Читать книгу Paaukštinta… į žmonas - Paula Roe - Страница 1

– Ką tu padarei?

Emilė Reinolds patraukė telefono ragelį nuo ausies ir susiraukė, paskui vėl prispaudė jį prie smakro.

– Pabučiavau savo šefą.

– Palauk. Sugrįžkime atgal, – pareikalavo vyresnioji sesuo Eidžė. – Tu pabučiavai Zaką Preskotą.

– Aha.

– Tą Dievo vaikį, sukurtą tam, kad priverstų moteris graudentis iš džiaugsmo.

– Tą patį.

– Tu, mano mažoji sesutė, kuri nemėgsta staigmenų ir valdo vyrišką įmonę laikrodžio rodyklių tikslumu.

– Nereikia nuolat priminti, aš pati žinau, kad esu kvailiausia moteris pasaulyje.

Įsitaisiusi ant patogios dvivietės sofutės, užsimetusi chalatą, o kojas sukryžiavusi ant kavos staliuko Emilė nesunkiai galėjo patikėti, kad praėjusi savaitė buvo tik per lakios jos vaizduotės vaisius. Bet ji tebejuto keistą šilumą.

– Ema, tu pati laimingiausia moteris pasaulyje! Ar buvo gera?

– Gal tu nesiklausei? Jis mano šefas. Galų gale buvau užmezgusi tvirtus ir gerbtinus darbo santykius, bet ėmiau ir iškrėčiau kvailystę. Kalbu apie déjà vu.

– Ką reiškia buvau užmezgusi? – Emilė išgirdo keistą garsą – sesuo užtrenkė duris. – Prašyčiau išsamiau.

Ji suaimanavo ir nutraukė rankšluostį, apvyniotą ant ką tik ištrinktų plaukų.

– Praėjusią savaitę atostogavau. Jis man paskambino ketvirtadienio naktį iš biuro, girtut girtutėlis. Parvežiau jį namo, palydėjau iki paradinių durų, netikėtai suklupome… ir šis tas nutiko.

– Ak, kaip banalu – suklupom ir pasibučiavom.

Emilė susiraukė ir įsižiūrėjo į savo veidą tamsiame televizoriaus ekrane. Zakas buvo girtas, bet tai nepateisina jos elgesio: ji slapčia geidė nepasiekiamo vaikino, o pastarieji metai pavertė ją dar didesne kvaile.

– Visai nejuokinga. Supanikavau, užsidariau namuose ir praleidau visą savaitgalį mąstydama.

– Tai pavojinga. Ir?..

– Ir padėjau tašką. Šįryt. Elektroniniu paštu.

– Ak, Ema! Pamiršai girtą bučinį? Kodėl?

– Žinai kodėl? – Ji persibraukė drėgnus plaukus ir jų galiukus apsuko aplink pirštus. – Negalėsiu išgyventi dar vieno nepagrįsto kaltinimo.

– Bet Zakas visai ne toks, tas bukagalvis melavo!

Emilė atsiduso, pyktis it kietas gniužulas nusirito į papilvę. Manė, kad didžiųjų įmonių pasaulyje ko nors pasiekti padeda talentas ir atsidavimas, o ne šviesūs plaukai ir ne trumpi sijonai. Ji visada rengėsi kaip profesionalė, visada sunkiai dirbo net ir laikinuose darbuose, tikėjosi, kad vieną dieną darbdavys ją pastebės ir įvertins.

Prieš ketverius metus įvertino, bet tik ne taip, kaip tikėjosi. Laikiną vietą vienoje pirmaujančių Perto buhalterijos įmonių galėjo gauti pasinaudojusi ryšiais, – tai sužinojo po šešių mėnesių per Kalėdų vakarėlį biure. Pirmąkart apsivilko mini sijonėlį ir dailią palaidinę, ir balkone ją grabaliojo generalinis direktorius.

Emilė krūptelėjo. Jai buvo dvidešimt dveji, jautėsi pažeminta ir tokia vieniša. Neturėjo nei šeimos, nei namų, nieko, – kol numirė kažkoks dėdė, kurio ji niekada nepažinojo, ir paliko jai butą Auksinėje pakrantėje. Todėl Emilė iškeliavo tiesiai į Kvinslandą ir pradėjo viską iš naujo su dar nesugijusiomis žaizdomis ir naujutėlaičiu kietakaktės požiūriu. Plaukus susišukavo atgal, užsidėjo akinius, įlindo į vienspalvį verslo kostiumėlį ir apsiavė patogius batus, kad atrodytų kaip rimta profesionalė. Jos pastangos atsipirko, nes prieš dvejus metus ji tapo Zako Preskoto asmenine padėjėja.

