Читать книгу Kito karto gali ir nebūti - Sarah Morgan - Страница 1

– Niekas tau pinigų neskolins, Selena. Visi per daug bijo tavo tėvo.

– Ne visi. – Selena prisėdo ant lovos ir paglostė motinai plaukus, reguliariai prižiūrimus kirpėjų, kad sudarytų pasiturimo gyvenimo regimybę. – Nesirūpink. Aš tave iš čia išvešiu.

Motina gulėjo nejudėdama. Nors Selena pasakė išvešianti iš čia, abi žinojo, kad ji turėjo omenyje iš jo namų.

– Ne tu, o aš tau turėčiau tai sakyti. Man seniai reikėjo iškeliauti. Kai pirmą kartą pamačiau tavo tėvą, jis buvo toks žavingas. Moterys neatplėšdavo nuo jo akių, bet jis žiūrėjo tik į mane. Ar patyrei tokį jausmą?

Selena žiojosi sakyti, kad tai neįmanoma gyvenant šioje saloje tarsi spąstuose beveik visą gyvenimą, bet tokiais žodžiais tik dar labiau įskaudintų motiną.

– Numanau, kad jausmas turėjo būti malonus. Jis buvo turtingas ir įžymus.

Ji pasistengs išvengti tokios klaidos. Neleis sau įsimylėti, neįvertinusi mylimojo būdo.

– Kvaila kalbėti apie pasitraukimą, nes abi žinome, kad jis mūsų nepaleis. Žmonėms atrodome ideali šeima. Jis niekam neleis griauti šio įvaizdžio.

Motina pasivertė ant šono ir nusisuko į sieną.

Seleną apėmė neviltis. Jautėsi taip, tarsi stebėtų pasroviui vėjo ir bangų nešamą plaustą ir išsigelbėti nė nebandančius jo keleivius.

– Jam nieko neprasitarsime. Tai bus mūsų vienų sprendimas. Tik mūsų. Tegu visi sužino, kad mūsų šeimos iš tikrųjų nė nebuvo.

Motina nieko neatsakė, bet Selena dėl to nenustebo. Abi taip ilgai slėgė jos tėvo diktatas ir kontrolė, kad Selena pamiršo, jog gali būti ir kitaip.

Nors vasaros oras buvo nepakeliamai tvankus, o tvirtovę primenančiuose jų namuose nebuvo oro kondicionierių, merginą iki pat kaulų nukrėtė šaltas drebulys.

Kiek metų reikia nugyventi, klausė ji savęs, kad prarastum viltį, jog verta pakovoti už savo gyvenimą? Per kiek laiko viltis virsta bejėgiškumu, pyktis – susitaikymu, o išvarginta dvasia galutinai užgęsta? Kiek laiko turėjo praeiti, kad ir ji, užuot gulėjusi veidu į sieną, pagaliau ryžtųsi atsistoti ir pripažinti tiesą?

Saulės šviesa iš nuostabiai giedro dangaus žaižaravo ne tik Viduržemio jūroje, bet prasiskverbusi pro užuolaidas, dengiančias vienintelį nedidelio miegamojo langą, nušvietė ir tamsų kambarį.

Dauguma žmonių Graikijos salose jautėsi kaip rojuje. Gal kai kuriose taip ir buvo. Selena to nežinojo. Jai buvo pažįstama tik ši Antakso sala, kuri visiškai nepanaši į rojų. Atkirsta nuo kitų grėsmingomis jūros platybėmis ir uolų, kurios atbaidydavo laivus pabaisiškais nasrais ir žmogaus, kuriam jos priklausė, atgrasia reputacija, ši sala priminė labiau pragarą nei dangų.

Selena užklojo antklode liesus motinos pečius.

– Aš pati viską sutvarkysiu.

Išgirdusi šiuos žodžius motina atgijo.

– Pasistenk jo nesupykdyti.

Šį perspėjimą ji girdėjo nesuskaičiuojamą daugybę kartų.

Visą gyvenimą praleido vaikščiodama aplink tą pikčiurną ant pirštų galų.

– Negalima gyventi vis baiminantis pasakyti ar padaryti ką nors tokio, kas jam nepatiks. – Selena pasižiūrėjo į motiną ir jai pasidarė liūdna. Kadaise ši moteris, buvusi gražuolė, šviesiais plaukais ir šiaurietišku grožiu patraukė turtingo širdžių ėdiko Stavro Antakso dėmesį. Jos motina sutirpo kaip žvakė nuo ugnies, pakerėta vyro žavesio ir meilikavimų, o apakinta jo turtų ir galios nesugebėjo įžvelgti tikrojo charakterio.

