Читать книгу Sicilietiškos aistros - Сандра Мартон - Страница 1

Pirmą kartą pastebėjo ją Air Italy VIP laukiamojoje salėje.

Pastebėjo? Vėliau jam tai pasirodys kaip prastas pokštas. Ar galėjo jos nepastebėti?

Tiesa ta, kad į jo gyvenimą ji įsiveržė taip subtiliai, lyg uždegta fejerverkų grandinė. Vienintelis skirtumas – fejerverkai ne tokie pavojingi.

Drakas sėdėjo odiniame krėsle prie langų ir kaip įmanydamas apsimetinėjo vyru, nešiojamajame kompiuteryje skaitančiu elektroninį dokumentą, nors iš tiesų labai trūko miego, smarkiai veikė laiko juostų kaita ir jis buvo pernelyg įsitempęs, todėl vos pajėgė išlaikyti į ekraną nukreiptą žvilgsnį.

Tarsi to būtų maža, jam velnioniškai skaudėjo galvą.

Šešios valandos skrydžio iš Maui į Los Andželą. Dvi valandos ten, paskui šešios valandos į Niujorką ir vėl dviejų valandų pertrauka, tįstanti trijų link.

Drakas apskritai negalėjo įsivaizduoti žmogaus, kuriam patiktų tokia nesibaigianti kelionė, o jam, pratusiam skraidyti nuosavu prabangiu 373 orlaiviu, tai buvo stačiai nepakeliama.

Tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių jis neturėjo iš ko rinktis.

Drako lėktuvą, kaip ir buvo planuota, remontavo, o netikėtai prireikus grįžti į Romą ieškoti kito nebuvo laiko.

Net Drakas Valentis – princas Drakas Marčelas Valentis, mat jis buvo įsitikinęs, kad darbščioji padėjėja mėgindama surasti patogesnį kelionės būdą pasitelkė visą, nors ir kvailą, titulą, – negalėjo paskutinę minutę tarpžemyniniam skrydžiui išsinuomoti orlaivio.

Iš Maui į Los Andželą jis skrido antrąja klase, įspraustas į vidurinę sėdynę tarp vyro, užsikvempusio ant juos skyrusio ranktūrio, ir begėdiškai džiaugsmingos vidutinio amžiaus moters, kuri be perstojo plepėjo jiems skrendant virš Ramiojo vandenyno. Drakas nuo mandagių mhm ir aha perėjo prie tylos, bet jai tai nesukliudė iškloti visos gyvenimo istorijos.

Skrendant per šalį į Kenedžio oro uostą jam labiau pasisekė, nes pasičiupo staiga atsilaisvinusią vietą pirmojoje klasėje, tačiau greta sėdėjęs žmogus trokšte troško pasišnekučiuoti – jo neužčiaupė net akmeninė Drako tyla.

Paskutinei kelionės atkarpai – daugiau nei šešiems tūkstančiams kilometrų, kuriuos įveikus galiausiai atsidurs namie, – Drakas nuėjęs prie vartų, stebuklų stebukle, gavo dvi vietas pirmojoje klasėje – vieną sau, o kitą tam, jog tikrai keliautų vienas.

Paskui patraukė į laukiamąją salę guodžiamas vilties, kad galbūt galės nusnūsti arba bent nusiraminti prieš jo laukiančią akistatą.

Lengva nebus, bet paleidęs vadžias iš rankų nieko nepasieksi. Jei gyvenimas jį ko ir išmokė, tai būtent to. Taigi jam tyliai kartojant šią mantrą, stengiantis susikaupti ir sulaikyti pyktį viduje, durys į apytuštę pirmos klasės laukiamąją salę atsilapojo taip smarkiai, kad atsitrenkė į sieną.

Cristo!

Kaip tik tai, ko reikėjo, – niūriai pamanė Drakas skausmui nudiegus smilkinį.

Jis suirzęs pakėlė akis.

Ir išvydo moterį.

Kuri išsyk jam nepatiko.

Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė patraukli. Aukšta. Liekna. Šviesių plaukų. Bet jis pamatė ir įvertino kur kas daugiau.

