Читать книгу Feraros žmona - Sarah Morgan - Страница 1

Ponios ir ponai, sveiki atvykę į Siciliją. Neatsisekite saugos diržų, kol lėktuvas sustos.

Lorelė niekaip neatitraukė akių nuo knygos, kurią laikė pasidėjusi ant kelių. Dar nebuvo pasiruošusi pažvelgti pro langą. Vis dar ne. Tiek daug prisiminimų – dvejus metus bandė ištrinti juos iš atminties.

Jai už nugaros nerimaudamas klykė kūdikis, muistėsi ir taip spyrė abiem kojomis į sėdynės atlošą, kad Lorelė krestelėjo į priekį, tačiau nejuto nieko, tik deginantį nerimo kamuolį tiesiai po šonkauliais. Skaitydama ji paprastai nurimdavo, tačiau dabar tik akimis sekė raides, bet protu nesuvokė nieko. Net jau ėmė manyti, kad geriau būtų pasiėmusi kitą knygą, tačiau suprato, kad ir tai nebūtų padėję.

– Dabar jau galite paleisti tą sėdynę. Mes nusileidome. – Šalia sėdinti moteris švelniai palietė ranką. – Mano seserį irgi apima skrydžio baimė.

Lorelė išgirdo tylų balsą, sklindantį iš kažin kur toli, ir pasuko galvą.

– Skrydžio baimė?

– Nėra čia ko gėdytis. Kartą, skrisdama į Čikagą, mano sesuo patyrė panikos priepuolį. Jai reikėjo duoti raminamųjų. Jūs laikėtės įsitvėrusi tos sėdynės nuo pat pakilimo iš Hitrou oro uosto. Aš ir pasakiau savo Bilui: Toji mergina net nenujaučia, kad mes sėdime greta. Ji nepervertė nė vieno knygos puslapio. Bet dabar mes jau ant žemės. Viskas baigėsi.

Suvokusi stulbinančią tiesą, kad per visą skrydį nepervertė nė vieno knygos puslapio, Lorelė įdėmiai pažvelgė į moterį. Į ją žvelgė malonios rudos akys. Moteris pasirodė susirūpinusi ir motiniška.

Motiniška?

Lorelė nustebo, jog jai pasirodė pažįstama toji išraiška, turint galvoje, kad niekada tokios nebuvo mačiusi, bent jau skirtos jai. Nebeprisiminė, kaip motina, norėdama jos atsikratyti, vieną šaltą dieną, apvyniojusi pirkinių maišais, paliko ją miesto parke, tačiau tolimesnių metų prisiminimai įsirėžė Lorelės atmintyje kaip kulkų paliktos žymės.

Ji nesuprato, kodėl netikėtai ją apėmė noras prisipažinti nepažįstamajai, kad ji bijo visai ne skrydžio, o nusileidimo – Sicilijoje.

Moteris nutraukė stojusią tylą.

– Mes saugiai nusileidome. Liaukitės nerimavusi. – Ji pasilenkė į Lorelės pusę, ištiesė kaklą ir pažvelgė pro langą. – Tik pažvelkite į dangaus mėlynę ir tuos vaizdus. Aš pirmąkart Sicilijoje. O jūs?

Lengvas pokalbis. Kai plaukiama paviršiumi ir nepaneriama gilyn į drumstas jausmų vandenyno bangas.

Tai Lorelei kaip tik.

– Aš ne pirmą kartą. – Kadangi moteriai turėjo būti atlyginta už gerumą, Lorelė dar ir nusišypsojo. – Prieš keletą metų buvau atvykusi čia verslo reikalais.

Pirmoji mano klaida, – pagalvojo.

Moteris nužvelgė aptemptus Lorelės džinsus.

– O šį kartą?

Lorelės lūpos sujudėjo, atsakymas išsprūdo nesąmoningai, nes mintys buvo visai kitur.

– Vykstu į geriausios draugės vestuves.

– Tikros sicilietiškos vestuvės? Ak, kaip romantiška. Mačiau tokią sceną Krikštatėvyje, visi tie šokiai, šeima ir draugai – nuostabu. O italai taip myli vaikus. – Moteris smerkiamai pažvelgė į už jų sėdinčią keleivę, kuri per visą skrydį skaitė knygą ir nekreipė dėmesio į savo kaprizingą vaiką. – Šeima jiems reiškia viską.

Lorelė įbruko knygą į rankinę, atsisegė saugos diržą ir netikėtai panoro baigti pokalbį.

– Jūs tokia maloni. Apgailestauju, kad per skrydį nepalaikiau jums kompanijos. Deja, jau turiu eiti.

