Читать книгу Pažadėta - Sarah Morgan - Страница 1

– Ša, patylėk. – Leila delnu užspaudė seseriai burną. – Girdžiu juos ateinant. Jie neturi mūsų aptikti.

Ji gailėjosi, kad nepakako laiko surasti geresnės slėptuvės. Vargu ar galima tikėtis pasislėpti už ilgų aksominių užuolaidų tėvo asmeniniuose apartamentuose, bet šiuo metu tai buvo pati saugiausia vieta. Niekas nesugalvos ieškoti princesių čia. Jų niekada neįleisdavo į jo miegamąjį. Neįleido netgi šiandien, tėvo mirties dieną.

Leila norėjo įsitikinti, kad vyras, kuris vadino save tėvu, yra miręs, guli lovoje ir nesiruošia pašokęs dar kartą nuskriausti jos arba sesers. Ji stovėjo čia pat, pasislėpusi už užuolaidų, ir girdėjo, kaip jis paskutiniu atodūsiu nulėmė jos likimą. Net paskutinėmis minutėmis tėvas neatgailavo dėl veltui praleisto gyvenimo. Jis nepanoro pamatyti savo dukterų, net neliepė perduoti, jog jas myli, ir taip atsilyginti už ilgametį abejingumą. Nė žodeliu neatsiprašė už visas joms padarytas skriaudas. Tik dar kartą, jau paskutinį, ją nuskriaudė… kai visiems laikams nulėmė jos likimą.

Hasanas privalo vesti Leilą. Tai vienintelis būdas, kad žmonės pripažintų jį Taškano valdovu.

Klausydamasi žingsnių Leila laikė užspaudusi delnu jaunėlės sesers lūpas. Kakta prisilietusi prie užuolaidų užuodė dulkių kvapą. Tamsa trikdė, Leila sustingo laukdama, kada užuolaidos prasiskirs, baiminosi, kad menkiausias judesys gali jas išduoti.

Pasislėpusi už prabangaus sunkaus aksomo klosčių ji išgirdo, kaip keli žmonės įėjo į kambarį.

– Mes apieškojome rūmus. Jų niekur neradome.

– Jos negalėjo tiesiog išnykti, – pasigirdo šiurkštus lengvai atpažįstamas balsas. Jis buvo Hasano, jos tėvo pusbrolio. Jeigu tėvo paskutinis noras bus išpildytas, Hasanas greitai taps jos jaunikiu. Šešiasdešimties metų senis, valdžios trokštantis netgi labiau nei jos tėvas.

Šią siaubingą praregėjimo akimirką Leila išvydo savo ateitį, kuri buvo juodesnė už užuolaidos vidinę pusę. Ji žiūrėjo į tamsą jausdama delną šildantį sesers kvėpavimą, bet pati bijojo net kvėptelėti, kad neišduotų abiejų.

– Mes jas surasime, Hasanai.

– Po kelių valandų jūs kreipsitės į mane jūsų ekscelencija, – atkirto Hasanas. – Ir jums bus geriau, jeigu rasite jas. Apieškokite biblioteką. Vyresnioji dažnai ten lindi. O jaunesnioji… ji pernelyg reiškia savo nuomonę. Išsiųsime į Ameriką ir ji dings – iš akių ir iš atminties. Žmonės ją greitai užmirš. Dar iki aušros aš susituoksiu su vyresniąja. Laimei, ji ramaus būdo. Neturi savo nuomonės ir vargiai prieštaraus.

Jis net nežino mano vardo, – apmirusi pagalvojo Leila, – ką jau kalbėti apie požiūrį į gyvenimą. Ji buvo vyriausia. Ir ramaus būdo. Leila abejojo, ar Hasanas prisimena, kaip ji atrodo, ir ar jam tai svarbu. Juo labiau nerūpi, ko ji nori. Bet tai nerūpėjo ir tėvui. Vienintelis žmogus, kuriam ji rūpi, šiuo metu dreba jos glėbyje.

Jaunesnioji sesuo. Jos draugė. Jos šeima.

Naujiena, kad Hasanas ketina išsiųsti Jazminą į Ameriką, pablogino ir taip siaubingą padėtį. Po visų negandų blogiausia bus prarasti seserį.

– Kodėl taip skubate vesti?

Hasano palydovas garsiai ištarė tai, ką Leila pagalvojo.

– Mudu abu žinome, jog išgirdęs apie senojo šeicho mirtį jis atvyks.

Jis atvyks.