Moteris vilkėjo tamsiai pilką Armani arba kito panašaus dizainerio kostiumėlį. Plaukus žemai surišusi į dalykišką kaselę. Ant vieno peties kabėjo nedidelio lagamino dydžio kelioninis krepšys, ant kito – išsipūtęs portfelis.

Ir dar jos avalynė.

Juodi bateliai. Gana praktiški, išskyrus smailius aukštus kulniukus.

Drakas prisimerkė.

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų matė tokį derinį. Griežtą šukuoseną. Dalykinį kostiumėlį. Ir smailiakulnius. Tokią išvaizdą renkasi moterys, norinčios išnaudoti visus buvimo moterimi privalumus, bet reikalaujančios, kad su jomis būtų elgiamasi kaip su vyrais.

Tipiška. O jei tokia nuomonė seksistinė, tebūnie.

Drakas stebėjo, kaip ji akimis aprėpė laukiamąją salę. Tokiu vėlyvu metu viduje buvo vos trys žmonės. Ant sofutės sėdinti pagyvenusi pora, nusvarinusi galvas, ir jis. Moters žvilgsnis nuslinko miegančia pora. Užkliuvo už Drako.

Ir užsilaikė.

Jos veide šmėstelėjo neperprantama išraiška. Veidas, teko pripažinti, dailus. Akys toli viena nuo kitos. Aukšti skruostikauliai. Putlios lūpos ir ryžtingas smakras. Drakas laukė; rodėsi, kad ji jau ketino kažką pasakyti… tačiau nusuko žvilgsnį į šalį, ir jis pamanė: bene1.

Nebuvo nusiteikęs plepėti, juolab flirtuoti su moterimi. Po velnių, jis nebuvo nusiteikęs niekam, norėjo tik ramiai grįžti į Romą ir sutvarkyti ten gresiančius nemalonumus, taigi vėl sutelkė dėmesį į kompiuterį, o ji nukaukšėjo marmurinėmis grindimis iki tuščio registracijos stalo.

– Sveiki! – Moters balse buvo girdėti nekantrumas. – Sveiki! – šūktelėjo ji dar sykį. – Ar yra čia kas nors?

Drakas pakėlė galvą. Puiku. Ne tik nekantri, bet ir irzli – ji lenkėsi virš stalo, tarsi tikėdamasi rasti ten ką nors gūžiantis.

– Velnias, – nusikeikė ji ir Drakas su pasibjaurėjimu suspaudė lūpas.

Nekantri. Irzli. Amerikietė. Elgesys, balsas, pasipūtimas – tarsi ant kaktos būtų prisiklijavusi pasą. Drakas nuolat turėjo reikalų su amerikiečiais – pagrindinis biuras buvo įsikūręs San Franciske – ir nors jam patiko vyrų tiesmukumas, jis nemėgo, jog kai kurioms moterims trūko moteriškumo.

Taip, dažniausiai jos gražios, tačiau jam patiko šiltos moterys. Švelnios. Labai moteriškos. Tokios kaip dabartinė jo meilužė.

– Drakai, – iškvėpė ji tą naktį, kai jis prisijungė prie jos Maui pakrantėje išsinuomotų rūmų duše, pakėlė ją ir paėmė vandeniui srūvant ant jųdviejų. – Ak, Drakai, dievinu vadovaujančius vyrus.

Niekas niekada negalėtų vadovauti prie registracijos stalo stovinčiai moteriai, irzliai trepsinčiai smailiakulniu bateliu apauta pėda, nors, kita vertus, ar atsirastų kvailys, norintis pamėginti?

Tarytum perskaičiusi Drako mintis moteris staiga apsisuko ir vėl apžvelgė patalpą.

Pažiūrėjo į jį.

Akių kontaktas truko vos porą sekundžių, trumpiau nei pirmasis, bet jos žvilgsnis buvo skvarbus.

Toks skvarbus, kad jis, priešingai nei ketino, pajuto sukruntant susidomėjimą.

– Labai atsiprašau, kad priverčiau jus laukti, – pasigirdo uždusęs balsas. Laukiamosios salės administratorė skubėjo registracijos stalo link. – Kuo galiu padėti, panele?

Amerikietė atsisuko į darbuotoją.

