Читать книгу Taip, pone Dukaki - Sarah Morgan - Страница 1

– Jis čia. Atvyko. Deimonas Dukakis ką tik įžengė į pastatą.

Pažadinta panika nuspalvinto balso, Polė pakėlė galvą nuo rankų ir ją akimirksniu apakino pro langą sklindanti saulės šviesa.

– Ką? Kas? – paklausė ji padrikais žodžiais; smegenys ėmė lėtai busti iš miego miglos. Galvos skausmas, pastarąją savaitę jau tapęs gyvenimo dalimi, vis dar spaudė. – Matyt, užsnūdau. Kodėl niekas manęs nepažadino?

– Nes nemiegojai jau kelias paras, o pavargusi tampi nepakenčiama. Nesijaudink. Darau tai mudviejų labui. Štai, atnešiau maisto, – balansuodama su dviem puodeliais ir dideliu keksiuku rankose, moteris koja užtrenkė duris. – Pažadink save kava ir angliavandeniais.

Polė pasitrynė akis ir įsistebeilijo į savo nešiojamojo kompiuterio ekraną.

– Kiek valandų?

– Aštuonios.

– Aštuonios? – Ji pašoko ant kojų, popieriai ir tušinukai pabiro ant grindų. – Susitikimas po penkiolikos minučių! Tikėjaisi, kad nuėjusi į jį imsiu kalbėti per miegus, ar ką? – Polė išsaugojo dokumentą, prie kurio dirbo visą naktį; jos rankos drebėjo nuo staigaus prabudimo. Širdis daužėsi, o giliai skrandyje tūnojo didžiulis baimės gumulas.

Miegas visai nepadėjo – realybė prispaudė ją it sunkus akmuo.

Viskas netrukus pasikeis. Įprastas gyvenimas baigėsi.

– Pasistenk išlikti rami, – Debė atplaukė per kabinetą ir padėjo lėkštę ir puodelius ant stalo. – Jei parodysi, kad bijai, jis sutryps tave. Būtent taip elgiasi tokie vyrai kaip Deimonas Dukakis. Jie suuodžia silpnąsias vietas ir smogia būtent ten.

– Aš nebijau, – melas įstrigo gerklėje.

Polė bijojo. Bijojo atsakomybės ir nesėkmės padarinių. Ir, taip, ji bijojo Deimono Dukakio.

Tik kvailys nebijotų.

– Viskas bus gerai. Žinoma, mūsų likimas – tavo rankose, tačiau nenoriu, jog tai, kad nuo tavęs priklauso šimto žmonių ateitis, tave jaudintų.

– Dėkui už raminančią mintį, – Polė leido sau gurkštelėti kavos ir patikrino telefoną. – Miegojau tik dvi valandas, o jau gavau šimtą elektroninių laiškų. Nejau tie žmonės niekada nemiega? – Ji greitai peržvelgė laiškus ieškodama ko nors svarbaus. – Žeraras Bonelis nori perkelti mūsų susitikimą į vakarą. Ar yra vėlesnis skrydis į Paryžių?

– Neskrisi. Traukiniu bus pigiau. Nupirkau tau nekeičiamą bilietą pusei aštuonių iš Sent-Pakro stoties. Jei Bonelis perkėlė susitikimą, turi beveik visą laisvą dieną. – Debė pasilenkė ir nuvogė gabalėlį keksiuko. – Keliauk ir apžiūrėk Eifelio bokštą. Pasimylėk su nuostabiu prancūzu ant suolelio prie Senos. Tai bent!

Polė rašė atsakymą į elektroninį laišką ir nė nekilstelėjo galvos.

– Seksas viešumoje yra pažeidimas, net ir Prancūzijoje.

– Mažesnis pažeidimas, nei apskritai jokio sekso. Kada paskutinįsyk buvai pasimatyme?

– Turiu nemažai rūpesčių ir be seksualinio gyvenimo, – Polė paspaudė siųsti. – Ar sutvarkei užsakymą to laikraščio reklamai?

– Taip, taip. Ar kada liaujiesi galvojusi apie darbą? Baisusis Deimonas Dukakis surado savęs vertą.

– Kiti laiškai turės palaukti, – Polė padėjo telefoną ant savo stalo ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Velnias, norėjau dar sykį peržvelgti pristatymą. Man reikia susišukuoti – nežinau, ko pirmiausia imtis…

– Plaukų. Miegojai padėjusi galvą ant rankų ir atrodai kaip mohikanų Barbė, – iš Polės stalčiaus Debė ištraukė plaukų tiesintuvą ir įjungė jį. – Nejudėk. Tai kritinė padėtis.

– Turiu nueiti į tualetą ir pasidažyti.