Leila tuojau pat suprato, kas jis toks. Taip pat suprato, jog Hasanas jo bijo. Taip bijo, kad negali prisiversti ištarti savo priešo vardo. Grėsminga dykumos kario ir teisėto laukinės dykumos šalies, Taškano, valdovo reputacija baisiai gąsdino Hasaną, net buvo uždrausta ištarti jo vardą šiame siena apjuostame mieste. Ironiška, jog uždrausdamas minėti tikrojo emyrato įpėdinio vardą, Hasanas tik iškėlė jį žmonių akyse, padarė didvyriu.

Apimta maištingų jausmų Leila prisiminė jo vardą.

Razis Al Zekis.

Princas, kuris gyvena kaip beduinas tarp jį mylinčių žmonių. Dykumos žmogus su geležiniu ryžtu, jėga ir kantrybe, laukiantis palankesnės progos. Kur jis yra šiuo metu, nežinia, nes jo buvimo vieta laikoma paslaptyje, ją žino tik patys artimiausi jam žmonės. Princą gaubianti paslaptis didino įtampą Taškano tvirtovėje.

Žingsniai nuaidėjo per akmenines miegamojo grindis.

Kai durys užsidarė, Jazmina atsitraukė gaudydama orą.

– Pamaniau, kad ketini mane uždusinti.

– O aš pamaniau, jog tu ketini rėkti.

– Aš niekada gyvenime nerėkiau. Nesu verksnė.

Tačiau sesuo atrodė sukrėsta, Leila stipriai suspaudė jai ranką ir dirstelėjo pro sunkių aksominių užuolaidų plyšį.

– Jie išėjo. Mes esame saugios.

– Saugios? Leila, šis raukšlėtas nutukęs pabaisa ruošiasi dar šiandien tave vesti, o mane išsiųsti į Ameriką, toli nuo namų ir nuo tavęs.

Klausydamasi virpančio sesers balso Leila dar stipriau suspaudė jai ranką.

– Ne, to nebus. Aš neketinu leisti jam tavęs išsiųsti.

– Kaip gali sutrukdyti? Man nerūpi, kas bus, tik noriu pasilikti su tavimi. Mes taip ilgai buvome kartu, jog neįsivaizduoju gyvenimo be tavęs. Man reikia tavęs, kad neprasižiočiau netinkamu metu, o tau reikia manęs, kad neleisčiau tau gyventi knygų pasaulyje.

Sesers balsas buvo kupinas nevilties ir Leila pasijuto prislėgta atsakomybės naštos.

Ji jautėsi menka ir bejėgė, viena kovojanti prieš žiaurius Hasano siekius, kurie neturi ribų.

– Aš pažadu: mūsų niekas neišskirs.

– Kaip tai padarysi?

– Dar nežinau. Tačiau ką nors sugalvosiu…

– Galvok greičiau, nes po kelių valandų aš jau skrisiu į Ameriką, o tu gulėsi Hasano lovoje.

– Jazmina! – pasipiktinusi Leila pažvelgė į seserį, o ši įžūliai gūžtelėjo pečiais.

– Taip bus.

– Ką tu supranti apie gulėjimą vyro lovoje?

– Ne tiek daug, kiek norėčiau. Aš manau, jog tai galėtų būti vienintelis ištrėmimo į Ameriką pranašumas.

Net joms papuolus į tokią apverktiną padėtį, Jazminos lūpų kampučiuose suvirpėjo šypsena ir Leila pajuto, kaip jai užspaudė gerklę. Kad ir kaip būtų sunku, sesuo visada suranda priežastį nusišypsoti. Ji juokiasi netgi tada, kai visai nejuokinga, ir įneša šviesos į tamsą.

– Aš negaliu tavęs netekti. – Leilai buvo baisu apie tai net pagalvoti. – Ir jokiu būdu neprarasiu.

Jazmina atsargiai nužvelgė kambarį.

– Ar mūsų tėvas tikrai mirė?

– Taip. – Leila pabandė surasti savyje kokį nors jausmą, tačiau jos širdyje niekas nekrustelėjo. – Ar tau liūdna?

– Kodėl turėčiau liūdėti? Mačiau jį iš viso tik penkis kartus. Kadangi šio karto greičiausiai negalima užskaityti, vadinasi, mačiau tik keturis kartus. Jis pavertė mūsų gyvenimą pragaru ir net miręs nesiliauja kenkti. – Neįtikėtinai mėlynos Jazminos akys patamsėjo iš pykčio. – Žinai, ko aš noriu? Noriu, kad Razis Al Zekis atjotų į miestą savo bauginančiai juodu eržilu ir pribaigtų Hasaną. Aš pasveikinčiau Razį. O atsidėkodama už jo ištekėčiau ir padovanočiau jam šimtą vaikų, kad jo giminės linija nenutrūktų.