– Gal viskas ne taip blogai, kaip manai, – pasakė Eidžė.

– Ne, viskas daug blogiau. – Emilė atsiduso. – Visi reikalai su vyrais baigti.

Sesuo užspringo gėrimu.

– Vadinasi, po kelių kvailų, nepagrįstų kaltinimų baimės ir nevykėlio buvusio vyro tu tapai homoseksuali?

– Ne. – Emilė sukikeno. – Norėjau pasakyti, kad daugiau neįsitrauksiu į jausmų žaidimus, nesumesiu su jais skudurų ir nebesvaigsiu.

– Ak! Tu pagaliau įveikei tamsos periodą?

Emilė nusikvatojo.

– Na, per jį bent jau galima mylėtis be įsipareigojimų.

– Bet juk taip darau aš. Tu esi angelas. Nepaprastai organizuota gera mergaitė, valdoma stipraus moralės kompaso ir ieškanti Pono Teisinguolio.

– Taip, bet pažiūrėk, prie ko visa tai mane privedė. – Emilė pasuko galvą siauro koridoriaus pusėn. – Kažkas atėjo.

– Prakeikimas. Sakiau tam striptizo šokėjui, kad būtų po septynių.

– Labai juokinga. Klausyk, pasimatysime šįvakar. Pusę devynių Jupiteryje, gerai?

– Aha. Tikiuosi išgirsti daugiau smulkmenų. Laimingo dvidešimt šeštojo gimtadienio, Ema.

Gimtadienis. Emilė išjungė telefoną ir susiraukė, nes beldimas į stiklines duris vis stiprėjo.

– Gerai, ateinu!

Tikriausiai senas piktas paštininkas ir vėl skųsis, kad ji neturi pašto dėžutės. Skubėdama nuo knygų lentynos pagriebė gumutę, susirišo plaukus. Bėda ne tik dėl vyrų, bėda ir ji pati. Dvejus metus organizavusi kiekvieną Zako Preskoto gyvenimo smulkmeną, dirbusi dvylika valandų per dieną ir taupiusi kiekvieną dolerį, Emilė pagaliau turėjo tiek, kad galėjo pradėti savo verslą. Laisva savaitė turėjo būti užuomina apie išėjimą iš darbo ir palengvinimas Zakui. Bet ji virto asmenine patarnautoja.

Bum, bum, bum.

– Po velniais, Džordžai. – Ji truktelėjo durų rankeną. – Ar gali liautis… Ak.

– Kas čia, po galais? – prie jos slenksčio stovėjo Zakas Preskotas, įniršęs kaip šuo, kumštyje spaudė suglamžytą popieriaus lapą.

Emilė atsargiai žengtelėjo atatupsta. Zakas – ne rėksnys. Vieną vienintelį kartą ji girdėjo, kaip jis prarado savitvardą – prieš kokius metus, kai telefonu kalbėjosi su tėvu.

– Prašymas išeiti iš darbo, – tyliai pasakė ji.

Žalių alyvuogių spalvos Zako akys susiaurėjo.

– Kodėl?

Kaip apibūdinti drugelių būrį? Spiečius? Kad ir koks tas žodis, jos pilve suplasnojo begalė drugelių. Zakas Preskotas vilkėjo glamžytomis tamsiai pilkomis kelnėmis, nepriekaištingai baltais ilgarankoviais marškiniais ir mėlynai žaliais sūkuriukais pagražintu šilko kaklaraiščiu, kurį ji pirko jam per praėjusias Kalėdas. Jo Žgūra įspūdinga, bet Emilės dėmesį patraukė veidas: gražus, griežtų bruožų, kuriuos paveldėjo iš tamsaus mąslaus tėvo ir šviesiaplaukės žaliaakės švedės motinos. Elegantiški, aristokratiški bruožai ir įdegusi kruopščiai nuskusta oda išmušė iš vėžių, ir Emilė jautė, kaip jo spinduliuojamas seksualumas atsiliepia tvinkčiojimu jos kraujagyslėse.

Ji sumirksėjo.

