Читать книгу Nuožmusis Kalebas Vaildas - Сандра Мартон - Страница 1

Kalebas Vaildas iš visų jėgų stengėsi apsimesti, kad jam smagu.

Be abejonės, jam ir turėtų būti smagu.

Jis Niujorke, viename mėgstamiausių savo miestų, vakarėlyje Soho rajono klube, kuris toks madingas, kad įėjimas į jį net nepažymėtas.

Ne toks jau ir madingas, – pasakytų jis.

Pasipūtėliškas jam atrodė arčiau tiesos, bet kas jis toks, kad spręstų?

Kalebas užspaudė žiovulį.

Jo smegenys atostogavo.

Ne dėl to triukšmo, nors milžiniškoje erdvėje jis buvo kažkur stratosferos aukštyje, bet kaip kitaip, jei diskotekos vedėjas toks populiarus, kad per pertraukėles dalijo autografus.

Ir ne dėl alkoholinių gėrimų – Kalebas beveik visą vakarą šildė tą patį stiklą skočo.

Ir tikrai ne todėl, kad vakarėlis nuobodus.

Klientas, su kuriuo atskrido pasimatyti, jį surengė savo keturiasdešimtajam gimtadieniui paminėti. Klubas buvo pilnas įtakingų žmonių. Rizikos fondų valdytojai. Tarptautinių bankų savininkai. Žiniasklaidos magnatai. Holivudo žvaigždės. Europos aukštuomenė. Ne pati aukščiausia, bet vis vien aukštuomenė.

Ir, žinoma, pribloškiamos moterys.

Bėda ta, kad Kalebas pernelyg pavargęs, kad tuo džiaugtųsi.

Skubėti pradėjo dar prieš aušrą. Septintą susitikimas su klientu jo biure Dalase. Dešimtą susitikimas su broliais Vaildų rančoje. Skrydis į Niujorką asmeniniu jo šeimos lėktuvu. Vėlyvi pietūs su klientu, jubiliatu. Vakarienė su senu draugu iš juodų dienų, kai dirbo agentūroje.

Kalebas vėl užspaudė žiovulį.

Pavargęs buvo toli gražu per švelnu. Jis vos pastovėjo ant kojų ir vien tik mandagumas atvedė jį čia.

Na, mandagumas ir smalsumas.

Ne taip seniai ir pats šventė savo gimtadienį. Lauke kepti kepsniai rančoje su broliais ir nauja brolio žmona, seserų skambučiai, vienas ir generolo – jis dviem dienom pavėlavo, bet kai turi valdyti visą pasaulį, nuolat esi užsiėmęs.

Viskas buvo smagu ir paprasta. Nieko panašaus į šitai.

– Šis vyrukas kiek per senas madingiems klubams, – pasakė Kalebas šįryt broliams.

– Na, – iškilmingai prabilo Trevisas, – tu taip pat per senas.

– Na, taip, turiu omenyje, na, ne visai. Noriu pasakyti…

– Žinome, ką nori pasakyti, – taip pat iškilmingai prabilo ir Džeikobas. – Tu dinozauras.

– Visiškai. Girdime traškant tavo kaulus.

Abu broliai susižvalgė. Tada pradėjo kvatotis.

– Judu kaip vištos, – tarė Kalebas, tikėdamasis pasirodyti pasipiktinęs.

– Kud kudak, – sukudakavo Džeikas ir tai buvo paskutinis lašas. Visi trys išsiviepė, alkūnėmis apsidaužė šonkaulius, paspaudė vienas kitam rankas, kaip elgiasi suaugę vienas kitą mylintys vyrai, ir Kalebas perdėtai atsidusęs pasižadėjo nueisiąs į vakarėlį.

– Pranešk, kaip ten viskas, – pridūrė Trevisas, kilodamas antakius. – Nes mes, tokie pat seniokai, norime smulkmenų.

Kalebas pakėlė prie lūpų skočą ir siurbtelėjo.

Kol kas smulkmenos kaip tik tokios, kokių jis ir tikėjosi.

