Читать книгу Visos naktys tinka? - Serena Bell - Страница 1

Heiven Hoit gurkštelėjo vandens, pasitiesė ant kelių servetėlę ir dar kartą dirstelėjo į Talismano – prašmatniausio Manhatano restorano – duris. Naujasis klientas vėlavo, tačiau tai jos nenustebino. Markas Vebsteris garsėjo kaip ypač nenuspėjamas. Palyginti su tuo, ką apie jį rašė spauda, šis vėlavimas yra menka nuodėmė.

Heiven dar kartą apsižvalgė. Ši vieta patiko – apskriti staliukai, didelės baro kėdės ir aukštos lubos, margintos juodais ir baltais kvadratėliais. Šviesą skleidė milžiniškas priekinis langas ir tūkstančiai mažų halogeninių lempų. Ji pažinojo Talismano savininką ir interjero dizainerį. O reklamos agentė, kuri išpopuliarino restoraną, buvo Heiven draugė – ji rengdavo kvapą gniaužiančius vakarėlius, o Heiven paprastus žmones paversdavo kvapą gniaužiančiomis asmenybėmis.

Kalbant apie Heiven klientus, Amanda Gil netoliese vakarieniavo su žinomu mados žurnalistu. Naujoji trumpų plaukų šukuosena traukė restorano svečių žvilgsnius, pabrėžė aukštus Amandos skruostikaulius ir ilgą kaklą. Heiven nusišypsojo. Prieš metus Amanda atidarė drabužių parduotuvę Amsterdame. Žiauri Niujorko rinka grasino ją sužlugdyti, tačiau Heiven pavertė savo klientę tikra žvaigžde – ją ėmė kviesti į renginius ir fotografuoti. Heiven mėgavosi kiekviena savo darbo minute: vedžiojo Amandą po parduotuves, grožio salonus, o Hamptone pristatė ją žymiems aktoriams, prodiuseriams, muzikams ir žurnalistams. Amandos sėkmė atnešė šlovę ir pačiai Heiven.

Su Marku Vebsteriu bus sunkiau nei su nekalta ir paklusnia Amanda, tačiau Heiven neabejojo – jai pavyks atgaivinti Marko įvaizdį. Jo įkurta grupė Kylam! prieš devynerius metus užvaldė paauglių širdis, tačiau šiandien Vebsteris tėra prastos reputacijos gitaristas. Alkoholikas, mergišius, peštukas ir vakarėlių liūtas – nė iš tolo neprimena popdievaičio. Jis pamėgo atkampius naktinius klubus ir dažniausiai būdavo iš jų išprašomas. O blogiausia, kad Markas nemokėjo laikyti liežuvio už dantų.

Bet būdama viena geriausių įvaizdžio konsultančių Niujorke, Heiven žinojo: netgi prastos kalbos yra reklama, o žvaigždės spindesys niekada neišblėsta.

Restorane kilo sambrūzdis – Heiven suprato, kad Markas jau čia. Ji pasiruošė iš anksto. Internete peržiūrėjo galybę Marko nuotraukų ir stebėjosi, kaip patrauklus grupės įkūrėjas virto apsileidusiu mušeika. Anksčiau vyrą puošė šypsena, jis atrodė mielas ir patrauklus. Dabar veidą dengė seniai kirpti plaukai ir išsitaršiusi barzda, akys buvo išpurtusios ir pasruvusios krauju, be to, visose nuotraukose Markas atrodė lyg girtas.

Jis stovėjo šalia restorano administratorės ir abejingomis akimis tyrinėjo aplinką. Atrodė kažkuo nepatenkintas ir kėlė šiurpą aplinkiniams. Markas buvo stambesnio sudėjimo, nei atrodė nuotraukose, – aukštas, plačiapetis stotas, kurio nesugadino prastas įvaizdis ir sunkus gyvenimas.

