Читать книгу Bela ir negailestingasis šeichas - Sarah Morgan - Страница 1

Smėlis, smėlis, aplinkui visur smėlis.

Tėvas nebūtų jos išsiuntęs toliau, net jei būtų įkišęs į raketą ir išskraidinęs į Mėnulį. Jei tik tai būtų įmanoma, tikrai būtų taip ir padaręs, karčiai svarstė Bela įkasusi kojų pirštus į rupų dykumos smėlį ir dairydamasi po atšiaurų kraštovaizdį. Nors, tiesą sakant, ši vieta tikrai primena Mėnulį. O gal Marsą. Raudonąją planetą.

Kodėl į kurortą dykumos vidury?

Kodėl ne į mielą SPA centrą Penktajame Aveniu?

– Bela?

Išgirdusi savo vardą Bela beviltiškai atsiduso. Jau? Dar vos prašvito.

Ji nenoriai atsisuko. Tai ne jo kaltė, – priminė sau. – Nesąžininga savo pyktį ir neviltį lieti ant jo.

– Anksti bundate, Atifai?

Jis vilkėjo paprastu baltu chalatu, medžiaga švytėjo kylančioje arabiškoje saulėje.

– Prieš aušrą medituoju.

Bela prikando lūpą, kad nenusižiovautų.

– Aš pati dieną mielai pradedu nuo stiprios juodos kavos.

– Diena bus geresnė, jei ją pradėsi pasimėgaudama tuo, kas plyti aplinkui, – sumurmėjo senolis. – Nėra nieko labiau raminančio nei saulėtekis dykumoje. Nejau ši tyla tavęs neramina?

– Jei atvirai, ji mane veda iš proto, – Bela negalvodama jau siekė telefono ir tik tada prisiminė, kad jį iš jos paėmė, kaip ir visa kita, kuo galima susisiekti su išoriniu pasauliu. Nekantriai delnu tapšnodama per šlaunį nepatenkinta nužvelgė savo nagus. Jei leistų rinktis tarp kavos ir manikiūro, ji rinktųsi manikiūrą. – Tai jums iš tiesų priklauso ši vieta?

– Aš tik keliauju pro šalį. Kai būsiu pasirengęs, judėsiu toliau.

– Aš būčiau pajudėjusi po dviejų minučių, jei tik man būtų leidę rinktis! Esu čia jau dvi savaites ir jaučiuosi lyg nuteista iki gyvos galvos.

Kaip galėjo tėvas taip su ja pasielgti? Dėl jo ji dabar nuo visų atskirta. Palikta viena tada, kai man beviltiškai reikia žmogiškosios paguodos.

Vos prieš dvi savaites padarytas atradimas ją pribloškė ir išsunkė. Ta Bela, kokia ji buvo iki ano vakaro, dingo amžiams. Kaip ir naivūs, visą gyvenimą puoselėti įsitikinimai.

Apmaudas plėšė ją iš vidaus.

Nereikėjo tau žiūrėti, Bela.

Ji atvėrė Pandoros skrynią ir dabar už tai turi sumokėti.

– Leidi jausmams sugriebti tave kaip sakalas sugriebia auką, – Atifas stebėjo ją tokiu pat ramiu veidu, kokiu stebėdavo per jųdviejų sesiją. – Tu pyksti, bet tėvas tave atsiuntė čia tavo pačios labui.

– Jis atsiuntė mane čia norėdamas nubausti, nes jam užtraukiau gėdą, – Bela apsivijo rankomis ir susimąstė, kaip galima žvarbti tokioje karštoje, gniuždančioje vietoje, – apjuodinau visą šeimą. Balforų šeimai užtraukiau nešlovę. Vėl, – bet niekas nesusimąstė, kaip tas siaubingas atsitikimas paveikė ją. O tai, kad niekam nerūpėjo jos jausmai, tik aitrino vienatvę.

Prisiminusi viską, kas tą vakarą nutiko Balforų labdaros pokylyje, gerklėje Bela pajuto gniužulą. Ji troško sužinoti, kaip po viso to jaučiasi sesuo Olivija – Bela privalo atsiprašyti.