Vienintelis pasirinkimas, ir tas blogas. Motina, kartą netinkamai pasirinkusi, daug metų kentė gyvenimą su kietaširdžiu žmogumi, ir šis jai sudaužė ne tik širdį, bet ir sielą.

– Nebekalbėkime apie jį. Šią savaitę gavau elektroninį laišką iš karštųjų mineralinių vandenų kurorto Atėnuose. – Šią žinią jau senokai gniaužė savyje ir ryžosi atskleisti tik dabar. – Pameni, pasakojau? Jų daug ir visi įrengti prabangiai. Turi viešbučius Kretos, Korfu ir Santorino salose. Nusiunčiau savo žvakių ir muilo pavyzdžių, ir darbuotojams patiko. Sudėjo juos procedūrų kabinetuose, o kai trys itin svarbūs klientai panoro juos išsivežti namo, turėjo pakloti nemenką sumą už suteiktą malonę. Dabar rašo, kad norėtų su manimi susitikti ir susitarti dėl didesnio kiekio. Man tai būtų gera proga, seniai tokios laukiau.

Ji kalbėjo virpėdama, troško išlieti jaudulį, tad motinos atsakas pribloškė – ši papurtė galvą.

– Jis niekados tau šito neleis.

– Nesirengiu prašyti, kad leistų man gyventi, kaip noriu.

– Ir kaip įgyvendinsi sumanymą? Verslui reikia pinigų, o tėvas pinigų neduos, nes jų turėdamos jį galime palikti.

– Žinau. Todėl ir nesirengiu į jį kreiptis. Turiu kitą planą. – Įpratusi nekalbėti prieš tai neįsitikinusi, kad kas nesiklauso, Selena nevalingai pasuko galvą į duris, kad patikrintų, ar šios uždarytos, nors jiedvi kalbėjosi motinos miegamajame, o duris pati buvo uždariusi. Nesvarbu, kad tuo metu jo saloje nė nebuvo. – Šį vakarą iškeliauju, o tau pasakau tik todėl, kad nesijaudintum, nes keletą dienų negalėsiu tavęs aplankyti. Visi kiti tegul mano, kad savaitei išvykau į vienuolyną atsigauti ir pamedituoti kaip paprastai.

– Bet kaipgi iškeliausi? Net jei pavyktų pasprukti pro jo apsaugą ir išvykti iš salos, tave vis tiek kas nors atpažins. Praneš tėvui, o jis įsius. Pati žinai, kaip skrupulingai jis stengiasi išsaugoti laimingos mūsų šeimos įvaizdį.

– Visi mano, kad esu drovi ir draugijos vengianti dukra žmogaus, kurio prisibijoma, ir tai mano privalumas, nes niekas nesitiki mane atsitiktinai kur nors sutikti. Tačiau kad išvengčiau netikėtumų, pakeisiu išvaizdą.

Apie tai, kaip atrodys, niekam nenorėjo pasakoti. Net motinai, nors ši žiūrėjo nerimo pilnomis akimis.

– Tarkim, paspruksi iš salos – o kas toliau? Ar apie tai pagalvojai?

– Taip, pagalvojau ir apie tai. – Selena viską apsvarstė, net savo ateitį – ji būtų visiškai kitokia negu praeitis. – Bet nesakysiu. Daug svarbiau, kad tikėtum ir lauktum, kol grįšiu ir tave išsivešiu. Abi dabar keliauti negalime, kad neatkreiptume smalsuolių dėmesio. Turėsi dar kurį laiką likti čia ir sudaryti įspūdį, jog esame laiminga šeima. Kai parūpinsiu pinigų ir būstą, kuriame galėtume gyventi, sugrįšiu tavęs pasiimti.

Motina sugriebė dukterį už rankos.

– Jei tau kaip nors pavyktų tai padaryti, negrįžk. Aš jau per sena.

– Varai iš proto, kai šitaip kalbi. – Selena apkabino motiną. – Aš sugrįšiu. Paskui mudvi iškeliausime kartu, o jam teks susirasti kitų, kad turėtų kam vadovauti.

– Gaila, kad neturiu ir negaliu duoti pinigų.

Selena irgi dėl to apgailestavo. Jeigu motina būtų sugebėjusi likti savarankiška, jos gal ir nebūtų patekusios į tokią beviltišką padėtį, bet tėvas iškart po vedybų pasirūpino, kad žmona neturėtų jokių pajamų, ir šis gudrus žingsnis padarė moterį priklausomą nuo jo visais atžvilgiais. Motina pasakojo Selenai, jog iš pradžių jai netgi patiko toks rūpestingas vyras. Vėliau suvokė, kad jis nė neketino ja rūpintis, bet buvo jau per vėlu. Taigi motina pamažu neteko savarankiškumo, tačiau ne iškart, kai vienu smūgiu pakertamos šaknys, o pamažu nukraujuodama, netekdama pasitikėjimo savimi.