– Neturiu kaklaraiščio. Juo labiau švarko. Atėjau čia su kai kuo susitikti, aišku? Ji manęs jau laukia, – Markas kalbėjo taip garsiai, kad Heiven girdėjo kiekvieną žodį. Vyras vilkėjo džinsus, pilkus marškinėlius ir odinį švarkelį – atrodė lyg koks ūkininkas. Markas buvo visiška spindinčių Talismano lankytojų priešingybė – juk čia rinkosi tik Niujorko grietinėlė.

Heiven jo pagailo, nors ir žinojo, kad pats prisiprašė. Elektroniniame laiške ji patarė apsirengti verslo klasės apdarus. Ir visgi… Matyt, vilkėdamas sau netinkančius drabužius, Markas jaustųsi prastai. Jo drabužiai buvo tarytum skydas. Apsauga nuo šio restorano, jam keliamų reikalavimų ir Heiven ryžto jį pakeisti.

Girdėdami šiurkštų Marko baritoną, išauklėti restorano svečiai ėmė šnibždėtis tarpusavyje.

– Juk nesu be batų arba iš viso nuogas.

Talismano lankytojai vis žvalgėsi į netašytą svečią, nutraukdami verslo pokalbius ir svarbias derybas, kad pasimėgautų netikėta pramoga.

Administratorė kažką tyliai sušnibždėjo, matyt, prašė Marko išeiti, grasindama iškviesti apsaugą. Jai tebuvo devyniolika arba dvidešimt metų, ji panikavo, nežinodama, ką daryti.

– Po velnių, kas man gali uždrausti vilkėti tai, ką noriu?

Heiven stebėjo administratorę, tada tyliai atsistojo, bandydama neatkreipti į save dėmesio. Ji norėjo viską baigti, kol Markas nepuolė grasinti arba nebuvo išmestas. Vebsteris nuolat įsiveldavo į muštynes ir, nors neteko skaityti, kad jis būtų pakėlęs ranką prieš moterį, Heiven visai netroško, kad šis kartas būtų pirmas.

Ji ramiai tipeno kilimine danga išklotomis grindimis, tada atsistojo šalia Marko ir taktiškai tarė:

– Jis su manimi.

Markas su jaunute darbuotoja atsisuko ir pažvelgė į Heiven. Administratorės akys buvo kuklios, vyro – tamsios ir pavojingos.

– Mes jau pažįstamos, – tarė Heiven administratorei. – Buvau čia praėjusį penktadienį. Jūs man parodėte staliuką.

– Taip, – atsakė ji. – Prisimenu jus. Visgi pasakysiu restorano valdžiai, kad stebėtų…

– Kai lankiausi čia pastarąjį kartą, pasigedau Rajano. Ar šiandien jis yra? Pasisveikinčiau su juo.

Rajanas Fryhis buvo Talismano savininkas. Išgirdusi jo vardą, administratorė pasikeitė: iš agresyvios tapo paklusni ir nuolanki.

– Jo nėra, bet mielai pasakysiu, kad buvote čia ir pageidavote susitikti.

– Ačiū. Labai malonu. Pasakykite, kad Heiven Hoit perduoda labų dienų.

Heiven atsisuko į Marką. Ir kodėl ji nepaskyrė susitikimo savo biure? Na, bet juk turėjo sudaryti gerą įspūdį. Ji ištiesė ranką ir prisistatė:

– Aš Heiven Hoit.

Markas primerkė akis.

Heiven spėliojo: jei atsidurtų Marko Vebsterio kailyje – dėvėtų nunešiotus drabužius ir būtų agresyviai nusiteikusi – kaži ar jai paliktų įspūdį pritrenkiantys įvaizdžio konsultantės apdarai. Visgi moteris labai didžiavosi savo apranga: dėvėjo sijoną aukštu liemeniu ir segėjo odinį diržą, ant margos palaidinės vilkėjo trumputį megztuką ir avėjo aukštakulnius. Plaukai buvo susukti į kuodą, veidas – nepriekaištingai padažytas. Heiven atrodė tiesiog puikiai.