Iš balkono, kur įsitaisė suradęs šeimininką ir baigė būtiną dviejų minučių pokalbį pakeltu balsu, matėsi viskas, kas vyko šokių aikštelėje. Čia buvo pilna žmonių, bet apačioje kur kas daugiau.

Diskotekos vedėjas aukštai ant platformos. Pulsuojančios šviesos. Regis, tūkstančiai prakaituotų kūnų, besirangančių jose.

Ir moterys, visos pribloškiamos, dauguma pakankamai susidomėjusios, kad jam nusišypsotų ar žvilgčiotų taip, kad tik negyvėlis nesuprastų reikšmės.

Nenuostabu.

Jis dėl to nekaltas, tai Vaildų DNR, romėnų centuriono ir vikingų kraujo mišinys, pagardintas šlakeliu to, kas tikriausiai buvo komančai ar kajovai.

Vaildų seserys be jokio gailesčio erzino jį ir brolius dėl jų išvaizdos.

– Ak, ak, ak, – aikčiodavo Džeimė, tobulai imituodama apžavėtą Viktorijos laikų tarnaitę.

– Nedrebėk, širdie, – dūsaudavo Ema, prispaudusi delną prie krūtinės.

– Toks aukštas. Tamsus. Ir pavojingas, – tarė Lisa dramatiškai kaip iš senovinio filmo.

Čia buvo tobula vieta Vaildams. Tiek daug gražių moterų…

Tik šįvakar Kalebui jos buvo neįdomios.

– Aš tik kaimietis iš Teksaso, – pasakė jis ne per seniausiai prie jo užklydusiai blondinei.

Šitai padėjo labai greitai jos atsikratyti.

Tiesą sakant, buvo jai gana žiaurus, bet kas per moterys vėduotų vyrą blakstienomis ir uždususiu balseliu, kuris, matyt, turėtų būti mielas, paklaustų ar jis nėra kažkoks turtuolis garsenybė, kurį ji turėtų atpažinti?

Tiesą sakant, toks jis ir buvo. Turtingas ir žinomas teisės bei verslo pasaulyje.

Ji bent jau buvo nuoširdi.

Ir tikrai išsiskyrė iš kitų.

Kitą kartą gal būtų nusišypsojęs ir sutikęs, kad toks ir yra, ir paklausęs, ką ji dabar žada daryti?

Bet ne šįvakar.

Dabar tetroško, kad kuo greičiau praslinktų dar trisdešimt, trisdešimt penkios minutės. Tada galėtų susirasti šeimininką, jei tai įmanoma, pasakyti jam, kad buvo labai smagu ir kad velniškai gailisi, bet turi ankstyvą susitikimą Dalase…

– … tau?

Kalebas apsisuko. Tiesiai už jo stovėjo mergina. Daili, ne įspūdinga, tik ne tokioje minioje, bet visgi daili. Aukšta. Šviesiaplaukė. Didelėmis žydromis akimis.

Daug makiažo.

Per daug jo skoniui. Nors nesvarbu.

Daili ar ne, jis nenusiteikęs.

– Atleisk, – tarė jis, – bet aš tuoj išeinu.

Ji truputėlį palinko. Krūtys švelniai brūkštelėjo jam per ranką ir ji atsitraukė, bet kontaktas, kad ir koks trumpas, suvirpino jo kūną.

Ji vėl prabilo. Kalebas vis dar jos negirdėjo per muziką, bet galėjo dar sykį ją nužvelgti.

Kokį velnią ji čia apsivilkusi? Suknelę, ar kažką, kas galėjo būti į tai panašu pridėjus dar dvylika colių medžiagos. Juoda. Ar tamsiai mėlyna. Kad ir kaip būtų, persiliejanti, blizganti. O gal tai tik šviesų efektas?

Šiaip ar taip, suknelė atrodė lyg priklijuota prie jos. Plonos petnešos. Gili iškirptė. Nuodėmingai gili iškirptė, atidengianti putnias krūtis.