– Kelionei iki Atėnų turiu ir savų. O ten pasiimsiu paskolą ir pradėsiu verslą.

Kito pasirinkimo Selena neturėjo, be to, žinojo, kad ir kiti panašiai elgiasi. Iš pradžių skolinasi pinigų, vėliau atiduoda – ji irgi grąžins. Visus, iki paskutinio banknoto.

– Jis turi ryšių visuose bankuose. Nė vienas neskolins tau pinigų, Selena.

– Žinau. Todėl į banką ir neisiu.

Motina palingavo galvą.

– Ar pažįsti bent vieną žmogų, kuris ryžtųsi tave paremti? Tokių, kurie išdrįstų pasipriešinti tavo tėvui, tiesiog nėra.

– Yra. – Selenai ėmė smarkiai plakti širdis ir ji prisivertė kvėpuoti ramiau. – Vienas žmogus nieko nebijo. Jis labai tvirtas.

– Kas toks?

Selena stengėsi kalbėti ramiai.

– Ketinu pasimatyti su Stefanu Ziaku.

Išgirdusi šį vardą motina išbalo.

– Ziakas ne geresnis už tėvą. Negailestingas savanaudis mergišius, neturintis sąžinės ir nė lašelio gerumo. Neapsigauk, nors jis dailaus veido ir šypsosi. Jis tikras pabaisa.

– Ne, jis ne pabaisa. Susitikau su šiuo vyru kartą, kai prieš daug metų mes, kaip pavyzdinga šeima, buvome priversti visi drauge dalyvauti jachtoje vykusiame renginyje. Jis man buvo labai malonus.

Selena susierzino, pajutusi, kad nuraudo.

– Jei ir buvo malonus, tai tik todėl, kad nenorėjo supykdyti tavo tėvo. Juodu nekenčia vienas kito.

– Kai mane užkalbino, Stefanas Ziakas nežinojo, kas aš tokia.

– Tada tau buvo tik septyniolika. Visi žinojo, kas tokia esi. – Motinos balsas skambėjo nekantriai. – Pati pagalvok, kam žmogui, atėjusiam su aktore Anuka Bler, gaišti laiką pokalbiui su tavimi.

– Stefanas Ziakas sakė, kad ji baisi nuoboda. Kad jai rūpi tik jos išvaizda ir tai, kas apie ją rašoma, o jis reikalingas tik kaip masalas karjerai. Sakė, kad su manimi daug įdomiau. Mudu kalbėjomės visą vakarą.

Juodu šnekučiavosi apie viską. Selena papasakojo tokių dalykų, apie kuriuos niekam niekada neužsiminė. Ne apie šeimą, savaime suprantama, buvo išmokyta apie ją nieko blogo nekalbėti, tačiau atskleidė savo sapnus ir ateities planus, o vyras, jos džiaugsmui, iš visko nepasijuokė. Klausėsi nenuleisdamas aistra degančių akių, o kai Selena pasiteiravo, ar jis tiki, kad ji kada nors turės verslą, pasakė žodžius, kurių ji niekados nepamirš.

Viskas įmanoma, tik reikia labai norėti.

O Selena nori, labai to nori.

Motina atsiduso.

– Mokinukė ir milijardierius. Kalbėjaisi su juo tik kartą ir manai, kad jis padės?

Tegul praeis kokie penkeri metai, Selena Antaks, štai tada ir šnektelėsime.

Ji troško kur kas daugiau, ne tik pasikalbėti, ir jai susidarė įspūdis, kad vyras nujaučia tiesą apie nelemtą gyvenimą. Pasijuto jam artima kaip niekam kitam. Pirmą kartą buvo atidžiai išklausyta ir niekados nepamiršo jo žodžių, nei dieną, nei naktį. Kai gyvenimas tapdavo nepakeliamas, Selena žinojo, kad yra žmogus, į kurį gali kreiptis sunkią valandą, ir tai guodė.

O dabar jai buvo sunku.

– Jis man padės.

– Veikiau įskaudins, negu pagelbės. Nė nežinai, koks tai žmogus. Tavim dėta su tokiais kaip Ziakas neprasidėčiau. Būtų ramiau, jei susirastum kokį kitą gerą ir malonų žmogų.

– Nereikia gero ir malonaus. Netgi gerai, kad jis kietaširdis, nes kitaip nieko neišdegs. Jei jam trūktų drąsos pasipriešinti mano tėvui, planas nueitų niekais. Noriu pradėti savo verslą, o Ziakas apie tai išmano geriau už kitus. Jis viską susikūrė pats. Liko našlaitis būdamas dar labai jaunas. Niekas nepadėjo. Niekas neištiesė pagalbos rankos. O dabar turi viską. Milijardieriumi tapo trisdešimties, ir visa tai pasiekė pats.