– Ak, ne, mieloji, reikia sėdėti vietose. Argi negirdėjote pranešimo? Mūsų reisu skrido kažkoks svarbus asmuo. Ar ypatingai svarbūs asmenys. Matyt, jie turi išlipti pirma mūsų visų. – Pažvelgusi pro Lorelę į lango pusę, moteris net aiktelėjo susijaudinusi. – Ak, tik pažvelkite. Ką tik sustojo trys automobiliai tamsintais stiklais. O tie vyrai panašūs į asmens sargybinius. Ir, vaje, pažvelkite, mieloji, juk kaip iš kino filmo. Prisiekiu, jie turi ir ginklų. Žaviausias vyras, kokį tik man teko kada regėti, ką tik žengė ant bituminio tako. Jis turbūt šešių pėdų ir trijų colių ūgio, atrodo įspūdingai.

Vyras?

Ne, vyro ji nelaukė. Nieko nelaukė. Kad išvengtų nepageidaujamo iškilmingo sutikimo, ji niekam nesakė, kuriuo reisu skris.

Lorelei ėmė grėsmingai spausti krūtinę ir ji pasigailėjo, kad po ranka neturi astmos inhaliatoriaus, nes buvo įsidėjusi jį į lagaminėlį, kuris dabar buvo bagažo spintelėje.

Nematoma jėga privertė ją pasukti galvą, ir štai ji jau žiūri pro iliuminatorių.

Jis stovi ant bituminio tako, akis dengia aviatoriaus akiniai tamsintais stiklais. Matyt, visą dėmesį nukreipęs į ką tik atriedėjusį ir sustojusį komercinį lėktuvą. Tai, kad jam, kaip niekam kitam, leista stovėti ant pakilimo tako, rodo turimą galią. Nė vienam civiliui nebūtų suteikta ši išskirtinė teisė, išskyrus jį. Juk šis vyras ne bet kas. Jis – Ferara. Seniausios ir įtakingiausios Sicilijos šeimos atstovas.

Kaip visada, – pagalvojo Lorelė. – Kai reikia, jo niekur nėra. O kai nereikia…

Maloni bendrakeleivė ištempė kaklą, kad geriau matytų.

– Kaip manote, kas jis toks? Juk pasitinka ne karališkosios šeimos narį, tiesa? Turbūt kokią svarbią asmenybę, jei net neužsukęs į muitinę atvažiavo tiesiai ant pakilimo tako. Ir kam jam reikia tiek asmens sargybinių? Įdomu, ką jis pasitinka?

– Mane. – Lorelė pakilo lyg būtų pasmerkta myriop. – Tai Kristianas Domenikas Ferara, jis mano vyras.

Antroji mano klaida, – mąstė pati sau. – Bet ji nebepasikartos. Greitai tapsiu jo buvusiąja. Vedybos ir skyrybos vienu metu. Vienu šūviu – du zuikiai.

Šis posakis jai kėlė abejonių. Kas gero nušauti du zuikius?

– Tikiuosi, gerai praleisite atostogas Sicilijoje. Būtinai paragaukite granitos1. Čia ji geriausia. – Nekreipdama dėmesio į savo maloniosios bendrakeleivės susirūpinusią išraišką, Lorelė išsiėmė lagaminėlį iš bagažo spintelės ir žengė į lėktuvo priekį, patenkinta, kad avi aukštakulnius. Tvyrant įtampai aukštakulniai bateliai teikė pasitikėjimo, o padėtis buvo tikrai įtempta. Keleiviai šnabždėjosi ir spoksojo, bet Lorelei buvo vis vien. Ji įtemptai svarstė, kaip jai teks iškęsti tas kelias dienas. Tai bus didžiausias išbandymas jos gyvenime, ir ji nujautė, kad prireiks šio to daugiau nei poros puikių aukštakulnių, kad užbaigtų viską iki galo.

Atkaklus, išdidus, valdingas – kodėl jis atėjo jos pasitikti? Ką jis kankina, ją ar save?

Lėktuvo pilotas lūkuriavo metalinio trapo viršuje.

– Sinjora Ferara, nežinojome, kad turėjome malonumo skraidinti jus mūsų reisu… – Jo kakta blizgėjo nuo prakaito, ir jis nervingai žvilgtelėjo į pasitinkančiųjų armiją, stovinčią ant bituminio tako. – Turėjote mums pranešti.

– Nenorėjau, kad kreiptumėte į mane dėmesį.

Nemalonu buvo stebėti jo meilikavimą.

– Tikiuosi, jums buvo malonu šiandien skristi mūsų reisu.

Kelionė nebūtų teikusi daugiau skausmo, net jei ją būtų kas tempęs į Siciliją pririštą prie vežimo.

Kokia ji buvo kvaila, jei manė, kad gali taip paprastai atvykti ir niekas jos nepastebės. Kristianas tikriausiai pasiteiravo visuose oro uostuose. O gal jam buvo prieinami keleivių sąrašai.

Dar gyvenant kartu jo įtakos mastai versdavo Lorelę tik žiobtelėti iš nuostabos. Darbe Lorelė nuolatos susidurdavo su įžymybėmis bei turtuoliais, tačiau Ferarų šeima nepaliovė stebinusi.