Jo žvilgsnis nuklydo žemyn, ties šlaunimis, kur baigėsi suknelė.

Kalebas pajuto, kaip pabunda smegenys ir kūnas.

Jis nusišypsojo. Mergina ne.

– Aš Kalebas, – tarė. – Neišgirdau tavo vardo.

Mėlynos akys suledėjo.

– Aš jo nesakiau.

Tai tiek. Gal ji nusiteikusi žaisti. Jis tikrai ne.

– Tokiu atveju, – tarė jis balsu, skirtu gąsdinti padavėjoms, – kodėl su manimi kalbiesi?

– Man moka, kad su tavimi kalbėčiau, – tarė tokiu pat šaltu balsu, kaip jos akys.

– Na, tai tikrai stačiokiška, bet pažadu tau, panele, aš visai ne…

– Man moka, kad paklausčiau, ką gersi. Ir atnešti tai. – Šįsyk jos žvilgsnis buvo pilnas pasitenkinimo. – Aš padavėja, pone. Patikėk, jei nebūčiau, į tave antrą kartą nė neatsisukčiau.

Kalebas sumirksėjo.

Kelios moterys buvo jį atstūmusios. Viena mergaitė penktoje klasėje, Kerė ar Korė, kažkas tokio, kuri paliko jį, kai jis iš kažko paikai pasityčiojo. Ir meilužė – buvusi meilužė – kuri pasakė jam labai tiksliai, ką padaryti su tais safyrų auskarais – atsisveikinimo dovana – kuriuos jai atsiuntė, kai ji jam pareiškė, jog laikas planuoti vestuves.

Niekas labiau nepastatė jo į vietą nei šitai.

Tikriausiai turėtų pykti.

Nepyko.

Tiesą sakant, žavėjosi blondinės drąsa. Nuvalkiotas žodis drąsa puikiai čia tiko.

Tas veidas, kūnas, suknelė… šįvakar tikriausiai ją kalbino daugybę kartų, kol ji pagaliau pamanė gana!

Jis nebuvo toks kvailas, kad manytų, jog viso to ji būtų išvengusi, jei vilkėtų ką kita.

Kalebas ištvėrė teisės studijas, užuot ėmęs pinigus iš tėvo, ar tuos, kuriuos paveldėjo iš motinos.

Jis pristatinėjo picas, šluostė stalus restoranuose, dirbo bare studentų miestelyje.

Baro darbuotojai turi paklusti aprangos kodui.

Vyrams: balti marškiniai, juoda varlytė, juodos kelnės, juodi batai.

Moterims: juodas kaspinėlis apie kaklą, vienu dydžiu per maži balti marškinėliai gilia iškirpte, trumputis juodas sijonėlis, vos dengiantis užpakalį, ir juodi aukštakulniai.

Arba meta iš darbo.

Lyčių diskriminacija dvidešimt pirmojo amžiaus Amerikoje klestėjo. Kaip advokatas, kaip vyras Kalebas puikiai tai žinojo.

Visgi jis manėsi nusipelnęs daugiau mandagumo, nei kad su juo būtų elgiamasi kaip su kokiu plėšrūnu.

Taip ir pasakė blondinei.

Ši kilstelėjo smakrą.

– Ar tai reiškia, kad dar vieno gėrimo nenorite? – šaltai paklausė ji.

– Būtent tai ir reiškia, – atsakė jis. Paskui atsuko jai nugarą, gurkštelėjo šiek tiek likusio skočo ir įsitaisė stebėti scenos dar penkiolika ar dvidešimt minučių.

Viskas buvo daugmaž taip pat, kaip jam atvykus. Tepasikeitė viena – šokiai greitėjo. Gal kaito būtų tinkamesnis žodis.

Daug besitrinančių kūnų. Judesių, kuriuos smagu atlikti ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai.

Minia buvo labai įsijautusi.

Padavėjai irgi.

Anksčiau nebuvo jų pastebėjęs. Dabar akys pačios be pastangų juos atrado. Dailūs vaikinai siauromis juodomis kelnėmis, besijuokiantys su klientais, flirtuojančios merginos.