– Nes aš išeinu.

– Tu negali išeiti. – Jis žengtelėjo į priekį, ir Emilei neliko nieko kito, tik duoti jam kelią.

Platus kūnas įsiveržė į jos erdvę, jo buvimas – regis, didesnis už patį gyvenimą – susiurbė visą orą iš mažučio vieno kambario butuko. Atrodė pribloškiamai.

Emilė įkvėpė šiek tiek oro, ir savitas, gaivus, bet nuodėmingas jo aromatas suvirpino jos šnerves, apgaubė jusles, ir jos galva pradėjo suktis nuo saldžių prisiminimų. Emilė mintyse suskaičiavo iki trijų ir švelniai uždarė duris.

Zakas stabtelėjo poilsio kambario viduryje: visiška priešingybė kukliam ir dailiai sutvarkytam jos turtui. Emilė sukryžiavo rankas, kai jis nužvelgė ją visą, įsistebeilydamas į jos veidą be makiažo ir drėgnus plaukus.

Aš beveik nuoga.

Ją pylė karštis, kai stipriau susiveržė aptrinto chalato diržą aplink juosmenį. Gilus primerktų akių žvilgsnis susmigo į ją. Jis spoksojo taip, kad atrodė, jog permato visas jos paslaptis. Visai kitaip nei ketvirtadienio vakarą, kai atrodė neatsargus, gal net pažeidžiamas. Parklupdė ją greičiau nei Sautporto žudiko smūgių banga.

– Negali išeiti, – pakartojo jis, o gilios raukšlės tebevagojo nuostabų veidą.

Ji sumirksėjo.

– Kodėl ne?

– Na, pirmiausia, tave pavaduojanti… Amberė… užkniso.

– Ebonė. Ji atėjo iš Rinkodaros skyriaus ir padarė man malonę.

– Ji sujaukė duomenų formavimo sistemą.

– Suprantu. – Emilė atidžiai stebėjo, kaip Zakas masažuojasi kaklą.

Dveji glaudaus bendradarbiavimo metai leido perprasti, kad nuostabią jo galvą kamuoja skausmai. Akimirką ji pajuto gailestį.

– Ir deda cukraus man į kavą.

Vargeli. Aš jį išpaikinau.

– Ir spėju… neprimena, kada laikas pavalgyti?

Zako žvilgsnis buvo rūstus, jis vis dar trynėsi sprandą.

– O prakeikti jos kvepalai man sukelia galvos skausmą. Nejuokinga. Šią savaitę viskas virto tikru košmaru. Man reikia, kad sugrįžtum.

O vargeli. Emilė tirpo kaip ledai vasarą, ji laikėsi tik sukaupusi visą valią. Ji norėjo atsidusti, bet tik tyliai nurijo seiles.

– Tau manęs reikia? – tyliai paklausė ji.

Zakas skubiai linktelėjo.

– Dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties Viktoras Preskotas ketina paskelbti mane savo įpėdiniu.

– Tavo tėvas? Viceprezidentu?

– Aha.

Oho. Apstulbusi Emilė išsižiojo. Zakas niekada nekalbėjo apie savo praeitį nė apie šeimą: atrodė, kad Auksinėje pakrantėje jis išdygo suaugęs ir ėmė vadovauti milijono ar panašios vertės metinei apyvartai. Aišku, Emilė žinojo, kad jo tėvas yra griežtas milijardo dolerių programinės įrangos įmonės generalinis direktorius, bet nieko daugiau. Zakas mokėjo jai ne už tai, kad liežuvautų su kitais darbuotojais.

– Štai dėl ko tu… – ji mandagiai nutilo, bet jis valdingu mostu išsklaidė jos dvejojimą.

– Prisigėriau biure. Taip. Nelabai gražiai pasirodžiau valytojams.

Jos šefas darbe niekada negerdavo. Štai dėl ko jis paskambino jai, ištikimajai padėjėjai, kad parvežtų jį namo. Puikumėlis.

– Zakai. – Emilė atsiduso. – Praleidau dvejus metus, stengdamasi būti pačia geriausia asistente, kokią tau teko turėti. Derinau tavo darbą ir asmeninį gyvenimą, neaiškinau ir nesiskundžiau. Raminau klientus ir organizavau paskutinės minutės susitikimus, verslo keliones ir pasimatymus. Dirbau viršvalandžius ir savaitgaliais daugiau kartų nei galėčiau suskaičiuoti…

– Net nepagalvojau, kad tu taip nekenti savo darbo, – įsiterpė jis.

