji žengė artyn. – Bet suprantama, vaikinai, už seksualinį priekabiavimą galiu paduoti jus į teismą… – Ji nutilo laukdama didesnio efekto ir pridėjo aliejuotą delną prie arčiausiai buvusios plačios krūtinės.

Juto, kaip jis suvirpėjo, visi nutilo ir nusišypsojo. Aha, dabar jie susirūpino.

– Juk ne tu beveik nuoga fotografuojiesi kalendoriui, kurį žmonės pasikabins ant sienos, – išlemeno puolėjas šuniuko akimis. – Jei čia ne seksualinis priekabiavimas, tai kas tada?

Lena išpūtė akis. Suspaudė buteliuką.

– Tai kaina, vaikinai. Garbė kainuoja…

– O mes mokame, – šyptelėjo antrasis eilėje, Lena šleptelėjo delnu ir jam.

Ji tvirtai ir šiurkščiai užplojo delnu per plačią nuogą krūtinę ir greitai patrynė. Prireikė tik keleto minučių: Lena darbavosi siaubo mokyklos seselės metodais.

– Vaikinai, ar jūs pasiruošę? – įėjęs paklausė fotografas, lydimas Diono, naujojo stadiono viršininko.

– Beveik, – kvarktelėjo paskutinysis.

– Tuojau, – linksmai atsiliepė Lena dairydamasi aplinkui.

Jie stovėjo tylėdami ir išpūtę akis. Matė, kad vienas pridėjo ranką prie krūtinės kur galbūt kiek per smarkiai patrynė. Ji tvirtai suspaudė lūpas, kad nenusikvatotų, nes, kad ir kaip neigtų, Lena vis dėlto – tik žmogus ir į tokius dalykus reaguoja. Tačiau turi palaukti, kol liks viena.

– Ko delsiate? – pro sustingusius gražuolius ji prasiskynė kelią prie durų. – Tuojau atnešiu marškinėlius.

Lena išėjo, aukšti kulniukai skubiai nukaukšėjo betoninėmis grindimis, kurios vos neslydo iš po kojų. Žengusi šešis žingsnius saugiu koridoriumi ji išgirdo… Riaumojimą. Mergina sustojusi pasiklausė. Išteptas rankas laikydama ištiestas atsirėmė į vėsią sieną, užsimerkė ir pasidavė.

Nuskambėjo juokas – kimus ir smagus, gniaužtas per stipriai ir per ilgai.

Nenaudėliai. Jų veidų išraiška – neįkainojama, ji jau gailėjosi nepasakiusi to, ką iš tiesų galvojo ir įžūliai nenuleidusi smarkuolių ant žemės. Viena ar dvi kandžios pastabėlės būtų kaip tik. Ji visa kretėjo, o pilvą net suskaudo – taip smagiai juokėsi. Galų gale giliai įkvėpė ir nusiraminusi atsimerkė.

– Ai! – krūptelėjusi Lena pakaušiu atsitrenkė į sieną.

Tiesiai priešais ją stovėjo nepažįstamas vyras. Dar arčiau nei prieš kelias minutes išdykėliai regbio berniukai.

Mergina pažvelgė į mėlynas kiaurai veriančias akis. Dievuli! Vos sekundės prireikė įvertinti tobulą jo veidą, tamsius antakius, lūpų linkį po gyvomis, susidomėjusiomis akimis… akimirksnio išmatuoti jo ūgį, pečių plotį, jėgą… vos vieno žvilgsnio pamesti galvą dėl gražuolio nepažįstamojo… tiek pat tereikėjo, kad sureaguotų ir jos kūnas.

Gal persirengimo kambaryje kiek įšilo, bet dabar temperatūra kilo aukštyn reaktyviniu greičiu. Sureagavo kaip tikra moteris: suliepsnojo, virpėjo ir pulsavo. O tai tikrai neįprasta. Juk Lena turi puikų imunitetą pasipūtėliams atletams, ar ne? Jis būtinas, norint čia dirbti. Mergina tvirčiau atsirėmė į sieną, tačiau vyras nepasitraukė.