Ji elgėsi siaubingai – pati tai žinojo. Bet ją supykdė. Įsiutino. O ir Olivija prišnekėjo…

– Gal galiu atgauti telefoną tik vienai žinutei išsiųsti? – staiga jai tučtuojau prireikė susisiekti su dvyne seserimi. – O gal galėčiau pasinaudoti jūsų kompiuteriu? Elektroninio pašto netikrinau dvi savaites.

– Tai neįmanoma, Bela.

– Einu iš proto, Atifai! Smėlis ir tyla yra bjaurus derinys, – ji beviltiškai apsidairė ir staiga jos dėmesį patraukė grupelė baltų pastatų, kuriuos buvo pastebėjusi kiek anksčiau šią savaitę. – O kaip tos arklidės ana ten – gal bent galiu pajodinėti? Tik valandą.

– Jos su Prieglobsčiu neturi nieko bendro. Tai privačios arklidės.

– Keista vieta žirgams laikyti, – Bela apžiūrinėjo sargus prie įėjimo. Kodėl arklides reikėtų saugoti? – Na, jei negaliu pasiskolinti žirgo, gal bent muzikos grotuvą galėčiau atsiimti? Su muzika man lengviau atsipalaiduoti.

– Tyla – auksas.

– Čia viskas auksas, – nesitverdama savam kailyje Bela nužvelgė smėlį ir į galvą jai šovė mintis – įžūli, drąsi mintis. – Papasakokite man apie miestą, kurį pravažiavome pakeliui į čia.

– Al Rafidą valdo šeichas, miestas garsėja turtingu kultūriniu palikimu.

– Ar ten yra naftos? – ji prisivertė kalbėti nerūpestingai, bet iš tiesų troško paklausti: Kiek laiko truktų kelionė į ten ir ar mieste yra interneto ryšys?

– Didžiulės naftos atsargos, bet valdantis šeichas yra griežtas verslininkas. Jis pavertė senovinį miestą dykumoje tarptautiniu komercijos centru. Pastatai ant kranto modernūs kaip Manhatane ar Londone, bet vos už kelių gatvių atsiveria senamiestis su daugybe persų architektūros pavyzdžių. Al Rafido rūmai gniaužia kvapą, bet jų durys visuomenei atveriamos retai, nes ten gyvena šeichas Zafikas su šeima.

– Pasisekė jam, gyvena mieste. Akivaizdu, kad ir jis nekenčia smėlio.

– Priešingai, šeichas Zafikas dievina dykumą, jis labai apsišvietęs, išsilavinęs žmogus, kuriam pavyko sėkmingai įdiegti progresyvų verslo mąstymą labai tradicinėje šalyje. Jis niekada nepamiršo savo šaknų. Vieną savaitę kasmet jis leidžia sau pabūti vienam dykumoje. Suteikia laiko viską apmąstyti. Jis galingas vyras – kai kurie pasakytų, negailestingas – bet niekada nepamiršta savo įsipareigojimų.

Įsipareigojimai…

Ar tik ne toks buvo paskutinis jai tėvo pasakytas žodis, prieš išsiunčiant ją į tremtį? Bela nejaukiai pasimuistė, stengdamasi nuraminti kandų sąžinės balsą.

– Tai… tas šeichas. Ar jis turi aštuonias žmonas ir šimtą vaikų?

– Jo Didenybė žmonos dar neišsirinko. Jo šeimos istorija sudėtinga.

– Lažinuosi, kad palyginti su manąja, jo tikra pasakaitė.

– Šeicho Zafiko motina buvo visų mylima princesė. Deja, ji mirė, kai jis dar buvo kūdikis.

– Ji mirė? – Bela pasijuto tarsi gavusi smūgį į krūtinę. Kaip ir aš, vaikystėje jis neteko motinos. Ji troško daugiau sužinoti apie galingąjį, negailestingąjį šeichą, visai pamiršusi, kad pirminis jos tikslas tebuvo tik išsiaiškinti, kiek kilometrų ją skiria nuo civilizacijos.