Selena žavėjosi jo gyvenimo istorija. Jeigu pavyko jam, kodėl neturėtų pasisekti ir jai?

Motina guviai atsisėdo, tarsi nerimas dėl dukters būtų suteikęs jėgų.

– Ar tikrai manai, kad galėsi lyg niekur nieko nueiti pas Stefaną Ziaką ir paprašyti pinigų? Nuo pasaulio jis atsitvėręs ne viena apsaugos sistema kaip ir tavo tėvas. Gauti leidimą pasimatyti su tokiu žmogumi beveik neįmanoma, ypač jei to nori nedelsdama. Net jei nepastebėta išspruktum iš salos, kol nebus tėvo, Ziakas gali atsisakyti tave priimti.

– Neatsisakys. O kaip iškeliauti iš salos, jau sugalvojau. – Kad neatskleistų detalių, o svarbiausia – baimindamasi, kad motina nepakirstų pasitikėjimo, Selena atsistojo. – Grįšiu rytoj ir mudvi tikrai spėsime iš čia išvykti, kol tėvas grįš iš… iš savo kelionės.

Kelionėmis abi vadindavo tuos dažnus atvejus, kai tėvo nebūdavo saloje. Selenai buvo koktu, kad jis nė neslėpė neištikimybės. Koktu dar ir dėl to, kad jos motina priėmė tai kaip neišvengiamą santuokos dalį.

Ji nutarė negalvoti, ką darytų, jei motina ir šį kartą atsisakytų iškeliauti. Ji pati tvirtai nusprendė nė dienos nelikti Antakso saloje. Čia gyveno nuo pat gimimo, įkalinta tarp uolėtų krantų, svajodama apie kitokį gyvenimą. Nenorėjo šioje šeimoje praleisti dar vienos dienos, apsimesdama, kad viskas gerai.

Pastarosios savaitės įvykiai įtikino, kad reikia skubėti, nes gali būti vėlu.

Pasilenkusi pabučiavo motiną į skruostą.

– Galvok vien apie tai, kaip norėtum praleisti pirmą savo naujo gyvenimo dieną. Galėsi juoktis nesibaimindama, kad jam tai nepatiks. Galėsi vėl tapyti ir žmonės pirks tavo paveikslus kaip anksčiau.

– Netapiau jau daug metų. Net nebenoriu.

– Taip sakai todėl, kad jam nepatiko, jei laiką skirdavai ne jam, o kam nors kitam. – Selena supyko ir pyktis sužadino jai naują ryžto ir jėgų antplūdį. – Gyvensi, kaip norėsi.

– O jeigu tėvas grįš iš Kretos anksčiau ir neras tavęs? Ar apie tai pagalvojai?

Tai prilygtų nusiristi nuo olos į bedugnę ar nuo laiptų. Merginai neramiai sudunksėjo širdis, ji karštligiškai ieškojo į ką atsiremti.

– Negrįš. Kodėl turėtų anksčiau grįžti?

***

Stefanas sėdėjo susikėlęs kojas ant stalo ir nuobodžiavo.

Stiklinio pastato, kuriame įsikūrusi pagrindinė jo bendrovės būstinė, apačioje pamažu budo Atėnai – bėdų prispaustas miestas laižėsi žaizdas, budriai ir smalsiai stebimas viso pasaulio. Jį ragino įsikurti kokiame kitame mieste, Niujorke arba Londone. Bet kur, kuo toliau nuo neramumų krečiamos Graikijos sostinės.

Stefanas nesiklausė.

Jis neketino palikti krašto, kuriame jautėsi savimi. Suprato, kad čia galima kaipmat praturtėti, bet taip pat greitai ir viską prarasti. Žinojo, ką reiškia iš turtuolio tapti visišku skurdžiumi. Baimė ir netikrumas nebuvo nepažįstami jausmai. Jam prireikė nemažai pastangų, kad pats save ištrauktų iš bedugnės. Nelengvai iškovota pergalė buvo saldi dar ir todėl, kad ją pasiekė savo jėgomis. Jis turėjo pinigų ir buvo įtakingas.

Žmonės būtų stebėjęsi, jei būtų žinoję, kad pinigai Stefano nedomina. O galia? Galia kas kita. Dar jaunystėje jis suprato, kad tas, kuris turi galią, turi viską. Jei esi įtakingas, atsiveria visos durys. Tokiam žmogui niekas neprieštarauja, jam nėra kliūčių veikti. Jam galia buvo tarsi lytinis dirgiklis, o prireikus – ir ginklas.