– Linksminiesi? – nutęsė jis. Kalbėjo žemu, pasitikinčiu balsu, net kiek pašaipiai.

Žiūrėjo ją vertindamas ir – Lena pajuto – jam nepatiko tai, ką mato.

Ji staiga prarado sugebėjimą atsikirsti. Toms mirtinai gundančioms akims žiūrint į ją lyg į komandos palaikymo grupės šokėją, kokia ji niekada nebus, kilo noras paerzinti.

Lena pakėlė akis ir dviprasmiškai papūtė lūpas.

– Nepatikėtum, – nutęsė ji.

Vaikinas prisimerkė. O taip, jis tikrai laiko ją šokėja. Žioplys. Reikėtų gerokai iškaršti jam kailį.

– Ar tau leidžiama būti čia, apačioje? – paklausė jis nesitraukdamas. – Maniau, tai tarnybinės patalpos.

– Priklauso nuo to, ką pažįsti, – tyliai, bet tiesmukai atkirto Lena.

– O tu pažįsti daugelį?

– O taip, visus, – lėtai atsakė mergina. – Ir labai gerai.

Nereikėjo net stengtis kalbėti kimiu balsu – jis ir taip prikimo. Persirengimo kambaryje vėl nuaidėjo kvatojimas – seksualus, vyriškas.

Nepažįstamasis suraukė antakius.

– Visiems buvo smagu.

Lena truputį pravėrė lūpas tikėdamasi, kad jis nepastebės – tik taip įstengė kvėpuoti. Lyžtelėjo jas liežuvio galiuku, nes lūpos buvo perdžiūvusios. Vis dar nepajėgė išsilaisvinti iš jo akių kalėjimo, bet vaikinas, ko gero, juokauja. Negi jis iš tiesų mano, kad ji čia ką tik su visa regbio komanda?.. Na, už tai jis tikrai sumokės. Lena išspaudė:

– Net neįsivaizduoji kaip.

Jis priėjo dar arčiau, atrėmė ranką į sieną šalia jos.

– Papasakok.

Apstulbusi, nukaitusi ji priėmė gundantį kimų iššūkį. Jo akyse blykstelėjusi šelmiška liepsnelė išlaisvino Lenoje tūnojusį kipšą. Taip ilgai slopinti pojūčiai suliepsnojo, jos pulsas ėmė plakti vis greičiau, kol mergina pajuto visu kūnu srūvantį karštį. Beprotiškos gundymo akimirkos persirengimo kambaryje staiga nublanko, palyginti su dabartine vilione. Vidinis velniūkštis spjovė ant išminties ir sveiko proto – ir išsiveržė visas jos nuodėmingumas. Pagundai priblokšti šį vyrą tiesiog neįmanoma atsispirti.

– Žinai, žmonės kalba, kad vaikinus jaudina vaizdai, – apsimestinai išmintingai paaiškino ji. – O moters susijaudinimas slypi kažkur jai tarp ausų.

– O tai netiesa?

– Ne. – Ji papurtė galvą, bet vis dar nepajėgė atplėšti akių. – Mes taip pat matome. Mėgaujamės vaizdais ne mažiau, nei jūs. Ką jau kalbėti apie kambarį, sausakimšą nuogų gražuolių? – sumurkė Lena. – Smegeninėje neliko nė vienos blaivios ląstelės.

Jo akių kampučiai virptelėjo, ir jis nusišypsojo.

– O ar kada tų ląstelių turėjai?

– Na… – Ji prikando lūpą ir mirktelėjo. – …kokias dvi.

– O dabar ir tos perdegė?

– Kaip kukurūzai, – vos kvėpuodama sukuždėjo Lena.

– Visa komanda? Hm.

Jo akys žybčiojo.

– O taip. – Lena atsiduso.

Ir tada nusišypsojo: jau sugalvojo būdą pamokyti vaikiną, o jam tos pamokos reikia mirtinai. Sugriebė nepaprastai brangų švarką. Pasistiebė jam prie ausies ir sulaikiusi kvapą prisipažino:

– Pridėjau rankas prie kiekvieno iš jų.