– Turiu rimtą rūpestį, – išgirdo Drakas ją sakant, tačiau paskui ji pritildė balsą, pasilenkė prie kitos moters ir ėmė skubriai šnekėti.

Drakas atsiduso ir nuleido akis į kompiuterio ekraną. Tai, kad jis bent akimirką atkreipė dėmesį į tą moterį, tik įrodė, kaip jį veikė laiko juostų kaita.

O atsidūręs Romoje jis turi būti visiškai pasirengęs ten laukiančiai situacijai.

Drakas įpratęs spręsti sudėtingas situacijas. Tiesą sakant, jam tai net patiko.

Tačiau dabartinei padėčiai grėsė viešumas, o Drakas, žiniasklaidos nusivylimui, tam nepritarė. Nemėgo viešumo ir niekada jo nesiekė.

Iš tėvo, senelio ir daugybės proprosenelių nuosekliai eikvotos ir per penkis šimtmečius galiausiai kone suniokotos finansinės imperijos griuvėsių jis sukūrė naują.

Ir padarė tai vienas.

Be akcininkų. Be pašalinių. Ne tik finansinėje plotmėje. Jo pasaulyje. Nuosavame asmeniniame pasaulyje.

Didžioji gyvenimo pamoka numero due2.

Tik kvailiai pasitiki kitais.

Štai kodėl vidury nakties sulaukęs asmeninės padėjėjos skambučio Drakas išsiropštė iš šiltos lovos, kurią dar labiau šildė geidulingas nuogas meilužės kūnas, ir išvyko iš Maui.

Drakas klausėsi. Klausėsi. Paskui nusikeikė, pakilo nuo lovos ir pro miegamojo duris nužingsniavo mėnesienos nubučiuotu smėliu.

– Atsiųsk man tą laišką faksu, – pratrūko jis. – Ir viską, kas susiję su ta sumauta byla.

Asmeninė padėjėja pakluso. Apsivilkęs šortus ir marškinėlius Drakas skaitė dokumentus, kol ant jūros sužibo rausva aušros šviesa.

Tada jis jau žinojo, ką daryti. Išmainyti gaivinantį Havajų vėją į slegiantį vasaros karštį Romoje ir akistatą su gyvenimo būdo, kurį niekino, atstovu.

Blogiausia tai, kad Drakas manė sutvarkęs šį reikalą prieš kelias savaites. Tas kvailas laiškas nuo žmogaus, vardu Cezaris Orsinis. Drakas nekreipė dėmesio į pirmąjį, todėl atėjo antras, paskui ir trečias laiškas, po kurio jis įžygiavo į vieno padėjėjų kabinetą.

– Noriu sužinoti viską, ką tik pavyks rasti apie amerikietį, vardu Cezaris Orsinis, – paliepė Drakas.

Informaciją gavo greitai.

Cezaris Orsinis gimė Sicilijoje. Daugiau nei prieš pusšimtį metų kartu su žmona emigravo į Ameriką, tapo Amerikos piliečiu.

Už naujos tėvynės dosnumą atsilygino tapdamas banditu, mafiozu, gangsteriu, neturinčiu jokių rekomendacijų, išskyrus pinigus ir raumenis, dabar – dar ir pasiryžimą įsigyti tai, kas šimtmečius priklausė Valenčių dinastijai, o šiuo metu jam, Drakui Marčelui Valenčiui, Sicilijos ir Romos princui.

Na ir kvailas titulas.

Drakas retai jį naudojo ir apskritai negalvojo apie jį. Šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodė įgrisu, netgi kvaila. Tačiau taip pat, kaip padėjėja pasinaudojo jo titulu ieškodama greitesnio būdo nusigauti iš Havajų į Italiją, Drakas pasirašė juo atsakydamas tam amerikiečiui donui, išdėstydamas laišką šaltu formaliu tonu ir neslėpdamas lengvai nuvokiamos potekstės: Ar žinai, su kuo turi reikalų? Lipk man nuo kupros, seni.

Štai ir viskas, tada pamanė jis.

Tačiau klydo.

Donas ką tik atsakė grasinimu.