Leila stengėsi nežiūrėti į žmogų lovoje. Ji nenorėjo matyti jo net mirusio.

– Jis nenorėtų tavęs vesti. Tu esi dukra vyro, kuris kaltas dėl jo tėvo ir gražuolės žmonos mirties. Jis mūsų nekenčia ir aš jo dėl to nekaltinu. – Leila nekentė ir savęs, nes jos gyslomis tekėjo šio beširdžio žmogaus kraujas. Nes jai reikėjo jo gėdytis.

– Jis turėtų vesti tave. Tada niekas negalėtų jam paprieštarauti ir Hasanas būtų nugalėtas.

Ši mintis atrodė tokia siaubinga ir taip būdinga Jazminai, kad Leila buvo linkusi tuojau pat ją išmesti iš galvos ir elgtis atsargiai kaip visada. Tačiau koks atsargumas jas išgelbės, jeigu ji po kelių valandų susituoks?

Tada jos protas nedrąsiai įsileido šią mintį.

– Jazmina!

– Žmonės kalba, jog jis taip mylėjo savo žmoną, kad po jos mirties prisiekė niekada daugiau neįsimylėti, − pagarbiai sušnabždėjo Jazmina. – Ar tu kada nors esi girdėjusi ką nors romantiškesnio?

Leilos drąsa išgaravo. Ji negali taip pasielgti.

– Tai visai ne romantiška. Tai tragiška. Siaubinga nelaimė.

– Aš norėčiau, kad mane kada nors įsimylėtų toks stiprus ir kilnus vyras kaip jis.

Jazmina įsispoksojo į tolį ir Leila papurtė ją.

– Liaukis svajojusi. – Leilai tai buvo nepažįstamas jausmas. Vienintelė meilė, kurią jautė, buvo meilė seseriai. Ji niekada nepatyrė jokių švelnių jausmų žiūrėdama į vyrą. O tai, ką jai teko skaityti šia tema, tik patvirtino, jog ir ateityje niekas nepasikeis. Ji buvo pernelyg praktiškas žmogus ir šis jos būdo bruožas skatino nedelsiant veikti. – Jeigu jie išveš tave į Ameriką, aš niekada daugiau tavęs nepamatysiu. Neketinu leisti, kad taip atsitiktų.

– Kaip gali sutrukdyti? Hasanas ypač pavojingas, kai yra išsigandęs, o Razio Al Zekio jis siaubingai bijo. Net neleidžia mieste ištarti jo vardo, bet aš girdėjau, jog visi apie jį kalba, ypač moterys.

– Ar tu vėl buvai turguje? Nejaugi visai nieko nebijai?

– Žmonės šneka, kad jo širdis sušalusi į ledą ir tik gera moteris gali tą ledą ištirpdyti, – nekreipdama dėmesio į sesers žodžius pagarbiai sukuždėjo Jazmina. – Tai panašu į legendą apie kardą akmenyje, tu skaitei man ją, kai buvau maža.

– Ak, Jazmina, liaukis! Žmogaus širdis gali sušalti į ledą tik tada, kai jis pasiklysta Antarktidoje tinkamai nepasirengęs. Širdis kūne varinėja kraują. Ji negali nei sušalti, nei sudužti. – Susierzinusi Leila nusistebėjo, jog jos seserys, o tokios skirtingos. Jų patirtis vienoda, išskyrus tai, kad Leila saugojo seserį nuo blogų tėvo poelgių. – Tai ne legenda, o tikrovė. Liaukis viską romantizuoti.

– Žmonės mano, jog jis atvyks. – Šį kartą sesers balse nuskambėjo jaudulys. − Kol tėvas su Hasanu rengė sąmokslą, jis laukė tinkamo meto. Kadangi tėvas mirė, jis tikriausiai yra pasiryžęs užimti šeicho vietą, kuri jam teisėtai priklauso. Hasanas išsigandęs. Taryba taip pat. Jie naktį prie durų pastatė papildomą apsaugą ir nežinia dėl ko išsiuntė sargybinius į dykumą, nors visi žino, kad Razis Al Zekis pažįsta dykumą geriau už kitus. Jie nemiega naktimis, nes bijo, jog jis pasirodys pilyje ir nužudys juos miegančius. Atvirai kalbant, aš norėčiau, kad jis taip ir padarytų. Jeigu susitikčiau su juo tamsoje, parodyčiau kelią.

Leila delnu užspaudė seseriai lūpas.

– Turi galvoti, ką kalbi.

– Kodėl? Ką dar jie gali man padaryti? Juk mus išskiria! Aš išvykstu į Ameriką, o tu išteki už Hasano. Ar gali būti dar blogiau?

