Читать книгу Didelis baltas deimantas - Sarah Morgan - Страница 1

– Man nerūpi, kad jam telefoninė sąšauka, reikalas neatidėliotinas!

Balsas, pasigirdęs už kabineto durų, buvo jo advokato. Durys atsilapojo ir Alekas nutilo viduryje sakinio.

Dimitrijus stovėjo tarpduryje keistai paraudusiu veidu, spausdamas rankoje dokumentus.

– Aš jums paskambinsiu vėliau, – ištarė Alekas ir nuspaudė mygtuką – ryšys, siejęs jį su įmonės atstovais Niujorke ir Londone, nutrūko. – Atsižvelgdamas į tai, kad per tuos dešimt metų, kai man dirbi, niekada nesu matęs tavęs bėgančio, sprendžiu, jog atnešei prastų naujienų. Negi nuskendo tanklaivis?

– Greičiau, – paprastai ramus ir šaltakraujis Dimitrijus perbėgo erdvų kabinetą ir atsitrenkęs į stalą išbarstė dokumentus ant grindų. – Įjunk kompiuterį.

– Jis jau įjungtas. – Susidomėjęs Alekas pažvelgė į kompiuterio ekraną. – O ko turėčiau ieškoti?

– Eik į eBay, – keistu balsu paliepė Dimitrijus. – Tučtuojau. Pasiūlyti kainai liko trys minutės.

Alekas negaišo laiko aiškinimui, kad biure turi rimtesnių darbų ir paprastai neperka interneto aukcionuose. Tiesiog keliais pirštų judesiais surinko reikiamą adresą.

– Deimantas, – iškriokė Dimitrijus. – Rašyk: didelis baltas deimantas.

Aleką apėmė bloga nuojauta, pirštai smarkiai barškino klavišus. Ne, ji to nepadarė. Ji taip nepasielgtų.

Puslapiui pasirodžius ekrane Alekas tyliai nusikeikė graikiškai, Dimitrijus nekviestas sudribo artimiausioje kėdėje.

– Ar aš neklystu? Ar čia tikrai Zagorakių deimantas? Parduodamas per eBay?

Alekas žiūrėjo į brangakmenį, jausmai sugniaužė skrandį. Pamatęs žiedą nenoromis ėmė galvoti apie ją, mintys apie tą merginą sukėlė grandininę reakciją jo kūne. Tokią stiprią, kad Alekas buvo priblokštas. Jam vos pavyko sutramdyti prisiminimų pažadintus pojūčius.

Net po ketverių nesimatymo metų ji vis dar mane šitaip veikia, – niūriai pagalvojo Alekas.

– Deimantas. Ar tikrai pardavėja ji?

– Tuojau paaiškės. Jei brangakmenis būtų pasirodęs rinkoje anksčiau, mes būtume pastebėję. Mano darbuotojai kaip tik dabar aiškinasi, bet siūloma kaina jau pasiekė milijoną dolerių. Tik kodėl pasirinko eBay? – Pasilenkęs Dimitrijus susirinko nuo grindų dokumentus, kuriuos buvo išmėtęs. – Kodėl parduoda ne Christie, Sotheby, ar kuriame kitame dideliame, gerą vardą turinčiame aukcione? Labai keistas sprendimas.

– Nieko čia keisto. – Alekas nusijuokė įsmeigęs akis į ekraną. – Aukcionas kaip tik jai. Į Christie ar Sotheby ji niekaip nepakliūtų. – Ji buvo žemiška mergina – būtent tai jai teikė žavesio. Ir labai paprasta – ypatybė, retai pasitaikanti melo ir spindesio pritvinkusiame pasaulyje, kuriam priklausė Alekas.

– Na, į kurį nors pakliūtų. – Dimitrijus atlaisvino kaklaraištį, tarsi jam trūktų oro. – Jei siūlymai pasiekė milijoną dolerių, visai tikėtina, jog yra ir daugiau žinančių, kad čia garsusis Zagorakio deimantas. Privalome ją sulaikyti! Kodėl ji parduoda brangakmenį kaip tik dabar? Kodėl ne prieš ketverius metus? Tada ji tikrai turėjo už ką tavęs nekęsti.