Dailios merginos, apsirengusios kaip toji blondinė – aptemptos trumpos blizgančios suknelės gilia iškirpte, nuogos ilgos kojos, dar prailgintos aukštakulnių batelių.

Nė viena tų merginų nebuvo tokia daili kaip ana blondinė.

O gal nė viena jų tiesiog taip nesielgė.

Ją buvo lengva pastebėti net minioje. Plaukai sukelti aukštai į garbanų krūvą. Be to, stovėjo išsitiesusi. Išdidi. Jos povyza buvo kone griežta.

Nesvarbu, ką vilkėjo ta aš pernelyg seksuali šiai suknelei mergina.

Jos kūno kalba buvo garsiausia ir ji rėkė laikykis atokiau.

Kalebas pasijuto negalįs atitraukti nuo jos akių.

Jis matė, kas nutiko, kai ji priėjo prie vieno iš mažų šokių aikštelę supančių staliukų ir vienas iš linksmuolių nusijuokė, kažką pasakė ir uždėjo ranką jai ant klubo.

Ji atsitraukė, lyg ranka būtų skorpionas.

Matė ir kas nutiko, kai ji brovėsi pro žmones šokių aikštelėje su mažu sidabriniu padėklu, pilnu gėrimų, ir kitas linksmuolis suėmė jos užpakalį.

Kažkaip jai pavyko žengti reikiama kryptimi ir įspausti aštrų savo kulniuką jam į pėdą.

Neišpylus nė lašo.

Kalebas šypsojosi.

Ta panelė gali savimi pasirūpinti.

Na, bent galėjo, kol tas pats linksmuolis nenusekė paskui ją, neįspraudė į mažą tuščią kampą ir kažko jai nepasakė.

Ji papurtė galvą.

Vyrukas pasakė kažką dar. Ir palietė ją. Trumpai grybštelėjo krūtis.

Kalebo šypsena išnyko. Jis atsistojo tiesiau, pamėgino įžiūrėti, kas ten vyksta, bet pro šalį vaikščiojo žmonės užstodami vaizdą…

Gerai.

Blondinė išsilaisvino. Judėjo kaip galėdama greičiau, pasuko, greičiausiai, tarnybinių durų link.

Vyrukas nuėjo iš paskos.

Prie durų jis priėjo tą pačią akimirką kaip ir ji. Sučiupo ją už pečių. Truktelėjo prie savęs. Ėmė trintis į ją kūnu.

Ji priešinosi.

Bergždžiai.

Vyras buvo pernelyg stambus, pernelyg ryžtingai nusiteikęs, gal apsvaigęs ar girtas. Dabar vieną ranką buvo uždėjęs jai ant krūties, o kitą, po velnių, kitą tarp šlaunų.

Kalebo kraują užkaitino pyktis.

Nejau niekas nemato, kas vyksta? Nejau jis vienintelis supranta, kad tai nėra kvailį vaidinantis vyras, kad tai – po perkūnais – tai beveik žaginimas?

Jis atsistūmė nuo turėklų, paliko gėrimą ant pirmo pasitaikiusio stalelio, prasibrovė pro minią ir nusileido žemyn artimiausiais laiptais, panašiai kaip žaisdamas regbį mokykloje ir koledže.

Kur ji?

Jis buvo aukštas, virš šešių pėdų, bet per minią ką nors pamatyti kone neįmanoma.

Tarnybinės durys buvo klubo gale. Kairėje. Jis pasuko ta kryptimi, nesivargindamas atsiprašinėti į šalis stumdomų žmonių šokių aikštelėje, tiesiog stengdamasis nusigauti ten, kur jam reikėjo.

Tai, regis, užtruko visą amžinybę, bet pagaliau jis prasibrovė.

Pamatė duris.

Ir tiek.

Blondinės nebebuvo. Nei vyruko.

Kalebas apsižvalgė. Nieko.

Gerai.