– Ar jo tėvas vedė antrą kartą?

– Taip, bet įvyko tragedija – tėvas ir pamotė žuvo per nelaimingą atsitikimą, kai Jo Didenybė tebuvo dar tik paauglys.

Jis neteko dviejų mamų.

Bela stebėjo, kaip kylanti saulė uždega kopas ir iš blyškiai raudonų jas paverčia ryškiai auksinėmis. Ji juto keistą bendrumą su paslaptinguoju šeichu. Jis kažkur ten, už blankių, vienodų smėlio kalnų. Ar jis prisimena motiną, kurios niekada nepažino? Gal ir jis sužinojo apie ją dalykų, kuriuos geriau būtų buvę palikti paslaptyje?

Ar jo mintys taip pat susijaukusios, kaip ir mano?

Bela kyštelėjo rankas į medvilninių kelnių kišenes ir priminė sau, kad apgailestauti beprasmiška. Praeities nepakeisi. Per visas priverstinės meditacijos valandas galvoje išliko mintis, kurios ji neleido sau užmiršti.

Mama.

Vėliau. Pagalvos apie tai vėliau, dabar dar pernelyg skaudu.

– Tai tas šeichas… – nusibraukusi nuo akių plaukus susiraukė pajutusi, kokie jie sausi, ir leido sau pasvajoti apie plaukų kondicionierių ir džiovintuvą. – Jis tikriausiai buvo labai jaunas, kai perėmė valdžią.

– Vos aštuoniolikos. Bet jis gimęs valdyti.

– Vargšelis. Tikriausiai turėjo niūroką vaikystę. Bet visa ta nafta reiškia, kad jis turtingas. Tai kodėl nevedęs? Spėju, kad jis senas ir bjaurus ir žmonos net nusipirkti nebegali.

– Jo Didenybė tik įkopė į ketvirtą dešimtį ir yra laikomas itin išvaizdžiu tų, kurie apie tai nusimano geriau už mane.

– Tai kas tada jam negerai? – Bela pasekė akimis smėliu nulėkusį driežą.

– Vieną dieną jis ves ką nors tinkamą, bet, kaip suprantu, vesti neskuba.

– O kas drįstų jį kaltinti? Santuoka gali būti tikras pragaras. Mano tėvas ją kartojo triskart. Jis aklai tiki posakiu Jei pirmą kartą nepavyksta – mėgink dar. Neįmanoma nesižavėti jo atkaklumu. Stebėti jį išties jaudina.

– Tavo tėvas buvo vedęs tris kartus?

– Galėtumėte pamanyti, kad jam tai jau puikiai sekasi, ar ne? – Bela nuo nuogų rankų nusibraukė smėlį svarstydama, ar tai neatstotų šveitimo. – Praktikos jam tikrai netrūksta.

– Privalai paleisti savo pyktį, Bela. Esi pernelyg aistringa.

– Tokia jau aš, – ji išlaikė nerūpestingą toną. – Pernelyg aistringa. Pernelyg… visokia. Pamėginkite turėti tiek seserų, netikrų seserų, tris motinas ir tėvą kaip manasis – tada gal ir suprasite, kodėl nesugebu atrasti ramybės. Niekas taip neužveda kaip šeima. Gal nebent tik kompiuterio, telefono ir muzikos grotuvo paėmimas vienu metu.

– Kaip tik tada, kai mūsų gyvenimas pernelyg daug iš mūsų reikalauja, privalome ieškoti vidinės ramybės. Sugebėjimas pasinerti į tylą ir mintis gali būti tikra oazė gyvenimo audrose.

– Neatsisakyčiau kelias dienas praleisti oazėje, – mąsliai tarė Bela, sunerimusi dėl to, kaip ją paveikė Atifo žodžiai. Tiesa ta, kad ji pavydi jo ramybės. Ji irgi to trokšta, bet nė nenutuokia, kaip to pasiekti. – Palmės, vanduo, kuriame galima maudytis. Smėlis man netrukdo, jei žvelgiu į jį nuo paplūdimio kėdės, o rankoje laikau kokteilį.