– Tikrai? – Jis neatšoko, tiesą sakant, prigludo dar labiau.

Tiesą sakant, tai labai paranku: galėjo jį paglostyti paslapčiomis. Nusišluostyti rankas…

Lipnias, išteptas aliejumi.

– Tu net nenumanai, kaip jaudina… – ji žvilgterėjo į vaikiną ir staiga nutilo.

Jis plačiai šypsojosi spindėdamas ir tai beveik užhipnotizavo.

– Žinai, ką? – Jis šiek tiek atsitraukė ir dar labiau ją pakerėjo. – Netikiu tavimi.

Lena nustebo, išplėtė akis, dar tvirčiau suspaudė prabangųjį apdarą.

– Aš niekada nemeluoju.

Jau nebe. Šią pamoką ji išmoko. Skausmingai.

Vaikinas atrėmė į sieną ir kitą ranką. Dabar Lena buvo įkalinta, jo kūnas buvo dar arčiau. Lena šiaip taip nuslopino virpulį. Kvėpavimas trūkčiojo, bandant nuraminti širdį ir priversti galvą dirbti.

Mergina numanė, kad tai komandos naujokas arba kitos komandos žaidėjas, užsukęs į svečius. Gana aukštas, pečiuitas, o jau apie pasipūtimą ir kalbėti nėra ko…

– Tai tu visus tuos vaikinus ten bučiavai? – paklausė jis ryžtingai įsmeigęs į ją akis.

Lena suraukė antakius.

Jų nosys tuoj susiglaus, mėlynos akys veria kiaurai, bet dabar jos begėdiškai gašlios ir smagios.

Lenos susižavėjimas dar sustiprėjo. Regis, ištirpo visas kūnas. Jo išraiška, nepaisant gašlybių, buvo kitokia nei kitų komandos vyrukų. Šis vaikinas susikaupęs, jo dėmesio centre – ji. Lena vos kvėpavo.

– Jei iš tikrųjų būtum juos bučiavusi, – tarė jis, – tai išduotų veidas. Be to, nesi išsitepusi lūpų dažais.

– O gal pasidažiau iš naujo?

– Lūpos nepaburkusios, oda neparaudusi, o akyse nėra to spindesio.

Jo žodžiai sukėlė beprotišką viso kūno reakciją – papilvėje užvirė pragaras, Lena vos pajėgė ramiai stovėti. Reikėjo kažkaip sutramdyti troškimą pasielgti nederamai. Tik ji nenumanė kaip. Tad atkirto:

– Aš greitai atsigaunu. Žinai, tai būtina, jei vienu metu priimi tokį būrį. Tokios merginos kaip aš – ištvermingos.

– Oho, tikrai? – Jis atrodė patenkintas. – Tada dar vienas nepakenks, ar ne?

Lena sustingo.

– Kas dar vienas?

Gal jos žodžius išgirdo, o gal ne. Kam rūpi? Kaip tik tą akimirką jis sujudėjo. Lūpos sugavo jos lūpas ir užvaldė. Apie galimybę jį sulaikyti nekilo nė mintelės. Sukrėsta Lena nepajėgė net pajudėti, tarsi nuskriejo į nebūtį. Tirpo ir tik džiaugėsi, kad gali atsiremti į sieną.

Regis, ji visą amžinybę laukė šio velniško bučinio.

Jis visiškai ją užvaldė: pirmiausia sušildė lūpas, liežuvio galiuku gundė prasižioti, tada įsiveržė ir tyrinėjo giliau. Lena atsigavo, bet nekovojo, neatstūmė, kaip derėtų. Vienintelis dalykas, ką ji galėjo – praverti burną ir taip pat jį bučiuoti. Tas vaikinas buvo vyriškumo įsikūnijimas: karštis, jėga ir stiprybė. Lena jo rankose virto šilku.