– Aš netekėsiu už Hasano, – ryžtingai pareiškė Leila. – Neketinu leisti, kad tai įvyktų.

– O ką tu padarysi? Hasanas gali tapti valdovu tik vedęs tave. Tai gana rimta paskata.

– Tuomet jis neturi manęs vesti.

Jazmina su gailesčiu pažvelgė į seserį.

– Jis žada tave priversti.

– Jeigu Hasanas manęs nesuras, tai negalės vesti. – Nedrįsdama per daug galvoti apie tai, ką ketina padaryti, Leila nubėgo į tėvo drabužinę ir pasičiupo du apsiaustus. Vieną įbruko į rankas seseriai. – Apsirenk, paslėpk plaukus ir kuo labiau prisidenk veidą. Lauk manęs čia, už užuolaidos, aš sugrįšiu ir tave išsivesiu. Pirmiausia man reikia kai ką pasiimti iš bibliotekos.

– Iš bibliotekos? Kaip tu dabar gali galvoti apie knygas?

– Knyga gali daug ką atstoti… draugą, mokytoją, ji gali būti prieglobstis… – Leila nutilo tikėdamasi, kad sesuo nepastebės, kaip ji nuraudo. – Nesvarbu. Svarbiausia, jog mes ruošiamės iš čia pabėgti. Tai bus panašu į slėpynes, žaidimą, kurį mes žaisdavome vaikystėje. – Sugavusi išsigandusį sesers žvilgsnį pasigailėjo pavartojusi šį palyginimą. Jos abi žinojo, ką šis žaidimas reiškia iš tikrųjų. Leila greitai pakeitė temą: – Tu labai myli arklius… ar prireikus galėsi joti kuriuo nors iš jų?

– Žinoma!

Sesuo, regis, akimirką suabejojo, bet taip trumpai, jog Leila nutarė, kad jai tik pasirodė.

– O aš daug skaičiau, kaip reikia jodinėti, susipažinau su jodinėjimo teorija ir arabų arklių istorija, todėl esu tikra, kad mums pavyks. − Leila tikėjosi, jog jos balsas skamba įtikinamiau, nei ji jaučiasi. – Mes pasieksime arklides iš kitos pusės ir iš ten patrauksime į dykumą.

– Dykumą? Kodėl mes josime į dykumą?

– Ieškosime Razio Al Zekio. – Leila jautė, kaip tariant šiuos žodžius juda jos lūpos, nors ir suvokė, kokia tai siaubinga mintis.

***

Dykumoje pūtė vėjas, tarsi šnibždėdamas žinią apie šeicho mirtį.

Razis Al Zekis stovėjo stovyklos pakraštyje ir spoksojo į nakties tamsą.

– Tai tiesa ar gandas?

– Tiesa. – Seilemas stovėjo šalia jo petys į petį. – Tai patvirtina daugiau nei vienas šaltinis.

– Tada atėjo laikas. – Razis jau seniai buvo išmokęs slėpti savo jausmus, nuslėpė juos ir dabar, tik pajuto pečiuose pažįstamą skausmingą įtampą. – Šįvakar mes išvykstame į miestą.

Abdulas, jo patarėjas ir senas draugas, žengė į priekį.

– Jūsų didenybe, yra dar kai kas. Kaip jūs ir numatėte, Hasanas po kelių valandų ves vyresniąją princesę. Jau ruošiamasi vestuvėms.

– Dar neatšalus jos tėvo kūnui? – Razis ciniškai nusijuokė. – Aišku, kad ją visiškai užvaldė sielvartas.

– Hasanas turėtų būti bent keturiasdešimt metų vyresnis už ją. Visiems rūpi, ko ji tikisi iš šių vedybų, – sumurmėjo Seilemas.

– Tai ne paslaptis. Ji toliau gyvens rūmuose ir naudosis turtu, kuris kitu atveju jai nepriklausytų. – Razis žvelgė į horizontą. – Ta mergina yra paties negailestingiausio Taškano valdovo dukra. Veltui nešvaistykite užuojautos.

– Jeigu Hasanas ją ves, jums bus sunkiau varžytis su juo dėl paveldėjimo teisės.

– Todėl aš ir noriu pasirūpinti, kad vestuvės neįvyktų.

– Vadinasi, ketinate įgyvendinti savo sumanymą? Nors tai, ką jūs siūlote, yra… – Abdulas žvelgė į jį išsigandusiu žvilgsniu.