Senukas nuleido galvą.

– Paliksiu tave pamąstyti, Bela. Pasimatysime devintą jogoje.

– Joga. Valio. Mirštu iš nekantrumo, – Belos veidas buvo visiškai bereikšmis, ji stebėjo jį nueinant palapinių link, bet viduje tiesiog virė.

Gana!

Daugiau jokių meditacijų.

Jokios dykumos.

Ji susiras džipo raktelius ir dings iš čia, net jei reikės ką nors palapinėje surišti.

Jau ketino grįžti į Prieglobstį ir leistis į transporto priemonės paieškas, kai pastebėjo, kad neliko prie arklidžių įėjimo stovėjusių sargų. Bela prisimerkė, o galvoje užvirė mintys – mergina pakeitė planus. Arklidėse jos niekas nepažįsta, ar ne? Jei ji pasitikėdama savimi ten užeis, žmonės net gali pagalvoti, kad ji ten dirba.

Leidusi sau pasvajoti apie tai, kaip lekia per dykumą arklių vagone, ji praėjo ženklą Įeiti griežtai draudžiama ir smėlio takeliu pasuko arklidžių link. Tuščio kiemo viduryje burbuliavo fontanas, o Bela tik dabar pastebėjo, kokios prašmatnios ir milžiniškos iš tiesų yra tos arklidės.

– Šios vietos savininkas turėtų būti tikras pinigų maišas, – ji dirstelėjo per petį norėdama įsitikinti, kad įslinko nepastebėta. Bet arklidės atrodė apleistos. Jokių sargų. Nieko.

Keista, – pamanė Bela dairydamasi. – Kur visi?

Iš patirties žinojo, kad gyvenimas arklidėse paprastai virte verda.

Virš aptvaro durų iškišęs galvą žirgas jai sužvengė.

Bela priėjo prie jo.

– Bent kažkas čia gyvena. Labas, gražuole, – išdainavo ji, ranka trindama švelnų kumelės kaklą. – Koks tavo rytas? Pameditavai? Sumazgei kojas į lotoso pozą? Gurkštelėjai žolelių arbatos?

Žirgas švelniai pūstelėjo jai į kaklą ir Bela staiga pasijuto geriau nei ištisas savaites prieš tai.

– Gal nori apsigyventi mano palapinėje? – ji pabučiavo gyvūno nosį, kalbino ir glostė kumelę, o pažįstamas šieno ir arklio kvapas ramino ją taip, kaip nenuramintų jokia meditacija. Dirstelėjusi pro aptvaro duris ji nužvelgė žirgą. – Tu tikra gražuolė. Grynakraujė arabė. Kodėl kažkas tokį ypatingą žirgą, kaip tu, slepia atokiame kampelyje?

Žirgas stipriai bakstelėjo ją nosimi ir Bela vos neišvirto iš kojų.

– Atsibodo būti įkalintai arklidėse, ar ne? Pažįstamas jausmas. Kur visi? Kodėl tu čia viena?

Čia buvo taip kraupiai tuščia, kad Bela nejaukiai apsižvalgė, norėdama atsikratyti jausmo, jog kažkas ne taip – kad netrukus nutiks kažkas blogo.

– Ak, dėl Dievo meilės, – įtūžusi ant savęs ji vėl atsisuko į žirgą. – Taip ilgai gyvenu nuobodybėje, kad man jau ėmė vaidentis. Jei per pastarąsias dvi savaites ko ir išmokau, tai tik to, kad čia niekada niekas nevyksta.

Žirgas neramiai pasimuistė savo garde ir Bela užjaučiamai jam sumurmėjo, mat jautėsi lygiai taip pat. Mergina beviltiškai troško užšokti kumelei ant nugaros ir joti joti, kol mintys liks toli už jos.