– Nėra laiko. Nesijaudink. Atrodai nuostabiai. Dievinu tokį stilių. Tau puikiai sekasi suderinti senovę su dabartimi, – Debė perbraukė tiesintuvu Polės plaukus. – Ryškiai rausvos pėdkelnės – pats tas.

Nejudindama galvos Polė ištiesė ranką ir ištraukė kompiuterio laidą iš rozetės.

– Negaliu patikėti, kad dar nepaskambino tėtis. Jo įmonę naikina, o jo neįmanoma rasti. Palikau kokį šimtą žinučių.

– Juk žinai, jog jis niekada neįsijungia mobiliojo telefono. Nekenčia to daikto. Štai, – Debė išjungė tiesintuvą. – Baigta.

Polė susuko plaukus ir susegė juos ant pakaušio.

– Vakar net paskambinau į keletą Londono viešbučių, tikrindama, ar ten neužsisakė kambario vidutinio amžiaus vyras ir jauna moteris.

– Turėjo būti gėda.

– Užaugau su gėda, – Polė išsitraukė iš po stalo batus. – Deimonas Dukakis pasius sužinojęs, kad mano tėvas nepasirodys.

– Už jį atidirbs kiti. Visa komanda atėjo anksčiau. Mes kaip bitutės. Jei Dukakis ieško tinginių, čia tokių neras. Esam nusiteikę padaryti gerą įspūdį, nors tavo tėvo ir nėra.

– Per vėlu. Deimonas Dukakis jau nusprendė, kaip pasielgs su mumis, – Polė žinojo kaip. Ją sukaustė panika. Deimonas Dukakis ėmė valdyti jos tėvo kompaniją. Ir gali daryti su jų verslu viską, ką panorės.

Tai – Dukakio kerštas. Būdas perduoti jos tėvui žinią.

Žiaurokas ginklas. Kieti jo rūstybės ašmenys palies ne tik jos tėvą, bet ir niekuo dėtus darbuotojus, kurie nenusipelnė prarasti darbų.

Atsakomybės svoris dusino. Būdama savo tėvo dukra Polė žinojo, kad privalo kažką daryti, tačiau iš tiesų buvo bejėgė. Neturėjo autoriteto.

Debė suvalgė dar gabalėlį keksiuko.

– Kažkur skaičiau, kad Deimonas Dukakis per dieną dirba dvidešimt valandų, taigi turėsite šį tą bendro.

Po trijų bemiegių naktų Polei sunkiai sekėsi susitelkti. Apsvaigusi nuo nuovargio ji stengėsi išvaikyti debesis iš smegenų.

– Surašiau skaičius. Tikėkimės, kad Maiklas Andersonas sugebės dirbti nešiojamuoju kompiuteriu. Juk žinai, kaip jis draugauja su technologijomis. Išsaugojau pristatymą trijose vietose, nes praėjusį kartą jam kažkaip pavyko jį ištrinti. Ar kiti tarybos nariai čia?

– Visi atvyko tuo pat metu kaip ir Dukakis. Nors mums nieko nesakė. – Aplink Debės burną susimetė nepritarimo raukšlės. – Nė vienas jų nedrįsta pažvelgti mums į akis nuo tada, kai pardavė savo akcijas tam velniui Deimonui. Vis dar nesuprantu, kodėl toks turtingas, galingas magnatas kaip jis nori nusipirkti mūsų mažą kompaniją. Žinoma, man labai patinka čia dirbti, tačiau mes juk ne visai jo skonio, ar ne?

Polė mąstė apie tai, kaip sunkiai ji dirbo, kad ištemptų įmonę į dvidešimt pirmą amžių.

– Ne. Mes – ne jo skonio.

– Tai nejaugi Dukakis nusipirko mus norėdamas pasismaginti? – Debė pabaigė keksiuką ir apsilaižė pirštus. – Gal tai milijardierių terapija. Užuot pirkęs batus, jis išleidžia didžiulę sumą reklamos agentūrai. Tarybai jis pasiūlė krūvą pinigų.

Polė nepravėrė burnos, tačiau tamsi baimė pavirto lediniu šalčiu.

Ji žinojo, kodėl Dukakis nusipirko kompaniją. Bet niekam negalėjo to pasakoti. Deimonas Dukakis prisaikdino ją tylėti vieninteliu siaubingu skambučiu prieš kelias dienas. Skambučiu, apie kurį taip pat niekam nepasakojo. Polė kaip ir Deimonas nenorėjo, kad tai iškiltų į viešumą.

Ji prisivertė kvėpuoti lėčiau.

– Visai nenustebau, kai taryba parsidavė. Jie godūs. Taip pavargau užsakinėti jiems pietus ir pirmos klasės lėktuvo bilietus, o paskui klausyti, jog mūsų įmonė nepelninga. Jie primena uodus, siurbiančius mūsų gyvybę į savo storus kūnus…

Debė atšoko.