Alekas atsilošė kėdėje svarstydamas užduotą klausimą. Kai pagaliau prabilo, kalbėjo švelniai:

– Ji pamatė nuotraukas.

– Tavo ir Marianos, kai buvote labdaros pokylyje? Manai, ji nugirdo gandus, kad jūsų santykiai rimti?

Alekas spoksojo į žiedą ekrane, kuris tartum tyčiojosi iš jo.

– Taip.

Žiedas viską paaiškina. Kėkso ekrane tarsi sakydamas: Štai ką aš galvoju apie tai, kas mus siejo. Tą patį reikštų, jei ji sviestų žiedą į upę, tik aukcionas – daug veiksmingesnis būdas. Ji nutarė parduoti žiedą viešai tam, kuris pasiūlys aukščiausią kainą. Moters požiūris visiškai aiškus: šis žiedas man nieko nereiškia.

Mūsų jausmai man nieko nebereiškia.

Ji tikrai įsiutusi kaip laukinė katė.

Tarsi peilio ašmenys Aleką pervėrė pyktis, jis staiga atsistojo – toks jos poelgis tik patvirtino, kad pasirinkdamas Marianą jis neapsiriko.

Mariana Konstantin jokiu būdu nepasielgtų taip vulgariai, ji tikrai neparduotų žiedo per eBay. Mariana per daug taktiška ir gerai išauklėta – ji neatsikratytų dovanos. Jos elgesys nepriekaištingas. Mariana tyli ir santūri, ji nerodo jausmų, o svarbiausia, kad nenori už jo ištekėti.

Alekas nenuleido akių nuo žiedo kompiuterio ekrane ir spėliojo, kokios jausmų gelmės slypi už sprendimo jį parduoti. Nieko nebeliko. Ji parduoda žiedą norėdama jaustis laisva.

Vos prisiminęs, kokia laisva, Alekas sugriežė dantimis. Būtų gerai, – pagalvojo jis, – nukirsti šią paskutinę grandį. Jau laikas.

Žvilgtelėjęs į minutes skaičiuojantį laikrodį kompiuterio ekrane Alekas akimirksniu nusprendė:

– Pasiūlyk kainą, Dimitrijau.

Advokatas sukruto.

– Pasiūlyti? Kaip? Turi būti prisiregistravęs, o tam visiškai neliko laiko.

– Galime rasti žmogų tarp bendradarbių, – Alekas nieko nelaukdamas ryžtingai paspaudė telefono mygtuką. – Atsiųsk čia Eleną. Tuoj pat.

Po kelių sekundžių jauniausia jo įmonės sekretorė susijaudinusi išdygo tarpduryje.

– Norėjote su manimi pasikalbėti, pone Zagoraki?

– Ar esi užsiregistravusi eBay?

Aiškiai priblokšta netikėto klausimo mergina aiktelėjo.

– Taip, pone.

– Man reikia, kad šį tą nupirktum. Ir nevadink manęs ponu. – Jo akys nukrypo į ekraną, Alekas stebėjo, kaip tiksi laikrodis. Dvi minutės. Jis turi tik dvi minutes susigrąžinti tai, kas niekada neturėjo išsprūsti jam iš rankų. – Prisijunk ir padaryk viską, ką reikia, kad galėtum pasiūlyti kainą.

– Gerai, pone, tučtuojau.

Virpėdama iš susijaudinimo mergina atskubėjo prie stalo ir įvedė vartotojo vardą bei slaptažodį. Ji taip drebėjo, kad rašydama slaptažodį suklydo, ir Alekas tvirtai suspaudė lūpas – puikiai suprato, kad jei parodys bent menkiausią nekantrumą, tik sunervins vargšelę dar labiau.

– Neskubėk, – ramiai pasakė ir perspėdamas dėbtelėjo į Dimitrijų, kuris atrodė, tuojau kris pakirstas insulto.

Galų gale slaptažodis buvo patvirtintas ir mergina baikščiai nusišypsojo Alekui.

– Kokią sumą turėčiau pasiūlyti?

Alekas pažvelgė į ekraną ir tuojau apsisprendė:

– Du milijonus Jungtinių Valstijų dolerių.

Mergina garsiai aiktelėjo.

– Kiek?

– Du milijonus. – Alekas žiūrėjo, kaip tirpsta laikas: liko šešiasdešimt sekundžių.