Kelissyk giliai įkvėpė. Tikriausiai koks nors gerasis samarietis pamatė, kas vyksta, ir sutvarkė tai.

Arba vyrukas nusprendė, kad jau pasilinksmino, ir pasidavė.

Arba…

Po perkūnais!

Kažkas atidarė tarnybines duris, greitosiomis žingtelėjo atgal ir leido joms užsitrenkti. Praėjo maždaug trys sekundės… bet jam užteko laiko pamatyti viską, ką norėjo.

Durys nevedė į virtuvę, o į kažkokį didelį, pritemdytą sandėliuką.

Šviesiaplaukė padavėja buvo prispausta prie sienos, mėgindama išsilaisvinti iš po ją prispaudusio vyro.

Kalebas nulėkė prie durų. Pastūmė jas. Pasakė kažką pikto, garsaus ir labai bjauraus.

Vyras prišoko prie jo.

– Ko, po velnių, nori? – sukrankė jis. – Tai ne tavo reikalas. Dink iš čia.

Kalebas žvilgtelėjo į moterį. Jos akys buvo milžiniškos, veidas, nepaisant storo makiažo sluoksnio, išblyškęs. Viena suknelės petneša suplyšusi ir nusmukusi.

– Ar tau viskas gerai?

– Jis norėjo… – Jos balsas lūžo. – Jis norėjo…

– Ei, drauguži. Ar apkurtai? Sakiau tau dingti iš čia!

Vyras buvo maždaug Kalebo ūgio. Ir kūnas toks pats raumeningas.

Skirtumas buvo tas, kad vienas iš jų apakintas geismo ir savo ego.

Kitą akino teisuoliškas įtūžis.

Kalebas puolė tiesiai ant jo.

Ilgai netruko. Keli greiti smūgiai iš dešinės, vienas iš kairės į pilvą ir tas kalės vaikas susvirduliavęs apsikabino save rankomis.

– Aš tik linksminausi, – tarė jis.

Kalebas nusišypsojo iššiepęs dantis.

– Aš irgi, – tarė jis ir trenkė dar kartą.

Tai buvo paskutinis lašas. Vyrukas parvirto, atsitrenkė į sieną ir nugriuvo ten, kur ir buvo jo vieta.

Ant grindų, prie padavėjos kojų.

Kalebas pažvelgė į jį, nusišluostė rankas į kelnes ir pažvelgė į moterį. Ji buvo dar labiau išblyškusi nei prieš kelias akimirkas.

– Ei, – prabilo jis švelniai.

Jos žvilgsnis nušoko prie jo.

– Viskas gerai, – tarė jis.

Kalebas matė, kaip įsitempia jos gerklė ryjant seiles.

– Jis… jis sekiojo mane visą vakarą.

Šie žodžiai tebuvo kimus šnabždesys. Mergina ėmė drebėti. Kalebas tyliai nusikeikė, nusivilko švarką ir ištiesė jai.

– Užsimesk.

– Mėginau juo atsikratyti, bet jis nepaliko manęs ramybėje. – Ji suvirpėjo ir vėl pažvelgė į Kalebą. – O tada jis… jis griebė mane. Ir… ir įstūmė čia. Ir… ir…

Kalebas žengė į priekį ir įsupo ją į švarką. Ji krūptelėjo pajutusi jo rankas.

– Ramiai, – tarė jis švelniai, lyg ji būtų viena iš jo kumelių, kurias jaukindavo būdamas vaikas, kai dirbo rančoje El Suenjuje.

Atsargiai užmetė švarką jai ant pečių. Jis dengė ją nuo kaklo iki kelių.

– Na, – tarė jis. – Kišk rankas į rankoves.

Ji pakluso. Tada dar atsargiau, stengdamasis neprisiliesti prie jos, užsegė sagas.

Mergina virpėjo, bet leido jam tai padaryti.

Užpuolikas suvaitojo.

Kalebas pažvelgė žemyn į jį. Iš sulūžusios nosies plūdo kraujas. Viena akis ištino tiek, kad nebeatsimerkė.