– Visai ne! Man patiko. Tiesiog… tiesiog pats laikas keistis.

– O padėti man susitvarkyti su painiava ir su viceprezidento pareigomis – netinkamas pasikeitimas?

– Ne… taip. Aš tik… Aš išeinu, aišku?

Akimirką stojo tyla – nejauki ir beveik juntama, kol Zakas lėtai ištarė:

– Tai pasakyk man, kas nuviliojo mano padėjėją, pačią geriausią, kokią tik kada nors turėjau… – Jis kiek patylėjo. – …kai man jos labiausiai reikia?

Ir vėl tas žodis. Reikia.

Užplūdo kvailos fantazijos: jose Emilė regėjo daugiau nei pavogtą bučinį. Na, ją visą glamonėjo neįtikėtinai raumeningos ilgapirštės rankos…

Ji sumirksėjo ir pasitaisė įsivaizduojamą plaukų sruogą, laukė, kol jis prisimins Tą Naktį. Bet laikrodis tiksėjo, o jis tik spoksojo. Tai ją pribloškė.

Jis neprisimena.

Emilė pajuto kylantį karštį, lėtai užliejantį jos sprandą. Galiausiai – skruostus, du liepsnojančius jos kvailumo išdavikus. Kol jos viso savaitgalio mintys, kaip pakartoti nustatytas kompaktinis diskas, sukosi apie bučinį, Zakas nesugaišo nė sekundės, jį prisimindamas.

Na, kažin, ko tu tikiesi, kai jam ant lėkštutės buvo patiektos technologijų viceprezidento pareigos?

– Ką nors pasakysi? – dabar prabilo jis ir sukryžiavo rankas.

Emilė atsiduso.

– Galiu išmokyti kitą žmogų.

– Aš nenoriu nieko kito. – Jis perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, vieną ranką vėl pakėlė prie sprando. Emilė susižavėjusi stebėjo, kaip jis išsiblaškęs masažuoja, kaip po įtemptais marškiniais atsipalaiduoja raumenys. – Aš, žinoma, pakelsiu tau atlyginimą.

– Bet aš nesuprantu, kodėl tu gausi… norėjau pasakyti… – Ji nutilo.

– Kodėl staiga gausiu programinės įrangos įmonę? Ar kas atsitiko mano įbroliui, kuris buvo akivaizdus ir neginčijamas paveldėtojas? – Jis gudriai žiūrėjo į nuraudusią Emilę. – Sužadinau smalsumą?

– Ne, – pamelavo ji.

Zakas atsainiai šyptelėjo – jo šypsnys jos pilve visada sukeldavo uraganą.

– Tikrai? Įmonėje baisi sumaištis. Reikia susitarti dėl susitikimų, suplanuoti juos iš anksto. Juk nekantrauji viską sutvarkyti.

– Manęs visai nedomina nesveikas smalsumas ir biuro darbuotojų paskalos.

– Taip, – pasakė jis ir akimis lėtai nužvelgė Emilę, – tai tiesa. Todėl manau, kad tai – paaukštinimas. Esu pasiryžęs mokėti dukart daugiau, kad ir kiek tau siūlo.

– Pinigai – ne svarbiausia. – Ji pasisuko ir nuėjo prie sofos: jai žūtbūt reikėjo erdvės blaiviai pamąstyti. – Zakai, tu esi darboholikas. – Pakėlusi numestą rankšluostį ji žvilgtelėjo per petį. Jis žiūrėjo įtariai. – Ir tai nėra blogas dalykas, tik… tikiesi, kad ir aš būsiu tokia pat. Aš noriu pati valdyti savo likimą – noriu pati sau vadovauti ir priiminėti sprendimus. – Ji įžūliai kilstelėjo smakrą. – Studijuosiu universitete, kad gaučiau smulkiojo verslo diplomą. Aš įkursiu savo įmonę.

– Ką darysi?

– Įkursiu savo įmonę. Žinai: laiko valdymas, instruktavimas, patarimai, kaip klientams rasti savo kelią… – Ji susiraukė, nes Zakas kažkodėl tylėjo. – Et, pamiršk tai. Aš jau pasirašiau ir sumokėjau už pirmą semestrą. O dėl tų dviejų savaičių – aš neimsiu paskutinio užmokesčio.