Jam liko tik šešiasdešimt sekundžių atgauti šeimos relikviją, kurios jokiu būdu neturėjo niekam dovanoti. Šešiasdešimt sekundžių užtrenkti duris ir nebeprisiminti santykių, kurių niekuomet neturėjo užmegzti.

– Paskubėk.

– Tačiau mano kreditinės kortelės limitas tik pepenki šimtai svarų, – mikčiojo mergina. – Aš neįperku tokio žiedo.

– Bet aš įperku. Aš už jį ir sumokėsiu. – Pažvelgęs į perbalusį merginos veidą Alekas susiraukė: – Tik nenualpk. Jei dabar išgriūsi, aš nebegalėsiu nusipirkti šio žiedo. Dimitrijus – teisininkų grupės galva, jis laiduos mano žodinį sutikimą. Mes turime tik trisdešimt sekundžių, o man tai labai svarbu. Prašyčiau paskubėti.

– Na, žinoma, atleiskite… – Virpančiomis rankomis Elena įrašė laukelyje reikiamus skaičius ir akimirksnį dvejojusi paspaudė vykdyti. – Aš… aš… norėjau pasakyti, kad jūs esate… šiuo metu jūsų siūloma kaina aukščiausia, – sunkiai išlemeno mergina ir Alekas pakėlė antakį.

– Viskas?

– Jei tik paskutinę akimirką niekas nepasiūlys didesnės sumos.

Nenorėdamas rizikuoti Alekas skubiai įvedė keturis milijonus.

Po penkių sekundžių žiedas jau priklausė jam ir Alekas įpylė virpančiai merginai stiklinę vandens.

– Aš sužavėtas. Esant tokiai įtampai elgėtės tinkamai ir padarėte viską, ką reikėjo. Aš šito neužmiršiu. O dabar, – nerūpestingai tęsė jis, – man reikia tiksliai žinoti, kur pervesti pinigus. Ar pardavėjas nurodė savo vardą arba adresą? Nekreipdamas dėmesio į perspėjančius Dimitrijaus žvilgsnius Alekas pasiėmė parkerį ir popieriaus.

Jam reikėjo nuspręsti: nuvežti pinigus pačiam ar patikėti šią užduotį teisininkams.

Siųsk teisininkus, – kalbėjo sveikas protas. – Juk ne be reikalo visus ketverius metus jos neieškojai.

– Visus klausimus galite užduoti elektroniniu paštu, – silpnu balseliu ištarė Elena nenuleisdama akių nuo deimanto ekrane. – Žiedas nuostabus. Kokia laiminga turėtų jaustis moteris, mūvėdama tokį ant piršto. Oho, kaip romantiška.

Mergina plačiai išplėtusi akis žiūrėjo į Aleką ir šis nedrįso išsklaidyti jos iliuzijų.

Ar jis kada nors elgėsi romantiškai? Jei būti romantiku – tai atsiduoti impulsyviam, audringam romanui, tada taip, jis buvo romantikas. Kartą. Nors veikiau – apakęs nuo aistros. Laimei, laiku sugrįžo į protą. Ironiškai nusišaipęs iš tokios patirties Alekas nusprendė, kad dalykiški santykiai – tokie kaip jo ir Marianos – daug vertingesni.

Jis visai nesiveržia jos geriau pažinti, o ir Mariana nerodo noro suprasti jį.

Tikrai geriau nei mergina, kuri iš pradžių bando prasiskverbti į mintis, o paskui suvilioja laukiniu nevaldomu seksu, nuo kurio vyrui išdžiūsta smegenys.

Jausdamas, kaip įsitempia pečių raumenys, Alekas bukai spoksojo pro langą, o Dimitrijus šiurkščiai išgrūdo iš kabineto sutrikusią merginą ir pažadėjo pasirūpinti visais finansiniais šio sandorio aspektais.

Tvirtai uždaręs duris Dimitrijus atsigręžė į Aleką.

– Aš pasirūpinsiu, kad būtų pervesti pinigai ir atgabentas žiedas.

– Ne! – Užvaldytas akimirkos impulso, kurio nusprendė giliau netyrinėti, Alekas pasiėmė švarką. – Nenoriu, kad šis žiedas pakliūtų į trečio žmogaus rankas. Pasiimsiu jį pats.