Be to, ji ką tik apgynė Marką Vebsterį.

Tai kodėl vyras taip įtariai į ją spokso?

Ji patraukė ranką, nes šis nė nesiruošė ištiesti savosios.

– Minutėlę, – įsiterpė administratorė, – juk jūs, – akimirką ji tyrinėjo Marką ir tada atpažino. Mergina susiraukė: buvusi scenos žvaigždė šitaip nusirito. Netrukus žaismingai prisipažino: – Aš tiesiog dievinu dainą Dvigubai gražesnė.

– Tu dar nebuvai gimusi, kai…

Heiven suskubo taisyti padėtį.

– Puikus kūrinys, ar ne? – karštai žavėjosi ji. – Tikras hitas!

Heiven paėmė Marką už rankos ir nuvedė prie jų staliuko.

Moteris pastebėjo, kaip įtariai vyras žvelgia į jos nugarą. Nuo tokio jųdviejų artumo Heiven širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

Ji nelaukė, kol Markas atstums jai kėdę – žinojo, kad jis to nepadarys. Heiven prisėdo, o Markas atsainiai klestelėjo, užgniauždamas jai kvapą. Jis nusivilko odinį švarką ir nusviedė jį ant kėdės atlošo. Aptempti marškinėliai išryškino dailius rankų ir treniruotus krūtinės raumenis. Regis, tada, kai nesišlaisto prastos reputacijos klubuose ir girtas nepozuoja fotografams, Markas lankosi sporto klube. Įvaizdžio konsultantei su tokiu kūnu dirbti bus paprasta.

Žinoma, nieko asmeniško.

Aną penktadienį Heiven čia vakarieniavo su išvaizdžiu, bet labai nuobodžiu biržos makleriu. Pastaruoju metu visi akli pasimatymai nevykę. Jai teko pripažinti: nors Markas yra netašytas stuobrys, tačiau daug įdomesnis už daugelį jos sutiktų vyrų. Be to, jis nestokoja ir fizinio patrauklumo. Šiurkštus, prastai apsirengęs, nesiskutęs, tačiau žavus. Dar vienas taškas jo naudai.

Markas išsitraukė telefoną ir žvelgė taip, lyg aparatas galėtų jį išgelbėti. Nuo Heiven?

Moteris sunerimo. Kad ir kodėl Markas šiandien atėjo į Talismaną, jis tai padarė prieš savo valią.

Verčiau jau viską išsiaiškinti.

– Visai nenorėjai su manimi susitikti, tiesa?

– Ne, – Markas turėjo dailias mėlynas akis, gražias lūpas ir pritrenkiantį kūną. Heiven ketino įsitikinti, ar vyras šiąnakt miegojo ir ar liovėsi lankytis vakarėliuose.

– Tai gal pasakysi, kodėl atėjai?

– Man sakė, kad jei nesusitvarkysiu, į turą vietoj manęs paims mano antrininką. Regis, tu esi ta įvaizdžio konsultantė.

Heiven šyptelėjo.

– Tikrai taip.

– Panašu, kad tavo darbas tau puikiai tinka.

Markas nebuvo pirmas tai pastebėjęs klientas, tačiau dar niekas nėra to pasakęs taip agresyviai. Daugelis tai pripažindavo su apgailestavimu. Kita vertus, nei vienas Heiven klientas nebuvo nufotogafuotas su penkiomis nuogomis moterimis ir daugelį kartų išprašytas iš elitinių Niujorko vakarėlių.

– Vadinasi, tau su manimi nepatinka?

– Apie ką tu: šitą restoraną ar tai, kas mūsų laukia?

Heiven norėtų su Marku pabendrauti intymesnėje aplinkoje. Vaje, ji jau spėjo apie tai pagalvoti? Bet juk Markas Vebsteris visiškai ne jos skonio, kad ir koks gundantis jo kūnas.

– Omenyje turėjau tai, kas mūsų laukia.