Ir tuo ginklu Stefanas naudojosi be baimės.

Dar kartą, gal jau dešimtą, suskambėjo telefonas, bet jis neatsiliepė.

Mintis nutraukė beldimas į duris. Tarpduryje pasirodė Marija, asmeninė jo sekretorė.

Suirzęs dėl sutrukdymo, Stefanas kilstelėjo antakį, ir ji papūtė lūpas.

– Prašyčiau šitaip nežiūrėti. Žinau, kad nemėgstate būti trukdomas, bet nekeliate ragelio. – Stefanas nieko neatsakė, ir ji atsiduso. – Skambino Sonios sekretorė, o kai neprisiskambino – ir pati Sonia. Ji nėra geros nuotaikos.

– Ar skambino pasakyti, kokia jos nuotaika? Man labiau rūpi orų prognozė.

– Ji paprašė kai ką pranešti. Sakė, kad nesutiks būti vakarėlio, kurį šiandien rengiate, šeimininkė, kol neišsiaiškins su jumis santykių. Ji taip ir pasakė… – Marija atsikrenkštė. – Pasakyk, tegul apsisprendžia: taip arba ne.

– Ne. Pasakiau jai taip aiškiai, kad turėjo suprasti. – Susierzinęs Stefanas paėmė telefoną ir ištrynė gautas žinutes nė neskaitęs. Nė nežiūrėdamas jautė, kad Marija nepatenkinta, ir šyptelėjo. – Pas mane dirbate jau vienuolika metų. Kodėl stebitės?

– Ar visada taip lengvai nutraukiate draugystę?

– Visada.

– Tai rodo, koks iš tikrųjų esate žmogus, Stefanai.

– Taip, tai rodo, kad sugebu išgyventi net nutrūkus draugystei. Ir man tai sekasi.

– Akivaizdu, kad jums visiškai nerūpi moterys, su kuriomis draugaujate!

– Rūpi tiek, kiek ir aš joms.

Netekusi vilties Marija palingavo galvą ir paėmė nuo stalo du tuščius kavos puodelius.

– Aplink sukasi šitiek moterų, nejaugi nerandate tokios, su kuria norėtumėte gyventi? Turite viską, išskyrus viena. Asmeninis jūsų gyvenimas nevykęs.

– Atvirkščiai – asmeninis mano gyvenimas netgi labai vykęs.

– Draugystei to per maža.

– Pakanka karšto, dažno, neįpareigojančio sekso. – Vyras šyptelėjo, pamatęs nustebusį žvilgsnį. – Renkuosi moteris, kurioms reikia to paties.

– Jus gali išgelbėti tik meilė.

Meilė?

Stefanas nenorėjo nė girdėti. Nukėlė kojas nuo stalo.

– Gal pasikeitė jūsų pareigos, o aš nepastebėjau? Ar išleistas koks naujas Europos Sąjungos darbo įstatymas, kuriame nurodyta rūpintis ir asmeniniu mano gyvenimu?

– Ką gi. Užuomina aiški. Tai ne mano reikalas. Išvis nesuprantu, kodėl jumis rūpinuosi. – Sekretorės rankose džerkštelėjo puodeliai, ji klupdama išlėkė pro duris, bet netrukus grįžo. – Pas jus atėjo. Gal ši moteris sugebės įtikinti, kad elgtumėtės žmoniškai.

– Moteris? Ar nebuvo sutarta, kad klientus priimsiu nuo dešimtos valandos?

– Ši moteris neužsirašiusi, bet nepatogu ją išprašyti.

– Kodėl nepatogu? Tam ir esate pasamdyta, kad kaip drakonas saugotumėte mano duris.

– Kai reikia, galiu būti ir drakonas, bet tik ne tada, kai prašosi vienuolė.

– Vienuolė? Gal juokaujate.

– Sako turinti skubiai kažką aptarti.

Stefanas kreivai šyptelėjo.

– Jei ruošiasi gelbėti mano sielą, pasakykite, kad pavėlavo.

– Nesakysiu. Nė neišmanau, kaip su ja kalbėtis.

– Tarkite kelis žodžius, tik nepamirškite pridurti ne ir išeik.

Marija atsitiesė.

– Negaliu išvaryti vienuolės. Nenoriu, kad sąžinę graužtų tokia nuodėmė.

Stefanas, daug metų pamiršęs, kad ir pats turi sąžinę, supyko.

– Negi esate tokia lengvatikė. O gal ji tik apsimeta?

– Puikiai žinau, kaip elgiasi tikros vienuolės. Jūs cinikas, ir tai garbės nedaro.