– Asmeniškai? Alekai, nesi jos matęs ketverius metus. Juk nusprendei, kad geriausia nebesusitikti. Ar tikrai manai, jog tai geras sumanymas?

– Visi mano sumanymai geri, – nukirto paniuręs Alekas ir nužingsniavo prie durų.

Perduos pinigus, pasiims žiedą – ir galės judėti toliau.

§

– Kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok. Nuleisk galvą sau tarp kojų… va taip. Tu nenualpsi. Gerai… dabar gerai. Dabar viską pakartok iš naujo. Lėtai.

Pakėlusi galvą Kelė bandė kažką pasakyti. Nepasigirdo nė garselio. Jai dingtelėjo mintis, kad nuo tokio šoko galima ir amą prarasti. Atrodė, visas kūnas tarsi surakintas.

Susierzinusi draugė žiūrėjo jai į veidą.

– Kele, duodu tau trisdešimt sekundžių ištarti bent vieną žodelį, jei nieko nepasakysi, užpilsiu ant galvos kibirą vandens.

Kelė įkvėpė oro ir pamėgino dar kartą.

– Parduotas.

Vivjena padrąsinamai linktelėjo galva.

– Tu kažką pardavei… gerai. Ką pardavei?

– Pardaviau, – žiopčiojo Kelė, – žiedą.

– Gerai, pagaliau šiokia tokia pažanga… Pradedu susigaudyti, kad pardavei žiedą. Kurį? – Vivės akys staiga išsiplėtė. – Šlamštas, juk ne tą žiedą?

Kelė linktelėjo, jai atrodė, kad kambaryje nebeliko oro.

– Pardaviau žiedą… per eBay.

Ji jautėsi tokia apsvaigusi, kad nė neabejojo – jei nebūtų sėdėjusi, tikrai dabar gulėtų ant grindų nualpusi.

– Puiku, gerai, labai gerai. – Vivjena nepatikliai žvelgė į draugę, jos besišypsančios lūpos virpčiojo. – Aš suprantu, kodėl tau tai taip svarbu. Nešiojai šį žiedą ant kaklo ištisus ketverius metus, o turint omenyje, kad menkysta, kuris tau jį padovanojo, nepasirodė vestuvėse, ketveri metai tikriausiai per ilgas laiko tarpas. Bet pagaliau pamatei šviesą tunelio gale ir pardavei jį – manau, tai puiku. Nėra ko jaudintis. Nėra reikalo dusti. Gal duoti tau popierinį maišelį pakvėpuoti ar dar ką nors? – Ji įtartinai nužiūrėjo Kelę. – Esi balta kaip popierius, o aš neišmanau, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Per visas pamokas sėdėdavau užsimerkusi – negalėdavau žiūrėti į tuos bjaurius paveikslus. Gal turėčiau tau trinktelėti? O gal pakelti į viršų kojas, kad geriau tekėtų kraujas? Pasakyk, ką man daryti? Aš suprantu, kaip tave traumavo ta istorija, bet juk praėjo ketveri metai, dėl Dievo meilės.

Kelė aiktelėjo ir sugriebė draugės ranką.

– Pardaviau.

– Taip, taip, žinau! Tu pardavei žiedą! Tik nusiramink! Dabar galėsi gyventi toliau… kur nors išeiti ir ta proga pasidulkinti su kokiu nepažįstamuoju. Laikas suprasti, kad ponas Graikų Dievas nėra vienintelis vyras pasaulyje.

– Už keturis milijonus dolerių.

– Arba galime tiesiog atsikimšti butelį… ką?! Už kiek?! – suklykė Vivjena ir išsižiojusi sudribo ant grindų. – Man pasigirdo, kad pasakei keturis milijonus dolerių.

– Taip ir pasakiau. Už keturis milijonus dolerių. – Ištarusi tai garsiai Kelė ėmė dar smarkiau drebėti. – Vivjena, aš prastai jaučiuosi.