– Tai vienintelis teisingas pasirinkimas, – pertraukė jį Razis įsiklausydamas į savo atšiaurų balsą. Toks atšiaurumas buvo užvaldęs jį visą. Kadaise jis buvo švelnesnis, bet ši jo savybė numirė kartu su moterimi, kurią mylėjo. – Mes apsvarstėme visas galimybes ir… – Staiga jis nutilo išgirdęs tamsoje bruzdesį ir pakėlė ranką, kai sargybiniai tyliai prisėlino prie jo.

Tie vyrai tarnavo jam penkiolika metų, nuo tada, kai buvo žiauriai nužudytas jo tėvas. Vyrai mirtų dėl jo.

Abdulas metėsi į priekį užstodamas Razį ir šis poelgis sujaudino labiau už viską, nes jo patarėjas ir patikėtinis nebuvo nei fiziškai stiprus, nei labiau įgudęs naudotis ginklais.

Atsargiai, bet ryžtingai Razis pastūmė jį į šalį, tačiau Abdulas pasipriešino.

– Eik. Eik! Tai gali būti pasikėsinimas į tavo gyvybę, kaip mes ir tikėjomės.

Žinodamas, kad Seilemas laiko ranką ant ginklo, Razis įbedė žvilgsnį į liekną vaikiną, kurį už rankų laikė du jo vyrai.

– Jeigu jų tikslas buvo mane nužudyti, šią užduotį jie turėjo patikėti žmogui, kurį būtų ne taip lengva nugalėti.

– Mes aptikome jį vieną klaidžiojantį dykumoje Zubrano pasienyje. Sakė turįs kažką pranešti Raziui Al Zekiui.

Suprasdamas, jog vyrai nenori atskleisti jo tapatybės, Razis davė jiems ženklą privesti belaisvį arčiau.

Jo rankos buvo surištos. Paleistas vaikinas kluptelėjo ir parpuolė ant kelių. Razis suglumęs stebėjo liesą būtybę, apsigaubusią apsiaustu.

– Vaikine, ką tu nori pranešti Raziui Al Zekiui? – pasiteiravo Seilemas. Jis buvo Razio brolis ir retai palikdavo jį vieną.

– Man reikia pasikalbėti su juo asmeniškai. – Žodžiai buvo neaiškūs, vos girdimi. – Mes turime pasikalbėti akis į akį, nes tai, ką aš pasakysiu, svarbu tik mudviem.

– Tokie kaip tu negali prisiartinti prie Razio Al Zekio net per atstumą, kad galėtų pamoti jam ranka, juo labiau pasilikti su juo dviese, ir tu turėtum džiaugtis. Jis suėstų tave gyvą, – pasibjaurėjęs suniurnėjo šalia stovintis sargybinis.

– Man nesvarbu, ką jis padarys išgirdęs tai, ką noriu pasakyti. Prašau nuvesti mane pas jį.

Vaikinas nulenkė galvą ir kažkas jo siaurų pečių linijoje patraukė Razio dėmesį. Nepaisydamas Seilemo pastangų sustabdyti jis žengė į priekį.

– Tai tu nebijai?

Trumpam stojo tyla. Iš dykumos pūtė vėjas, keldamas smėlį ir plaikstydamas vaikino apsiausto skvernus. Jis beviltiškai bandė juos nutverti.

– Aš bijau. Bet ne Razio Al Zekio.

– Tada tave reikia paauklėti. – Sargybinis pastatė belaisvį ant kojų ir šis aiktelėjo iš skausmo. – Mes uždarysime jį per naktį, o ryte vėl apklausime.

– Ne! – Vaikinas stipriai pasimuistė vyro gniaužtuose. – Ryte bus per vėlu. Man reikia pasikalbėti su juo dabar. Prašau. Nuo to priklauso Taškano ateitis.

Razis smalsiai žiūrėjo į vaikiną, pusiau prisidengusį apsiaustu, kuris buvo jam gerokai per didelis.

– Nuveskite jį į mano palapinę.

Seilemas, Abdulas ir sargybiniai nepatikliai pažiūrėjo į jį.

– Veskite, – ramiai paragino Razis, tačiau sargybiniai vis tiek dvejojo.

– Mes pirma nuodugniai jį apieškosime…

– Nuveskite jį į mano palapinę ir palikite mus vienus.

Abdulas palietė jam ranką ir tyliai tarė:

– Jūsų didenybe, anksčiau aš niekada neabejodavau jūsų sprendimais, bet dabar prašau leisti sargybiniams būti kartu su jumis.

– Nejaugi manai, kad aš nesugebėsiu apsiginti nuo perpus už mane mažesnio ir lengvesnio padaro?