Visus metus dirbdama su Zaku Preskotu Emilė plušo kaip tikra profesionalė, nepriekaištingai, nepasiduodama paskaloms. Niekada nereagavo į geraširdiškus pasierzinimus ir neperžengė standartinių, neįpareigojančių paklausimų Kaip praėjo savaitgalis? Emilė tikėjo, kad kaip ir visi kiti trisdešimt jo biuro darbuotojų, Zakas laikė ją vidutinės išvaizdos vieniša karjeriste, kuri neišsiskiria iš minios ir tikrai negalėtų priklausyti klubui Aš susitikinėjau su Zaku Preskotu. Todėl ketvirtadienio bučinys atrodė dar labiau žeminantis, nes jį galima pamiršti. Kaip ir ją pačią.

Nors puikiai pasiklojo, tačiau miegoti tikrai buvo nepatogu.

Jis susiraukė, kol Emilė stovėjo rankose laikydama sunkų drėgną rankšluostį. Ji niekada tyčia nemetė jam iššūkio… iki šiol. Jo žandikaulis žavingai įsitempė po šilta, lygiai nuskusta oda. Tu gerai žinai, kokia šilta jo oda. Ir kokia lygi. Ir kaip kvepia – it slapti, uždrausti bučiniai apelsinų giraitėje – jaudinantys, gaivūs, džiuginantys…

Susigėdusi ji suskubo nuo kavos staliuko nurinkti praėjusio vakaro išsinešti skirto maisto indus, o išdavikė širdis ėmė sparčiai daužytis.

Jis nusekė paskui ją į virtuvę.

– Paklausyk. Jei esi žūtbūt pasiryžusi veikti, negaliu tavęs sustabdyti. Bet dar tik spalis. Dar turi beveik penkis mėnesius iki semestro pradžios, tai kodėl iki tol negali padirbėti pas mane? Ir padėti sutvarkyti šį kvailą tėvo pokštą?

– Aš ne… – Ji staiga atsigręžė nuo kriauklės, bet jis stovėjo kaip tik ten – didelė, gardžiai kvepianti, kietų raumenų siena.

Emilė vos neatsitrenkė į plačią krūtinę. Kol jos kūnas nepradėjo erzinamai virpėti iš džiugesio, ji žengė žingsnį atatupsta. Jis nepražiopsojo jos atsitraukimo, nes suraukė kaktą.

– Supykai, kad ketvirtadienio vakarą sutrukdžiau tavo atostogas?

Tylėdama ji įsmeigė į jį nepatiklias dideles akis, o pyktis virte virė.

– Manai, kad mano karjeros pokyčiai – tie, kuriuos planavau daugybę mėnesių, – gali būti pamiršti, vos pareikalauji parvežti tave namo? Turėčiau paminėti, kad net nepadėkojai.

– Spėju, kad ne, – sumurmėjo Zakas. Paskui dusliai pridūrė: – Ačiū. Kad parvežei mane namo.

– Prašom.

Jis pažvelgė jai į akis, žiūrėjo kiek ilgiau nei reikia, paskui nusuko akis ir susigrūdo rankas į kišenes. Jeigu ji ko nors ir tikėjosi, bet ko, kas išduotų ankstesnį artumą, teko nusivilti. Jo lūpos brūkšniu, ir Emilė pastebėjo, kad jis susierzino, nors ir stengėsi susivaldyti.

Buvau teisi, jis neprisimena.

– Biure aš šiaip sau negeriu, – netikėtai prisipažino Zakas.

– Žinau.

– Taip. – Jis ir vėl atidžiai ją apžiūrinėjo. Emilė pasijuto nepatogiai. – Tu žinai.

Šilta rytmečio saulės šviesa krito pro mažutį virtuvės langelį ir, regis, ėmė tirštėti, apsivijo jos kūną ir sukėlė nesmagų maudimą papilvėje. Kai ji sužiuro į jo lūpas, užliejo uždraustas to vakaro džiugesys. Emilė atminė pustuštį tekilos butelį, karingai spindinčias akis, nors biure švietė blanki šviesa.

– Man reikia apsirengti, – pagaliau išpyškino ji. Jis blykstelėjo akimis, o Emilei ėmė trūkti oro. – O tau reikia eiti.

– Pagalvosi apie mano pasiūlymą?