– Ir aš ne kažin kaip, – sukūkčiojo Vivjena ir užsidengė rankomis veidą. – Negalime nualpti abi. Juk jei susitrenktume galvas, mūsų apipuvusius kūnus surastų tik po kelių savaičių. O gal ir iš viso nerastų, juk tavo bute amžinai viskas sujaukta. Galiu lažintis, net testamento nesi parašiusi. Turiu omenyje, kad aš teturiu krūvą neplautų skalbinių ir kelias neapmokėtas sąskaitas, o tu turi keturis milijonus dolerių. Keturis milijonus. Dieve, dar niekada neturėjau turtingos draugės. Dabar jau man reikia pakvėpuoti. – Ji pagriebė popierinį maišelį, iškratė du obuolius ir sukišusi į jį burną ir nosį ėmė garsiai kvėpuoti.

Kelė pasižiūrėjo į rankas. Kažin ar nustotų drebėti, jei ant jų atsisėsčiau? – toptelėjo. Rankos virpėjo nuo tada, kai įsijungusi kompiuterį pamatė galutinę siūlomą sumą.

– Man… man reikia atsigauti. Negaliu tiesiog sėdėti ir drebėti. Turiu darbo. Iki rytojaus reikia ištaisyti trisdešimt anglų kalbos sąsiuvinių.

Vivjena atitraukė nuo veido maišelį ir įkvėpė.

– Nejuokauk. Vaikų tau daugiau nebereikia mokyti. Nuo šiol gali būti pati sau šeimininkė. Gali rytoj nueiti į mokyklą, atsisakyti darbo ir visą dieną praleisti SPA. Arba dešimt dienų!

– Šito nedarysiu. – Kelė sukrėsta pakėlė akis į draugę įsivaizduodama piniguose skęstančius namus. – Man patinka mokytojauti. Aš vienintelė nelaukiu vasaros atostogų. Aš myliu vaikus. Man jų trūksta. Kol neturiu šeimos, jie – artimiausi man žmonės.

– Dėl Dievo meilės, Kele, tau dvidešimt treji, o ne devyniolika. O be to, dabar esi turtuolė. Tu būsi mergytė lėlytė arba cukrinė mamytė. Vyrai rikiuosis į eilę, kad tik galėtų tave apvaisinti.

Kelė net atšoko.

– Nejaugi tu visai netiki jausmais?

– Aš realistė. Žinau, kad myli vaikus. Visai nenormali. Aš dažniausiai trokštu sučiupti juos ir sudaužti galvomis. Gal tuos pinigus geriau atiduok man? Keturi milijonai dolerių! Kaip atsitiko, kad tu nežinojai, kiek jis vertas?

– Aš neklausiau, – suvapėjo Kelė. – Šis žiedas man buvo ypatingas, nes jo dovanotas, o ne dėl kainos. Man net į galvą neatėjo, kad jis toks brangus. Nelabai ir domėjausi.

– Tau reikia išmokti būti praktiškesnei, ne tokiai romantiškai. Gal jis ir paskutinis galvijas, bet bent jau ne šykštuolis. – Vivjena suleido dantukus į obuolį, kurį neseniai buvo iškračiusi iš popierinio maišelio, ir valgydama kalbėjo toliau: – Kai pasakei man, kad jis graikas, nusprendžiau, jog dirba padavėju ar panašiai.

Kelė išraudo: nemėgo šios temos, nes prisimindavo, kokia kvaila ji buvo. Kokia naivi.

– Jis ne padavėjas. – Kelė užsidengė veidą rankomis. – Negaliu apie tai net pagalvoti. Kaip galėjau tikėtis, kad mums pasiseks? Jis labai gražus, labai protingas ir be galo turtingas. O aš – niekuo neypatinga.

– O ne, ir tu nepaprasta, – ištikimai užtikrino Vivjena. – Tu… tu labai netvarkinga, labai išsiblaškius ir…

– Užsičiaupk! Nebenoriu ilgiau klausytis, kokia esu nevykėlė ir todėl mums nepavyko. – Kėlė nusistebėjo, kad po ketverių metų dar gali šitaip skaudėti. – Būtų malonu, jei pajėgčiau sugalvoti bent vieną priežastį, dėl kurios mums galėjo pasisekti.

Vivjena atsikando didelį kąsnį obuolio ir rūpestingai sukramtė.

– Tavo krūtys labai didelės.

Kelė prisidengė krūtinę rankomis.