– Pole, tai šlykštu.

– Jie šlykštūs. – Polė mintyse dar sykį peržvelgė pristatymo medžiagą. Ar nieko nepraleido? – Nesijaudinčiau taip, jei pristatyčiau pati.

– Tu ir turėtum pristatyti.

– Maiklas Andersonas manęs bijo, todėl neleidžia nė prasižioti. Nerimauja, jog galiu išplepėti, kas čia iš tiesų dirba. Be to, aš tik savo tėvo vykdančioji asistentė, kad ir kas tai būtų. Mano darbas – iš užkulisių prižiūrėti, kad viskas veiktų. – Polė labai jaudinosi dėl to, kad neturi jokių formalių kvalifikacijų. Išmoko žiūrėdama, klausydama ir pasikliaudama savo instinktais, ji buvo ganėtinai išmintinga, kad žinotų, jog daugumai darbuotojų to neužteks. Polė prispaudė rankas prie maudžiančio skrandžio – troško įeiti į kabinetą mojuodama Harvardo diplomu. – Dukakis savo organizacijoje jau turi nepriekaištingai veikiančią reklamos agentūrą. Jam nereikia dar vienos ir nereikia mūsų darbuotojų. Jis tiesiog praris mus kaip…

– Ne! – Debė pašiurpusi iškėlė ranką. – Nepasakok man, kaip bus. Ir neminėk daugiau kraujasiurbių uodų – aš ką tik papusryčiavau.

– Tiesiog sakau…

– Na, nesakyk. O jei Deimonas Dukakis taip nori tavo tėvo verslo – tai juk komplimentas, ar ne? Tu manai, jog jis mus visus atleis? Kam pirkti kompaniją ir ją išardyti?

Nes nori valdžios.

Užuot likęs bejėgiu keleiviu kaip ji, Deimonas atsisėdo į vairuotojo vietą. Kol Polės tėvas gyveno perpus už save jaunesnio vyro gyvenimą, jo kompaniją grobė plėšrūnas. Nuo kurio gynėsi ji viena.

– Pralinksmėk, – Debė paplekšnojo Polei per petį. – Gal Deimonas Dukakis ne toks nuožmus, kaip kalbama. Juk niekada nebuvai su juo susitikusi.

O taip, buvo.

Jausdama, kaip veidas pamažu tampa rožinės spalvos, Polė uždarė kompiuterį.

Kartą juodu buvo susitikę vadovo kambaryje, tą dieną, kai ji ir dar viena mergaitė laikinai buvo pašalintos iš privilegijuotos internatinės mergaičių mokyklos, kurią lankė. Nelaimei, ta kita mergaitė buvo Deimono Dukakio sesuo, ir jis visą savo pyktį ir įžeidinėjimus nukreipė į Polę, gaujos vadeivą.

Vien prisiminus tą dieną jos kūnas ėmė drebėti kaip lapelis vėjyje.

Polė neturėjo jokių iliuzijų dėl ateities.

Deimonui Dukakiui ji – viso labo nelaimes nešanti mergina, kurios elgesys kelia vien rūpesčius.

Tad kai jis užsimos savo kirviu, jos galva lėks pirmoji.

Polė persibraukė ranka sprandą. Gal jai pasisiūlyti atsistatydinti su sąlyga, kad jis paliks visus kitus darbuotojus. Juk Dukakiui reikia aukos už jos tėvo elgesį, ar ne? Ji ir bus ta auka.

Debė pakėlė tuščią lėkštę.

– Tai su kuo tavo tėvas susitikinėja šįkart? Gal su ispane, su kuria susipažino salsos pamokose?

– Ne, aš… aš nežinau, – melas lengvai nuslydo Polės lūpomis. – Neklausiau. – Kone pametusi galvą iš įtampos ji pasiėmė mobilųjį telefoną ir įsimetė į suknelės kišenę. – Beprotiška, tiesa? Negaliu patikėti, kad Deimonas Dukakis netrukus įžengs čia ir pasiglemš viską, dėl ko dirbo mano tėvas, o šis kažkur viešbutyje…

– Kaip beždžionėlė mylisi su moterimi, kuri tikriausiai perpus už jį jaunesnė?

– Baik! Nenoriu galvoti apie tėvą, užsiiminėjantį seksu, ypač su mano amžiaus moterimi. – Ypač su ta moterimi.

– Jau turėtum būti prie to pripratusi. Kaip manai, ar tavo tėvas suvokia, kad spalvingas jo seksualinis gyvenimas atgrasino tave nuo santykių su vyrais?

– Neturiu laiko šiam pokalbiui. – Nusipurčiusi minčių apie tėvą, Polė kyštelėjo kojas į batus ir užsisegė juos. – Ar kava ir pyragaičiai jau posėdžių kambaryje?