Toks kurį laiką buvo jų gyvenimas kartu. Spindintis, be trukdžių, pilnas beribės galios ir malonumų. Lyg visą gyvenimą būtum miegojęs ant grindinio, o dabar kristum į pūkų patalus.

Pamačiusi, kad jis stovi prie trapo, Lorelė vos nesuklupo. Nematė jo nuo tos dienos. Tos siaubingos dienos, kurią prisiminusi vis bėgdavo į vonią išsivemti.

Kai Daniela primygtinai prašė laikytis duoto pažado būti vyriausiąja pamerge, Lorelė turėjo atkreipti jos dėmesį, kad šis prašymas paveiks juos visus. Manė, kad dėl draugystės padarytų bet ką, tačiau suprato klydusi. Deja, per vėlai ėmė blaiviai mąstyti.

Lorelė iš rankinės išsiėmė saulės akinius ir juos užsidėjo. Jei jau jis taip, ji irgi nenusileis.

Sunerimęs lėktuvo pilotas stovėjo jai už nugaros, visi keleiviai susikaupę stebėjo, kas gi čia vyksta, o ji pakėlė smakrą ir žengė pro atdaras duris.

Po vėsių Londono ūkanų netikėtai smogė karščio banga. Svilino saulė, apšviesdama kiekvieną jos nenoromis žengiamą žingsnį. Aukštakulniai trinksėjo metalo pakopomis, ir Lorelė iš visų jėgų laikėsi įsikibusi turėklų, kad nenusiristų žemyn. Lyg žengtų į pragarą, o jis lauktų ant bituminio tako kaip pats velnias – aukštas, bauginantis, neįtikėtinai ramus, apsuptas apsaugos vyrų tamsiais kostiumais, pagarbiai atsitraukusių, tik ir laukiančių jo įsakymų.

Buvo visai kitaip, kai ji atvyko čia pirmą kartą, kupina jaudulio ir svajonių. Lorelė pamilo šią salą ir jos žmones.

Ypač vieną žmogų.

Šį vyrą.

Lorelė matė jo akis, tačiau tai buvo nebūtina: ir taip žinojo, apie ką jis galvoja. Pajuto nerimą – suprato, kad jis, kaip ir ji, vėl pasinėrė į praeitį.

– Kristianai, – paskutinę sekundę prisiminė, kad reikia kalbėti šaltai ir abejingai: – Be reikalo metei dar vieną didžiulės svarbos sandorį ir atvykai manęs pasitikti. Iš tiesų, nesitikėjau, kad sutiksi mane su fanfaromis.

Jo sučiauptų juslių lūpų kampučiai virptelėjo.

– Kaip galėčiau nepasitikti savo brangios, mylimos žmonos?

Po dviejų beprasmių metų susitikti su juo akis į akį buvo tikras iššūkis. Tačiau dar didesnis iššūkis buvo nenumaldomas alkis, kuris degino paširdžius, bei didžiulis užslėptas geismas, kuris, kaip ji buvo įsitikinusi, išgaravo kartu su jos iširusia santuoka.

Staiga ją užplūdo neviltis, nes pasijuto lyg išduodanti įsitikinimus.

Taip jaustis ji nenorėjo.

Kristianas Ferara buvo abejingas, atstumiantis, bejausmis šunsnukis, kuriam jos gyvenime nebeliko vietos.

Ne, neabejingas. Ji tuojau prisipažino klydusi. Visai ne toks.

Tiesa, būtų paprasčiau, jei jis būtų abejingas. Bet kuriai tokiai pat jautriai kaip Lorelė Kristiano įnoringas, netramdomas siciliečio temperamentas būtų beprotiškai patrauklus. Jis suviliojo ją savo žavesiu, neslepiamu vyriškumu ir atkakliai neleisdamas jai pačiai slapukauti. Priversdavo ją būti atvira – tokia ji nebūdavo su niekuo kitu.

Dabar Lorelė džiaugėsi, kad saulės akiniai lyg ir pridengia. Nebuvo iš tų, kurie išsipasakoja kiekvienam. Visada stengdavosi atsiriboti. Kad juo pasitikėtų, turėjo sukaupti visą drąsą, dėl to jo išdavystė ją dar labiau sukrėtė.

Ji to nepastebėjo, tačiau jis tikriausiai mostelėjo ranka, nes privažiavo vienas automobilis ir durelės atsidarė.

– Lipk į mašiną, Lorele. – Nuo bejausmio balso kūnas sustingo ir ji sustojo. Net nebegalėjo pajudėti.

Lorelė spoksojo į prabangų ir akivaizdų Ferarų šeimos sėkmės įrodymą.