– Ačiū, – burbtelėjo nesuprasdama, verkti jai ar juoktis.

– Prašom. O kaip ponas turtuolis užsidirbo tiek pinigų?

– Laivyba. Jis turi nuosavą laivininkystės įmonę… didžiulę. Daugybę laivų.

– Nesakyk, kad… labai didelę? Kodėl niekada apie tai neužsiminei? – Vivjena iš nuostabos tik papurtė galvą ir nurijo kąsnį. – Tas vaikinas milijonierius, ar ne?

Kelė patrynė pėdas į nusidėvėjusį kilimą, dengiantį jos mažo butuko grindis.

– Kažkur skaičiau, kad milijardierius.

– Na, tiek to, niekas neskaičiuos. Ką draugams reiškia keli šimtai milijonų? Taigi… nenuklyskime į lankas. Kur su juo susipažinai? Gyvenu žemėje tiek pat metų kiek ir tu, bet dar nebuvau sutikusi nevedusio milijardieriaus. Praverstų vienas kitas patarimas.

– Tai atsitiko per akademines atostogas. Įsibroviau į jo paplūdimį. Nežinojau, kad jis privatus, kažkur buvau nukišusi turisto žinyną ir užsisvajojusi gėrėjausi vaizdais, todėl nepastebėjau ženklų. – Kelės venomis sklido kančia. – Ar negalėtume pasikalbėti apie ką nors kita? Tai ne pati mėgstamiausia mano tema.

– Žinoma, galime aptarti, ką ketini daryti su keturiais milijonais dolerių.

– Nežinau. – Kelė nusiminusi gūžtelėjo pečiais. – Gal užmokėsiu psichiatrui, kad padėtų atsigauti man po šoko.

– Kas tą žiedą nupirko?

Kelė abejingai pažvelgė į draugę – galvoje buvo tuščia kaip miško kirtavietėje.

– Gal koks turtuolis?

Vivjena dėbtelėjo susierzinusi.

– O kada gausi pinigus?

– Kažkokia mergina man parašė, kad rytoj žiedą atsiims asmeniškai. Daviau mokyklos adresą, jei paaiškėtų, kad tie žmonės nesąžiningi.

Kelė prispaudė delną prie žiedo, kurį nešiojo pasikabinusi ant grandinėlės po megztuku.

Vivjena atsiduso.

– Niekada su juo nesiskiri. Net miegi su tuo žiedu.

– Tik dėl to, kad esu baisiai netvarkinga, – tyliai numykė Kelė. – Bijau pamesti.

– Nesistenk teisinti to išsiblaškymu. Ir taip žinau, kad esi netvarkinga, bet žiedą nešioji, nes niekaip negali pamiršti to graiko. Visus ketverius metus. Kodėl staiga nusprendei parduoti jo dovaną, Kele? Kas atsitiko? Tu visą savaitę elgeisi baisiai keistai.

Kelė sunkiai nurijo seiles ir pačiupinėjo žiedą po marškinėliais.

– Pamačiau jo nuotraukas su kita moterimi, – kimiai atsakė. – Blondinė, plona kaip pagaikštis – juk žinai tokias. Jas pamačius norisi nustoti valgyti, bet paskui supranti, kad net ir badaudama niekada taip neatrodysi. – Ji sušnarpštė. – Staiga suvokiau, jog turėdama žiedą nejudu pirmyn. Tai kvaila. Aš kvaila.

– Ne, jau nebe. Galų gale atgavai protą. – Vivjena pašoko ant kojų ir dramatišku mostu atmetė nuo akių plaukus. – Juk supranti, ką tai reiškia, ar ne?

– Kad turiu susiimti ir jį užmiršti?

– Tai reiškia, kad daugiau nevalgysime pigių makaronų su padažu iš skardinių. Šį vakarą mėgausimės išsineštine pica su priedais ir už ją sumokėsi tu. Tu! – Vivjena čiupo telefoną. – Sveika atvykusi į aukštuomenę.

§

Alekas Zagorakis išlipo iš juodo ferario ir pakėlė akis į seną Viktorijos laikų pastatą.

Pirmoji Hamtono parko mokykla.

Na, žinoma, ji nusprendė dirbti su vaikais.

Kurgi dar?