– Viskas paruošta. Bet Deimonas Dukakis greičiausiai ės darbuotojus. Jis kaip didelis baltasis ryklys. – Norėdama atrodyti grėsmingiau, Debė rankomis pavaizdavo peleką ir paniūniavo melodiją iš Nasrų. – Jis slysta ramiais komercijos vandenimis prarydamas viską, kas pasitaiko kelyje. Jis – mitybos grandinės viršūnėje, o mes pačioje vandenyno gelmėje. Mes tik planktonas. Tikėkimės, jog esame per maži, kad taptume gardžiu užkandžiu.

Nepatenkinta palyginimu, Polė metė žvilgsnį į akvariumą, stovintį ant darbo stalo.

– Nuleisk balsą. Romeo ir Džiuljeta ima nerimauti. Jie slepiasi už jūržolių. – Polė trokšte troško prisijungti prie žuvų. Dar niekada gyvenime ji nieko taip nebijojo, kaip šio susitikimo. Kelias pastarąsias paras ji aukojo miegą stengdamasi sugalvoti, kaip išsaugoti darbuotojus. Dėl savo ateities ji nebeturėjo jokių iliuzijų, tačiau šie žmonės jai buvo kaip šeima, ir ji kausis iki mirties, kad juos apsaugotų.

Ant stalo suskambėjo telefonas ir Polė pakėlė ragelį taip entuziastingai, kaip pasmerktasis eina kartuvių link.

– Polė Princ… – Ji pažino besipinantį Maiklo Andersono, tėvo pavaduotojo ir agentūros kūrybos direktoriaus, balsą. Nors metas buvo ankstyvas, akivaizdu, kad jis jau gėrė. Maiklui paliepus į kabinetą atsinešti kompiuterį, Polė smarkiau suspaudė ragelį. Gyvatė. Tas vyras nieko nesukūrė visą praėjusį dešimtmetį. Tik išsiurbė agentūrą, o dabar išpūsta kaina pardavė savo akcijas Deimonui Dukakiui.

Polei sukilo pyktis. Jeigu jie nebūtų parsidavę, šią situaciją dar būtų galima suvaldyti.

Polė nutrenkė ragelį ir paėmė kompiuterį, nusiteikusi padaryt viską, ką galės, kovodama už darbuotojus.

– Sėkmės, – Debė pažvelgė į Polės pėdas. – Oho. Tie batai puikiai tinka spardyti užpakaliams. Be to, su jais atrodai aukšta.

– Tokia ir buvo mintis. – Pastarasis susitikimas su Deimonu Dukakiu privertė ją jaustis maža visomis prasmėmis. Jis buvo stipresnis tiek fiziškai, tiek emociškai. Daugiau tai nepasikartos. Šį kartą, Deimonui pažvelgus į ją, jų akys bus viename lygyje.

Eidama į konferencijų kambarį, Polė jautėsi lyg pakeliui į kankinimo kamerą. Nepadėjo nė tai, kad kas dvi sekundes kas nors vis iškišdavo galvą iš kabineto, linkėdamas jai sėkmės; kiekviena nervinga šypsena tik didino atsakomybę. Darbuotojai pasitikėjo ja, tačiau giliai širdyje Polė žinojo, kad neturi jokios įtakos ir nieko konkretaus, kas galėtų juos apginti. Tarsi eitų į kovą ginkluota plaukų džiovintuvu. Ji tik vylėsi, kad Maiklas Andersonas jos sukurtą pristatymą panaudos kovai už juos.

Posėdžių kambario durys buvo uždarytos ir Polė stabtelėjo įkvėpti oro, suirzusi dėl smarkaus savo jaudulio, kilusio ne dėl tarybos narių – jiems ji jautė tik panieką, – o dėl Deimono Dukakio. Ji iškvėpė, lėtai ir ilgai, sakydama sau, kad dešimt metų – ilgas laiko tarpas. Galbūt gandai laužti iš piršto. Gal jis tapo žmogiškesnis.

Polė bent jau vylėsi to.

Smarkiai pasibeldusi, mergina atidarė duris. Akimirką ji matė tik pasipūtusius veidus, tuščius kavos puodelius ir išpampusius nuo gausių pietų kūnus, apgaubtus tamsiais kostiumais.

Berniukų klubas.

Spausdama savo kompiuterį, Polė prisivertė žengti pirmyn. Kai durys už nugaros užsidarė, ji apžvelgė vyrus, su kuriais dirbo nuo aštuoniolikos metų. Nė vienas nežiūrėjo jai į akis.

Blogas ženklas, – niūriai pamanė Polė.