– Atvirkščiai. Tik todėl, kad esu cinikas, puikiai tvarkausi daug metų, ir toliau toks būsiu – nors jums tai nepatinka.

– Atleiskite, bet negaliu pranešti vienuolei, kad atsisakote pasimatyti. Juolab kad ji maloniai šypsosi. – Marija akimirką užsisvajojo, bet netrukus veriamai pažiūrėjo į jį. – Pats ir liepkite, kad išeitų.

– Puiku. Kvieskite vidun. O jums siūlau nužingsniuoti iki artimiausio kostiumų nuomos punkto, kad įsitikintumėte, kaip lengva išsinuomoti vienuolės abitą.

Džiaugdamasi, kad išvengė nemalonios pareigos, Marija dingo už durų, o Stefanas staiga suirzo, pagalvojęs apie susitikimą, kuris neatneš jokios naudos.

Pyktis dar labiau sustiprėjo, kai kabineto tarpduryje išdygo juodu abitu apsirengusi vienuolė. Ji buvo gležno sudėjimo, tai jis matė net per drabužius, tačiau buvo nuleidusi galvą, tad išbalusį veidą tarp baltų ir juodų klosčių matė tik trumpą akimirką.

Nesujaudintas pamaldžios laikysenos, Stefanas atsidrėbė kėdėje ir atidžiai nužiūrėjo nelauktą lankytoją.

– Jei tikitės, kad atliksiu išpažintį, žinokite, jog po valandos turiu susitikimą ir per mažai laiko išsipasakoti nuodėmes, kurias padariau per gyvenimą. Kita vertus, jei prašysite pinigų, pranešu, kad labdarą tvarko bendrovės teisininkai. Aš tik rūpinuosi, kaip uždirbti pinigų. Galimybę juos leisti suteikiu kitiems žmonėms.

Tonas, kuriuo jis kalbėjo, būtų privertęs bet kurį žmogų sprukti pro duris, bet viešnia jas uždarė, kad juodu liktų vieni.

– Be reikalo užtrenkėte duris, – kirto Stefanas lediniu balsu, – netrukus vėl teks atsidaryti. Nežinau, ko siekiate šitokiu savo…

Vyras staiga nutilo, nes vienuolė nusmaukė gobtuvą, ir auksu žėrintys plaukai lengvomis garbanomis išdriko ant juodo abito.

– Aš ne vienuolė, pone Ziakai.

Ji kalbėjo tyliai, sunkiai alsuodama, ir Stefanui dingtelėjo, kad šį nuostabų balsą norėtų išgirsti miegamajame, tačiau nepajėgė jos ten įsivaizduoti vienuolės drabužiais.

– Iškart supratau, – tarė Stefanas tęsdamas žodžius, neatitraukdamas akių nuo įstabaus grožio plaukų, – bet mano griežtoji sekretorė tuo patikėjo, taigi šį kartą laimėjote jūs. – Jis kažin kodėl susierzino, kad Mariją šitaip lengva apgauti. – Moterys, norėdamos su manimi susitikti, griebiasi visokių priemonių, bet nepamenu, kad kuri nors būtų nusižeminusi iki vienuolės vaidmens.

– Aš ir nevaidinu. Tik norėjau nekristi niekam į akis.

– Deja, šiame Atėnų rajone, kuriame yra daug verslo bendrovių, po vienuolės drabužiais sunku pasislėpti. Jie traukia dėmesį ne mažiau negu pingvinas Sacharoje. Kitą kartą, kad neišsiskirtumėte iš minios, patariu vilkėti kostiumėlį.

– Bijojau, kad manęs kas neatpažintų. – Ji neramiai žvilgtelėjo į didžiulius biuro langų stiklus ir po minutėlės, nedrąsiai priėjusi arčiau, pažvelgė į apačioje plytintį miestą, sukeldama dar didesnį vyro susierzinimą.

Nuo ko mergina slepiasi? Kas ji tokia? Gal kokio žymaus žmogaus žmona?

Veidas kažkur matytas. Neprisiminė, tad pamėgino įsivaizduoti ją nuogą, norėdamas atpažinti, tačiau išrengti vienuolę, nors tik mintyse, net ir jam nepakako vaizduotės.

– Su ištekėjusiomis moterimis nemiegu, taigi šitaip išradingai slapstotės ne dėl šeimyninių priežasčių. Ar mudu pažįstami? Jei taip, turite man priminti. – Paskatindamas kilstelėjo antakį. – Kur? Kada? Prisipažįstu, sunkiai įsimenu vardus.

Viešnia nenoromis atitraukė žvilgsnį nuo lango ir atidžiai pasižiūrėjo į jį žaliomis atviromis akimis.

– Kur ir kada – kas?