Alekas paliko ją tą pačią dieną, kai perskaitė laikraštyje, jog Kelė svajoja apie keturis vaikus.

Su jam vienam būdinga niūria šypsena vyras tyrinėjo pastatą, į akis krito, jog jau daug ką reikia remontuoti: tvora skylėta, viena stogo pusė uždengta plastiku – kad nevarvėtų. Tačiau įtampa, spaudžianti pečius, kilo ne dėl skurdžios aplinkos.

Nuaidėjo skambutis ir nepraėjus nė minutei į žaidimų aikštelę pro dvivėres duris stumdydami bei grumdydami vienas kitą alkūnėmis pasipylė vaikai. Jiems iš paskos išėjo jauna moteris. Ji atsakinėjo į klausimus, taikė susiginčijusius ir švelniai pabardavo neklaužadas, kai šie peržengdavo ribas. Moteris vilkėjo kuklų juodą sijonėlį, niekuo neišsiskiriančius marškinėlius, avėjo žemakulnius batelius. Alekas į ją nė nežvilgtelėjo – dairėsi Kelės.

Jis apžiūrėjo senovinį pastatą ir buvo benusprendžiąs, kad adresas neteisingas. Kam Kelei pasilaidoti tokioje skylėje?

Jau ketino grįžti į automobilį, kai išgirdo pažįstamą juoką. Akys nukrypo į tą pusę ir Alekas suprato įdėmiai žiūrįs į tą pačią jauną mokytoją juodu sijonėliu ir patogiais bateliais.

Ji visai nepriminė neatsakingos paauglės, kurią jis sutiko Korfu salos paplūdimyje.

Būtų ir vėl jos nepažinęs, bet mergina pakreipė galvą. Alekas žiūrėjo į plaukus, tvirtai susegtus ant pakaušio. Jei segtukas atsisegtų ir plaukai laisvai pasileistų ant nugaros… Jis susiraukė, mintyse nuplėšė nuobodžius drabužius ir pamatė po jais slypinčią moterį.

Ji nusišypsojo ir Alekas sunkiai įkvėpė – tos šypsenos užmiršti neįmanoma: plati, šilta ir kilniaširdiška, nuoširdžiai ir dosniai dalijama. Atplėšęs akis nuo merginos lūpų jis geriau įsižiūrėjo į kuklų sijonėlį. Jos kojos tokios pat ilgos. Tokias pamatęs vyras pamiršta viską pasaulyje. Tos kojos kadaise buvo apsivijusios jam apie liemenį.

Susižavėjimo šūksniai atitraukė jo mintis nuo Kelės aprangos. Keletas berniukų pastebėjo automobilį ir Alekas pasigailėjo nepastatęs jo už kampo, toliau nuo akių. Atbėgę iš žaidimų aikštelės jie apkibo tinklo tvorą ir Alekas spoksojo į juos kaip kitas žmogus spoksotų į laukinius pavojingus gyvūnus.

Trys mažyliai žvilgčiojo tai į jį, tai į jo automobilį.

– Oho… kieta mašina.

– Ar čia poršė? Mano tėvelis sako, kad poršė geriausias.

– Kai užaugsiu, nusipirksiu tokį.

Vaikai subrazdino tvorą, jų maži pirštukai buvo įsikabinę vielą, jie spoksojo susižavėję, o Alekas nenumanė, ką jiems atsakyti, todėl stovėjo nejudėdamas, sustingęs iš bejėgiškumo.

Alekas matė, kaip ji pasuka galvą – Kelė nerimastingai pažvelgė į auklėtinius. Žinoma, ji iškart pastebėtų, jei iš saugios bandos pabėgtų nors viena avelė. Tokia jau ji yra. Atsidavusi kitiems. Netvarkinga, išsiblaškiusi, triukšminga ir globėjiška. Ji nepraeitų pro vaikų būrį tylomis.

Pirmiausia Kelė pamatė automobilį, Alekas pastebėjo, kaip jos veidas išraudo ir staiga vėl pabalo – safyro mėlynumo akys tapo dar ryškesnės. Akivaizdu, kad nepažįsta kito ferarį vairuojančio žmogaus, – niūriai pagalvojo Alekas. Supratęs, kaip ji apstulbo jį pamačiusi, jis dar labiau įsiuto.