– Išeisi, jeigu pažadėsiu pagalvoti?

– Tik jeigu pagalvosi apie tai, – pasakė jis. – Mums abiem tai į naudą. Padirbėsi man dar penkis mėnesius ir gausi didelį paskatinimą. Laimėsime abu.

– Pažadu apie tai pagalvoti.

Ji sekė jam iš paskos, kai Zakas ėjo koridoriumi, stebėjo, kaip atidarė duris, peržengė slenkstį, ir žinojo, kad negrįš – negalės grįžti ir dirbti Zakui. Tik ne po bučinio. Jai visai nereikia dar daugiau chaoso: juk visą vaikystę praleido kovodama dėl tvarkos.

Zakas stabtelėjo laiptų aikštelėje ir susimąstęs atsigręžė.

– Kaip mano automobilis nuo biuro nukeliavo iki mano namų?

Emilės lūpos nevalingai trūktelėjo.

– Tas automobilis – didelis ir gražus.

– Leidau tau vairuoti savo Porsche?

– Žinoma. – Ji negalėjo užgniaužti pasipūtėliškos šypsenos. – Tu juk buvai girtas.

Jis susiraukė ir pasikasė smakrą.

– Tu be pagalbos parvilkai mane namo?

– Aha.

Buvo rankomis apkabinusi jo liemenį, kai maloni jo šiluma atitraukė dėmesį, kol vedė Zaką pro priekines duris. Ir tada…

Bet kas galėjo padaryti klaidą. Jis kluptelėjo, o ji vos vos išlaikė pusiausvyrą, ir jie atsigręžė vienas į kitą tą pačią akimirką. Jų lūpos susitiko. Ir dar kartą susilietė. Ir lietėsi tol, kol Emilei pavyko išsilaisvinti ir ištrūkti.

Likimo ironija, kad kvaila klaida aiškiai nušvietė jos gyvenimo planus.

Atsidususi susiveržė chalato diržą.

– Viso, Zakai. Pranešiu tau, ką nuspręsiu.

Lyg niekada nebūčiau bučiavusi savo šefo ir tikėjusi, kad viskas bus gerai. Po visko, kas nutiko, stengsiuosi amžiams ištrinti jį iš savo atminties.

§

Zakas nelabai girdėjo tylų durų trakštelėjimą už nugaros, buvo pernelyg apimtas nevilties. Praėjo pro medinius turėklus, perėjo žole apaugusį šlaitelį prie daugiabučio aukštėliau, Duringano gatvėje, prie ilgų žiočių, kurias vietiniai vadina Skersgatviu, spindinčiu ryto saulėje ir viliojančiu praleisti tingią dieną ant smėlėtų krantų.

Ne Emilę. Ji – darbdavio svajonė: visada punktuali, nepaprastai darbšti ir be galo protinga. Ji žino, ko jam reikia dar prieš tai, kai jam ko nors prireikia. Ji žino, kokią kavą jis geria, visada primena, kada valgyti ir pasilieka iki paskutinės akimirkos.

Ir nepakartojamai bučiuojasi.

Girgžtelėjo laiptai, garsiai protestuodami atkartojo jo susierzinimą. Jis neįsitikinęs, kad Emilė sugrįš, vadinasi, reikia apgalvoti B planą.

Kai jaučiasi nesmagiai, Emilė tankiai mirksi. Tai panėšėjo į nervinį tiką, kai storos ir nepaprastai ilgos blakstienos virpėjo virš jūros žydrumo akių, pridengtų akiniais. Zakas pastebėjo tai, kai nerūpestingai pasiteiravo apie jos savaitgalį. Susidomėjęs ir patenkintas, jis buvo priverstas išsiaiškinti savo teoriją. Patvirtinimo sulaukė tuomet, kai galų gale susitarė dėl pagrindinio dalyko ir draugiškai pajuokavo, kad sumažintų įtampą.

Ji taip pat mirksėjo, kai jis ją pabučiavo.

Jis stabtelėjo ant takelio, jauki pavasario šiluma nepadėjo numalšinti lėtai tvinkčiojančio galvos skausmo. Velnias, kiek užuominų reikia pakišti moteriai? O ji vis tiek nepalaužiama ir atsisako pripažinti jo bučinį.

Bučinį, kuris stipriai sukrėtė jo pasaulį.