– O kas apmokės sąskaitą?

Heiven to ir tikėjosi.

Moteris ilgai svarstė, ar dirbti su Marku, nes žinojo: šis vyras bus tikras galvos skausmas. Ji tarėsi su kolegomis, kuriems taip pat buvo pasiūlyta konsultuoti buvusią popžvaigždę. Kai kurie įtikinėjo, kad tai galimybė Heiven pelnyti dar didesnę šlovę – ypač po sėkmingo darbo su Amanda Gil ir vakarėlių ikona Selina Kar. Kiti perspėjo, kad dirbti su kylančia žvaigžde, turinčia kūrybinio potencialo, yra viena, o visai kas kita imtis vyro, kuris beveik prieš dešimtmetį virto zombiu.

Heiven galiausiai sutiko, tikėdamasi ateityje užmegzti svarbių kontaktų. Ji jau kelerius metus stengėsi susipažinti su grupės vadybininku. Jei prikels Marką, turės daugiau galimybių tai padaryti.

O jei nepavyks… Na, bet dabar nederėtų apie tai galvoti. Heiven ilgai svarstė, tačiau galiausiai sutiko.

– Aš sumokėsiu, – nuolankiai tarė Heiven. Bendrauti su Marku – lyg prijaukinti šunį. Jei neparodysi susijaudinimo, viskas eisis kaip iš pypkės.

Netrukus prie jų stalelio išdygo padavėjas ir nekreipdamas dėmesio į Marko drabužius pasiteiravo:

– Ar galėčiau pasiūlyti išgerti?

– Turite alaus?

Padavėjas išvardijo restorane parduodamas alaus rūšis ir Markas vieną jų pasirinko. Heiven užsisakė gazuoto vandens su citrinomis.

– Galbūt jums reikia daugiau laiko?

– Taip, – atsakė Heiven. Markas net nepavartęs valgiaraščio įsiterpė.

– Noriu kokio mėsos gabalo.

– Turime puikų jautienos muštinį…

– Tinka.

Heiven užsisakė jūrų gėrybių pašteto.

Markas atrodė piktas – sėdėjo nunarinęs galvą ir kūprinosi. Regis, prastai jautėsi. Heiven teks pradėti nuo laikysenos korekcijos. Bet dar ne šiandien – dabar jie tik pasikalbės. Reikia, kad Markas bent šiek tiek atsipalaiduotų, jei įmanoma.

– Turas prasideda šį rudenį? – dabar buvo kovas. Laiko nedaug, bet pakaks. Amandos Gil gyvenimą Heiven pakeitė per šešis mėnesius.

– Taip, – vos girdimai burbtelėjo Vebsteris.

– Ar išleisite albumą?

– Internete išplatinsime koncertų ištraukas. Kai turėsime užtektinai gerų dainų, išleisime ir albumą, – jis pažvelgė į restorano lubas. Panašu, kad koncertų turas yra daug žadantis.

– Repetuojate visi?

Markas nukreipė žvilgsnį.

– Visi, išskyrus Pitą.

Pitas Soverojus – buvęs grupės Kylam! gitaristas. Prieš dešimt metų Markas jį primušė, vėliau grupė iširo. Atrodo, jie abu permiegojo su ta pačia gerbėja. Paskui ji spaudos atstovams pripasakojo apie Marką nebūtų dalykų ir sugadino jo reputaciją. Ši istorija Heiven priminė jos pačios romantišką praeitį, laimei, jos istorija neiškilo į viešumą. Galbūt todėl Markui jautė užuojautą ir gailestį. Bet reikia tai mesti iš galvos. Tokios kvailystės nepadės puikiai atlikti savo darbo.

Kaip rašoma Google, Piteris ir Markas jau beveik dešimtmetį nesišneka.

Heiven ėmė dvejoti, ar vyras apie tai dar ką nors papasakos. O gal ir nereikia. Jos užduotis aiški. Šį nevalyvą muzikantą darsyk paversti paauglių dievaičiu.