O kodėl gi ne? Kam ieškoti džipo, jei į miestą ji gali nujoti?

Juk neturėtų būti labai toli. Kelią ji prisimena. Nors ir sunkiai. O nuvykusi galės pasirūpinti, kad žirgą grąžintų su derama padėka.

Gal Atifas taip supyks, kad atsisakys ją priimti atgal.

Mane išmes, – džiugiai pamanė Bela, nukėlė skląstį nuo aptvaro durų ir įžengė vidun. Blogoji Bela.

– Žmonės visada iš manęs tikisi blogiausio, o aš nemėgstu jų nuvilti. Vargšui Atifui išties reikės labai giliai ieškoti savo vidinės ramybės, – tarė ji kumelei vikriai ją atrišdama. – Netrukus gerai supurtysiu jo karmą. Tegu prisisega saugos diržą.

– Jei nori savaitę praleisti vienas dykumoje, bent leisk tave lydėti sargybiniams, Zafikai.

– Jei leisčiau mane lydėti sargybiniams, nebebūčiau vienas, – sausai tarė Zafikas. – Tai vienintelė savaitė metuose, kai galiu būti žmogumi, o ne valdovu. Tave vieną paskiriu atsakingu, Rašidai.

Jaunėlis jo brolis išbalo, aiškiai išgąsdintas tokios atsakomybės.

– Nemanai, kad vertėtų atidėti kelionę? Derybos dėl naftos pasiekė lemtingą tašką. Jie tikisi, kad atsakysi palankesniu pasiūlymu.

– Jiems teks nusivilti.

– Nejau išties pasitrauksi pačiame derybų įkarštyje? Juk tai – pats blogiausias metas.

Zafikas šaltai šyptelėjo.

– Priešingai, dabar pats geriausias metas, Rašidai.

– Kas, jei jie kreipsis kitur?

– Nesikreips.

– Bet kaip tu gali būti toks tikras? Iš kur žinai? Iš kur visada žinai, kaip dera elgtis? – jiedu ėjo arklidžių link, brolis pavydžiai dėbčiojo į jį. – Norėčiau būti toks neperprantamas, kaip tu. Tu niekada neparodai jausmų.

Išgirdęs piktą žirgo žvengimą Zafikas tikslingai pasuko neramumų kryptimi.

– To nepasakysi apie mano žirgą, kuris, regis, jausmus rodo vos progai pasitaikius.

– Visi arklidėse jo bijo.

Zafikas stebėjo, kaip jo arklininkas į kiemą atvedė pusiau laukinį elegantišką eržilą. Pamatęs, kaip žirgo ausys piktai susiglaudžia, jis atsiduso.

– Panašu, kad Batalui, kaip ir man, reikia pertraukos, – nieko nelaukęs jis priėjo prie ristūno, o brolis saugiu atstumu atsekė iš paskos.

– Ar kada dėl ko nors jaudiniesi? – leptelėjo Rašidas, nes šito paklausti ketino jau ištisas dienas. – Ar kada jauteisi, kaip aš?

Zafikas susimąstė, lūpose nušvito niūri šypsena. Galėjo papasakoti broliui, kad jo vaikystė labiau priminė griežtą karinę stovyklą, diegiančią atsakomybės ir pareigos jausmą.

– Pasitikėjimas ateina su patirtimi, o jos aš turėjau pakankamai, – šitaip šykščiai atsakęs jis toliau stebėjo, kaip Batalas kanopomis daužo žemę, jo šnervės buvo išsiplėtusios. – Paleiskit jį, – prakaituojantys arklininkai atšoko į šalis, Zafikas uždėjo rankas ant gyvulio kaklo ir eržilas sudrebėjęs nurimo.

– Žirgai ir moterys… – susižavėjęs Rašidas šypsojosi. – Kaip tau tai pavyksta?

Zafikas nepaisė jo klausimo, tik sportiškai užšoko ant žirgo nugaros.