Buvo tikimasi, kad ji nedvejodama lips į vidų. Jo norai turi būti pildomi besąlygiškai, nes taip darė visi kiti. Savo pasaulyje – kurio dauguma žmonių net negalėjo įsivaizduoti – jis buvo pats galingiausias. Kristianas sprendė, kas turi įvykti ir kada.

Trečioji mano klaida, kad čia grįžau, – pagalvojo Lorelė. Pyktis, kurį laikė užgniaužusi dvejus metus, ėdė ją lyg rūgštis.

Ji nenori lipti su juo į automobilį.

Ji nenori jaustis uždaryta toje nedidelėje erdvėje kartu su juo.

– Nekaip jaučiuosi po kelionės lėktuvu. Ketinu šiek tiek pasivaikščioti po Palermą, o tada važiuoti į viešbutį. – Ji buvo užsisakiusi kambarį viešbutėlyje, kuris tikrai nebūtų pastebėtas Ferarų šeimos. Viešbutėlyje, kur ji galėtų atsigauti nuo emocinės įtampos po vestuvių.

Jis iškošė pro dantis.

– Lipk į mašiną, o jei ne, pats tave įlaipinsiu. Tik vėl pridaryk man nemalonumų žmonėms matant, ir tuojau pasigailėsi.

Vėl. Žinoma, ji pasielgė kaip tik taip. Sumalė jo vyrišką garbę į dulkes, ir jis niekada neatleis.

Tiesiog puiku, ir ji jam niekada neatleis.

Neatleis, nes jo nebuvo šalia, kai jai labiausiai reikėjo.

Lorelė negalėjo nei atleisti, nei pamiršti, bet tai buvo nebesvarbu, nes ji nebeturėjo jokio noro atnaujinti buvusių santykių. Nebenorėjo lipdyti to, kas iširo. Šis savaitgalis skirtas ne jiems, o jo seseriai.

Jos geriausiai draugei.

Galvodama, jog tai yra svarbiausia, Lorelė palenkė galvą ir įsliuogė į automobilį džiaugdamasi, kad jo tamsinti stiklai paslėpė ją nuo spoksančių keleivių, kurie sėdėjo nosis prispaudę prie stiklo ir stebėjo, kas vyksta.

Kristianas paskui ją įsėdo į automobilį ir durelės užsidarė. Pasigirdo patikimas spynelės dunkstelėjimas, priminęs, kad turtuolių Ferarų šeimos nariai visada taikinyje.

Jis palinko į priekį ir ėmė itališkai kalbėtis su vairuotoju, smagi išraiškinga kalba apgaubė Lorelę švelniai lyg šilkas. Jis buvo ėmęsis tarptautinio verslo ir mieliau kalbėjo itališkai nei gomuriniu Sicilijos dialektu, kuriuo kalbėjo vietiniai, nors, reikalui esant, galėjo lengvai persiorientuoti. Tai, kad jai labai patiko klausytis, kaip jis kalba itališkai, buvo vienas iš mėgstamiausių jų pajuokavimų.

Automobilis nuvažiavo ir kiti lėktuvo keleiviai pagaliau buvo išlaipinti.

Lorelė jiems pavydėjo laisvės.

– Kaip sužinojai, kuriuo reisu skrisiu?

– Tikrai nori žinoti?

Ne. Jei ir yra dalykų, kurių Ferarų šeima nežino, tai tik tie, kurie jų nedomina. Jų galios mastai gniaužė kvapą, ypač jai, atsiradusiai iš niekur. Niekam niekada nerūpėjo, nei kas ji tokia, nei kur keliauja.

– Nesitikėjau, kad mane pasitiksi. Ketinau parašyti Danai žinutę arba susirasti taksi ar ką nors panašaus.

– Kodėl? – Jo stipri raumeninga koja buvo pavojingai arti, veržėsi į jos asmeninę erdvę. – Nori žinoti, ar mokėčiau išpirką, jei tave pagrobtų? – Jis visas pulsavo jėga ir ji staiga suprato, kodėl ją taip visuomet viskas jaudino. Jo akivaizdoje ji vos pajėgė mąstyti. Ir dabar jis buvo toks patrauklus, kad jai gniaužė kvapą.

Ji šiek tiek pasislinko, kad būtų didesnis tarpas.

– Skyrybos artėja prie pabaigos. Turbūt jiems būtum primokėjusi, kad greičiau manęs atsikratytum. Tu, užsispyrusi, nesukalbama buvusi žmona.

Įtampa automobilyje, rodės, tuoj sprogs.

– Kol ant dokumentų nenudžiūvo rašalas, tebeturi Feraros pavardę. Taigi, elkis deramai.

Lorelė atsilošė.

Lorelė Ferara. Teisinė užuomina, kad pasirinko blogai. Pavardė skambi, o tikrovė visai kitokia.