Ne fiziniu. O gaila. Drakas, ankstyvuosius gyvenimo metus praleidęs be karališkųjų privilegijų, būtų mieliau pasirinkęs šį būdą.

Orsinio grasinimas buvo klastingesnis.

Jūsų Didenybe, susitikti su Jumis siunčiu savo atstovą, – rašė jis. – Jei Jums ir mano teisininkui nepavyks pasiekti kompromiso, nematau kitos išeities, kaip išspręsti mūsų ginčą teisme.

Ieškinys? Absurdiškos pretenzijos paviešinimas?

Teoriškai taip niekada nenutiks. Orsinis neturėjo priežasties pateikti ieškinį. Bet senoje žemėje, o Sicilija tokia ir buvo, sena pagieža niekada neblėsta.

Ir žiniasklaida viską paverstų tarptautiniu cirku…

– Atsiprašau.

Drakas sumirksėjo. Pakėlė akis. Greta jo krėslo stovėjo amerikietė ir laukiamosios salės administratorė. Amerikietės akyse žibėjo ryžtas. Administratorės žvilgsnyje matėsi ne kas kita, o neviltis.

– Pone, – prakalbo ji, – pone, labai apgailestauju, bet dama…

– Turite tai, ko man reikia, – pertraukė ją amerikietė.

Jos balsas buvo skubrus. Kimus. Drakas kilstelėjo tamsų antakį.

– Iš tiesų?

Moters veidą užliejo raudonio banga. Taip ir turėjo būti. Jis tyčia ištarė žodžius tokia intonacija. Nebuvo tikras, kodėl taip pasielgė – gal dėl to, kad buvo pavargęs ir nuobodžiavo, o agresyvi blondinė, kaip taikliai pasakytų amerikietis, buvo tikra rakštis subinėje.

– Taip. Turite dvi vietas skrydžiui 630 į Romą. Dvi vietas pirmojoje klasėje.

Drakas prisimerkė. Jis užvėrė kompiuterį ir pamažu atsistojo ant kojų. Moteris buvo aukšta, ypač su tais kvailais aukštakulniais, bet būdamas kone metro devyniasdešimties jis vis tiek pralenkė ją ūgiu. Jam patiko, kad jai teko atkraginti galvą norint į jį pažvelgti.

– Ir?

– Ir, – kalbėjo ji, – man būtinai reikia vienos vietos!

Drakas leido sekundėms praslinkti. Paskui pažvelgė į administratorę.

– Ar oro linijos įprastai, – šaltai tarė jis, – kiekvienam pasiteiravusiam pasakoja apie keleivių skrydžio reikalus?

Mergina išraudo.

– Ne, pone. Tikrai ne. Net… net nežinau, kaip dama sužinojo, kad jūs…

– Registravausi skrydžiui, – paaiškino moteris. – Paprašiau vietos geresnėje klasėje. Tarnautoja atsakė, jog laisvų jau nebeliko: taip, žodis po žodžio, ji parodė į jus – tuo metu jau ėjote nuo registracijos stalo – ir pasakė: Anas ponas ką tik įsigijo dvi paskutines vietas pirmojoje klasėje. Su jumis nieko nebuvo, o tarnautoja patikino, kad skrendate vienas, todėl atsekiau jus čia, tačiau pamaniau turinti pasitikrinti, ar jūs tas vyras, prieš…

Drakas pakėlė ranką ir sustabdė žodžių srautą.

– Leiskite pasitikslinti, – ramiai ištarė jis. – Jūs prikibote prie bilietų agentės.

– Nekibau aš prie jos. Tik paklausiau…

– Jūs prikibote prie administratorės čia, laukiamojoje salėje.

Moters akyse plykstelėjo susierzinimas.

– Prie nieko aš nekimbu! Tik aiškiai pasakiau, jog man reikia tos vietos.

– Turite omeny, kad aiškiai pasakėte norinti tos vietos.

– Noriu, reikia – koks skirtumas? Turite dvi vietas. Abiejose nesėdėsite.

Ji labai pasitikėjo savimi ir jautėsi turinti teisę į tai, ko nori. Ar ji gyvenime kada pasimokė, kad niekas į nieką neturi teisės?