– Aš manau, jog šiame žaidimo etape Hasanas pamėgins ką nors iškrėsti. Jis išsigandęs ir apimtas nevilties, o į neviltį puolusio žmogaus negalima nuvertinti. Nujaučiu, kad jis kažką rezga.

– Abdulas teisus, aš eisiu su tavimi, – griežtai pasakė Seilemas.

– Tavo meilė ir ištikimybė man reiškia daugiau, nei tu įsivaizduoji, tačiau turi pasitikėti manimi. – Razis uždėjo ranką broliui ant peties.

– Jeigu tau kas nors atsitiks…

Razis jautė, kaip atsakomybės našta prislegia pečius. Jis geriau už kitus žinojo, jog ne viską galima žadėti.

– Pasirūpink, kad man niekas netrukdytų. – Rankos mostu liepęs sargybiniams pasišalinti jis įėjo į palapinę. Tada nuleido angos uždangalą, kuris prislopino vėjo gausmą ir paslėpė juos nuo smalsių akių.

Vaikinas klūpėjo tolimajame palapinės kampe, jo rankos buvo surištos. Razis minutėlę jį stebėjo, paskui priėjo ir peiliu greitai perpjovė virvę.

– Stokis.

Belaisvis sudvejojo, paskui grakščiai atsistojo, tačiau beregint vėl susmuko.

– Nemanau, kad galėsiu išstovėti… – išspaudė pro sukąstus dantis. – Man kojos nutirpo nuo jojimo, paskui nukritau ir susižalojau kelius.

Razis pažvelgė į gležną kūną prieš save.

– Sakyk, ko tau reikia.

– Aš nekalbėsiu su niekuo kitu, tik su Raziu Al Zekiu.

– Tai kalbėk, – švelniai paragino Razis ir apstulbęs vaikinas pakėlė galvą.

Juodos akys išsiplėtė iš nuostabos po apsiausto gobtuvu.

– Ar tai jūs?

– Čia aš užduodu klausimus. – Razis įsikišo peilį į makštį. – Ir pirmiausia noriu sužinoti, ko moteris slankioja vidurnaktį aplink mano palapinę. Ko jūs, princese, be apsaugos atvykote į liūto narvą?

***

Leila kentėjo skausmus. Nukritusi nuo arklio susitrenkė ir dabar ją kamavo kūno skausmai, bet dar labiau kankino mintis, kad jos sesuo dingo ir dabar viena klaidžioja neaprėpiamoje tuštumoje, toje saulės išdegintoje dykynėje, o dėl to kalta tik ji, vyresnioji sesuo.

Juk tai ji sugalvojo tokį kvailą, tiesiog beprotišką planą. Ji, nors niekada nesielgdavo kvailai ir beprotiškai. Prieš priimdama sprendimą, Leila išanalizuodavo visas aplinkybes, o šįkart pasielgė impulsyviai. Tai tik įrodo, kad negalima nepaisyti atsargumo.

Jau geriau Hasanas išsiųstų Jazminą į Ameriką. Tada Leila bent žinotų, jog ji gyva.

Štai kaip viskas baigėsi: Jazmina dingo, o ji yra įkalinta Razio Al Zekio stovykloje dykumoje, tapo belaisve žmogaus, kuris turi daug daugiau priežasčių jos nekęsti nei kiti.

Vyro, kuris suprato, kas ji tokia.

Žiūrėdama į šaltas tamsias jo akis Leila staiga suvokė, ką iš tikrųjų reiškia posakis: būti tarp kūjo ir priekalo. Jos giminaitis buvo priekalas, o šis vyras – kūjis. Jis stovėjo plačiai išsižergęs, gražus ir rimtai žvelgė į ją. Kūnas buvo raumeningas kaip kario, pečiai platūs, tvirti. Leila žinojo, kad jis daug iškentėjo, tačiau dabar veide nebuvo matyti nė pėdsako kančios. Šis vyras nepalūžo, atrodė sveikas ir tvirtas – bent jau iš išvaizdos. Jame nebuvo matyti švelnumo. Nei pažeidžiamumo. Net anksčiau, kai jis dar nebuvo atskleidęs, kas toks yra, Leila suprato: tai gaujos vadas. Atrodė pasitikintis savimi ir autoritetingas – aiškiai gimęs vadovauti kitiems, ir nors Leila nieko kito nesitikėjo, jis ją baugino.

– Jūs iš karto supratote, kas aš esu?

– Per penkias sekundes. Jūsų veidas įsimintinas, princese. Itin išraiškingos akys.

Leilai tai buvo pirmas komplimentas gyvenime ir ji labai nustebo.