Keletas direktorių spoksojo į užrašus prieš save. Oras kabinete buvo net tirštas nuo įtampos ir laukimo. Jie priminė jai kraujo ištroškusią minią, kartais susirenkančią nelaimingų atsitikimų vietose. Kai kuriems nėra nieko labiau jaudinančio už stebėjimą žmogaus, patekusio į didžiulę bėdą. Polė pateko į didžiulę bėdą. Žinodama, kad kiekvienas čia sėdintis vyras yra milijonierius, ji jautė tik pasibjaurėjimą.

Jie priminė jai hienų būrį, pasiruošusį sutaršyti kažkieno kito auką.

Jie nė nesusimąstę pardavė jos tėvą.

Pardavė darbuotojus.

Polė taip pyko ant jų, kad ne išsyk pastebėjo vyrą, sėdintį stalo gale.

Perdėtai pasitikintis savimi Deimonas Dukakis sėdėjo jos tėvo kėdėje ir vadovavo susitikimui kaip užkariautojas savo įkaitams. Jis nekalbėjo ir nejudėjo, tačiau visas jo kūnas skleidė vyrišką agresiją.

Besidaužančia širdimi Polė atsargiai padėjo kompiuterį ant blizgaus posėdžių kambario stalo.

Stebima pavojingų, juodų Dukakio akių Polė svarstė, kaip galima taip aiškiai parodyti autoritetą nė nepravėrus burnos. Akivaizdu – jis pagrindinis kambaryje, o taupūs judesiai ir kalba tik sustiprino valdžios aurą, tvyrančią aplink jį it apsauginis šydas.

Tobulai pasiūtas kostiumas apgulė plačius jo pečius, o sniego baltumo marškiniai net švietė prie bronzinio kaklo. Kaklaraištis surištas idealiai – viskas nepriekaištinga. Tokia ryški priešingybė jį supantiems vyrams. Nė gramo nereikalingo svorio, priaugto per begalinius verslo pasismaginimus. Po brangiu kostiumu Dukakio kūnas buvo tvirtas ir stiprus, be abejo, ištobulintas treniruočių ir drausmės, kuria jis vadovavosi ir versle.

Savaime suprantama, moterys negalėjo jam atsispirti. Deimonas Dukakis – tikras vyras, vienos iš greičiausiai augančių, sėkmingiausių kompanijų Europoje valdančioji jėga. Juodoje ekonominės depresijos skylėje Dukakis MediaGroup buvo ryški žvaigždė, rodanti kelią į išsigelbėjimą.

Polę labiausiai erzino tai, kad jis ne tik stulbinamai intelektualus, bet ir puikiai atrodė. Taip nesąžininga, – pamanė ji atidarydama kompiuterį ir primindama sau neapsigauti dėl brangaus jo kostiumo ir kitų aprangos detalių. Polės manymu, drabužiai puikiai atspindėjo jo esybę – nuožmaus prisitaikėlio, kuris nesustos, kol nepasieks trokštamo tikslo. Tačiau ji suprato, kodėl tarybos nariai parsidavė jam. Dukakis – siaubūnų karalius, o aplink sėdintys vyrai tebuvo pietūs, praryti vienu kąsniu. Jie silpni, o silpnieji niekada nestos prieš tokį vyrą kaip Deimonas Dukakis, – kaip ir joks laukinis gyvūnas nestotų prieš liūtą.

Žiūrėk jam į akis, Pole. Žiūrėk jam į akis.

Žinodama, jog blogiausia, ką gali padaryti, tai parodyti savo baimę, Polė pažvelgė į jį. Tai truko tik sekundę, bet kažkas tarp jųdviejų įvyko. Nebylaus kontakto paveikta ji nusuko akis, suvirpėdama iki pat pirštų galiukų. Polė manė, kad jausis įbauginta. Ir visiškai nesitikėjo patirti seksualinę trauką.

Susijaudinusi Polė įjungė kompiuterį, beviltiškai tikėdamasi, jog jis nepamatė jos reakcijos.

– Džentelmenai.. – Ji stabtelėjo. – Ir pone Dukaki.

Deimono šypsenoje buvo kažkas niūraus, tačiau kad ir kaip stengėsi, Polė negalėjo nežiūrėti į seksualų jo lūpų linkį. Pasak gandų, seksualines pergales jis skindavo taip pat lengvai kaip ir verslo sandorius. Santykiuose, kaip ir kitose gyvenimo srityse, Dukakis buvo žiaurus, nejautrus ir rėmėsi logika. Galbūt dėl to taip saugojo savo seserį, – pamanė ji. Jis žinojo, kokie gali būti vyrai.

Tačiau tai žinojo ir Polė. Todėl viską apsunkinantis traukos pliūpsnis nepakeis jos nuomonės.