Ko ji tikėjosi? Kad jis sėdės sudėjęs rankas ir žiūrės, kaip žiedą – žiedą, kurį jis užmovė jai ant piršto, – nuperka kitas, aukščiausią kainą pasiūlęs pirkėjas?

Virš niekuo neišsiskiriančios asfaltuotos mokyklos žaidimų aikštelės, nė iš tolo nedvelkiančios romantika, didelės mėlynos akys susitiko su nuožmiomis tamsiomis akimis.

Saulė suspindo pro debesis, auksiniais spinduliais apšviesdama jos šviesiaplaukę galvą. Alekas prisiminė merginą, matytą tą popietę paplūdimyje Korfu. Ji vilkėjo miniatiūrinį turkio spalvos bikinį ir kerinčiai laisvai šypsojosi. Alekas nenoriai prisivertė iš malonių prisiminimų sugrįžti mintimis į dabartį.

– Berniukai! – jos balsas priminė ištirpusį šokoladą su cinamonu – vos juntamu jo prieskoniu. – Nelipkite ant tvoros! Juk žinote, kad tai pavojinga.

Alekas jautė, kaip kažkur giliai sukirbėjo atgiję jausmai. Prieš ketverius metus ji būtų džiaugsmingai kaip mažas šunytis puolusi per žaidimų aikštelę tiesiai jam į glėbį.

O dabar žiūri į Aleką taip, tarsi jis būtų ištrūkęs iš tigrų narvo – dėl to įtampa jo kūne tik dar labiau sustiprėjo.

Alekas pažvelgė į arčiausiai buvusį berniuką – noras gauti informacijos atrišo liežuvį:

– Ar čia tavo mokytoja?

– Taip, ji mūsų mokytoja. – Nekreipdamas dėmesio į perspėjimą berniukas įspraudė batelio nosį į tvoros tinklo akutę ir pabandė lipti. – Neatrodo labai griežta, bet jei pasielgi blogai – paukšt! – Jis trinktelėjo kumščiuku į delną ir Alekas nustėro.

– Ji jus muša?

– Juokaujate? – Berniukas springo juokais. – Ji net voro nenuskriaustų. Sugauna stikline ir išneša iš klasės. Net nešaukia niekada.

– Bet tu sakei paukšt.

– Panelė Dženkins sugeba sutraiškyti žvilgsniu. Paukšt! – Berniukas gūžtelėjo pečiais. – Blogai pasielgęs pasijunti labai bjauriai. Tarsi būtum ją nuvylęs. Ji niekada nieko neskriaudžia. Ir nepateisina smurto.

Nepateisina smurto. Panelė Dženkins.

Alekas šiurkščiai įkvėpė. Vadinasi, neištekėjusi. Ir keturių vaikų, kurių taip norėjo, dar neturi.

Tik dabar, sužinojęs atsakymą į šį klausimą, Alekas pripažino, kad tokia mintis vis sukosi jo galvoje.

Kelė artėjo prie jo per žaidimų aikštelę tarsi tempiama nematoma virve. Buvo aišku: jei tik galėtų, spruktų priešinga kryptimi.

– Fredi, Kailai, Kolinai, – griežtai kreipėsi į tris berniukus – nebeliko abejonių, kad mergina puikiai suvaldo būrį energingų berniūkščių, – pasitraukite nuo tvoros.

Aplinkui susispietę vaikai šurmuliavo ir Alekas pastebėjo, kad Kelė atsako į jų klausimus, užuot irzliai atstūmusi mažuosius, kaip daro daugelis suaugusiųjų. Vaikai ją aiškiai dievino.

– Ar matėte automobilį, panele Dženkins? Jis tikrai puikus. Mačiau tokį tik kartą. Paveikslėlyje.

– Čia tik automobilis. Keturi ratai ir variklis. Kolinai, daugiau nekartosiu. – Pasukusi galvą ji pažvelgė į Aleką ir dirbtinai nusišypsojo. – Kuo galėčiau jums padėti?

Ji niekada nemokėjo nuslėpti jausmų ir dabar Alekas perskaitė juos taip pat lengvai kaip prieš ketverius metus. Kelė pašiurpo jį pamačiusi ir vyras jautė, kaip iš pykčio užsiveda it reaktyvinis variklis.