Apie jį iš laikraščių ji sužinojo ir įsidėjo į atmintį viską – nuo gimimo dienos ir vietos iki įspūdingos karinės karjeros ir inžinerinio išsilavinimo. Jis buvo prityręs raitelis ir arabų veislės arklių žinovas. Ji visa tai žinojo, tačiau suprato: faktai nedaug tepasako apie žmogų.

Jie neatskleidžia, kad jo akys juodesnės už dykumą naktį, kad spaudoje aprašyta jo kaip vado galia – tik menkas šešėlis to, ką ji pamatė tikrovėje. Neatskleidžia, jog šios akys geba permatyti žmogų kiaurai – iki pat esybės gelmių. Neperspėja, kad jas pamačius širdis pradeda trankytis kaip šimto laukinių arklių kanopos jiems lekiant per bekraštę dykumą.

Leila greitai suprato: biografijos faktų ir gebėjimų sąrašas neperteikia šio dykumų karaliaus stiprybės ir žavesio.

Sutrikusi, kad iš spaudoje pateiktos informacijos ji susidarė neišsamų vaizdą, Leila prisiminė, ką jai sakė sesuo apie sklandančius gandus. Neva Razis Al Zekis pažinojo moteris. Prieš įsimylėdamas jis mėgo šėlioti, o paskui viską paslėpė po devyniais užraktais. Visas emocijas. Visus jausmus.

– Kaip jūs mane atpažinote?

– Aš privalau pažinti savo priešus.

– Aš nesu jūsų priešininkė. – Ar ji galėjo kaltinti jį už tai, kad taip galvoja? Jo šeima siaubingai nukentėjo nuo jos šeimos. Juodu stovi priešingose pusėse, amžiams išskirti didžiulės jų šeimų nesantaikos.

– Todėl užduosiu antrą klausimą: kur yra Hasanas? Ar jam pačiam pasirodyti trūksta drąsos, jei siunčia moterį su pavedimu?

Leila krūptelėjo, tačiau nesuprato, kas ją taip paveikė – jo balso tonas ar žodžiai.

– Manęs nesiuntė Hasanas. Aš buvau su savo seserimi Jazmina, bet nukritau nuo arklio. – Ji matė, kaip įsitempia jo gražios lūpos. – Atsiprašau… aš… jūs turite padėti man ją surasti. Prašau. Ji liko viena dykumoje ir neturi nei mažiausio supratimo, kaip joje išgyventi. – Leilą užplūdo neviltis, bet jis neparodė emocijų. Jokios užuojautos. Nieko.

– Tai kur yra Hasanas?

– Jis galėjo grįžti į rūmus. Arba ieško mūsų po apylinkes. Aš nežinau.

– Nežinote? Nors už šio vyro turėtumėte po kelių valandų ištekėti.

O jeigu Hasanas suras Jazminą pirmas…

Razio Al Zekio žodžiai lėtai prasiskverbė iki jos sustingusių smegenų.

– Jūs žinote apie vedybas?

– Aš viską žinau.

– Jeigu manote, kad aš noriu ištekėti už Hasano, tai visko nežinote. – Palapinėje tvyrojo prieblanda, tačiau šviesos pakako Leilai pastebėti jo akyse nuostabos blyksnį.

– Kaip jūs išėjote iš rūmų be jo leidimo?

– Pabėgome. Mano sesuo dievina arklius. Ji iš arklidės pasiėmė patį greičiausią žirgą. Deja, užmiršo man pasakyti, kad nemoka vadelėti. – Leila pasitrynė delnu sumuštą nugarą. – Jis buvo per smarkus mums abiem.

– Abiem? – Razis kilstelėjo tamsius antakius. – Jūs jojote vienu arkliu?

– Taip. Mes nelabai sunkios ir nenorėjome joti atskirai. – Leila nepasakė jam, jog jojo pirmą kartą. Šis vyras buvo garsus jojimo meno žinovas. Ji jautė, kad jam nepadarytų įspūdžio, jeigu ji prisipažintų viską žinanti apie arabų veislės arklių auginimą, bet nemokanti joti. – Žirgą kažkas išgąsdino ir jis atsistojo piestu. Aš nukritau, o jis pasileido lėkti kartu su Jazmina. Ji buvo per silpna, neįstengė jo sustabdyti. Turbūt irgi nukrito. – Apimta panikos Leila dar kartą pamėgino atsistoti, tačiau kūnas smarkiai priešinosi ir ji vėl suklupo, o tuo metu į palapinę įlėkė du dideli šunys.

Baimė išsiurbė Leilai iš kojų visas jėgas. Ji žvelgė tiesiai į akis tiems žvėrims, kurie staiga sustingo ir iššiepė dantis.