Jųdviejų akims susitikus dar sykį, Polės liežuvis staiga prisiplojo prie gomurio ir lūpos nebeįstengė suformuluoti mintyse parengtų žodžių. Tą akimirką ji suprato, kad Dukakis žino. Žino, kad jos širdis plaka it pašėlusi, o kūnas virpa tarsi purtomas elektros. Jis suprato, kokį poveikį jai daro. Visos moterys šalia jo jausdavosi taip pat.

– Panele Princ?

Šaltas, kandus balsas pažadino ją iš susimąstymo.

Jei Polė ir turėjo lašelį vilties, kad Dukakis pamiršo apie jos indėlį į jo sesers išsilavinimo patirtį, tai dabar ta viltis sudužo į smulkiausias šukeles.

– Kaip žinote, Polė yra mūsų vadovo dukra, – pagaliau išdrįso prabilti Maiklas Andersonas, tarsi nesupratęs nebylios komunikacijos. – Jos tėvas pasirūpina, kad jai kompanijoje netrūktų veiklos.

Aiški potekstė, kad ji – nevykėlė, negalinti susirasti darbo be kitų pagalbos, sukėlė Polei susierzinimą dėl pristatymo nesąžiningumo. Būtent pykčio jai dabar reikėjo, kad nustelbtų kitus jausmus.

Pavykus susivaldyti Polei palengvėjo ir ji, spustelėjusi kompiuterio mygtuką, atidarė bylą.

– Parengiau mūsų verslo strategijos ir ateities spėjimų pristatymą. Pamatysite, jog mes šiais metais jau laimėjome šešis naujus klientus, jie…

– Mums visai nereikia to girdėti, Pole, – skubiai pertraukė ją Maiklas Andersonas, ir Polės pirštai sustingo ant klaviatūros. Taip, reikia. Be jos pristatymo darbuotojai praras galimybę pasilikti įmonėje.

– Bet jūs privalote…

– Per vėlu, Pole, – žvilgtelėjęs į savo kolegas tarybos narius, Maiklas Andersonas atsikrenkštė. – Suprantu, tu atsidūrei labai keblioje situacijoje, tačiau tavo tėvas nebevaldo kompanijos. Jis visada elgėsi savotiškai, bet dabar, panašu, visai pradingo. Net šiandien, po žiniose paskelbto pranešimo apie perdavimą, jo nėra nė kvapo, o tai tik patvirtina, kad sprendimas parduoti buvo teisingas. Dukakis Media Group labai sėkminga kompanija. Tai – jaudinantis metas, – Maiklas pataikaujamai pažvelgė į tyliai ir ramiai stalo gale sėdintį vyrą. – Bus pokyčių. Personalui apie etatų mažinimą pranešime vėliau, o tau norėjau pasakyti tai asmeniškai, kadangi tavo tėvo nėra. Sunku, žinau, – jis nutaisė apgailestaujančią miną, – bet tai verslas.

Polė jautėsi lyg patekusi į kitą visatą. Jai svaigo galva ir spengė ausyse.

– Palaukite minutėlę, – ištarė ji balsu, panašiu į roboto. – Sakote, jog atleisite visus taip paprastai, nė nepasitarę? Jūsų darbas – saugoti juos ir parodyti ponui Dukakiui, dėl ko jie reikalingi.

– Reikalas tas, Pole, kad jie nereikalingi.

– Nesutinku, – jos pirštai tapo šalti it ledas. Panika pakilo gerkle ir įsitaisė ten, lyg ji ką tik būtų įkvėpusi siaubingiausių savo baimių. – Klientus, kuriuos laimėjome, laimėjome kaip komanda. Mes esame gera komanda.

– Tiesiog palik kompiuterį, Pole. – Maiklas Andersonas rašiklio galu barbeno į stalą. – Jei kuris iš pono Dukakio žmonių norės peržvelgti pristatymą, galės tai padaryti.

Ir viskas.

Jie ją paleido.

Visos akys kambaryje buvo nukreiptos į Polę su lūkesčiu, kad ji pasiduos ir išeis.

Jos tėvo kompaniją išardys. Šimtas žmonių praras darbus.

– Tai – dar ne pabaiga, – žodžiai patys išsiveržė iš lūpų ir Polė pažvelgė tiesiai į Maiklą Andersoną, vyrą, išdavusį jos tėvą ir dabar išduodantį kolegas. Ji beviltiškai mėgino pažadinti jo sąžinę: – Privalote atsistoti ir parodyti pristatymą.

– Pole…

– Esate atsakingas! Tie žmonės jums dirba. Atiduoda jums viską. Turėtumėte juos ginti. – Pastarosios savaitės nuovargis ir stresas išsiliejo lyg upė, užtvindanti krantus. – Galėjote mėgautis geru gyvenimu tik dėl sunkaus jų darbo. Kam prašėte sukurti pristatymą, jei nenorite jo parodyti?