Su paskutine kliente – Amanda Gil – sekėsi puikiai: dabar ji reguliariai lankosi kirpykloje ir dėvi tik stilingus drabužius.

Staiga Heiven paklausė:

– O kas pakvies Pitą vėl groti kartu?

Pirmą kartą vyro veide sušmėžavo keista emocija – nebuvo pyktis, to Heiven nepajėgė suprasti.

– Dieve, nejaugi jie liepė tau? – spėjo moteris.

Markas linktelėjo.

– Tokios buvo sąlygos. Dirbti su tavimi ir pabučiuoti Pito Soverojaus užpakalį, – staiga jųdviejų žvilgsniai susitiko. Moteris išsyk suprato tikruosius Marko jausmus.

Jis kenčia.

Heiven nežinojo visų istorijos detalių, tačiau, kad ir kas įvyko tarp dviejų muzikantų, tai buvo bjauru ir nemalonu.

Jai buvo patikėta grąžinti Markui gerą įvaizdį, o jam iškeltas rimtas ultimatumas. Nusižeminti prieš Pitą ir pasikeisti.

Heiven jo pagailo taip pat, kaip tą akimirką, kai pamatė jį pirmą kartą, besiginčijantį su administratore ir vilkintį baisias drapanas. Tokie jausmai užplūsdavo retai – juk jos darbas kurti žvaigždžių įvaizdį. Heiven tikėjo įvaizdžio galia. Tai lyg visagalis skydas. Tačiau kai kuriems žmonėms jos darbas neatrodė patikimas. Jie įsikaldavo į galvą, kad nori likti savimi. Tuomet įvaizdžio konsultantei tekdavo įrodinėti, kad naujas įvaizdis neatims savasties. Konsultantės darbas – paryškinti geriausias klientų savybes. Drabužiai privalo atspindėti tavo asmenybę.

Tik vargu ar tuo pavyks įtikinti Marką. Jis atrodo pernelyg didelis cinikas. Be to, regis, šis vyras ir taip patenkintas savo išvaizda.

– Ar galiu kai ko paklausti? Nenori dirbti su manimi ir visai netrokšti keliaklupsčiauti prieš Pitą. Tai kodėl nori žūtbūt vykti į turą? Ką laimėsi?

Markas veriamu žvilgsniu įsistebeilijo į ją ir atšovė:

– Kodėl turėtume apie tai šnekėti? Esu čia ir to pakanka, supratai? Ar pakaks, jei pasakysiu, kad man šito tiesiog reikia?

– Taip, – su palengvėjimu atsakė Heiven.

Būtų naudinga sužinoti apie Marką šį tą daugiau, bet, jei atvirai, nėra būtina. Heiven reikia jį sutvarkyti, stilingai aprengti ir pristatyti žurnalistams. Šie privalo įsitikinti, kad mergišius alkoholikas pasikeitė.

Viskas paprasta: ji atliks savo darbą ir, kaip žadėjo, pristatys Marką Vebsterį grupės vadybininkui. Vadinasi, neverta švaistyti laiko ir domėtis asmeniniu vyro gyvenimu. Heiven yra amatininkė, Markas – neapdirbtas molis, todėl verčiau jau imtis darbo.

Jo kepsnys buvo tiesiog nuostabus. Buvo verta iškęsti tą siaubingą sceną, buvo verta valgyti steriliai atrodančiame restorane ir būti sekamam įtarių padavėjų ir mažvaikės administratorės, buvo verta iškęsti beprotišką Heiven Hoit draugiją. Markas atsipjovė mažą gabalėlį kepsnio – skonis buvo nepakartojamas. Vyrui patiko tikra, gerai iškepusi mėsa.