Razis kažką jiems pasakė, šunys inkšdami pakluso ir atsigulę ant pilvo įsmeigė į jį dievinamus žvilgsnius.

– Slugiai?1 – Leila taip išsigando, kad vos galėjo kvėpuoti. – Jūs laikote slugius?

– Jūs atpažįstate šią veislę?

– Žinoma. – Leila jautėsi taip, tarsi būtų surijusi visą dykumos smėlį. Jei šunys užuostų jos baimę, ji būtų pasmerkta. – Slugiai – viena iš seniausių dar esamų veislių. Tokių šunų buvo aptikta Egipto piramidėse šalia balzamuotų faraonų kūnų. – Ji neatskleidė pažįstanti šią veislę iš niūresnės, labiau asmeniškos patirties. Iš patirties, kurią Leila stengėsi ištrinti iš atminties.

– Sakėte, kad pabėgote? Kur bėgote?

– Pas jus. Aš bėgau pas jus. – Priminusi sau, jog šunys paprastai nepuola be priežasties arba komandos, Leila laikėsi itin ramiai, bet nenuleido nuo jų akių. – Mes bandėme surasti jus.

– Tą vakarą, kai mirė jūsų tėvas? Nematau ašarų, tikriausiai iš jo jūs paveldėjote nejautrumą.

Ar jis tikrai taip galvoja?

Apstulbusi Leila ketino jam paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau suprato: dabar netinkamas metas. Nesusipratimus galima išsiaiškinti vėliau. O gal tai netgi neturi reikšmės.

– Mano tėvo paskutinis noras – kad ištekėčiau už Hasano.

Jo žvilgsnis vos regimai apniuko.

– Tai kodėl ieškojote manęs?

Leila buvo sugalvojusi šimtus būdų, kaip jam pasakyti tai, ką ji turi pasakyti, tačiau visi žodžiai kažkur dingo nuo ledinio įdėmaus jo žvilgsnio.

– Jūs esate teisėtas valdovas, tačiau jeigu Hasanas vestų mane, tai susilpnintų jūsų teises, o jo sustiprintų.

Razis staiga sustingo, buvo galima spėti, jog jis visą dėmesį sutelkė į ją.

– Bet tai vis tiek nepaaiškina, kodėl jūs esate čia.

Tik dabar Leila susigriebė besitikinti, kad jis pats tai pasakys. Argi Razis Al Zekis negiriamas už supratingumą? Argi negali pats susiprasti, kodėl ji čia? Argi nesuvokia, jog yra vienintelė išeitis, kaip viską išspręsti visiems laikams?

Greičiausiai jis tai numatė, bet nusprendė nepasinaudoti pasitaikiusia proga.

– Aš nekaltinu jūsų už tai, kad neapkenčiate mūsų. – Leilos tariami žodžiai buvo ne tie, kuriuos ji iš anksto surepetavo, tačiau žiūrėdama į šį vyrą galėjo galvoti tik apie tai, ko jis neteko. – Jeigu galėčiau tapti kitu žmogumi, tapčiau, deja, negaliu, todėl prašau į tai nekreipti dėmesio ir padaryti tai, ką reikia.

– O ką, – švelniai paklausė jis, – jūsų manymu, reikia padaryti, princese?

Nė vienas vyras niekada neklausė jos nuomonės. Nė karto nuo tada, kai ji žengė pirmąjį žingsnį, iki tos akimirkos, kai jiedvi ir seserimi paspruko per tėvo miegamojo langą. Visi ją laikė tik dar vienu ginklu didžiuliame Al Habibo rūmų arsenale.

O šis vyras paklausė.

Jis klausėsi jos.

Štai tikras valdovas, išdidus ir pasitikintis savimi, mąstė Leila. Šią akimirką ji staiga suvokė, kodėl tokia daugybė žmonių juo pasitiki ir jį gina. Jis visai kitoks nei Hasanas, dvi priešingybės – vandenynas ir dykuma.

– Jūs žinote, ką reikia daryti. Turite gauti tai, kas teisėtai jums priklauso. Ir paskubėkite, kol Hasanas neužbaigė to, ką mano tėvas pradėjo. Kol jis nesunaikino mūsų šalies savanaudiškai siekdamas valdžios… – Ji nutilo dvejodama, ar verta užsiminti apie Jazminą, bet nusprendė, kad šį vyrą labiau motyvuos jo pareiga savo žmonėms, o ne gailestis jos seseriai. – Kad tai padarytumėte, jūs privalote mane vesti. Dabar. Kuo greičiau. Kol Hasanas manęs dar nesurado ir neparsivežė atgal.