Plačią ir galingą Ferarų šeimą siejo kraujo ryšys ir šimtmečius besitęsianti istorija. Jų vardas reiškė sėkmę, pareigą ir tradicijas. Net jo sesuo Daniela, nepaisant Anglijoje gauto universitetinio išsilavinimo ir maištingos dvasios, išteka už siciliečio iš geros šeimos ir apsigyvens čia. Jos ateitis suplanuota. Saugi. Po metų ji jau turės kūdikį. Paskui dar vieną. Tai įprasta visiems Ferarų šeimos nariams. Jie gimdo vaikus, kad nenutrūktų dinastija.

Lorelei degino gerklę, ji žvelgė tiesiai prieš save, gerai, kad saulės akiniai slėpė akis.

Tiek daug dalykų, apie kuriuos net neleido sau pagalvoti. Tiek daug vietų, kurių neaplankė net mintimis.

Ji jo nematė daugiau nei dvejus metus, jau buvo įpratusi nežiūrėti į jo nuotrauką, nebeieškojo jo atvaizdų internete, suprato, kad pabandžiusi ištrinti jį iš atminties, galės gyventi toliau. Tačiau buvo nelengva.

Kartą pamačiusi, neužmirš niekada. Kristiano grožis varė iš proto, kur tik pasisukdavo, moterys žvelgė jam įkandin. Jis jai irgi apsuko galvą, nors nedarė nieko, kad patrauktų jos dėmesį, tik buvo savimi.

Geismas laimėjo prieš valios stiprybę, ir ji nukreipė žvilgsnį į šalį.

Nors buvo apsirengęs kasdieniais drabužiais, juodais džinsais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, prasegtu kaklu, Lorelė tuoj pat kūnu pajuto grubią vyrišką jėgą, sudariusią didžiąją jo esybės dalį. Kristianas be skrupulų rodė vyriškumą, kaip jo urvuose gyvenę protėviai. Didžiavosi savo vyriškumu. O ji sudavė tam pasididžiavimui mirtiną smūgį.

– Kodėl Dana neatvyko su tavimi manęs pasitikti?

– Mano sesuo tiki laiminga pabaiga.

Ką tai galėtų reikšti? Gal Daniela manė, kad jei jie bus vieni, puls vienas kitam į glėbį, ir žaizda, gilesnė už Didįjį Kanjoną, užgis savaime?

Lorelė prisiminė koledžo laikus ir nevykusius Danos bandymus piršliauti.

– Ji visada tikėjo pasakomis. – Pro kančių miglas prasimušė seniai pamirštas vaizdas. Vaiko kambarys, lovelė su baldakimu ir apšvietimas kaip pasakoje. Pilnos lentynos knygų, vaizduojančių gyvenimą kaip linksmą nuotykį. Svajonių kambarys. Supykusi, kad prisiminė tai kaip tik dabar, ji krestelėjo galvą, kad šis vaizdas išnyktų iš akių. – Dana nepataisoma romantikė. Manau, kad ir teka ji nepaisydama… – Lorelė staiga nutilo, o Kristianas užbaigė mintį.

– …Nepaisydama to, kad mato, kaip byra į šipulius mūsų santuokos laivas? Kai pagalvoju apie tavo laisvą požiūrį į vedybų priesaiką, man ima kilti abejonių dėl tavo apsisprendimo tapti vyriausiąja pamerge. Negi nemanai, kad šiek tiek veidmainiauji?

Jis apkaltino ją, visiškai atsikratė atsakomybės, tačiau Lorelė net nemanė su juo ginčytis, nes nenorėjo daryti įtakos galutiniam rezultatui. Kristianas jos nekenčia. Tegul. Jo priešiškas nusiteikimas Lorelei netgi naudingas, kadangi slopina tuos grėsmę keliančius jausmus, kurie teberusena giliai viduje.

O kas liečia apsisprendimą būti Danos vyriausiąja pamerge…

Lorelė buvo sugalvojusi daugybę atsisakymo paaiškinimų, tačiau kalbėdama su savo drauge nepateikė nei vieno. Ketvirtoji mano klaida, – pagalvojo. Kaip ji galėjo tiek daug kartų suklysti?

– Aš esu ištikima draugė.

– Ištikima? – Jis iš lėto nusiėmė saulės akinius ir pažvelgė į ją tamsiomis akimis pro tankias blakstienas, leisdamas pamatyti visas savo kančios gelmes. – Dar drįsti kalbėti apie ištikimybę? Matyt, dėl kalbų skirtingumo, mums šio žodžio reikšmė skiriasi. – Priešingai nei Lorelė, vyras visai neslėpė jausmų. Išliejo jai visa, ką laikė širdyje, ir kuo jis buvo atviresnis, tuo toliau ji nuo jo traukėsi. Lorelė labai stengėsi valdyti savo jausmus. Savaime suprantama, Kristiano jausmų valdyti ji negalėjo.