To negana, – šaltai pamanė Kalebas.

Mergina, regis, tai pajuto. Ji palietė jam ranką.

– Prašau, gali mane iš čia išvesti?

– Ar paskambinti į policiją?

Ji papurtė galvą.

– Ne. Viešumas… ir… jis ne… ne… jam nepavyko… padaryti daugiau, nei mane paliesti. Tu pasirodei jam nespėjus… – Ji giliai įkvėpė. – Tik noriu namo.

Kalebas linktelėjo. Puiki mintis, kol neprisiminė, kad teks brautis pro minią.

– Ar yra koks galinis išėjimas?

– Taip. Tos durys, už tavęs… per jas pristatomos prekės.

Tūždamas durų nebuvo pastebėjęs, bet pamatė jas dabar.

– Apglėbsiu tave per pečius, – tarė jis. – Kad jaustumeisi saugiau. Gerai?

Mergina pažvelgė į Kalebą. Tušas nubėgęs, lūpos drebėjo, bet jis vis tiek manė, kad niekada gyvenime nėra matęs gražesnės moters.

– Gerai? – pakartojo jis.

– Taip.

Kalebas apglėbė ją ranka. Ji įsitempė, bet nemėgino išsilaisvinti. Jie priėjo prie durų ir atidarė jas.

Gatvė buvo tamsi ir tuščia. Dirbdamas agentūroje į tokias gatves patekdavo pakankamai dažnai, kad pajustų, kaip atgyja pojūčiai.

– Būk šalia, – pratarė jis švelniai.

Durys užsidarė ir ji prisispaudė prie jo. Atrodė tokia trapi, kone dūžtanti.

Kalebas troško grįžti į klubą ir dar sykį trenkti kumščiu į veidą vyrui, kuris ją nuskriaudė.

Bet negali.

Jai jo reikia.

O jam reikia automobilio. Puikiai tiktų taksi, bet panašu, kad čia jo laukti reikėtų ilgokai.

Jie paėjėjo iki kampo. Kalebas išsitraukė mobilųjį telefoną ir spustelėjo mygtuką norėdamas paskambinti automobilių nuomos kompanijai, kuria naudojosi būdamas Niujorke. Jam pasisekė. Vienas iš jų limuzinų ką tik išleido kažką vos už kelių kvartalų.

Kol juodu laukė, jis laikė ją prispaudęs. Vos po kelių minučių prie šaligatvio sustojo ilgas juodas automobilis. Išlipęs vairuotojas atidarė užpakalines dureles.

Mergina atsisuko į Kalebą.

– Ačiū.

Jis nusišypsojo.

– Prašau.

– Nė nežinau tavo vardo.

Jis jau norėjo pasakyti, kad anksčiau jai prisistatė, bet akivaizdu, kad to įvykio ji neprisiminė. Be to, ir jis juo nesididžiavo.

– Kalebas, – tarė jis. – O tu?..

– Seidžė.

Šis vardas jai tiko. Šalavijai1 rančoje augo nevaržomai. Jie stiprūs, ištvermingi. Ir gražūs. Kaip ir ji. Kodėl anksčiau laikė ją tik dailia? Net ir dabar, tušui nubėgus po akimis, ji buvo miela.

– Na, – tarė ji vėl. – Ačiū už… – Nutilo. Veidas nuraudo. – Ak.

– Kas yra?

– Kiek kainuos parvažiuoti? – Ji paplekšnojo per mažulytę piniginę ant rankos, kurią jis palaikė apyranke. – Pinigus ir raktus nešiojuosi su savimi. Niekas nepasitiki spintelėmis, tad, supranti, turiu pinigų, bet nemanau, kad jų užteks sumokėti už…

– Kodėl manai, kad leisčiau tau mokėti?

– Ne. Turiu omenyje, negalėčiau leisti…

– Šiaip ar taip ruošiausi kviestis automobilį, – tarė jis, meluodamas pro sukąstus dantis. – Palydėti tave namo bus tik šioks toks nukrypimas nuo kurso.