– O tos vietos jums reikia, nes?.. – kone maloniai pasiteiravo Drakas.

– Tik pirmojoje klasėje galima įsijungti kompiuterį.

– Ak. – Jis vėl šyptelėjo. – O jūs su savimi turite kompiuterį.

Jos akys žybtelėjo. Jis beveik matė, kaip ji viepiasi.

– Be abejo.

Drakas linktelėjo.

– Ir kas iš to? Esate įjunkusi į Solitaire?

– Įjunkusi į?..

– Solitaire, – ramiai atsakė jis. – Žinote. Kortų žaidimas.

Ji pažvelgė į jį lyg į kvailį ar dar blogiau; Drakas norėjo nusijuokti. Geras ženklas, atsižvelgiant į tai, kad noro juoktis nejuto nuo to prakeikto skambučio vidurnaktį.

– Ne, – šaltai atkirto ji. – Nesu įjunkusi į Solitaire.

– Tai gal į Hearts?

Administratorė išmintingai atsitraukė. Amerikietė žingtelėjo į priekį. Juos teskyrė keli centimetrai, ji stovėjo taip arti, kad jis pastebėjo, jog jos akys tamsiai mėlynos spalvos.

– Tai, – išdidžiai pasakė ji, – verslo kelionė. Paskutinės minutės verslo kelionė. Bilietai į vietas pirmojoje klasėje buvo parduoti. O man reikia į svarbų susitikimą.

Šįkart jos intonacija buvo keista.

Drakas buvo nė nepasivarginęs nusiskusti; spėjo tik nusiprausti po dušu ir apsivilkti išblukusius džinsus bei melsvus marškinius, kurių rankoves paraitojo iki alkūnių, o viršutinę sagą paliko atsegtą. Jis avėjo senus nepaprastai patogius mokasinus, o ant riešo segėjo Patek Phillipe laikrodį – pirmą daiktą, kurį įsigijo uždirbęs pirmąjį milijoną eurų, – ir tik todėl, kad anksčiau turėtą jis pavogė, o kitą dieną, apimtas paaugliškos kaltės, išmetė į Tibrą.

Kitaip tariant, Drakas buvo apsirengęs paprastai, bet nepigiai. Moteris, vilkinti Armani kostiumėliu, turėtų tai pastebėti. Jis rezervavo ne vieną, o dvi brangias vietas. Sudėjus viską krūvon ji galėtų apibūdinti jį kaip vyrą, turintį daug pinigų, daug laisvo laiko ir jokio tikslo gyvenime, tuo metu ji – verslo pirmūnė, ar kaip ten vadina tokias moteris.

– Ar suprantate, kodėl ta vieta man tokia svarbi?

Drakas linktelėjo.

– Puikiai, – atsakė jis šyptelėdamas. – Ji jums svarbi, nes jos norite.

Moteris užvertė akis.

– Dieve mano, koks skirtumas? Ta vieta tuščia.

– Ji nėra tuščia.

– Po velnių, sėdės kas nors ten ar ne?

– Ar ne, – pasakė jis ir laukė.

Ji dvejojo. Pirmą kartą nuo tada, kai priėjo prie jo. Dėl to ji ūmai pasirodė pažeidžiama, panašesnė į moterį nei į automatą.

Drakas taip pat ėmė dvejoti.

Dvi vietas jis užsisakė dėl privatumo. Kad niekas netrikdytų minčių, kol jis galvos, kaip susitvarkyti su tuo, kas laukė priešaky. Kad nebūtų žmogaus, su kuriuo tektų patirti įprastus: Sveiki, kaip laikotės, argi naktiniai skrydžiai nėra kančia?

Drakas nebuvo tam nusiteikęs; tiesą sakant, jis retai būdavo nusiteikęs dalytis savo erdve su kitais.

Vis dėlto galėtų pakentėti.

Moteris jam nepatiko, na ir kas? Ji turėjo rūpestį. Jis – sprendimą. Galėjo ištarti: Va bene, signorina3. Galite sėdėti šalia manęs.

– Žinote, – pasakė ji tyliu, įsiūčio kupinu balsu, – vyras, manantis esąs geresnis už visus kitus, kažkodėl kelia pasibjaurėjimą.