Valgydamas atkreipė dėmesį į Heiven krūtis… Jos buvo lyg aštuntasis pasaulio stebuklas. Keista, ir kaip kiti restorano svečiai jų nepastebėjo? Kiekvieną kartą pakėlęs akis, privalėjo susikoncentruoti į moters veidą, o ne į gundančius iškilimus. Ji vilkėjo šiurkštaus audinio maišą, segėjo kažką panašaus į jojiko šmaikštą, taip pat dėvėjo septintojo dešimtmečio palaidinę ir neįtikėtinai trumpą megztinį – tai, kas slepiasi po šiais apdarais, matyt, verta nuodėmės. Markas beveik galėjo jausti, kaip liečia jos kūną. Troško ištiesti rankas ir savęs neriboti.

Atskleisti savo troškimus nebūtų apdairu, bet jis būtent tai ir norėjo padaryti. Tai būtų kur kas maloniau, nei kalbėtis apie jo niekam tikusios asmenybės pokyčius.

Staiga Heiven paklausė:

– Ką dar trokšti pakeisti? Be to, kad nori susigrąžinti popžvaigždės statusą?

Marko visai nežavėjo popžvaigždės titulas. Tai lyg per prievartą dėvėti ankštus drabužius. Mintis, kad reikės stengtis jį atgauti, vyrui visiškai nepatiko. Jis papurtė galvą.

– Gal nori susitikti su konkrečiais žmonėmis? Nueiti į seniai lankytas vietas?

– Ne.

Heiven linktelėjo. Bent jau tiek pavyko sužinoti.

Markas ir taip nuolat susitikdavo su konkrečiais žmonėmis – bliuzo muzikantais iš bjauraus naktinio klubo ir mušeikomis, kurie keldavo riaušes netoli Vebsterio namų esančioje sporto salėje. Tačiau Heiven laukė kitokio atsakymo. Žmonės, su kuriais ji supažindins Marką, priklauso visiškai kitam visuomenės sluoksniui.

– Užrašysiu tave į kirpyklą ir grožio saloną, – Heiven palietė savo plaukus, šviesoje suspindo rožine spalva nulakuoti nagai. Markas susijaudino, todėl iškart nukreipė žvilgsnį. – Taip pat reikės apsilankyti drabužių parduotuvėje.

Pastarąjį dešimtmetį Markas lankėsi tik dėvėtų drabužių parduotuvėje. Nuo minčių apie ištaigingas parduotuves pašiurpo oda. Prieš dešimt metų grupės dizaineris nuolat jį vaikydavo po parduotuves lyg mažą lepūnėlį. Markas kaip gyvas to neužmirš.

Jis troško pabėgti lygiai taip, kaip paliesti gundančias Heiven formas. Primityvios vyro smegenys rėkte rėkė: dink iš čia.

– Ar tiesiog negalime susitarti, kad nusikirpsiu plaukus ir nueisiu į parduotuvę?

Heiven šyptelėjo, tada įsimetė į burną šiek tiek jūrų gėrybių pašteto. Papurtė galvą.

– Kokia nesąmonė.

Markas nesakytų to garsiai, tačiau Heiven jam patiko. Ši moteris nebuvo agresyvi, o spinduliavo tikrą pasitikėjimą savimi. Galbūt į jį žvelgė su gailesčiu, tačiau tai buvo šimtąkart geriau už išprotėjusias, nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamas gerbėjas, kurios įsibrauna į grupės drabužinę ir nori permiegoti su Kylam! muzikantais.

– Pasistengsiu, kad neskaudėtų.

Heiven tai pasakė neutraliai, tačiau Marko vaizduotė kaipmat įsiaudrino. Matyt, ši moteris galėtų sukelti skausmą. Tereikia nuo stalo numesti visą šlamštą ir tuojau bus galima įsitikinti. O gal Heiven suteiktų nežemišką malonumą? Kad ir kaip būtų, Markas troško Heiven.