Kuris vieną akimirką nukreipė jo mintis nuo technologijų viceprezidento žlugimo, sukėlusio ilgai užsitęsusio pykčio bangą. Tik viena akimirka, bet pakankamai ilga ir galinga, kad sukrėstų, pasiektų paslėpsnius ir nepaprastai lengvai sukeltų saldžius ir geidžiamus vaizdinius apie Emilę lovoje.

Ji ne tik pati geriausia padėjėja, kokią jam teko turėti. Ji sužadino smalsumą taip, kad susidomėjimas darbu tapo pagrindiniu dalyku per paskutinius kelis mėnesius.

Ir pirmą kartą per visus tuos mėnesius jis troško. Geidė stipriai ir aistringai.

Zakas peržvelgė peizažą, atsirinko savo įmonės įvykdytus projektus kitoje upės pusėje, su giliu pasididžiavimu užsižiūrėjo į lygias, tvarkingas daugybės milijonų dolerių vertės namų linijas. Kai kuriuos namus savo rankomis perprojektavo, pastatė ir pavertė pelnu. Bet net ir dabar, samdydamas visą darbo dieną dirbančius tarnautojus ir Įmonės plėtros skyrių, jis vis dar projektavo pats. Taip, jis gali leisti sau pasirinkti ir apsispręsti dėl klientų, bet autentiški projektai tebebuvo kuklūs įrodymai, kiek daug jis pasiekė.

Jo dienos buvo puikiai organizuotos. Jam patiko darbas, moterys, su kuriomis susitikinėjo, ir apskritai gyvenimas. Zakas jautėsi ramus, ne taip, kaip ankstesniais metais, kupinais nepaliaujamų jausmų pokyčių, streso ir migrenos, bemiegių naktų ir begalinių konfliktų dienų.

Savo naujajame gyvenime jis dirbo kaip juodas jautis. Jo tėvas jį išmokė vieno dalyko: viskas, kas yra vertinga, lengvai nepasiekiama.

Ypač kai tai susiję su moters užkariavimu.

Jis įkalbės Emilę sugrįžti, kurį laiką stengsis išsiaiškinti, ar migloti jo prisiminimai – tikri, ar ji su juo bučiavosi nekantriai ir noriai.

Jis pakėlė akis į jos buto duris, žvilgtelėjo į užtrauktas svetainės lango žaliuzes.

Iš kur gali žinoti. Tą pačią dieną, kai pasikeitė jo gyvenimas, galiausiai sulaukė atsakymo į mėnesius spėliotą klausimą, kas slypi po griežtais Emilės darbo kostiumėliais. Prie jo biuro ji pasirodė be Žrminių akinių, su apsmukusiais marškinėliais, Ugg pusbačiais ir džinsiniu sijonėliu, kuris aptempė neparastai dailų riestą užpakaliuką.

Jo padėjėja slėpė nuostabų kūną. Kodėl?

Užsimerkęs jis vis dar jautė putlių jos krūtų prisilietimą, kai ji vedė jį namo. O taip. Ji paniro į bučinį, nors jis truko vos ilgiau nei trys mikrosekundės.

Paskendęs svajose Zakas atsipeikėjo tik tada, kai vos neatsitrenkė į nepažįstamąjį.

Vyriškis buvo kaip mūro siena: stipruolio kūnas įspraustas į žvilgantį kostiumą, o sklindančioje nuo jo grėsmėje nebuvo nė krislo garbingumo. Ne tik viską užgožianti vyriškio išvaizda siuntė įspėjamuosius signalus, kai jis siauručiu takeliu praėjo pro Zaką ir linktelėjo šiam. Bet ir susikaupimas, nemaloni aura, spinduliuojanti nuo lygaus kavos spalvos veido ir gudrių akių žvilgsnis, kuriuo perliejo Zaką, prieš susitelkdamas į savo tikslą.

Zakas matė tokį žvilgsnį ir anksčiau. Velnias, darbe jis buvo su juo susidūręs daugybę kartų. Deja, konstravimo pramonė susiduria su banditais, manančiais, kad gali papirkti arba įbauginti konkurentus.

Jis lėtai atsigręžė ir žiūrėjo, kaip vyras prieina prie laiptų ir lipa aukštyn.

Emilės butas buvo vienintelis antrame aukšte.

Zakas skubiai grįžo atgal, pasislėpė po mediniu balkonu, kai išgirdo, kaip Emilė atidarė duris.