Administratorė, spėjusi atsitraukti kone per pusmetrį, išleido į dejonę panašų garsą.

Drakas pajuto, kaip įsitempė visi kūno raumenys. Jei tik tu būtum vyras, – pamanė jis ir akimirką įsivaizdavo, kaip malonu būtų kumštelėti tiesiai į tą pakeltą smakrą…

Tačiau ji buvo ne vyras, todėl jis galėjo pasielgti tik vienaip: nešdintis iš ten po velnių, kol nepadarė ko nors, dėl ko vėliau gailėtųsi.

Drakas atsargiai pasilenkė prie stalo, ant kurio stovėjo nešiojamasis kompiuteris, išjungė jį, įdėjo į dėklą, užsegė šį ir užsimetė rankeną ant peties. Paskui žengė pirmyn; moteris atsitraukė atgal. Jos veidas buvo išbalęs.

Ji buvo išsigandusi. Suprato nuėjusi per toli.

Gerai, – niūriai pamanė Drakas, nors iš dalies suvokė persistengęs.

– Galėjote tyliai prie manęs prieiti, – prakalbo jis balsu, versdavusiu verslo priešininkus pulti ant kelių, – Ir pasakyti: Turiu rūpestį ir būčiau dėkinga, jei padėtumėte.

Į jos veidą grįžo spalva, raudonomis liepsnomis užplūsdama aukštus skruostikaulius.

– Aš būtent taip ir pasielgiau.

– Ne. Tikrai ne. Jūs pasakėte man, ko norite. O paskui – ką aš turėčiau dėl to padaryti. – Drakas suspaudė lūpas. – Deja, sinjorina, toks elgesys buvo netinkamas. Man nusispjaut, ko jūs norite, toje vietoje jūs nesėdėsite.

Jai atvipo žandikaulis.

Velnias. Ar galėjo būti kitaip? Ar jis tikrai ką tik pasakė tuos kvailus ir apgailėtinus žodžius? Ar ji privedė jį iki to?

Judinkis, Valenti, – paragino save Drakas ir jau ketino eiti…

Tačiau moteris nusijuokė. Nusijuokė! Jos išgąstis užleido vietą juokui.

Drako veidas užsidegė dėl pažeminimo.

Atsilyginti tebuvo vienas būdas, ir jis juo pasinaudojo.

Drakas peržengė paskutinį juos skyrusį centimetrą. Jo akyse ji tikriausiai pastebėjo kažką ryškaus ir tvilkančio lyg ledas, nes liovėsi juokusis ir greitai žengė dar vieną žingsnį atgal.

Per vėlu.

Drakas ištiesė ranką. Piršto galiuku perbraukė jai lūpas.

– Galbūt, – tyliai pratarė jis, – galbūt jei mainais būtumėte man pasiūliusi ką nors įdomaus…

Jis apglėbė ją, kilstelėjo prie liekno ir raumeningo savo kūno ir įsisiurbė jai į lūpas taip, tarsi jos būtų jam priklausiusios, tarsi jis būtų Romos princas tais laikais, kai Roma valdė pasaulį.

Drakas girdėjo pritildytą moters šūksnį. Girdėjo, kaip aiktelėjo administratorė.

Paskui girdėjo tik venomis pulsuojančio kraujo tvinksėjimą ir jautė jos burną, saldžią karštą burną…

Ji jam trenkė. Smarkiai. Stebėtinai smagiai užsimojo į šonkaulius. Jos kumštuko dūris prilygo įsiūčiui, kurį pakėlęs galvą išvydo jos akyse.

– Malonaus skrydžio, sinjorina, – pasakė Drakas ir praėjo pro Aną Orsini, palikdamas ją stovinčią ir spoksančią, kaip paskui jį užsitrenkia laukiamosios salės durys; besigailinčią, kad nesugalvojo trinktelėti tam šunsnukiui seksistui ne į šoną, bet į pačią gyvastį.

Pačią visų vyrų gyvastį, – niūriai pamanė ji pasičiupdama rankinį lagaminą ir portfelį, kurie kažkaip atsidūrė ant grindų.

Į tarpkojį.