Stefanas nemėgo slapukauti, o diskretiškumą apskritai manė esant dėmesio nevertu būdo bruožu, todėl buvo stačiokiškas.

– Kur ir kada mylėjomės? Neabejoju, kad buvo nuostabu, deja, smulkmenų neprisimenu.

Ji piktai sušnypštė.

– Aš su jumis nesimylėjau!

– Ar jūs įsitikinusi?

Mergina nenuleido žalių akių.

– Jei žmonės kalba teisybę, pone Ziakai, sekso su jumis neįmanoma pamiršti. Gal iš tikrųjų man kas nors iškrito iš galvos?

Susidomėjęs labiau, negu ketino, Stefanas atsilošė kėdėje.

– Regis, žinote apie mane daug daugiau negu aš apie jus. Todėl ir klausiu: kokiu tikslu čia atėjote?

– Pats liepėte ateiti ir susitikti su jumis po penkerių metų. Penkeri metai jau pralėkė. Tiesą sakant, baigėsi aną savaitę. Jūs buvote man malonus. Vienintelis žmogus, kuris maloniai su manimi elgėsi.

Ilgesio gaidelės, kurias jis išgirdo balse, privertė sunerimti. Stefanas iš tolo lenkdavosi pažeidžiamų žmonių – juos atpažindavo per šimtą žingsnių – ir balsas tapo atšiaurus.

– Matyt, būsite apsirikusi, nes nesu malonus su moterimis. Tiesą sakant, stengiuosi toks nebūti, kad jos nieko nesitikėtų ir užkirsčiau kelią kalboms apie žiedus, vedybas ir namą kaime. Ne tam esu skirtas.

Ji tik nusišypsojo.

– Jūs iš tikrųjų buvote man malonus. Jei ne jūs, tame vakarėlyje būčiau šokusi per bortą. Su manimi šnekėjote visą vakarą. Ir suteikėte vilties.

Stefanas ir pats žinojo, kad apie jį kalbama kaip apie moterų viltis sugebantį pateisinti vyrą, jis pakėlė antakius. Žiūrėdamas į tuos nuostabius plaukus, atkakliai naršė po savo atmintį.

– Iš tiesų apsirikote. Jei kada būtume susitikę, tikrai nebūtume veltui leidę laiko visą vakarą. Būčiau nusitempęs jus į lovą.

– Sakėte, kad jus susirasčiau po penkerių metų.

Šie žodžiai neprasprūdo Stefanui pro ausis ir jis prisimerkė.

– Stebiuosi, kad buvau toks santūrus.

– Mano tėvas būtų jus užmušęs.

Jos tėvas būtų jį užmušęs.

Stefanas įdėmiai pasižiūrėjo į ją, iš veido stengdamasis įspėti mįslę, ir staiga suakmenėjo. Šias gražias, retai pasitaikančio žalsvumo akis tikrai yra matęs, tik tada jos slėpėsi už akinių rėmų be pagražinimų.

– Selena? Selena Antaks?

– Vis dėlto pažinote.

– Sunkiai. Theé mou1… – Nužvelgė jos figūrą. – Jūs… išaugote.

Prisiminė ją, nevikrią mergaitę šviesiais plaukais, dar nesusiformavusiu liaunu kūnu. Baikščią paauglę, visiškai atsidavusią globėjiško tėvo valiai. Išpaikintą princesę, kuriai nebuvo leidžiama niekur žengti iš sargyba apstatytos pilies.

Nedrįsk artintis prie mano dukters, Ziakai.

Būtent šis grasinimas, nors neišreikštas žodžiais, ir paakino pasikalbėti su ja.

Vien Antakso pavardės pakako, kad būtų sugadinta diena, o dabar dar ir jo duktė atsibeldė į kabinetą.

Stefanas paniuro – jam pačiam tai buvo netikėta.

Jis stengėsi įtikinti save, kad duktė neatsako už tėvo nuodėmes.

– Kodėl apsimetėte vienuole?

– Kad prasprukčiau pro tėvo sargybą.

– Tikriausiai lengva nebuvo. Žinoma, jei tėvas nebūtų įgijęs tiek daug priešų, nereikėtų ir tiek daug apsauginių. – Slėpdamas staiga sukilusius jausmus, Stefanas atsistojo ir apėjo aplink stalą. – Bet ką čia veikiate?

Iš to vakaro jis atsiminė tik tiek, kad jam pagailo merginos, o tai išliko galvoje tik todėl, kad retai ko nors gailėdavosi. Buvo įsitikinęs, kad žmonės patys renkasi, kaip gyventi, tačiau kai pamatė tą baisiai nusiminusią ilgakoję, suprato, kad jai, Stavro dukrai, teko iš visų blogiausias burtas.