Gniuždoma tokių stiprių kaltinimų, ji įsirėmė į sėdynės atlošą ir stengėsi kvėpuoti ramiai. Galėjo mesti jam savo kaltinimus, tačiau tada būtų grįžę į praeitį, o ji norėjo eiti tik pirmyn. Lorelei drebėjo ir rankos, ir kojos, pajuto kad šąla pirštų galiukai.

Žinodama, kaip svarbu valdyti įtampą, stengėsi kvėpuoti lėtai.

– Jei jau ketini išsiveržti kaip Sicilijos Etnos ugnikalnis, bent palauk, kol būsime už uždarų durų. Tai tik vestuvės. Jas galime praleisti ramiai, be peštynių.

– Tik vestuvės? Vestuvės tik šiaip sau, tą norėjai pasakyti, Lorele?

– Gana, Kristianai. – Jis nesuprato, kad gal yra neteisus. Nemokėjo atsiprašyti. Lorelė žinojo, kad Kristiano žodyne nėra žodžio atleisk, ir kad tai neturi nieko bendra nei su jo sugebėjimu gražbyliauti, nei su savimeile.

– Bet kodėl? Nes bijai to, ką jauti? Prisipažink. Kai būni su manimi, tave gąsdina jausmai.Taip jau yra.

– Ak, prašau…

– Jie ima liepsnoti, argi ne? – Jo balsas buvo šilko švelnumo ir kėlė grėsmę. – Jausmai taip tave baugino, kad turėjai jų atsisakyti. Dėl to ir išvažiavai.

– Manai, kad tave palikau, nes išsigandau savo didžiulės meilės tau? – Atsakydama Lorelė svaidė pasipiktinimo žaibus. – Esi taip neįtikėtinai pasipūtęs, kad tau prireiks visos salos savo egoizmui sutalpinti. Kaip manai, Sicilijos pakaks? Gal dar reikėtų pirkti ir Sardiniją?

– Dirbu ta kryptimi. – Šioje trumpoje frazėje nebuvo nė lašelio ironijos. – Jeigu jau tau vis tiek, kodėl negrįžai?

– Nebuvo dėl ko grįžti. – Ir daugybė priežasčių būti toli. Lorelė žiūrėjo tiesiai prieš save, bandė surikiuoti mintis, jautė, kad Kristianas į ją tebežiūri.

– Gražiai atrodai. Numaldai nerimą darydama pratimus?

– Kūno rengyba mano darbas. Taip užsidirbu pragyvenimui. O grįžau dėl tavo sesers, o ne dėl m… – žodis pats išsprūdo, praslydo pro visas užtvaras, kurias ji buvo pastačiusi – tavęs ir manęs.

– Net negali to ištarti? Mūsų, tesoro. Žodis, kuriam tu priešiniesi, yra mūsų. Bet tau visada buvo labai sunku suvokti, kad esi dalis mūsų. – Kristianas patogiai įsitaisė sėdynėje, atsipalaidavo, įsitikinęs savo teisumu. – Matyt, bus geriau, jei nevartosi žodžio ištikima, kai kalbėsi apie save. Tai tikrai veda mane iš proto. Manau, supranti.

Lorelė pasijuto lyg matadoras, užspeistas įpykusio buliaus, neturėjo jokių gynybos priemonių, tik savo pyktį. Tas pyktis degino pamažu ir kėlė pavojų, nes jis elgėsi taip lyg būtų niekuo dėtas dėl jų santykių baigties.

Jis nepajėgia to suprasti, – kartojo pati sau. – Jis net nesupranta, ką padarė ne taip.

Ir tai buvo tūkstantį kartų blogiau.

Vienintelis žodis atleisk būtų ištaisęs viską, tačiau prieš atsiprašydamas Kristianas turėtų pripažinti savo kaltę.

Prisiminusi pasiryžimą nekalbėti apie praeitį, Lorelė pakeitė pokalbio temą.

– Kaip jaučiasi Dana?

– Nekantrauja teisiškai tapti viena iš mūsų. Ne taip kaip tu, ji nesibaimina artumos.

Ji prisiminė maniusi, kad jų santykiai per daug tobuli ir laikas parodė, kad neklydo. Tobulybė subyrėjo kaip kortų namelis.

– Jei ketini nuolat mane graužti, gal geriau kitu reisu skrisiu namo.

– Ir nuo to tau bus geriau? Aš taip nemanau. Be to, juk esi mūsų garbės viešnia.

Ji sukrūpčiojo nuo balso, kuriuo buvo pasakyti šie žodžiai, nes jame išgirdo kartėlį ir gėlą, kurie degino jos žaizdas, lyg ant jų kas būtų užpylęs citrinos sulčių.

Kartais, kai skausmas tapdavo nebepakeliamas, Lorelė užduodavo sau klausimą, ar jos gyvenimas būtų buvęs geresnis, jei nebūtų sutikusi Kristiano. Lorelė susidūrė su gyvenimo sunkumais, todėl susipažinusi su Kristianu Ferara pasijuto lyg būtų savo sukurtos pasakos pagrindinė herojė. Tik nežinojo, kad gyvenimas taps dar sunkesnis, kai jinai jį paliks.