Jis žvilgtelėjo pro medines juosteles. Ji neatvėrė apsaugos skydelio. Protinga mergaitė.

– Jūs – ponia Katalano? – paklausė milžinas.

– Tiesą pasakius, panelė Reinolds.

Zakas susiraukė. Kada, po šimts, ji buvo ištekėjusi? Bet juk ir be to yra tūkstančiai dalykų, kurių jis apie ją nežino – ir ne tik dėl to, kad atsargiai pasiteiraudavo.

– Bet Džimio Katalano žmona, teisingai? Šarlenės ir Piterio dukra, jaunesnioji Andželinos sesuo?

Stojusią tylos akimirką Zakui pasirodė, kad priblokšta Emilė giliai įkvėpė.

– Kas čia vyksta?

– Džimis skolingas mano bosui.

– Kas yra tavo bosas?

– Vadinkime jį… Džo.

Kai galiausiai Emilė atsakė, kalbėjo tokiu pat balsu ir taip pat ryžtingai, lyg bendrautų su reikliais klientais.

– Apgailestauju, bet Džimis mirė prieš septynis mėnesius.

Zakas žagtelėjo iš nuostabos. Jo padėjėja slepia kur kas daugiau, nei jis kada nors galėjo numanyti.

– Girdėjau, – pasakė Milžinas, – ir apgailestauju dėl netekties. – Jo tonas buvo bejausmis. – Džo yra gailestingas verslininkas. Jis leido tau ilgiau pasielvartauti, o dabar jam reikia pinigų.

– Kokių pinigų?

Zakas pasilenkė ir įsižiūrėjo – pastebėjo, kad Emilė uždarė duris. Milžinas trenkė į ekraną, kad net suskambėjo, išgąsdino ją ir dar labiau sudomino Zaką. Įsiutęs jis norėjo pulti, bet paskutinę akimirką suveikė saugumo instinktas. Tvyrojo įtampa, Zakas laukė.

– Tu buvai Džimio laiduotoja, vadinasi, jo skola dabar yra tavo skola! – grėsmingai kriokė vyriškis, netekęs kantrybės.

– Aš nieko nepasirašiau.

Pasigirdo lapų šiurenimas.

– Čia tavo parašas, tiesa?

– Atrodo kaip mano. Bet aš ne…

Milžinas atsiduso, lyg jos atsakymas būtų jį nuvylęs.

– Turi keturiolika dienų susimokėti.

Emilė patylėjo, paskui išrėžė:

– Vadinasi, pasimatysime teisme.

Vyras prapliupo sodriu grėsmingu juoku, Zakui net oda pašiurpo.

– Tokio vaikino kaip Džimis žmona žino taisyklę: Jokių policininkų, jokių advokatų. Mano bosas nešvaistys pinigų teismams. Aišku? Štai mano kortelė. – Girdėti, kaip kažkas brūkštelėjo ir sugirgždėjo: vyras įkišo kortelę į tarpdurį. – Pranešk, kai turėsi pinigus. – Jis nutilo. Toliau kalbėjo jau tyliau, bet grėsmingiau: – Tavo sesutė – labai graži mergytė. Jai… trisdešimt ar panašiai? Ir turi naujutėlaitį automobiliuką…

– Nesiartink prie mano šeimos.

Iš ryžtingų Emilės žodžių dvelkė panika ir smigo Zakui tiesiai į širdį. Jis sugniaužė kumščius.

– Ei, aš tik apsiuostinėjau. – Vyriškis pašaipiai kilstelėjo rankas. – Žinai, tu visada galėtum susimokėti skolas ir kitaip…

Piktas Emilės trinktelėjimas durimis ir užrakto spragtelėjimas buvo paskutinis kantrybės lašas. Kai vyriškio kikenimas pasiekė laiptus, Zakui kvapą užėmė žvėriškas įniršis, užgožė sveiką protą ir savisaugos instinktą.

Jis išsitiesė, atlošė pečius, mankštindamas sprandą, pasukiojo galvą. Tada išėjo ant tako ir užtvėrė kelią.

Milžinas leidosi laiptais, jo veide švietė pasitenkinimas. Kai pamatė Zaką, veide blykstelėjo bauginantis įspėjimas.

– Ei, vyruti, – atsainiai tarstelėjo Zakas ir prisivertė pamažu atgniaužti kumščius. – Turi minutėlę?