Bet geriau neprisisvajoti. Tokios moterys kaip Heiven Hoit nemiega su prasigėrusiais mušeikomis. Nors moteris turi gundančius išlinkimus, neabejotina, ji savo kūną laiko po devyniais užraktais. Jei jis pabandytų įveikti šias sienas, galiausiai liktų įskaudintas. Bet tai netrukdo žavėtis Heiven kūnu, lygiais juodais plaukais ir jausmingomis lūpomis. Staiga kepsnys pasidarė neskanus, ėmė veltis burnoje. Markas svajoja apie moterį, kurios negalės turėti…

– Netrukus sudarysiu tikslią darbotvarkę. Ten bus nurodytas vizito grožio salone laikas ir renginiai, į kuriuos mudu vyksime.

Markas padėjo šakutę ant stalo.

– Kokie dar renginiai?

– Vakarėliai, koncertai, sueigos – eisime visur. Reikia, kad tave fotografuotų ir apie tave rašytų. Kitaip naujasis įvaizdis neatneš jokios naudos.

Markas stengėsi neparodyti, kaip nekenčia tų visų renginių. Kaip negali pakęsti minios, viešumos ir netikrumo.

– Iš to neišeis nieko gero.

Heiven pakėlė galvą.

– Priešingai. Žinoma, jei tikrai nori prisidėti prie grupės turo, – ji įtariai prisimerkė.

Markas nebegalėjo pasitraukti. Tačiau tai privalo būti tik jo sprendimas.

– Klausiu dar kartą. Kodėl tai darai?

Markas nenorėjo atsakyti, tačiau jautė, kad ši moteris klausinės tol, kol jis pagaliau atskleis tiesą. Heiven panaši į atkaklią moterį.

– Iš pradžių nesutikau, – pripažino jis.

Du grupės nariai ir buvęs vadybininkas atėjo Marko ieškoti, kai šis kelias dienas iš eilės neatsakė į telefono skambučius. Išvydę buvusį kolegą pareiškė: vyruti, atrodai prastai.

Tą dieną jis nebeturėjo vienkartinių skutimosi peiliukų bei pieno ir dribsnių. Vadinasi, jis buvo nesiskutęs, o pusryčiams išgėrė keletą stiklų Kruvinosios Merės artimiausiame bare. Nieko naujo.

Markas padėkojo už pagyras.

Trijulė pakvietė Marką šio bei to išgerti ir viską paaiškino. Grupės nariams reikėjo pinigų. Todėl jie norėjo surengti sugrįžimo turą. Buvo įsitikinę, kad pinigų reikia ir Markui. Belieka viską patikėti buvusiam vadybininkui Džimiui Džefersui ir prikelti grupę iš pelenų.

Iš pradžių jis atsisakė. Tiesą sakant, sulaukęs tokio pasiūlymo, tiesiog degė iš įsiūčio.

Grupės nariai ir vadybininkas iš karto atšoko. Iš tiesų Markas tikėjosi, kad jo griežtas atsakymas paragins juos imtis dar didesnių gražbylysčių, tačiau jie jau buvo nusprendę vietoj Vebsterio pakviesti kitą muzikantą. Nesulaukę Marko susidomėjimo, jie taip ir norėjo pasielgti.

– Žinai visą grupės istoriją? – paklausė Markas.

Heiven linktelėjo. Jos plaukai buvo susukti į įmantrų kuodą. Markas svarstė, kiek smeigtukų ir plaukų lako prireikė jam suformuoti. Ši moteris tobula – vadinasi, ne Vebsterio nosiai. Jie buvo iš kitokių pasaulių, turėjo kitokias vertybes. Heiven geidulingai nežvelgė į Marką. Ji vyrą tyrinėjo aštriu, kritišku žvilgsniu, stengdamasi įsiminti kuo daugiau detalių.

– Grupės istorija kai ką nutyli – man iš viso nederėjo prasidėti su Kylam! Kiekvienas, pažiūrėjęs į mane, galėjo pastebėti, kad nesu popžvaigždė. Mokiausi Berklio muzikos koledže, grojau bliuzą ir roką. Deja, kaip ir daugeliui muzikantų, vienas netikėlis prodiuseris pripūtė man miglos į akis. Vaikinai, kurie nesugeba pasakyti ne, pelnytai vadinami skystablauzdžiais. Man nereikėjo sutikti, nes turėjau ir kitų pasiūlymų.