– Tu jaudinaisi dėl savo tėvo, – Maiklo balse buvo girdėti gailestis. – Maniau, tai padės nukreipti tavo dėmesį.

– Aš ne vaikas, pone Andersonai. Galiu pati savimi pasirūpinti. Neturėjau kito pasirinkimo, nes pagrindiniai kompanijos žaidėjai užuot ko nors ėmęsi, tik sėdi pravalgydami ir pragerdami pelną. – Suvokdama, kad degina visus tiltus, Polė apėjo stalą su pasitenkinimu stebėdama, kaip plečiasi Maiklo Andersono akys.

– Ką darai? Kur tu?.. Matau, kad pyksti, bet…

– Pykstu? Aš nepykstu, aš įtūžusi. Ten šimtas jūsų darbuotojų graužia nagus… – Polė nesijaudindama dėl savęs mostelėjo ranka į duris. – Šimtas žmonių, išsigandusių, kad praras darbą, mąstančių, ar išgalės susimokėti už stogą virš galvos, o jūs nė nemėginsite dėl jų kovoti? Esate šlykštus bailys.

– Gana! – Maiklo veidas buvo raudonas ir piktas. – Jei nebūtum boso dukra, seniai būtum atleista. Turi rūpesčių. O dėl tavo apsirengimo stiliaus…

– Žmogaus stilius nedaro įtakos jo sugebėjimui dirbti, pone Andersonai. Žinoma, nesitikiu, kad tai suprasite. Išskyrus tarybos narius, – Polė metė smerkiantį žvilgsnį į kitus vyrus, – tai jauna, gyvybinga ir kūrybinga agentūra. Man nereikia dėvėti nuobodaus kostiumėlio su guma ant juosmens, kad galėčiau dalyvauti keturių patiekalų verslo pietuose, už kuriuos moka nieko nenutuokiantys jūsų klientai.

Išraudusiu veidu Maiklas Andersonas atrodė taip, lyg tuoj patirs širdies smūgį.

– Nekreipsiu dėmesio į tavo elgesį, nes žinau, kokia sunki tau buvo ši savaitė. Tik duosiu tėvišką patarimą, nes tavo tikras tėvas tuo nesirūpina. Pasiimk išeitinę išmoką ir paatostogauk, pagalvok apie savo ateitį. Būtum miela mergaitė, jei ne prastas charakteris. Graži. – Maiklui prie antakių pasirodė prakaitas ir jis atitraukė akis nuo jos kojų. – Su klientais dirbi tik savo tėvo dėka. Bet kurioje kitoje įmonėje būtum sekretorė. Žinoma, tai nėra blogai, – skubiai pridūrė jis pamatęs, kaip aptemo Polės veidas. – Tik sakau, kad šitaip atrodanti mergina neprivalo praleisti naktų palinkusi virš popierių – ar ne tiesa, džentelmenai?

Tarp vyrų pasklido pritariamas murmesys. Nesišypsojo tik Deimonas Dukakis. Jis išliko tylus, primerktomis akimis stebėjo įvykius iš savo vietos.

Per raudoną įsiūčio debesį Polė nieko nematė.

– Nedrįskite kritikuoti mano tėvo. Ir nedrįskite mėtytis tokiais seksistiniais, bjauriais komentarais, kai visi žinome, kas iš tiesų čia dirba. Parsidavėte tam, kuris pasiūlė didžiausią kainą, norėdami kuo daugiau išlošti. Dabar esate multimilijonieriai, o mes – bedarbiai. – Polė pamėgino suvaldyti emocijas, tačiau jai nepavyko. – Kur jūsų atsakomybės jausmas? Gėda. Gėda jums visiems.

Maiklas Andersonas apstulbo.

– Kas manaisi esanti?

– Ta, kuriai rūpi kompanijos ateitis ir čia dirbantys žmonės. Jeigu atleisite bent vieną iš jų, nė neapsvarstę kitų galimybių, aš… – Ką? Ką ji gali padaryti? Supratusi, jog yra visiškai bejėgė, Polė staiga nurimo, apsisuko ir grįžo į savo vietą, pykdama ant savęs už nesivaldymą. Ji jautėsi išsekusi ir beviltiška. Visus nuvylė. Užuot padariusi šį tą gero, ji tik dar labiau pablogino situaciją.

Velniava, velniava, velniava. Kodėl ji negalėjo išlikti rami kaip tie stori kostiumuoti vyrai? Kodėl nemiegojo visą naktį? Nuovargis visuomet vertė ją greičiau pratrūkti.

Apkurtinta ilgos tylos, Polė pajuto gyslomis sklindantį beviltiškumą. Viską sugadinęs pyktis išgaravo.