– Dabar matau, kad vykti čia nebuvo pats geriausias sumanymas.

– Jei ne Danos vestuvės, tau nė kojos nebūtų leista įkelti į šią salą.

Lorelė susilaikė nepasakiusi tiesos: jei ne jo sesers vestuvės, jos čia nė kvapo nebūtų.

Skyrybos galėtų vykti tiesiogiai jai nedalyvaujant. Lorelė buvo linkusi nuo visko atsiriboti.

Jau ketvirtį valandos jie važiuoja painiomis Palermo gatvėmis, kuriose apstu gotikinių ir barokinių bažnyčių bei senovinių rūmų. Centre stūkso Ferarų rūmai, Kristiano miesto rezidencija, dabar retkarčiais tampanti išskirtine jungtuvių bei koncertų rengimo vieta. Puikiosios rūmų mozaikos ir barokinės lubų freskos traukia viso pasaulio mokslininkus bei turistus. Tai buvo viena iš Kristianui priklausančių salos rezidencijų, tačiau jis retai čia pagyvendavo kiek ilgiau.

Lorelė jau buvo spėjusi pamilti šią vietą, o dabar stengėsi negalvoti apie mažytę šeimos koplytėlę, kur vyko jų jungtuvių ceremonija.

Žinojo, kad nors Kristianas buvo aristokratiškos kilmės ir turėjo gausybę žinių apie Sicilijos architektūrą ir meną, jam labiau patiko moderni aplinka, kur po ranka būtų šiuolaikinės technologijos. Be prieigos prie interneto Kristianas būtų lyg Mikelandželas be teptuko.

Pažvelgusi pro langą pamatė, kad jie išnėrė iš dusinančios Palermo gatvių automobilių spūsties ir jau lekia pakrantės keliu, vedančiu į Ferarų kurortinį SPA, išmanių keliautojų galutinę poilsio stotelę ir vieną iš pasaulio aukščiausios klasės viešbučių.

Viešbutis buvo priebėga elitui, tai tarptautinės bendruomenės grietinėlei, geidusiai nuošalumo ir vienumos. Tą jiems užtikrino ne tik garsioji Ferarų apsauga, bet ir kranto linijos ypatumai. Broliai Feraros pastatė šį prašmatnų viešbutį žemės plote, kurį iš trijų pusių supo nuosavas paplūdimys, o vešliuose soduose buvo pristatyta ištaigių vilų. Tai buvo Viduržemio jūros rojus, kiekvienoje viloje buvo galima mėgautis vienatvės palaima.

Skausmą čia atvykus dar paaštrino prisiminimai, kurie, kur tik pažvelgsi, rėžė širdį, nes kaip tik čia, pačiame nuosavo paplūdimio pakraštyje, ant uolėto iškyšulio pastatytoje prabangioje viloje, jie praleido pirmąsias medaus mėnesio naktis. Šią vilą Kristianas buvo pasistatęs savo reikmėms. Tikras užkietėjusio viengungio būstas.

Lorelė net sustingo. Juk jie neužsakė kambario šiame viešbutyje?

– Aš užsisakiau viešbutį ne kurorte.

– Tiksliai žinau, kur būtum apsistojusi. Personalo darbuotojai atšaukė užsakymą. Apsigyvensi ten, kur aš noriu, ir džiaukis, kad siciliečiai svetingi, mes negalime palikti svečio už durų.

Ją ėmė pykinti.

– Ketinau apsistoti kur nors kitur ir atvykti tiesiai į jungtuves.

– Daniela nori, kad dalyvautum visuose renginiuose. Šį vakarą renkasi vietiniai. Juodojo kaklaraiščio vakarėlis. Šokiai ir gėrimai. Tikimės, kad dalyvausi, nes esi vyriausioji pamergė.

Šokiai ir gėrimai?

Lorelei staiga pasidarė šalta ir ji panoro, kad vairuotojas išjungtų oro gaivintuvą.

– Turbūt negalėsiu dalyvauti iškilmėse prieš jungtuves. Turiu pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį, taigi galėsiu dirbti. Šiuo metu esu užversta darbais.

– Man neįdomu. Dalyvausi ir privalėsi šypsotis. Gal pamiršai, mūsų skyrybos taikios ir santūrios.

Santūrios?

Ką jau kalbėti apie santūrumą, kai ją suka jausmų verpetai, o jo akyse blykčioja grėsmės atspindžiai. Mūsų santykiai santūrumu nepasižymėjo, – abejingai svarstė Lorelė. Juodu užvaldžiusi aistra buvo karšta, pašėlusi ir nevaldoma. Tikra nelaimė, šis įkarštis sunaikino jos gebėjimą blaiviai mąstyti.