– Tai kodėl galiausiai sutikai?

– Prieš kelias savaites mano tėtį ištiko širdies smūgis.

Moteris kiek atlyžo. Jau prieš tai Heiven atrodė graži, tačiau su šia gailestinga mina veide…

Markas nenorėjo pasirodyti silpnas. Jis nežinojo, kad moterys sugeba šitaip bendrauti – įsiklausyti ir priversti pasijusti vieninteliu vyru pasaulyje. Vyras užgniaužė jausmus ir kalbėjo toliau.

– Jo laukia ilga reabilitacija, o kol kas namie juo rūpinasi slaugė. Tai kainuoja žvėriškus pinigus, o draudimo kompanija nepajudino nė piršto. Esu vienintelis sūnus. Mama mirusi. Pažadėjau tėčiui viskuo pasirūpinti.

– Kaip miela. Esi geras sūnus.

Vyras tik numojo ranka.

– Tikrai ne. Daugelį metų nebendravome. Jis man priekaištavo, kad šitaip nusivažiavau. Galiausiai pavargau kiekvieną kartą klausytis jo pamokslų. Tačiau kai jį ištiko širdies smūgis, supratau, kad vieną dieną galiu jo netekti. Noriu atkurti prarastą tėvo ir sūnaus ryšį. Privalau dėl to pasistengti.

Heiven akys žvelgė vis švelniau. Markas bandė apsimesti, kad to nepastebėjo.

– Vadinasi, dėl to sutikai atkurti grupę.

– Džimis neišklojo visko iki galo?

Heiven papurtė galvą.

– Nesakė, kad rado tobulą antrininką? Jis atrodo kaip aš, moka groti gitara, tobulai žiopčioja pagal fonogramą ir moka pats apsirengti.

Moteris kandžiai šyptelėjo.

– Tau nereikia manęs, kad apsirengtum.

Heiven nutilo, tačiau Markas išsyk sumojo, ką atsakytų. Tikrai ne, verčiau jau mane nurengtum.

Jis susijaudino. Tiesiog nuostabu. Tik to ir trūko.

– Vadinasi, jie žada tave pakeisti. Tai turėtų būti skaudu, – ji šiek tiek pasilenkė.

Žvelk į jos veidą. Tai buvo nesunku. Heiven nosis buvo ilga, daili, su nedideliu pakilimu ant paties galiuko. Akys – žalios, oda blyški, kreminės spalvos. Markas troško šį kūną palytėti lūpomis. Tiesiog nesitvėrė savame kailyje.

Jam reikėjo kuo greičiau išlenkti dar vieną bokalą alaus, tačiau padavėjas vis nesirodė.

Markas pamiršo, apie ką jie šnekėjosi.

– Ką sakei?

– Sakiau, skaudu žinoti, kad esi taip lengvai pakeičiamas.

Ir kodėl ji kalba lyg psichoanalitikė?

Visgi Heiven teisi. Markas negalėjo patikėti, kaip greitai buvo rastas jo antrininkas. Žinoma, tai kvaila: tokios grupės kaip Kylam! yra vienadienės iliuzijos, grojančios prodiuserių pageidaujamą šlamštą. Išskyrus solidžius honorarus, šiame darbe nebuvo nieko, apie ką svajojo Markas Vebsteris.

Jis nuolat tai sau primindavo. Tai kodėl taip jaudinasi dėl darbo, kurio visai netrokšta? Juk dabar jam reikės vėl siekti šlovės ir turtų, kurie prieš dešimt metų sugriovė jo gyvenimą. Bet troškimas matyti pilną salę, klykiančią iš pasitenkinimo, suteiks iliuziją, kad Kylam!