– Palydėti mane?.. – Ji papurtė galvą. – Nori pasakyti, važiuosi su manimi?

Kalebas linktelėjo.

– O, ne, – tarė ji paskubomis. – Tikrai, tai…

– Taip, – tarė jis švelniai, bet ryžtingai. – Paleisiu tave prie durų, įsitikinsiu, kad saugiai patekai vidun, tada išvažiuosiu.

Ji ėmė kramsnoti lūpą. Kalebas įtarė, ką ji mąsto. Ar ir jis pavirs baisiausiu jos košmaru?

– Skauto garbės žodis, – tarė jis ir ranka parodė garbingąjį skauto gestą, nes nesugalvojo nieko rimtesnio, kas įtikintų ją, jog jo ketinimai garbingi.

Be to, geriau juokauti, nei pasiduoti tam viduje kunkuliuojančiam pykčiui.

Galiausiai Seidžė linktelėjo.

– Ačiū dar kartą. – Ji pasisuko ir ėmė lipti į limuziną. Paskutinę sekundę apsisuko ir tarė: – Turėčiau pasakyti… Gyvenu Brukline.

Iš to, kaip ji tai pasakė, atrodė, kad kalba apie Mongoliją.

– Gerai, – tarė jis kiek galėdamas ramiau. – Aš pasiskiepijęs.

Kelias sekundes Seidžė į jį spoksojo. Paskui nusijuokė. Drebančiu balsu, bet visgi buvo gera tai išgirsti.

– Tu mielas vyrukas, – švelniai tarė ji.

Jis? Mielas? Kalebas Vaildas, buvęs šnipas? Kalebas Vaildas, advokatas? Jį vadino protingu, net genialiu. Drąsiu. Velnias, net nuožmiu…

– Ačiū, – nuoširdžiai tarė jis.

– Nėra už ką.

Jie nusišypsojo vienas kitam. Seidžė atsikrenkštė.

– Nenoriu… nenoriu galvoti, kas būtų nutikę, jei tu…

– Tai negalvok, – greitosiomis pertraukė jis. – Pamirškime ir nekalbėkime apie tai. Sutarta?

Jis ištiesė ranką.

Seidžė pažvelgė į ją. Tada lėtai padavė savąją.

Jo pirštai ir delnas sugniaužė ją.

***

Nenuostabu, – pamanė Seidžė, lipdama į limuziną. Jos gelbėtojas ne tik aukštas, bet tvirtas ir sportiškas vyras.

Ji taip pat aukšta. Ir dar su aukštakulniais. Visgi, kad pažvelgtų jam į veidą, jai reikėjo užversti galvą.

Ir koks gi tai veidas.

Jis gražus, bet ne eilinis gražuoliukas, kaip daugelis šiame mieste. Jis vyriškas.

Nors tai, žinoma, nesvarbu.

Tvirtas. Drąsus. Bebaimis.

Ir jis atėjo jos gelbėti, kai kiti nė nemėgino. Krūvos žmonių matė, kas vyksta – vyras pusiau nutempė, pusiau nunešė ją į sandėliuką.

Ji kovėsi, spardėsi ir trankė užpuoliką kumščiais, bet stebintys žmonės arba nusprendė, kad tai iškrypusio žaidimo dalis, arba tiesiog nenorėjo kištis.

Kažkas net atidarė duris, nusijuokė ir pasakė:

– Oi, nenorėjau sutrukdyti!

Jei nebūtų pasirodęs šis nepažįstamasis…

– Seidže?

Ji sumirksėjo ir pažvelgė į jį.

– Tavo adresas, – švelniai pakartojo jis.

Sudvejojusi ji delsė.

Kalebas uždėjo ranką jai ant delno.

– Pažadu, – tarė jis, – gali manimi pasitikėti.

Ir Seidžė, kuri jau turėtų turėti pakankamai gyvenimo patirties, kad būtų išmintinga, droviai nusišypsojo savo riteriui žvilgančiais šarvais ir nusprendė, kad gali.