– Klausykit, aš išeisiu, gerai? Išeisiu iš čia tuoj pat, nekeldama scenų. Tik neatleiskite visų. – Nustebusi dėl savo elgesio Polė skyrė šiuos žodžius Deimonui Dukakiui, iki šiol neištarusiam nė žodžio. – Prašau neatleisti visų dėl manęs. – Polę apėmė siaubas pajutus kylančias karštas ašaras, tad ji uždarė kompiuterį ir jau norėjo išeiti, kai Deimonas Dukakis prabilo.

– Noriu pamatyti pristatymą. Atsiųskite jį į mano telefoną, – jo balsas buvo griežtas ir ryžtingas, akys žvelgė tiesiai į Polę lyg mirtino ginklo lazerinis taikiklis. – Noriu pamatyti viską, ką parengėte.

Iš nuostabos praradusi amą Polė negalėjo pajudėti, todėl pirmasis prabilo Maiklas Andersonas.

– Ji tiesiog įžūli sekretorė, Deimonai. Iš tiesų, jums nederėtų…

Deimonas Dukakis nekreipė į jį dėmesio. Jis vis dar žvelgė į Polę.

– Gali pasakyti darbuotojams, kad jie turi tris mėnesius savo vertei įrodyti. Dabar atleisime tik tarybos narius. – Netikėtai sprogusi bomba paskleidė kambaryje sąmyšį.

Polei apsvaigo galva, kai ją galiausiai pasiekė ištartų žodžių prasmė. Dukakis palieka darbuotojus. Jie turi laiko.

Maiklas Andersonas, išleidęs keistą, it jam trūktų oro, garsą, mėgino atlaisvinti marškinių apykaklę.

– Negalite atsikratyti taryba! Ji – kompanijos variklis.

– Jei mano automobilis turėtų tokį variklį kaip jūs, jau seniai būtų išmestas, – niūriai atsakė Deimonas. – Parduodami man akcijas parodėte savo atsidavimą kompanijai. Nenoriu, kad man dirbtų žmonės, kuriuos galima nupirkti. Nenoriu ir teistis dėl seksualinio priekabiavimo – o tai neabejotinai nutiktų, jei liktumėte čia dirbti.

Matydama sutriuškintus vyrus Polė norėjo sušukti iš džiaugsmo, bet Deimonas Dukakis vis dar kalbėjo, be emocijų dėstydamas savo pageidavimus.

– Visą kompaniją perkeliu į savo biurus Londone. Turiu du tuščius aukštus ir komandą, pasirengusią padėti kraustytis.

Polės noras šūkauti kaipmat dingo.

– Bet darbuotojai visada dirbo čia ir…

– Man nerūpi visada, panele Princ. Versle svarbiausia yra dabar. Artimiausiu metu kasdieniu kompanijos valdymu užsiims Karlosas, mano dešinioji ranka.

– Tačiau Bilas Hensonas eina tas pareigas jau…

– Per ilgai, – pasigirdo ramus atsakymas. – Ateinančius tris mėnesius jis gali dirbti su Karlosu. Jei padarys įspūdį, pasiliksime jį. Niekada neatleidžiu gerų žmonių. Bet mano verslas – meritokratija, o ne labdaros organizacija.

Maiklo Andersono veidas įgavo keistą pilką atspalvį.

– Deimonai. – Jis atsikrenkštė. – Jums reikia žmogaus, kuris parodytų mūsų sistemas. Paaiškintų, kaip valdoma kompanija.

– Tam suprasti man užteko penkių minučių su jūsų ataskaitomis. Atsakymas – blogai. Be to, jau nusprendžiau pasilikti kai ką, kas turi apie tai žinių.

Maiklas susmuko su vangia, beviltiška šypsena lūpose.

– Koks palengvėjimas. Akimirką pamaniau…

– Todėl panelė Princ vyks su manimi ir dirbs drauge kitus tris mėnesius.

Dirbs drauge? O ne, tik ne tai.

– Aš pasirengusi pasitraukti, pone Dukaki.

– Jūs niekur nesitrauksite, panele Princ. Jūs ir jūsų kompiuteris bus šalia manęs – mudu drauge iškuopsime šią netvarką. – Dukakio žodžiai buvo sąmoningai dviprasmiški ir Polė svarstė, kokią netvarką jis turėjo omenyje – kompaniją ar jos tėvo santykius su jo seserimi.

– Tačiau…

– Per valandą čia atvyks mano vyrai ir suorganizuos persikraustymą. Kas nenorės kraustytis, žinoma, gali išeiti.

– Palaukite, – Polė jautėsi lyg traiškoma kažko labai sunkaus. Ji manė, kad pati pirma skris pro duris. Buvo pasirengusi pasiaukoti. Tiesą sakant, ji beviltiškai troško kuo labiau nutolti nuo Deimono Dukakio. – Aš atsistatydinu.

Deimonas įsistebeilijo į ją.