Ji išgirdo dejonę, pajuto, kaip jis sujudėjo ir į ją įsirėžė vyro kūnas. Rankomis suėmęs jos veidą pakėlė ir per keletą kūniško malonumo akimirkų sugundė merginos sielą. Tačiau, vos ji pasidavė, vaikinas sustojo, kiek atšlijo ir įdėmiai pažvelgė.

Mėlynos akys liepsnojo.

– Dabar akys spindi kaip tik taip, – patenkintas pasakė kimiai.

Lena aiktelėjo ir jau ketino išplūsti jį paskutiniais žodžiais, bet… nespėjus jiems pasiekti liežuvio galiuko, vaikinas pasilenkė ir prispaudė jos liežuvį savuoju. Dabar sudejavo Lena. Koks jis karštas. Ir gardus.

Lena ragavo jo šypsenos, o šis apibėrė ją bučiniais. Rankos glamonėjo merginos kaklą, pirštai slydo nugara, ją išpylė karštis. Tačiau įsiplieskė gerokai gilesnė aistra. Užtvanka sugriuvo, karštis nutekėjo gyslomis, ir kiekviena ląstelė nekantraudama suspirgėjo. Pabudo geismas. Lena sujudėjo, raumenys prisipildė liepsnojančios jėgos. Suvirpėjusi ir užvaldyta svaiginančio nesutramdomo alkio ji dar tvirčiau suspaudė lūpas.

Užmiršo, kad už pasipūtimą ir gašlias spėliones ketino ištepti vyruko švarką aliejumi. Galvojo tik apie tai, kaip priglusti arčiau, tvirčiau, pajusti jo svorį. Įsisiautėjus aistroms, kurių nepajėgė suvaldyti, ji prigludo. Ir ėmė bučiuoti – išbadėjusi, laukinė, nesutramdoma.

Nutrūktgalviška.

Pirštai tvirtai gniaužė švarką, ji surietė kojų pirštus, papilvė įsitempė. Lena troško įsikibti į ką nors tikrai tvirto. O tikrai tvirtas dalykas rėmėsi į ją.

Nebūtų pajėgusi atsiplėšti, net ir labai norėdama: juos supančiojo aistros jėga, reikalaujanti dar didesnio intymumo. Dar alkanesnė, dar labiau įsiutusi. Ji užvaldė visus pojūčius. Prarijo. Nesivaldydami ir nevaržomi jie mėgavosi malonumo akimirkomis.

Lūpos susiliejo, liežuviai glostė vienas kitą, laižė ritmingai, giliai, šiurkščiai, nepaprastai aistringai. Jo rankos nuslydo per nugarą, apsivijo liemenį, paskui suėmė užpakaliuką, tvirčiau prispaudė merginos pilvą prie savo kūno.

Paskutinį kartą kūnišką pasitenkinimą ji patyrė neatmenamais laikais. Ir niekada nebuvo tokia įkaitusi po keleto įžūlių sakinių ir vos poros bučinių. Bet tai – ne šiaip bučiniai. Lena dejavo, nes nuo tokių aistringų bučinių protas, regis, visiškai aptemo.

Merginą užvaldė tokia aistra, kad ji nepajėgė atgniaužti pirštų, bet praskleidė jo švarką, kad galėtų prispausti stangrias geliančias krūtis prie plačios krūtinės. Patraukė stipriau, ir švarkas nusmuko nuo pečių, įkalino vyro rankas, ir šios buvo kaip tik ten, kur Lena troško: sugriebusios jos klubus, sulig kiekvienu liežuvio brūkštelėjimu spaudė vis stipriau.

Trinktelėjo durys. Pasigirdo daugiau garsų – vyriškų balsų.

Vaikinas ją kaipmat paleido. Lena atsitrenkė nugara į sieną – į šaltą, kietą tikrovę. Jis žengė priešais, užstojo savo kūnu, kad jos nebūtų matyti pro duris. Keista, kad ją gynė. Tačiau Lena nesustojo padėkoti. Juk tik ką į šipulius sudaužė savo reputaciją.

Protas šaukte šaukė, ir kūnas jam pakluso.

Mergina spruko.