Lorelė bandė išlaikyti normalų kvėpavimo ritmą, bet tikimybė, kad jai teks susidurti su jo šeimos nariais akis į akį, visiškai atėmė ryžtą. Žinia, jie visi jos nekentė. Iš dalies tai buvo jai suprantama. Jų akimis žiūrint, ji buvo anglė, nusivylusi vedybomis, o tuose visuomenės sluoksniuose, kuriems priklausė Feraros, toks požiūris buvo nedovanotinas. Sicilijoje vedybos būdavo ilgalaikės nepaisant nieko. Į meilės romanus, jei tokių pasitaikydavo, buvo žiūrima pro pirštus.

Ji nežinojo, kokiomis elgesio taisyklėmis vadovaudamasi turėtų traktuoti tai, kas jiems atsitiko. Ir kokių taisyklių laikytis, siekiant išgyventi siaubingą kūdikio netektį bei nepaprastą vyro egoizmą.

Atsitikus šiai nelaimei tik viena Dana teikė paguodos. Kilniaširdė, emocionalioji Dana, kuri nė nemanė jos kaltinti. Tai, kad ji dabar yra čia – neigiama to palankumo pasekmė, Lorelė buvo pasiryžusi pereiti pragarą dėl savo vienintelės geriausios draugės.

– Elgsiuosi pagal pageidavimus. – Tai juk spektaklis, pagalvojo ji. Jei turės šypsotis, tai ir šypsosis. Jei jie nori, kad šoktų – šoks. Aplinka neturi paveikti jos vidinio pasaulio. Tą įsisavino dar vaikystėje. Išmoko taip giliai paslėpti jausmus, kad mažai kas juos pastebėdavo.

Drąsos padėčiai valdyti Lorelei pakako, kol jie įvažiavo pro pagrindinius vartus, ir ji pastebėjo, kad vairuotojas pasuko keliu link Afroditės vilos. Karūnos deimanto. Kristiano slaptavietės ant jūros kranto, jo prieglobsčio nuo klestinčios verslo imperijos reikalų naštos.

Statant kurortą dalis žemės buvo panaudota naujojo korporacijos centro statyboms, ir Lorelė nepaliovė stebėjusis, kaip puikiai buvo išnaudota nuostabi pakrantės vieta. Kristianas buvo kvalifikuotas statybos inžinierius, ir jo gabumai šioje srityje pasireiškė novatoriškose dizaino detalėse, įkomponuotose šiame centre.

Kaip įprasta, jo biuro sienos buvo iš stiklo. Tačiau grindys buvo tikrai ypatingos, taip pat iš stiklo ir visos įrengtos virš vandens, kad biuro lankytojai maloniai nustebtų pamatę po savo kojomis guotus nardančių spalvingų Viduržemio jūros žuvų.

Kristianui būdinga derinti estetiką su praktiškumu – panašių detalių galima rasti visuose jo viešbučiuose.

– Nesuprantu, kodėl biuras būtinai turi būti nuobodi keturkampė dėžė smogu užteršto miesto centre, – pasakė Kristianas, kai Lorelė aiktelėjo pirmą kartą pamačiusi jo biurą. – Aš myliu jūrą. Taigi, net jei tenka tūnoti prie darbo stalo, galiu ja mėgautis.

Toji beribė vaizduotė ir buvo jų bendrovės sėkmės garantas. Vaizduotė, išprusimas ir prabangos supratimas. Pirmą kartą pamačiusi Afroditės vilą Lorelė net išsižiojo iš nuostabos, tačiau dabar čia atvykusi pasijuto visai kitaip.

Smūgis buvo toks, kad ji prarado savitvardą.

– Kodėl mes čia važiuojame? Neketinu čia apsistoti. – Per daug jau priminė jų pirmąją naktį, kai ji buvo tokia laiminga ir pilna ateities vilčių.

– Kodėl taip susirūpinai dėl nakvynės? – Balsas buvo griežtas ir bejausmis. – Jei tai, kas buvo tarp mūsų, tėra tik vedybos, tada tai, matyt, tebuvo tik medaus mėnuo, taigi ši vieta neturėtų kelti brangių prisiminimų. Tai tik lova.

Lorelė labai stengėsi išlaikyti normalų kvėpavimo ritmą. Ji visada turėdavo astmos inhaliatorių rankinėje, bet negalėjo būti nė kalbos, kad pasinaudotų matant Kristianui, nebent būtų arti mirties.

Taigi ji buvo užspeista į kampą. Pripažinti, kokį ši vieta daro jai poveikį, reiškė iškelti aikštėn tai, ko nenorėtų.

Nepripažinti reiškė, kad ji pasiliks.

– Šis turtas duoda tau pelno. – Ji žinojo, kad retkarčiais jį prikalbėdavo išnuomoti vilą roko žvaigždžių ar aktorių medaus mėnesiui. – Kam švaistai jį man?