– Grįšiu po penkių dienų. Ir, Rašidai… – suspaudęs vadeles nuramino nerimstantį eržilą, – … tai tavo galimybė ir pačiam įgyti patirties. Neeikvok jos. Ir pasistenk nepradėti karo.

Nespėjus broliui paprieštarauti Zafikas leido virpančiam ir nekantraujančiam eržilui šauti į priekį, pro pravirus rūmų vartus nėrė tiesiai į dykumą, nė nesistengdamas valdyti žirgo. Šis dusyk piktai šoktelėjo, bet šeimininkas balne nė nepajudėjo, tad eržilas nurimo tarsi būtų prisiminęs, kad jojikas jam išties prilygsta.

– Tu visai kaip ir aš nekantrauji dingti iš miesto, – sumurmėjo Zafikas mėgaudamasis dėl staigaus greičio užplūdusia adrenalino banga.

Priešaky atsivėrė dykuma, atvira erdvė išvadavo nuo nesibaigiančių valdžios reikalų, nuo atsakomybės rūpintis jaunesniais broliais ir seserimis, kuriems augant tai darėsi vis sudėtingiau. Jis buvo jų globėjas, tad jautėsi už juos atsakingas lygiai taip pat, kaip ir už savo šalį.

Po vienuolikos sunkių atsakomybės ir pareigos metų jis buvo pasirengęs viską palikti ir pasinerti į kartą per metus sau leidžiamą vienatvę, kurią taip brangino.

Jokių problemų. Jokio spaudimo.

Tik dykuma ir jis pats.

***

Pasiklydusi.

Karštis, troškulys, smėlis, karštis, troškulys, smėlis…

Argi ji jau neturėtų būtų atvykusi? Joja ištisas valandas, o viskas aplinkui atrodo lygiai taip pat.

Kas ją buvo apsėdęs, kad patikėjo, jog ras kelią?

Burna išdžiūvo labiau nei dykuma, galvoje tvinksėjo, gėlė akis.

Apkvaitusi Bela prisimerkė nuo akinančios dykumos saulės ir įsižiūrėjo į mirguliuojantį karštį, regis, judinantį visą peizažą. Dabar jai labiausiai reikia oazės su vėsiu vandeniu ir palmėmis, kurių pavėsyje galėtų pasislėpti. Bet aplinkui nebuvo nieko, tik smėlis, karštis ir su kiekviena minute augantis deginantis troškulys.

Jos burna buvo tokia sausa, kad mergina mielai išgertų net ir žolelių arbatos.

Ji liovėsi valdžiusi žirgą ir tik nežymiai jautė, kad jis vis dar tikslingai žingsniuoja.

– Atsiprašau, – suvaitojo ji pasilenkusi į priekį ir panardinusi veidą į kumelės karčius. – Dėl savęs aš nesijaudinu, bet man labai gaila, kad taip su tavimi pasielgiau. Kodėl tu neturi navigacijos prietaisų? Liaukis eiti. Nėra prasmės. Turime pasiduoti.

Žirgas paniekinamai prunkštelėjo ir ėjo toliau. Bela buvo per silpna ir išsekusi, kad tam priešintųsi.

Ji mirs.

Jos kūną užpustys smėlis, po daugelio amžių jį atras archeologai.

Nors buvo apkvaitusi ir siaubingai ištroškusi, mintyse iškilo būsimos laikraščių antraštės: Blogoji Bela Balfor dingsta iš „Prieglobsčio“ dykumoje.

Gal jie pamanys, kad ji nusiskandino žolelių arbatoje.

O gal jiems nė nerūpės.

Ji tyliai suaimanavo ir norėjo dar kažką pasakyti žirgui, bet jos burna išdžiūvo taip, kad kalbėti darėsi sunku. Galvą nepakeliamai skaudėjo – atrodė, kad kažkas puola ją kirviu, vaizdas akyse ėmė plaukti.

Prieš nukrisdama nuo žirgo dar spėjo pamatyti iš auksinio spindesio išnyrantį blogą linkintį juodą šešėlį.

Mirtis, – pamanė ji ir be sąmonės susmuko ant smėlio.