– Netrukus papasakosiu. – Mergina pasilenkė ir suėmė abito kraštus. – Neprieštarausite, jei nusirengsiu? Baisiai karšta.

– Iš kur jį ištraukėte? Maskarado drabužių parduotuvėje?

– Mokiausi pas vienuoles šalia mūsų salos esančioje Poulos saloje, jos iki šiol stengiasi man padėti. Paskolino ir šitą abitą, bet dabar nebėra prasmės jį vilkėti, nes esu su jumis ir jaučiuosi saugi.

Stefanas gerokai nustebo, nes, kiek žinojo, moterys anaiptol nesijausdavo su juo saugios, todėl šiek tiek nepatikliai žiūrėjo, kaip mergina raitydamasi ir sukiodamasi suveltais plaukais pagaliau išsilaisvino iš drabužių. Po jais buvo pasivilkusi baltą šilkinę palaidinę ir dailų į apačią siaurėjantį juodą sijoną, smarkiai prigludusį prie kojų, matyt, sukurtų vesti vyrus iš proto.

– Kelte vos nemiriau iš karščio. Negalite nė įsivaizduoti. Todėl esu be švarkelio.

– Be švarkelio?

– Mano kostiumėlis su švarkeliu. Jį pasisiuvau dėvėti kabinete su oro kondicionieriumi, o ne plaukiojančioje skardinėje, į kokią panašus tas keltas.

Jausdamasis taip, tarsi būtų gavęs plyta į galvą, Stefanas nusuko žvilgsnį nuo nepridengtų merginos kojų. Žiūrėdamas į žalias akis, stengėsi įžvelgti bent kokį panašumą tarp jos ir tos nerangios paauglės mergaitės, kurią regėjo prieš daugelį metų.

– Tikiuosi, kad taip ir bus. Manau, kad esu panaši į verslininkę, nes tokia ir esu. – Ji grakščiai apsivilko prie sijono priderintą švarkelį, suėmė plaukus ir vikriai susmeigė smeige. – Prieš penkerius metus, kai mane matėte, buvau spuoguota ir su dantų kabėmis. Buvau bjauri.

Užtat dabar – anaiptol ne bjauri.

– Tėvas žino, kad jūs čia?

– O kaip manote?

Merginai nusišypsojus, skruostuose atsirado duobutės, ir Stefanas tarsi užhipnotizuotas spoksojo į šypseną ir jos lūpas, vydamas šalin nedoras mintis.

– Manau, kad tas kelias naktis jūsų tėvas praleido be miego. – Jam nesisekė atsikratyti nedorų minčių, todėl stengėsi įsivaizduoti ją, tokią jauną ir trapią, kelto denyje. – Gal norėtumėte atsigerti? Galėčiau pasiūlyti… – stengėsi sugalvoti ką nors tinkamo, – …pieno stiklinę, gerai?

Selena nubraukė ant veido užkritusią plaukų sruogą – savimi pasitikinčios ir geidulingos moters judesiu.

– Man ne šešeri. Ar visada klientams siūlote pieno?

– Ne, bet jaunikliai mano bendrovėje paprastai nesilanko.

– Aš ne jauniklė. Jau suaugusi.

– Taip. Tai matyti. – Stefanas norėjo atsisegti apykaklę, bet ji jau buvo atlapota. Jis pagalvojo, ar tik nesugedo oro kondicionierius. – Taigi… gal pagaliau pasakysite, kokiu reikalu atėjote?

Jei ji nori sužlugdyti savo tėvą, abu siekia to paties.

– Atėjau, savaime suprantama, verslo reikalais. Turiu verslo pasiūlymą.

Išplėtusi akis Selena su viltimi pasižiūrėjo į jį ir Stefanas netikėtai pajuto geismą. Potraukis buvo staigus, stiprus – ir visiškai netinkamas tokiomis aplinkybėmis.

Nors jos kūno formos akivaizdžiai pasikeitė, ji atrodė tokia pat naivi ir nekalta kaip ir aną vakarą laive. Tai pavojinga. Tačiau jis ir nesirengė žemintis.

– Nesu iš tų, kurie teikia žmonėms paslaugas.

– Žinau. Man ir nereikia paslaugos. Žinau apie jus beveik viską. Žinau, kad susitinkate su moterimis, bet tik trumpai draugystei. Žinau, kad apie jus kiti verslininkai kalba kaip apie nemalonų ir beširdį žmogų.

– Toks ir turi būti verslininkas.

– Ir niekados neneigiate tų siaubingų dalykų, kurie apie jus rašomi. Tarsi būtumėte laimingas, kad esate piešiamas kaip didelis baisus vilkas.